Byla 2A-293-109/2009

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Bobrel, kolegijos teisėjų Evaldo Burzdiko, Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Vaidai Stankevičiūtei, dalyvaujant ieškovei V. Ž. , jos atstovei advokatei Rasai Gradauskienei, atsakovės Marijos J. P. atstovui advokatui Albertui Trumpuliui, tretiesiems asmenims V. D. , A. J. Č., Kauno miesto savivaldybės atstovei I. B. , viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų V. Ž. , V. Ž. ir atsakovės Marijos J. P. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-87-774/2008 pagal ieškovų V. Ž. , V. Ž. ieškinį atsakovams M. J. P. , Kauno miesto savivaldybei, su trečiaisiais asmenimis Kauno apskrities viršininko administracija, V. D. , A. D. , A. J. Č, P. C. , L. S. , V. C. dėl Kauno miesto valdybos potvarkio panaikinimo, sutarties pripažinimo negaliojančia ir įpareigojimo nugriauti statinį bei M. J. P. priešieškinį, pagal kurį atsakovais patraukti Kauno miesto savivaldybė, Kauno apskrities viršininko administracija, V. D. ir A. D. , dėl sprendimo pripažinimo negaliojančiu, servituto nustatymo pagal suderintą planą ir įpareigojimo nukelti tvorą nuo susisiekimo ir inžinierinių komunikacijų.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3ieškovai V. Ž. ir V. Ž. patikslintu ieškiniu prašė panaikinti Kauno miesto valdybos 1995-01-31 potvarkio Nr. 123-v priedo 30 punktą; pripažinti negaliojančia 1995-03-10 žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P19/95-0541, sudarytą tarp Kauno miesto Valdybos ir M. J. P. (reg. Nr. 19/3987-1), įpareigoti atsakovę M. J. P. nugriauti statinį ( - ), esantį namų valdoje ( - ) per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Nurodė, kad 2003-06-19 pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovai įsigijo 1/2 dalį gyvenamojo namo su priklausiniais, esančio ( - ). Įgyto turto pardavėja buvo ankstesnė šio namo dalies savininkė D. M. S. , kuri šioje byloje buvo ieškovė, pareiškusi civilinius reikalavimus dėl administracinių aktų ir sandorių pripažinimo negaliojančiais. 2005-12-06 Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi (t. 6, b. l. 77) civilinės bylos pagal D. M. S. ir M. J. P. ieškinius buvo sujungtos, M. J. P. reikalavimai laikyti priešiniu ieškiniu. Prie namų valdos ( - ), 1952 m. LDT VK sprendimu buvo suformuotas 845 kv. m. žemės sklypas. Šioje namų valdoje buvo du gyvenamieji namai ir jų priklausiniai. Į gyvenamąjį namą, tuometiniuose inventoriniuose duomenyse žymimą indeksu ( - ), buvo patenkama iš ( - ) gatvės, per žemės sklypo ( - ) dalį, esančią palei gyvenamojo namo ( - ) kairiąją kraštinę, kur buvo susiformavęs ir šios namų valdos naudojamas įvažiavimas. Buvusios ieškovės šioje byloje D. M. S. mamos V. Ž. ir butų ūkio valdybos 3-osios butų eksploatavimo tarnybos iniciatyva buvo nutarta šį žemės sklypą padalinti. 1980 m. kovo 12 d. Kauno m. LDT VK sprendimo Nr.106 „Dėl namų valdos ( - ), padalijimo“ buvo nuspręsta padalinti V. Ž. , V. N. J. ir Butų ūkio valdybos valdomą sklypą ( - ) į dvi valdas, priskiriant prie namo ( - ) - 327 kv. m., prie namo ( - ) - 440 kv. m., ir įvažiavimui - 48 kv. m. žemės. Šio sprendimo pagrindu buvo parengtas žemės sklypo padalijimo planas, patvirtintas Kauno miesto Vyriausiojo architekto. Įvažiavimas į žemės sklypą ( - ), yra žymimas gyvenamųjų namų ( - ) ir ( - ), namų valdos techninės apskaitos duomenyse. Namų valdos ( - ), techninės apskaitos knygoje yra duomenys, kad minėtas įvažiavimas atliekant kadastro matavimus buvo panaikintas 1995 metų kovo mėnesį, remiantis 1995-01-31 Kauno miesto Valdybos potvarkiu ir 1995-02-10 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi. 1993 metais buvo parengtas žemės sklypo ( - ), ribų planas. Šis planas nebuvo suderintas su tuo metu buvusiais gyvenamojo namo ( - ), savininkais D. M. S. ir J. N. , nors pagal tuo metu galiojusius reikalavimus plano derinimas su gretimų valdų naudotojais buvo būtinas. Parengusi žemės sklypo ( - ) ribų planą, 1995-01-31 Kauno miesto Valdybos potvarkiu Nr. 123-v buvo leista atsakovei M. J. P. parduoti 369 kv. m. žemės sklypą ( - ): 1995-02-10 buvo sudaryta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis Nr. P19/95-0541, kurios pagrindu atsakovė įgijo žemės sklypą ( - ), nuosavybėn. Toje sutartis buvo įregistruota VĮ Registrų centre. Žemės pirkimo-pardavimo sutartyje buvo pažymėtas servitutas - teisė naudotis pravažiavimu į žemės sklypą ( - ), kurio plotas 0,0029 ha. Tačiau servitutas numatytas kitoje vietoje, nei tai buvo numatyta 1980 metų sprendime dėl valdų padalijimo. Šiuo servitutu ieškovai galėtų naudotis tik tokiu atveju, jei liktų įvažiavimas per namų valdą J. B. al. 14, Kaune. Žemės sklypas ( - ), buvo parduotas pažeidžiant tuo metu galiojusio 1993-07-21 LR Vyriausybės nutarimo Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ reikalavimus, nes parduodant namų valdą turėjo būti įvertinamas gretimų žemėnaudų išsidėstymas, atsižvelgiama į inventorinius namų valdų duomenis. Privalu buvo atsižvelgti į tą aplinkybę, kad leidus išsipirkti atsakovei žemės sklypą kartu su įvažiavimu, skirtu patekti į gretimą sklypą, bus pažeistos gretimos valdos naudotojų teisės. Dėl minėtų administracinio akto priėmimo ir sandorio sudarymo ieškovų interesai akivaizdžiai nukentėjo. 1980-03-12 Kauno m. LDT VK sprendimu nustatytas įvažiavimas - yra vienintelis teisėtas būdas patekti į žemės sklypą ( - ). Šiuo metu jokio kito įvažiavimo nėra. Kurį laiką šio namo ( - ) savininkai, naudojosi įvažiavimu per namų valdą ( - ), tačiau šios namų valdos savininkams privatizavus šį žemės sklypą ir aptvėrus jį tvora, tuo pačiu buvo užkirstos galimybės patekti į ieškovų naudojamą žemės sklypą per šią namų valdą. Todėl minėti administracinis aktas ir žemės pirkimo-pardavimo sutartis turi būti panaikinti. Pagal esamus namų valdos ( - ), inventorinius duomenis matyti, jog šioje valdoje yra teisiškai registruoti du statiniai - gyvenamasis namas ( - ) ir ūkinis pastatas ( - ). Taip pat yra žymima, kad kieme esantis statinys ( - ) yra teisiškai neregistruotas. Iš byloje esančių dokumentų matyti, jog 2000-09-26 M. J. P. buvo išduotas leidimas statyti garažą buvusios stoginės vietoje. Leidimas galioja iki 2003-09-01. Taigi, šio leidimo galiojimo laikas yra pasibaigęs, naujas leidimas nebuvo išduotas, senasis nebuvo pratęstas. Statinys iki šiol teisiškai neregistruotas. Nors leidime nurodyta, jog leidžiama statyti garažą buvusios stoginės vietoje, iš inventorinių duomenų matyti, jog stoginė (jos numeris - ( - )) kaip nekilnojamojo turto objektas taip pat nebuvo teisiškai registruota ir šioje namų valdoje buvo žymima kaip savavališkas statinys. Garažas yra pastatytas būtent buvusio įvažiavimo vietoje ir yra aiški kliūtis ieškovams patekti į namų valdą ( - ). Garažas ( - ) (užstatymo plotas pagal inventorinius duomenis - 35 kv. m.) neatitinka ir statybos techninių bei statybos specialiųjų reikalavimų, todėl statytojas - M. J. P. turi būti įpareigota nugriauti statinį ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos (LR CK 4.103 str. 3 d. 3 p.). Ieškinio senaties terminas nėra praleistas, kadangi įsiteisėjusia Kauno apygardos administracinio teismo nutartimi (t. l, b. l. 67) yra konstatuota, jog D. M. S. apie priimtą administracinį aktą ir sandorį sužinojo 2000-05-12 (7 t. b. l. 23-25).

4Atsakovė M. J. P. patikslintu priešieškiniu prašo pripažinti negaliojančiu Kauno miesto vykdomojo komiteto 1980-03-12 sprendimą Nr. 106 „Dėl valdos ( - ) padalinimo“, nustatyti kelio servitutą tarp namų valdos ( - ) pagal VAI „Hidroprojektas“ 1994-06-16 suderintą ir patvirtintą valdos Nr. 16 sklypo ribų planą, įpareigojant V. ir A. D. pašalinti tvorą nuo kelio servitutui priskirtos žemės sklypo dalies ir inžinerinių įrenginių, esančių tarp namų ( - ). Nurodė, kad atsakovės tėvai M. ir V. J. iki neteisėto nusavinimo privatinės nuosavybės teise valdė namą su priklausiniais ir 400 kv. m., žemės sklypą, esančius ( - ). 1988 metais šeima buvo reabilituota ir 1989-08-09 sprendimu Nr. 317 atsakovei ir jo broliui buvo grąžintas namas su priklausiniais, esantis ( - ), kurį sudarė namas ( - ), ūkinis pastatas ( - ) ir stoginė ( - ). 1992 metais atsakovė kreipėsi į Kauno miesto valdybą dėl žemės sklypo, esančio prie jai priklausančios namų valdos išsipirkimo. 1994-06-16 buvo paruoštas ir suderintas namų valdos žemės sklypo ribų planas, kurio plotas 369 kv. m. 1995-01-31 Kauno miesto valdybos potvarkio Nr. 123-v, 2p., priedo p. 30 buvo leista parduoti žemės sklypą, ant kurio stovi atsakovės namų valda. 1995-02-10 buvo sudaryta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu atsakovė tapo 369 kv. m. žemės sklypo savininke. Pirkimo-pardavimo sutartyje buvo numatytas servitutas - teisė naudotis keliu ( - ) namui. 2000 metų balandžio mėnesio pabaigoje iš Kauno apskrities viršininko administracijos atsakovė gavo raštą su priedais ir sužinojo, kad 1980-03-12 sprendimu Nr. 106 „Dėl namų valdos ( - ), padalijimo“ sklypas ( - ) padalintas į dvi valdas, prie namo ( - ) priskirtas 327 kv. m. žemės sklypas, prie namo Nr. 16a- 440 kv. m. ir įvažiavimas 48 kv. m. ploto. Valda ( - ) atsakovei buvo grąžinta 1989-08-09. Ji, 1995-01-31 potvarkio Nr. 123-v pagrindu, 1995-02-10 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. P 19/95-0541, žemės sklypą 369 kv. m. ploto prie namo ( - ), išsipirko. Parduoto žemės sklypo planas buvo patikslintas ir nustatyta tvarka suderintas. Sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje buvo nustatytas servitutas įvažiuoti į sklypą ( - ), tarp sklypų ( - ), kurio plotas 0,0029 ha. Sklypo pirkimo-pardavimo metu galiojo LR Vyriausybės 1993-07-21 nutarimu Nr. 550 (su pakeitimais) patvirtinta valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarka, 1991-09-01 Žemės reformos įstatymo 9 str. 4, 5 p. Privačių namų valdų savininkams žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai galėjo būti parduodami faktiško valdos dydžio (valdos dydis nustatomas pagal namų valdų techninės apskaitos duomenis). ( - ) ji faktiškai naudojosi 369 kv. m. ploto žemės sklypu, sklypo ribos, prieš jį parduodant, buvo patikslintos ir suderintos su miesto vyriausiuoju architektu. Sklypo ribos neatitiko 1980-03-12 potvarkyje nurodytos sklypo 327 kv. m. žemėnaudos, tačiau namų valdos sklypo ribos atitiko faktinę pastatų, grąžintų M. J. P. buvimo vietą ir sudarė 369 kv. m. kartu su žeme po stogine ( - ). Jai parduotas faktiškai naudotas sklypas nepažeidžiant įstatymų ir norminių aktų. Kauno miesto LDT Vykdomojo komiteto 1980-03-12 sprendimo Nr. 106 dalis, nustatanti įvažiavimą 48 kv. m. per sklypą ( - ) niekada nebuvo įgyvendinta, įvažiavimas sklype taip kaip nurodyta plane prie sprendimo nebuvo padarytas. Įvažiavimu nurodytas žemės sklypas visada buvo užstatytas statiniais - stogine ( - ), o vėliau pagal suderintą projektą ir 2000-09-26 leidimą inventorizuotas statinys ( - ), tai atsispindi valdos techninės apskaitos byloje, be to, auga obelis. Įvažiavimas į namo valdą Nr. ( - ) visada buvo tarp namų, esančių ( - ) Nr. ( - ) ir ( - ), jis nurodytas teritorijų planavimo dokumente suderintame 1994-06-16 valdos Nr. ( - ) plane, kurį pasirašė valdos Nr. ( - ) savininko A. O. atstovė, jo duktė M. K. , kurios parašo niekas neginčija. Be to, šis sprendimas priimtas pažeidžiant proporcingumo principą, kadangi sklypai turėjo būti padalinami proporcingai namų dydžiui. Namas Nr. ( - ) yra 212,42 kv. m. ploto, o namas Nr. ( - ) - 125, 35 kv. m. ploto, todėl atsakovės namui turėjo būti paskirtas didesnis žemės sklypas, o ne atvirkščiai. Atsakovės namų valdos techninės apskaitos byloje įvažiavimas per sklypą neužfiksuotas. Jo ir negalėjo būti, nes toje vietoje nuo 1932 metų iki šiol buvo ir yra teisėtai pastatyti statiniai. Sprendimas Nr. 106, nustatantis įvažiavimą 48 kv. m. per sklypą buvo pakeistas kitais administraciniais aktais, 1988-06-20 teismo sprendimu (Civ. Byla Nr. 2-1418/198), todėl atsakovei negalėjo sukelti teisinių pasekmių (1971 m. Žemės kodekso 43 str. redakcija). Menamoje pravažiavimo vietoje 1986-03-13 inventorizuota stoginė-garažas ( - ), 1995-01-31 Kauno miesto valdybos potvarkio Nr. 123-v, 2p., priedo p. 30 buvo leista parduoti žemės sklypą, ant kurio stovi stoginė, 1995-02-10 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. P 19/95-0541 žemės sklypas 369 kv. m. ploto prie namo ( - ), buvo atsakovei parduotas. Ginčijamoje pravažiavimo vietoje kelias negalima, nes sutinkamai su CK 4.119 str. 2 d. kelio plotis turi būti 4 metrai, tuo tarpu, atstumas nuo namo iki namų valdos Nr. ( - ) sklypo ribos yra 3,5 metro. Nuo namo sienos privaloma 1 metro apsauginė zona, todėl įstatymus atitinkančio pravažiavimo padaryti nebūtų galima, nepravažiuotų specialiųjų tarnybų (gaisrinės, dujotiekio ir kt.) mašinos, pravažiavimas dėl mašinų svorio sukeltos vibracijos keltų grėsmę namo egzistavimui, toje vietoje namo pamatas, šiaurinė ir fasadinė sienos sutrūkę. Apie 1980-03-12 sprendimo buvimą atsakovė sužinojo tik gavusi 2000-04-27 raštą Nr. 786, todėl ieškininės senaties termino dėl jo pripažinimo negaliojančiu nepraleido (CK 84, 86 str., 1.127 str.). Be to, A. ir J. O. pareiškus norą išsipirkti jų valdomą žemės sklypą Kauno apskrities viršininko administracijos atstovai, privalėjo valdos Nr. ( - ) žemės sklypo planą suderinti su gretimybėmis - valdų Nr. ( - ) - ( - ) savininkais: M. J. P. , J. N. , M. B. , A. J. (LR Žemės ūkio ministerijos 1996-03-11 įsakymu Nr. 98 patvirtintos „Žemės sklypo planų parengimo, atliekant geodezinius matavimus metodika“ 5.2, 5.3 p.). Sutinkamai su Žemės reformos įstatymo 9 str. 4 p. ir LR Vyriausybės 1999-03-09 nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ 4, 5, 16, 17 p. žemės sklypas galėjo būti parduotas ribose, nurodytose žemes sklypo ribų specialiame plane arba techninės apskaitos bylų planuose. Valdos Nr. ( - ) žemės sklypo pardavimui 1999-11-11 buvo paruoštas specialus planas sklypo ribų matavimui, sklypo plotas 874 kv. m. (28,20 X 32,20), vadinasi O. galėjo būti parduotas tik 874 kv. m. ploto sklypas. 2000m. sausio mėnesį buvo paruoštas Valdos Nr. ( - ) žemės sklypo ribų paženklinimo aktas bei planas, kuriuose valdos plotas nurodytas 930 kv. m. Šis aktas ir planas nesuderinti su gretimomis valdomis, nors tai turėjo būti padaryta, nes matuojamojo žemės sklypo riba nesutapo su anksčiau išmatuoto žemės sklypo riba. Be to, tarp valdų ( - ) ir ( - ) pažymėtas ir registruotas pravažiavimas. Kauno apskrities viršininko administracijos 2000-02-24 įsakymu Nr. 02-01-1498 buvo leista A. ir J. O. parduoti 930 kv. m. ploto žemės sklypą, esantį ( - ) ir 2000-03-01 buvo sudaryta žemės pirkimo-pardavimo sutartis Nr. P19/2000-0210. LR Žemėtvarkos ir teisės departamentas 2001-05-23 rašte Nr. 1304-P-394/02 pažymėjo, kad Kauno apskrities viršininko administracija leido A. ir J. O. įsigyti namų valdos žemės sklypą, nepalikdami įvažiavimo į žemės sklypą ( - ). LR Seimo kontrolierius 2002-03-29 pažymoje Nr. 2001/05-1295 pastebėjo, jog parduodant žemės sklypą, nebuvo nustatyti servitutai įvažiavimui bei inžinerinių tinklų naudojimui ir remontui ( - ). Namų valdos ( - )- ( - ) visada naudojosi pravažiavimu, kuris natūroje buvo susiformavęs tarp valdos Nr. ( - ) ir ( - ). Parduodant namų valdos Nr. ( - ) žemės sklypą, parvažiavimui buvo nustatytas servitutas, servitutas įvažiavimui turėjo būti nustatytas ir parduodant namų valdos Nr. ( - ) žemės sklypą, tuomet valdos Nr. ( - )- ( - ) būtų turėjusios įvažiavimą, kuris visą laiką šioje vietoje ir buvo. V. ir A. D. geranoriškai nesutinka nustatyti servituto per dalį jų išpirktos žemės, todėl servitutas nustatytinas teismo sprendimu (CK 4.126 str.). Nenustačius servituto į valdas Nr. ( - )- ( - ), pažeidžiama teisė į tinkamą namų ir sklypų naudojimą bei inžinerinių įrenginių priežiūrą bei remontą, t. y. negalima naudotis daiktais pagal paskirtį.

5Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. rugsėjo 12 d. sprendimu patikslintą ieškinį ir patikslintą priešieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo V. Ž. 22,45 Lt, ieškovės V. Ž. 22,45 Lt, atsakovės Marijos J. P. 44,90 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei. Teismas laikė, kad ieškovai neįrodė, kuo pasireiškia jų teisių pažeidimas Kauno miesto valdybai 1995 metais nusprendus parduoti valstybinės žemės sklypą atsakovei M. J. P. . Bylos medžiaga patvirtina, kad žemės sklypas atsakovei M. J. P. parduotas teisėtai, nepažeidžiant tuo metu galiojusio 1991 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 5 punkto reikalavimų, kuris numatė, kad miestuose privačių namų valdoms parduodami faktiško valdos dydžio sklypai, bet ne didesni kaip 0,2 ha Kaune. Teismas nenustatė, kad parduodant žemės sklypą M. J. P. , atsakovė Kauno miesto savivaldybė pažeidė tuo metu galiojusios 1993-07-21 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 550 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos reikalavimus. Šios tvarkos 6.1.1 p. numatyta, kad valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai parduodami piliečiams – privačių valdų savininkams – šioms valdoms faktiškai naudojami žemės sklypai, bet ne didesni už nurodytuosius 4 punkte (ne didesni kaip 0,2 ha Kaune), taip pat žemės sklypai, nustatytąja tvarka paskirti prie privatizuotų iki 12 gyvenamųjų butų gyvenamųjų namų ir individualių garažų. Naudojamais laikomi valstybinės žemės sklypai, kurie nustatytąja tvarka buvo suteikti naudoti (individualiems gyvenamiesiems namams statyti, komercinei – ūkinei bei nekomercinei veiklai) arba kuriuose yra pastatyti ir naudojami pastatai (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 patvirtintų Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos be aukciono tvarka taisyklių 2 punktas). Faktiškai privačių namų valdoms parduodamo žemės sklypo dydis nustatomas pagal namų valdų techninės apskaitos bylos duomenis. Atskirai sodybai (namų valdai) parduodama žemė, užimta statiniais, daugiamečiais sodiniais, kitais sodybos želdiniais, kiemas ir sodybos ribose pastoviai daržui naudojamas žemės sklypas. Kaip taisyklė, sodybai parduodamas žemės plotas faktiškai yra sodybos užimamose ribose (1991-07-25 Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 4 punktas). Iš prijungtos prie nagrinėjamos bylos Namų valdos ( - ) techninės apskaitos bylos teismas nustatė, kad atsakovė M. J. P. faktiškai naudojo 369 kv. m ploto žemės sklypu, nes 1980 m. kovo 12 d. Kauno m. VK sprendimu Nr. 106 nustatyto pravažiavimo vietoje 1986 m. buvo inventorizuota stoginė, todėl namų valda prasiplėtė, nes faktiškai buvo užimta statiniais. Kad žemė buvo užimta statiniais ir želdiniais, patvirtina ir faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (t. 7, b. l. 48-57), vietos apžiūros protokolas (t. 7, b. l. 79-82), bei byloje esančios fotonuotraukos (t. 3, b. l. 69, 70). Žemės sklypo ribos, prieš jį parduodant atsakovei buvo patikslintos ir suderintos su miesto vyriausiuoju architektu (t. 3, b. l. 13), 1993-07-21 LR Vyriausybės nutarimo Nr. 550 nustatyta tvarka. Šis nutarimas nenumatė sąlygos, kad parduodant valstybės žemės sklypą buvo būtinas gretimų valdų savininkų sutikimas. Pardavus faktiškai naudojamą žemės sklypą M. J. P. , valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi buvo nustatytas servitutas naudotis keliu, pravažiavimu į sklypą ( - ), kurio ieškovai neginčija. 1995-03-13 atliekant kadastro matavimus (inventorizaciją) ir ruošiant techninės apskaitos bylą, remiantis 1995-01-31 potvarkiu kuriuo atsakovei M. J. P. buvo parduotas 0,00369 ha žemės sklypas, 1980-03-12 Kauno m. VK sprendimu Nr. 106 nustatytas pravažiavimas tarp valdų Nr. ( - ) ir ( - ), pravažiavimas buvo panaikintas (t. 1, b. l. 37). Teismas ieškovų reikalavimus atmetė remdamasis ir praleistu ieškinio senaties terminu, kadangi ieškovai patikslintu ieškiniu prašo panaikinti Kauno miesto valdybos 1995-01-31 potvarkio Nr. 123-v priedo 30 punktą ir pripažinti negaliojančia 1995-03-10 žemės pirkimo – pardavimo sutartį Nr. P19/95-0541, o 1964 m. Civilinio kodekso 84 straipsnis nustatė bendrą trejų metų ieškininės senaties terminą, ginčijamo žemės sklypo teisinė registracija atlikta 1995-04-20, pirkimo – pardavimo sutarties, sudarytos 1995-02-10 pagrindu, todėl tuo metu galiojęs ieškinio senaties terminas pasibaigė 1998-02-10 (1964 m. CK 255 str.), dar iki 2000 m. CK įsigaliojimo. Teismas atmetė ieškovų motyvą, jog ieškininės senaties termino ieškovai nėra praleidę, kadangi įsiteisėjusia Kauno apygardos administracinio teismo nutartimi (t. l, b. l. 67) yra konstatuota, jog D. M. S. , kurios teisių perėmėjais yra ieškovai, apie priimtą administracinį aktą ir sandorį sužinojo 2000-05-12, todėl ieškininės senaties terminas skaičiuotinas nuo sužinojimo apie savo teisių pažeidimą dienos (CK 1.127 str.). Kauno apygardos administracinis teismas 2000 m. spalio 2 d. nutartimi atnaujino pareiškėjai D. M. S. skundo padavimo terminą (t. 1, b. l. 67, 68 ) ir nustatęs, kad ginčas kilęs iš civilinių teisinių santykių bylą perdavė nagrinėti Kauno miesto apylinkės teismui (t. 1, b. l. 119-120). Kauno apygardos administracinis teismas tik atnaujino procesinį skundo padavimo terminą, tačiau neatnaujino ieškinio senaties termino Kauno miesto valdybos 1995-01-31 potvarkio Nr. 123-v priedo 30 punkto ir 1995-03-10 žemės pirkimo – pardavimo sutarties Nr. P19/95-0541 ginčijimui, kadangi paties ginčo iš esmės nenagrinėjo. Teismas vertindamas, ar ieškovai apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau nei toje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, sprendė, kad nagrinėjamo ginčo atveju ieškinio senaties termino eiga prasidėjo ne nuo tada, kada ieškovai sužinojo, o nuo tada, kada turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 str., CK 1.127 str.). Bylos rašytiniai įrodymai neginčijamai patvirtina, kad dalies namų valdos ( - ) savininkė nuo 1987-06-11 buvo D. M. S. (t. 2 , b. l. 8), kuri pastoviai ten gyveno, todėl žinojo ar turėjo žinoti, kad ant ginčo pravažiavimo kelio 1981 m. buvo pastatyta stoginė, inventorizuota 1986 m., (tai patvirtina inventorizacijos duomenys), auga želdiniai. Jai taip pat turėjo būti žinoma, kad 1989 metais namų valda su priklausiniais buvo grąžinta M. J. P. . Šios aplinkybės neginčijamos. Savo skunde D. M. S. pripažino, kad jai yra žinoma, jog įvažiavimas techninės apskaitos bylai paruoštame plane buvo prijungtas prie valdos ( - ) žemės sklypo (t 1., b. l. 6). Ieškovai D. M. S. teises perėmė 2003-06-19 pirkimo–pardavimo sutartimi įsigiję dalį namų valdos ( - ). Ieškovai neįgijo daugiau teisių negu turėjo ankstesnė namų valdos ( - ), savininkė. Asmenų pasikeitimas prievolėje nepakeičia ieškininės senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos (1964 m. CK 87 str. , CK 1.128 str.). Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad nuosavybės teisių atkūrimo į namų valdą procesas vyko nuo 1989–jų metų, 1992 m. buvo paduotas prašymas išsipirkti žemės sklypą prie valdos ( - ), nuo 1993 m. buvo atliekami ginčo žemės sklypo matavimo ir ribų tikslinimo darbai, 1994-06-16 parengtas namų valdos žemės sklypo ribų planas (t. 1, b. l. 27). Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovė D. M. S. , kurios teises perėmė ieškovai V. ir V. Ž. , būdama atidi ir rūpestinga, apie savo teisės pažeidimą turėjo sužinoti nuo žemės sklypo pardavimo atsakovei M. J. P. ir jo registracijos Valstybinio žemės kadastro duomenų registre 1995-04-20 dienos, įvertinant tą aplinkybę, kad nuo 1989-08-29 ginčo pravažiavimu ir ant jo pastatytais statiniais išimtinai naudojosi atsakovė, kitų duomenų byloje nepateikta. Tokiu būdu, konkrečiam reikalavimui dėl Kauno miesto valdybos 1995-01-31 potvarkio Nr. 123-v priedo 30 punkto ir pripažinti 1995-03-10 žemės pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P19/95-0541 atsakovės vardu pripažinimo negaliojančia termino eigos pradžia, laikytina 1995-04-20 (sandorio teisinės registracijos atsakovės vardu diena), kada ieškovai turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nes asmens nerūpestingumu arba aplaidumu negalima pateisinti kitų asmenų interesų suvaržymo (CK 1.2 straipsnis, 1.5 straipsnio 5 dalis). Dėl ieškovų reikalavimo įpareigoti atsakovę M. J. P. nugriauti statinį 4I1/p, esantį namų valdoje ( - ), teismas pasisakė, kad toks reikalavimas atmestinas, kadangi byloje nepateikta duomenų apie tai, kad statinys ( - ) pastatytas savavališkai, pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus. Ieškovai nepateikė ginčo statinio neteisėtumą patvirtinančių įrodymų (įstatymų nustatyta tvarka nustatyto savavališkos statybos akto, duomenų apie leidimo statybai pripažinimą negaliojančiu ar neteisėtu, nukrypimų nuo projekto įrodymų ir kt.). Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovei M. J. P. 2000-09-26 išduotas leidimas tvarkyti nekilnojamąją kultūros vertybę, statyti ar griauti statinį jos teritorijoje, statyti garažą buvusios stoginės vietoje, parengtas statinio projektas, remiantis specialiomis projektavimo sąlygomis Nr. 234, išduotomis Kauno m. savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2000-04-06, parengta kita statybai būtina dokumentacija (t. 7, b. l. 141). Pastatas ( - ) inventorizuotas 2001-03-13 (t. 1, b. l. 213). Tai, kad neatlikta šio pastato teisinė registracija, nepatvirtina ieškovų ieškinio motyvo, kad jis pastatytas neteisėtai, savavališkai ir turėtų būti nugriautas. Dėl patikslinto priešieškinio teismas pasisakė, kad nenustatyta, jog 1980-03-12 Kauno miesto VK sprendimas Nr. 106 „Dėl valdų ( - ) padalinimo“ yra neteisėtas ar kaip nors pažeidžia atsakovės teises. Vien ta aplinkybė, kad sprendimas nebuvo įvykdytas, nedaro jo negaliojančiu, be to šis sprendimas buvo priimtas 1980-03-12, o namų valda atsakovei grąžinta 1989-08-09, todėl jis niekaip negalėjo įtakoti atsakovės teisų pažeidimo, dėl kurių ji kreipėsi teisminės gynybos. Be to, Kauno miesto savivaldybės atstovei ir ieškovams prašant šiam priešieškinio reikalavimui taikyti senatį, teismas laikė teisinga ieškinio senatį taikyti ir priešieškinio reikalavimą atmesti. Teismas nurodė, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo to momento, kada atsakovė sužinojo, kad jos teisės yra pažeistos, o iš bylos medžiagos matyti, kad 1992 m. spalio 5 d. atsakovė M. J. P. pateikė prašymą Kauno miesto valdybai, kuriuo prašo parduoti jai 331 kv. m naudojamą žemės sklypą, Kaune ( - ) (t. 3 , b. l. 72), o 1995 m. sausio 31 d. Kauno miesto valdybos potvarkiu Nr. 123-v, Kauno miesto valdyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos pardavė privataus namo savininkei Marijai J. P. 369 kv. m. žemės sklypą, ( - ). 1995 m. vasario 10 dieną su atsakove buvo sudaryta žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis Nr. P19/95-0541. Tokiu būdu, atsakovei M. J. P. 1989 metais buvo žinoma, kad namų valda padalinta į dvi namų valdas, tą patvirtina jos paaiškinimai teismo posėdžio metu (t. 3, b. l. 82). Namų valdų padalinimas ir pravažiavimas buvo nustatyti tuo pačiu 1980-03-12 sprendimu Nr. 106, todėl atsakovė turėjo žinoti ir apie 48 kv. m. pravažiavimo nustatymą. Atsakovė priešieškiniu taip pat reiškia reikalavimą nustatyti kelio servitutą tarp namų valdų ( - ) ir ( - ) pagal VAI „Hidroprojektas“ 1994-06-16 suderintą ir patvirtintą valdos Nr. ( - ) sklypo ribų planą, įpareigojant V. ir A. D. pašalinti tvorą nuo kelio servitutui priskirtos žemės sklypo dalies ir inžinerinių įrenginių, esančių tarp namų ( - ) ir ( - ), teismas atmetė nurodydamas, kad prašomas nustatyti servitutas jau yra nustatytas J. B. al. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartimi. Šios sutarties 3.4 punkte nustatytas servitutas plotas c-29 kv. m. tarp sklypų 1b ir 1 c. ir 1995 m. balandžio 20 d. Valstybinio žemės kadastro duomenų registre įregistruota nurodyta teisė naudotis keliu, pravažiavimas į sklypą ( - ), servituto plotas 0,0029 ha (t. 3 b. l. 13-19). Priešieškinio reikalavimas įpareigoti V. ir A. D. pašalinti tvorą nuo kelio servitutui priskirtos žemės sklypo dalies ir inžinerinių įrenginių, esančių tarp namų ( - ) ir ( - ) teismas atmetė, kadangi atsakovė nepateikė konkrečių įrodymų savo reikalavimui pagrįsti.

6Ieškovai V. Ž. ir V. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį patenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas dėl šių motyvų:

71. Teisių pažeidimas yra aiškus ir neginčytinas, kadangi į namų valdą ( - ) nėra įvažiavimo, taigi, tiek ieškovai, tiek tretieji asmenys, gyvenantys šioje namų valdoje, neturi realios galimybės patekti į jiems priklausančią namų valdą. Žemės sklypų suformavimo metu galioję ir dabar galiojantys teisės aktai, statybos specialieji ir statybos techniniai reglamentai nustato būtinybę numatyti įvažiavimus, priėjimus prie gyvenamųjų pastatų. Šių teisės aktų nuostatų įgyvendinimas ginčijamo teismo sprendimo pagrindu tapo negalimu. Įvažiavimas į žemės sklypą buvo suformuotas ir nustatytas 1980 m. kovo 12 d. Kauno m. LDT VK sprendimo Nr. 106 „Dėl namų valdos ( - ), padalijimo“ pagrindu. Jis buvo žymimas tiek ( - ), tiek ( - ), namų valdos techninės apskaitos duomenyse iki ginčijamo administracinio akto priėmimo. 1980 m. kovo 12 d. Kauno m. LDT VK sprendimas Nr. 106 sukėlė teisines pasekmes, nebuvo pripažintas negaliojančiu ar panaikintas. Byloje esantys rašytiniai įrodymai, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, šalių paaiškinimai neginčytinai nustato aplinkybę, kad ieškovai negali patekti į naudojamą namų valdą ( - ). Atsakovės M. J. P. galimybės pateikti į jai nuosavybės teise priklausančią namų valdą ( - ), taip pat yra ribotos, dėl šios priežasties atsakovė reiškė priešieškinį, prašydama nustatyti servitutą tikslu patekti į abi namų valdas. Apylinkės teismas, nurodydamas, jog nebuvo įrodyta, kuo pasireiškia teisių pažeidimas, padarė aiškiai nepagrįstą išvadą - šioje byloje net nekilo ginčas dėl ieškovų teisių pažeidimo konstatavimo, jis yra akivaizdus, ir šalių buvo pripažįstamas.

82. Priimant Kauno miesto Valdybos 1995-01-31 potvarkio Nr. 123-v priedo 30 punktą, bei sudarant 1995-03-10 žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P19/95-0541 tarp Kauno miesto Valdybos ir M. J. P. (reg. Nr. 19/3987-1) buvo nesilaikyta tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų. Priimant ginčijamą administracinį aktą nebuvo vadovautasi 1980 m. kovo 12 d. Kauno m. LDT VK sprendimu Nr. 106 ir namų valdų ( - ) ir ( - ), techninės apskaitos duomenimis. 1993 metais buvo parengtas žemės sklypo ( - ), ribų planas, nesuderintas su tuo metu buvusiais gyvenamojo namo ( - ), savininkais D. M. S. ir J. N. , nors pagal tuo metu galiojusius reikalavimus plano derinimas su gretimų valdų naudotojais buvo būtinas. 1952 metais LDT VK sprendimu prie namų valdos ( - ), ( - ), buvo suformuotas 845 kv. m. žemės sklypas, 1980 m. kovo 12 d. padalintas. Jo padalijimo plane įvažiavimas į žemės sklypą ( - ), yra žymimas gyvenamųjų namų ( - ) ir ( - ), namų valdos techninės apskaitos duomenyse. VĮ Registrų centro duomenimis yra nustatyta, jog ginčo įvažiavimas buvo panaikintas 1995-03-13 atliekant kadastro matavimus (inventorizaciją) ir ruošiant techninės apskaitos bylą 1995-01-31 Kauno miesto Valdybos potvarkio ir 1995-02-10 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Taigi, ginčijamas administracinis aktas bei sutartis be teisinio pagrindo ir pažeidžiant tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus pakeitė jau padalintos teritorijos teisinį rėžimą, suteikiant teisę atsakovei M. J. P. išsipirkti žemę pravažiavimo dalyje, kuri administraciniu aktu buvo skirta patekti namų valdos ( - ), gyventojams į jų naudojamą namų valdą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 3K-3-939/2002 pasisakė, jog D. M. S. ieškinio pareiškime ginčijamų žemės sklypų pirkimo-pardavimo metu galioję Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ parduodamų namų valdų žemės sklypų ribos buvo nustatomos pagal specialius planus arba techninės apskaitos bylose esamus planus. Naudojamais žemės sklypais buvo laikomi valstybės žemės sklypai, kurie nustatyta tvarka buvo suteikti naudoti. Šių nuostatų aspektu Kauno miesto vykdomojo komiteto 1980 m. kovo 12 d. sprendimas Nr. 106 yra juridiškai reikšmingas ginčijamų žemės sklypų riboms, nes šis sprendimas nustatė namų valdų, esančių ( - ) ir ( - ), žemės sklypų ribas ir bendrą įvažiavimą į šiuos žemės sklypus. Dėl minėtų administracinio akto priėmimo ir sandorio sudarymo ieškovų interesai akivaizdžiai nukentėjo. 1980-03-12 Kauno m. LDT VK sprendimu nustatytas įvažiavimas yra vienintelis teisėtas būdas patekti į žemės sklypą ( - ).

93. Kauno miesto apylinkės teismas nustatė, jog J. M. S. , šioje byloje buvusi ieškove, kurios teises perėmė ieškovai, praleido ieškininės senaties terminą savo pažeistoms teisėms ginti, todėl ir ieškovų reikalavimams buvo taikyta ieškininė senatis. Padarydamas tokias išvadas Kauno miesto apylinkės teismas nesivadovavo 2002-12-20 L AT Senato nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymo normų taikymo teismų praktikoje“ nuorodomis, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį ir momentą, nuo kurių bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė pažeista (LAT Senato nutarimo 7.4. p. 2 d.). Šioje byloje apylinkės teismas nenustatė nei teisės pažeidimo pobūdžio, nei momento, nors LAT Senato nutarimo 20.7 p. nurodyta, jog esant pareikštam reikalavimui taikyti ieškinio senatį, teismas privalo nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties eiga. Bendro pobūdžio teismo pasvarstymai apie tai, kad J. M. S. apie savo teisių pažeidimą sužinojo trijų metų laikotarpyje nuo ginčyto administracinio akto priėmimo dienos, laikytini visiškai nepagrįstais, kadangi byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog, J. M. S. būtų buvę žinoma apie ginčijamo administracinio akto priėmimą ar sudarytą žemės sklypo nuomos sutartį. 1997 m. birželio 13 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų Senato nutarimo Nr. 5 „Dėl Įstatymų, reguliuojančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje“ 2 p. nustatyta, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Šiame Senato nutarimo punkte yra pažymėta, jog teismo sprendimas negali būti pagrįstas prielaidomis apie bylos aplinkybes. Kauno miesto apylinkės teismas laikė, jog Kauno apygardos administracinio teismo nutartis šioje byloje nėra prejudicinis faktas ir teisinių pasekmių nesukelia, kadangi joje nustatytas sužinojimo apie administracinį aktą momentas, bet ne išspręstas ieškininės senaties termino taikymo klausimas. Tokie teismo motyvai yra nepagrįsti. Kauno apygardos administracinis teismas, atnaujindamas skundo padavimo administraciniam teismui terminą, tuo pačiu nustatė D. M. S. sužinojimo apie priimtą Kauno miesto Valdybos sprendimą momentą. Todėl šis nustatytas juridinis faktas negali neturėti prejudicinės reikšmės, šioje byloje sprendžiant apie sužinojimo apie savo pažeistas teises momentą. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog J. M. S. apie priimtą administracinį aktą sužinojo 2000 metų balandžio mėnesį, apie sudarytą žemės pirkimo-pardavimo sutartį - jau iškėlus bylą administraciniame teisme, todėl ieškininės senaties terminas savo pažeistoms teisėms ginti nėra praleistas.

10Atsakovė M. J. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. sprendimą dalyje, kuria nutarta priešieškinį atmesti ir toje dalyje priimi naują sprendimą, pripažinti negaliojančiu Kauno miesto VK 1980-03-12 sprendimą Nr. 106 „Dėl valdos ( - ) padalinimo“, bylos dalį dėl ieškovų reikalavimų nutraukti. Nurodo, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda tą dieną, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. 2000 metų balandžio mėnesio pabaigoje iš Kauno apskrities viršininko administracijos apeliantė gavo raštą su priedais ir sužinojo, kad 1980-03-12 sprendimu Nr. 106 „Dėl namų valdos ( - ), padalijimo“ sklypas ( - ) padalintas į dvi valdas. Valda, esanti ( - ), 1989-08-09 buvo grąžinta M. J. P. . M. J. P. , 1995-01-31 potvarkio Nr. 123-v pagrindu, 1995-02-10 pirkimo pardavimo sutartimi Nr. P 19/95-0541 išsipirko 369 kv. m. ploto žemės sklypą prie namo ( - ). Parduoto žemės sklypo planas buvo patikslintas ir nustatyta tvarka suderintas. Sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje buvo nustatytas servitutas įvažiuoti į sklypą ( - ), tarp sklypų ( - ) ir ( - ), kurio plotas 0,0029 ha ir teisė naudotis keliu. Iki paminėto rašto gavimo dienos atsakovės teisės nebuvo pažeistos, todėl ieškinio senatis negalėjo prasidėti ir ji negalėjo praleisti ieškinio senaties termino (Teismų praktika Nr. 18, psl. 204). Nurodo, kad apie 1980-03-12 sprendimo buvimą sužinojo tik gavusi 2000-04-27 raštą Nr. 786, todėl ieškinio senaties termino nepraleido (CK 84, 86 str., 1.127 str.). Dėl ieškovų reikalavimų (bylos dalies) nutraukimo - ieškovė D. M. S. 2006-03-20 teismo posėdžio metu savo ieškinio atsisakė ir prašė bylą nutraukti, teismo posėdžio protokole pasirašė, kad jai bylos nutraukimo pasekmės yra žinomos. Proceso dalyviai, tame tarpe D. M. S. teisių perėmėjai V. ir V. Ž. sutiko su jos prašymu, tačiau teismas nepriėmė jokio procesinio sprendimo, nors turėjo priimti atsisakymą nuo ieškinio ir bylą nutraukti (CPK 140 str. l d., 293 str., 294 str.). Ieškovams atsisakius nuo ieškinio, proceso šalims sutikus su atsisakymu nuo ieškinio nebėra ginčo dalyko, todėl apylinkės teismas turėjo bylą nutraukti. Kadangi apylinkės teismas pažeisdamas CPK normas to nepadarė, bylą turėtų nutraukti apeliacinės instancijos teismas (CPK 326 str. l d. 5 p.).

11Tretysis asmuo A. J. Č. prisidėjimu prie atsakovės M. J. P. apeliacinio skundo prašo ieškovų V. Ž. ir V. Ž. apeliacinį skundą atmesti, patenkinti atsakovės M. J. apeliacinį skundą, bylą dalyje dėl ieškovų reikalavimų nutraukti, teismo sprendimą dalyje dėl 1980-03-12 sprendimo Nr. 106 panaikinti ir pripažinti minėtą sprendimą negaliojančiu. Nurodo, kad teismas pažeidė ieškinio senatį reglamentuojančias imperatyvias teisės normas, senatį taikė tikrovėje nebuvusiam faktui, be to teismas pagal įstatymą privalėjo taikyti bendrą 3 metų ieškinio senaties terminą ir pripažinti sprendimą Nr. 106 negaliojančiu, kadangi šis sprendimas prieštarauja įstatymams ir pažeidžia M. J. P. teises.

12Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į ieškovų V. Ž. ir V. Ž. apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad savo teisių pažeidimą ieškovai grindžia aplinkybe, kad į namų valdą ( - ), nėra įvažiavimo. Šią aplinkybę motyvuoja tuo, kad „žemės sklypų suformavimo metu ir dabar galiojantys teisės aktai, statybos specialieji ir statybos techniniais reglamentai nustato būtinybę numatyti įvažiavimus, priėjimus prie gyvenamųjų pastatų. Šių teisės aktų nuostatų įgyvendinimas ginčijamo teismo sprendimo pagrindu tapo negalimu“. Kauno miesto savivaldybė nesutinka su šiuo motyvu dėl teisių pažeidimo, laiko jį nepagrįstu, kadangi ieškovai įvažiavimą į naudojamą žemės sklypą, vadovaujantis teisės aktais, gali suplanuoti formuodami žemės sklypą prie nuosavybės teise valdomų statinių. Byloje nėra duomenų, kad ieškovai šias žemės sklypo planavimo procedūras yra atlikę ar pradėję jas atlikinėti. Dėl šios priežasties nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovų teisės yra pažeidžiamos. Nei ginčijamas potvarkis, nei jo pagrindu sudaryta sutartis jų teisių nepažeidžia, nes juose numatytas servitutas ieškovų sklypui, kuris faktiškai iki tol buvo įgyvendinamas. Tai, kad jie nebegali naudotis 1995 m. sutartyje numatytu servitutu, ne savivaldybės ar jos pasirašytos sutarties sąlygota aplinkybė. Taip pat šios ir vėliau kilusios aplinkybės (sklypo, esančio prie valdos 14 privatizavimas, tvoros aptvėrimas) neturi įtakos nei ginčijamos sutarties, nei ginčijamo potvarkio teisėtumui. Taigi nei sutartis, nei potvarkis Ž. teisių nepažeidė, nes juose buvo numatytas servitutas, o jei nepažeidžia - tai neturi teisės ginčyti sutarties, kurios šalimi jie nėra. Ieškovai mano, kad žemės sklypas ( - ) atsakovei galėjo būti parduotas tik tokio dydžio, koks buvo numatytas žemės sklypo suteikimo dokumentuose, tačiau Kauno miesto savivaldybė nesutinka su šiuo argumentu. Žemės sklypo atsakovei M. J. P. pardavimo metu galiojo 1991-09-01 Žemės reformos įstatymo 9 str. 5 d. norma, kurioje buvo numatyta, jog privačių namų valdų savininkams žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai gali būti parduodami faktiško valdos dydžio. LR Vyriausybės 1993-07-21 nutarimu Nr. 550 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos bei 4 p. numatoma, kad miestuose privačių namų valdoms parduodami faktiško valdos dydžio sklypai, bet ne didesni kaip 0,2 ha Kaune; faktiškas privačių namų valdoms parduodamo žemės sklypo dydis nustatomas pagal namų valdų techninės apskaitos bylų duomenis, miestų valdybų architektūros ir žemėtvarkos tarnybos vietoje patikrina nurodytas techninės apskaitos byloje privačių namų valdos žemės sklypo ribas ir, jeigu reikia, tikslina jas, atsižvelgdamos į tai, kad privačių namų valdoms parduodamų žemės sklypų ribos turi atitikti LR žemės reformos įstatymo 9 str. 4 d. nuostatas. Šioje normoje numatoma, kad „atskirai sodybai (namų valdai) parduodama žemė, užimta statiniais, daugiamečiais sodiniais, kitais sodybos želdiniais, kiemas ir sodybos ribose pastoviai daržui naudojamos žemės sklypas. Kaip taisyklė, sodybai parduodamas žemės plotas faktiškai yra sodybos užimamose ribose.“ Atsakovė P. faktiškai naudojosi 369 kv. m ploto žemės sklypu. Kadangi ant 1980 metais nustatyto pravažiavimo 1986 m. buvo inventorizuota stogine 311 g (namų valdos ( - ), registro bylos Nr. R0221 b. l. 12), vadinasi namų valda prasiplėtė, nes buvo užimta statiniais. Žemės sklypo ribos, prieš jį parduodant, buvo patikslintos ir suderintos su miesto vyriausiuoju architektu. Be to, plane, pagal kurį buvo parduotas sklypas, nustatytas servitutas, todėl sutartis Ž. teisių nepažeidžia. Teisės aktai nenumatė pareigos gauti gretimų namų valdų naudotojų sutikimus ar derinimus. Aplinkybę, kad formuojant parduodamą namų valdos ( - ) žemės sklypą buvo įvertintos gretimybės (ieškovų namų valda ( - )), įrodo tiek plane, tiek pačioje sutartyje numatytas 29 kv. m. servitutas, kurio viešpataujantis daiktas yra ieškovų namų valda. Dėl ieškinio senaties termino - pirmos instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė senaties terminą. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, senaties terminas ir Administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau - ABTĮ) numatytas kreipimosi į teismą terminas yra skirtingi teisės institutai, todėl apylinkės teismas, taikydamas senaties institutą, negalėjo vadovautis motyvais, kuriais buvo grindžiamas ABTĮ 33 str. nustatytas terminas kreiptis su skundu į administracinį teismą. „Pažymėtina, kad administracinėje teisenoje galiojantys kreipimosi į teismą terminai yra procesinio, o ne materialinio pobūdžio, Įstatymas su šių terminų pasibaigimu nesieja asmens subjektinių teisių pabaigos. Procesinių kreipimosi į teismą terminų taikymo taisyklės yra nustatytos Administracinių bylų teisenos įstatyme. Kadangi tai nėra ieškinio senaties terminai, juos taikant negali būti taikomos ieškinio senaties instituto taisyklės.“ (LAT 2008-02-25 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-134/2008). Atsižvelgiant į tai, ginčijamame sprendime teismas teisingai konstatavo, kad „Kauno apygardos administracinis teismas tik atnaujino procesinį skundo padavimo terminą, tačiau neatnaujino ieškinio senaties termino“. Taip pat nesutinka su ieškovų apeliacinio skundo argumentu, kad teismas nenustatė senaties skaičiavimo pradžios termino ir taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Priešingai teismas ginčijamame sprendime (sprendimo 8 psl.) konstatavo, kad ginčijamo potvarkio ir sandorio pripažinimo negaliojančia senaties termino pradžia laikytina 1995-04-20 (sandorio teisinės registracijos atsakovės vardu diena), kada ieškovai turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Teismas taip pat pasiremdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, motyvavo aplinkybę, kodėl ginčo atveju taikytinas objektyvusis turėjimo sužinoti, o ne subjektyvusis sužinojimo momentas (senaties termino pradžia).

13Tretysis asmuo A. J. Č. atsiliepimu į ieškovų V. Ž. ir V. Ž. apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, civilinę bylą dalyje dėl ieškovų reikalavimų nutraukti. Nurodo, kad ieškovai nutyli faktą, kad šiandien pravažiavimas ir 29 kv. m. servitutas į valdą ( - ) yra tarp namų Nr. ( - ) ir Nr. ( - ), nustatytas Kauno miesto valdybos 1995-02-10 pirkimo-pardavimo Sutarties Nr. P-19/95-0541 pagrindu, nurodyti suderintame 1994-06-16 UAB „Hidroprojektas“ valdos ( - ) sklypo ribų plane ir 1995-04-20 registruoti Registrų Centre (CPK 177 str. 4 d. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str., I t. b. l. 13-19). Teismo sprendime tai konstatuota. Be to, tretysis asmuo mano, kad ieškovai neįrodė, o byloje dalyvavę asmenys pripažino, kad Ž. teisės nepažeistos. Jie nėra sandorio dalyviai, teisės nepažeistos nei ginčijamos, nes potvarkio ir sandorio pagrindu nustatytu keliu ir servitutu naudojosi iki minėtų aktų priėmimo ir naudojasi šiandien, todėl neturi teisinio intereso reikalauti panaikinti minėtus aktus, kurių pagrindu duotomis susisiekimo komunikacijomis jie naudojosi ir naudojasi. UAB „Hidroprojekto“ parengtame plane kelias atitinka įstatymų reikalavimus (servitutas nustatytas visam daiktui, kelio plotis 4 m.) (2005-04-04 civ. byla Nr. 3K-3-246/2005 dėl kelio servituto nustatymo, Teismų praktika Nr. 24, 62 psl.) 2006-03-20 apylinkės teismo posėdyje teisų perleidėja D. M. S. ieškinio reikalavimų atsisakė, todėl ieškovai daugiau teisių neįgijo ir negali reikalauti to, ko atsisakė teisių perleidėja D. M. S. . Teismas privalėjo priimti ieškinio atsisakymą ir civilinę bylą nutraukti, tačiau, pažeisdamas įstatymus, to nepadarė. Todėl tretysis asmuo mano, kad apeliacinės instancijos teismas turi ištaisyti šią klaidą ir bylą nutraukti.

14Atsakovė M. J. P. atsiliepimu į ieškovų V. Ž. ir V. Ž. apeliacinį skundą prašo atmesti, bylos dalį dėl ieškovų reikalavimų nutraukti. Nurodo, kad V. ir V. Ž. yra D. M. S. teisių perėmėjai. Ieškovė D. M. S. 2006-03-20 teismo posėdžio metu savo ieškinio atsisakė ir prašė bylą nutraukti, teismo posėdžio protokole pasirašė, kad jai bylos nutraukimo pasekmės yra žinomos. Proceso dalyviai, tame tarpe D. M. S. teisių perėmėjai V. Ir V. Ž. , sutiko su jos prašymu, tačiau teismas nepriėmė jokio procesinio sprendimo, nors turėjo priimti atsakymą nuo ieškinio ir bylą nutraukti (CPK 140 str. ld., 293 str., 294 str.). Nurodė, kad teismas atmesdamas ieškovų ieškinį tinkamai taikė ir aiškino materialines ir procesines teisės normas, šioje dalyje procesiniai sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, todėl ieškovų apeliacinis skundas-atmestinas. Atsiliepimo į ieškovų apeliacinį skundą papildyme atsakovė M. J. P. nurodo, kad parduodant valdai ( - ) žemės sklypą, nepaliktas įvažiavimas į valdas Nr. 16 ir 16a. valdos liko be įvažiavimo, nenustatyti servitutai inžinerinių tinklų naudojimui ir priežiūrai, dėl ko yra kalta Kauno apskrities viršininko administracija, o ne atsakovė.

15Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į atsakovės M. J. P. apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad atsakovė apeliaciniame skunde iš naujo dėsto faktines aplinkybes ir nenurodo, kokias konkrečiai teisės normas pirmos instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netinkamai taikė ar aiškino, tik nurodo, kad šis administracinis aktas turėtų būti pripažintas negaliojančiu, kaip niekinis sandoris (CK 1.78 str.), dėl to, kad ginčijamu 1980 m. administraciniu aktu, nustatytas pravažiavimas neatitinka 2001 m. įsigaliojusio Civilinio kodekso normų. Kauno miesto savivaldybė nesutinka su šiuo argumentu, kadangi apeliantė nenurodė, kokioms konkrečiai imperatyvioms teisės normoms prieštarauja ginčijamas administracinis aktas. Administracinis aktas, priimtas 1980 m., negali būti pripažintas negaliojančiu tuo pagrindu, kad neatitinka teisės aktų normų, įsigaliojusių po jo priėmimo, t.y. 2001 m. Nei administracine, nei teismine tvarka nebuvo nustatyta, kad ginčijamas 1980 m. kovo 12 d. sprendimas buvo priimtas pažeidžiant įstatymus. Taigi jis yra teisėtas. Kaip pažymi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004-06-28 sprendimu šioje byloje (3K-3-393/2004), ginčijamas sprendimas yra administracinis aktas. Administracinis aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, jei yra konstatuota, jog jis yra neteisėtas. Vien ta aplinkybė, jog jis nebuvo įvykdytas, nedaro jo neteisėtu. O tai buvo pagrindinis priešieškinio motyvas dėl ginčijamo administracinio akto panaikinimo. Apeliantė manydama, kad pirmos instancijos teismas netinkamai pritaikė senaties terminą, apeliaciniame skunde nurodo aplinkybę, kad jos teisių pažeidimas prasidėjo nuo Kauno apskrities viršininko 2000-04-27 rašto Nr. 786 gavimo. Dėl šios priežasties, apeliantė mano, senaties termino skaičiavimas negalėjo prasidėti anksčiau. Kauno miesto savivaldybė mano šį motyvą esant nepagrįstu. Jei apeliantė mano, kad jos teisių pažeidimas prasidėjo tik 2000 m., tai nėra pagrindo atsakovei priešieškiniu skųsti 1980 m. administracinį aktą, nes jis apeliantės teisių, jos teigimu, nepažeidė iki jos nurodytos datos. Teismui manant, ieškovės teisių ginčijamu administraciniu aktu pažeidimą atsiradus, nuo šio administracinio akto priėmimo, kauno miesto savivaldybė prašo teismo taikyti senaties terminą nuo tada, kai atsakovė turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Tiek 1964 m. CK, tiek ir 2000 m. CK numato ne vienintelį ieškinio senaties kriterijų. Ieškinio senaties terminas prasideda ne tik tada, kai asmuo žinojo apie savo teisės pažeidimą, bet ir tada, kai jis turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, tačiau dėl aplaidumo ar nerūpestingumo šios aplinkybės nesužinojo (1964 m. CK 86 str.; 2000 m. CK 1.127 1 d.). Vadovaujantis LR teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga (patvirtinta LAT senato 2002-12-20 nutartis Nr. 39): „teismas turi įvertinti, ar ieškovas (šiuo atveju atsakovė pareikšdama priešieškinį) apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau nei toje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo <...> Jeigu senatis priklausytų vien nuo asmens vidinio suvokimo, ieškinio senaties termino eigos pradžia taptų per daug nekonkreti ir neapibrėžta, o ieškinio senaties instituto praktinis taikymas neatitiktų pirminio sumanymo - užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą, skatinti nukentėjusiuosius asmenis operatyviai kreiptis į teismą garantuoti tinkamą ir efektyvų bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Todėl turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas, skirtingai nei realaus sužinojimo momentas, sietinas labiau objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį.“ M. J. P. atveju: ji turėjo sužinoti nuo 1992-10-05 savo pačios prašymo Kauno miesto valdybai, kuris yra byloje (t. 3, b. 1. 72). Iš šio prašymo matyti, jog apeliantė prašė leisti privatizuoti 331 kv. m, t. y. be 48 kv. m ploto skirto įvažiavimui, dydžio žemės sklypą. Be to ieškovė pirmos instancijos teismo posėdžio metu (2001-10-10 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimas b. 1. 82) pripažino jog 1989 m. žinojo apie tai, jog namų valda yra padalinta į dvi namų valdas. Kadangi namų valdų padalinimas ir įvažiavimas buvo numatyti tame pačiame Kauno miesto VK sprendime, darytina išvada, jog ji turėjo žinoti ir apie pravažiavimą. Šią aplinkybę konstatavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004-06-28 sprendimu šioje byloje (3K-3-3 93/2004), grąžindamas bylą nagrinėti pirmos instancijos teismui, kadangi bylą nagrinėję teismai nevertino šios aplinkybės ir nesvarstė galimybės šiuo pagrindu taikyti senatį. Kauno miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas šią bylą iš naujo, įvertino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodytą aplinkybę, pasisakė dėl jos vertinimo ginčijamame sprendime ir pritaikė senaties terminą.

16Patikrinęs apeliacinių skundų faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad jie atmestini.

17Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

18Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Dėl atsakovės M. J. P. apeliacinio skundo

19Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nutraukti civilinę bylą dalyje dėl ieškovų V. ir V. Ž. ieškinio reikalavimų, kadangi pradinė ieškovė D.M. S. , kurios teisių perėmėjai yra V. ir V. Ž. , savo ieškinio reikalavimų atsisakė ir prašė bylą nutraukti.

20Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. CPK 48 straipsnyje, reglamentuojančiame procesinių teisių perėmimą, numatyta, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo ar sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga, ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kitais įstatymų nustatytais atvejais), teismas, jei yra pagrindas, tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas. 2003 m. birželio 19 d. pirkimo ir pardavimo sutartis bei 2003 m. birželio 27 d. perdavimo-priėmimo aktas patvirtina, kad pradinė ieškovė D.M. S. pardavė ir perdavė jai nuosavybės teise priklausiusius statinius, esančius ( - ), V. ir V. Ž. (t. 5, 28-29 b.l.). Perleidusi materialines subjektines teises į statinius, D.M. S. prarado teisinį suinteresuotumą ginčyti Kauno miesto valdybos potvarkius ir gretimų žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis, kurie, juos nuomone, pažeidė jos, kaip statinių, esančių ( - ), savininkės teises. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija akcentuoja, kad ieškovės D.M. S. 2006 m. kovo 20 d. teismo posėdyje padarytas pareiškimas, jog ji atsisako ieškinio ir prašo nutraukti bylą, turi būti vertinamas susietai su tuo faktu, jog ji tuo metu jau nebebuvo statinių, esančių ( - ), savininkė. Todėl toks ieškovės pareiškimas iš esmės laikytinas ne ieškinio atsisakymu, o teismo informavimu apie materialinių subjektinių teisių perleidimą. Pažymėtina, kad iš pirmosios instancijos teismo procesinių veiksmų (nebuvo priimta nutartis, kuri yra privaloma tokiu atveju, dėl ieškinio atsisakymo (CPK 140 str. 1 d.)) galima daryti išvadą, kad jis būtent taip ir vertino D.M. S. veiksmus. Be to, apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad asmuo, kuris perleido materialines subjektines teises, negali savo procesiniais veiksmais užkirsti kelio materialines subjektines teises perėmusiam asmeniu perimti ir procesines teises, kylančias iš perimtų materialinių subjektinių teisių. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pradinę ieškovę procese pakeitė jos teisių perėmėjais ir išnagrinėjo jų patikslintą ieškinį.

21Teisėjų kolegija taip pat negali sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė priešieškinio dalį dėl Kauno miesto vykdomojo komiteto 1980-03-12 sprendimo Nr. 106 „Dėl valdos ( - ) padalinimo“ pripažinimo negaliojančiu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas sprendimas nepažeidžia atsakovės teisių. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovei gyvenamasis namas, esantis ( - ), ir jo priklausiniai grąžinti Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimu 1989 m. rugpjūčio 9 d. Nr.317, o sprendimas „Dėl valdos ( - ) padalinimo“ priimtas 1980 m. kovo 12 d. (t. 1, 36 b.l.). Akivaizdu, kad ginčijamas sprendimas dėl namų valdos ( - ) padalijimo priimtas iki gyvenamojo namo ( - ) grąžinimo atsakovei, todėl jos teisių pažeisti negalėjo. Be to, ginčijamas sprendimas priimtas nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės aktų, o vien tai, jog jis nebuvo įgyvendintas, nedaro jo negaliojančiu ar neteisėtu.

22Kartu apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl senaties termino taikymo, o atsakovės apeliacinio skundo argumentai senaties termino taikymo klausimu atmestini. Nors atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad apie 1980-03-12 sprendimą, kuriuo žemės sklypas, esantis ( - )- ( - ), padalinimas į dvi valdas sužinojo tik gavusi Kauno apskrities viršininko administracijos 2000-04-27 raštą Nr. 786, tačiau byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti kitokią išvadą dėl ieškinio senaties termino ginčyti 1980-03-12 sprendimą pradžios. Pati atsakovė 2001 m. rugsėjo 6 d. teismo posėdyje aiškino, jog 1989 m. jau buvo du namai ( - ) ir ( - ), o ji žinojo, kad tai yra dvi namų valdos. Vadinasi, dar 1989 m. atsakovė žinojo, kad žemės sklype yra dvi namų valdos, todėl būdama atidi ir rūpestinga galėjo ir turėjo pasidomėti kokiu pagrindu (administraciniu aktu, sandoriu ar pan.) žemės sklypas padalintas į dvi namų valdas. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškinio senaties termino pradžios momentu atsakovės reikalavimui pripažinti negaliojančiu Kauno miesto vykdomojo komiteto 1980-03-12 sprendimą Nr. 106 „Dėl valdos ( - ) padalinimo“ laikytini 1989 metai. Kadangi ieškovai prašo atsakovės priešieškinio reikalavimui 1980 m. kovo 12 d. sprendimą pripažinti negaliojančiu taikyti ieškinio senatį, o pagal 1964 m. redakcijos CK bendrasis ieškinio senaties terminas buvo trys metai, tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą ginčyti Kauno miesto vykdomojo komiteto 1980-03-12 sprendimą Nr. 106 „Dėl valdos ( - ) padalinimo“.

23Nors atsakovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl priešieškinio atmetimo (apeliacinio skundo dalykas), tačiau iš atsakovės apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, įrodymų ir teisinių argumentų, kuo pasireiškia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas jos reikalavimas nustatyti kelio servitutą tarp namų valdos ( - ) ir ( - ) pagal VAI „Hidroprojektas“ 1994-06-16 suderintą ir patvirtintą valdos Nr. ( - ) sklypo ribų planą, įpareigojant V. ir A. D. pašalinti tvorą nuo kelio servitutui priskirtos žemės sklypo dalies ir inžinerinių įrenginių, esančių tarp namų ( - ) ir ( - ), neteisėtumas ir nepagrįstumas, todėl dėl šios sprendimo dalies teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

24Remdamasi aukščiau išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti atsakovės apeliacinio skundo jame nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl jis atmestinas. Dėl ieškovų V. ir V. Ž. apeliacinio skundo

25Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovų apeliacinio skundo argumentais, kad priimant Kauno miesto valdybos 1995 m. sausio 31 d. potvarkio Nr. 123-v 30 punktą bei sudarant 1995 m. kovo 10 d. žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr.P19/95-0541, kuria atsakovei M.J. P. parduotas žemės sklypas, esantis ( - ), buvo nesilaikyta teisės aktų reikalavimų bei pažeistos ieškovų teisės pravažiuoti į valdomą žemės sklypą, esantį ( - ).

26Ieškinyje pareikštais reikalavimais, kurių faktinis pagrindas atsakovų Kauno miesto savivaldybės ir M.J. P. neteisėti veiksmai privatizuojant žemės sklypą, esantį ( - ), ieškovai siekia užtikrinti savo teisės pravažiuoti į žemės sklypą, kuriame stovi jiems nuosavybės teise priklausantys statiniai, tinkamą įgyvendinimą. Sprendžiant ar ieškovų reikalavimai pagal ieškinio faktinį pagrindą yra pagrįsti, būtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste įvertinti atsakovų veiksmų teisėtumą pagal tuo metu galiojusius teisės aktus.

27Kaip matyti iš byloje esančio Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimo 1989 m. rugpjūčio 9 d. Nr. 317 „Dėl turto grąžinimo bei jo vertės atlyginimo reabilituotiems asmenims“ išrašo, atsakovei M.J. P. grąžintas gyvenamasis namas, esantis ( - ), su priklausiniais (t. 1, 36 b.l.). Prijungta prie nagrinėjamos bylos Namų valdos ( - ), techninės apskaitos byla patvirtina, kad atsakovei M. J. P. 1989 m. grąžinant gyvenamąjį namą ( - ), jo priklausiniais buvo ūkinis pastatas ( - ) bei stoginė ( - ), kuri yra nuo 1986 m. inventorizuota pravažiavimo, numatyto Kauno miesto vykdomojo komiteto 1980-03-12 sprendime Nr. 106 „Dėl valdos ( - ) padalinimo“, vietoje. Byloje niekas neginčija Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimo 1989 m. rugpjūčio 9 d. Nr. 317 „Dėl turto grąžinimo bei jo vertės atlyginimo reabilituotiems asmenims“, kuriuo atsakovei grąžintas gyvenamasis namas ir jo priklausiniai. Akivaizdu, kad pradinė ieškovė D.M. S. dalies namų valdos ( - ) savininke buvusi nuo 1987-06-11 (t. 2 , b. l. 8) turėjo ir galėjo žinoti, kad ant ginčo pravažiavimo kelio buvo pastatyta ir įteisinta stoginė, kuri užkerta galimybes naudotis įvažiavimu, nustatytu 1980 m. kovo 12 d. sprendimu, tačiau tiek iki 2000 m., kai pareiškė ieškinį dėl žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, tiek ir vėliau ji pati ar jos teisių perėmėjai stoginės gražinimo atsakovei teisėtumo neginčijo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nekylant ginčo dėl Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimo 1989 m. rugpjūčio 9 d. Nr. 317 „Dėl turto grąžinimo bei jo vertės atlyginimo reabilituotiems asmenims“ teisėtumo, nėra jokio teisinio pagrindo svarstyti ar stoginė pastatyta teisėtai, nes atsakovė nuosavybės teisę į stoginę įgijo ne statybos būdu, o administracinio teisės akto, t.y. Vykdomojo komiteto 1989 m. rugpjūčio 9 d. Nr. 317 sprendimo, pagrindu.

28Tai, jog buvusios stoginės ( - ) vietoje šiuo metu stovi statinys ( - ), kuris teisiškai neregistruotas, teisėjų kolegijos vertinimu, neleidžia daryti išvados, kad jis savavališkas. Byloje nėra ginčo statinio neteisėtumą patvirtinančių įrodymų (įstatymų nustatyta tvarka nustatyto savavališkos statybos akto, duomenų apie leidimo statybai pripažinimą negaliojančiu ar neteisėtu, nukrypimų nuo projekto įrodymų ir kt.). Priešingai, byloje yra atsakovei M. J. P. 2000-09-26 išduotas leidimas tvarkyti nekilnojamąją kultūros vertybę, statyti ar griauti statinį jos teritorijoje, statyti garažą buvusios stoginės vietoje, parengtas statinio projektas, remiantis specialiomis projektavimo sąlygomis Nr. 234, išduotomis Kauno m. savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2000-04-06, parengta kita statybai būtina dokumentacija (t. 7, b. l. 141). Pastatas ( - ) inventorizuotas 2001-03-13 (t. 1, b. l. 213). Tai, kad neatlikta šio pastato teisinė registracija, nepatvirtina ieškovų teiginių, kad jis pastatytas neteisėtai, savavališkai ir turėtų būti nugriautas.

29Vykdant žemės reformą pagal Žemės reformos įstatymą namų valdų savininkai įgijo teisę pirkti namų valdai priklausantį valstybinės žemės sklypą (Žemės reformos įstatymo 6, 8 str.). Tiek Kauno miesto valdybos 1995 m. sausio 31 d. potvarkio Nr. 123-v 30 punkto priėmimo, tiek 1995 m. kovo 10 d. žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr.P19/95-0541, kuria atsakovė M. J. P. nupirko 369 kv. m. žemės sklypą, esantį ( - ), sudarymo metu namų valdomis užimtų valstybinės žemės sklypų pardavimą reglamentavo specialiosios teisės normos: 1991 m. liepos 25 d. Žemės reformos įstatymas bei 1993 m. liepos 21 d. nutarimas Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų nežemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“. Taigi, valstybinės žemės sklypo, esančio ( - ), privatizavimas turėjo atitikti būtent šiuos teisės aktus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad žemės sklypas atsakovei M. J. P. parduotas teisėtai. Pagal 1991 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 5 punktą Kaune privačių namų valdoms parduodami faktiško valdos dydžio sklypai, bet ne didesni kaip 0,2 ha. Tokie patys reikalavimai parduodamo žemės sklypo dydžiui buvo numatyti ir 1993-07-21 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 550 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 6.1.1 papunktyje, pagal kurį valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai parduodami piliečiams – privačių valdų savininkams – šioms valdoms faktiškai naudojami žemės sklypai, bet ne didesni už nurodytuosius 4 punkte (ne didesni kaip 0,2 ha Kaune). Naudojamais laikomi valstybinės žemės sklypai, kurie nustatytąja tvarka buvo suteikti naudoti (individualiems gyvenamiesiems namams statyti, komercinei – ūkinei bei nekomercinei veiklai) arba kuriuose yra pastatyti ir naudojami pastatai (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 patvirtintų Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos be aukciono tvarka taisyklių 2 punktas). Faktiškai privačių namų valdoms parduodamo žemės sklypo dydis nustatomas pagal namų valdų techninės apskaitos bylos duomenis. Iš prijungtos prie nagrinėjamos bylos Namų valdos ( - ) techninės apskaitos bylos nustatyta, kad atsakovė M. J. P. faktiškai naudojo 369 kv. m ploto žemės sklypą, nes, kaip jau minėta, 1980 m. kovo 12 d. Kauno m. VK sprendimu Nr. 106 nustatyto pravažiavimo vietoje 1986 m. buvo inventorizuota stoginė, o atsakovės nuosavybės teisės į stoginę įgijimo pagrindo, t.y. Vykdomojo komiteto 1989 m. rugpjūčio 9 d. Nr. 317 sprendimo, niekas neginčija, todėl namų valda prasiplėtė, nes faktiškai buvo užimta statiniais. Kad žemė buvo užimta statiniais, patvirtina ir faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (t. 7, b. l. 48-57), vietos apžiūros protokolas (t. 7, b. l. 79-82), bei byloje esančios fotonuotraukos (t. 3, b. l. 69, 70). Žemės sklypo ribos, prieš jį parduodant atsakovei buvo patikslintos ir suderintos su miesto vyriausiuoju architektu 1993-07-21 LR Vyriausybės nutarimo Nr. 550 nustatyta tvarka (t. 3, b. l. 13). Šis nutarimas nenumatė sąlygos, kad parduodant valstybės žemės sklypą buvo būtinas gretimų valdų savininkų sutikimas.

30Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pardavus faktiškai naudojamą žemės sklypą M. J. P. , per jai parduotą žemės sklypą (tarnaujantį daiktą) buvo nustatytas servitutas naudotis keliu, pravažiavimu į sklypą ( - ) (viešpataujantis daiktas). Taigi, ieškovų interesai patekti į žemės sklypą ( - ), buvo užtikrinti. Be to, teisėjų kolegija akcentuoja, kad iš byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų nustatyta, kad įvažiavimu, numatytu 1980 m. kovo 12 d. sprendimu, ( - ), namų valdos valdytojai niekada nesinaudojo, o įvažiavimui į ( - ), namų valdą faktiškai naudojo tą ( - ), namų valdos dalį, per kurią 1995 m. kovo 10 d. žemės pirkimo-pardavimo sutartyje Nr.P19/95-0541 nustatytas servitutas. Šią aplinkybę patvirtina ir D.M. S. , kurios teisių perėmėjai yra V. ir V. Ž. , pradinio procesinio dokumento turinys (t.1, 5-7 b.l.).

31Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad žemės sklypo, parduoto atsakovei dydis, atitiko teisės aktų keliamus reikalavimus, o pirkimo-pardavimo sutartyje nustatytas servitutas visiškai atitiko tarp dalyvaujančių byloje asmenų susiklosčiusią faktinę padėtį ir jų interesus.

32Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovams ieškinio senatis ginčyti 1995 m. kovo 10 d. žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr.P19/95-0541 prasidėjo 1995 m. balandžio 20 d., kai sutartis buvo įregistruota viešame registre (t.1, 30 b.l.). Sutarties registravimo viešajame registre paskirtis išviešinti sutarties sudarymo faktą. Įregistravus turto perleidimo sandorį, kiekvienas rūpestingas ir atidus suinteresuotas asmuo, kurio teisės gali būti susiję su šio turto teisinio režimo, statuso ar savininko pasikeitimu, gali apie tai sužinoti nuo sandorio įregistravimo dienos. Todėl atsakovams prašant taikyti ieškinio senatį ieškovų reikalavimams pripažinti negaliojančią 1995 m. kovo 10 d. žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr.P19/95-0541, teismas pagrįstai konstatavo, jog ji prasidėjo 1995 m. balandžio 20 d., o baigėsi 1998 m. balandžio 20 d., kai suėjo bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas, nustatytas 1964 m. redakcijos CK. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą ginčyti 1995 m. kovo 10 d. žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr.P19/95-0541.

33Tai, jog administracinėje byloje buvo atnaujintas terminas paduoti skundą dėl Kauno miesto valdybos 1995 m. sausio 31 d. potvarkio Nr.123-v priedo 30 punkto nereiškia, jog taip buvo nustatyta ieškinio senaties termino pradžia ginčyti Kauno miesto valdybos 1995 m. sausio 31 d. potvarkio Nr.123-v priedo 30 punktą ir 1995 m. kovo 10 d. žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr.P19/95-0541. Ieškinio senaties terminas taikomas tik ginčo šaliai prašant (CK 1.126 str. 2 d.), be to, pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senatis yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį. Taigi, ieškinio senatis yra materialinis teisinis, o ne procesinis terminas, todėl procesinio termino skundui paduoti atnaujinimas neturi jokios įtakos sprendžiant ieškinio senaties termino klausimą.

34Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad D.M. S. , kurios teisių perėmėjai yra V. ir V. Ž. , pradiniame ieškinyje nurodė, kad jos teisės pravažiuoti į namų valdą, esančią ( - ), tapo pažeidžiamos, kai 2000 m. vasario 24 d. Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymu Nr.02-01-1498 ir 2000 m. kovo 1 d. sutartimi Nr.P19/2000-0210 žemės sklypas, esantis ( - ), kurio dalis buvo naudojama pravažiuoti į namų valdą, esančią ( - ), buvo parduotas A. ir J. O. . Remdamasi šia faktine aplinkybe, D.M. S. buvo pareiškusi reikalavimus pripažinti negaliojančiais ne tik Kauno miesto valdybos 1995-01-31 potvarkio Nr. 123-v priedo 30 punktą bei 1995-03-10 žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P19/95-0541, sudarytą tarp Kauno miesto Valdybos ir M. J. P. , bet ir 2000 m. vasario 24 d. Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymą Nr.02-01-1498 ir 2000 m. kovo 1 d. sutartį Nr.P19/2000-0210. D.M. S. teisių perėmėjai, pakeitę ieškinio dalyką, reikalavimų pripažinti negaliojančiais 2000 m. vasario 24 d. Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymą Nr.02-01-1498 ir 2000 m. kovo 1 d. sutartį Nr.P19/2000-0210 nebereiškė, tačiau jiems neužkirstos galimybės šia teise pasinaudoti ateityje.

35Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmestini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

36Atmetus šalių apeliacinius skundus nei vienai iš jų bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

37Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

Nutarė

38Apeliacinius skundus atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. ieškovai V. Ž. ir V. Ž. patikslintu ieškiniu prašė panaikinti Kauno... 4. Atsakovė M. J. P. patikslintu priešieškiniu prašo pripažinti... 5. Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. rugsėjo 12 d. sprendimu patikslintą... 6. Ieškovai V. Ž. ir V. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto... 7. 1. Teisių pažeidimas yra aiškus ir neginčytinas, kadangi į namų valdą (... 8. 2. Priimant Kauno miesto Valdybos 1995-01-31 potvarkio Nr. 123-v priedo 30... 9. 3. Kauno miesto apylinkės teismas nustatė, jog J. M. S. , šioje byloje... 10. Atsakovė M. J. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės... 11. Tretysis asmuo A. J. Č. prisidėjimu prie atsakovės M. J. P. apeliacinio... 12. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į ieškovų V. Ž. ir V. Ž.... 13. Tretysis asmuo A. J. Č. atsiliepimu į ieškovų V. Ž. ir V. Ž. apeliacinį... 14. Atsakovė M. J. P. atsiliepimu į ieškovų V. Ž. ir V. Ž. apeliacinį... 15. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į atsakovės M. J. P.... 16. Patikrinęs apeliacinių skundų faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro... 17. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų,... 18. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2... 19. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas... 20. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. CPK 48... 21. Teisėjų kolegija taip pat negali sutikti su apeliacinio skundo argumentais,... 22. Kartu apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo... 23. Nors atsakovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje... 24. Remdamasi aukščiau išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad... 25. Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovų apeliacinio skundo argumentais, kad... 26. Ieškinyje pareikštais reikalavimais, kurių faktinis pagrindas atsakovų... 27. Kaip matyti iš byloje esančio Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos... 28. Tai, jog buvusios stoginės ( - ) vietoje šiuo metu stovi statinys ( - ),... 29. Vykdant žemės reformą pagal Žemės reformos įstatymą namų valdų... 30. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pardavus faktiškai naudojamą žemės... 31. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad žemės... 32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka su... 33. Tai, jog administracinėje byloje buvo atnaujintas terminas paduoti skundą... 34. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad D.M. S. , kurios teisių perėmėjai yra V.... 35. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti... 36. Atmetus šalių apeliacinius skundus nei vienai iš jų bylinėjimosi išlaidos... 37. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 38. Apeliacinius skundus atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo...