Byla e2A-842-823/2016
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Artūro Driuko ir Viginto Višinskio teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LIETUVOS MONETŲ KALYKLA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3109-431/2016 pagal ieškovės ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „AD REM TRANSPORT“ dėl žalos atlyginimo,

2Teisėjų kolegija,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovė UAB „LIETUVOS MONETŲ KALYKLA“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „AD REM TRANSPORT“ jos naudai 62 406,73 EUR žalos atlyginimo, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad 2013 m. kovo 29 d. ieškovė UAB „LIETUVOS MONETŲ KALYKLA“ (toliau - ir siuntėjas) ir Vokietijos bendrovė Mūnzhandelsgesellschaft mbH Co. KG Deutsche Miinze (toliau - ir gavėjas) sudarė sutartį Nr. 13U-016 dėl monetų pirkimo - pardavimo. Vykdydama šią sutartį, UAB „LIETUVOS MONETŲ KALYKLA“ pagamino monetas pagal gavėjo apmokėtą užsakymą ir 2013 m. birželio 28 d. sudarė su atsakove UAB „AD REM TRANSPORT“ (toliau - ir vežėjas) Krovinio pervežimo oro transportu sutartį - užsakymą Nr. 1306/28. Remiantis užsakymo sąlygomis, siuntėjas pateikė vežėjui pervežimui 7,8 kg (bruto) kolekcinių monetų (toliau - ir krovinys), kurių bendra vertė sudarė 492 908 Lt (142 756,02 EUR), o vežėjas įsipareigojo šį krovinį pristatyti į paskirties oro uostą Hanoveryje, Vokietijoje. Krovinį sudarė 25 vnt. aukso 999,9 prabos kolekcinės monetos „Belarus Ballet 2013“, 1000 Baltarusijos rublių nominalo. Vienos monetos svoris – 155,5 g, bendras monetų svoris – 3 887,5 g. Fanerinė krovinio dėžė buvo užkalta ir apvyniota lipnia plėvele, taip pat užplombuota plombomis su siuntėjo ženklu. 2013 m. liepos 2 d. siuntėjas gavo gavėjo pretenziją, kurioje nurodyta, kad gauta dėžė su kroviniu yra tuščia. Gavėjo patalpose darytos nuotraukos patvirtina, kad krovinio dėžėje vietoje monetų buvo rasta polistirolo, o išoriškai krovinio dėžė apdirbta taip, kad atrodytų nepažeista.
  3. 2013 m. liepos 4 d. siuntėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo. Šio pareiškimo pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-00745-13 dėl didelės vertės svetimo turto pagrobimo. 2014 m. liepos 4 d. minėtas ikiteisminis tyrimas nutrauktas.
  4. 2013 m. liepos 5 d. siuntėjas taip pat išsiuntė rašytinę pretenziją vežėjui dėl žalos atlyginimo, nes vežėjui patikėtas ir perduotas krovinys nebuvo pristatytas gavėjui, kaip tai buvo numatyta užsakyme. 2013 m. liepos 15 d. atsakymu vežėjas atsisakė geranoriškai patenkinti siuntėjo pretenziją, kadangi, anot vežėjo, nebuvo įrodyta, jog krovinys buvo prarastas vežimo oru metu. Tuo pačiu vežėjas patvirtino, kad krovinys buvo apdraustas visų rizikų draudimu, todėl dėl draudimo išmokos pagal krovinio draudimo sutartį pasiūlė ieškovei kreiptis į draudikų įgaliotą asmenį – UADBB „Aon Baltic“. Ieškovei susisiekus su UADBB „Aon Baltic“ ir draudikams atlikus vidinį tyrimą, 2015 m. gegužės 26 d. draudikai per UADBB „Aon Baltic“ siuntėjui pagal krovinio draudimo sutartį pervedė 61 249,55 EUR sumą.
  5. Nesulaukiant draudimo išmokos, gavėjas dar 2014 m. gruodžio 5 d. kreipėsi į Berlyno žemės teismą su ieškiniu siuntėjui dėl žalos atlyginimo. Siuntėjo ir gavėjo taikiu susitarimu gavėjas atsisakė ieškinio, o siuntėjas gavėjui įsipareigojo sumokėti 105 197 EUR kompensaciją. Taigi, 2015 m. gegužės 26 d. draudikų siuntėjui pervesta 61 249,55 EUR suma tik iš dalies kompensavo siuntėjo nuostolius, patirtus atlyginant žalą krovinio gavėjui. Siuntėjui susisiekus su vežėju dėl likusios žalos atlyginimo, vežėjas atsisakė atlikti bet kokius mokėjimus.
  6. Ieškovė paaiškino, kad atsakovės veiksmų neteisėtumas pasireiškė dviem aspektais: pirma, atsakovė neišsaugojo jai patikėto ir perduoto krovinio, antra, atsakovė pažeidė užsakymu nustatytas pareigas, susijusias su tinkamu ir visišku priimto krovinio apdraudimu krovinio vežimo laikotarpiu.
  7. Atsakovė, žinodama, kad gabenamas itin didelės vertės krovinys, nederindama su ieškove ir jos apie tai neinformavusi bei neįspėjusi, vienašališkai pasirinko nepatikimas avialinijas, nenurodė, kad gabenamas vertingas krovinys. Tokiu elgesiu atsakovė tiesiogiai sudarė sąlygas galimai nusikalstamai trečiųjų asmenų veikai - neteisėtam itin vertingo krovinio pasisavinimui. Visuma šių neprofesionalių, didelio neatsargumo sąlygotų, veiksmų ir nulėmė krovinio vagystę. Būdama savo srities profesionale, rinkoje dirbančia dar nuo 1997 m., atsakovė privalėjo dėti visas pastangas ne tik kad apsaugotų krovinį, bet ir kad informuotų ieškovę apie esmines rizikas, susijusias su krovinio gabenimo saugumu, kadangi tai ir yra viena iš esminių vežėjo pareigų bei funkcijų. Atsakovė ne tik pasirinko rizikingiausią krovinio gabenimo variantą, bet ir sąmoningai šios informacijos ieškovei nenurodė, nors, žinodama atitinkamą informaciją, ieškovė neabejotinai būtų pasirinkusi kitą, saugesnį, krovinio transportavimo būdą.
  8. Užsakyme ieškovė aiškiai įtvirtino reikalavimą, kad krovinys būtų draudžiamas nuo visų rizikos rūšių. Perduodama vertingą kolekcinių monetų krovinį, ieškovė visiškai pasitikėjo ilgalaike savo partnere ir net negalėjo įtarti, kad atsakovė neužtikrins šalių tarpusavio sutartyje nustatytus reikalavimus atitinkančios krovinio draudimo apsaugos. Dar 2013 m. liepos 15 d., atsisakydamas geranoriškai, ne teismine tvarka, patenkinti ieškovės pretenziją, vežėjas patvirtino, kad krovinys buvo apdraustas „ALL Risks“ draudimu, draudikų „pool‘e“, todėl dėl draudimo išmokos pagal krovinio draudimo sutartį reikėtų kontaktuoti su draudikų įgaliotu asmeniu – UADBB „Aon Baltic“. Tik gerokai vėliau ieškovė iš UADBB „Aon Baltic“ sužinojo, kad krovinys buvo vežtas nepažymint, kad jis yra vertingas, todėl draudikams kyla abejonių, ar atsakovės užsakyta draudimo apsauga apskritai bus taikoma. Po ilgą laiką trukusių derybų ieškovei pavyko įtikinti draudikus dėl bent dalies išmokos pagal krovinio draudimo sutartį išmokėjimo, tačiau didžioji krovinio vertės dalis taip ir liko nepadengta.
