Byla Ik-3479-426/2011
Dėl nutarimo panaikinimo arba pakeitimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės ir Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei, dalyvaujant pareiškėjo atstovei Darijai Morozovai, atsakovo atstovei Innai Zdanovič, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Small Planet Airlines“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Small Planet Airlines“ skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardai dėl nutarimo panaikinimo arba pakeitimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė ,,Small Planet Airlines“ (toliau – pareiškėjas, UAB ,,Small Planet Airlines“, apeliantas) skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkardos (toliau – atsakovas, Vilniaus oro uosto užkarda) 2011 m. liepos 7 d. nutarimą įstatymo pažeidimo byloje Nr. 167-67 ir nutraukti bylą, o tuo atveju, jei teismas nustatytų esant įstatymo pažeidimą, sumažinti paskirtą baudą.

5Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu atsakovo nutarimu, remiantis Transporto veiklos pagrindų įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei 20 straipsnio 1 dalimi, jam paskirta

611 000 Lt bauda. Pažymėjo, jog 2011 m. birželio 22 d. Rusijos Federacijos pilietė M. S., gimusi ( - ), paso Nr. ( - ) (toliau – ir Keleivė), atskrido į Tarptautinį Vilniaus oro uostą jo vykdomu reisu ( - ) Antalija–Vilnius. Keleivė, atskridusi iš Turkijos (Antalijos), turėjo galiojantį Rusijos Federacijos pilietės pasą bei jame įklijuotą vizą, kurios galiojimo laikas buvo nurodytas nuo 2011 m. birželio 9 d. iki 2011 m. birželio 23 d. Atsakovas nutarimą skirti baudą priėmė, remdamasis Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos pažeidimu. Įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (2 str. 10, 33 d.) atskirai apibrėžia kelionės dokumentą bei vizą ir, atitinkamai, faktas, kad viza yra įklijuojama į kelionės dokumentą, nėra pagrindas sutapatinti šiuos du atskirus dokumentus. Pareiškėjo manymu, atsakovas nepagrįstai išplečia kelionės dokumento sąvoką, remdamasis 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 562/2006, nustatančiu taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (toliau – Šengeno sienų kodeksas) (5 str. 1, 2 d.) bei Įstatymu dėl užsieniečių teisinės padėties. Paminėtuose teisės aktuose nėra įtvirtintos jokios prievolės privatiems subjektams – vežėjams, o tik nurodyti įpareigojimai, susiję su trečiųjų šalių piliečių atvykimu į Europos Sąjungos valstybes

7nares, privalomi valstybėms narėms ar atitinkamoms valstybės institucijoms. Civilinę aviaciją reglamentuojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai turi atitikti Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos (toliau – ir Konvencija) reikalavimus (Aviacijos įstatymo 4 str.). Konvencijoje nėra imperatyvaus pobūdžio teisės normų, įtvirtinančių konkrečius įsipareigojimus privatiems asmenims – vežėjams. Konvencijos 9 priedas yra tik rekomendacinio pobūdžio dokumentas, įtvirtinantis taisykles, kurias Konvenciją pasirašiusios šalys turėtų įdiegti į savo nacionalinę teisės sistemą. Imperatyvaus pobūdžio prievolių ir, atitinkamai, atsakomybės už jų pažeidimą oro vežėjui Konvencija nenumato. Pareiškėjo nuomone, tikrinti užsieniečių vizas ir kitus dokumentus, suteikiančius teisę užsieniečiui kirsti valstybės sieną, yra išimtinė Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Valstybės sienos apsaugos tarnyba), kuri vadovaujasi Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymu, funkcija (Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 5 str., Šengeno sienų kodeksas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. lapkričio 4 d. nutarimas Nr. 1456 „Dėl Lietuvos nacionalinės vizų informacinės sistemos įsteigimo, jos nuostatų patvirtinimo ir veiklos pradžios nustatymo“). Taigi Valstybės sienos apsaugos tarnyba yra pagrindinė institucija, turinti reikiamas priemones, žinias ir kompetentingus pareigūnus, tinkamam valstybės sienos apsaugos ir asmenų judėjimo per sienas kontrolės funkcijų įgyvendinimui. UAB ,,Small Planet Airlines“ pareiga tikrinti, kad jos keleiviai turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, numatyta Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje, turėtų būti vertinama tik kaip papildoma priemonė šalia Valstybės sienos apsaugos tarnybos funkcijų. Pareiškėjo teigimu, tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad jis pažeidė Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalies reikalavimus, turėtų būti svarstomas baudos skyrimo pagrįstumo klausimas, vertinant paskirtos baudos sumą pažeidimo sunkumo, esamų aplinkybių bei atsiradusios žalos kontekste. Nutarime atsakovas nenurodė, kokius nuostolius dėl pažeidimo patyrė Lietuvos Respublika, į kurią Keleivė nebuvo įleista. Paskirta bauda daugybę kartų viršija vidutinę keleivio mokamą sumą už jo vežimo paslaugas ir yra neproporcingai didelė nurodyto pažeidimo atžvilgiu. Transporto veiklos pagrindų įstatymo sankcija yra diskriminacinio pobūdžio, kadangi pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK)

8206 straipsnį pažeidimas užtraukia įspėjimą arba baudą nuo 250 iki 1 000 Lt (atsakomybė taikoma užsieniečiams). Neturėjo tiesioginio kontakto su Keleive, nedalyvavo kelionės dokumentų patikros procese. Yra sudaręs sutartį su antžemines paslaugas teikiančia Turkijos bendrove ,,Havas-Havaalanlari yer hizmetleri A. S.“. Ši bendrovė pagal sutartį tikrina, kad visi keleiviai turėtų reikiamus kelionės dokumentus. Yra nusistovėjusi verslo praktika, jog, esant netinkamam kelionės dokumentų patikrinimui antžeminių paslaugų teikimo srityje, jis regreso tvarka negali išreikalauti iš verslo partnerio baudų. Tokiu atveju patiria tiesioginę žalą ir nuostolius be kaltės. Akcentavo, kad Keleivė nesiekė emigruoti į Lietuvos Respubliką, prieš kurį laiką ji jau buvo įleista į Lietuvos Respubliką ir iš jos išskrido į Turkiją. UAB „Small Planet Airlines“, kaip oro vežėjai, įsteigtai Lietuvos Respublikoje ir siekiančiai būti konkurencinga Europos Sąjungos rinkoje, baudos skyrimas yra neproporcingai didelė nuobauda, įvertinant padaryto pažeidimo sunkumą, jo pobūdį bei realių pažeidimo pasekmių nebuvimą. Bauda paskirta nepagrįstai, nes UAB „Small Planet Airlines“ užtikrino, kad Keleivė turėtų galiojančius kelionės dokumentus, todėl atsakovas turėjo neskirti baudos.

9Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 31–35) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

10Atsakovas nurodė, kad 2011 m. birželio 22 d. į Tarptautinį Vilniaus oro uostą atvyko užsienietė, Rusijos Federacijos pilietė M. S., su galiojančiu pasu Nr. ( - ) ir negaliojančia Šengeno viza Nr. ( - ), kurioje nurodytas galiojimo laikas nuo 2011 m. birželio 9 d. iki 2011 m. birželio 23 d., atvykimų skaičius „01“. Pažymėjo, kad vizos galiojimas baigiasi, kai bendras vizos turėtojo išvykimų skaičius yra lygus leidžiamų atvykimų skaičiui, net jei vizos turėtojas neišnaudojo viso vizoje leidžiamo dienų skaičiaus. Tokie išaiškinimai pateikiami 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 810/2009, nustatančiame Bendrijos vizų kodeksą (toliau – Vizų kodeksas). Teigė, kad Rusijos pilietė su viza buvo atvykusi 2011 m. birželio 9 d. ir išvyko 2011 m. birželio 10 d., todėl viza kitam atvykimui tapo negaliojanti, nes buvo išnaudotas galimų atvykimų skaičius. Nurodė, kad pareiškėjas neteisingai interpretuoja Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio

111 dalies nuostatas. Akcentavo, kad vežėjai, veždami užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, privalo užtikrinti, kad šie turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Tiek 2001 m. birželio 28 d. Tarybos direktyvoje 2001/51/EB, papildančioje Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo įgyvendinimo 26 straipsnio nuostatas (toliau – Direktyva 2001/51/EB), tiek Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vežėjai, kurie verčiasi keleivių vežimu oro ar jūros keliais arba kurie tarptautinio susisiekimo maršrutais autobusais sausuma veža keleivių grupes specialiais bei užsakomaisiais reisais, įveždami užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, privalo užtikrinti, kad šie turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Vežėjai turi teisę tikrinti keleivių kelionės dokumentus, įsitikinti, ar keleivis turi kelionės dokumentus, būtinus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Kelionės dokumento sąvoka pateikiama Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 straipsnio 10 punkte. Aiškinant šią įstatymo normą, būtina atsižvelgti į šio įstatymo 6 straipsnį, kuriame įtvirtinta nuostata, kad atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui jos teritorijoje užsienietis privalo turėti galiojantį kelionės dokumentą, jeigu tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai ar Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip. Pažymėjo, kad Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos trečiųjų šalių piliečiams taikomos atvykimo sąlygos, kur, be kitų įleidimo sąlygų, numatyta, kad trečiųjų valstybių piliečiams leidžiama atvykti, jei jie turi galiojantį kelionės dokumentą ar dokumentus, leidžiančius jiems kirsti sieną, jie turi turėti galiojančią vizą, jei to reikalaujama pagal 2001 m. kovo 15 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 539/2001, nustatantį trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, sąrašus (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 539/2001), išskyrus atvejus, kai jie turi galiojantį leidimą gyventi. Vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teismų praktika analogiškose bylose (Nr. A10-779/2007, Nr. A11-223/2007, Nr. A3-876/2007). Nesutiko su pareiškėjo nuomone, kad Konvencija yra tarptautinė sutartis, ratifikuota Lietuvoje, kuri yra privaloma susitariančioms valstybėms, o ne privatiems asmenims. Pažymėjo, kad valstybė, pasirašydama tarptautinę sutartį, prisiima prievolę vadovautis Konvencijoje nurodytomis taisyklėmis ir praktika, taip pat valstybė imasi priemonių šiai tvarkai užtikrinti. Nesutiko, kad Konvencijos 9 priedas yra tik rekomendacinio pobūdžio ir neprivalomas vežėjui. Konvencijos 9 priedo straipsniai, kuriais vadovavosi atsakovas, yra ne rekomendacinio pobūdžio, o yra tarptautiniai standartai, taikytini visose Konvencijos šalyse narėse. Dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos funkcijų nurodė, kad tarnybos pareigūnai vykdo Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatyme numatytas funkcijas, kurios neturi nieko bendro su vežėjo atliekamomis funkcijomis. Teigė, kad Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio reikalavimai keliami vežėjams, kurie privalo užtikrinti, kad keleiviai turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, t. y. dar prieš kertant valstybės sieną, turi įsitikinti reikalavimų tinkamu vykdymu. Tokią pareigą vežėjams nustato Direktyva 2001/51/EB ir Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalis. Dėl baudos dydžio nurodė, kad buvo paskirta minimali bauda. Byloje nėra nustatytas nė vienas iš Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nustatytų atvejų, kai bauda neskiriama. Teigė, kad atsižvelgė į atsakomybę lengvinančią aplinkybę – pareiškėjas padėjo išaiškinti pažeidimą. Dėl pareiškėjo motyvų, kad jis neturėjo kontakto su tikrinamu užsieniečiu, rėmėsi Konvencijos 9 priedo „Formalumų mažinimas“

123.33 punktu. Pažymėjo, kad skundžiamame nutarime nėra nurodyta, kokius nuostolius patyrė Lietuvos valstybė, kadangi tai neturi reikšmės bylos nagrinėjimui ir skiriamos baudos dydžiui. Nesutiko, kad sankcija yra diskriminacinio pobūdžio, kadangi pareiškėjas lygina fiziniam asmeniui taikomas nuobaudas, kurios skiriamos už kitokio pobūdžio pažeidimus. Akcentavo, kad šiuo atveju užsienio pilietė nebuvo įleista į Lietuvos Respublikos teritoriją, todėl nieko nepažeidė ir jai negalėjo būti taikoma administracinė atsakomybė.

13II.

14Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 14 d. sprendimu (b. l. 46–54) atmetė pareiškėjo skundą.

15Teismas nurodė, kad šioje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus oro

16uosto užkardos 2011 m. liepos 7 d. nutarimo įstatymo pažeidimo byloje Nr. 167-67 teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas nustatė, kad Vilniaus oro uosto užkardos vado pavaduotoja 2011 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 167-67 UAB „Small Planet Airlines“ paskyrė 11 000 Lt baudą už tai, kad 2011 m. birželio 22 d. 12 val. 45 min. į Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktą reisu

17Nr. (duomenys neskelbtini) iš Antalijos buvo atskraidinta Rusijos Federacijos pilietė M. S., gimusi ( - ), paso Nr. ( - ), be galiojančios įvažiavimo vizos, kai ji būtina. Teismas vadovavosi Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1, 2, 3 dalimis. Aiškindamas šio straipsnio taikymą, teismas pažymėjo, kad jis skirtas visų transporto rūšių (tarp jų ir oro transporto) vežėjams (Transporto veiklos pagrindų įstatymo 5 str.), todėl jo nuostatos be jokių išlygų dėl tam tikros transporto rūšies specifikos taikytinos ir pareiškėjui. Teismas taip pat vadovavosi Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 straipsnio 10, 33 dalimis, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 3-147 patvirtintų Keleivių, bagažo, pašto ir krovinių vežimo orlaiviais taisyklių (toliau – Taisyklės) 3, 12 punktais, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. V-101/1V-397 patvirtinto Kelionės dokumentų, kurie suteikia teisę užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašo (toliau – Sąrašas) 180 pozicija. Pažymėjo, jog pareiškėjas teisingai aiškino, kad Rusijos Federacijos piliečio pasas yra kelionės dokumentas. Teismas atsižvelgė į Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, b punktus, Reglamento (EB) Nr. 539/2001 1 straipsnio 1 dalį. Nurodė, jog tarp šio reglamento I priede išvardytų trečiųjų šalių piliečių patenka ir Rusijos piliečiai, todėl jie, kirsdami Lietuvos Respublikos išorines sienas, turi turėti vizas. Taigi, pagal tarptautinius susitarimus, numatytus Reglamentu (EB) Nr. 539/2001 su pakeitimais, padarytais 2001 m. gruodžio 7 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2414/2001, 2003 m. kovo 6 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 453/2003 ir 2006 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1932/2006, Rusijos Federacijos pilietė M. S. privalėjo turėti galiojantį dokumentą, kuris laikomas galiojančiu įvažiavimui į Lietuvos Respubliką tik su Lietuvos Respublikos viza. Vizos turėjimas užsieniečiui pagal jo pilietybę, vykstančiam į Europos Sąjungą (ir į Lietuvą), tampa neatsiejama kelionės dokumento dalimi, kurios nesant užsieniečiui neturi būti leista vykti per valstybės sieną. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 27 d. nutartimi administracinėje byloje

18Nr. A11-223/2007, 2007 m. lapkričio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A8-1060/2007, 2007 m. lapkričio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A8-1071/2007, 2008 m. sausio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-79/2008. Teismas nustatė, kad Rusijos Federacijos pilietė M. S. neturėjo galiojančios įvažiavimo vizos, leidžiančios jai kirsti Lietuvos valstybės sieną, ir dėl to atsakovo pareigūnų nebuvo praleista per oro uosto dokumentų kontrolės punktą. Vadinasi, Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio taikymo prasme ji neturėjo kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Atsakovas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas savo veiksmais pažeidė Transporto veiklos pagrindų įstatymo

1920 straipsnio 1 dalyje vežėjui nustatytą pareigą. Vadovaudamasis Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 2 punktu, teismas pažymėjo, jog įrodinėjimo našta nustatyta vežėjui ir yra nustatytos aplinkybės, kurias jis turi įrodyti, kad atsirastų prielaidos jį atleisti nuo atsakomybės. Iš aplinkybių, kurias turi įrodyti vežėjas, pobūdžio matyti, kad jos yra susijusios su fakto, kad vežėjas atliko veiksmus, kurie, atsižvelgiant į kelionės pobūdį ir sąlygas, buvo pakankami vežėjui konstatuoti, jog keleivis turi dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, nustatymu. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad, pagal Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnį, vežėjui yra nustatyta pareiga prieš įvežant keleivį į Lietuvos Respubliką įsitikinti, kad šis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, bei kad vežėjas nuo šios atsakomybės gali būti atleistas, jei įrodo, jog šiai pareigai įvykdyti atliko veiksmus, kurie buvo pakankami konstatuoti, kad keleivis turi dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Teismas pažymėjo, jog UAB „Small Planet Airlines“ skunde nurodyti argumentai, kad pareiškėjas neturi pareigos prieš įveždamas keleivį į Lietuvos Respubliką įsitikinti, kad šis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, nes tai išimtinė Valstybės sienos apsaugos tarnybos funkcija, yra nepagrįsti. UAB „Small Planet Airlines“ teismui nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad, prieš įveždama Keleivę į Lietuvos Respubliką, atliko veiksmus, kurie buvo pakankami konstatuoti, jog Keleivė turi dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Kadangi nagrinėjamu atveju UAB „Small Planet Airlines“ tinkamai neužtikrino keleivių kelionės dokumentų tikrinimo ir dėl to Rusijos Federacijos pilietė buvo įvežta į Lietuvos Respubliką be Lietuvos Respublikos vizos, teismas konstatavo, kad pareiškėjas tokiais savo veiksmais pažeidė Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje vežėjui nustatytą pareigą. Teismas pažymėjo, jog, pagal Transporto veiklos pagrindų įstatymo 25 straipsnio

201 dalies 1 punktą, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, išnagrinėjusi bylą, turi teisę priimti sprendimą skirti Transporto veiklos pagrindų įstatymo nustatytą baudą. UAB „Small Planet Airlines“ už šio pažeidimo padarymą buvo paskirta minimalaus dydžio – 11 000 Lt bauda, nes buvo atsižvelgta į pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. kad jis padėjo išaiškinti pažeidimą. Teismas konstatavo, kad įstatymo pažeidimo byla buvo išnagrinėta laikantis Transporto veiklos pagrindų įstatymo 21–26 straipsniuose nustatytų reikalavimų, atsakovas tinkamai taikė ir išaiškino ginčo teisinį santykį reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, nutarimu teisėtai ir pagrįstai paskyrė UAB „Small Planet Airlines“ baudą už Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 dalies pažeidimą, todėl panaikinti nutarimą ir nutraukti bylą nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nurodė, jog jo veiksmuose nėra absoliučios kaltės, tyčinio veikimo, jis dėl keleivių kelionės dokumentų tikrinimo yra sudaręs sutartį su Turkijos bendrove ,,Havas-Havaalanlari yer hizmetleri A. S.“ ir pats nedalyvavo kelionės dokumento patikros procese, tačiau UAB „Small Planet Airlines“ paminėtos sutarties nepateikė, todėl teismas neturėjo galimybės įvertinti absoliučios kaltės ar tyčios nebuvimo fakto bei, atsižvelgęs į tai, skirti mažesnę nei minimalaus dydžio baudą. Teismo vertinimu, pareiškėjui paskirta bausmė atitinka jo padaryto pažeidimo pobūdį ir sunkumą bei nesudaro pagrindo išvadai, jog ši bausmė yra aiškiai per griežta.

21III.

22Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 59–64) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

231. Teismas nepagrįstai išplėtė Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio

241 dalyje nurodyto kelionės dokumento sąvoką. Transporto veiklos pagrindų įstatymas nepateikia kelionės dokumento sąvokos ir nenustato pareigos vežėjui įvertinti kelionės dokumentų kokybiniu aspektu, tačiau nustato vežėjui pareigą užtikrinti kelionės dokumento buvimo faktą.

252. Įpareigojimas dėl išsamaus kelionės dokumentų vertinimo gali būti duodamas nebent Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnams kaip valstybines funkcijas atliekantiems subjektams. Vežėjas neturi reikalingų resursų ir kompetentingų pareigūnų tokiam visapusiškam kelionės dokumentų, taip pat ir vizų, įvertinimui bei kaip privatus ūkio subjektas neturėtų būti nepagrįstai verčiamas tai daryti.

263. Teismas nepagrįstai atsisakė sumažinti baudą. Nukrypo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) formuojamos praktikos (2003 m. birželio 10 d. bei 2005 m. lapkričio 3 d. nutarimai), pagal kurią sankcijos asmenims už įstatymų pažeidimus turi būti individualizuotos, t. y. skiriama bauda turi būti proporcinga, atitikti protingumo ir teisingumo kriterijus, nesuvaržyti asmens teisių labiau, nei reikia tikslui pasiekti.

274. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad įstatymo, kurio pagrindu buvo paskirta bauda, tikslas yra kova su nelegalia migracija, tačiau šiuo atveju Keleivė atvyko iš poilsinės kelionės į Turkiją, nesiekė emigruoti į Lietuvos Respubliką, tuo labiau kad prieš kurį laiką ji jau buvo įleista į Lietuvos Respublikos teritoriją, per kur išskrido į Turkiją. Šiuo atveju Transporto veiklos pagrindų įstatymo siekiami kovos su nelegalia migracija tikslai nebūtų pasiekti. Lietuvos valstybė nepatyrė ir nepatirtų jokių nuostolių ar neigiamų pasekmių dėl Keleivės atvykimo į Lietuvos Respubliką.

285. Turi būti vertinamas tas faktas, kad paskirta bauda daug kartų viršija vidutinę keleivio už vežimo paslaugas mokamą sumą ir yra neproporcingai didelė padaryto pažeidimo atžvilgiu bei visiškai neatitinka pažeidimo pavojingumo.

296. Atsižvelgiant į tai, kad negali kontroliuoti kelionių organizatoriaus ir poilsiautojų tarpusavio santykių, jo veiksmuose negali būti ir nėra kaltės, tyčinio ar neatsargaus veikimo, todėl, vadovaujantis teisingumo ir sąžiningumo principais, yra neteisinga skirti 11 000 Lt baudą.

307. Teismas neatsižvelgė į tai, kad jis pats netikrino ir nedalyvavo Keleivės dokumentų patikrinimo procese, o patikrą vykdė Turkijos antžeminio aptarnavimo įmonė ,,Havas-Havaalanlari yer hizmetleri A. S.“. Remiantis santykius su šia bendrove reglamentuojančia Standartine antžeminio aptarnavimo sutartimi ir jos Priedu, esant galbūt netinkamam kelionės dokumentų patikrinimui, jis regreso tvarka negali išreikalauti iš įmonės baudų, jo sumokėtų už galbūt netinkamą kelionės dokumentų patikrinimą.

31Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 76–82) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

321. Vadovaujantis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 6 straipsniu, Šengeno

33sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalimi, Reglamentu (EB) Nr. 539/2001 su pakeitimais, padarytais 2001 m. gruodžio 7 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2414/2001, 2003 m. kovo 6 d.

34Tarybos reglamentu (EB) Nr. 453/2003 ir 2006 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1932/2006, Rusijos pilietė M. S. privalėjo turėti galiojantį dokumentą, kuris laikomas galiojančiu įvažiavimui į Lietuvos Respubliką tik su įvažiavimo viza. Pareiškėjas klaidingai interpretuoja Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20 straipsnio atsakomybės ribas bei Šengeno sienų kodekso nuostatas. Nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad vežėjas nėra įpareigotas tikrinti kelionės dokumentus kokybiniu aspektu. Kompleksiškai kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, sąvoka apima ir jų galiojimą. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose padarytomis išvadomis analogiškose bylose

35(Nr. A10-779/2007, Nr. A11-223/2007, Nr. A3-876/2007).

362. Vadovaujantis Konvencijos 9 priedo 3.33 punktu, vežėjams numatyta pareiga prieš įvežant užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną užtikrinti, kad jie turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, ir šios pareigos nereikėtų perkelti kitiems asmenims. Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai vykdo Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatyme numatytas funkcijas, kurios neturi nieko bendro su vežėjų atliekamomis funkcijomis. Dokumentų, reikalingų įvažiavimui į Lietuvos Respubliką, patikrinimą vežėjo atstovai turi galimybę atlikti užsienio oro uoste, keleivių registracijos metu iki pasienio ir kitų kontrolės procedūrų, taikomų keleiviams.

373. Nors pareiškėjas teigia, jog neturėjo jokio kontakto su Keleive ir nedalyvavo kelionės dokumento patikros procese, tačiau, turėdamas pareigą įsitikinti, ar keleiviai turi tinkamus įvažiavimo dokumentus, apie Lietuvos Respublikoje galiojančią tvarką galėjo informuoti savo užsienio partnerį. Pagrindinis Transporto veiklos pagrindų įstatymo tikslas yra efektyvi kova su nelegalia migracija, o ne valstybės patirti nuostoliai. Pareiškėjas neteisingai interpretuoja nelegalios migracijos sąvoką.

38Teisėjų kolegija

konstatuoja:

39IV.

40Apeliacinis skundas atmestinas.

41Byloje nustatyta, kad 2011 m. birželio 22 d. 12 val. 45 min. į Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktą reisu Nr. ( - ) pareiškėjo – vežėjo - iš Antalijos buvo atskraidinta Rusijos Federacijos pilietė M. S., gimusi ( - ), paso Nr. ( - ), be tokiam įvažiavimui būtinos galiojančios įvažiavimo vizos. Ši faktinė nagrinėjamai bylai reikšminga aplinkybė pareiškėjo iš esmės nėra ginčijama. Ją patvirtina byloje esantys įrodymai. Todėl konstatuotina, kad šio fakto nustatymo požiūriu byloje ginčo nėra. Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamu atsakovo nutarimu jam paskirta bauda (11 000 Lt), pirmiausia ginčija savo atsakomybę dėl paminėto fakto atsiradimo, t. y. kelia klausimą, kad teisės taikymo požiūriu jis nėra tinkamas tokios atsakomybės subjektas. Antra vertus, pagal pareiškėją, jam paskirta bauda savo dydžiu yra aiškiai neadekvati tariamai padarytam pažeidimui ir todėl negali būti pripažinta pagrįsta.

42Atsakydama į pareiškėjo pateiktus argumentus dėl jo tinkamumo būti atsakingam už paminėto fakto atsiradimą, kolegija pažymi, kad teisiniai santykiai dėl vežėjo atsakomybės už keleivių pristatymą (pervežimą) į Lietuvos Respublikos teritoriją su tinkamais kelionės dokumentais reglamentuojami specialaus įstatymo – Transporto veiklos pagrindų įstatymo (toliau – ir Įstatymas). Vežėjo (šiuo atveju pareiškėjo) atsakomybė yra aptarta ir nustatyta Įstatymo 20 straipsnyje (bylai aktuali 2005-05-19 įstatymo Nr. X-214 redakcija). Pagal šio straipsnio 1 dalį, vežėjai, kurie verčiasi keleivių vežimu oro ar jūros keliais arba kurie tarptautinio susisiekimo maršrutais autobusais sausuma veža keleivių grupes specialiais bei užsakomaisiais reisais (kaip pažymėta aukščiau, pareiškėjas priklauso tokių vežėjų kategorijai), įveždami užsieniečius į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną, privalo užtikrinti, kad šie turėtų kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Vežėjai turi teisę tikrinti keleivių kelionės dokumentus, kad įsitikintų, ar keleivis turi kelionės dokumentus, reikalingus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Aptariamo straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu Valstybės sienos apsaugos tarnyba nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto vežėjo vežamas užsienietis neturi kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, vežėjui skiriama bauda nuo vienuolikos tūkstančių litų iki aštuoniolikos tūkstančių litų už kiekvieną be reikalingų dokumentų vežamą užsienietį. Pagal straipsnio 3 dalį, vežėjui bauda neskiriama, jeigu: 1) vežamas užsienietis siekia prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“; 2) vežėjas įrodo, kad priimdamas užsienietį į transporto priemonę įsitikino, kad šis turi kelionės dokumentus, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką; 3) Valstybės sienos apsaugos tarnyba nustato, kad užsieniečio kelionės dokumentas, kuris reikalingas įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, yra suklastotas.

43Aiškinant nurodyto straipsnio taikymą, dar kartą pažymėtina, kad jis yra skirtas visų transporto rūšių (tarp jų ir oro transporto) vežėjams (Įstatymo 5 str.). Todėl šio straipsnio nuostatos be jokių išlygų dėl tam tikros (šiuo atveju oro) transporto rūšies specifikos taikytinos ir pareiškėjui. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse yra pateikta vežėjo tikrintinų kelionės dokumentų samprata. Pagal ją, tokiais dokumentais laikytini kelionės dokumentai, reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respublikos teritoriją per valstybės sieną. Tai reiškia, kad tai yra dokumentai, kurių turėjimas ar neturėjimas yra pagrindas Valstybės sienos apsaugos tarnybai (šios tarnybos pareigūnams) praleisti arba nepraleisti keleivį per (šiuo atveju oro uosto) dokumentų kontrolės punktą, t. y. šioje sampratoje yra išskiriamas (akcentuojamas) kelionės dokumentų pakankamumo teisei kirsti valstybės sieną atsirasti aspektas. Tokia samprata (jos aiškinimas) neprieštarauja kelionės dokumento ir vizos sąvokoms, pateiktoms įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 2 straipsnio 10 ir 33 dalyse, pagal kurias, viza yra (gali būti) sudedamoji (įklijuota) kelionės dokumento (užsienio valstybės piliečio paso ar jį atitinkančio dokumento) dalis, kuri (kartu su pasu) suteikia teisę jos turėtojui kirsti valstybės sieną. Kolegija pažymi, kad minėtas kelionės dokumentų pakankamumo aspektas apima šių sąvokų visumą.

44Aiškindama Įstatymo 20 straipsnį, kolegija taip pat pažymi, kad jame yra aptarti ir sureglamentuoti tarpusavio teisiniai santykiai tarp vežėjo, kuris įvežė į Lietuvos Respublikos teritoriją neturintį tinkamų kelionės dokumentų užsienietį, ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos (šios tarnybos pareigūnų). Šie teisiniai santykiai yra sureglamentuoti pakankamai aiškiai ir vienareikšmiškai tam, kad būtų galima atskirti kiekvieno iš jų dalyvių vaidmenį tuo atveju, kai Valstybės sienos apsaugos tarnyba nustato, kad vežėjo vežamas užsienietis neturi kelionės dokumentų, kurie reikalingi įvažiuoti į Lietuvos Respubliką. Todėl pareiškėjo argumentai dėl jo, kaip vežėjo, vaidmens netinkamo įvertinimo aukščiau aptartoje faktinėje situacijoje kolegijos nepriimtini ir atmetami kaip nepagrįsti.

45Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui gali būti taikomos aukščiau nurodytos Įstatymo 20 straipsnio 3 dalies išimtys, kurias nustačius bauda vežėjui nėra skiriama. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas, neigdamas savo atsakomybę už paminėtos užsienietės neteisėtą įvežimą į Lietuvos Respublikos teritorija, net neįrodinėjo Įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nurodytų aplinkybių buvimo, o, priešingai, teigė, kad neturėjo teisinio ir faktinio (dėl atitinkamos sutarties su jo nurodyta Turkijos antžeminio aptarnavimo įmone) pagrindų dalyvauti patikrinant jo vežamų keleivių turimų kelionės dokumentų tinkamumą. Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytos sutarties su Turkijos antžeminio aptarnavimo įmone reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pažymi, kad šiai bylai aktualūs pareiškėjo sutartiniai santykiai dėl keleivių dokumentų tinkamumo patikrinimo Įstatymo 20 straipsnio taikymo prasme nepanaikina pareiškėjo šioje teisės normoje nustatytos pareigos užtikrinti, kad jo vežami keleiviai (užsieniečiai) turėtų tinkamus įvažiuoti į Lietuvos Respubliką kelionės dokumentus, ir jo, kaip vežėjo, atsakomybės už tinkamą šios pareigos vykdymą. Todėl Įstatymo 20 straipsnio taikymo požiūriu ši pareiškėjo nurodyta sutartis nepripažintina reikšminga nagrinėjamai bylai.

46Pasisakydama dėl pareiškėjui paskirtos baudos dydžio, kolegija, sutikdama su šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo pateiktais argumentais, taip pat pažymi, jog pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad jis dėl savo ekonominės ir finansinės padėties nėra pajėgus sumokėti tokio dydžio baudą. Pareiškėjo šiuo klausimu pateikti argumentai iš esmės nukreipti į įstatymų leidėjo kritiką, nustatant baudos minimalų dydį už tokio pobūdžio pažeidimus. Todėl, kolegijos manymu, jie nėra priimtini, sprendžiant vežėjo (pareiškėjo) individualios atsakomybės ribų nustatymo klausimą.

47Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra pagrįstas. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

48Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

49Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

50Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė ,,Small Planet Airlines“ (toliau... 5. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu atsakovo nutarimu, remiantis Transporto... 6. 11 000 Lt bauda. Pažymėjo, jog 2011 m. birželio 22 d. Rusijos Federacijos... 7. nares, privalomi valstybėms narėms ar atitinkamoms valstybės institucijoms.... 8. 206 straipsnį pažeidimas užtraukia įspėjimą arba baudą nuo 250 iki 1 000... 9. Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 31–35) prašė atmesti skundą kaip... 10. Atsakovas nurodė, kad 2011 m. birželio 22 d. į Tarptautinį Vilniaus oro... 11. 1 dalies nuostatas. Akcentavo, kad vežėjai, veždami užsieniečius į... 12. 3.33 punktu. Pažymėjo, kad skundžiamame nutarime nėra nurodyta, kokius... 13. II.... 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 14 d. sprendimu (b.... 15. Teismas nurodė, kad šioje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus... 16. uosto užkardos 2011 m. liepos 7 d. nutarimo įstatymo pažeidimo byloje Nr.... 17. Nr. (duomenys neskelbtini) iš Antalijos buvo atskraidinta Rusijos Federacijos... 18. Nr. A11-223/2007, 2007 m. lapkričio 22 d. nutartimi administracinėje byloje... 19. 20 straipsnio 1 dalyje vežėjui nustatytą pareigą. Vadovaudamasis Transporto... 20. 1 dalies 1 punktą, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, išnagrinėjusi bylą,... 21. III.... 22. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 59–64) prašo panaikinti Vilniaus... 23. 1. Teismas nepagrįstai išplėtė Transporto veiklos pagrindų įstatymo 20... 24. 1 dalyje nurodyto kelionės dokumento sąvoką. Transporto veiklos pagrindų... 25. 2. Įpareigojimas dėl išsamaus kelionės dokumentų vertinimo gali būti... 26. 3. Teismas nepagrįstai atsisakė sumažinti baudą. Nukrypo nuo Lietuvos... 27. 4. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad įstatymo, kurio pagrindu buvo... 28. 5. Turi būti vertinamas tas faktas, kad paskirta bauda daug kartų viršija... 29. 6. Atsižvelgiant į tai, kad negali kontroliuoti kelionių organizatoriaus ir... 30. 7. Teismas neatsižvelgė į tai, kad jis pats netikrino ir nedalyvavo... 31. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 76–82) prašo Vilniaus... 32. 1. Vadovaujantis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 6... 33. sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalimi, Reglamentu (EB) Nr. 539/2001 su... 34. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 453/2003 ir 2006 m. gruodžio 21 d. Tarybos... 35. (Nr. A10-779/2007, Nr. A11-223/2007, Nr. A3-876/2007).... 36. 2. Vadovaujantis Konvencijos 9 priedo 3.33 punktu, vežėjams numatyta pareiga... 37. 3. Nors pareiškėjas teigia, jog neturėjo jokio kontakto su Keleive ir... 38. Teisėjų kolegija... 39. IV.... 40. Apeliacinis skundas atmestinas.... 41. Byloje nustatyta, kad 2011 m. birželio 22 d. 12 val. 45 min. į Vilniaus oro... 42. Atsakydama į pareiškėjo pateiktus argumentus dėl jo tinkamumo būti... 43. Aiškinant nurodyto straipsnio taikymą, dar kartą pažymėtina, kad jis yra... 44. Aiškindama Įstatymo 20 straipsnį, kolegija taip pat pažymi, kad jame yra... 45. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui gali būti... 46. Pasisakydama dėl pareiškėjui paskirtos baudos dydžio, kolegija, sutikdama... 47. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios... 48. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies... 49. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimą... 50. Nutartis neskundžiama....