Byla 2K-114/2006

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Egidijaus Bieliūno ir pranešėjos Onos Aldonos Budienės, sekretoriaujant E. Jasionienei, dalyvaujant prokurorui G. Gudžiūnui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. kovo 21 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: M. D. pripažintas kaltu pagal BK 290 straipsnį ir paskirta 50 MGL dydžio (6250 Lt) bauda.

2Panaikintu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. kovo 21 d. nuosprendžiu M. D. buvo išteisintas, nes nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 290 straipsnyje. Medžiaga dėl jo perduota Šiaulių m. vyriausiajam policijos komisariatui.

3Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokuroro, prašiusio nuteistojo M. D. kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

4M. D. buvo kaltinamas tuo, kad 2004 m. rugsėjo 4 d., apie 1.30 val., Šiauliuose, Žemaitės-Dubijos gatvių sankryžoje, taip pat tarnybiniame Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato automobilyje „VW Vento“ (valst. Nr. GSM 898), važiavusiame nuo šios sankryžos iki Šiaulių m. pirmojo policijos komisariato, esančio Mickevičiaus g. 11, vadindamas valstybės tarnautojus – Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos patrulių rinktinės 2 kuopos 2 būrio vyresnįjį patrulį G. K. ir patrulį A. B. – necenzūriniais, žeminančiais žmogaus garbę ir orumą žodžiais, įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus.

5Pirmosios instancijos teismas M. D. pagal šį kaltinimą išteisino motyvuodamas tuo, kad kaltinamasis necenzūrinius žodžius policijos pareigūnų atžvilgiu vartojo tarnybiniame automobilyje, aplinkiniai asmenys jų negirdėjo, dėl to nebuvo pažemintas policijos pareigūnų autoritetas, šiuos žodžius vartojo po prieš jį panaudotų specialiųjų priemonių, jo veika, teismo nuomone, turėtų būti kvalifikuojama kaip administracinis teisės pažeidimas, o ne kaip nusikaltimas.

6Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus bei padarė prieštaringą išvadą, kad pareigūnų veiksmai – specialiųjų priemonių panaudojimas – sukėlė kaltinamojo nepasitenkinimą, dėl to buvo išsakyti necenzūriniai žodžiai. Ištirtų įrodymų pagrindu nustatyta, kad nukentėjusieji A. B. ir G. K. nukentėjo kaip valstybės tarnautojai – policijos pareigūnai, vykdantys savo funkcijas. Teismas nenustatė duomenų apie tai, kad nukentėjusieji būtų pažeidę įstatymo nustatytą pareigų vykdymo tvarką. Byloje nustatyta, kad M. D. policijos pareigūnus įžeidinėjo, grasino tiek sustabdžius automobilį ir pareikalavus, kad sėstų į policijos automobilį, tiek įsodinus jį į policijos automobilį. Apygardos teismas taip pat pažymėjo, kad apylinkės teismas neįvertino ir tos aplinkybės, kad M. D. neteisėtus veiksmus atliko kitų žmonių akivaizdoje.

7Kasaciniu skundu nuteistasis M. D. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį. Kasatorius nurodo, kad apygardos teismas nepagrįstai administracinės ir baudžiamosios atsakomybės už pareigūno įžeidimą atribojimo kriterijų nurodė nukentėjusiojo statusą, nes ir ATPK 187 straipsnio 2 dalies dispozicija reikalauja specialaus nukentėjusiojo statuso. Nors Šiaulių apygardos teismas nuosprendyje ir nurodė, kad atribojant administracinę ir baudžiamąją atsakomybę turi būti atsižvelgta į veikos pobūdį, trukmę, intensyvumą, kaltininko veikos ypatybes, tačiau būtent šių kriterijų, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neanalizavo ir nevertino. Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad veika reiškėsi tik tuo, kad nukentėjusieji buvo įžeisti necenzūriniais žodžiais, todėl, kasatoriaus nuomone, apylinkės teismas šiuos veiksmus teisingai, remdamasis teismų praktika, kuri atsispindi Vyriausiojo administracinio teismo nutartyse dėl ATPK 187 straipsnio 2 dalies taikymo, įvertino tik kaip administracinės teisės pažeidimą. Apygardos teismas taip pat nustatė, kad M. D. neteisėtus veiksmus atliko kitų žmonių akivaizdoje. Kasatorius pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog jokie kiti asmenys byloje nenustatyti ir neapklausti, išskyrus kartu su juo važiavusius V. P. ir E. M., kurie patys įžeidinėjant pareigūnų negirdėjo. Šiaulių apygardos teismas, kasatoriaus nuomone, padarė neteisingą išvadą, laikydamas atribojančiu baudžiamąją ir administracinę atsakomybes kriterijumi ir tai, kad veika padaryta aplinkinių žmonių akivaizdoje ir viešoje vietoje, juo labiau kad veika nepasižymėjo kokiomis nors savybėmis, savo pobūdžiu nebuvo pavojingesnė, nėra ir kokių nors ypatingų kaltininko veiksmų, kurie išeitų už administracinės atsakomybės ribų ir būtų laikomi BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymiais.

8Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies. Dėl veikos, numatytos BK 290 straipsnyje, atribojimo nuo veikos, numatytos ATPK 187 straipsnio 2 dalyje

9Abiejų instancijų teismai skirtingai vertino M. D. veiksmus, jam įžeidžiant pareigūnus. Kasatorius mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai jo veiksmus vertino kaip administracinį teisės pažeidimą, o apeliacinės instancijos teismas netinkamai atribojo baudžiamąją ir administracinę atsakomybę, remdamasis nukentėjusiojo statuso požymiais, nurodytais BK 290 straipsnyje, bei ta aplinkybe, kad neteisėti veiksmai atlikti kitų žmonių akivaizdoje.

10BK 290 straipsnyje įvardytas nukentėjusysis yra valstybės tarnautojas ar viešojo administravimo funkcijas atliekantis asmuo. Pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalies dispoziciją nukentėjusysis yra policijos ar Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos bei valstybės saugumo departamento pareigūnas, t. y. administracinė atsakomybė gali kilti įžeidus tik šiuos konkrečiai išvardytų valstybės tarnybos įstaigų pareigūnus, o už kitų valstybės tarnautojų įžeidimą kiltų tik baudžiamoji atsakomybė. Už policijos pareigūno įžeidimą galima tiek administracinė, tiek baudžiamoji atsakomybė, todėl šiuo atveju nukentėjusiojo statusas nėra baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo kriterijus, nes nukentėjusieji – Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos patrulių rinktinės 2 kuopos 2 būrio vyresnysis patrulis G. K. ir patrulis A. B. – yra policijos pareigūnai.

11Šiuo konkrečiu atveju baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už policijos pareigūnų įžeidimą atribojimo klausimas spręstinas atsižvelgiant į ATPK 187 straipsnio 2 dalies dispozicijoje apibrėžtas ir detalizuotas kaltininko veikos ypatybes bei konkrečios veikos pobūdį (Teismų praktika Nr.20, p. 292).

12Nors apygardos teismas nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad veikos atribojimo klausimas spręstinas atsižvelgiant į veikos vertinamuosius požymius: veikos pobūdį, intensyvumą, trukmę, kaltininko veiksmų ypatybes, tačiau iš šio teismo nuosprendžio turinio matyti, kad apkaltinamajame nuosprendyje iš esmės nepasisakyta dėl kaltinamojo veiksmų pobūdžio, intensyvumo ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių pagrįstai pripažinti, jog kaltinamojo veiksmų turinys visiškai atitiko BK 290 straipsnio dispozicijoje numatytos veikos sudėtį. Apygardos teismas tik konstatavo, kad policijos pareigūnams sustabdžius automobilį, kuriame važiavo M. D. kartu su E. M. ir V. P., ir pareikalavus M. D. ir V. P. sėsti į policijos automobilį ir vykti į policijos skyrių išsiaiškinti dėl įvykusių muštynių, M. D. pareigūnų reikalavimui nepakluso, pradėjo juos įžeidinėti, t y. necenzūrinius žodžius M. D. išsakė ne tik tarnybiniame automobilyje, bet ir viešoje vietoje – Žemaitės-Dubijos gatvių sankryžoje. Tačiau ši vienintelė aplinkybė, apibūdinanti padarytos veikos trukmę, neduoda pakankamo pagrindo vertinti M. D. veiksmus kaip pavojingus baudžiamosios teisės prasme. M. D. buvo inkriminuotas tik necenzūrinių, žeminančių žmogaus garbę ir orumą, žodžių išsakymas. Pažymėtina, kad kaltinime nebuvo nurodyta, apeliacinės instancijos teismas taip pat nenurodė, kokiais būtent necenzūriniais žodžiais buvo įžeisti policijos pareigūnai.

13Apygardos teismas taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad M. D. neteisėtus veiksmus pareigūnų atžvilgiu atliko kitų žmonių akivaizdoje. Tačiau apygardos teismas konkrečiai nenurodė, kokie kiti žmonės stebėjo ar girdėjo, kaip buvo atliekami šie neteisėti veiksmai. Byloje apklaustas E. M., vairavęs automobilį, kuriame važiavo ir M. D., neparodė, kad jis girdėjo, kaip buvo įžeidinėjami pareigūnai, paaiškindamas, kad išlipus iš automobilio M. D. ir V. P. jis nuvažiavo. Kitas liudytojas V. P. taip pat neparodė, kad jis girdėjo, kaip M. D. įžeidinėjo policijos pareigūnus. Be to, konfliktas tarp pareigūnų ir M. D. vyko naktį, 1 val. 30 min., jokių kitų pašalinių žmonių, buvusių įvykio vietoje, nenustatyta.

14Apygardos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, pripažinęs, kad apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. BPK 331 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas nurodo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 26 naujoji redakcija) 27 punkte išaiškinta, kad priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teismas turi veikų, už kurias kaltinamasis nuteisiamas, padarymo aplinkybes išdėstyti tiksliai ir išsamiai. Šios BPK normos bei Senato išaiškinimo apeliacinės instancijos teismas nesilaikė, nes apkaltinamajame nuosprendyje nėra išdėstytos veikos, už kurią M. D. yra pripažintas kaltu, aplinkybės.

15Tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, padarytu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jis yra BPK 382 straipsnio 5 punkte numatytas pagrindas apeliacinei nutarčiai panaikinti..

16Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,

Nutarė

17Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 metų birželio 8 dienos nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Ryšiai