Byla A-444-1246-08

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno, Dainiaus Raižio ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Violetai Rodzienei, dalyvaujant pareiškėjų atstovui Jūriui Brukliui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo V. J. ir D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal V. J. ir D. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Muitinės kriminalinės tarnybos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir neturtinės žalos priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjai V. J. ir D. V. kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Muitinės kriminalinės tarnybos, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį bei po 5000 litų neturtinės žalos. Nurodė, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnį pareiginė alga priklauso nuo pareigybės kategorijos ir pareiginės algos koeficiento, kurio vienetas yra Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydžio. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ ir vėlesniais nutarimais nustatė skirtingus minimalaus valandinio atlygio ir minimalios mėnesinės algos dydžius atskirų kategorijų darbuotojams. Atkreipė dėmesį, kad tik valstybės tarnautojams nuo 2003 metų nedidėjo minimali mėnesinė alga, nors minimalus valandinis atlygis buvo didinamas, tuo diskriminuojant grupę valstybės tarnautojų, kuriems darbo užmokestis skaičiuojamas taikant minimalią mėnesinę algą. Pareiškėjai taip pat nurodė, jog tai nulėmė situaciją, kad vienoms socialinėms asmenų grupėms, kurių darbo užmokestis susietas su minimalia mėnesine alga, Vyriausybei didinant minimalią mėnesinę algą, darbo užmokestis didėjo priklausomai nuo valstybės ekonominės padėties, o pareiškėjų darbo apmokėjimas nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. nekito. Toks teisinis reguliavimas, pareiškėjų nuomone, pažeidė jų teisėtus lūkesčius, taip pat prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 48 straipsnių nuostatoms bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

5Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Muitinės kriminalinė tarnyba atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Muitinės kriminalinė tarnyba, apskaičiuodama ir išmokėdama pareiškėjams darbo užmokestį, vadovavosi galiojančiomis Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto, Valstybės tarnybos įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, kuriais buvo patvirtinta minimali mėnesinė alga valstybės tarnautojams, nuostatomis ir veikė teisėtai. Pažymėjo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai ar įstatymui, todėl kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos ir įstaigos, tarp jų ir atsakovas, neturi teisės atsisakyti jį vykdyti, motyvuojant šio akto nekonstitucingumu.

6Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Muitinės departamentas) atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindė argumentais, analogiškais nurodytiems atsakovo atstovo. Papildomai pažymėjo, kad nors pareiškėjai prašo priteisti neturtinę žalą, tačiau nenurodo, kuo pasireiškė neturtinė žala, kieno veiksmais ji padaryta bei nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos dydžio, o kadangi apskaičiuojant darbo užmokestį buvo taikomi galiojantys teisės aktai, nėra pagrindo konstatuoti buvus neteisėtus veiksmus.

7II.

8Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9Teismas nurodė, jog valstybės tarnautojų darbo užmokesčio klausimus ginčijamu laikotarpiu reguliavo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-855 23 straipsnis, kuris nustatė, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos, bei šio įstatymo 24 straipsnis, kuris numatė, kad valstybės tarnautojo pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visiems tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą pagal šio įstatymo priedėlį, koeficiento vienetas yra Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydžio, o pareiginės algos dydis apskaičiuojamas atitinkamą pareiginės algos koeficientą dauginant iš minimalios mėnesinės algos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 1, 2 punktai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 1, 2 punktai ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teismas padarė išvadą, kad Konstituciniam Teismui pripažinus, jog nurodytos Darbo kodekso bei Lietuvos Respublikos nutarimų nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, šie teisės aktai turėjo ir turi būti taikomi apskaičiuojant ir išmokant valstybės tarnautojams darbo užmokestį. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad jiems buvo mokamas ne toks atlyginimas, kokį jie privalėtų gauti pagal Valstybės tarnybos įstatymą bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus, todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti išmokėti jiems nurodytą darbo užmokesčio nepriemoką.

10III.

11V. J. ir D. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų prašymus tenkinti. Be argumentų, išdėstytų skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjai pabrėžė, kad jų atžvilgiu buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatyti teisėtų lūkesčių principai, kadangi vienoms darbuotojų grupėms minimalus valandinis atlygis ir minimali mėnesinė alga kilo ir kyla, o kitiems minimali mėnesinė alga įšaldyta. Taip pat nurodytas teisinis reguliavimas yra ydingas, kadangi diskriminuoja vieną valstybės tarnautojų grupę kitų valstybės tarnautojų, kurių darbo užmokesčio dydis susietas su minimaliu valandiniu atlygiu, atžvilgiu, sukuria dvigubus standartus ir sudaro teisines prielaidas pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį, 48 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės bei teisėtų lūkesčių principus.

12Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Muitinės kriminalinė tarnyba ir trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas atsiliepimais į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjams darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas ir išmokamas vadovaujantis galiojančiomis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, kuriais buvo patvirtintas minimalus mėnesinis atlygis valstybės tarnautojams, nuostatomis, kurios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimu buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

13Teisėjų kolegija

konstatuoja:

14IV.

15Pareiškėjai kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Muitinės kriminalinės tarnybos, priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, taip pat priteisti iš atsakovo neturtinę žalą. Skundą grindė tuo, kad, jų nuomone, pažeidžiant konstitucinius teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, asmenų lygybės principus (Konstitucijos 29 straipsnis), taip pat žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 straipsnis), buvo nepagrįstai nedidinama minimali mėnesinė alga, kurios pagrindu valstybės tarnautojams buvo apskaičiuojamas darbo užmokestis, todėl atsakovas privalo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį buvo privalu mokėti, taip pat atlyginti neturtinę žalą.

16Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1-2 dalyse nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje; teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Taigi administracinis teismas negali spręsti valstybės tarnautojų darbo užmokesčio padidinimo klausimo, negali spręsti administracinio ginčo vadovaudamasis politiniais ar ekonominiais (t. y. neteisiniais) argumentais ir, nesant tam teisinio pagrindo, įpareigoti išmokėti valstybės tarnautojui didesnį darbo užmokestį.

17Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2005 m. balandžio 4 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2006 m. kovo 27 d. redakcija), 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punktas (2006 m. kovo 27 d. redakcija), ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis (toliau – ir MVA) ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga (toliau – ir MMA) negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, neprieštaravo (neprieštarauja) Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad minėtu teisiniu reguliavimu nebuvo paneigtas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų lūkestis, kad jų mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą didžiausią MMA, kurią kitiems dirbantiems asmenims atitinkamu laikotarpiu buvo (arba bus) nustačiusi Vyriausybė.

18Paminėtu nutarimu Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad vien tai, jog Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta galimybė nustatyti nevienodus MVA ir MMA dydžius atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms, savaime nereiškia, kad kuri nors asmenų grupė yra diskriminuojama arba kad kuriai nors asmenų grupei yra suteikiama privilegijų, arba kad yra suvaržoma arba paneigiama asmens teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Valstybė gali pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas; nėra negalima ir tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis. Galimybė pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas ir valstybės tarnybos teisinių santykių ypatumai, palyginti su darbo santykiais, suponuoja ir galimybę nustatyti skirtingas darbo apmokėjimo sistemas valstybės tarnautojams (taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų darbuotojams) ir kitiems dirbantiems asmenims. Diferencijuotas darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas savaime nesuponuoja diskriminacinių arba su privilegijų suteikimu susijusių nuostatų.

19Kaip matyti iš paminėto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nuostatos, kuriomis valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, nebuvo pripažintos neteisėtomis – prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl jos negalėjo (negali) būti netaikomos. Atsižvelgiant į būtent šias nuostatas pareiškėjams buvo apskaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis bylai aktualiu laikotarpiu. Tad kadangi paminėtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nuostatos nėra pripažintos neteisėtomis (prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktams), nėra teisinio pagrindo ir teisinių argumentų teigti, kad pareiškėjams paminėtu laikotarpiu buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei priklausė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Taigi reikalavimas dėl darbo užmokesčio skirtumo (nepriemokos) priteisimo negali būti tenkinamas. Nepripažinus atitinkamų teisės aktų prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, nėra jokio pagrindo tenkinti ir reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes akivaizdu, kad tam nėra vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis, 6.271 straipsnis).

20Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad apeliaciniame skunde iš naujo yra keliami teisės aktų atitikties Konstitucijai ir jos principams klausimai, dėl kurių Konstitucinis Teismas jau pasisakė 2007 m. kovo 20 d. nutarime. Tačiau Konstitucinis Teismas 2006 m. birželio 6 d. nutarime pažymėjo, kad “visus bendrosios kompetencijos teismus – Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, Lietuvos apeliacinį teismą, apygardų ir apylinkių teismus, taip pat specializuotus teismus (Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir apygardų administracinius teismus) saisto Konstitucijos 107 straipsnyje įtvirtintas Konstitucinio Teismo sprendimų jo kompetencijai priskirtais klausimais galutinumas ir neskundžiamumas; visi bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai yra saistomi Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos <...>”. Pagal Konstituciją tik Konstitucinis teismas turi įgaliojimus spręsti, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis). Taigi administracinis teismas negali neatsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimą ir priimti kitokį sprendimą dėl šiuo nutarimu išspręstų klausimų.

21Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

22Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

23V. J. ir D. V. apeliacinį skundą atmesti.

24Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

25Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai