Byla 2A-428-212/2011

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Romualdo Januškos, kolegijos teisėjų: Birutės Valiulienės, Zinos Mickevičiūtės (pranešėja), sekretoriaujant Loretai Girdziušienei, dalyvaujant pareiškėjui Č. J. ir jo atstovui adv. Algirdui Biguzui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Č. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal Č. J. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriui, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos Panevėžio teritoriniam skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui dėl juridinio fakto nustatymo

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4Pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis yra neįgalus ir nedarbingas nuo 1946-10-23. Nurodė, kad juridinio fakto pripažinimas yra būtinas šalpos našlaičių pensijai gauti. Pareiškėjui iki 18 metų nebuvo išduotas joks jo invalidumą patvirtinantis dokumentas, nors jo ligos dokumentuose yra nurodyti duomenys apie invalidumą nuo vaikystės.

5Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011-04-01 sprendimu civilinę bylą pagal Č. J. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nutraukė. Nustatė, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius atsisakė skirti šalpos našlaičių pensiją pareiškėjui, nes jis nepateikė skyriui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos išduotos darbingumo lygio pažymos. Šio sprendimo pareiškėjas neskundė. Pagal Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalį nustatytą teisinį reglamentavimą pareiškėjui teisinės pasekmės sukeltų tik juridinę reikšmę turintis faktas, kad jis iki 18 metų buvo pripažintas neįgaliu ir nuo 18 metų sukakties buvo nedarbingas ar iš dalies darbingas, tačiau pareiškėjo prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas teismine tvarka negali būti nustatomas, nes pareiškėjui pirmą kartą invalidumas buvo nustatytas tik 1963-05-29. Šią aplinkybę patvirtino ir pats pareiškėjas. Byloje esančius dokumentus, kuriuose nurodyta, kad pareiškėjo invalidumo priežastis – susirgimas iš vaikystės ar invalidumas nuo vaikystės, teismas nevertino kaip dokumentus patvirtinančius neįgalumo pripažinimo faktą nuo vaikystės, nes iki 1991-11-28, kai buvo priimtas Invalidų socialinės integracijos įstatymas, vaikams iki 16 metų invalidumo grupės nebuvo nustatinėjamos. Asmenims nuo 16 metų, kurių sveikatos sutrikimai ribodavo arba visiškai nutraukdavo jų darbinę veiklą ir dėl to sąlygodavo valstybės paramos poreikį, buvo nustatoma I, II arba III invalidumo grupė. Invalidumo grupės, kurios yra sietinos su (ne)darbingumu, nebuvo nustatinėjamos vaikams iki 16 metų. Nuo 1979 m. atsiradus papildomoms išmokoms - mėnesinėms pašalpoms invalidams nuo vaikystės, kurios buvo skiriamos vadovaujantis „Mėnesinių pašalpų invalidams nuo vaikystės skyrimo ir mokėjimo pagal TSKP CK ir TSRS Ministrų tarybos 1979 m. gegužės 23 d. nutarimą Nr. 469 „Dėl invalidų nuo vaikystės materialinio aprūpinimo gerinimo,, instrukcija“ (toliau - Instrukcija), patvirtinta TSRS valstybinio darbo ir socialinių klausimų komiteto 1979 m. spalio 15 d. nutarimu Nr. 437, vaikams - invalidams buvo pradėta mokėti mėnesinė pašalpa. Pagal šią Instrukciją teisę gauti mėnesinę pašalpą turėjo vyresni kaip 16 metų amžiaus asmenys, Medicininės darbingumo ekspertizės komisijos (toliau-MDEK) pripažinti I arba II grupės invalidais nuo vaikystės, taip pat vaikai-invalidai iki 16 metų amžiaus, turintys medicininius parodymus, suteikiančius teisę gauti pašalpą. Vaikams - invalidams, sukakus 16 metų amžių, MDEK bendra tvarka turėjo nustatyti invalidumą, kurio priežastis - invalidumas nuo vaikystės. Teismas pažymėjo, jog nei Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme ir kituose įstatymuose nebuvo nustatyta, kad asmuo, sergantis atitinkama liga (ligomis), pripažįstamas neįgaliuoju kitaip, nei kompetentingai įstaigai – neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau –NDNT) nustatant jam neįgalumo, darbingumo lygius, t. y. NDNT priėmus sprendimą dėl neįgalumo, darbingumo lygių nustatymo. Dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybės institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais, todėl teismas manė, kad liudytojų parodymai šioje byloje neturi jokios įrodomosios reikšmės ir teismas jais nesirėmė bei civilinę bylą nutraukė.

6Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-04-01 sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas yra neįgalus ir nedarbingas nuo 1946-10-23. Mano, kad teismas tinkamai neįvertino faktinių bylos aplinkybių, netinkamai aiškino materialinės teisės normas, netinkamai taikė procesinės teisės normas ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Juridinę reikšmę turinčio fakto pripažinimui pareiškėjas teismui pateikė visus reikalingus duomenis – dokumentus su įrašais apie susirgimą (invalidumą) nuo vaikystės. Teismas nepagrįstai teisę į našlaičio pensiją apribojo reikalavimu neįgalumo (invalidumo) nuo vaikystės faktą sieti su atitinkama data, t. y. oficialiu neįgalumo (invalidumo) pripažinimu valstybinėje institucijoje, iki asmeniui sukanka 18 metų. Tokios prielaidos, sieti invalidumo nustatymo faktą su jo pripažinimu valstybinėje institucijoje įstatymo nuostatos nesuponuoja. Todėl teismas be pagrindo, netinkamai interpretuodamas įstatymo nuostatą, susiaurino įstatymo taikymo galimybes asmenims įgijusiems invalidumą vaikystėje. Teismo suformuluota nuostata iš esmės pažeidžia pareiškėjo teisę, kylančią iš jo vaikystėje patirto neįgalumo gauti našlaičių pensiją ir tuo pačiu leidžia valstybei nevykdyti pareigos šią pensiją mokėti, tuo pažeidžiant teisingumo, protingumo ir lygiateisiškumo su kitais asmenimis, gaunančiais pensiją dėl jiems nustatyto invalidumo principus. Mano, kad valstybė privalo saugoti ir ginti įgytąsias asmenų teises per socialinės politikos įgyvendinimą ir socialinių garantijų sistemą, siekiant teisingai kompensuoti asmenų patirtus praradimus. Teismas sprendime neteisingai išaiškino Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatas, t. y. šio išstatymo 38 str. 1 d. pakeitimas turėtų apimti ir tuos asmenis, kurie iki priimant minėtą įstatymo pakeitimą akivaizdžiai buvo neįgalūs nuo vaikystės iki 18 metų amžiaus ir šios aplinkybės nesieti su formaliais, nuo asmens būklės nepriklausančiais, asmenų lygiateisiškumą pažeidžiančiais kriterijais. Mano, kad nėra objektyvaus pobūdžio aplinkybių, kad vienos kategorijos asmenys – invalidai iš vaikystės būtų išskirti socialinio aprūpinimo požiūriu priklausomai nuo antraeilių ir formalių kriterijų. Teismas priimdamas sprendimą visiškai netyrė ir nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų, pagrindžiančių prašymą ir turinčių reikšmės prašomam juridiniam faktui nustatyti, t. y. nė kiek nevertino pateiktų dokumentų turinio, kuriuose iš esmės yra įvardytos aplinkybės, pagrindžiančios pareiškėjo teisę į pensijos gavimą. Teismas priėmęs sprendimą nutraukti bylą kaip nenagrinėtiną teisme, t. y. iš esmės išsprendęs bylą, užkirto pareiškėjui kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Mano, kad teismas nutraukdamas bylą pažeidė CPK 293 str., 294 str. nuostatas, todėl yra pagrindas teismo sprendimo naikinimui. Teismas taikydamas ginčo santykių reguliuojančių įstatymų nuostatas, turėjo juos išaiškinti ir taikyti atsižvelgdamas į bendruosius teisės principus, Konstitucijos 29, 30 straipsnių nuostatas, nepažeidžiant asmenų lygybės, nediskriminavimo, teisingumo principų, įtvirtintų ir tarptautiniuose teisės aktuose.

7Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus atstovas prašo panaikinti teismo sprendimą ir pripažinti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas tapo neįgaliu iki jam sukankant 18 metų. Nurodo, kad sutinka su apeliacinio skundo motyvais ir mano, kad valstybės parama neįgaliam asmeniui turi būti teikiama atsižvelgiant ne į pripažinimo, o į tapimo neįgaliu faktą. Tokio fakto nustatymas yra pagrindinė sąlyga skiriant šalpos našlaičių pensiją už mirusią pareiškėjo motiną O. M. J. pagal Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymą. Remiantis Valstybinių šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 11.4 p., teisei gauti šalpos išmoką yra svarbus tapimo neįgaliu faktas.

8Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus atstovė mano, kad teismas teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, priėmė teisėtą sprendimą, todėl naikinti jo nėra pagrindo. Pažymi, jog apelianto motina O. M. J. neatitinka Valstybinių socialinio draudimo našlaičių pensiją už mirusią motiną, šio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas Panevėžio skyriui teisinių pasekmių nesukels.

9Apeliacinis skundas tenkintinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 2 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

10Pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis yra neįgalus ir nedarbingas nuo 1946-10-23 (b. l. 40-41). Pirmosios instancijos teismas nutraukė civilinę bylą nurodydamas, jog pareiškėjui invalidumas yra nustatytas 1963-05-29, o aplinkybių, kurioms esant galima nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, nėra.

11Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Nurodo, kad teismas nepagrįstai teisę į našlaičio pensiją apribojo reikalavimu neįgalumo pripažinimu valstybinėje institucijoje kol asmeniui sukanka 18 metų; teismas netinkamai interpretavo įstatymą ir taip susiaurino jo taikymo galimybes; ši teismo nuostata pažeidžia jo teisę, kylančią iš vaikystėje patirto neįgalumo, gauti našlaičių pensiją.

12Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apelianto argumentais.

13Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2010-06-21 kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių dėl šalpos našlaičių pensijos skyrimo už mirusią motiną O. M. J.. Jo prašymo Socialinės paramos skyrius nepatenkinto, nurodydamas, kad jis turi pateikti neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos išduotą darbingumo lygio pažymą, jeigu mirusiojo našlaitis vaikas, vyresnis kaip 18 metų, yra pripažintas neįgaliu iki 18 metų ir visą laiką nuo 18 metų sukakties yra nedarbingas ar iš dalies darbingas (invalidas), o jo teisė gauti šalpos našlaičių pensiją siejama su jo neįgalumu (invalidumu, b. l. 4).

14Pareiškėjas prašymą grindžia Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, kur numatyta, kad asmenys turi teisę gauti šalpos našlaičių pensiją kai jiems yra sukakę 18 metų ir yra pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki dienos (įskaitytinai), kurią jiems sukako 18 metų, jeigu jie visą laiką nuo 18 metų sukakties yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai).

15Suinteresuotas asmuo, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrius sutiko su juridinio fakto nustatymu.

16Pažymėtina, kad pensijos asmenims skiriamos ir mokamos tiek pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatas, tiek ir pagal Valstybinių šalpos išmokų įstatymą. Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymo (toliau Įstatymas) 3 straipsnis nustato mokamas šalpos išmokų rūšys, tarp kurių yra ir šalpos našlaičių pensija. Įstatymo 18 straipsnyje numatyta, kad šalpos išmokas skiria ir moka savivaldybių administracijos, vadovaudamosi šiuo įstatymu ir Vyriausybės patvirtintais Valstybinių šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatais.

17Valstybinės socialinio draudimo pensijos mokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto (Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 7 str.).

18Jau minėta, kad pareiškėjas kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių, bet ne į VSDFV Panevėžio skyrių, todėl nagrinėjant jo pareiškimą taikomas Lietuvos Respublikos valstybinių šalpos išmokų įstatymas. Iš nurodytų pareiškime aplinkybių bei pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas nuo 1946-10-23 susirgo ir buvo gydomas nuo poliomielito (b. l. 5-8). Iš viešoje erdvėje skelbiamos informacijos nustatyta, kad poliomielitas – ūminė virusinė infekcinė liga, dar vadinama vaikų infekciniu paralyžiumi ir sukelia atitinkamų galūnių raumenų susilpnėjimą bei paralyžių (http://lt.wikipedia.org.). Apeliacinės instancijos teisme pareiškėjas paaiškino, kad persirgęs poliomielitu, t. y. nuo 1946-10-23 jis visą gyvenimą buvo tik iš dalies darbingas.

19Pareiškėjas dėl persirgtos ligos 1957-01-02 gydytojų komisijos prie Panevėžio miesto Karinio komisariato, pripažintas netinkamu karinei tarnybai ir išbrauktas iš įskaitos (b. l. 10-11). 1963-05-29, t. y. jau tapus pilnamečiu, pareiškėjui nustatyta 3 invalidumo grupė (b. l. 9, 12-14).

20Pareiškėjas paaiškino, kad persirgęs poliomielitu, t. y. nuo 1946-10-23 jis visą gyvenimą buvo tik iš dalies darbingas.

21Visos šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas nuo 1946-10-23 tapo neįgalus. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad Lietuvos TSR, kur galiojo TSRS įstatymai, vaikams iki 16 metų invalidumas nebuvo nustatinėjamas. Tačiau teismas padarė klaidingą išvadą, kad esant 1963-05-29 nustatytam invalidumui, juridinis faktas nenustatomas.

22Įstatymas reglamentuoja, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 str.). Pareiškėjas negali pateikti dokumentų, kad iki 18 metų jis buvo neįgalus, nes tokie dokumentai nebuvo išduodami, todėl šis faktas nustatytinas teismo sprendimu.

23Kadangi pareiškėjui suteikta Valstybės garantuojama teisinė pagalba, apmokant ją 100 proc., o suinteresuoti asmenys nuo bylinėjimosi išlaidų atleistos, bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto (CPK 96 str. 4 d., 99 str.).

24Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

25Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

26Č. J. pareiškimą patenkinti.

27Tikslu gauti šalpos našlaičių pensiją pagal Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 8 straipsnio 3 dalį, nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Č. J., gim. ( - ), a. k. ( - ) nuo 1946 m. spalio 23 d. yra neįgalus.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. Pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis... 5. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011-04-01 sprendimu civilinę bylą... 6. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Panevėžio miesto... 7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Panevėžio miesto... 8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio... 9. Apeliacinis skundas tenkintinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo... 10. Pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis... 11. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Nurodo, kad... 12. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apelianto argumentais.... 13. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2010-06-21 kreipėsi į... 14. Pareiškėjas prašymą grindžia Valstybinių šalpos išmokų įstatymo 8... 15. Suinteresuotas asmuo, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos... 16. Pažymėtina, kad pensijos asmenims skiriamos ir mokamos tiek pagal... 17. Valstybinės socialinio draudimo pensijos mokamos iš Valstybinio socialinio... 18. Jau minėta, kad pareiškėjas kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės... 19. Pareiškėjas dėl persirgtos ligos 1957-01-02 gydytojų komisijos prie... 20. Pareiškėjas paaiškino, kad persirgęs poliomielitu, t. y. nuo 1946-10-23 jis... 21. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas nuo 1946-10-23 tapo... 22. Įstatymas reglamentuoja, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius... 23. Kadangi pareiškėjui suteikta Valstybės garantuojama teisinė pagalba,... 24. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 25. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 1 d. sprendimą... 26. Č. J. pareiškimą patenkinti.... 27. Tikslu gauti šalpos našlaičių pensiją pagal Valstybinių šalpos išmokų...