Byla 2-1726/2014
Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, priimtos uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus sadutė“ bankroto byloje Nr. B2-2616-104/2014; tretieji asmenys: K. A. A., R. A., Z. A. ir L. M

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Casterbridge Inc. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 1 d. nutarties, kuria atmestas pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, priimtos uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus sadutė“ bankroto byloje Nr. B2-2616-104/2014; tretieji asmenys: K. A. A., R. A., Z. A. ir L. M..

2Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi iškėlė UAB „Vilniaus sadutė“ (toliau – atsakovas) bankroto bylą. Atsakovo akcininkas Casterbridge Inc. (toliau – pareiškėjas) 2012 m. gruodžio 17 d. kreipėsi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą prašydamas atsakovo bankrotą pripažinti tyčiniu. Pareiškėjo teigimu, 2008 m. birželio 25 d. įsigijęs 50 proc. atsakovo akcijų, jis aktyviai domėjosi įmonės veikla, tačiau įmonės vadovė L. M., akcininkai Z. A. ir K. A. A. bei jų sūnus R. A. neteikė pareiškėjui informacijos apie įmonės veiklą, slėpė apie įmonei gresiantį nemokumą ir jį nulėmusius sandorius, nors pareiškėjas ne kartą raštu kreipėsi į įmonės vadovę su prašymu informuoti apie įmonės finansinę padėtį ir šaukiamus akcininkų susirinkimus. Sužinojęs apie bankroto bylos iškėlimą, pareiškėjas kreipėsi į kreditorius su pasiūlymu sudaryti taikos sutartį bankroto byloje, taikos sutarties projekte nurodydamas, kad įsipareigoja atsiskaityti su visais kreditoriais per du mėnesius nuo teismo nutarties, kuria būtų patvirtinta taikos sutartis, įsiteisėjimo dienos. Nė vienas iš kreditorių su tokiomis taikos sutarties sąlygomis nesutiko.

5Pareiškėjo nuomone, aukščiau nurodyti asmenys, veikdami bendrai, siekė neteisėtai įgyti atsakovo turtą ir tokiu būdu padaryti didelės žalos vienam iš akcininkų – pareiškėjui, todėl yra pagrindas teigti, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia. Atsakovas, atstovaujamas direktorės L. M., sudarė įmonės veiklos tikslų neatitinkančius sandorius, dėl kurių įmonė tapo nemoki. Sutartys, kurių pagrindu kilo kreditorių finansiniai reikalavimai: 1) 2007 m. gruodžio 6 d. su UAB „Mediteranija“ sudarytoje negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje buvo numatyta, kad vienašališkas sutarties nutraukimas dėl atsakovo kaltės vertinamas 300 000 Lt bauda. Kadangi R. A. perėmė UAB „Mediteranija“ reikalavimo teisę pagal šią sutartį į 300 000 Lt baudą, darytina išvada, kad atsakovas pažeidė sutartį (vienašališkai ją nutraukė). Pareiškėjo nuomone, atsakovo direktorės L. M. veiksmai, sudarant sutartį, kurioje numatytos neprotingo dydžio netesybos, ją nutraukiant ir sutinkant dėl baudos mokėjimo, vertintini kaip neteisėti ir prieštaraujantys įmonės tikslams. R. A., perėmęs reikalavimo teisę iš UAB „Mediteranija“, siekia įgyti atsakovo turtą, nes atsisako sudaryti taikos sutartį bankroto byloje; 2) UAB „Elvora“ atliko tuos pačius darbus, įvardytus UAB „Mobili statyba“ darbų atlikimo aktuose, todėl darytina išvada, kad UAB „Mobili statyba“ 203 999,63 Lt reikalavimas yra fiktyvus; 3) UAB „Naresta“ ir atsakovą siejo statybos rangos teisiniai santykiai, kurie vertintini kaip pažeidžiantys pareiškėjo (akcininko) teisėtus interesus, kadangi darbai buvo atliekami ne tik atsakovui nuosavybės teise priklausančiose patalpose ( - ), bet ir atsakovo akcininkams Z. A. ir K. A. A. nuosavybės teise priklausančiose patalpose, esančiose tame pačiame pastate. Be to, UAB „Naresta“ atliktų darbų aktuose fiksuojamos atliktų darbų apimtys neatitinka realiai atliktų darbų. UAB „Naresta“ atliktų darbų kaina negalėjo būti padengta iš atsakovo pajamų, o kitų finansavimo šaltinių nebuvo numatyta; 4) UAB „Elvora“ yra atsakovo kreditorius, kurio 76 420 Lt reikalavimo teisę bandė perimti pareiškėjas, tačiau UAB „Elvora“ nurodė, kad šį reikalavimą už mažesnę sumą perėmė R. A.; 5) UAB „Baltic Communication Group“ perėmė teises ir įsipareigojimus pagal atsakovo ir UAB „Stesa“ 2007 m. gruodžio 28 d. sudarytą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kurios pagrindu atsakovui kilo pareiga sumokėti 250 000 Lt baudą. Prie šios sutarties sudarytas papildomas susitarimas ir UAB „Stesa“ prašymas pagrindžia faktą, kad būtent UAB „Stesa“ netinkamai vykdė sutartį, todėl atsakomybė turėjo kilti ne atsakovui.

6Pareiškėjo nuomone, aukščiau nurodytus sandorius atsakovo direktorė sudarė iš anksto žinodama, kad jų negalės įvykdyti, nes iš įmonės veiklos gaunamos pajamos buvo nepakankamos padengti sandoriais prisiimtų įsipareigojimų, o kitų finansavimo šaltinių įmonėje nebuvo numatyta. Didžioji dalis atsakovo įsiskolinimų susidarė dėl baudų už neįvykdytas sutartis ir už statybos rangos darbus, atliktus remontuojant atsakovo patalpas ( - ). Pareiškėjas pripažino, kad atsakovo patalpos realiai buvo remontuojamos, tačiau atkreipė dėmesį, jog nurodytame pastate patalpas turi ir atsakovo akcininkai Z. A. bei K. A. A., kurie jas įsigijo iš sūnaus R. A.. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas teigė, kad, siekiant padidinti atsakovo įsiskolinimą ir pagerinti kitų asmenų turto būklę, visos pastato remonto išlaidos buvo priskirtos atsakovui, tokiu būdu sukuriant įmonės nemokumo būseną.

7Dėl atsakovo vadovės L. M. veiksmų pareiškėjas nurodė, kad jis aktyviai naudojosi savo neturtinėmis teisėmis, tačiau jos buvo ignoruojamos. Pareiškėjas 2009 m. ne kartą kreipėsi į atsakovo vadovę su prašymais pateikti įmonės finansinę ataskaitą ir sušaukti eilinį visuotinį akcininkų susirinkimą, bet ji ignoravo šiuos prašymus. Pareiškėjo teigimu, atsakovo vadovė ir kiti akcininkai tyčia neteikė informacijos siekiant nuslėpti neteisėtus veiksmus. Kreditorių finansiniai reikalavimai kilo iš pareigos sumokėti netesybas. Atsakovo vadovė nesiėmė jokių veiksmų, kad šios pareigos būtų išvengta, neginčijo ir sutiko su nepagrįstai didelėmis netesybomis. Atsakovo vadovė sudarė įmonei nenaudingus sandorius, įmonės išlaidoms priskyrė kitų asmenų patalpų pagerinimo darbų išlaidas ir nesiėmė veiksmų įmonės mokumui išlaikyti. Šių neteisėtų veiksmų padarinys yra atsakovo nemokumas, dėl kurio pareiškėjas patyrė akcijų pirkimo sutarties kainos dydžio nuostolius, nes akcijų vertė dabar lygi nuliui.

8Dėl kitų akcininkų ir R. A. veiksmų pareiškėjas nurodė, kad Z. A. ir K. A. A., kuriems priklauso 50 proc. atsakovo akcijų, bendradarbiaudami su atsakovo vadove L. M. ir savo sūnumi R. A., tyčiniais veiksmais mažino įmonės akcijų vertę ir siekė pagerinti asmeninį turtą. Didelė dalis atsakovo įsiskolinimų susidarė už statybos rangos darbus, atliktus remontuojant atsakovo patalpas ( - ). Nurodytu adresu patalpas turi ir atsakovo akcininkai K. A. A. bei Z. A., kurie patalpas įsigijo iš savo sūnaus R. A.. Darytina išvada, kad šie akcininkai neatlygintinai pagerino savo turtą, o atsakovas dėl to patyrė nuostolių, iš kurių kildinami finansiniai reikalavimai bankroto byloje. Be to, K. A. A. ir Z. A. nebendravo su pareiškėju, teigdami, kad įmonė veikia sklandžiai, nors tuo metu teisme jau buvo nagrinėjamas klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo. R. A., bendradarbiaudamas su atsakovo direktore, suorganizavo statybos rangos sutarčių sudarymą, sukūrė atsakovo nemokumo būseną ir siekia tapti pagrindiniu atsakovo kreditoriumi, kad galėtų už finansinius reikalavimus perimti atsakovo turtą. Tokiais veiksmais minėti asmenys sumažino atsakovų akcijų vertę ir padarė turtinės žalos pareiškėjui (akcininkui).

9II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

10Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 1 d. nutartimi pareiškėjo pareiškimą atmetė. Pirmiausia teismas pažymėjo, kad pareiškimas atmestinas kaip paduotas asmens, neturinčio tokios teisės, nes pagal ĮBĮ 20 straipsnį prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu gali paduoti įmonės kreditoriai arba bankroto administratorius. Kitiems asmenims, pavyzdžiui, įmonės akcininkui, nesuteikta teisė tiesiogiai reikšti teismui prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu. Tačiau, atsižvelgdamas į viešą interesą bankroto byloje, teismas pasisakė dėl atsakovo bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindų. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo teiginiams pagrįsti nurodę eilę atsakovo vadovės L. M. sudarytų sandorių, kurie buvo pagrindu kreditorių finansiniams reikalavimams pareikšti, ir eilę sandorių, kuriais reikalavimo teisės buvo perleistos (reikalavimo perleidimo sutartys, sudarytos tarp R. A. ir UAB „Mobili statyba“, UAB „Mediteranija“, J. A. ir UAB „Naresta“). Teismas nustatė, kad pareiškėjo nurodyti sandoriai buvo nagrinėjami teismų pagal pareiškėjo ieškinius. Trumpai aprašęs teismų nagrinėjamų civilinių bylų faktines aplinkybes ir jų išnagrinėjimo rezultatus bei pažymėjęs, kad šiose bylose nenustatytas pareiškėjo nurodytų sandorių ydingumas, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad šie sandoriai sudaryti atsakovo vadovei ir akcininkams netinkamai valdant įmonę. Teismo nuomone, pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl pradėto ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-00128-09 nepatvirtina, kad atsakovo bankrotas yra tyčinis. Byloje nepasitvirtino pareiškėjo teiginiai, kad atsakovo lėšomis buvo pagerintas turtas, priklausantis įmonės akcininkams K. A. A. bei Z. A.. Kitų neteisėtų atsakovo vadovės L. M. veiksmų, kurie privedė įmonę prie bankroto, teismas nenustatė. Pareiškėjo teiginiai, kad statybos darbai kelis kartus viršijo atsakovo pajamas, teismo nuomone, nereiškia, kad įmonės valdymo organai turėjo tyčia privesti įmonę prie bankroto, nes statybos darbai perkami siekiant turto būklės pagerinimo. Paprastai investicijos viršija pajamas, o priešingu atveju įmonės augimas būtų neįmanomas. Teismas pažymėjo, kad versle absoliučiai visi sandoriai nebūna pelningi, nes egzistuoja tam tikra rizika, kad sandoris ar vykdomas projektas gali būti nesėkmingi. Atsakovo vadovė patvirtino, kad kiekvienas jos sudarytas sandoris buvo suderintas ne tik su akcininkais K. A. A. bei Z. A., bet ir kitu akcininku UAB „Baltijos turto holdingas“, taip pat su ieškovu, kai jis tapo atsakovo akcininku. Teismo nuomone, atsakovo bankrotą nulėmė verslo nesėkmė 2008 m. prasidėjus pasaulinei ekonominei krizei, o ne tyčiniai įmonės vadovės veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Nenustatęs tyčinio bankroto požymių, teismas pareiškimą atmetė.

11III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

12Atskiruoju skundu pareiškėjas Casterbridge Inc. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 1 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pripažinti UAB „Vilniaus sadutė“ bankrotą tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

131. Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kurių teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė. 2007 m. gruodžio 6 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis tarp atsakovo ir UAB „Mediteranija“. UAB „Mediteranija“ iniciatyva vienašališkai nutraukus sutartį, atsakovui kilo pareiga mokėti 300 000 Lt baudą. Reikalavimas dėl baudos sumokėjimo patvirtintas įsiteisėjusiu teismo įsakymu, kurio L. M. neginčijo. Nuo 2005 m. iki 2008 m. atsakovas iš UAB „Naresta“ užsisakė statybos darbų 1 433 219,24 Lt sumai. UAB „Mobili statyba“ ir atsakovas sudarė statybos rangos sutartį Nr. 20080204, pagal kurią atsakovas už neva 2008 m. atliktus darbus turėjo sumokėti UAB „Mobili statyba“ 203 999,63 Lt. Atsakovas nuo 2007 m. iki 2008 m. iš UAB „Elvora“ užsisakė statybos darbų 155 162,46 Lt sumai. Taigi statybos darbus atsakovui priklausančiose patalpose tuo pat metu atliko trys įmonės. Atsakovo patalpos buvo pripažintos tinkamomis naudotis dar 2005 m., buvo itin geros būklės, reikalavo tik kosmetinio remonto, todėl nesuprantama, kokios objektyvios aplinkybės galėjo nulemti būtinybę papildomai užsisakyti statybos rangos darbų dviejų milijonų sumai. UAB „Baltic Communication Group“ perėmė įsipareigojimus ir teises pagal atsakovo ir UAB „Stesa“ 2007 m. gruodžio 28 d. sudarytą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kurios pagrindu atsakovui kilo pareiga sumokėti 250 000 Lt baudą. R. A. yra pagrindinis atsakovo kreditorius, įsigijęs finansinius reikalavimas iš kitų kreditorių už žymiai mažesnes kainas, pavyzdžiui, 300 000 Lt reikalavimas įsigytas už 35 000 Lt, o 250 000 Lt reikalavimas – už 10 000 Lt.. Jeigu šie finansiniai reikalavimai būtų pagrįsti (ne fiktyvūs), nei UAB „Mediteranija“, nei UAB „Baltic Communication Group“ nebūtų sutikę perleisti šiuos reikalavimus už tokias mažas sumas, kadangi atsakovas turėjo pakankamai turto visiškai įvykdyti šiuos reikalavimus. Pareiškėjas siūlė sudaryti taikos sutartį bankroto byloje, padengdamas visų kreditorių finansinius reikalavimus, tačiau pasiūlymas buvo atmestas. Tai dar kartą patvirtina L. M. ir R. A. siekį, perėmus kitų kreditorių finansinius reikalavimus, neteisėtai perimti visą atsakovo turtą.

142. Dėl atsakovo sudarytų sandorių prieštaravimo įmonės veiklos tikslams ir interesams. Teismas net nevertino pareiškėjo nurodytų sandorių ydingumo, o apsiribojimo civilinių bylų Nr. 2-652-25/2012, Nr. 2-2079-104/2014, Nr. 2-651-258/2012 ir jose priimtų sprendimų trumpa apžvalga. Šiose byloje pagal pareiškėjo ieškinius buvo sprendžiamas klausimas dėl UAB „Mediteranija“, UAB „Mobili statyba“, UAB „Naresta“ ir UAB „Baltic Communication Group“ finansinių reikalavimų pripažinimo negaliojančiais. Pirma, šioje ir minėtose bylose iš esmės skyrėsi bylos nagrinėjimo dalykas, t. y. nebuvo sprendžiamas klausimas, ar sudaryti sandoriai prieštarauja įmonės veiklos tikslams. Antra, pareiškėjo reikalavimai dėl UAB „Mediteranija“ ir UAB „Naresta“ apskritai nebuvo išnagrinėti, nes bylos buvo nutrauktos. Trečia, atsakovo sudarytų sandorių ydingumą, jų prieštaravimą įmonės veiklos tikslams ir interesams pagrindžia visuma byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir įrodymų, kurių teismas net nevertino: atsakovas be teisinio pagrindo prisiėmė trečiųjų asmenų prievoles; atsakovas prisiėmė pareigą sumokėti tretiesiems asmenims netesybas (baudas) be kaltės; atsakovo sudarytos statybos rangos sutartys neatitiko įmonės veiklos tikslų; atsakovas sudarė kitus nenaudingus sandorius. Teismas, konstatuodamas, kad byloje nenustatyta aplinkybių, pagrindžiančių pareiškime išvardytų sandorių ydingumo, apskritai nevertino pateiktų rašytinių įrodymų, nutartį grindė deklaratyviais teiginiais, kurie prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms ir rašytiniams įrodymams. Pareiškėjas daro išvadą, kad skundžiama nutartis yra nemotyvuota.

153. Dėl pareiškėjo (akcininko) neinformavimo. Teismo argumentai, kad atsakovo vadovė sudaromus sandorius derindavo ir su pareiškėju, vertintini itin kritiškai, nes prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Teismui buvo pateikti pareiškėjo prašymai, adresuoti įmonės vadovei L. M. ir kitam akcininkui K. A. A., kurie patvirtina, kad pareiškėjui jokia informacija apie įmonę nebuvo teikiama.

164. Dėl iškeltos baudžiamosios bylos. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamoje byloje Nr. 1-116-200/2014 L. M. kaltinama tuo, kad, vykdydama R. A. nurodymus, turėdamas savo žinioje atsakovo turtą ir turėdama tikslą jį iššvaistyti R. A. naudai, tyčia R. A. nurodymu pasirašė su skirtingomis įmonėmis sutartis dėl statybos rangos darbų atlikimo ir pasirašė tariamą nuomos sutartį su UAB „Baltic Communication Group“, iš anksto žinodama, kad šia sutartimi siekiama sukurti fiktyvų kreditorinį reikalavimą. Šios aplinkybės tiesiogiai pagrindžia pareiškėjo išvardytus atsakovo tyčinio bankroto požymius.

175. Dėl kitų įrodymų, pagrindžiančių įmonės vadovės ir akcininkų veiksmų neteisėtumą. UAB „Elvora“ 2009 m. kovo 24 d. pateikus ieškinį dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo, atsakovo vadovė su juo nesutiko, argumentuodama tuo, kad įmonė yra moki. Teismas, konstatavęs, kad atsakovo finansiniai įsipareigojimai (1 937 111 Lt) neviršija pusės į įmonės balandą įrašyto turto vertės (4 534 864 Lt), atsisakė iškelti bankroto bylą. Tačiau po dviejų mėnesių UAB „Naresta“ pateikus ieškinį dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo, atsakovo vadovė su juo sutiko, nors pagal teismui pateiktą atsakovo balansą buvo akivaizdu, kad atsakovo finansinė padėtis per šį laiką iš esmės nepasikeitė, t. y. atsakovo finansiniai įsipareigojimai (1 958 286 Lt) neviršijo pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės (4 480 797 Lt), t. y. įmonė buvo moki. Visos faktinės aplinkybės, egzistavusios tiek iki bankroto bylos iškėlimo, tiek po bankroto bylos iškėlimo, patvirtina, kad informacija nuo pareiškėjo buvo slepiama tyčia, siekiant įgyvendinti vienintelį tikslą – perimti už nepagrįstai sukurtus kreditorinius reikalavimus atsakovo turtą.

186. Dėl procesinės teisės normų pažeidimų. Skundžiama nutartis yra visiškai nemotyvuota ir neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Skundžiamoje nutartyje nurodyta jos priėmimo data – 2013 m. liepos 1 d., nors buvo priimta 2014 m. liepos 1 d., nenurodyta jos apskundimo tvarka ir terminai. Pareiškėjas skundžiamą nutartį gavo tik 2014 m. liepos 3 d.

19Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovo BUAB „Vilniaus sadutė“ administratorius UAB „Bankroto centras“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 1 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad buvęs atsakovo administratorius UAB „Būrai“ byloje yra pateikęs atsiliepimą į pareiškėjo pareiškimą. Juo prašė pareiškimo netenkinti, nes, patikrinus atsakovo sandorius, nenustatė pagrindo kreiptis į teismą nei dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, nei dėl tyčinio bankroto pripažinimo, be to, nerado pagrindo manyti, kad iš likusio atsakovo turto nebus galima įvykdyti įmonės finansinių įsipareigojimų, kadangi atsakovo turimo turo vertė yra pakankama visiems teismo patvirtintiems kreditoriniams reikalavimams patenkinti. Dabartinis bankroto administratorius UAB „Bankroto centras“ atliko preliminarų atsakovo sandorių vertinimą ir taip pat nenustatė pagrindo kreiptis į teismą nei dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, nei dėl tyčinio bankroto pripažinimo. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą vieną iš privalomų tyčinio bankroto nustatymo sąlygų yra tai, kad įmonės vykdė tyčinius veiksmus, dėl kurių yra pagrindo matyti, jog iš likusio turto nebus galima įvykdyti įmonės finansinių įsipareigojimų. Nagrinėjamu atveju šios sąlygos nėra. Be to, bankroto administratoriaus teigimu, vadovaujantis aktualiomis ĮBĮ nuostatomis, pareiškėjas (akcininkas) apskritai neturėjo teisės paduoti pareiškimo dėl atsakovo bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl yra pagrindas šią bylą nutraukti.

20Atsiliepimu į atskirąjį skundą trečiasis asmuo L. M. prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 1 d. nutartį palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

211. Dėl pagrindo pripažinti atsakovo bankrotą tyčinio nebuvimo. Nėra pagrindo atsakovo bankrotą pripažinti tyčiniu, nes: 1) atsakovo bankrotas neatitinka tyčinio bankroto požymių; 2) likusio atsakovo turto pakanka įvykdyti visus įmonės finansinius įsipareigojimus, su tuo sutinka ir pareiškėjas; 3) pareiškėjo nurodyti sandoriai yra patikrinti bankroto administratoriaus, jis nenustatė tyčinio bankroto požymių; 4) byloje nėra duomenų apie atsakovo privedimą prie bankroto tyčia, o pareiškėjo nurodyti sandoriai yra nuginčijami, jie galioja, todėl nėra pagrindo jais abejoti; 5) pareiškėjas kitose bylose ginčijo šiuos sandorius, tačiau, suprasdamas reikalavimų atsisakymo pasekmes, reikalavimų sandorius pripažinti negaliojančiais atsisakė, reikalavo pripažinti negaliojančiais tik kreditorių finansinius reikalavimus ir reikalavimų perleidimo sutartis.

222. Dėl atskirojo skundo argumentų nepagrįstumo ir neteisėtumo. Apeliantas klaidina teismą niekuo neparemtais samprotavimais apie tariamą atsakovo vadovės veiklą. Atsakovas aptariamais sandoriais siekė pelno ir veiklos tęstinumo. Įmonės veiklos rezultatą nulėmė objektyvios priežastys – dėl ekonominės krizės sumažėjusios pajamos patalpų nuomos sektoriuje. Apeliantas nesąžiningai nurodo, kad įmonės vadovė tyčia neteikė informacijos apie įmonės finansinę būklę. Įrodymų, kad pareiškėjo nurodomi raštai būtų įteikti atsakovui, nepateikta. Atsakovo vadovei apie tokius laiškus nežinoma. Be to, nėra jokio teismo sprendimo, patvirtinančio, kad apeliantui (akcininkui) nebuvo teikiama informacija. Apeliantas pirko atsakovo akcijas ekonominio sunkmečio metu ir prisiėmė tokios investicijos riziką. Jeigu apeliantas manė, kad įmonės vadovė L. M. blogai valdė įmonę, galėjo inicijuoti atleidimą iš pareigų. Apeliantas deklaruoja tariamą galimybę teikti finansavimą atsakovo veiklai. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas buvo nustatęs terminą apeliantui sumokėti į teismo depozitinę sąskaitą 2 663 194,88 Lt, reikalingus atsiskaityti su kreditoriais. Tačiau apeliantas paprašė sustabdyti bankroto bylą, kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla, taip pat prašė pakeisti nustatytą terminą, iki kada jis turėjo sumokėti minėtas lėšas, nustatant naują terminą, t. y. 1 mėnesį po bankroto bylos nagrinėjimo atnaujinimo. Be to, apeliantas nesąžiningai teigia, kad siūlė sudaryti taikos sutartį kreditoriams itin palankiomis sąlygomis. Apeliantas nutyli vieną esminę aplinkybę, dėl kurios yra pagrindo matyti, jog buvo siekiama užvaldyti kreditorių reikalavimus už juos neatsiskaitant su kreditoriais, kadangi pareiškėjas nesąžiningai siekė įgyti kreditorinius reikalavimus su atidėtais mokėjimais. Apelianto nurodomo ikiteisminio tyrimo pabaiga neturi įtakos sprendžiant atsakovo bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą.

23Atsiliepimu į atskirąjį skundą trečiasis asmuo R. A. prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 1 d. nutartį palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

241. Dėl skundžiamos nutarties pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas, įvertinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį.

252. Dėl akcininko teisės paduoti pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. ĮBĮ akcininkui nenumato tokios teisės, todėl yra pagrindas bylą nutraukti.

263. Dėl esminių atskirojo skundo argumentų nepagrįstumo ir neteisėtumo. Apeliantas kitose bylose ginčijo šiuos sandorius, tačiau, suprasdamas reikalavimų atsisakymo pasekmes, reikalavimų sandorius pripažinti negaliojančiais atsisakė, reikalavo pripažinti negaliojančiais tik kreditorių finansinius reikalavimus ir reikalavimų perleidimo sutartis.

274. Dėl apelianto nesąžiningų teiginių apie tariamą siekį atsiskaityti su atsakovo kreditoriais. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas buvo nustatęs terminą apeliantui sumokėti į teismo depozitinę sąskaitą 2 663 194,88 Lt, reikalingus atsiskaityti su kreditoriais. Tačiau apeliantas paprašė sustabdyti bankroto bylą, kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla, taip pat prašė pakeisti nustatytą terminą, iki kada jis turėjo sumokėti minėtas lėšas, nustatant naują terminą, t. y. 1 mėnesį po bankroto bylos nagrinėjimo atnaujinimo. Atsižvelgiant į tai, R. A. turėjo pagrindą manyti, kad buvo siekiama užvaldyti kreditorių reikalavimus už juos neatsiskaitant su kreditoriais, kadangi apeliantas nesąžiningai siekė įgyti kreditorinius reikalavimus su atidėtais ir jokiomis priemonėmis neužtikrintais mokėjimais.

28Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas UAB „Naresta“ prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 1 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

291. Pareiškėjas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, nes pasirinko taktiką skųsti praktiškai visus atsakovo sandorius. Teismui atmetus vienus ieškinius, remiantis tomis pačiomis aplinkybėmis teikiami kiti ieškiniai. Tokiu būdu vilkinamas bankroto bylos nagrinėjimas. Pareiškėjas kelis kartus tikslino aplinkybes, kuriomis remiantis prašoma pripažinti atsakovo bankrotą tyčiniu, kiekviename posėdyje teikė vis naujus dokumentus, siekdamas ne išnagrinėti bylą, o įklampinti proceso dalyvius į nesibaigiantį bylinėjimąsi. Pats atskirasis skundas paremtas aiškiai deklaratyviomis ir bendromis frazėmis, į kurias net neįmanoma atsikirsti. Pareiškėjas remiasi aplinkybėmis, kurių niekaip neįrodinėja, pavyzdžiui, jo teiginys, kad ieškovas darbus atliko ne atsakovo, o trečiųjų asmenų naudai arba kad tuos pačius darbus tuo pat metu atliko trys skirtingos įmonės.

302. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad ieškovo pagal statybos rangos sutartis atsakovo patalpose atlikti darbai sudaro pagrindą pripažinti atsakovo bankrotą tyčiniu. Vertinant ieškovo atliktus darbus būtina atsižvelgti į šias aplinkybes: 1) atsakovo patalpos buvo remontuojamos kelis kartus, jų atlikimo metu buvo keičiami projektiniais sprendimai, dėl kurių kai kurie darbai buvo perdaromi, patalpos pritaikomos nuomininkų pageidavimams; ieškovas atliko rekonstrukcijos darbus ir dalinę apdailą; 3) patalpos buvo pakartotinai remontuojamos po 2008 m. liūties; 4) atlikti darbo buvo keičiami pasikeitus galimiems nuomininkams; 4) patalpose dėl nepakankamos ventiliacijos ant sienų ir lubų kaupėsi drėgmė, pelėsis, dėl to buvo būtina atlikti tam tikrus darbus ir perdaryti jau atliktus darbus. Pareiškėjas, vertindamas ieškovo atliktus darbus, nuolat keitė savo poziciją. Teikdamas ieškinį kitoje byloje teigė, kad darbai atlikti ne atsakovo patalpose, vėliau teigė, jog atlikti darbai neatitiko rinkos vertės arba išvis nebuvo atlikti, po to atsirado teiginys, kad darbai buvo atlikti nesant tam poreikio. Nagrinėjamoje byloje iškelta nauja versija, kad tuos darbus atliko jau kelios įmonės, be to, darbai buvo atlikti ne tik atsakovo patalpose, bet ir akcininkams priklausančiose patalpose, atliktų darbų aktuose fiksuoti darbai neatitinka realiai atliktų darbų.

31IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

32Dėl akcininko teisės kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu

33Bankroto bylose siekiama apsaugoti tiek finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės kreditorių ir darbuotojų, tiek pačios bankrutuojančios įmonės interesus. Tai lemia neabejotiną viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose. Tokiose byloje teismas turi būti daug aktyvesnis nei kitų kategorijų bylose. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalį teismas, esant tyčinio bankroto požymiams (t. y. įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teisės ir (arba) interesus), gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Taigi inicijuoti bankroto pripažinimo tyčiniu procesą gali bankroto bylą nagrinėjantis teismas savo iniciatyva, administratorius (administratoriui padarius prielaidą, kad yra tyčinio bankroto požymių, ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas nustato administratoriaus pareigą kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu) ir kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas (ĮBĮ 21 str. 2 d. 3 p.).

34Nagrinėjamu atveju į atsakovo UAB „Vilniaus sadutė“ bankroto bylą nagrinėjantį teismą su pareiškimu dėl bankroto pripažinimo tyčiniu kreipėsi įmonės akcininkas Casterbridge Inc. (toliau – pareiškėjas). Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad toks asmuo neturi teisės kreiptis į teismą su prašymu pripažinti bankrotą tyčiniu. Atsakovo bankroto administratorius ir trečiasis asmuo R. A. atsiliepimuose į atskirąjį skundą nurodo, kad šiuo atveju yra pagrindas nutraukti bylą dėl atsakovo bankroto pripažinimo tyčiniu (CPK 293 str. 1 p.). Pažymėtina, kad bankrutuojančios įmonės akcininkas gali turėti teisinį suinteresuotumą bankroto procesu, tuo labiau, kai jam priklauso 50 proc. įmonės akcijų. Minėta, kad teismui bankroto byloje skirtas aktyvus vaidmuo, taip pat suteikta teisė pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva (ĮBĮ 20 str. 1 d.). Iš to darytina išvada, kad bankroto bylą nagrinėjančiam teismui gavus bankrutuojančios įmonės akcininko pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, kuriame yra duomenų apie tyčinio bankroto požymius, teismas turėtų apie tai informuoti administratorių, kad šis imtųsi veiksmų dėl šių duomenų patikrinimo ir pagrindo kreiptis į teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu (ne)buvimo nustatymo (tokios praktikos laikosi Lietuvos apeliacinis teismas, žr. 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1804/2014). Tuo atveju, kai akcininkas teismui pateikia pakankamai duomenų apie tyčinio bankroto požymius, tai sudaro pagrindą teismui savo iniciatyva, nesant kitų subjektų, turinčių teisę (pareigą) kreiptis į teismą šiuo klausimu, prašymo, spręsti klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į viešą interesą bankroto byloje, ėmėsi nagrinėti atsakovo akcininko inicijuotą klausimą dėl atsakovo bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl laikytina, kad teismas pasinaudojo jam ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje suteikta teise savo iniciatyva spręsti dėl atsakovo bankroto pripažinimo tyčiniu. Esant tokiai situacijai, nesutiktina su atsakovo administratoriaus ir trečiojo asmens R. A. atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentais dėl pagrindo nutraukti bylą buvimo.

35Dėl UAB „Vilniaus sadutė“ bankroto pripažinimo tyčiniu

36Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, UAB „Vilniaus sadutė“ įsteigta 1994 m. sausio 19 d., pagrindinė įmonės veikla – nekilnojamojo turto nuoma ir kitos su nekilnojamuoju turtu susijusios operacijos bei paslaugos (t. 1, b. l. 40, 41–46). Ieškovas UAB „Naresta“ 2009 m. birželio 8 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos atsakovui UAB „Vilniaus sadutė“ iškėlimo, nurodydamas, kad atsakovas nepadengia 767 372 Lt įsiskolinimo ieškovui (t. 1, b. l. 1–3). Pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo metu buvusi atsakovo vadovė L. M., ji vadovavo įmonei nuo 2007 m. vasario 1 d. (t. 1, b. l. 47–48), pateikė atsiliepimą (t. 1, b. l. 38–39). Jame nurodė, kad dauguma patalpų yra išnuomotos, tačiau pajamos, gaunamos iš nuomos, atsižvelgiant į vyraujančią krizę patalpų nuomos sektoriuje, nėra pakankamos operatyviai atsiskaityti su kreditoriais, kurie nesutinka laukti 1-2 metus, pripažino, kad įmonės būklė yra sunki, tačiau išreiškė nuomonę, jog įmonė toliau galėtų vykdyti savo veiklą. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi iškėlė atsakovui UAB „Vilniaus sadutė“ bankroto bylą (t. 1, b. l. 62–63). Teismas nustatė, kad: pagrindinį įmonės turtą sudaro nuomojamos prekybinės patalpos; turto vertė yra 4 534 864 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 1 937 111 Lt; iš patalpų nuomos gaunamas pelnas nepadengia kreditoriams turimų pradelstų įsipareigojimų; 2008 m. atsakovas patyrė 887 176 Lt nuostolių, o 2009 m. – 34 050 Lt; nekilnojamojo turto rinkos situacija yra pasikeitusi, ženkliai krito nekilnojamojo turto ir jo nuomos kainos. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas 2009 m. spalio 26 d. gavo pareiškėjo Casterbridge Inc., kuris 2008 m. birželio 25 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigijo 50 proc. atsakovo akcijų, prašymą dėl bankroto bylos nutraukimo (t. 1, b. l. 105–107). Prašymas buvo grindžiamas tuo, kad pareiškėjas, sužinojęs apie atsakovui iškeltą bankroto bylą, pasiūlė atsakovo kreditoriams atlygintinai perleisti pareiškėjui savo reikalavimus ir tokiu būdu patenkinti savo reikalavimus atsakovui, tačiau šie nesutiko, tai, pareiškėjo nuomone, reiškė, jog kreditoriai atsisakė savo reikalavimų atsakovui. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 13 d. patvirtino kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą (t. 1,b. l. 151–152). Bankroto administratorius 2009 m. gruodžio 15 d. kreipėsi į teismą dėl BUAB „Vilniaus sadutė“ pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (t. 1, b. l. 158). Nurodė, kad 2009 m. gruodžio 7 d. buvo gautas akcininko Casterbridge Inc. pasiūlymas kreditoriams sudaryti taikos sutartį, t. y. visiškai atsiskaityti su kreditoriais. Apibendrinęs gautus kreditorių atsakymus, administratorius nurodė, kad kreditoriai atsisakė sudaryti taikos sutartį. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 30 d. nutartimi BUAB „Vilniaus sadutė“ pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (t. 1, b. l. 183). Pareiškėjui dėl šios nutarties padavus atskirąjį skundą, Vilniaus apygardos teismas 2010 m. sausio 22 d. nutartimi pats panaikino nutartį dėl įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (CPK 334 str. 2 d. 1 p.) ir nustatė pareiškėjui terminą iki 2010 m. kovo 10 d. sumokėti į teismo depozitinę sąskaitą 2 663 194,88 Lt atsiskaityti su kreditoriais (t. 2, b. l. 184). Pareiškėjas 2010 m. vasario 20 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos sustabdymo ir įpareigojimo sumokėti lėšas pakeitimo (t. 3, b. l. 10–13). Pareiškėjas prašymą dėl bankroto bylos sustabdymo motyvavo tuo, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba atlieka ikiteisminį tyrimą Nr. 06-1-00128-09 dėl UAB „Vilniaus sadutė“ apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, nusikalstamo bankroto ir didelės vertės turto išvaistymo, suformuojant tariamus kreditorinius reikalavimus. Kadangi ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės gali lemti kreditorių finansinių reikalavimų sumažėjimą, pareiškėjo nuomone, tai turi lemiamą įtaką ir teismo nustatyto įpareigojimo įmokėti visų patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimui reikalingą sumą vykdymui, todėl pareiškėjas prašė pakeisti minėtą įpareigojimą, nustatant pareiškėjui terminą per 1 mėnesį po bankroto bylos atnaujinimo sumokėti į teismo depozitinę sąskaitą lėšų sumą, reikalingą atsiskaityti su kreditoriais ir kurios tikslus dydis bus nustatytas po baudžiamosios bylos išnagrinėjimo. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 3 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl bankroto bylos sustabdymo ir įpareigojimo pakeitimo netenkino (t. 3, b. l. 19–20). Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 17 d. kreipėsi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą prašydamas atsakovo bankrotą pripažinti tyčiniu (t. 3, b. l. 145–155).

37Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 str. 12 d.). ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas nustatė bankroto kilimo požymius, kurių bent vienam esant teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu. Iš pareiškėjo nurodytų aplinkybių matyti, kad pareiškimas dėl atsakovo bankroto pripažinimo tyčiniu grindžiamas šiais požymiais: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 p.); 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai (ĮBĮ 20 str. 2 d. 2 p.).

38Nors pareiškime dėl bankroto pripažinimo tyčiniu aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, dėstomos neaiškiai ir nesistemingai, apibendrinus pareiškėjo pareiškime ir kituose procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, galima teigti, kad aukščiau nurodytų atsakovo tyčinio bankroto požymių egzistavimą pareiškėjas iš esmės grindė atsakovo vadovės L. M. ir kitų akcininkų Z. A. bei K. A. A., jų sūnaus R. A. neteisėtais veiksmais, t. y.: atsakovas, atstovaujamas direktorės L. M., sudarė įmonės veiklos tikslų neatitinkančius sandorius (negyvenamosios patalpos nuomos ir statybos rangos sutartis), dėl jų įmonė tapo nemoki ir jų pagrindu kilo kreditorių finansiniai reikalavimai, kuriuos vėliau už nedidelę kainą perėmė R. A.; atsakovo vadovė neteikė pareiškėjui informacijos apie įmonės veiklą, ignoravo pareiškėjo prašymus šaukti akcininkų susirinkimą; akcininkai nebendradarbiavo su pareiškėju arba teikė klaidingą informaciją, be to, atsakovo sąskaita pagerino savo turtą. Pareiškėjas akcentuoja ir tą aplinkybę, kad kreditoriai atmetė jo pasiūlymą padengti jų reikalavimus ir sudaryti taikos sutartį bankroto byloje. Pareiškėjo nuomone, atsakovo vadovė L. M., akcininkai Z. A. ir K. A. A. bei jų sūnus R. A., kurį su L. M. sieja artimi ryšiai (jie veda bendrą ūkį), veikdami bendrai, siekė neteisėtai įgyti atsakovo turtą ir tokiu būdu padaryti didelės žalos kitam akcininkui – pareiškėjui, todėl yra pagrindas teigti, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia.

39Dėl atsakovo sudarytų sandorių vertinimo

40Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo nurodyti sandoriai buvo nagrinėjami teismo pagal pareiškėjo ieškinius (Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-652-258/2012, Nr. 2-2079-104/2014 ir Nr. 2-651-258/2012). Apsiribojęs šiose bylose, kuriose pareiškėjas, siekdamas apginti savo kaip BUAB „Vilniaus sadutė“ akcininko teises, prašė pripažinti negaliojančiais UAB „Mediteranija“. UAB „Mobili statyba“, UAB „Naresta“, UAB „Baltic Communication Group“ finansinius reikalavimus, priimtų sprendimų trumpa apžvalga, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teismas nenustatė pareiškėjo nurodytų sandorių ydingumo, todėl dėl šių sandorių sudarymo nėra pagrindo konstatuoti, jog sandoriai sudaryti atsakovo vadovei ir akcininkams netinkamai valdant įmonę.

41Sutiktina su apelianto argumentais, kad šioje byloje ir pirmosios instancijos teismo minėtose bylose iš esmės skiriasi nagrinėjimo dalykas, t. y. kitose byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl atsakovo vadovės ir akcininkų veiksmų teisėtumo bei sudarytų sandorių prieštaravimo įmonės veiklos tikslams. Be to, pareiškėjo ieškinio reikalavimai dėl UAB „Mediteranija“ ir UAB „Naresta“ finansinių reikalavimų pripažinimo negaliojančiais apskritai nebuvo išnagrinėti, nes bylos buvo nutrauktos.

42Dėl nuomos sutarties su UAB „Mediteranija“

43Atsakovas, atstovaujamas direktorės L. M., 2007 m. gruodžio 6 d. 10 metų terminui sudarė su UAB „Mediteranija“ negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį (t. 3, b. l. 193–197). Pagal šios sutarties 11.3 punktą, jeigu sutartis nutraukiama anksčiau numatyto termino dėl nuomotojo (atsakovo) kaltės, pastarasis įsipareigoja sumokėti nuomininkui 300 000 Lt dydžio baudą, kuri laikytina iš anksto šalių nustatytais nuomininko nuostoliais. Pareiškėjo nuomone, L. M. veiksmai sudarant sutartį, kurioje numatytos neprotingo dydžio netesybos, vienašališkai nutraukiant sutartį ir sutinkant mokėti baudą, vertintini kaip neteisėti ir prieštaraujantys įmonės tikslams.

44Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad dėl UAB „Mediteranija“ finansinio reikalavimo, kilusio šios nuomos sutarties pagrindu, pagrįstumo Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-652-258/2012 (CPK 179 str. 3 d.). Minėtoje byloje pareiškėjas prašė pripažinti negaliojančiu UAB „Mediteranija“ finansinį reikalavimą į UAB „Vilniaus sadutė“ dėl 300 000 Lt baudos, 11 391,78 Lt palūkanų ir 40 000 Lt avanso pagal 2007 m. gruodžio 6 d. nuomos sutartį, taip pat UAB „Mediteranija“ ir R. A. 2009 m. rugsėjo 15 d. reikalavimų teisių perleidimo sutartį dėl 340 000 Lt skolos perleidimo. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 25 d. sprendimu šį pareiškėjo reikalavimą atmetė, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl minėto reikalavimo panaikino ir šią bylos dalį nutraukė, nes nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2008 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu iš UAB „Vilniaus sadutė“ priteisė UAB „Mediteranija“ 389 897,60 Lt skolos, ši priteista suma yra tas pats UAB „Mediteranija“ finansinis reikalavimas (CPK 293 str. 1 d. 3 p.). Taigi iš šių aplinkybių matyti, kad priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, minėtoje byloje nebuvo patvirtintas UAB „Mediteranija“ finansinio reikalavimo, kilusio 2007 m. gruodžio 6 d. nuomos sutarties pagrindu, pagrįstumas. Minėtoje byloje nebuvo vertinamas atsakovo pareigos mokėti baudą dėl nuomos sutarties nutraukimo atsiradimo teisėtumas ir pagrįstumas, o tiesiog konstatuota, kad šią atsakovo pareigą patvirtina Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 8 d. įsakymas, kuriam atsakovo vadovė neprieštaravo. Pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ir nevertino pareiškėjo nurodomų aplinkybių, susijusių su minėtos nuomos sutarties vykdymu ir nutraukimu. Pareiškėjas buvo nurodęs, kad būtent UAB „Mediteranija“ (nuomininkas) nevykdė nuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų (sutarties 6.3 punktu prisiimtos pareigos atlikti patalpų remonto darbus), tai patvirtina sutarties šalių 2008 m. liepos 18 d. sudarytas papildomas susitarimas, iš kurio matyti, jog nuomininkas nustatytais terminais remonto darbų neatliko, o nuomininko prisiimtą pareigą vykdė kiti, atsakovo samdomi, asmenys UAB „Mobili statyba“, UAB „Elvora“ ir UAB „Naresta“. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad minėtą nuomos sutartį nuomininkas nutraukė dėl atsakovo (nuomotojo) kaltės, nors tam nebuvo jokių priežasčių, o atsakovo vadovė sutiko mokėti sutarties 11.3 punkte numatytą 300 000 Lt baudą. Pareiškėjas akcentavo ir kitas aplinkybes, kurios, jo nuomone, patvirtina, kad nebuvo pagrindo nutraukti nuomos sutarties dėl atsakovo kaltės (2008 m. vasario 18 d. patalpų perdavimo-perdavimo aktą, juo nuomininkas patvirtino, kad neturi pretenzijų dėl perduotų patalpų kokybės; 2008 m. liepos 18 d. papildomą susitarimą, juo nuomininkui buvo pratęstas terminas atlikti remonto darbus ir jame nebuvo nustatyta nuomotojui jokių papildomų įsipareigojimų dėl nuomos sutarties vykdymo), kurių pirmosios instancijos teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė.

45Pareiškėjas buvo nurodęs dar vieną aplinkybę, susijusią su 2007 m. gruodžio 6 d. nuomos sutartimi. Minėta, kad pagal sutarties 6.3 punktą UAB „Mediteranija“ (nuomininkas) įsipareigojo savo jėgomis atlikti patalpų remontą, vėliau šių darbų atlikimo terminas buvo pratęstas. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl šiuos remonto darbus atliko ne nuomininkas, o pats atsakovas, sudaręs su UAB „Mobili statyba“ statybos rangos sutartį Nr. 20080204. Pareiškėjo nuomone, atsakovo direktorė L. M., sudarydama šią statybos rangos sutartį, atsakovo vardu prisėmė nepagrįstus finansinius įsipareigojimus 223 999,63 Lt sumai, nes pagal nuomos sutartį remonto darbus savo jėgomis turėjo atlikti nuomininkas. Pareiškėjo duomenimis, UAB „Mediteranija“ (nuomininko) ir UAB „Mobili statyba“ (rangovo) vienintelis akcininkas ir vadovas yra tas pats asmuo – D. K.. Dėl šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas nepasisakė. Minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-652-258/2012 taip pat buvo išnagrinėtas pareiškėjo reikalavimas dėl UAB „Mobili statyba“ 223 999,63 Lt finansinio reikalavimo pripažinimo negaliojančiu, tačiau jis buvo grindžiamas kitu pagrindu, t. y. pareiškėjas įrodinėjo, kad UAB „Mobili statyba“ realiai patalpų remonto darbų neatliko, šiuos darbus atliko UAB „Elvora“. Teismas šį reikalavimą atmetė, konstatavęs, kad byloje nepakanka įrodymų, kurių pagrindu būtų galima pripažinti, jog UAB „Mobili statyba“ šių darbų neatliko.

46Taigi pirmosios instancijos teismo nurodytoje civilinėje byloje Nr. 2-652-258/2012 nebuvo sprendžiami klausimai nei dėl to, dėl kieno kaltės buvo nutraukta 2007 m. gruodžio 6 d. nuomos sutartis, nei dėl to, ar pagrįstai atsakovas (nuomotojas) prisiėmė nuomos sutartyje nuomininkui nustatytą pareigą atlikti patalpų remontą. Todėl pirmosios instancijos teismui, remiantis vien minėtoje civilinėje byloje priimtu sprendimu, neturėjo pagrindo padaryti išvados dėl nurodytų sandorių teisėtumo.

47Dėl nuomos sutarties su UAB „Stesa“ ir UAB „Baltic Communication Group“

48Atsakovas, atstovaujamas direktorės L. M., 2007 m. gruodžio 28 d. 10 metų terminui sudarė su UAB „Stesa“ negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį (t. 4, b. l. 263–270). Pagal šios sutarties 5.2 punktą šalys neturi teisės nutraukti sutarties anksčiau laiko, priešingu atveju, šalis, dėl kurios kaltės sutartis nutraukiama, įsipareigojo sumokėti kitai šaliai 250 000 Lt baudą, kuri laikytina iš anksto šalių nustatytais nuomininko nuostoliais. L. M. veiksmus sudarant šią sutartį, nutraukiant ją dėl atsakovo kaltės ir sutinkant mokėti baudą pareiškėjas vertino analogiškai kaip ir 2007 m. gruodžio 6 d. nuomos sutarties, atsakovo sudarytos su UAB „Mediteranija“, atveju, t. y. kaip neteisėtus ir prieštaraujančius įmonės veiklos tikslams. UAB „Stesa“ (nuomoninkas) 2009 m. balandžio 20 d. raštu informavo atsakovą (nuomotoją), kad dėl kritusių pardavimų nuo 2009 m. gegužės 1 d. negali mokėti nuomos mokesčio, todėl yra priverstas uždaryti parduotuvę, veikiančią išnuomotose patalpose, tačiau pasiūlė pakeisti nuomos sutartį (t. 4, b. l. 273). Sutarties šalys 2009 m. gruodžio 28 d. sudarė papildomą susitarimą, juo susitarė, kad nuo 2009 m. gegužės 1 d. netaikomas nuomos mokestis, nuomininkas įsipareigojo mokėti už komunalines paslaugas iki tol, kol naudosis patalpomis ir nebus surastas kitas nuomininkas (t. 4, b. l. 274). UAB „Stesa“, UAB „Baltic Communication Group“ ir atsakovas 2009 m. gegužės 11 d. sudarė nuomininko pareigų, teisių ir reikalavimo teisės perleidimo sutartį, pagal kurią pradinis nuomininkas (UAB „Stesa“) perleido naujajam nuomininkui (UAB „Baltic Communication Group“) visas nuomininko pareigas, teises ir reikalavimo teisę, kilusias pagal 2007 m. gruodžio 28 d. nuomos sutartį (t. 3, b. l. 240–245). Pagal sutarties 2.4.1 punktą nuomotojas ir pradinis nuomininkas patvirtino, kad iki šios sutarties sudarymo dienos pradinis nuomininkas yra tinkamai įvykdęs visas iki šios sutarties sudarymo dienos atsiradusias nuomininko pareigas, o naujasis nuomininkas perima visas nuomininko pareigas, atsiradusias tik po šios sutarties sudarymo dienos. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 13 d. nutartimi patvirtino UAB „Baltic Communication Group“ 250 000 Lt finansinį reikalavimą atsakovo bankroto byloje, vėliau jis buvo perleistas R. A. (t. 1, b. l. 151–152).

49Pirmosios instancijos teismo nurodytoje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-651-258/2012 pagal pareiškėjo ieškinį dėl UAB „Baltic Communication Group“ 250 000 Lt finansinio reikalavimo pripažinimo negaliojančiu Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 12 d. sprendimu pripažino negaliojančiu (Lietuvos apeliacinis teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartimi patikslinta sprendimo rezoliucinė dalis, nurodant, kad finansinis reikalavimas pripažintas nepagrįstu) UAB „Baltic Communication Group“ 250 000 Lt finansinį reikalavimą. Teismas nustatė, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų UAB „Baltic Communication Group“ finansinio reikalavimo į BUAB „Vilniaus sadutė“ pagrįstumą, t. y. kad nuomos sutarties buvo nutraukta dėl atsakovo (nuomotojo) kaltės ir kad dėl to būtų vykdytinas sutartyje numatytos baudos sumokėjimas. Teismas sprendė, kad UAB „Stesa“ 2009 m. balandžio 20 d. prašymas patvirtina priešingą aplinkybę, t. y. kad UAB „Stesa“ buvo priversta nutraukti nuomos sutartį dėl negalėjimo toliau mokėti nuomos mokestį. Pareiškėjas, prašydamas atsakovo bankrotą pripažinti tyčiniu, akcentavo, kad L. M. neginčijo UAB „Baltic Communication Group“ reikalavimo dėl baudos sumokėjimo, nors šis reikalavimas buvo akivaizdžiai nepagrįstas, nes nuomos sutartis buvo nutraukta ne dėl atsakovo kaltės.

50Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo nurodytų aplinkybių vertinimu. Skundžiamoje nutartyje tiesiog nurodyta, kad UAB „Baltic Communication Group“ 250 000 Lt finansinis reikalavimas neturėjo jokios įtakos iškeliant atsakovui bankroto bylą. Apeliantas teisingai pastebi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė kaip turi būti vertinamas toks atsakovo vadovės elgesys (neginčijant reikalavimo dėl baudos sumokėjimo, nesant atsakovo kaltės). Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai aplinkybių dėl reikalavimo dėl 250 000 Lt baudos sumokėjimo nevertino atsakovo bankroto pripažinimo tyčiniu kontekste.

51Grįžtant prie UAB „Mediteranija“ reikalavimo dėl 300 000 Lt baudos sumokėjimo atkreiptinas dėmesys, kad, vertinant, jog byla dėl UAB „Mediteranija“ reikalavimo pripažinimo nepagrįstu buvo nutraukta, kad ji kilo panašiomis faktinėmis aplinkybėmis kaip ir UAB „Baltic Communication Group“ 250 000 Lt finansinis reikalavimas (jis teismo tvarka buvo pripažintas nepagrįstu), pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, turėjo įvertinti, ar UAB „Mediteranija“ pagrįstai nutraukė nuomos sutartį dėl atsakovo kaltės, ar šiuo atveju nebuvo sukurtas analogiškas nepagrįstas finansinis reikalavimas, kaip ir UAB „Baltic Communication Group“. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas to net neanalizavo. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neanalizavo pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad UAB „Mediteranija“ ir UAB „Baltic Communication Group“ finansiniai reikalavimai R. A. buvo perleisti už labai mažas sumas.

52Dėl statybos rangos sutarčių

53Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2079-104/2013 pareiškėjas ginčijo UAB „Naresta“ 770 282 Lt finansinį reikalavimą atsakovui. Minėtoje byloje nustatyta, kad atsakovas ir UAB „Naresta“ 2007 m. lapkričio 19 d. sudarė statybos rangos sutartį dėl pastato ( - ), fasado pagerinimo, balkonų įrengimo, rūsio patalpų įrengimo darbų. Pareiškėjas įrodinėjo, kad UAB „Naresta“ atliko darbus ne tik atsakovui priklausančiose patalpose, tačiau ir tame pačiame pastate esančiose atsakovo akcininkams Z. A. bei K. A. A. priklausančiose patalpose. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 30 d. nutartimi bylą nutraukė, nes konstatavo, kad Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 20 d. įsakymu UAB „Naresta“ iš UAB „Vilniaus sadutė“ buvo priteista 770 282 Lt, t. y. teismo įsakymu priteista kreditoriui UAB „Naresta“ suma yra ginčo objektas šioje byloje (pagal pareiškėjo ieškinį dėl UAB „Naresta“ finansinio reikalavimo pripažinimo negaliojančiu). Taigi, kaip matyti, pareiškėjo nurodytų aplinkybių (darbų atlikimo akcininkams priklausančiose patalpose) Vilniaus apygardos teismas minėtoje byloje nevertino. Pareiškėjas šias aplinkybes prašė įvertinti pirmosios instancijos teisme sprendžiant klausimą dėl atsakovo bankroto pripažinimo tyčiniu, tačiau skundžiamoje nutartyje be jokių motyvų nurodoma, kad nepasitvirtino pareiškėjo teiginys, jog atsakovo lėšomis buvo atliktas remontas ir pagerintas turtas, priklausantis įmonės akcininkams. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada neatitinka sprendimo turiniui nustatytų reikalavimų (CPK 270 str. 4 d.).

54Pareiškėjas pirmosios instancijos teisme buvo nurodęs, kad tuos pačius statybos darbus atsakovui priklausančiose patalpose tuo pat metu buvo atlikę trys rangovai: UAB „Mobili statyba“, UAB „Elvora“ ir UAB „Naresta“, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl nurodytų aplinkybių nepateikė savo vertinimo, jų neanalizavo.

55Į pareiškėjo pateiktus argumentus, kad atsakovo direktorė statybos rangos sutartis sudarė iš anksto žinodama, jog šių sutarčių negalės vykdyti, kadangi iš įmonės veiklos gaunamos pajamos buvo nepakankamos padengti sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, o kitų finansavimo šaltinių įmonė nebuvo numačiusi, pirmosios instancijos teismas, nevertindamas pareiškėjo pateiktų įrodymų, deklaratyviai atsakė, kad paprastai įmonės investicijos viršija įmonės pajamas, nes priešingu atveju įmonės augimas būtų neįmanomas. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų, kad atsakovas nuo 2005 m. veikė nuostolingai, kiekvienais metais buvo didinami įmonės finansiniai įsipareigojimai, nors įmonės pajamos nebuvo pakankamos juos padengti. Skundžiamoje nutartyje nevertinama, ar tokie atsakovo veiksmai gali būti prilyginami įprastai verslo rizikai.

56Dėl kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių

57Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl kitų, pareiškėjo manymu, atsakovui nenaudingų sandorių. Dėl 2007 m. gruodžio 28 d. PVM sąskaitos faktūros, pagal kurią atsakovas įsipareigojo sumokėti UAB „Ober-Haus“ 70 800 Lt už tarpininkavimą išnuomojant nekilnojamąjį turtą, kai atsakovo pajamos iš sudarytų nuomos sutarčių 2007 m. siekė 31 265 Lt, o 2008 m. – 58 038 Lt. Dėl PVM sąskaitos faktūros, pagal kurią atsakovas įsipareigojo sumokėti UAB „Vestekspress“ 2 179,96 Lt už atsakovo vadovės kelionę į Milaną.

58Skundžiamoje nutartyje nepasisakyta ir dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad atsakovo vadovė neteikė pareiškėjui informacijos apie bendrovės veiklą, o kiti atsakovo akcininkai teikė klaidinančią informaciją. Pareiškėjo nuomone, šios aplinkybės taip pat patvirtina tyčinio bankroto požymių buvimą.

59Apibendrinant konstatuotina, kad, pirmosios instancijos teismui netyrus ir neįvertinus visų teisingam klausimo išsprendimui reikšmingų faktinių aplinkybių, liko neatskleista bylos esmė, neatsakyta į pareiškėjo keliamus argumentus dėl įmonės tyčinio bankroto požymių ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas klausimas dėl atsakovo bankroto pripažinimo tyčiniu (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.). Nors apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti ne tik teisės, bet ir fakto klausimus, bylos nagrinėjimas iš naujo apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą visa apimtimi naujais aspektais, o tai neatitiktų apeliacijos esmės. Bylą nagrinėjant iš naujo turi būti tiriamos ir vertinamos prašymo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu faktinį ir teisinį pagrindus sudarančios aplinkybės, o po to užtikrinta apeliacijos teisė, todėl konstatuotina, kad yra pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

60Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,

Nutarė

61panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 1 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl UAB „Vilniaus sadutė“ bankroto pripažinimo tyčiniu pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė... 2. Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi iškėlė UAB... 5. Pareiškėjo nuomone, aukščiau nurodyti asmenys, veikdami bendrai, siekė... 6. Pareiškėjo nuomone, aukščiau nurodytus sandorius atsakovo direktorė... 7. Dėl atsakovo vadovės L. M. veiksmų pareiškėjas nurodė, kad jis aktyviai... 8. Dėl kitų akcininkų ir R. A. veiksmų pareiškėjas nurodė, kad Z. A. ir K.... 9. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 10. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 1 d. nutartimi pareiškėjo... 11. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 12. Atskiruoju skundu pareiškėjas Casterbridge Inc. prašo panaikinti Vilniaus... 13. 1. Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kurių teismas nevertino ir... 14. 2. Dėl atsakovo sudarytų sandorių prieštaravimo įmonės veiklos tikslams... 15. 3. Dėl pareiškėjo (akcininko) neinformavimo. Teismo argumentai, kad atsakovo... 16. 4. Dėl iškeltos baudžiamosios bylos. Vilniaus apygardos teisme... 17. 5. Dėl kitų įrodymų, pagrindžiančių įmonės vadovės ir akcininkų... 18. 6. Dėl procesinės teisės normų pažeidimų. Skundžiama nutartis yra... 19. Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovo BUAB „Vilniaus sadutė“... 20. Atsiliepimu į atskirąjį skundą trečiasis asmuo L. M. prašo Vilniaus... 21. 1. Dėl pagrindo pripažinti atsakovo bankrotą tyčinio nebuvimo. Nėra... 22. 2. Dėl atskirojo skundo argumentų nepagrįstumo ir neteisėtumo. Apeliantas... 23. Atsiliepimu į atskirąjį skundą trečiasis asmuo R. A. prašo Vilniaus... 24. 1. Dėl skundžiamos nutarties pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas, įvertinęs... 25. 2. Dėl akcininko teisės paduoti pareiškimą dėl bankroto pripažinimo... 26. 3. Dėl esminių atskirojo skundo argumentų nepagrįstumo ir neteisėtumo.... 27. 4. Dėl apelianto nesąžiningų teiginių apie tariamą siekį atsiskaityti su... 28. Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas UAB „Naresta“ prašo skundą... 29. 1. Pareiškėjas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, nes pasirinko... 30. 2. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad ieškovo pagal statybos rangos... 31. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 32. Dėl akcininko teisės kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl... 33. Bankroto bylose siekiama apsaugoti tiek finansinių įsipareigojimų... 34. Nagrinėjamu atveju į atsakovo UAB „Vilniaus sadutė“ bankroto bylą... 35. Dėl UAB „Vilniaus sadutė“ bankroto pripažinimo tyčiniu... 36. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, UAB „Vilniaus... 37. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai... 38. Nors pareiškime dėl bankroto pripažinimo tyčiniu aplinkybės, kuriomis... 39. Dėl atsakovo sudarytų sandorių vertinimo... 40. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo nurodyti sandoriai... 41. Sutiktina su apelianto argumentais, kad šioje byloje ir pirmosios instancijos... 42. Dėl nuomos sutarties su UAB „Mediteranija“... 43. Atsakovas, atstovaujamas direktorės L. M., 2007 m. gruodžio 6 d. 10 metų... 44. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad dėl UAB... 45. Pareiškėjas buvo nurodęs dar vieną aplinkybę, susijusią su 2007 m.... 46. Taigi pirmosios instancijos teismo nurodytoje civilinėje byloje Nr.... 47. Dėl nuomos sutarties su UAB „Stesa“ ir UAB „Baltic Communication... 48. Atsakovas, atstovaujamas direktorės L. M., 2007 m. gruodžio 28 d. 10 metų... 49. Pirmosios instancijos teismo nurodytoje Vilniaus apygardos teismo civilinėje... 50. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo nurodytų aplinkybių vertinimu.... 51. Grįžtant prie UAB „Mediteranija“ reikalavimo dėl 300 000 Lt baudos... 52. Dėl statybos rangos sutarčių... 53. Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2079-104/2013 pareiškėjas... 54. Pareiškėjas pirmosios instancijos teisme buvo nurodęs, kad tuos pačius... 55. Į pareiškėjo pateiktus argumentus, kad atsakovo direktorė statybos rangos... 56. Dėl kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių... 57. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl kitų, pareiškėjo manymu,... 58. Skundžiamoje nutartyje nepasisakyta ir dėl pareiškėjo nurodytų... 59. Apibendrinant konstatuotina, kad, pirmosios instancijos teismui netyrus ir... 60. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso... 61. panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 1 d. nutartį ir perduoti...