Byla 3K-3-229-219/2016

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko ir Vinco Versecko (pranešėjas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Alauša“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Alauša“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Grinda“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Grinda“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Alauša“ dėl nuostolių atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių teisę naudotis nuotekų šalinimo tinklais bei rinkti mokestį už šį naudojimą, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė prašė teismo įpareigoti atsakovę atnaujinti paviršinio vandens iš ieškovės degalinės ( - ) priėmimą į Vilniaus miesto lietaus nuotekų tinklus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  3. Ieškovė nurodė, kad valdo degalinę ( - ). Degalinė buvo statoma pagal statybos techninį projektą, kuriame nustatyta, kad paviršinės nuotekos iš degalinės bus nuvedamos į miesto paviršinių nuotekų tinklus. UAB „Geodeziniai tyrinėjimai“ parengė degalinės lietaus kanalizacijos detaliąją geodezinę nuotrauką, kurioje užfiksuota, kad nuotekų kanalizacijos įrenginiai nuvedami į bendrus paviršinių nuotekų tinklus. Pradėjusi eksploatuoti degalinę, ieškovė sudarė sutartį su UAB „Ūrus ir Ko“ dėl paviršinių nuotekų valymo įrenginių priežiūros. 2013 m. lapkričio mėn. atsakovė kreipėsi į ieškovę dėl sutarties sudarymo ir pateikė naudojimosi paviršinių nuotekų tinklais ir valymo įrenginiais sutarties projektą. Ieškovei nesutikus sudaryti sutarties su atsakove, ši 2014 m. vasario 25 d. savavališkai atjungė ieškovės degalinę nuo Vilniaus miesto magistralinių lietaus nuotekų tinklų. Ieškovės nuomone, atsakovė neturi teisės rinkti mokesčių už paviršinio vandens nuvedimą į miesto magistralinius paviršinių nuotekų tinklus, nes Vilniaus miesto savivaldybė atsakovei tokių įgaliojimų nesuteikė. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 1-322 buvo nuspręsta iš atsakovės 7 metus pirkti lietaus nuotekų tinklų priežiūros ir eksploatavimo paslaugas. Šio sprendimo 3.3 punktu atsakovė įpareigota ne mažiau kaip 90 procentų pajamų gauti iš veiklos, skirtos Vilniaus miesto savivaldybės poreikiams ir funkcijoms tenkinti, t. y. Vilniaus miesto savivaldybė apribojo atsakovei galimybę gauti pajamų iš kitų asmenų.
  4. Atsakovė pareiškė priešieškinį, kuriame prašė priteisti iš ieškovės 6827,62 Eur (23 574,40 Lt) nuostolių, 6 procentų metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  5. Atsakovė nurodė, kad pagal Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1990 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 67 „Dėl lietaus kanalizacijos tinklų tobulinimo ir paviršinio vandens valymo Vilniaus mieste“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 67) patvirtintas taisykles turi būti sudaroma sutartis tarp abonento ir eksploatuojančios organizacijos dėl naudojimosi miesto lietaus kanalizacija. Atsakovė nuosavybės teise valdo ir eksploatuoja Vilniaus miesto lietaus nuotakynės magistralinius tinklus. Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu atsakovė įpareigota rinkti mokesčius už aplinkos teršimą, o 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. 1-1324 atsakovei pavesta teikti lietaus nuotekų tinklų priežiūros ir eksploatavimo privalomąsias paslaugas. Ieškovė neteisėtai naudojosi magistraliniu nuotekų tinklu ir nemokėjo abonentinio mokesčio bei mokesčio už taršą. Prašoma priteisti mokesčio už naudojimąsi atsakovei nuosavybės teise priklausančiais tinklais suma apskaičiuota už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino.
  2. Teismas nurodė, kad atsakovė pagrįstai vadovaujasi Sprendimu Nr. 67 ir šiuo sprendimu patvirtintomis Vilniaus miesto lietaus kanalizacijos eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Tai, jog aktus priėmė Vilniaus miesto tarybos Vykdomasis komitetas, kurio teisių ir pareigų perėmėja yra Vilniaus miesto savivaldybė, savaime teisės aktų galiojimo nepanaikina. Teismas taip pat pažymėjo, jog tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d., 2011 m. lapkričio 23 d., 2013 m. sausio 23 d. sprendimais yra nustatyti kitokie paviršinio vandens nuotakynės tinklų administravimo principai nei Sprendimu Nr. 67, savaime nedaro jokios įtakos pastarojo sprendimo galiojimui. Teismas sprendė, kad savivaldybė minėtais aktais nuotekų tvarkymo organizavimą yra perdavusi atsakovei, todėl pastaroji turi teisę teikti viešąsias paslaugas privatiems asmenims. Teismo nuomone, atsakovė pagrįstai atjungė degalinę nuo lietaus nuotekų magistralinių tinklų, nes ieškovės degalinėje vandens tarša viršijo nustatytas normas. Teismas konstatavo, kad viešoji sutartis pagal įstatymą yra laikoma sudaryta nuo ieškovės nuotekų šalinimo įrenginių prijungimo prie Vilniaus miesto nuotekų magistralinių tinklų, todėl atsakovė turi teisę reikalauti priteisti nuostolių atlyginimą. Teismas sprendė, kad ieškovės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad tarp jos ir atsakovės susiklostė faktiniai sutartiniai santykiai, tačiau ieškovė nesudarė sutarties ir savavališkai be savininkės sutikimo leido nuotekas į bendrą nuotakynės magistralinį tinklą, todėl elgėsi nerūpestingai ir neapdairiai.
  3. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2015 m. spalio 20 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
  4. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės ieškinį, ir nurodė, jog ieškinys atmestinas ir dar dėl to, kad ieškovė nėra sudariusi sutarties su atsakove, kuriai Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. I-1324 pavesta teikti lietaus nuotekų tinklų priežiūros ir eksploatavimo privalomąsias paslaugas. Kolegija pažymėjo, kad Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 538V „Dėl mokesčių surinkimo už aplinkos teršimą per lietaus kanalizacijos tinklus“ atsakovei buvo pavesta rinkti mokesčius už aplinkos teršimą per miesto kanalizacijos tinklus iš visų miesto įmonių ir organizacijų, kurių lietaus nuotekos patenka į miesto kanalizacijos tinklus, ir šias lėšas pervesti Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo motyvams dėl neteisėtų ieškovės veiksmų ir nurodė, kad teismas teisingai nustatė žalos dydį, atsižvelgdamas į atsakovės 2014 m. balandžio 29 d. buhalterinę pažymą.

8III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į juos teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti, priteisti iš atsakovės ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismai netinkamai taikė Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 36 ir 37 punktus, kuriuose nustatyti išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtini klausimai (taisyklių tvirtinimas bei kainų ir tarifų už savivaldybės kontroliuojamų įmonių teikiamas atlygintinas paslaugas nustatymas), todėl spręsdami ginčą vadovavosi sprendimu ir taisyklėmis, kurių savivaldybės taryba nėra priėmusi ir patvirtinusi, taip pat vietiniu atsakovės aktu dėl mokesčių nustatymo.
    2. Teismai netinkamai taikė Sprendimą Nr. 67. Pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, kad Vilniaus miesto savivaldybė perėmė Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos teises, tačiau nėra išvados, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba perėmė Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto teises ir pareigas. Be to Sprendimas Nr. 67 ir Taisyklės nėra skelbiami viešai, todėl neturi privalomo norminio teisės akto požymio, be to, juos įgyvendinant turi dalyvauti ir jau nebeegzistuojančios įstaigos ir institucijos.
    3. Teismai netinkamai taikė CK 6.161 straipsnio 2 dalį dėl viešųjų sutarčių sudarymo ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos šios normos taikymo klausimu, pagal kurią sutarties su vartotoju pasirašymas nėra būtina sąlyga teikti paslaugas.
    4. Teismai netinkamai taikė Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo nuostatas dėl geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo pareigos nepertraukiamai tiekti geriamąjį vandenį bei teikti nuotekų tvarkymo paslaugas ir nuostatas dėl paslaugų teikimo nesudarius rašytinės sutarties. Galiojantys teisės aktai nenustato lietaus tinklus eksploatuojančiai organizacijai teisės atjungti vartotoją nuo lietaus nuotekų tinklų.
    5. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos, nes netinkamai taikė statybą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to nepagrįstai nevertino statybos techninių sąlygų išdavimo fakto kaip paneigiančio savavališką naudojimąsi nuotekų tinklais.
    6. Teismai netinkamai taikė teisės aktus, reglamentuojančius naudojimosi paviršinių nuotekų tinklais apmokestinimą, todėl nepagrįstai iš kasatorės atsakovės naudai priteisė nuostolių atlyginimą. Paviršinių nuotekų eksploatavimas yra privalomoji paslauga, apmokama iš Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto, o ne vartotojų ar kitų asmenų lėšų.
    7. Vilniaus apygardos teismas pažeidė CPK 320 ir 331 straipsnius, nes, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo reikalavimų ir nenurodė, kodėl juos atmeta.
  2. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Tai, kad ginčo aktus priėmė Vilniaus miesto tarybos Vykdomasis komitetas, o ne tuometinė Vilniaus miesto Liaudies deputatų taryba, nepanaikina teisės aktų galiojimo, nes pagal tuometinį reglamentavimą nebuvo imperatyvo, nustatančio, kad pirmiau minėtus teisės aktus tvirtina išskirtinai tik Vilniaus miesto Liaudies deputatų taryba. Tiek Sprendimas Nr. 67, tiek juo patvirtintos Taisyklės buvo priimti tuo metu galiojančių teisės aktų pagrindu ir institucijos negalėjo numatyti, koks reguliavimas bus ateityje.
    2. Atsakovė, vadovaudamasi galiojančiu Sprendimu Nr. 67 ir Taisyklėmis, atsižvelgdama į tai, jog kasatorė teršė aplinką naftos produktais, turėjo teisinį pagrindą riboti kasatorės galimybę kartu su lietaus nuotekomis leisti teršalus. Taršos prevencija ir apsauga nuo žalingo išleidžiamų nuotekų poveikio taip pat yra viešasis interesas.
    3. Atsakovė kasatorės teiginių apie teisėtą degalinės ir paviršinių nuotekų lietaus kanalizacijos įrenginių statybą ir pripažinimą tinkamais naudoti nekvestionuoja, tačiau šios kasatorės nurodytos aplinkybės nereiškia, jog pastačius paviršinių nuotekų kanalizacijos įrenginius atsakovė savaime suteikė teisę šiais tinklais naudotis neatlygintinai.
    4. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimais atsakovei yra pavesta teikti lietaus nuotekų tinklų priežiūros ir eksploatavimo privalomąsias paslaugas bei yra patvirtintos teikiamų paslaugų kainos. Atsakovė yra įpareigota rinkti mokesčius už aplinkos teršimą per miesto paviršinių nuotekų tinklus iš visų miesto įmonių ir organizacijų, kurių paviršinės nuotekos patenka į miesto paviršinių nuotekų tinklus, bei sumokėti privalomus mokesčius už taršalus, patenkančius į atvirus telkinius iš visų įmonės eksploatuojamų išleistuvų. Atsakovė, eksploatuodama viso Vilniaus miesto lietaus nuotekų tinklus, moka bendrą mokestį už aplinkos teršimą už visas teršiamas teritorijas ir jų plotas apskaičiuojamas bendrai. Mokestis už aplinkos teršimą yra apskaičiuojamas vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašu.
    5. Kasatorė neteisingai teigia, kad atsakovės skaičiuojamas mokestis už naudojimąsi lietaus kanalizacijos infrastruktūra yra nepagrįstas. Šis mokestis bei jo indeksacija yra nustatyti galiojančiame Sprendime Nr. 67. Taip pat taikytinas ir UAB „Grinda“ direktoriaus 2012 m. gruodžio 27 d. įsakymas Nr. 297 „Dėl naudojimosi miesto paviršinių nuotekų tinklais ir valymo įrenginiais paslaugų kainų dalinio pakeitimo“.

