Byla 2-2438-169/2012
Dėl nuosavybės teisės į gyvenamą namą, esantį (duomenys neskelbtini), įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo

1Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėja Violeta Erlickienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo A. L. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, Valstybinei įmonei „Registrų centras“ dėl nuosavybės teisės į gyvenamą namą, esantį ( - ), įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo,

Nustatė

2pareiškėjas A. L. kreipėsi į teismą pareiškimu prašydamas nustatyti, kad jis įgyjamosios senaties pagrindu yra įgijęs nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą 1A1m, unikalus Nr. ( - ), esantį (duomenys neskelbtini. Pareiškime nurodė, jog kolūkinės santvarkos laikais, daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų, gyvenamasis namas buvo suteiktas J. Garelio kolūkyje dirbusiai pareiškėjo tetai Z. P., gimusiai ( - ), kuri po sutuoktinio mirties priėmė pareiškėją su šeima gyventi minėtame name. Gyvenamasis namas buvo pastatytas 1920 m., jam buvo reikalingas remontas, todėl Z. P. ir pareiškėjas namą sutvarkė, atliko einamojo remonto darbus ir įregistravo inventorizacijos biure. 1987 m. liepos 24 d. buvo parengta gyvenamojo namo techninės apskaitos byla Nr.1824, kurioje savininke nurodyta Z. P.. 1991 m. balandžio 10 d. Z. P. mirus, kadangi jos paveldėtojų nebuvo, gyvenamajame name liko gyventi pareiškėjas su šeima. Pažymėjo, jog gyvenamąjį namą pareiškėjas valdo kaip savo, prižiūri ir remontuoja, moka už elektros energiją. 2012 m. kovo 15 d. pareiškėjas atliko gyvenamojo namo kadastrinius matavimus bei parengė kadastrinių matavimų bylą. Gyvenamajam namui buvo suteiktas adresas – ( - ), tačiau VĮ Registrų centras atsisako pareiškėjo vardu įregistruoti jo nuosavybės teises į valdomą gyvenamą namą, nes pareiškėjas neturi nuosavybės teises į gyvenamą namą patvirtinančio dokumento.

3Suinteresuoti asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, Mažeikių rajono savivaldybės administracija bei Valstybės įmonės Registrų Centro Telšių filialas atsiliepimuose į pareiškimą nurodė klausimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo spręsti teismo nuožiūra.

4Pareiškimas tenkintinas.

5Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki terminų, nustatytų CK 4.68 straipsnio 1 dalyje, suėjimo, o prašo teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Teismui šias sąlygas konstatavus, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, t. y. pareiškėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos ir gali ją įregistruoti viešame registre. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas įgyjamosios senaties taikymo sąlygas, taip pat yra išaiškinęs, kad pagal CK nustatytą reglamentavimą nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi konstatuojamas esant šių sąlygų visetui: pirma, asmuo nėra daikto savininkas, bet valdo jį kaip savą, t. y. sąžiningai įgijęs (užvaldęs) daiktą valdo jį kaip nuosavą, nemanydamas, kad daikto savininkas yra kažkas kitas (CK 4.22, 4.68 straipsniai); antra, asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo. Tai reiškia, kad užvaldydamas daiktą asmuo turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą ir per visą daikto valdymo laiką asmuo neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių būtų (CK 4.68, 4.70 straipsniai); trečia, asmuo valdo daiktą teisėtai (CK 4.23, 4.68 straipsniai). Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Neteisėtu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas; ketvirta, daikto atviras valdymas (CK 4.68 straipsnis). Ši sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; penkta, nepertraukiamas daikto valdymas ne mažiau kaip dešimt metų (CK 4.68, 4.71 straipsniai). Asmuo, kuris sąžiningai įgijo (užvaldė) daiktą, bet nėra jo savininkas, yra netitulinis daikto valdytojas, jo teisės neginamos, jas užginčijus daikto savininkui ar kitiems asmenims, turintiems daikto valdymo teisę pagal įstatymus ar sutartis.

6Iš išdėstyto įstatyminio reglamentavimo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šių normų aiškinimo matyti, kad vienas jame nustatytų reikalavimų yra jo valdymo terminas – jis turi būti ne trumpesnis kaip dešimt metų. Kita vertus, būtina atsižvelgti į tai, kad namo užvaldymo pradžios momentu (1972 m.) galiojo 1964 m. CK. Pagal šiame kodekse nustatytą reglamentavimą jame nebuvo normų, kurios nustatytų nuosavybės teisės įgijimą daikto valdymu pagal įgyjamąją senatį. Tačiau tokių normų nebuvimas nereiškia, kad daikto valdymas, prasidėjęs iki 2000 m. CK, nesukelia teisinių pasekmių. Tokių pasekmių atsiradimą lemia Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau Įstatymas) 33 straipsnio norma, kurioje nustatyta, kad Civilinio kodekso ketvirtosios knygos V skyriaus trečiojo skirsnio normos dėl įgyjamosios senaties taikomos ir tais atvejais, kai daikto valdymas prasidėjo iki šio kodekso įsigaliojimo ir tęsiasi jam įsigaliojus.

7Vertinant daikto valdymą, prasidėjusį iki 2000 m. CK įsigaliojimo ir jo valdymą, kuris tęsėsi jam įsigaliojus, būtina atsižvelgti į Įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normos, susijusios su valdymo teise kaip savarankiška daiktine teise, įsigalioja nuo 2003 m. liepos 1 d., išskyrus atvejus, kai šių teisių nustatymo pagrindas yra įstatymas. Ši įstatymo norma reiškia, kad tuo atveju, kai valdymas prasidėjo iki 2000 m. CK įsigaliojimo ir CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų terminas suėjo iki 2003 m. liepos 1 d., tai CK 4.27 straipsnio 2 dalies nuostata, nustatanti, kad nekilnojamo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento, netaikoma. Tokiu atveju daikto valdymo pagrindu pagal įgyjamąją senatį jau buvo įgytos nuosavybės teisės į valdomą daiktą.

8Todėl konstatuotina, kad CK 4.27 straipsnio 2 dalies nuostata, kad nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento, netaikoma, nes pareiškėjas iki 2003 m. liepos 1 d. jau buvo valdęs įgyjamąja senatimi gyvenamąjį namą daugiau kaip dešimt metų.

9Pareiškimu ir pareiškėjo pateiktais rašytiniais įrodymais, t. y.: Z. P. mirties liudijimo kopija (7 b. l.); Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu (8 b. l.); pažyma apie pareiškėjo deklaruotą gyvenamąją vietą (5 b. l.); išrašo iš Mažeikių r. Pievėnų apylinkės 1980-1982 metų Pievėnų kaimo ūkinių knygų kopija (9-10 b. l.), techninės inventorizacijos biuro namų valdybos techninės apskaitos bylos kopija (11-14 b. l.); pažyma apie faktinę pareiškėjo gyvenamąją vietą (18 b. l.) nustatyta, kad Z. P. naudojosi J. Garelio kolūkio nuosavybės fondui priklausančiu gyvenamu namu, unikalus Nr. ( - ), esančiu ( - ). Į minėtą pastatą daiktinės teisės neįregistruotos. Nuo 1972 m. pareiškėjas su šeima gyvena minėtame pastate.

10Pagal LR CK 1964 m. CK (redakcija, galiojusi iki 1994 m.) 95 straipsnio nuostatas buvo skiriamos savarankiškos valstybinė ir kolūkių nuosavybės rūšys. Byloje nėra įrodymų, kad Z. P. valdomas namas iš kolūkinės nuosavybės buvo perduotas į valstybės nuosavybę. Taigi pagal bylos įrodymus pareiškėjo valdomas gyvenamasis namas neturi savininko. Įvertinus bylos įrodymus bei aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjas sąžiningai užvaldė minėtą gyvenamąjį namą ir pagrįstai galėjo tikėtis, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą namą. Duomenų, kad pareiškėjui būtų žinoma apie kokias nors kliūtis nuosavybės teisei įgyti, nėra. Pareiškėjo valdymo sąžiningumo prezumpcija nėra paneigta bylos įrodymais. Per visą pareiškėjo valdymo laikotarpį joks savininkas nepasinaudojo teise įgyvendinti nuosavybės teises į pareiškėjo valdomą namą, įrodymų apie kliūtis tam byloje nėra.

11Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas A. L., nebūdamas jo valdomo gyvenamojo namo savininkas, valdo jį teisėtai ir sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai daugiau nei dešimt metų, valdo šį namą kaip savo, teismas pripažįsta, kad yra visos LR CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi įgyti, todėl jo pareiškimas tenkintinas ir nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjas A. L. nuosavybės teises į gyvenamąjį namą 1A1m, unikalus Nr. 6197-6021-3018, esantį ( - ), įgijo pagal įgyjamąją senatį.

12Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259-270, 530-533 straipsniais, teismas

Nutarė

13pareiškimą tenkinti.

14Nustatyti faktą, kad pareiškėjas A. L., a. k. ( - ), gyvenantis ( - ), nuosavybės teises į gyvenamąjį namą 1A1m, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ), įgijo pagal įgyjamąją senatį.

15Teismo sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui paduodant apeliacinį skundą per sprendimą priėmusį teismą.

Proceso dalyviai