  9. Dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovė buvo priversta sumokėti gavėjui atitinkamą kompensaciją – 105 197 EUR. Tai yra tiesioginiai ieškovės nuostoliai. Siekdama sumažinti žalos dydį, įvertinti vežimo dalyvių civilinę atsakomybę ir išieškoti nuostolius ne teismo tvarka, ieškovė buvo priversta naudotis profesionalių teisininkų – advokatų, pagalba. Dėl to ieškovė papildomai patyrė 11 802,10 EUR išlaidų už Vokietijos advokato paslaugas, atstovaujant teisminiame ginče su gavėju ir draudikų atstovu, be to, ieškovė taip pat patyrė 6 657,18 EUR išlaidų už Lietuvos advokatų paslaugas, atstovaujant santykiuose su kitais vežimo dalyviais, renkant ir analizuojant informaciją, teikiant kitas susijusias teisines paslaugas. Bendrai ieškovės nuostoliai sudaro 123 656,28 EUR sumą. Kadangi 2015 m. gegužės 26 d. buvo gauta 61 249,55 EUR dalinė draudimo išmoka iš draudikų atstovo, ieškovės faktiškai patirta ir neatlyginta žala sudaro 62 406,73 EUR. Šią sumą teismas turėtų priteisti iš atsakovės.
  10. Ieškovė nurodė, kad atsakovės kaltė preziumuojama ir ieškovė jos įrodinėti neturi, tačiau ikiteisminio tyrimo medžiaga leidžia daryti pagrįstą išvadą apie atsakovės (jos darbuotojų) didelį aplaidumą ir ieškovės kaip atsakovės klientės interesų nepaisymą. Atsakovė žinojo ne tik krovinio vertę, bet ir su jo gabenimu susijusias rizikas, tačiau nesiėmė jokių priemonių galimoms neigiamoms pasekmėms išvengti. Įvertinant ilgametę atsakovės patirtį atitinkamoje pervežimų srityje, taip pat pačios atsakovės deklaruojamą profesionalumą, laikytina, kad atsakovė yra neabejotinai kalta dėl ieškovės įrodinėjamų nuostolių kilimo.
  11. Atsakovė UAB „AD REM TRANSPORT“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad sprendžiant ginčą kilusį iš krovinio pervežimo oru tarptautiniais maršrutais, pagal ieškovės ir atsakovės sudarytą krovinio pervežimo oro transportu sutartį - užsakymą Nr. 1306/28, ieškovės su „Muenzhandelsgeselshaft Co. KG Deutsche Muenze“ sudaryta monetų pirkimo - pardavimo sutartis nėra teisiškai reikšminga. Pirkimo - pardavimo sutartyje atsakovė nedalyvavo, jai nežinomos nei šios sutarties sąlygos, nei tarp šalių pasiskirstyta atsitiktinio prekių žuvimo/praradimo rizika, atsiskaitymai, taikoma teisė, be to, atsakovė nedalyvavo Berlyno teisme nagrinėjant ginčą, kilusį iš prekybos sutarties. Šios bylos dalyku laikytina ne prekybos sutartis, o tik tarptautinio krovinio vežimo oru sutartis.
  12. Ieškovė ir atsakovė jau seniai (nuo 2012 m.) bendradarbiauja teikiant krovinių vežimo oro transportu paslaugas, taip pat krovinių draudimo paslaugas, tai įrodo ir į bylą pateikti įrodymai: užsakymas Nr. 1207/11, sąskaita - faktūra Nr. 0203995, draudimo polisas Nr. TC 3349 ir oro važtaraštis AD REM 2012137, pagal kurį buvo apdraustos tranzite esančios auksinės ir sidabrinės monetos 468 460 EUR sumai. Ginčo šalys tokiu pat būdu ir sąlygomis bendradarbiauja ir dabar, ką taip pat patvirtina į bylą pateikti įrodymai: užsakymas Nr.1505/08, draudimo polisas Nr. TC 1405, krovinio priėmimo forma ir oro važtaraštis Nr. 628-04056861.
  13. Atsakovės nuomone, ieškovė, užsiimanti brangių monetų gamyba ir tiekimu savo pirkėjams, realiai suvokia arba bent turėtų suvokti šio verslo teisinę aplinką bei su tuo susijusias rizikas, t. y. privalo suvokti krovinių vežimo oru teisinį reguliavimą, draudimo teisinius santykius. Ieškovė kaip verslininkė žino ar bent turi žinoti pagrindines ir universalias krovinių pervežimo oru sutarčių sudarymo ir vykdymo taisykles, taip pat ji turi žinoti apie labai ribotą oro vežėjo atsakomybę. Ieškovės argumentai, kuriais visą atsakomybę už jos nesėkmes ir prisiimtą riziką siekiama perkelti atsakovei, turėtų būti vertinami kritiškai.
  14. Krovinio vežimo sutartis buvo sudaryta šalims pasirašius užsakymą Nr. 1306/28, pagal kurį šalys susitarė ne tik dėl esminių krovinio pervežimo sąlygų, tarp jų, kad krovinys bus gabenamas nuo oro uosto iki oro uosto, kad krovinys bus gabenamas pagal SAS „Priority“ programą, tačiau papildomai buvo susitarta, kad krovinys turi būti apdraustas nuo visų rizikos rūšių. Ieškovė ir atsakovė nesusitarė, kad atsakovė konsultuos ieškovę dėl esminių krovinio transportavimu rizikų, tai pat atsakovė neprisiėmė pareigos reitinguoti įmones pagal ieškovės ar kitų asmenų išsigalvotą patikimumo laipsnį, o teiginys, kad SAS – Scandinavian Airlines – nepatikima įmonė, yra nekorektiškas. Taip pat ginčo šalys sutartyje nesitarė, kad ieškovės krovinys turi būti gabenamas su taip vadinama „pareikštine verte“. Šalių suderėtos sutarties sąlygos, kurios buvo įtvirtintos krovinio vežimo oro transportu sutartyje ir važtaraštyje, visiškai tenkino sutarties šalis, todėl nėra jokio pagrindo reikalauti iš atsakovės daugiau, nei buvo numatyta sutartyje.
  15. Vykdant sutartį, ieškovė pati fiziškai pristatė krovinį į „Litcargus“ terminalą ir jį ten paliko. Minėtas terminalas neaptarnauja SAS, todėl atsakovės darbuotojas tą krovinį atsiėmė ir pernešė į reikiamą terminalą, t. y. į „Baltcargo“ terminalą. Fiziškai perėmus krovinį ir pristačius jį į tinkamą terminalą, atsakovė surašė ir ieškovei 2013 m. liepos 1 d. išsiuntė oro važtaraštį AD REM Nr. 2013129, dėl oro važtaraščio turinio iš ieškovės jokių pastabų nebuvo gauta. Atsakovės žiniomis, šiame etape krovinys nebuvo prarastas. Krovinio vagystė buvo pastebėta, kuomet krovinį iš oro uosto krovinio gavėjo adresu pristatė ekspeditorius Schenker AG.
  16. Atsakovės pareiga buvo pristatyti krovinį tik į Hanoverio oro uostą, o Schenker AG, paėmęs krovinį iš oro uosto terminalo, veikė ne kaip atsakovės agentas, o kaip krovinio gavėjo agentas, nes krovinio vežimo oru sutartis, kaip ir buvo numatyta važtaraštyje, buvo baigta vykdyti pristačius krovinį „iki oro uosto“.
