Byla 2A-1010-613/2016
Dėl patalpų bendraturčių sudaryto prašymo (susitarimo) pripažinimo negaliojančiu

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Almanto Padvelskio ir Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2sekretoriaujant Ievai Mockutei,

3dalyvaujant ieškovei I. M. K., ieškovės atstovei advokatei L. D.,

4atsakovui A. R. (A. R.), jo atstovui advokatui E. K.,

5viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. R. ir ieškovės I. M. K. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-04-20 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. M. K. ieškinį atsakovui A. R. dėl iškraustymo iš negyvenamųjų patalpų ir pagal atsakovo A. R. priešieškinį bei trečiųjų asmenų J. B. ir V. V. savarankiškus reikalavimus dėl patalpų bendraturčių sudaryto prašymo (susitarimo) pripažinimo negaliojančiu.

6Teisėjų kolegija

Nustatė

7

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė I. M. K. ieškiniu prašė teismo iškeldinti atsakovą A. R. su jam priklausančiu turtu iš rūsio patalpų (pažymėtų plane indeksais 01, nuo 04 iki 09; ir rūsio laiptinės patalpos, kuri atitinka UAB „Jungtinės pajėgos“ parengtame plane patalpas, žymimas indeksais: 1, 1a, 1b, 1c, 4, o K. Š. firmos parengtame plane patalpas, žymimas indeksais nuo 001 iki 008) ( - ) (toliau – ginčo patalpos, ginčo rūsys).
  2. Atsakovas A. R. priešieškiniu prašė teismo pripažinti negaliojančiu 2005 m. gruodžio 1 d. prašymą (susitarimą), sudarytą pastato, esančio ( - ), bendraturčių, ir nustatyti rūsio patalpų naudojimosi tvarką, nurodant, kad atsakovas A. R. naudosis rūsio patalpomis, žymimomis plane, parengtame UAB „Jungtinės pajėgos“, indeksais: 1, 1a, 1b, 1c, 4 (atitinkamai K. Š. firmos parengtame rūsio plane žymimomis nuo 001 iki 006 ir papildomai sukurtomis ir plane žymimomis 007, 008).
  3. Tretieji asmenys su savarankiškais reikalavimais V. V. ir J. B. prašė teismo pripažinti negaliojančiu 2005 m. gruodžio 1 d. prašymą (susitarimą), sudarytą pastato, esančio ( - ), bendraturčių.
  4. 1997 m. balandžio 16 d. varžytynėse ieškovės sutuoktinis R. K. (šiuo metu miręs) įsigijo valgyklą su virtuve bei priestatais (bendras plotas – 550,72 kv. m) ( - ) (šiuo metu – ( - )). 1997 m. liepos 29 d. R. K. ir J. B. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį dėl 82/100 dalių (368,58 kv. m) valgyklos su dviem priestatais ir rūsiu pardavimo. Trečiasis asmuo J. B. 1998 m. balandžio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartimi dėl 52/100 dalių valgyklos su dviem priestatais, rūsiu perleido atsakovui A. K. (šiuo metu – A. R.) patalpas, kurių bendras plotas 236,63 kv. m. Atsakovas A. R. perleido pirkimo–pardavimo sutartimi A. R. 41/100 dalį patalpų (184,12 kv. m). A. R. perleido 2002 m. kovo 1 d. pirkimo–pardavimo sutartimi V. V. 41/100 dalį patalpų, t. y. 184,12 kv. m.
  5. Pasak ieškovės, 2001 m. pradėjus pastato ( - ), rekonstrukciją, jos vyras leido atsakovui A. R. neatlygintinai naudotis pastato rūsiu neterminuotą laiką žodinės panaudos sutarties pagrindu. Pagal R. K. ir A. R. susitarimą rūsio patalpos turėjo būti naudojamos bendrai. 2009 m. balandžio mėn. ieškovė pastebėjo, kad rūsys užrakintas, pakeista spyna, todėl ji neturi galimybės patekti į šias patalpas. Ieškovė 2012 m. vasario 15 d. išsiuntė atsakovui pretenziją dėl išsikraustymo iš negyvenamųjų patalpų, tačiau 2012 m. kovo 28 d. gavo iš atsakovo atstovo atsakymą į pretenziją, kuriame nurodyta, kad atsakovas atsisako išsikraustyti iš rūsio patalpų.
  6. Atsakovas priešieškinyje nurodė, kad rūsio patalpos buvo bendrai valdomos pagal jo susitarimą su ieškovės vyru R. K.. 2005 m. gruodžio 1 d. pastato ( - ), bendraturčiai A. R., J. B., R. K. ir V. V. pasirašė prašymą (susitarimą) dėl bendraturčių valdomų pastato dalių perskaičiavimo, šis prašymas (susitarimas) buvo pateiktas VĮ Registrų centrui. Jame buvo nurodyta, kad, patikslinus pastato kadastrinius duomenis ir įtraukus rūsio plotą (117,48 kv. m), bendras pastato plotas tapo 569,67 kv. m. Tačiau 2002 m. nekilnojamojo turto pažymėjime bendraturčių valdomos dalys apskaičiuotos nuo 452,17 kv. m. Kadangi bendraturčiai nebuvo pasidaliję pastate esančio rūsio ploto (117,48 kv. m), jie prašė perskaičiuoti jų valdomas dalis.
  7. Įrašas Nekilnojamojo turto registre padarytas tuomet, kai R. K., remdamasis visų pastato bendraturčių susitarimu dėl pastato dalių perskaičiavimo, pateikė prašymą Nekilnojamojo turto registrui, jo pagrindu 2011 m. gegužės 20 d. buvo pakeista R. K. valdoma pastato dalis, įrašant, kad nuosavybės teise jam priklauso 201,09 kv. m. Kiti bendraturčiai nepateikė prašymo įregistruoti susitarimą. Atsakovas ir kiti bendraturčiai nesutinka su 2005 m. gruodžio 1 d. susitarimu, nes jis sudarytas nesilaikant įstatymo nustatytų reikalavimų, susitarime nustatytos bendraturčių nuosavybės teise valdomos pastato dalys neatitinka tikrovės, todėl šis susitarimas turi būti pripažintas negaliojančiu.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 20 d. sprendimu atmetė ieškovės

    8I. M. K. ieškinį, atsakovo A. R. priešieškinį ir trečiųjų asmenų V. V. bei J. B. reikalavimus.

  2. Teismas nurodė, kad 1997 m. liepos 29 d. sutarties 1 punkte nurodytas jos dalykas. Kituose punktuose sutarties dalykas nebuvo nustatytas. Sutarties 3 punkte nurodyta tik naudojimosi konkrečiomis patalpomis tvarka, bet ne sutarties dalykas. Teismas sprendė, kad ieškovės argumentas, jog ji perdavė atskiras patalpas, yra klaidingas, nes norimos pirkimo–pardavimo sutartimi parduoti konkrečios patalpos turėtų būti atidalytos, teisiškai įregistruotos ir kiekvienai iš jų turi būti suteiktas unikalus numeris. Šiuo atveju rūsys buvo perleistas ir priklauso kiekvienai bylos šaliai bendrosios dalinės nuosavybės teise.
  3. Teismas pažymėjo, kad 1997 m. liepos 29 d. ir 1998 m. balandžio 17 d. sutartyse minimos pastato dalys (82/100 ir 52/100) apima ir rūsio plotą. Kol minimos patalpos nėra atidalytos bei teisiškai įregistruotos, tikslus šalims priklausantis plotas nėra konkrečiai nustatytas, ieškovė neturi teisinio pagrindo kelti reikalavimą iškeldinti atsakovą iš dalies rūsio patalpų. Rūsys yra bendro naudojimo patalpos ir visi bendraturčiai turi vienodą teisę jomis naudotis.
  4. Teismas nurodė, kad 2005 m. gruodžio 1 d. prašymas (bendraturčių susitarimas) nėra naikinamas, nes iki šio prašymo sudarymo atsakovas valdė 52,52 kv. m, J. B. – 131,95 kv. m, V. V. – 184,12 kv. m. Teismas pažymėjo, kad nė vieno bendraturčio valdomų patalpų dydis nesumažėjo. Byloje nebuvo pateikti reikiami duomenys dėl naudojimosi tvarkos nustatymo (VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro atliktas pastato patalpų padalijimo projektas, pasirašytas visų bendraturčių). Tai, kad atsakovo lėšomis yra padarytas rūsio patalpų (kuriomis jis naudojosi) remontas, nesuteikia jam pirmenybės prieš kitus bendraturčius.
  5. Teismas sprendė, kad byloje pateiktos schemos, projektai bei kiti duomenys (tarp jų – 2002 m. gegužės 30 d. UAB „Jungtinės pajėgos“ atlikta patalpų ( - ), rūsio eksplikacijos schema) neatitinka įstatymo įtvirtintų reikalavimų (Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų taisyklės, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnis). Todėl nei ieškovė, nei atsakovas neturi teisinio pagrindo kelti ieškinio ir priešieškinio reikalavimus.
  6. Teismas konstatavo, kad 2005 m. gruodžio 1 d. VĮ Registrų centrui pateiktas prašymas dėl pastato bendraturčių valdomų dalių buvo pateiktas ir pasirašytas bendraturčių susitarimu, jo pagrindu buvo pakeistos bendraturčių valdomos pastato dalys. Šis susitarimas nebuvo nuginčytas ir nepriskirtinas prie nekilnojamojo daikto suvaržymo sandorių, kuriems išimtinai reikalinga susitarimą patvirtinanti notarinė forma (CK 4.75 straipsnis). Todėl trečiųjų asmenų savarankiškas reikalavimas pripažįstamas nepagrįstu.
  1. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės I. M. K. ir atsakovo A. R. apeliacinius skundus, 2015 m. spalio 23 d. pakeitė Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovo priešieškinis, ir patenkino dalį A. R. priešieškinio, pripažindamas negaliojančiu 2005 m. gruodžio 1 d. bendraturčių J. B., A. K. (šiuo metu A. R.), R. K., V. V. prašymą (susitarimą), pateiktą VĮ Registrų centrui. Kolegija paliko nepakeistą kitą Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl atsakovo A. R. iškeldinimo iš rūsio patalpų ir priešieškinio reikalavimas dėl rūsio patalpų naudojimo tvarkos nustatymo.
  2. Kolegija nurodė, kad, analizuojant 1997 m. liepos 29 d. ir 1998 m. balandžio 17 d. sutartis, sudarytas atitinkamai tarp R. K. ir J. B. bei J. B. ir A. R., dėl pirkimo–pardavimo dalyko (objekto) matyti, jog R. K. įsigijo ginčo statinį iš varžytynių. Šį statinį sudaro valgykla, du priestatai ir rūsys, kuris sutarties pažodiniame tekste nėra nurodytas. Kolegija, vadovaudamasi sutarties sudarymo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu, padarė išvadą, kad, įsigyjant nekilnojamąjį daiktą, jo priklausinys eina kartu su nekilnojamuoju daiktu, o nekilnojamojo turto priklausiniai Nekilnojamojo turto registre pagal tuo metu galiojusio Nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir NTRĮ) 6 straipsnio 2 dalies nuostatą neregistruojami kaip atskiras nekilnojamasis turtas.
  3. Kolegija nustatė, kad valgyklos patalpos yra pagrindinis, savarankiškas objektas, o rūsys tarnauja kaip papildoma, pagalbinė patalpa pagrindiniam objektui: ši patalpa nepritaikyta gyventi, joje yra tik daiktai. Įsigijęs valgyklos patalpas pirkėjas savaime įgyja teises į rūsio patalpas (CK 4.14 straipsnio 1 dalis). Kolegija sprendė, kad, pirkėjui įsigijus 52/100 dalis nekilnojamojo turto ploto, buvo nustatyta, kuria konkrečiai nekilnojamojo turto dalimi pirkėjas įgijo teisę naudotis, o proporcinga rūsio dalis pereina savaime. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismui dėl rūsio nepripažinimo atskiru nekilnojamojo turto objektu ir negalimumo iškeldinti atsakovą prieš tai neatidalijus bendraturčių turto iš bendrosios dalinės nuosavybės.
  4. Kolegija pripažino, kad 2005 m. gruodžio 1 d. prašymu, paduotu R. K. VĮ Registrų centrui, jo valdomo pastato bendraturčiai suvaržė savo daiktines teises į jiems priklausančią rūsio dalį. 2005 m. gruodžio 5 d. prašyme nurodyta, kad rūsio patalpos priklauso R. K.. Kadangi tokiu prašymu buvo suvaržytos bendraturčių teisės į rūsį, toks sandoris turėjo būti patvirtintas notaro. Kolegija konstatavo, kad 2005 m. gruodžio 1 d. susitarimas nepatvirtintas notaro, todėl yra pripažįstamas negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms. Prašymas (susitarimas), keičiantis bendraturčiams priklausančio nekilnojamojo turto dydžiui, turėjo būti keičiamas tokia pat tvarka, kokia buvo sudaryta pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis, t. y. notarine (CK 6.192 straipsnio 4 dalis).
  5. Kolegija nurodė, kad bendraturčių tarpusavio sutarimu, o tokio sutarimo nesant – per teismą gali būti nustatyta naudojimosi daiktu, kuris yra bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas, tvarka (CK 4.75 straipsnis). Toks naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas dažnai vadinamas daikto realiųjų dalių nustatymu. Kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatytos ir įregistruotos viešame registre idealiosios bendro turto dalys. Atsižvelgiant į tai, kad byloje kilo ginčas dėl turto, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, siekiant nustatyti realiąsias turto dalis, idealiosios turto dalys turi būti nustatytos įstatymo nurodyta tvarka, įregistruotos viešame registre. Norint nustatyti naudojimosi turtu, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, tvarką, minėto turto dalys turi būti tiksliai nustatytos bendraturčių sutikimu. Šioje byloje nėra nustatyta kiekvienam bendraturčiui tenkanti rūsio dalis (idealioji dalis), todėl ir naudojimosi rūsiu tvarkos nustatyti neįmanoma.
  1. Kasacinio teismo sprendimo esmė
  1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas pirkimo–pardavimo sutartis, 1997–1998 metais sudarytas atitinkamai tarp R. K. ir J. B. bei J. B. ir A. R., dėl patalpų, esančių ( - ) (šiuo metu – ( - )), konstatavo, jog atsakovo ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais sutartyse nebuvo susitarta, kad tam tikros pastato patalpos bus naudojamos bendrai, jose nebuvo nurodyta, kad jie įsigyja ir rūsio patalpas. Teismai neturėjo pagrindo pripažinti ginčo rūsio nei bendro naudojimo patalpomis, nei valgyklos priklausiniu, nes pradinis patalpų savininkas R. K., parduodamas jam priklausančių valgyklos patalpų dalį, nurodydamas, kad parduodamos dalys skaičiuojamos nuo 452 kv. m ploto, bet ne nuo 550 kv. m ploto, aiškiai išreiškė valią parduoti patalpų dalį be rūsio (1997 m. liepos 29 d. sutarties 1, 3 punktai). Tai neprieštaravo tuo metu galiojusioms teisės normoms (CK 153 straipsnio 1 dalis), juolab kad valgykla nebuvo gyvenamoji patalpa, butas 1964 m. CK 127 straipsnio 1 dalies prasme. Todėl sutartyse nebuvo pagrindo susitarti dėl atskirų izoliuotų patalpų naudojimo pagal CK 127 straipsnį. Asmenys, kurie vėliau įsigijo patalpų dalis, suvokė, kad perima šias patalpas be rūsio. Tokią išvadą suponuoja ir sutarčių turinys, ir turto, perimto šių sutarčių pagrindu, naudojimo praktika. Nė vienas iš bendraturčių (išskyrus A. R.) nesinaudojo rūsio patalpomis.
  2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, jog teismai tinkamai neištyrė ir neišnagrinėjo aplinkybės, kokiu teisiniu pagrindu atsakovas A. R. naudojosi rūsio patalpomis ir atliko jų remontą. Ši aplinkybė nagrinėjamu atveju yra reikšminga, kadangi, nors byloje konstatuota, kad R. K., perleisdamas J. B. dalį valgyklos patalpų, neperleido rūsio patalpų, tai nesudaro pagrindo teigti, jog vėliau šios ginčo patalpos negalėjo būti naudojamos atsakovo A. R. kitu (nei jo nurodytu) teisėtu pagrindu, juolab kad ieškovė teigė, jog atsakovas neįleido jos į rūsio patalpas nuo 2009 m., o ji pareiškė pretenziją 2012 m., t. y. praėjus beveik trejiems metams. Tai leidžia daryti išvadą, kad ieškovė toleravo tokį A. R. elgesį gana ilgą laikotarpį, o siekdama jį iškeldinti, turi įrodyti ieškinio pagrindą bei buvusio susitarimo nutraukimo padarinius.
  3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 23 d. nutarties dalį, kuria patenkintas priešieškinio reikalavimas dėl 2005 m. gruodžio 1 d. prašymo (susitarimo) pripažinimo negaliojančiu, ir dėl šios dalies paliko galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo dalį, kuria atmestas šis priešieškinio reikalavimas dėl 2005 m. gruodžio 1 d. prašymo (susitarimo), sudaryto tarp R. K., J. B., V. V. ir A. K., pripažinimo negaliojančiu.
  4. Kasacinis teismas Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 23 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo dalis atmesti I. M. K. reikalavimą iškeldinti A. R. iš rūsio patalpų ( - ), panaikino ir grąžino šią bylos dalį apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  5. Kitą Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 23 d. nutarties dalį paliko nepakeistą.
  1. Ieškovės ir atsakovo rašytiniai paaiškinimai
  1. Ieškovė pateikė teismui rašytinius paaiškinimus bei priedus, pagrindžiančius rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytas aplinkybes, prašo pridėti rašytinius paaiškinimu su priedais prie bylos.
  2. Ieškovė, trumpai išdėsčiusi kasacinio teismo konstatuotus faktus bei padarytas išvadas, sutinka su kasaciniu teismu, jog šios bylos dalykas – atsakovo A. R. naudojimosi rūsio patalpomis teisinio pagrindo nustatymas. Nurodo, jog rūsio patalpomis atsakovas A. R. naudojosi žodinės panaudos sutarties tarp ieškovės sutuoktinio ir atsakovo pagrindu nuo 2001 metų. Kadangi panaudos sutartis dėl rūsio patalpų buvo neterminuota, vadovaudamasi CK 6.642 straipsnio 1 dalimi, kiekviena tokios sutarties šalis bet kada turi teisę nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius. Tokią savo valią ieškovė išreiškė pateikusi atsakovui 2012-02-14 pretenziją (T. I, b. l. 24–25). Ieškovė taip pat nurodo, jog ginčo rūsio patalpų remontas buvo atliekamas uždarosios akcinės bendrovės „( - )“ (ieškovės vyro vadovaujama įmonė), kurioje atsakovas A. R. dirbo darbų vykdytoju, pajėgumais ir lėšomis, o ne atsakovo lėšomis. Šias aplinkybes patvirtina byloje esančios PVM sąskaitos faktūros (T. III, b. l. 24–44) ir jos paneigia atsakovo teiginius bei pateiktus įrodymus (2001-04-19 paskolos sutartis Nr. 63601, T. III, b. l. 50–53), jog paskolos sutartimi buvo paėmęs kreditą rūsio patalpų remontui. Minėtos paskolos sutarties 1.5 punkte numatyta, jog paskolos tikslinė paskirtis – gyvenamojo namo kapitalinis remontas, o byloje esantys dokumentai patvirtina, jog visos statybinės medžiagos pirktos ir rūsio patalpų pagerinimo darbai buvo atlikti UAB „( - )“ lėšomis ir pajėgumais. Nurodo, jog nuo 2006 metų ieškovė mokėjo nekilnojamojo turto mokestį už 117,48 kv. m rūsio patalpas, o faktiškai naudojosi tik 44,88 kv. m rūsio patalpomis, todėl permokėjo 3415,80 Eur nekilnojamojo turto mokesčio. Nurodo, jog ginčas tarp šalių tęsiasi nuo 2012 metų, taip yra pažeidžiami civilinio proceso tikslai kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių, civilinę bylą išnagrinėti per kiek įmanoma trumpesnį laiką. Vadovaudamasi išdėstytais motyvais, ieškovė prašo ieškinį dėl atsakovo iškeldinimo iš rūsio patalpų tenkinti.
  3. Atsakovas pateikė prašymą perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Prašyme nurodo, jog pati ieškovė tiek 2012-02-14 pretenzijoje, tiek patikslintame ieškinyje nurodo, jog atsakovui A. R. žodine panaudos sutartimi buvo leista naudotis ginčo rūsio patalpomis neterminuotą laiką, tai reiškia, kad ieškovė patvirtina, kad rūsio patalpomis atsakovas naudojosi teisėtai. Nurodo, jog rūsio patalpos, iš kurių ieškovė reikalauja atsakovą iškeldinti, faktiškai nebeegzistuoja, kadangi šios patalpos iš atsakovo lėšų, esant ieškovės sutuoktinio, ieškovės bei kitų pastato bendraturčių pritarimui, buvo suremontuotos, rekonstruotos ir iš esmės padidintas jų plotas, todėl patalpas reikia įregistruoti viešame registre (įteisinti). Tik tada bus galima nustatyti naudojimosi ginčo patalpomis tvarką ir atlikti turto atidalijimą iš bendrosios jungtinės nuosavybės, tiksliai nustatant, kuria dalimi patalpų ieškovė turi teisę naudotis ar kokia dalis rūsio jai atitenka nuosavybės teisėmis, nustatyti, iš kokios ginčo patalpų dalies atsakovas privalo išsikraustyti. Atsakovas prašo palikti nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-04-20 sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės ieškinio reikalavimas dėl atsakovo A. R. iškeldinimo iš rūsio patalpų, arba bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
  4. Ieškovė, pateikdama nuomonę dėl atsakovo prašymo bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nurodo, jog šiuo prašymu atsakovas kelia daug naujų argumentų, kurių nebuvo nurodęs nė viename savo procesiniame dokumente, o rūsio patalpų nuosavybės nustatymo klausimas jau išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-05-16 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-257-706/2016. Atsakovas šiuo prašymu be jokio teisinio pagrindo siekia grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui, tikslinti priešieškinio pagrindą bei dalyką, suformuoti naujus reikalavimus, kurie nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos, nei kasacinio teismo nebuvo nagrinėti.
  5. Ieškovė pateikė nuomonę dėl atsakovo prašymo perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, prašo netenkinti atsakovo A. R. prašymų dėl bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ieškovė mano, jog atsakovo prašymas negalėtų būti tenkinamas, nes byla dėl atsakovo reikalavimų užbaigta įsiteisėjusia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, atsakovo reikalavimai, susiję su naujo reikalavimo (dėl naudojimosi ginčo patalpomis tvarkos nustatymo ar atidalijimo iš bendrosios nuosavybės) suformulavimu, kurie šioje byloje nebuvo pareikšti ir nagrinėti, atsakovo nurodomi dokumentai (kadastriniai matavimai ir patalpų planas) nepatvirtins atsakovo A. R. naudojimosi rūsio patalpomis ir jų remonto teisinio pagrindo, kurį nustatyti ir turi Klaipėdos apygardos teismas, taip pat nepaneigs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nustatyto fakto, kad visos ginčo objekto (rūsio) patalpos priklauso ieškovei Marytei I. K.. Tuo labiau kad visi ginčo objekto planai buvo pateikti teismui ir yra byloje. Todėl atsakovo prašymo tenkinimas neatitiktų CPK nustatytų bylos gražinimo nagrinėti iš naujo pagrindų (CPK 327 straipsnio l dalis) ir būtų pažeistos procesinės teisės normos. Grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui taip pat bus pažeisti civilinio proceso tikslai, t. y. kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, siekti, kad civilinė byla būtų išnagrinėta per kiek įmanoma trumpesnį laiką ir būtų užkirstas kelias proceso vilkinimui, taip pat nebūtų vadovaujamasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais ir juos aiškinančia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl teismo pareigos užtikrinti spartų procesą.
    2. Ieškovė mano, jog pagal byloje esančius įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra kliūčių bylą išnagrinėti pačiam, byloje esančių įrodymų visuma leidžia apeliacinės instancijos teismui spręsti, ar ieškinys pagristas, ar ne.
    3. Atsakovo nurodyti argumentai dėl naudojimosi ginčo patalpomis tvarkos nustatymo ar atidalijimo iš bendrosios nuosavybės yra nepagrįsti, nes kasacinis teismas konstatavo, jog visos ginčo rūsio patalpos priklauso ieškovei nuosavybės teise. Pirmosios instancijos teismas negali dar kartą spręsti jau išspręsto klausimo ar kvestionuoti kasacinio teismo priimto sprendimo.
    4. Atsakovas nurodo, kad rūsio patalpos buvo pagerintos ir padidintos iš jo piniginių lėšų, jos buvo prijungtos prie kitų atsakovo naudojamų patalpų ir tam buvo velionio R. K., pačios ieškovės bei kitų pastato bendrasavininkų pritarimas, dėl ko reikia atitinkamai nustatyti, iš kokios ginčo patalpų dalies atsakovas privalo išsikraustyti. Tačiau atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog rūsio plotas buvo padidintas, jog padidintas rūsio plotas yra prijungtas prie kitų atsakovo naudojamų patalpų. Byloje taip pat nėra ir jokio bendraturčių sutikimo dėl rūsio patalpų padidinimo, o pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad rūsio patalpos buvo remontuotos atsakovo lėšomis, ieškovė ginčija apeliaciniame skunde. Taigi, sprendžiant dėl atsakovo neva turėtų išlaidų remontui teisinio pagrindo, reikšminga aplinkybė, jog atsakovas A. R. dirbo R. K. vadovaujamoje UAB „( - )“ darbų vykdytoju (1997-01-02 darbo sutartis Nr. 5/97), naudotis rūsio patalpomis atsakovui buvo leista ne asmeniškai, o kaip UAB „( - )“ darbuotojui, ginčo (rūsio) patalpos buvo remontuojamos minėtos bendrovės, kuri priklausė R. K. ir ieškovei, pajėgumais ir lėšomis. Tai patvirtina byloje esantys įrodymai – PVM sąskaitos faktūros (T. III, 27–44 b. l.).
    5. Vadovaujantis LR CK 6.629 straipsnio 2 dalimi ir CK 6.501 straipsniu, panaudos gavėjas turi teisę į panaudos teise valdomo turto atliktų pagerinimų atlyginimą, tačiau tik tokiu atveju, jei pagerinimai buvo atlikti panaudos davėjo leidimu. Tačiau, jei pagerinimo darbai atlikti be panaudos davėjo leidimo ir neatskiriami be žalos daiktui, pagerinimų vertės neprivaloma atlyginti. Ieškovė niekada nėra davusi sutikimo atsakovui dėl jos nuosavybės teise valdomų rūsio patalpų pagerinimo, kompensacijos už neva atsakovo atliktus rūsio patalpų pagerinimo darbus atlyginimo klausimas taip pat nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir toks atsakovo reikalavimas turėtų būti sprendžiamas kitoje atskiroje byloje.
  6. Teisme gautas ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų civilinėje byloje priteisimo. Prašyme nurodyta, jog ieškovė viso bylos teisme nagrinėjimo metu patyrė 3089,53 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Prie prašymo pridėti prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys dokumentai (T. V, b. l. 119–132).

9Teismas konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

10Dėl bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo

  1. Pagal CPK 327 straipsnį byla gali būti perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik trimis atvejais: pirma, jeigu apeliacinės instancijos teismas nustato CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus pagrindus; antra, jeigu yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme; trečia, jeigu pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas gali bylos dalį dėl neišspręstų reikalavimų grąžinti pirmosios instancijos teismui, o kita bylos dalis išnagrinėjama apeliacine tvarka. CPK 329 straipsnio 1 dalyje nustatytas dar vienas pagrindas, kai apeliacinės instancijos teismas gali grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, – kai pažeistos ar netinkamai pritaikytos proceso teisės normos, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir šio pažeidimo negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas, aiškindamas šias nuostatas, yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas turi pats pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek nustatytus materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo trūkumus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2015 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-421/2015, 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-501-701/2015). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nustatytų CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse.
  2. Nors atsakovas nurodo, jog neišsprendus naudojimosi ginčo patalpomis tvarkos nustatymo ar atidalijimo iš bendrosios nuosavybės klausimų, tiksliai nenustačius, kuria dalimi patalpų turi teisę naudotis ieškovė, ar kokia dalis rūsio jai atitenka nuosavybės teisėmis, taip pat nenustačius, iš kokios ginčo patalpų dalies atsakovas privalo išsikraustyti, negalima teisingai išspręsti bylos, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais atsakovo argumentais. Sutiktina su ieškove, jog byla dėl atsakovo reikalavimų užbaigta įsiteisėjusia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, atsakovo reikalavimai, susiję su naujo reikalavimo (dėl naudojimosi ginčo patalpomis tvarkos nustatymo ar atidalijimo iš bendrosios nuosavybės) suformulavimu, kurie šioje byloje nebuvo pareikšti ir nagrinėti, atsakovo nurodomi dokumentai (kadastriniai matavimai ir patalpų planas) nepatvirtins atsakovo A. R. naudojimosi rūsio patalpomis ir jų remonto teisinio pagrindo, kurį nustatyti turi Klaipėdos apygardos teismas, ir nepaneigs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nustatyto fakto, kad visos ginčo objekto (rūsio) patalpos priklauso ieškovei M. I. K..
  3. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, o minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Pagal CPK 312 straipsnį apeliaciniame skunde draudžiama kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Be to, pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad CPK yra įtvirtinta vadinamoji dalinė (ribota) apeliacija. Tai susiję su tuo, kad bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme apibrėžia ieškovas, ieškinyje nurodydamas ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką. O apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo ribas tik patikrina, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė reikšmingas ginčui faktines aplinkybes ir ar teisingai pagal nustatytas faktines aplinkybes pritaikė teisę pagal ieškovo parengiamojoje bylos stadijoje apibrėžtas bylos ribas. CPK 314 straipsnyje įtvirtinta dalyvaujančių byloje asmenų teisė tam tikrais įstatyme nurodytais atvejais teikti naujus įrodymus taip pat yra susijusi su įrodinėjimu aplinkybių, kurios buvo bylos nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015). Vadovaudamasi CPK 306 straipsnio 2 dalimi, 312 straipsniu, 320 straipsnio 1 dalimi bei nenukrypdama nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos dėl naujų reikalavimų apeliacinės instancijos teisme pateikimo teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl atsakovo argumentų dėl naudojimosi ginčo patalpomis tvarkos nustatymo ar atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, tiksliai nustatant, kuria dalimi patalpų turi teisę naudotis ieškovė ar kokia dalis rūsio jai atitenka nuosavybės teisėmis, iš kokios ginčo patalpų dalies atsakovas privalo išsikraustyti, dėl minėtų atsakovo klausimų gali būti paduotas ieškinys ir šie reikalavimai gali būti naujos civilinės bylos nagrinėjimo dalykas.
  4. Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra teisinio pagrindo grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kasacinio teismo nurodyta aplinkybė, kokiu teisiniu pagrindu atsakovas A. R. naudojasi rūsio patalpomis ir atliko jų remontą, gali būti ištirta ir išnagrinėta apeliacinės instancijos teisme (CPK 329 straipsnio 1 dalis), dėl to netenkintinas atsakovo prašymas grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

11Dėl ginčo rūsio patalpų naudojimo teisinio pagrindo

  1. Ieškovė tiek pateikdama ieškinį (T. I, b. l. 3–7), tiek apeliaciniame skunde (T. IV, b. l. 107–116) nurodė, jog ginčo rūsio patalpos atsakovui A. R. buvo suteiktos panaudos pagrindu (žodinė panaudos sutartis). Šią savo poziciją ieškovė taip pat palaikė teismo posėdžių metu duodama paaiškinimus. Atsakovas, apeliacinės instancijos teismui pateikdamas prašymą dėl bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, aplinkybės, jog naudojasi ginčo rūsio patalpomis žodinės panaudos sutarties pagrindu, iš esmės neginčija, tačiau nurodo, jog šias patalpas pagerino savo lėšomis, dėl to iškeldinus atsakovą iš ginčo rūsio patalpų ieškovė nepagrįstai įgytų turtinę naudą, o atsakovas patirtų nuostolių. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nesutinka su ieškove, jog tarp šalių buvo sudaryta žodinė panaudos sutartis, teigia, jog tarp šalių susiklostė bendrosios dalinės nuosavybės teisiniai santykiai ir šiuos santykius reikia kvalifikuoti ne kaip panaudos teisinius santykius, o spręsti klausimą dėl bendraturčių bendrosios nuosavybės dalių padidėjimo.
  2. Ieškovė nesutinka su atsakovo argumentais, teigia, jog ginčo rūsio patalpos suremontuotos UAB „( - )“, kuriai vadovavo ieškovės sutuoktinis, o atsakovas tik dirbo darbų vykdytoju, pajėgumais ir lėšomis, tai įrodo PVM sąskaitos faktūros (T. III, b. l. 27–44), o atsakovas, teigdamas, jog ginčo rūsio patalpas pagerino savo lėšomis, nepateikė jokių šį argumentą patvirtinančių įrodymų. Be to, vadovaujantis LR CK 6.629 straipsnio 2 dalimi ir CK 6.501 straipsniu, panaudos gavėjas turi teisę į panaudos teise valdomo turto atliktų pagerinimų atlyginimą, tačiau tik tokiu atveju, jei pagerinimai buvo atlikti panaudos davėjo leidimu. Tačiau, jei pagerinimo darbai atlikti be panaudos davėjo leidimo ir neatskiriami be žalos daiktui, pagerinimų vertės neprivaloma atlyginti. Ieškovė niekada nėra davusi sutikimo atsakovui dėl jos nuosavybės teise valdomų rūsio patalpų pagerinimo, kompensacijos už neva atsakovo atliktus rūsio patalpų pagerinimo darbus atlyginimo klausimas taip pat nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir toks atsakovo reikalavimas turėtų būti sprendžiamas kitoje atskiroje byloje.
  3. Pažymėtina, jog šios bylos nagrinėjimo objektas yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

    122016-05-06 nutarties 38 punkte nurodyta aplinkybė, t. y. kokiu teisiniu pagrindu atsakovas

    13A. R. naudojosi rūsio patalpomis ir atliko jų remontą.

  4. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovo argumentu, jog rūsys bylos šalims priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis ir spręstinas klausimas dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalių padidėjimo. Kaip jau buvo minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas šalių ginčą kasacine tvarka, nurodė, jog asmenys, kurie vėliau įsigijo patalpų dalis, suvokė, kad perima šias patalpas be rūsio. Tokią išvadą suponuoja ir sutarčių turinys, ir turto, perimto šių sutarčių pagrindu, naudojimo praktika. Taigi, kasacinis teismas konstatavo, jog ginčo rūsys nuosavybės teise priklauso ieškovei, todėl atsakovo argumentas, kad spręstinas klausimas dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalių padidėjimo, yra nepagrįstas, nes atsakovas nėra ginčo rūsio bendraturtis, rūsys priklauso ne ieškovei ir atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės teise, o ieškovei nuosavybės teise.
  5. Įvertinusi tai, jog rūsys priklauso ieškovei nuosavybės teise, tačiau atsakovas juo neatlygintinai naudojosi, teisėjų kolegija konstatuoja, jog tarp šalių susiklostė panaudos teisiniai santykiai.
  6. Neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą, arba sutartyje numatytos būklės (CK 6.629 straipsnio 1 dalis).
  7. Ieškovė nurodo, jog ginčo rūsio patalpomis atsakovui žodinės panaudos sutarties pagrindu buvo leista naudotis 2001 metais, kol bus atlikta pastato,taip pat ir ginčo rūsio patalpų, rekonstrukcija. Pasibaigus patalpų rekonstrukcijai rūsio patalpomis buvo naudojamasi toliau.
  8. Neatlygintinio naudojimosi daiktu sutarčiai atitinkamai taikomos CK 6.477 straipsnio 2 ir 3 dalių, 6.478, 6.479, 6.481, 6.489 straipsnio 1 ir 2 dalių ir 6.501 straipsnio nuostatos (CK 6.629 straipsnio 2 dalis). Jeigu pasibaigus sutarties terminui nuomininkas daugiau kaip dešimt dienų toliau naudojasi daiktu ir nuomotojas tam neprieštarauja, pripažįstama, kad sutartis tapo neterminuota (CK 6.481 straipsnis).
  9. Vadovaudamasi CK 6.629 straipsnio 2 dalimi, 6.481 straipsniu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovui neišsikėlus iš ginčo rūsio patalpų baigus pastato rekonstrukciją, minėta žodinė panaudos sutartis tapo neterminuota.
  10. Ieškovė, vadovaudamasi CK 6.218 straipsnio 1 dalimi, atsakovui pateikė 2012-02-14 pretenziją „Dėl išsikraustymo iš negyvenamųjų patalpų“ (T. I, b. l. 24–25), kurioje pareikalavo, kad per 30 dienų atsakovas išsikraustytų iš pastato rūsio patalpų.
  11. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016-05-06 nutarties 35 punkte konstatavo, jog ginčo rūsio patalpos nuosavybės teise priklauso ieškovei.
  12. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog ginčo rūsio patalpos nuosavybės teise priklauso ieškovei, į tai, jog tarp šalių susiklostė panaudos teisiniai santykiai, į tai, jog ieškovė vadovaudamasi CK 6.218 straipsniu pateikdama atsakovui pretenziją nustatė 30 dienų terminą dėl panaudos sutarties nutraukimo, į tai, jog atsakovas jokių įrodymų, kad naudojasi ginčo rūsio patalpomis kitokiu teisėtu pagrindu nepateikė, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo dėl atsakovo iškeldinimo iš ginčo rūsio patalpų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovės reikalavimas iškeldinti atsakovą iš ginčo rūsio patalpų, naikintina ir toje dalyje priimtinas naujas sprendimas – ieškovės reikalavimas iškeldinti atsakovą iš ginčo rūsio patalpų tenkintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
  13. Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškovės ieškinys patenkintas visiškai, ieškovei iš atsakovo priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovė pateikė įrodymus (T. V, b. l. 117–132) apie patirtas 3089,53 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, jos priteistinos iš atsakovo.

14Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

15Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-04-20 sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės I. M. K., asmens kodas ( - ) adresas ( - ), ieškinys, panaikinti ir priimti toje dalyje naują sprendimą – ieškovės I. M. K. ieškinį tenkinti.

16Iškeldinti atsakovą A. R., asmens kodas ( - ) adresas ( - ), iš pastato, esančio ( - ), rūsio patalpų.

17Priteisti ieškovei I. M. K. iš atsakovo A. R. 3089,53 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas.

Ryšiai