konstatuoja:

10IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

11Dėl kasatorės pareigos atlyginti už nuotekų surinkimo paslaugą

  1. Pagal Vandens įstatymo 31 straipsnio 1 dalį (nutartyje nurodomos ginčo prievolės kilimo metu galiojusios teisės aktų redakcijos) vandens naudotojai ir abonentai turi padengti sąnaudas, patirtas siekiant įgyvendinti vandensaugos tikslus ir teikiant vandens paslaugas, įskaitant sąnaudas aplinkos apsaugai, vadovaujantis principu „teršėjas moka“, Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymu ir aplinkos ministro nustatyta tvarka atlikta ekonomine analize. Pagal Aplinkos ministro 2007 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. D1-193 patvirtintą Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento 4 punktą degalinės priskiriamos galimai teršiamoms teritorijoms nepriklausomai nuo jų ploto. Pagal nurodyto reglamento 10 punktą reikalavimai konkretaus objekto paviršinių nuotekų išleidimui į aplinką nustatomi statybos projekte ir (ar) Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime, o paviršinių nuotekų išleidimui į kitiems asmenims priklausančius nuotakynus – nuotekų tvarkymo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartyje.
  2. Vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, savivaldybė yra atsakinga už viešųjų paslaugų teikimą gyventojams, tačiau paprastai pati šių paslaugų neteikia, jas teikia biudžetinės ir viešosios įstaigos, savivaldybės įmonės, akcinės bendrovės ir kiti subjektai. Įstatymas taip pat nurodo, kad viešosios paslaugos gyventojams teikiamos teisės aktų nustatyta tvarka atlygintinai ir neatlygintinai (Vietos savivaldos įstatymo 8 straipsnio 4 punktas). Taigi įstatymai ar kiti teisės aktai nustato prievolę sumokėti už kai kurias suteiktas viešąsias paslaugas.
  3. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš UAB „Grinda“ pateiktų duomenų matyti, jog atsakovė neišskaido mokesčio už aplinkos teršimą abonentams ir atskiros sąskaitos už taršą neišrašo, skaičiuoja mokestį taršos integruotos prevencijos ir kontrolės paslaugų išlaidoms padengti, į kurį yra įtraukiamos išlaidos už lietaus nuotekų tinklų eksploatavimą, priežiūrą ir kitos išlaidos, susijusios su tinklų eksploatacija. Šią atsakovės poziciją patvirtina ir kasatorei UAB „Grinda“ pateiktos pasirašyti sutarties objektas: paviršinio vandens, nutekančio į paviršinių nuotekų nuotakyną, priėmimas į magistralinius lietaus nuotekų surinkimo tinklus bei teritorijos paviršinio vandens nuvedimas.
  4. Byloje nustatyta, kad kasatorė nuosavybės teise valdo degalinę ir naudojasi atsakovės valdomais Vilniaus miesto lietaus nuotekų tinklais, tačiau duomenų apie atsiskaitymą už šią paslaugą nepateikta. Kasatorė savo atsisakymą atsiskaityti su UAB „Grinda“, be kitų argumentų, motyvuoja ir tuo, jog pagal galiojančius Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimus lietaus nuotekų eksploatavimas finansuojamas ne iš vartotojų, o iš savivaldybių biudžeto. Teisėjų kolegija šį argumentą vertina kaip nepagrįstą ir pritaria bylą nagrinėjusių teismų padarytai išvadai, kad nuotekų šalinimas, jas išleidžiant į kitam asmeniui priklausančius įrenginius, nėra nemokama paslauga.
  5. Apibendrindama teisėjų kolegija nurodo, jog, nepaisant to, kad kasatorė nėra sudariusi sutarties su UAB „Grinda“ dėl nuotekų šalinimo (priėmimo į nuotekų tinklus), aplinkybė, kad ji valdo degalinę ir naudojasi Vilniaus miesto lietaus nuotekų tinklais, sukuria jai prievolę atsiskaityti už UAB „Grinda“ teikiamas paslaugas, t. y. mokėti mokestį už aplinkos taršą ir lietaus nuotekų nuleidimą į kito asmens valdomus tinklus.

12Dėl atsakovės teisės rinkti mokesčius už taršą

  1. Nuotekų tvarkymo organizavimas yra viena iš savivaldybės funkcijų viešųjų paslaugų tiekimo gyventojams srityje (Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalies 30 punktas). Šiai svarbiai viešajai funkcijai ir viešajam interesui užtikrinti turi būti parinktas viešasis tiekėjas.
  2. Kasatorė ginčija aplinkybę, kad atsakovė turi teisę rinkti mokesčius už aplinkos teršimą per lietaus kanalizacijos tinklus. Teismai, spręsdami šį ginčą, vadovavosi 1990 m. kovo 16 d. Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 67 ir juo patvirtintomis Vilniaus miesto lietaus kanalizacijos eksploatavimo taisyklėmis, tačiau, kasatorės teigimu, teismai netinkamai taikė teisės aktus, reglamentuojančius naudojimąsi paviršinių nuotekų tinklais, ir taip pažeidė Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 36 ir 37 punktus.
  3. Teisėjų kolegija su šiais kasatorės teiginiais nesutinka. Nors Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis nustato išimtinę savivaldybės tarybos kompetenciją tvirtinti taisykles (36 punktas) bei nustatyti kainų ir tarifų už savivaldybės kontroliuojamų įmonių teikiamas atlygintinas paslaugas dydį (37 punktas), šios įstatymo nuostatos savaime nepaneigia anksčiau priimto ir galiojusio teisės akto – Sprendimo Nr. 67 – teisėtumo. Vadovaujantis principu lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja), 1994 m. liepos 7 d. priimtas Vietos savivaldos įstatymas negali būti taikomas sprendžiant 1990 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 67 priėmimo teisėtumo klausimą. Šis principas suponuoja išvadą, kad naujas teisės aktas įtvirtino tik būsimų teisės normų nustatymo tvarką, bet nereikalauja visus anksčiau priimtus teisės aktus priimti iš naujo vadovaujantis nauja tvarka. Priimant Sprendimą Nr. 67, galiojo 1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymas Nr. XI-3676, kuriame taisyklių tvirtinimas nebuvo nustatytas kaip išimtinė Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos kompetencija, todėl tokį sprendimą turėjo teisę priimti ir Vykdomasis komitetas. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog Sprendimas Nr. 67 būtų priimtas neteisėtai.
  4. Vadovaujantis įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsniu, įstatymai, kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioję Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir šiam įstatymui, ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis. Kadangi Sprendimas Nr. 67 nebuvo pripažintas netekusiu galios, todėl tiek, kiek jis neprieštarauja Konstitucijai ir kitiems įstatymams, yra galiojantis. Be to, faktas, kad norminį aktą pagal savo kompetenciją ir nustatyta tvarka priėmusi institucija vėliau buvo reorganizuota ar likviduota, savaime nėra pagrindas visus jos priimtus aktus laikyti negaliojančiais.
  5. CPK 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nagrinėdamas konkrečią bylą, nustatęs, kad norminis teisės aktas ar jo dalis, kurio atitikties Konstitucijai ar įstatymams kontrolė nepriklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, gali prieštarauti įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui, teismas, priimdamas sprendimą, neturi tokiu teisės aktu vadovautis. Šiuo atveju bendrosios kompetencijos teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreipiasi į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar atitinkamas norminis teisės aktas ar jo dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą.
  6. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, įvertinusi kasatorės įvardytas taikytino Sprendimo Nr. 67 ir juo patvirtintų Taisyklių ydingumo priežastis, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, nenustatė pagrindo abejoti atitiktimi įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui.
  7. Byloje svarbu pažymėti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1324 1.2 punktu UAB „Grinda“ pavesta teikti privalomąją lietaus tinklų priežiūros ir eksploatavimo paslaugą ir patvirtintos Lietaus tinklų priežiūros ir eksploatavimo kainos, pagal kurias su UAB „Grinda“ atsiskaito Vilniaus miesto savivaldybė (sprendimo priedo 2.1–2.19 punktai). Šias priežiūros paslaugas perka ir už jas atsiskaito būtent savivaldybė.
  8. Vartotojų ar kitų asmenų, kurie valdo aplinkos taršos objektus ir naudojasi miesto nuotekų šalinimo tinklais, pareiga sumokėti UAB „Grinda“, o šios teisė rinkti aptartus mokesčius, kyla iš: 1) Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 538V, kuriuo UAB „Magistralė“, vėliau Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. kovo 27 d. sprendimu prijungta prie UAB „Grinda“ (UAB „Grinda“ yra UAB „Magistralė“ teisių perėmėja), įpareigota rinkti mokesčius už aplinkos teršimą per miesto paviršinių nuotekų tinklus iš visų miesto įmonių ir organizacijų, kurių paviršinės nuotekos patenka į miesto paviršinių nuotekų tinklus; 2) Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1324 pavesti UAB „Grinda“ teikti lietaus nuotekų tinklų priežiūros ir eksploatavimo paslaugas; 3) bei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. 1-322, kuriuo nuspręsta septynerius metus pirkti UAB „Grinda“ atliekamus darbus ir teikiamas paslaugas. Išvardyti sprendimai yra galiojantys ir jie suteikia teisę atsakovei rinkti mokesčius, taigi ir reikšti ieškinius jų nemokantiems asmenims už aplinkos teršimą ir naudojimąsi miesto nuotekų šalinimo tinklais.
  9. Kiti kasatorės argumentai, sprendžiant dėl atsakovės teisės rinkti mokesčius, neturi teisinės reikšmės ir teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako.

13Dėl prisijungimo prie lietaus nuotekų tinklų teisėtumo ir teisės atjungti vartotoją nuo lietaus nuotekų tinklų

  1. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas yra viena iš valstybės reguliuojamų ūkinės veiklos sričių, kurios tinkamas įgyvendinimas yra viešasis interesas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. A. v. UAB „Šiaulių vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-219-313/2015, 2014 m. spalio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. BUAB „Kamintras“, bylos Nr. 3K-3-424/2014).
  2. Iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusi Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio redakcija nurodė šio įstatymo tikslą – užtikrinti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo ūkio nenutrūkstamą funkcionavimą, taip pat visuomenės poreikius atitinkančią plėtrą sudarant sąlygas fiziniams ir juridiniams asmenims priimtinomis sąlygomis apsirūpinti tinkamos kokybės geriamuoju vandeniu ir gauti geros kokybės nuotekų tvarkymo paslaugas. Šiuo metu galiojanti Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 1 straipsnio redakcija taip pat nustato tikslą užtikrinti nepertraukiamą geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų teikimą.
  3. Kasatorė kasaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai netenkino ieškinio ir neatsižvelgė į įstatymu nustatytą nenutrūkstamą nuotekų tiekimą.
  4. Byloje esantis UAB „Grinda“ 2014 m. vasario 25 d. aktas rodo, kad kasatorės degalinė buvo atjungta nuo Vilniaus miesto paviršinių nuotekų tinklų dėl dviejų priežasčių: savavališko prisijungimo ir viršnorminės taršos nuotekų į Vilniaus miesto lietaus nuotakyną.
  5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad vandentiekio ar nuotekų tinklo prijungimo techninių sąlygų išdavimas vertintinas kaip įrodymas, kad infrastruktūros savininkas išreiškė iniciatyvą prijungti statomus tinklus prie vandens tiekėjo infrastruktūros bei atitinkamą vandens tiekėjo sutikimą, taip pat tai įrodymas, paneigiantis savavališką vandens tiekimo tinklų naudojimą. Tačiau dėl savo turinio techninio pobūdžio vandentiekio ar nuotekų tinklo prijungimo techninės sąlygos neparodo, kokios rūšies teisiniai santykiai dėl abonento įrengtos infrastruktūros naudojimo susiklosto tarp tiekėjo ir abonento, todėl techninių sąlygų išdavimo faktas per se (pats savaime) negali būti vertinamas kaip patvirtinantis susitarimą dėl neatlygintinio infrastruktūros naudojimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Avelana“ v. UAB „Kauno vandenys“, bylos Nr. 3K-3-135/2012). Tai reiškia, kad kasatorės į bylą pateiktas degalinės statybos techninis projektas, kuriame nustatyta, kad paviršinės nuotekos iš degalinės bus nuvedamos į miesto paviršinių nuotekų tinklus, bei 2005 m. rugsėjo 14 d. pripažinimo tinkamu naudotis aktas paneigia savavališką prisijungimą prie miesto lietaus kanalizacijos tinklų. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų padaryta išvada, kad vien abonento tinklų prijungimo faktas ar techninių sąlygų gavimas tiek pagal galiojusius ginčo infrastruktūros statybos metu, tiek pagal dabar galiojančius įstatymus nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad tiekėjas turi teisę naudotis abonento infrastuktūra neatlygintinai.
  6. Ginčo prievolės kilimo metu Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta, kad jei asmuo nėra pasirašęs viešosios vandens tiekimo sutarties, tačiau jam nuosavybės teise priklausantys arba kitaip teisėtai valdomi ar naudojami geriamojo vandens naudojimo ir nuotekų šalinimo įrenginiai yra prijungti prie viešojo vandens tiekėjo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros, viešoji vandens tiekimo sutartis laikoma sudaryta pagal Vyriausybės nustatytas viešosios vandens tiekimo sutarties standartines sąlygas. Šie santykiai tapačiai reglamentuojami ir dabar galiojančioje įstatymo redakcijoje (32 straipsnis 4 punktas).
  7. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad jeigu asmuo nėra pasirašęs geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties arba atsisako ją pasirašyti, tačiau jam nuosavybės teise priklausantys ar kitaip valdomi ir (arba) naudojami geriamojo vandens naudojimo įrenginiai, geriamajam vandeniui tiekti reikalingos komunikacijos ir (arba) nuotekų šalinimo įrenginiai įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka yra prijungti prie viešojo geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo nuosavybės teise ar kitaip valdomos ir (arba) naudojamos geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo infrastruktūros ar naudojant paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas paviršinės nuotekos išleidžiamos į paviršinių nuotekų tvarkytojo paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas, geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešoji sutartis laikoma sudaryta pagal Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartines sąlygas.
  8. Aptartos nuostatos reiškia, kad net ir nesant sudarytos sutarties dėl naudojimosi paviršinių nuotekų (lietaus) tinklais, kasatorė laikoma ją sudariusia pagal standartines tokių sutarčių sąlygas ir privalo mokėti mokestį už naudojimąsi šiais tinklais. Tokia viešoji sutartis laikytina sutarčių laisvės principo išimtimi, nes sutarties šalys pačios tiesiogiai visų sutarties sąlygų nenustato, šios sąlygos reglamentuojamos atitinkamų teisės aktų.
  9. Taisyklių 7.1 punkte nustatyta eksploatuojančios organizacijos teisė uždaryti lietaus kanalizaciją tuo atveju, kai nustatomas naftos produktų, organinių bei cheminių teršiančių medžiagų, kurių kiekiai viršija normas, nutekėjimas į lietaus kanalizaciją. Nors Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas nustato nepertraukiamą nuotekų surinkimo paslaugų teikimą, tačiau jame reglamentuojamas ir laikinas atjungimas nuo tinklų. Atsižvelgdama į Taisyklių 7.1 punktą bei viešąjį interesą užkirsti kelią didelei aplinkos taršai ir apsaugoti ją nuo žalingo ūkinio poveikio, teisėjų kolegija sprendžia, kad laikinas atjungimas nuo tinklų tokiu atveju atitinka viešąjį interesą. Kadangi byloje nustatyta, kad iš kasatorės degalinės išleidžiamos į miesto nuotekų šalinimo tinklus lietaus nuotekos viršijo nustatytas taršos normas, todėl atsakovė turėjo teisę nutraukti jų priėmimą į tinklus.

14Dėl mokesčių už taršą nustatymo tvarkos

  1. Kasatorė ginčija kainų ir tarifų už aplinkos taršą ir naudojimąsi nuotekų šalinimo tinklais nustatymo tvarką ir dydį. Teisėjų kolegija nurodo, kad šis klausimas nėra nagrinėjamos bylos dalyku.
  2. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisiją išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka nagrinėja geriamojo vandens tiekėjų, nuotekų tvarkytojų, paviršinių nuotekų tvarkytojų, nuotekų transportavimo paslaugas teikiančių asmenų, abonentų ir vartotojų ginčus dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų, paviršinių nuotekų tvarkymo kainų, nuotekų transportavimo paslaugų kainų, laikino atjungimo nuo (prijungimo prie) geriamojo vandens tiekimo tinklų paslaugų kainų ir jų taikymo. Taigi, ginčijant kainų, nustatytų už nuotekų surinkimo paslaugas, pagrįstumą, įstatymas numato išankstinę privalomą ginčų sprendimo ne teisme tvarką. Kasatorė, šioje byloje keldama lietaus nuotekų surinkimo kainų pagrįstumo klausimą, nesilaikė šiems ginčams nustatytos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos, todėl vadovaujantis CPK 412 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija klausimo dėl nustatytos kainos dydžio nenagrinėja.

15Dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą (nutartį)

  1. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320, 331 straipsnius, nes sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir išvadomis, nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų ir nenurodė, kodėl juos atmeta.
  2. Teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje Hirvisaari prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 4968/99, par. 30). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 288, p. 20, par. 61).
  3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; kt.).
  4. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas atitinka nurodytus Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, nes teismas nutartyje vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir iš esmės priėmė teisingą sprendimą. Tai, kad kasatorė nesutinka su teismų padarytomis išvadomis, nėra pagrindas pripažinti teismų procesinių sprendimų nemotyvuotais ir konstatuoti bylą nagrinėjusio teismo procesinio sprendimo absoliutų negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas, CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
  5. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, suteikiančias UAB „Grinda“ teisę rinkti mokestį už taršą, todėl pagrįstai ieškinį atmetė ir tenkino priešieškinį. Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nutartį.

16Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatą, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Netenkinus kasacinio skundo, kasatorės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
  2. Atsakovė atsiliepime prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau šias išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl atsakovei bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnis).

17Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

18Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

19Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai