Byla AS-146-752-12

Dėl įsakymo panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovės Lietuvos radijo ir televizijos centro atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. nutarties byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės Lietuvos radijo ir televizijos centro skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai dėl įsakymo panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4pareiškėjas akcinė bendrovė Lietuvos radijo ir televizijos centras (toliau – ir pareiškėjas) padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–3), kuriuo prašo panaikinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos (toliau – ir Ryšių reguliavimo tarnyba, atsakovas) direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 10 d. įsakymą Nr. 1V-1033 ,,Dėl A. J. 2012 m. birželio 29 d. prašymo“.

5II.

6Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 18 d. nutartimi (b. l. 26), remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 2 punktu, atsisakė priimti pareiškėjo skundą, kaip nepriskirtiną Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai, bei išaiškino pareiškėjui teisę kreiptis su ieškiniu į bendrosios kompetencijos teismą.

7Teismas vadovavosi ABTĮ 3 straipsnio, 16 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 22 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Iš skundo turinio nustatė, kad pareiškėjas nesutinka su Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimu, kuriuo patenkintas ieškovės A. J. prašymas ir pareiškėjas įpareigotas nutraukti su A. J. sudarytą Sutartį netaikant netesybų.

8Pagal Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo (toliau – ir Elektroninių ryšių įstatymas) 36 straipsnio 1 dalį, iškilus ginčui tarp elektroninių ryšių paslaugų teikėjo ir galutinio paslaugų gavėjo, galutinis paslaugų gavėjas turi teisę kreiptis į Ryšių reguliavimo tarnybą, kad ši išankstine ne teismo tvarka išspręstų jo ginčą su elektroninių ryšių paslaugų teikėju. Galutinis paslaugų gavėjas taip pat turi teisę kreiptis tiesiogiai į teismą. Minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ginčo šalys per 30 dienų nuo Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimo priėmimo dienos turi teisę kreiptis tiesiogiai į bendrosios kompetencijos teismą ir prašyti nagrinėti jų ginčą iš esmės.

9Vadovaudamasis nurodytomis Elektroninių ryšių įstatymo nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo keliamas ginčas priskirtinas nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui. Pažymėjo, kad būtent tokia apskundimo tvarka išaiškinta ir ginčijamame sprendime.

10III.

11Pareiškėjas atskiruoju skundu (b. l. 28–29) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

12Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad pareiškėjas, kreipdamasis skundu į administracinį teismą, ginčijo ne Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimą, kuriuo patenkintas ieškovės A. J. prašymas, o šios tarnybos įsakymo, kuriuo priimtas sprendimas, pagrįstumą ir teisėtumą. Todėl mano, jog paduotas skundas nepatenka į Elektroninių ryšių įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą ginčų, priskirtinų nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui, kategoriją. Pareiškėjas pažymi, kad jis neprašė teismo nagrinėti iš esmės ginčą, kilusį tarp jo ir paslaugų gavėjos A. J., o prašė nagrinėti ginčą, kilusį tarp jo ir Ryšių reguliavimo tarnybos, kuris, jo manymu, priskirtinas administracinio teismo kompetencijai. Be to, pažymi, kad jam neigiamos pasekmės kilo ne dėl paslaugų gavėjos A. J. prašymo, o dėl Ryšių reguliavimo tarnybos netinkamo teisės normų bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos aiškinimo ir taikymo.

13Teisėjų kolegija

konstatuoja:

14IV.

15Atskirasis skundas atmestinas.

16Nagrinėjamos bylos dalykas yra tai, ar tarp visuomeninių santykių subjektų kilęs ginčas dėl Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 10 d. įsakymo Nr. 1V-1033 yra teismingas/neteismingas administraciniam teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas, vadovaudamasis Elektroninių ryšių įstatymo 36 straipsnio nuostatomis, skundžiamoje 2012 m. rugsėjo 18 d. nutartyje padarė išvadą, jog keliamas ginčas priskirtinas nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui. Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo priešingai – jo manymu, ginčas kilo dėl atsakovo veiksmų ir priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl priskirtinas administracinio teismo kompetencijai.

17Administracinių teismų kompetencijai paprastai priskiriamas nagrinėjimas ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, t. y. ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje (ABTĮ 1 str. 1 d., 2 str. 1, 2, 16, 17 d., 3 str. 1 d.), kurių išsprendimas nėra siejamas su tolesniu kokio nors civilinio teisinio ginčo išsprendimu. ABTĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams.

18Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, nustatė, kad Ryšių reguliavimo tarnybos direktorius, išnagrinėjęs Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos persiųstą ieškovės A. J. (galutinis paslaugų gavėjas) 2012 m. birželio 29 d. prašymą atsakovui akcinei bendrovei Lietuvos radijo ir televizijos centrui (elektroninių ryšių paslaugų teikėjas) dėl 2009 m. gruodžio 16 d. sudarytos interneto „MEZON“ paslaugų teikimo sutarties Nr. TMC000364 nutraukimo netaikant netesybų bei kitą ginčo nagrinėjimo medžiagą, 2012 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 1V-1033 ,,Dėl A. J. 2012 m. birželio 29 d. prašymo“ (b. l. 5–10) ieškovės A. J. prašymą tenkino ir įpareigojo atsakovą AB Lietuvos radijo ir televizijos centrą nutraukti Sutartį netaikant netesybų, inter alia išaiškino, kad ginčo šalys per 30 dienų nuo Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimo priėmimo dienos turi teisę kreiptis tiesiogiai į bendrosios kompetencijos teismą ir prašyti nagrinėti jų ginčą iš esmės.

19Ryšių reguliavimo tarnybos kompetencija ir veiklos pagrindai yra įtvirtinti specialiajame teisės akte – Elektroninių ryšių įstatyme. Šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Ryšių reguliavimo tarnyba yra elektroninių ryšių veiklą reguliuojanti ir šio Įstatymo nuostatų, <...>, laikymąsi prižiūrinti ir jas įgyvendinanti savarankiška valstybės įstaiga, veikianti nepriklausomai pagal šį ir kitus įstatymus bei savo nuostatus. Elektroninių ryšių įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad Ryšių reguliavimo tarnybai vadovauja direktorius. Ryšių reguliavimo tarnybos direktorius leidžia įsakymus ir sprendžia visus Ryšių reguliavimo tarnybos kompetencijos klausimus (Elektroninių ryšių įstatymo 7 straipsnio 4 dalis, 5 dalis, 6 dalies 7 punktas). Vadovaujantis įstatyme nustatytu teisiniu reglamentavimu, viena iš Ryšių reguliavimo tarnybos veiklos sričių yra ginčų tarp elektroninių ryšių paslaugų teikėjų ir galutinių paslaugų gavėjų sprendimas. Remiantis Elektroninių ryšių įstatymo 36 straipsnio nuostatomis, Ryšių reguliavimo tarnyba laikytina ginčų pagal galutinių paslaugų gavėjų skundus nagrinėjimo išankstine ne teismo tvarka institucija. Galutinis paslaugų gavėjas turi teisę pasirinkti, ar kreiptis dėl ginčo, kilusio tarp jo ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjo, iš pradžių į Ryšių reguliavimo tarnybą, ar tiesiogiai į teismą (Elektroninių ryšių įstatymo 36 straipsnio 1 dalis). To paties straipsnio 4 dalyje yra aiškiai numatyta, kad ginčo šalys, nesutikdamos su Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimu, kuriuo išnagrinėjamas ginčas tarp galutinio paslaugų gavėjo ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjo, per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę kreiptis tiesiogiai į bendrosios kompetencijos teismą.

20Speciali teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2004 m. kovo 26 d. nutartyje (byla Nr. TK-2004-24) dėl iš esmės panašių faktinių aplinkybių, aiškindama Lietuvos Respublikos telekomunikacijų įstatymo (galiojo iki 2004 m. gegužės 1 d. Elektroninių ryšių įstatymo įsigaliojimo) nuostatas, pažymėjo, kad be viešojo administravimo funkcijų, kurias Ryšių reguliavimo tarnyba vykdo telekomunikacinės veiklos reguliavimo ir priežiūros srityje, Ryšių reguliavimo tarnyba taip pat nagrinėja ginčus tarp telekomunikacijų paslaugų teikėjų ir gavėjų bei ginčus tarp telekomunikacijų operatorių (t. y. tarp ūkio subjektų, eksploatuojančių savo arba kito asmens telekomunikacijų tinklą) dėl tinklų sujungimo. Specialioji teisėjų kolegija minėtoje nutartyje konstatavo, jog ta aplinkybė, kad civilinį dviejų ūkio subjektų ginčą išnagrinėjo viešojo administravimo subjektas, kurio kompetencijai įstatymas priskiria tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimą išankstine ne teismo tvarka, nekeičia santykių, iš kurių yra kilęs ginčas, civilinio teisinio pobūdžio.

21Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių – galutinio paslaugų gavėjo A. J. ir elektroninių ryšių paslaugų teikėjo akcinės bendrovės Lietuvos radijo ir televizijos centro yra kilęs iš paslaugų teikimo sutarties, kuri yra reguliuojama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso šeštosios knygos XXXV skyriaus normų (6.716–6.724 str.). Pažymėtina, kad pareiškėjas neginčija jokių Ryšių reguliavimo tarnybos, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmų (sprendimų), priimtų šiai tarnybai vykdant Elektroninių ryšių įstatymo suteiktas funkcijas viešojo administravimo srityje. Vien ta aplinkybė, kad tarp minėtų šalių kilusį ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjo institucija, kuri įstatymu yra įgaliota įgyvendinti tam tikras viešojo administravimo funkcijas, nekeičia santykių, iš kurių yra kilęs ginčas, civilinio teisinio pobūdžio. Be to, kaip minėta, Elektroninių ryšių įstatymo 36 straipsnio 4 dalyje yra aiškiai apibrėžtas tokių ginčų teismingumas bendros kompetencijos teismams.

22Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atskirojo skundo argumentus, jog ginčas yra kilęs tarp pareiškėjo ir Ryšių reguliavimo tarnybos, kuri, kaip minėta, šiuo konkrečiu atveju yra tik ginčą ne teismo tvarka išsprendusi institucija, tuo tarpu ginčo šalys yra elektroninių ryšių paslaugų teikėjas akcinė bendrovė Lietuvos radijo ir televizijos centras bei galutinis paslaugų gavėjas A. J. Pažymėtina, kad pagal Elektroninių ryšių įstatymo 36 straipsnio 4 dalį, nagrinėjant ginčą teisme, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad tarp šalių ginčas yra kilęs viešosios, o ne privatinės teisės normų reguliuojamų santykių srityje.

23Patikrinusi bylą, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei aiškino ir taikė teisės normas, todėl teismas padarė teisingą išvadą, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo ne iš administracinių, o iš civilinių teisinių santykių, dėl to byla priskirtina nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui (CPK 1 str. 1 d., 22 str. 1 d., 25 str.).

24Remiantis išdėstytais motyvais, konstatuotina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. nutartis, kuria buvo atsisakyta priimti akcinės bendrovės Lietuvos radijo ir televizijos centro skundą, kaip nepriskirtiną Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetencijai (ABTĮ 37 str. 2 d. 2 p.), bei išaiškinta, kad pareiškėjas turi teisę kreiptis su ieškiniu į bendrosios kompetencijos teismą, yra teisėta ir pagrįsta, todėl ši nutartis paliekama nepakeista.

25Iš bylos dokumentų matyti, kad pareiškėjas, kreipdamasis skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, sumokėjo 100 litų žyminio mokesčio (b. l. 18). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundą atsisakyta priimti bei vadovaujantis ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 3 punktu, sumokėta žyminio mokesčio suma grąžintina pareiškėjui.

26Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, 42 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

27pareiškėjo akcinės bendrovės Lietuvos radijo ir televizijos centro atskirąjį skundą atmesti.

28Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

29Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti akcinei bendrovei Lietuvos radijo ir televizijos centrui, įm. k. 120505210, 2012 m. rugsėjo 12 d. iš mokėtojo sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB SEB banke, sumokėtą 100,00 (vienas šimtas) litų žyminį mokestį (mokėjimo nurodymas Nr. 6436).

30Nutartis neskundžiama.