  17. Krovinio vežimo oru tarptautiniais maršrutais sutarčiai ir ypač vežėjo atsakomybei yra taikomas ne Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau - CK), o 1999 m. Monrealio konvencija (toliau - ir Konvencija) dėl tam tikrų tarptautinio vežimo oru taisyklių suvienodinimo, kuri Lietuvoje įsigaliojo 2005 m. sausio 29 d. Pagal minėtą Konvenciją vežėjo oru atsakomybės dydis už krovinio praradimą yra labai ribotas, tai yra 17 STT (specialios skolinimosi teisės) vienam kilogramui (Konvencijos 22 straipsnio 3 dalis) ir nėra jokių teisinių galimybių taikyti vežėjui didesnę atsakomybę. Dėl galimų bylinėjimosi išlaidų ir kitų išlaidų priteisimo Konvencijos 22 straipsnio 6 dalyje numatyta taisyklė, kad niekas netrukdo teismui priteisti tik ieškovo ginče su oro vežėju turėtas bylinėjimosi išlaidas ar kitas išlaidas, susijusias su tos bylos nagrinėjimu ir palūkanas. Jokios kitos ir už ginčo proceso su oro vežėju ribų buvusios išlaidos pagal Konvenciją nėra atlyginamos. Pagal Konvencijos 29 straipsnio 1 dalį vežėjo atsakomybės ribas nustatantis reguliavimas, kiek tai liečia atsakomybės už krovinį dydį ir kompensuotinos žalos turinį, yra imperatyvus. Taigi šioje byloje, kiek tai liečia vežėjo atsakomybę už prarastą krovinį, šalys faktiškai ginčijasi dėl 136 SST (8 kg * 17 SST) sumos, kas sudaro apie 170,48 EUR.
  18. Pagal Konvenciją vežėjas atsako tik už žalą kroviniui, kuri įvyko vežimo oru metu (Konvencijos 18 straipsnio 1 dalis). Vežimo oru sutartis buvo įvykdyta tuo momentu, kai krovinio gavėjo agentas Schenker A.G. atsiėmė krovinį iš Hanoverio oro uosto terminalo, kas reiškia, kad už dalį faktinio krovinio vežimo nuo Hanoverio oro uosto iki krovinio gavėjo atsakovė negali būti atsakinga. Siekdama ieškinio patenkinimo šioje byloje, ieškovė turėtų įrodyti, kad krovinys buvo pavogtas/prarastas tuo metu, kai jis buvo oro vežėjo žinioje ir tai įvyko vežimo oru metu. Atsakovės į bylą teikiami dokumentai: SAS, veikusio kaip faktinis vežėjas, oro važtaraštis Nr. 117-3202-8511 ir krovinio atsiėmimo be jokių pastabų aktas įrodo, kad 2013 m. liepos 2 d. krovinys buvo perduotas krovinio gavėjo agentui – Schenker A.G., be jokių išorinių pakuotės pažeidimų ir pastabų. Taigi, ieškovė šioje byloje neįrodė, kad krovinio praradimas įvyko tuo metu, kai krovinys buvo vežamas oru.
  19. Dėl vežėjo atsakomybės netinkamai apdraudus krovinį atsakovė nurodė, kad į bylą pateikti dokumentai patvirtina, jog, aktyviai dalyvaujant krovinio draudikui, tarp ieškovės ir krovinio gavėjo, Berlyno teisme buvo sudaryta taikos sutartis, pagal kurią krovinio gavėjas atsisakė dalies reikalavimų, o ieškovė sutiko grąžinti dalį gautų už prarasto krovinio pagaminimą ir pristatymą krovinio gavėjui pinigų. Po to krovinio draudikas sumokėjo draudimo išmoką ieškovei. Atsakovė nedalyvavo Berlyno teismo procese, kur buvo nagrinėjamas ginčas, kilęs iš monetų pirkimo - pardavimo sutarties. Atsakovei nėra žinomos aplinkybės, dėl kurių krovinio gavėjas atsisakė dalies iš pirmo žvilgsnio aiškaus ir realaus reikalavimo ir sutiko su mažesnės, nei jis mokėjo ieškovei, pinigų sumos grąžinimu. Atsakovė taip pat nedalyvavo derybose tarp krovinio draudiko ir ieškovės, todėl jai nėra žinomos aplinkybės, kurios paskatino ieškovę sutikti su 61 249,55 EUR draudimo išmoka. Žalos dėl krovinio praradimo atlyginimas buvo pasiektas trijų šalių susitarimu, kuomet kiekviena šalis, įsivertinusi atitinkamas teisines rizikas ir galimus praradimus, sutiko su tokiu tarpusavio žalos kompensavimo būdu, tačiau šio proceso, nedalyvaudama jame, atsakovė įtakoti negalėjo.
  20. Nepagrįstais laikytini ieškovės teiginiai, kad terminas „visos rizikos“ reiškia „nuo visko“, kadangi tokios draudimo sutartys apskritai neegzistuoja. Atsakovės sudaryta sutartis atitiko ieškovės poreikius, kadangi krovinio apdraudimas pagal pasaulyje populiariausias ir turbūt geriausiais sąlygas „ICC A (Institute Cargo Clauses (All Risks))“ laikytinas tinkamu krovinio apdraudimu. Krovinio vagystės/praradimo rizika buvo drausta ir tai rodo draudimo išmokos išmokėjimo faktas. Be to, krovinys buvo apdraustas ieškovės naudai, kas reiškia, jog ieškovės draudimo interesui buvo suteikta draudimo apsauga, dėl kurios ieškovė įgijo savarankišką reikalavimo teisę dėl draudimo išmokos sumokėjimo. Tranzite buvęs ieškovės krovinys buvo apdraustas maršrutu „nuo oro uosto sandėlio iki oro uosto sandėlio“ ir tokia sąlyga ieškovę tenkino ir tenkina iki šiol, nes pateikti dokumentai rodo, kad ir 2015 m., ji krovinius draudžia analogiškomis sąlygomis. Draudimo išmokos faktas rodo, kad ieškovei draudimo apsauga buvo taikyta ir, jei ji mano, kad krovinio draudikas sumokėjo per mažai, tai toks ginčas kvalifikuotinas kaip ginčas tarp ieškovės ir krovinio draudiko, šiam ginčui spręsti taikoma Anglijos teisė, o jo teismingumas yra Roterdamo teisme.
  21. Aplinkybę, kad „ICC A“ sąlygos yra geros, ieškovė supranta, nes, kaip rodo į bylą pateikti 2012 m. ir 2015 m. krovinių draudimo polisai, ieškovė iki įvykio ir po jo vis tiek draudžiasi pagal minėtas Londono draudikų instituto krovinių draudimo „nuo visų rizikų“ sąlygas. Atsakovės vertinimu, jokie teiginiai apie atsakovės klaidas ar kitas aplinkybes, turėjusias įtakos draudimo apsaugai, šioje byloje nėra priimtini ir jie negali būti vertinami, nes atsakovės ir krovinio draudiko susitarimu, iš kurio ieškovė gavo naudą (sutartis trečiojo asmens naudai), sutarties ydas, mažinančias draudimo apsaugos apimtį, gali nustatyti tik įgaliotas Roterdamo teismas. Iki to momento, kol draudimo sutarties „defektas“ nėra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, jokie teiginiai apie draudimo sutarties ydas teisiškai yra beverčiai.
  22. CK 6. 249 straipsnyje yra aiškiai apibrėžta žalos ir nuostolių sąvoka, t. y. advokatų išlaidos, kurios nėra atlyginamos procesine tvarka, gali būti laikomos kompensuojama žala tik tuo atveju, jei jos patirtos dėl atsakovo civilinę atsakomybę sukeliančių veiksmų/neveikimo (CK 6.249 straipsnio 3 dalis). Ieškovės advokato išlaidos Berlyno teisme ar derantis su krovinių draudiku dėl draudimo išmokos dydžio nėra susijusios su ginčo krovinio vežimo sutartimi ir jos vykdymo dinamika, todėl nėra jokio teisinio pagrindo net svarstymams apie galimą tokių išlaidų kompensavimą.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė atsakovei UAB „AD REM TRANSPORT“ iš ieškovės UAB „LIETUVOS MONETŲ KALYKLA“ 1 638 EUR bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismo vertinimu, šalių 2013 m. birželio 28 d. sudaryta krovinio pervežimo oro transportu sutartis - užsakymas Nr. 1306/28, vertintina kaip turinti kelioms sutarčių rūšims būdingų elementų (CK 6.156 straipsnio 3 dalis). Sutartis toje dalyje, kuria užsakovas pageidavo papildomo krovinio draudimo nuo visų rizikos rūšių, vertintina kaip ekspedijavimo teisiniams santykiams atitinkantis susitarimas, kuriam taikytinos CK normos; likusioje dalyje sutarties sąlygos atitinka užsakovo ir vežėjo oro transportu teisinius santykius, todėl jiems taikytinos Konvencijos nuostatos.
  3. Pagal Konvencijos 4 straipsnį vežant krovinį išduodamas oro transporto važtaraštis. Oro transporto važtaraštį ADREM2013129 pasirašė siuntėjas UAB „LIETUVOS MONETŲ KALYKLA“ ir vežėjas UAB „AD REM TRANSPORT“. Šis dokumentas pagal savo turinį yra prima facie sutarties sudarymo, krovinio priėmimo ir juose minimų vežimo sąlygų įrodymas (Konvencijos 11 straipsnis).
  4. Teismas konstatavo, kad į bylą pateikti įrodymai nesudaro pagrindo daryti išvadas, jog atsakovė atliko neteisėtus veiksmus priimdama krovinį vežimui, parinkdama avialinijas arba netinkamai formindama vertingą krovinį, arba neatliko kokių nors veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti vežimo teisiniuose santykiuose su ieškove.
  5. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės krovinys buvo supakuotas į dėžę, kuri buvo apvyniota permatoma plėvele, be įprastai tokiais atvejais dedamos papildomos apsaugos švino antspaudu, kuris, net ir tais atvejais, kai buvo dedamas, nebūdavo sunumeruotas. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, leidžia teigti, kad ieškovė nebuvo pakankamai rūpestinga, pasirinkdama krovinio pakuotę, nesiėmė jokių papildomų priemonių, leidžiančių užtikrinti pakuotės nepažeidžiamumą. Vežėjui krovinys šiuo atveju nebuvo pateiktas tiesiogiai ir vežėjas nepatikrino duomenų apie krovinio kiekį, apimtį ir būklę dalyvaujant siuntėjui bei atitinkamai neturėjo pagrindo apie tai nurodyti oro transporto važtaraštyje. Pagal Konvencijos 11 straipsnį, tokiu atveju duomenys apie krovinio kiekį, apimtį ir būklę nėra laikomi įrodymu prieš vežėją.
  6. Teismas nurodė, kad ieškovė dar prieš krovinio pervežimo oro transportu sutarties sudarymą turėjo informaciją apie tai, kad monetų gabenimu užsiima ne visos kompanijos, kad krovinys bus siunčiamas SAS oro linijomis, kad krovinio siuntimas gali būti siunčiamas įforminant jį kaip vertingo krovinio siuntimą ir kad monetų pirkėjas prašė organizuoti būtent vertingo krovinio vežimą. Nepaisant to, byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų bandžiusi aiškintis vertingo krovinio vežimo sąlygas, prašiusi ar nurodžiusi vežėjui organizuoti krovinio kaip vertingo krovinio vežimo įforminimą. Vertingo krovinio vežimui nepakanka nurodyti krovinio vertę, o būtina įforminti vežimą kaip „vertingo krovinio vežimą“. Ieškovė tik nurodė krovinį drausti nuo visų rizikos veiksnių, bet monetų vežimo kaip „vertingo krovinio vežimo“ neįformino.
  7. Nustatytos aplinkybės, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo išvadai, kad krovinio saugaus gabenimo neužtikrino atsakovė, nes apie vežimo sąlygas ji ieškovę informavo pateikdama orlaivio važtaraštį, o galimas rizikas ieškovė aptarė su krovinio gavėju dar prieš krovinio pervežimo sutarties sudarymą. Tai reiškia, kad ieškovė galimas rizikas suvokė ir įsivertino, tačiau atitinkamų nurodymų atsakovei dėl papildomų priemonių krovinio vežimo saugumui užtikrinti nedavė. Atsakovė negali atlikti tų veiksmų, kuriuos turi atlikti pati ieškovė. Nėra pagrindo nesutikti su atsakovės argumentais, kad ieškovė iki šį ginčą sąlygojusio įvykio ir net po jo nė karto nebuvo deklaravusi suinteresuotumo savo krovinio pristatymui į paskirties vietą, nes tai labai brangiai kainuoja, o suvokdama, kad oro vežėjo atsakomybė itin ribota, ieškovė savo interesų apsaugą visuomet užsitikrindavo ir iki šiol užsitikrina tranzite esančio krovinio draudimu.
  8. Teismas sprendė, kad pagal sutarties sąlygas atsakovė turėjo apdrausti krovinį ir ji savo prievolę įvykdė tinkamai. Ieškovė, tarpininkaujant UAB „AD REM Transport“, gavo krovinio draudimą tokį, koks yra įprastas ir visuotinai pripažintas tarptautinėje prekybinėje praktikoje. Ieškovė, sudariusi krovinio draudimo sutartį pagal Anglijos teisę tapo apdraustąja ir turi teisę tiesiogiai iš draudikų reikalauti visos draudimo išmokos, tokio dydžio, kokia nurodyta draudimo polise.
  9. Teismas pažymėjo, kad į bylą nepateikti jokie įrodymai, kodėl buvo sumokėta ne visa draudimo išmoka, todėl byloje nėra duomenų, kuriuos vertindamas teismas galėtų nustatyti, ar išmokos sumažinimo priežastys gali būti atsakovės konkrečių veiksmų, sudarius ydingą ar neatitinkančią ieškovės interesų draudimo sutartį, pasekmė. Vien ieškovės pozicija, kad pats visos draudimo išmokos neišmokėjimo faktas sukelia atsakovės atsakomybę, yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes draudimo sąlygose yra nurodytas apdraudimas nuo visų rizikų pagal taikomas draudimo taisykles, t. y. apdraudimas atitinka ieškovės užsakyme nurodytą sąlygą drausti krovinį nuo visų rizikos rūšių.
  10. Jei draudimo išmokos sumažinimas buvo siejamas su ieškovės nurodyta aplinkybe, kad krovinys buvo vežtas nepažymėjus, jog jis vertingas tokiu atveju, teismo vertinimu, atsakomybė tenka pačiai ieškovei, neįforminusiai specialios suinteresuotumo savo krovinio pristatymu į paskirties vietą deklaracijos, o ne atsakovei. Atsakovė nebuvo įsipareigojusi ar įpareigota užtikrinti ar garantuoti visos draudimo išmokos išmokėjimą ar neišmokėtosios draudimo išmokos dalies atlyginimą, o įrodymų, nuo kokių rizikos rūšių krovinys nebuvo apdraustas, pasirinkus draudimą nuo visos rizikos pagal Londono draudikų instituto Krovinių visų rizikų draudimo sąlygas, į bylą nepateikta.
  11. Teismas konstatavo, kad byloje nesant įrodymų, jog krovinys buvo prarastas vežimo oru metu, nėra pagrindo kilti atsakovės, kaip vežėjos, atsakomybei. Be to, pagal Konvencijos 31 straipsnio 2-4 dalis, žalos atveju asmuo, turintis teisę, kad jam būtų pristatytas krovinys, pastebėjęs padarytą žalą, tuoj pat arba vėliausiai per 7 dienas nuo įregistruoto bagažo gavimo dienos bei per 14 dienų nuo krovinio gavimo dienos privalo pateikti skundą vežėjui. Jeigu per pirmiau nurodytus laikotarpius skundas nepateikiamas, jokie ieškiniai prieš vežėją nepriimami, išskyrus jeigu pastarasis sukčiauja. Byloje nėra duomenų, jog skundai vežėjui būtų buvę teikiami.
  12. Nenustatęs neteisėtų atsakovės veiksmų, teismas dėl ieškovės nurodyto žalos dydžio nepasisakė.

6III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

  1. Ieškovė UAB „LIETUVOS MONETŲ KALYKLA“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
  2. Teismas netinkamai kvalifikavo tarp ieškovės ir atsakovės susiklosčiusius teisinius santykius bei iš šių sutartinių santykių kylančias atsakovės pareigas. Ieškovė ir atsakovė, sudarydamos sutartį (užsakymą), susitarė ne tik dėl krovinio pervežimo iš taško A į tašką B, bet dėl platesnės tarpusavio teisių ir pareigų apimties. Sudaryta sutartis viršija klasikini krovinio vežimo sutarties apibrėžimą, o atsakovės sutartimi (užsakymu) prisiimti įsipareigojimai atitinka ekspedijavimo sutartį kvalifikuojančius požymius, todėl ši sutartis (užsakymas) laikytina ekspedijavimo sutartimi.
  3. Įprastinė krovinio pervežimo sutartis apsiriboja tik krovinio pristatymu į paskirties vieta, tačiau neapima nei krovinio draudimo, nei tinkamo maršruto/vežėjo parinkimo. Jei ieškovė būtų norėjusi pati organizuoti krovinio pristatymą į Vokietiją (Hanoverį), ji būtų galėjusi pati kreiptis į oro vežėjų atstovus ar pačius oro vežėjus su paklausimais, ar jie galėtų pervežti krovinį ir kokiomis sąlygomis. Be to, ieškovė būtų pati kreipusis į draudikus dėl krovinio draudimo. Iš šios bylos faktinių aplinkybių akivaizdu, kad atsakovė nebuvo faktinė krovinio vežėja, o tik organizavo krovinio pervežimą į Vokietiją bei atsakovei teikė kitas su krovinio gabenimu susijusias paslaugas.
  4. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad atsakovė viešai skelbiasi, jog jau 10 metų vykdo krovinių gabenimo oro transportu ekspedijavimo veiklą. Ekspedijavimo teisiniams santykiams turėtu būti priskirta ne tik ta sutarties (užsakymo) dalis, kuria atsakovė prisiėmė įsipareigojimus pagal ieškovės pageidavimą apdrausti krovini, tačiau ir ta sutarties (užsakymo) dalis, kuria atsakovė įsipareigojo organizuoti didelės vertės krovinio pristatymą gavėjui į Vokietiją; parinkti krovinio pervežimui pagal ieškovės nurodytus kriterijus tinkama maršrutą bei tinkamus oro vežėjus; užtikrinti tinkamą/saugų didelės vertės krovinio gabenimą į Vokietiją.
  5. Atsakovės civilinei atsakomybės pobūdžiui ir mastui nustatyti negalima taikyti Konvencijos bei joje įtvirtintų vežėjo atsakomybės sąlygų ir ribų, kadangi atsakovė nebuvo faktinė krovinio vežėja. Be to, ieškovės žalą lėmė atsakovės sutartinių įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas, kurie labiau susiję ne su pačiu vežimu tiesiogiai, o su šio vežimo tinkamu suorganizavimu. Visi atsakovės veiksmai/neveikimas nepatenka į Konvencijos reguliavimo sritį. Atsakovės veiksmams taikytinos CK normos.
  6. Ekspeditoriaus civilinė atsakomybė gali kilti ne tik tais atvejais, kai pažeidimą padaro ekspeditoriaus pasirinktas faktinis krovinio vežėjas, tačiau ir tais atvejais, kai ekspeditorius pažeidžia kitus užsakovo atžvilgiu prisiimtus įsipareigojimus, susijusius su krovinio pervežimo organizavimu. Atsakovė neužtikrino, kad būtu parinktas tinkamas, patikimas, oro vežėjas, kad krovinys būtų gabenamas saugiai. Atsižvelgdama į ieškovės jai suteiktą informaciją apie krovinio pobūdį ir vertę, atsakovė turėjo informuoti ieškovę bent jau apie tai, kad jos parinktas oro vežėjas (SAS) nėra patikimas, kad parinktas oro vežėjas atsisako gabenti auksą, kad krovinys nebus gabenamas kaip didelės vertės krovinys, o tik kaip kelių eurų vertės siunta. Atsakovė ieškovės apie tokias rizikas ir aplinkybes neinformavo, vienašališkai priimdama sprendimus dėl ieškovės krovinio gabenimo organizavimo. Taigi, atsakovės netinkamas sutartimi (užsakymu) prisiimtų įsipareigojimų vykdymas taip pat pasireiškė ir CK 6.200 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigų pažeidimu.
  7. Teismas, spręsdamas, kad atsakovė nepažeidė jokių sutartinių įsipareigojimų, vertino aplinkybes, kurios nagrinėjamam ginčui nėra teisiškai reikšmingos. Ieškovei nesuprantama, kaip ta aplinkybė, jog krovinys buvo supakuotas tik į dėžę, galėjo įtakoti atsakovės įsipareigojimų parinkti patikimą vežėją ir užtikrinti krovinio saugumą pažeidimą. Krovinys faktiškai buvo perduotas atsakovės parinktam oro vežėjui, todėl aplinkybė, kad ieškovė pristatė krovinį į terminalą, neaptarnaujantį SAS, nagrinėjamu atveju yra nereikšminga. Aplinkybė, susijusi su galimai netinkamu krovinio oro važtaraščio užpildymu, taip pat gali patvirtinti tik atsakovės, kaip ekspeditorės, organizavusios krovinio pervežimą, neteisėtus veiksmus. Aplinkybė, kad ieškovė su krovinio gavėju elektroniniu paštu aptarė tai, jog monetų gabenimu užsiima ne visos kompanijos, kad krovinys bus siunčiamas SAS oro linijomis, bei kad monetų pirkėjas prašė monetas siųsti kaip vertingą krovinį, nekeičia to fakto, kad atsakovė netinkamai vykdė sutartimi (užsakymu) prisiimtus įsipareigojimus dėl krovinio gabenimo į Vokietiją organizavimo.
  8. Ieškovė tiek kreipdamasis į atsakovę dėl krovinio gabenimo organizavimo, tiek sutartyje nurodė krovinio pobūdį (kolekcinės aukso monetos) ir krovinio vertę (492 908 Lt). Atsakovė to, kad jai, organizuojant pervežimą, buvo atskleista ir žinoma krovinio vertė, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neneigė.
  9. Nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi ne tai, ar gerą/blogą draudimo produktą parinko atsakovė, o tai, ar atsakovė, apdrausdama krovinį, įvykdė visas sąlygas, kurios buvo būtinos, kad draudimo apsauga tinkamai galiotų ir būtų taikoma visam kroviniui, nuo visų rizikos rūšių. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovė, apdrausdama krovinį, nenurodė draudikų atstovui visos reikšmingos bei ieškovės atsakovei pateiktos informacijos, susijusios su draudžiamo krovinio verte ir būtent dėl šios priežasties draudikai iš pradžių apskritai atsisakė mokėti draudimo išmoką ir tik vėliau (po ilgu derybų), sumažino ieškovei mokėtiną draudimo išmoką. Dalies draudimo išmokos išmokėjimas nepaneigia ieškovės teisės kreiptis į teismą su reikalavimais atsakovei dėl netinkamos sutartimi (užsakymu) prisiimto įsipareigojimo apdrausti ieškovės krovinį vykdymo.
  10. Teismas nepagrįstai sprendė, kad iš byloje surinktų įrodymų neva nėra aišku, kuriuo momentu dingo ieškovės krovinys. Nepaisant to, jog tiksliai atsakyti, kuriame būtent krovinio gabenimo etape krovinys buvo prarastas (pavogtas) yra sudėtinga, tačiau kompleksinė ikiteisminio tyrimo bei jį sudarančių dokumentų analizė, įvertinus ją su į šią bylą pateiktais dokumentais, leidžia daryti pagristą išvadą, kad krovinys dingo būtent vežimo oru metu.
  11. Teismas nepagrįstai sprendime neanalizavo ir nepasisakė dėl kitų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų.
  12. Atsakovė UAB „AD REM TRANSPORT“ atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
  13. Apeliantės argumentai dėl tarp šalių sudarytos sutarties kvalifikavimo neturi reikšmės, kadangi ginčo sutarties sudarymo metu ir šiandien galioja CK 6.826 straipsnio 2 dalis, pagal kurią, esant krovinio praradimui, ekspeditorius atsako užsakovui pagal tas pačias taisykles, pagal kurias ekspeditoriui atsako atitinkamas vežėjas. Tai reiškia, kad atsakovės atsakomybei nustatyti turėjo būti ir buvo taikomos tarptautinio krovinių vežėjo oru atsakomybę reglamentuojančios taisyklės, o atsakomybės dydis įstatymu yra ribojamas - 17 SDR už kilogramą bruto svorio.
  14. Apeliaciniame skunde pateikiamas itin platus atsakovės pareigų pagal sutartį – užsakymą Nr. 1306/28 interpretavimas. Šalių susirašinėjimo derantis dėl sutarties sąlygų, ginčo sutarties sąlygų ir oro važtaraščio analizė rodo, kad ieškovė veikė kaip krovinio siuntėja, o atsakovė – kaip susitarianti vežėja. Tik atsakovės pareiga apdrausti krovinį nepatenka į klasikine krovinių vežimo sutartimi nustatytų vežėjo pareigų sąrašą, nors kai kuriose transporto konvencijose galimybė šalims susitarti dėl krovinio draudimo, kuomet krovinį apdrausti turi vežėjas, yra numatoma. Apeliantės nurodytos pareigos neturi nieko bendra su pavyzdiniu ekspeditoriaus teikiamų paslaugų sąrašu, išskyrus krovinio draudimo pareigą, todėl šie apeliantės argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų. Ginčo sutartis privalo būti kvalifikuojama tarptautinio krovinio vežimo oru sutartimi.
  15. Pagal Konvencijos 40 straipsnį, susitariantis vežėjas atsako už visą sutartyje nurodytą vežimą, o faktinis vežėjas tik už tą dalį vežimo, kurį faktiškai įvykdė. Konvencijos 42 straipsnyje tokiam vežimui yra numatytos specialios skundų pateikimo taisyklės ir pan. Taigi, faktinė ir teisinė situacija, kuomet tarptautinio krovinio vežimo oru sutartį sudaro vienas vežėjas, o faktiškai krovinį visą maršrutą veža kitas vežėjas, yra laikoma vežimu oru, kurį vykdo kitas asmuo nei sudaręs sutartį vežėjas. Ši situacija atitinka nagrinėjamos bylos situaciją ir ji išsamiai reglamentuota Konvencijos V skyriuje. Sutartį sudaręs vežėjas lieka susitariančiuoju vežėju, jis netampa ekspeditoriumi.
  16. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė už monetų krovinį pagal Konvencijos 18 straipsnio 1 dalį galėjo būti pripažinta atsakinga tik tuomet, jeigu būtų įrodyta, kad krovinys buvo prarastas tuo metu, kai jis buvo vežamas oru, tačiau buvo nustatyta priešingai, t. y., kad krovinys oro uoste buvo atsiimtas be jokių nusiskundimų. Pagal Konvencijos 31 straipsnio 1 dalį krovinio pristatymas be jokių nusiskundimų laikomas prima facie įrodymu, kad jis buvo atvežtas geros būklės ir pagal vežimo dokumentą.
  17. Europos Sąjungoje norminiu teisės aktu yra nustatytas nepatikimų oro vežėjų sąrašas ir SAS ten nėra įrašytas. Be to, nepatikimumas turi būti įrodytas kaip objektyvi aplinkybė, o ne vieno asmens asmeninė nuomonė, nepagrįsta jokiais įrodymais. SAS veikia kaip pasaulinį tinklą turinti įmonė, kurios krovinių vežimo sąlygos yra žinomos ir viešai paskelbtos. Byloje nėra pateiktos jokios SAS krovinių gabenimo sąlygos, kuriose būtų nurodyta, kad ji aukso negabena.
  18. Pranešimas apie krovinio vertę negali būti laikomas suinteresuotumo krovinio pristatymu į paskirties vietą deklaracijos pateikimu, todėl apeliacinio skundo argumentai, susiję su krovinio verte ir ypatingomis jo gabenimo sąlygomis, turi būti atmesti.
  19. Apeliacinis skundas turi būti atmestas vien Konvencijos 31 straipsnio 4 dalies pagrindu.
  20. Nei bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nėra pateikiama jokių teisinių argumentų dėl krovinio draudimo sutarties ydingumo. Krovinio draudimo sutartis buvo sudaryta pagal visuotinai žinomas Londono draudikų instituto krovinių visų rizikų draudimo sąlygas, nuoroda į šias sąlygas buvo pateikta draudimo polise. Krovinio draudimo sutarties ydos, kurios galėtų potencialiai įtakoti draudimo apsaugą, gali būti nustatytos tik kompetentingo Roterdamo teismo sprendimu ir ginčui taikant Anglijos teisę. Argumentas, kad apeliantė nebuvo supažindinta su draudimo sąlygomis, vertintinas itin kritiškai, nes vežėjas ar ekspeditorius, sudarantis kieno nors naudai draudimo sutartį pagal visuotinai žinomas draudimo sąlygas, neturi pareigos supažindinti su tokiomis sąlygomis naudos gavėją. Kita vertus, kaip liudija byloje esantys draudimo polisų pavyzdžiai, apeliantė žinojo ar galėjo žinoti apie draudimo sutarties sąlygas, nes iki ginčo sutarties sudarymo išduoti kiti polisai yra identiški. Apeliantės veiksmai, kuomet ji su draudikais susitarė dėl mažesnės draudimo išmokos ir dėl to laiko save nukentėjusia bei negina savo interesų pagal Anglijos teisę Roterdamo teisme tiesiogiai reikalaudama iš draudikų visos draudimo išmokos sumokėjimo yra nepateisinami ir negali sąlygoti atsakovės atsakomybės.

7IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8

  1. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas atmetė ieškovės ieškinį dėl žalos atlyginimo, nenustatęs atsakovės neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos. Byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama pagal apeliacinio skundo teisinį ir faktinį pagrindą, apeliacinės instancijos teismui taip pat ex officio patikrinant, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.
  2. Apeliaciniu skundu keliami šalių sutartinių santykių kvalifikavimo, atsakovės atsakomybės apimties, sutartimi prisiimtų atsakovės įsipareigojimų apimties, taip pat į bylą pateiktų įrodymų vertinimo, sprendžiant dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, klausimai.
  3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, tarp šalių sudarytą sutartį, iš kurios kildinami ieškinio reikalavimai, vertino kaip mišrią sutartį, turinčią krovinio vežimo oru ir ekspedijavimo sutarties elementų. Apeliantės teigimu, tarp šalių sudaryta sutartis teismo turėjo būti vertinama kaip ekspedijavimo sutartis.
  4. Į bylą pateikta 2013 m. birželio 28 d. Krovinio pervežimo oro transportu sutartimi – užsakymu Nr. 1306-28, ieškovė sutarė su atsakove dėl 492 908 Lt (142 756 EUR) vertės krovinio – 7,8 kg kolekcinių monetų, pervežimo (transportavimo lėktuvu) iki oro uosto, numatant, kad krovinys draustinas nuo visų rizikos rūšių. Krovinio pervežimo oro transportu sutartis – užsakymas buvo patvirtintas 2013 m. birželio 28 d. Krovinio važtaraščiu Nr. 005884 bei Orlaivio važtaraščiu Nr. ADREM2013129. Minėtas krovinys buvo apdraustas 142 756 EUR suma nuo visų rizikų pagal Londono draudikų instituto Krovinių visų rizikų draudimo sąlygas. Sutartyje – užsakyme šalys, be kita ko, susitarė, kad ekspeditoriaus atsakomybė neviršija vežėjo atsakomybės.
  5. CK 6.824 straipsnio 3 dalis nustato, kad krovinio ekspedijavimo sutartimi viena šalis (ekspeditorius) įsipareigoja už atlyginimą kitos šalies – užsakovo lėšomis teikti arba organizuoti sutartyje numatytas paslaugas, susijusias su krovinių vežimu. Krovinių ekspedicijos sutartyje gali būti numatytos ekspeditoriaus pareigos organizuoti krovinių vežimą ekspeditoriaus ar kliento pasirinktu transportu ir maršrutu, ekspeditoriaus pareiga savo arba kliento vardu sudaryti vežimo ir kitas sutartis, užtikrinti krovinių išsiuntimą, pakrovimą ar iškrovimą, taip pat kitos su krovinių vežimu susijusios pareigos (CK 6.824 straipsnio 5 dalis), krovinių ekspedicijos sutartyje gali būti numatyta, kad ekspeditorius teikia papildomas paslaugas: gauna iš atitinkamų įstaigų krovinio eksportui ar importui reikalingus dokumentus, atlieka muitinės ir kitus formalumus, tikrina krovinio kiekį ir būklę, iškrauna ir pakrauna krovinius, sumoka rinkliavas, mokesčius bei kitas sumas, kurias privalo mokėti užsakovas (užsakovo klientas), saugo, sandėliuoja krovinį, bei teikia kitas paslaugas(CK 6.824 straipsnio 6 dalis). CK 6.826 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ekspeditorius už krovinių ekspedicijos sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą atsako sutartyje nustatyta tvarka.
  6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad argumentus dėl netinkamo šalių sutartinių santykių kvalifikavimo apeliantė pateikia tik tam, kad pagrįsti, jog atsakovei neturėjo būti taikomi vežėjo civilinei atsakomybei taikytini apribojimai, pripažįsta pagrįstais atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, kad, esant sutarties sąlygai, ribojančiai ekspeditoriaus atsakomybę vežėjui taikytinos atsakomybės apimtimi, apeliantės argumentai, susiję su šalių sutartinių santykių kvalifikavimu, iš esmės yra teisiškai nereikšmingi ir negali įtakoti nagrinėjamos bylos rezultato. Kita vertus, sutiktina su atsakovės argumentais, kad Konvencijos 39 straipsnis įtvirtina susitariančiojo vežėjo, t.y. vežėjo, sudariusio Konvencija reglamentuojamą vežimo sutartį su keleiviu arba siuntėju arba su asmeniu, veikiančiu keleivio ar siuntėjo vardu, tačiau faktiškai nevežusio krovinio, sąvoką. Pagal tarptautinių sutarčių viršenybės nacionalinės teisės atžvilgiu principą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tarp šalių sudarytai sutarčiai taikytinos Konvencijos nuostatos, o CK nuostatos taikytinos tik tokia apimtimi, kuria Konvencija šalių sutartinių santykių nereglamentuoja.
  7. Pagal Konvencijos 18 straipsnio 1 dalį vežėjas atsako už žalą, atsiradusią sunaikinus, praradus arba sugadinus krovinį, tik tuo atveju, jeigu atsitikimas, kuris buvo sugadinimo priežastis, įvyko vežimo oru metu. Vežimo oru laikotarpis neapima jokio už oro uosto ribų atliekamo vežimo sausuma, jūra arba vidaus vandenų keliais (Konvencijos 18 straipsnio 4 dalis). Įregistruoto bagažo ar krovinio pristatymas asmeniui be jokių nusiskundimų, laikomas prima facie įrodymu, kad šie buvo atvežti geros būklės ir pagal vežimo dokumentą arba pagal kitą įrašą, išsaugotą kitomis priemonėmis, nurodytomis 3 straipsnio 2 dalyje ir 4 straipsnio 2 dalyje (Konvencijos 31 straipsnio 1 dalis).
  8. Nagrinėjamu atveju į bylą nepateikta jokių įrodymų, kad ginčo krovinys – 7,8 kg kolekcinių monetų, buvo prarastas vežimo oru metu. Priešingai, byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą, kad krovinys nebuvo prarastas vežimo oru metu – siuntos išdavimo metu nebuvo pateiktos jokios pretenzijos dėl siuntos trūkumų, t. y. į bylą pateikti prima facie įrodymai, kad krovinys buvo atvežtas geros būklės (Konvencijos 31 straipsnio 1 dalis), kurie ieškovės nebuvo paneigti. Minėtą aplinkybę patvirtina ir į bylą pateiktas Langenhageno policijos komisariato protokolas bei 2013 m. liepos 1 d. krovinio priėmimo forma, kurioje nėra nurodyta jokių pastabų dėl krovinio (t. I, b. l. 64 - 65, 69). Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad atsakomybė už krovinio praradimą atsakovei nekyla, nes ieškovė neįrodė, kad krovinys buvo prarastas vežimo oru metu.
  9. Remiantis Konvencijos 31 straipsnio 2 dalimi, žalos atveju asmuo, turintis teisę, kad jam būtų pristatytas krovinys, pastebėjęs padarytą žalą, tuoj pat arba vėliausiai per 7 dienas nuo įregistruoto bagažo gavimo dienos bei per 14 dienų nuo krovinio gavimo dienos privalo pateikti skundą vežėjui. Jei vėluojama, skundas privalo būti pareikštas ne vėliau kaip per 21 dieną nuo tos dienos, kai jam buvo perduotas bagažas ar krovinys. Jeigu per pirmiau nurodytus laikotarpius skundas nepateikiamas, jokie ieškiniai prieš vežėją nepriimami, išskyrus jeigu pastarasis sukčiauja (Konvencijos 31 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija pritaria skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadoms bei atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, kad šiuo atveju byloje nėra pateikti duomenys apie Konvencijos 31 straipsnio 2 dalyje nurodyto skundo pateikimą vežėjui atitinkamais terminais ar duomenų apie vežėjo sukčiavimą, todėl dar ir dėl šios priežasties nėra pagrindo kilti atsakovės kaip vežėjos atsakomybei dėl krovinio praradimo.
  10. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovės neteisėtų veiksmų nebuvimo, apeliantė teigia, kad neteisėti atsakovės veiksmai pasireiškė ne tik krovinio praradimu, bet ir netinkamu krovinio vežimo organizavimu - nepatikimo oro vežėjo pasirinkimu, neužtikrinimu, kad krovinys būtų gabenamas ne kaip paprasta siunta, o kaip vertingas krovinys. Kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka.
  11. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad krovinio praradimo faktas pats savaime, ypač byloje nesant įrodymų, kuriame gabenimo etape jis buvo prarastas, neliudija netinkamų atsakovės veiksmų organizuojant krovinio vežimą. Siekdama žalos atlyginimo ieškovė privalo aiškiai nurodytu ir įrodyti, kokius konkrečiai sutartimi prisiimtus įsipareigojimus atsakovė pažeidė ir kad būtent dėl šių įsipareigojimų pažeidimo ieškovei atsirado žala.
  12. Kolegija sutinka, kad pareiga organizuoti tinkamą ir saugų krovinio gabenimą kyla iš pačios ekspedijavimo sutarties esmės, tačiau teigdama, kad atsakovė krovinio gabenimui parinko nepatikimą oro vežėją, apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių faktinio krovinio vežėjo nepatikimumą (CPK 178 straipsnis). Be to, Krovinio pervežimo oro transportu sutartyje - užsakyme šalys iš esmės buvo sutarusios dėl faktinio vežėjo - sutartyje pažymėta, kad, jeigu krovinys skubus, yra sutinkama su SAS „Priority“ tarifu, kas leidžia daryti išvadą, kad pati ieškovė žinojo bei sutiko su būtent šiuo faktiniu krovinio vežėju. Šią aplinkybę papildomai patvirtina ir į bylą pateiktas 2013 m. birželio 28 d. šalių elektroninis susirašinėjimas. Galiausiai, kaip jau minėta, byloje nenustatyta, kad ginčo krovinys buvo prarastas vežimo oru metu, todėl darytina išvada, kad konkretaus oro vežėjo pasirinkimas negalėjo lemti ieškinyje nurodomos žalos ieškovei atsiradimo.
  13. Konvencijos 22 straipsnio 3 dalyje, numatančioje vežėjo atsakomybės dėl sunaikinimo, praradimo arba vėlavimo ribas, įtvirtinta, kad vežant krovinį, vežėjo atsakomybė dėl sunaikinimo, praradimo arba vėlavimo neviršija 17 STT vienam kilogramui, nebent siuntėjas, perduodamas siuntą vežėjui, pateikė specialią suinteresuotumo savo krovinio pristatymu į paskirties vietą deklaraciją ir sumokėjo papildomą pinigų sumą, jeigu tuo atveju reikalaujama. Analizuojant minėtą Konvencijos nuostatą, spręstina, kad būtent siuntėjui, o ne sutartį sudariusiam vežėjui ar ekspeditoriui, norinčiam praplėsti vežėjo atsakomybės ribas, siunčiant didelės vertės krovinį, yra numatyta pareiga pateikti specialią suinteresuotumo savo krovinio pristatymu į paskirties vietą deklaraciją ir sumokėti papildomą pinigų sumą, jeigu tuo atveju reikalaujama.
  14. Iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad krovinio pervežimo oro transportu sutartimi - užsakymu atsakovė prisiėmė tik vieną papildomą įsipareigojimą - drausti krovinį nuo visų rizikos rūšių. Jokie kiti papildomi atsakovės įsipareigojimai, įskaitant įsipareigojimą užtikrinti, kad krovinys būtų gabenamas kaip vertingas krovinys, tarp šalių sudarytoje sutartyje nebuvo aptarti. Tokie įpareigojimai nėra nurodyti ir kitose šalių tiek iki 2013 m. birželio 28 d. Krovinio pervežimo oro transportu sutarties - užsakymo, tiek po jos sudarytose, pervežimo oro transportu sutartyse, netgi tuomet, kai krovinio vertė buvo didesnė nei analizuojamoje situacijoje (pvz. 2012 m. liepos 11 d. Krovinio pervežimo oro transportu sutartis - užsakymas Nr. 1207/1 - krovinio vertė - 1 617 500 Lt). Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad į bylą pateikti įrodymai apie kitas tarp šalių sudarytas sutartis leidžia teigti, jog tam, kad išvengti galimų nuostolių, praradus krovinį, rizikos, ieškovės siunčiami kroviniai įprastai yra apsaugomi ne pateikiant suinteresuotumo savo krovinio pristatymu į paskirties vietą deklaraciją, o apdraudžiant krovinį krovinio vertės draudimo suma, kaip buvo padaryta ir nagrinėjamu atveju.
  15. Apeliantė taip pat nurodo, kad atsakovė netinkamai vykdė sutartimi prisiimtas pareigas, susijusias su krovinio draudimu: nesuderino brangaus krovinio draudimo su draudiku ir negavo draudiko patvirtinimo dėl brangaus krovinio draudimo, t. y. neatliko būtinų veiksmų, kad pagal draudimo sutartį įsigaliotų krovinio draudimo apsauga.
  16. Vertindama šį argumentą kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių įrodymų, išskyrus pačios ieškovės paaiškinimus, kodėl ieškovei buvo sumokėta ne visa draudimo išmoka. Atsakovė pagrįstai pažymi, kad ta aplinkybė, jog ieškovei buvo išmokėta mažesnė nei sutartyje numatyta draudimo išmoka ir ieškovė sutiko su mažesnės draudimo išmokos išmokėjimu, neįrodo, kad ne visa draudimo išmoka ieškovei buvo išmokėta būtent dėl netinkamų atsakovės veiksmų, sudarant draudimo sutartį.
  17. Byloje pateikta krovinio draudimo poliso kopija patvirtina atsakovės įsipareigojimo pagal 2013 m. birželio 28 d. Krovinio pervežimo oro transportu sutartį - užsakymą įvykdymą - apdrausti krovinį nuo visų rizikos rūšių. Sutartyje aiškiai nurodyta draudimo suma (nustatyta vertė), atitinkanti gabento krovinio vertę - 142 756 EUR, joje, be kita ko, nurodoma, kad draudžiamas krovinys/prekės pagal sąskaitą-faktūrą Nr. ELMK-401, ABW: 117-32028511. Taigi, pagrindo teigti, kad brangaus krovinio t. y. krovinio, kurio vertė draudikui buvo žinoma, draudimas buvo nesuderintas su draudiku, nėra.
  18. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovės neteisėti veiksmai byloje nebuvo įrodyti. Priešingai nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas, nenustatęs neteisėtų atsakovės veiksmų, neprivalėjo pasisakyti ir dėl kitų įrodinėjamų civilinės atsakomybės sąlygų (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
  19. Kolegija išsamiau nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes jie neturi reiškės nagrinėjamos bylos rezultatui.
  20. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovei iš ieškovės priteisiamos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos, neviršijančios Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą nustatytų maksimalių dydžių - 984 EUR.

9Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

10Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

11Priteisti atsakovei UAB „AD REM TRANSPORT“ iš ieškovės UAB „LIETUVOS MONETŲ KALYKLA“ 984 EUR bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai