Byla I-994-331/2008
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui (toliau – VSD) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

2Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

3A. Š. kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo VSD 30 105,60 Lt darbo užmokesčio ir su juo susijusių kitų socialinių išmokų (apmokėjimo už atostogas ir laikinojo nedarbingumo laikotarpius) nepriemoką, susidariusią tarp faktiškai jai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį atsakovas, pareiškėjos teigimu, turėjo apskaičiuoti ir išmokėti nuo 2003-09-01 iki 2006-08-07.

4Pareiškėja skunde (b.l. 2?6) nurodė, kad nuo 1994-11-14 dirba VSD ir yra statutinė valstybės tarnautoja. Nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. pareigybėms nustatytas pagrindinis jos darbo užmokestis dėl nustatyto pareigybių kategorijos koeficiento nedidėja, nors darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartį jis didėja nuolat. Eilę metų sparčiai augo valstybės ekonomika, vidutinis darbo užmokestis, didėjo gyventojų perkamoji galia. Nors Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintas pareigūnams atlyginimų skaičiavimo mechanizmas buvo orientuotas į tai, kad pareigūnų atlyginimai didės sulig ekonominiais valstybės rodikliais (atlyginimo skaičiavimo pagrindas – minimali mėnesinė alga), realiai taip neįvyko, nes šiuo metu minimaliai mėnesinei algai siekiant 600 Lt, valstybės tarnautojams toliau taikomas 430 Lt minimalios mėnesinės algos dydis. Tai ne tik neatitinka teisėtų lūkesčių principo, bet ir tam tikra prasme turi būti vertinama kaip atlyginimų mažėjimas, kadangi didėjant valstybės ekonominiam pajėgumui, auga prekių ir paslaugų kainos. LR Vyriausybė 2003-07-18 nutarimu Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, nustatė 450 Lt minimaliąją mėnesinę algą (toliau – MMA), o valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams nustatė 430 Lt MMA. Vėlesniuose Vyriausybės nutarimuose (2004-03-24 nutarimas Nr. 316, 2005-04-04 nutarimas Nr. 361, 2006-03-27 nutarimas Nr. 298) MMA dydžiai buvo didinami tik darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikomas MMA, tačiau valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams MMA dydis nekito ir buvo paliktas 430 Lt. Šiais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais ir Valstybės tarnybos įstatymu nustatytos minimalios mėnesinės algos bei bazinio dydžio patikslinimai neatitinka tarptautinių sutarčių reikalavimų. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos Nr. 131 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio nustatymo, ypač atsižvelgiant į besivystančias šalis“ 3 straipsnyje yra konstatuota, kad nustatant (tikslinant) minimalaus darbo užmokesčio dydį, kiek tai įmanoma ir priimtina pagal nacionalinę praktiką ir sąlygas, atsižvelgiama į darbuotojų ir jų šeimų poreikius, atsižvelgiant į bendrą darbo apmokėjimo lygį šalyje, pragyvenimo išlaidas, socialinės apsaugos išmokas, kitų socialinių grupių pragyvenimo lygį, ekonominius veiksnius, įskaitant ekonominę plėtrą, darbo našumą ir t.t. Šiuose Vyriausybės nutarimuose ir Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintu tokiu nevienodu traktavimu asmenų, kuriems tvirtinama skirtingo dydžio minimali mėnesinė alga, atžvilgiu, yra pažeidžiama valstybės garantuojama kiekvieno žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, pažeidžiamas ir konstitucinis visų asmenų lygybės principas (Konstitucijos 29 str. 1 d. ir 48 str. 1 d.). Be to, tai vertintina kaip konstitucinio teisėtų lūkesčių principo pažeidimas, nes valstybės tarnautojai, skirtingai nuo kitų darbuotojų, negali tikėtis darbo užmokesčio didėjimo keičiantis šalies ekonominei situacijai. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra išaiškinęs, kad apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas tik atskiroms darbuotojų kategorijoms bei ne kartą konstatavęs, jog konstitucinis visų asmenų lygybės principas įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai. Iš šio principo seka, kad Konstitucijoje garantuota teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra tiesiogiai susijusi su asmenų lygybės įstatymui, teismui bei kitoms valstybės institucijoms principu. Atsižvelgiant į kiekvieno piliečio teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą sąsają su nuosavybės teise konstatuotina, kad tokia teisinė situacija reikštų, jog sudaromos teisinės prielaidos teisės aktais pažeisti ir konstitucinę nuosavybės teisę, taigi ne tik Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, bet ir Konstitucijos 23 straipsnį (Konstitucinio Teismo 2004-12-18 nutarimas). Todėl, remiantis šiais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais ir Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis, didėjant valstybės ekonominiam pajėgumui, augant prekių ir paslaugų kainoms, o minimalios mėnesinės algos dydžiui nekintant, pareiškėjos gaunamas atlyginimas faktiškai mažėja, tuo mažėja ir jos pragyvenimo lygis. Pareiškėja prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar LR darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, LR Vyriausybės 2003-07-18 nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1,2 punktai, LR Vyriausybės 2004-03-24 nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1,2 punktai, 2005-04-04 nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1,2 punktai, 2006-03-27 nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1.1, 1.2., 2 punktai neprieštarauja LR Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

5Atsakovas VSD atsiliepime į skundą (b. l. 8–9) nurodo, kad su skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad skaičiuodamas darbo užmokestį pareiškėjai, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Taip pat nurodė, kad VSD yra teisės aktų (įstatymų, nutarimų) vykdytojas, o ne jų leidėjas, todėl jam galėtų būti taikoma atsakomybė už galiojančio teisės akto vykdymą ne pagal jame įtvirtintas nuostatas. Šiuo atveju VSD veiksmuose, susijusiuose su darbo užmokesčio skaičiavimu ir mokėjimu, nebuvo nustatyti jokie pažeidimai, dėl kurių pareiškėjos darbo užmokesčio dydis, pagal jos samprotavimus, galėjo nukentėti. VSD veiksmuose nėra kaltės galėjusios įtakoti pareiškėjos menamos žalos atsiradimą.

6Šalys į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdį joms pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 79 str. 1 d. 5 d.).

7 Skundas atmestinas.

8Pareiškėja A. Š. nuo 1994-11-14 dirba VSD ir yra statutinė valstybės tarnautoja.

9Ji ginčija tai, kad, vadovaujantis LR Vyriausybės 2003-07-18 nutarimu Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (Žin., 2003, Nr. 73-3371), LR Vyriausybės 2004-03-24 nutarimu Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (Žin., 2004, Nr. 46-1511), LR Vyriausybės 2005-04-04 nutarimu Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (Žin., 2005, Nr. 45-1444) ir LR Vyriausybės 2006-03-27 nutarimu Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ (Žin., 2006, Nr. 35-1251), apskaičiuojant jos darbo užmokestį buvo taikomas tas pats minimaliosios mėnesinės algos dydis – 430 litų, neatsižvelgiant į tai, kad minimalioji mėnesinė alga buvo nuolat didinama, bet tik darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga.

10Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio klausimus reguliuoja LR valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 (2002 m. balandžio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 23 straipsnis, kuriame nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos. Minėto įstatymo 24 straipsnyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą pagal šio įstatymo priedėlį. Koeficiento vienetas yra Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos (toliau – MMA) dydžio (nuo 2006-08-08 pareiginės algos bazinis dydis). Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas atitinkamą pareiginės algos koeficientą dauginant iš minimaliosios mėnesinės algos (nuo 2006-08-08 pareiginės algos bazinio dydžio).

11Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-03-20 nutarimu pripažino, kad LR darbo kodekso 187 str. 1 d. nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ir darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-07-18 nutarimo Nr. 937 1 ir 2 punktai, 2004-03-24 nutarimo Nr. 316 1 ir 2 punktai, 2005-04-04 nutarimo Nr. 361 1 ir 2 punktai ir 2006-03-27 nutarimo Nr. 298 1 punktas tiek, kiek tai susiję su valstybės politikais, teisėjais, valstybės pareigūnais, kariais ir valstybės tarnautojais, kuriems patvirtintas mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Valstybės tarnybos santykiai savo prigimtimi ir turiniu iš esmės skiriasi nuo santykių, kurie susiklosto tarp darbuotojų, dirbančių pagal samdos (darbo) sutartis, ir atitinkamų darbdavių. Galimybė pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas ir valstybės tarnybos teisinių santykių ypatumai, palyginti su darbo santykiais, suponuoja ir galimybę valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykius reguliuoti kitaip negu kitų darbuotojų, inter alia nustatyti skirtingas darbo apmokėjimo sistemas valstybės tarnautojams (taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų darbuotojams) ir kitiems asmenims. Valstybės tarnybos santykių diferencijuoto teisinio reguliavimo galimybė suponuoja ir galimybę skirtingai reguliuoti valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo santykius, skirtingoms (pagal tam tikrus kriterijus skiriamoms) valstybės tarnautojų grupėms taikyti inter alia skirtingas darbo apmokėjimo sistemas.

12Konstituciniam Teismui pripažinus, kad LR darbo kodekso ir LR Vyriausybės nutarimų nuostatos, numatančios skirtingą darbo užmokesčio skaičiavimo dydį valstybės tarnautojams ir darbuotojams, neturintiems šio statuso, neprieštarauja Konstitucijai, šie teisės aktai pagrįstai buvo taikomi apskaičiuojant valstybės tarnautojų, taip pat ir pareiškėjos, darbo užmokestį. Taigi reikalavimas priteisti darbo užmokesčio sumas ir su juo susijusias kitas socialines išmokas, skaičiuojant darbo užmokestį pagal MMA, kuris nebuvo patvirtintas skaičiuoti atlyginimą valstybės tarnautojams, taip pat pareiškėjos teiginys, kad atsakovas netinkamai apskaičiavo darbo užmokestį ir dėl to susidarė darbo užmokesčio nepriemoka, nepagrįsti, todėl atmestini.

13Esant tokioms aplinkybėms, nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjos nurodytą darbo užmokesčio ir su juo susijusių kitų socialinių išmokų nepriemoką, todėl prašymas priteisti darbo užmokesčio ir su juo susijusių kitų socialinių išmokų nepriemoką atmestinas.

14Teismas, vadovaudamasis LR administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

15pareiškėjos A. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Proceso dalyviai