Byla 2A-2128-555/2011
Dėl skolos rašto pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Tamašausko, kolegijos teisėjų Evaldo Burzdiko, Jolitos Cirulienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės G. B. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-852-528/2011 pagal ieškovės R. M. (K.) ieškinį atsakovei G. B. dėl paskolos priteisimo ir atsakovės G. B. priešieškinį ieškovei R. M. (K.) dėl skolos rašto pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu, ir

Nustatė

2ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 70000 Lt paskolą, 3476,45 Lt palūkanų ir 335,65 Lt palūkanų nuo 2009 05 01 iki kreipimosi į teismą dienos ir 5% metinių palūkanų iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei turėtas bylinėjimosi išlaidas (1t. b.l.30-32). Nurodė, kad 2007 m. vasarą atsakovei paskolino 70000 Lt, kurie, kaip atsakovė pati yra nurodžiusi paskolos raštelyje, buvo reikalingi buto privatizacijai; pinigai pirmiausia buvo paskolinti be paskolos rašto, o vėliau, prieš išvažiuodama gyventi į Vokietiją, atsakovė 2008 11 12 parašė paskolos raštą, kad pasiskolino iš R. M. 70000 Lt buto privatizacijai 2007 m. ir pasižada grąžinti skolą 2009 05 01. Kadangi su atsakove nesitarė dėl palūkanų už naudojimąsi paskola, todėl metines palūkanas ieškovė prašo priteisti iš atsakovės ne nuo pinigų perdavimo dienos, bet nuo paskolos rašto surašymo dienos – 2008 11 12 iki 2009 05 01 pagal Lietuvos komercinių bankų nustatytą tuo metu galiojusią vidutinę palūkanų normą – 10,79%, kas sudaro 3476,45 Lt; kadangi nebuvo vykdyta ir laiku nebuvo grąžinta paskola, atsakovė privalo sumokėti paskolos davėjui įstatymo nustatytas 5% dydžio metines palūkanas nuo tos dienos kai paskolos suma turėjo būti grąžinta, t.y. nuo 2009 05 01, ir vienos dienos palūkanos už kiekvieną uždelstą dieną sudaro 9,59 Lt, o iki kreipimosi ieškiniu į teismą sudaro 335,65 Lt.

3Atsakovė priešieškiniu prašė pripažinti 2008 12 12 skolos raštelį niekiniu ir negaliojančiu bei priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, ieškovės ieškinį atmesti (2 t. b.l.100-103). Atsakovės atstovė nurodė, kad ieškovės ketinimas užvaldyti butą, dėl kurio privatizavimo buvo tartasi, naudojantis įvairiomis teisinėmis priemonėmis, ir ieškovės veiksmų seka parodė ieškovės nesąžiningumą, tų veiksmų prieštaravimą gerai moralei, kas atitinka įstatymo nuostatas, kurių pagrindu grindžiamas reikalavimas pripažinti sandorį negaliojančiu. Paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų perdavimo momento, tačiau šioje byloje pinigų perdavimo momentas neįrodytas, skolos raštelyje neapibrėžtas terminas – 2007 m.ir tai nėra skolos raštelis, kurio turinys aiškiai patvirtina pinigų perdavimo faktą ir laiką. Teigė, kad pateikti rašytiniai įrodymai apie santaupų neturėjimą bankų sąskaitose ir negalėjimą sumokėti žyminio mokesčio patvirtina sudėtingą ieškovės finansinę padėtį ginčo laikotarpiu; kad atsakovė nebuvo gavusi jokių pinigų rodo įrodymų nebuvimas apie atsakovės vardu atidarytą sąskaitą ir piniginių lėšų pervedimą į ją arba kito brangaus turto įsigijimą ginčo laikotarpiu, o atsakovė gyveno pagal savo išgales pakankamai kukliai, trūkstamą materialinį išlaikymą teikė kaimynai, esant galimybei sūnus ir dukra; nors ieškovė nurodo, kad 2007 m. vasarą paskolino 70000 Lt buto privatizacijai, tačiau butas buvo privatizuotas už 684,75 Lt, įkainuotas 1246,88 Lt, todėl tokiai tikslinei paskirčiai pinigų nereikėjo ir 2007 m. atsakovė negalėjo skolintis 70000 Lt sumos buto privatizacijai. Taip pat nurodė, kad skolos raštelis buvo surašytas apgaulės būdu, piktnaudžiaujant pasitikėjimu bei netinkamai įgyvendinant teises, pasinaudojus atsakovės sveikata, amžiumi, o tai patvirtina, kad sandoris prieštarauja gerai moralei, sudarytas savo veiksmų negalėjusio suprasti asmens, apgaulės įtakoje.

4Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. liepos 1 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino visiškai, patikslintą priešieškinį atmetė, priteisti iš atsakovės G. B. ieškovei R. M. (K.) 70000 Lt skolą, 3476,45 Lt palūkanas, 335,65 Lt palūkanas bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2009 07 16 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 300 Lt žyminį mokestį ir 3500 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidas, taip pat priteisė iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas valstybei.

5Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilęs dėl šalių santykių, kildinamų iš 2008 11 12 paskolos raštelio – ieškovė reikalauja priteisti jai iš atsakovės 70000 Lt skolą, atsakovė teigia tų pinigų negavusi, prašo pripažinti šį raštelį niekiniu ir negaliojančiu, nes pažeistos imperatyvios teisės normos ir nurodo, jog ginčija raštelį CK 1.81, 1.86, 1.89, 1.90, 1.91 str. nurodytais sandorių negaliojimo pagrindais, o taip pat dėl to, jog buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai. Kadangi šalys neneigė, jog ginčas yra dėl 2008 11 12 raštelio, tai teismas laikė, jog patikslintame priešieškinyje yra rašymo apsirikimas – neteisingai nurodytas raštelio surašymo mėnuo – nurodyta 2008 12 12, o turi būti 2008 11 12. Kadangi 2008 11 12 atsakovė savo ranka parašė ir pasirašė skolos raštelį, kuriame nurodė, jog pasiskolino iš ieškovės 70000 Lt pinigų sumą buto privatizacijai 2007m., pasižada grąžinti skolą 2009 05 01, pinigus gavo (1t. b.l.7), t.y. aiškiai ir vienareikšmiškai nurodytas pinigų gavimo faktas, todėl teismas pripažino, jog paskolos raštelis atitinka tokiam skolos dokumentui keliamus reikalavimus (CK 6.871 straipsnio 3 dalis) ir paskolos sutarties sudarymas preziumuojamas, todėl pareiga įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą tenka paskolos gavėjui, tai yra atsakovei. Teismas nurodė, kad ieškovė 2007 05 16 pardavė turėtą butą savo sūnui – liudininkui E. M., o už butą į ieškovės sąskaitą buvo pervesta 43443 EUR (149682,85 Lt), ieškovė dalį pinigų 6700 EUR ir 31600 Lt (bendrai 54684,85 Lt) davė savo sūnui E. M., atsakovė G. B. pasirašė 2007 06 05 pavedimo sutartį, pagal kurią ji savo įgaliotiniui E. U. perdavė 45000 Lt (1t. b.l.105,106). Teismas sprendė, kad ieškovė turėjo ir galėjo paskolinti atsakovei 70000 Lt (CPK 177, 178, 185 str.), tačiau byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė G. B. tuomet pati turėjo ar galėjo turėti 45000,-Lt sumą. Teismas darė išvadą, kad atsakovės atstovės argumentas, kad liudytojai nutylėjo, jog butas, už kurio privatizavimą atsakovė skolinga ieškovei, tuo laikotarpiu buvo ieškovės nuosavybė, paskolinių santykių buvimo tarp šalių neneigia, tik nurodo, kad yra atsiskaityta, perleidžiant ieškovės nuosavybėn atsakovės butą išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi. Kadangi teismui panaikinus išlaikymo iki gyvos galvos sutartį nekilnojamasis turtas – butas Kaune, ( - ) , grįžo atsakovės nuosavybėn, tai teismo vertinimu, negalima pripažinti, jog už paskolą buvo atsiskaityta. Teismas atmetė ir argumentus, kad 2007 m. atsakovė negalėjo skolintis 70000 Lt sumos buto privatizacijai, kadangi tai prieštarauja logikai, butas privatizuotas už 684,75 Lt sumą. Teismas nurodė, kad ne ieškovė, bet atsakovė nurodė paskolos gavimo tikslą; 2007 m. butų privatizacija buvo pasibaigusi, o jeigu atsakovė ieškojo nevisai teisėtų būdų tai padaryti ar buvo apgauta asmenų, žadėjusių jai padėti buto privatizavimo klausimais, tai šios aplinkybės nepanaikina atsakovės įsiskolinimo ieškovei, juolab, kad nepateikta įrodymų, jog ieškovė inicijavo ir vykdė atsakovės buto privatizavimą bei sudarinėjo už atsakovę sutartis su kitais asmenimis ir jai už tai turi tekti atsakomybė; pagal 2007 06 05 pavedimo sutartį atsakovė perdavė 45000 Lt savo įgaliotiniui buto pirkimui vykdyti, o tai patvirtina dalies pinigų panaudojimo faktą; byloje nepateikta įrodymų, paneigiančių aplinkybes, jog apie pinigų skolinimą ir skolinimąsi nebuvo žinoma atsakovės vaikams D. N. ir R. B. ar kad šie tam prieštaravo. Atsakovės atstovės argumentą, kad tarp šalių egzistavo ne paskoliniai, bet pavedimo santykiai, taip pat teismas atmetė, nes vien tai, jog ieškovė pagal įgaliojimą yra pasirašiusi ant buto įkainojimo akto ir sumokėjusi tame akte nurodytą 648,75 Lt sumą už atsakovę G. B., nepatvirtina tarp šalių buvusius pavedimo santykius, juolab, kad iš viso nėra aišku kokius veiksmus ir kiek laiko pagal įgaliojimą galėjo atlikti ieškovė už atsakovę, nes paties įgaliojimo atsakovė nėra pateikusi (CPK 178 straipsnis, 1t. b.l. 67,68). Atsakovė prašė pripažinti paskolos raštelį niekiniu ir negaliojančiu, nes buvo pažeistos imperatyvios teisės normos, pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai, sutarties šalies bei viešieji interesai bei nurodė ginčijanti raštelį CK 1.81, 1.86, 1.89, 1.90, 1.91 straipsniais nurodytais sandorių negaliojimo pagrindais. Teismas nurodo, kad prieštaraujančiais viešajai tvarkai ir gerai moralei laikomi sandoriai, kuriuos sudaryti draudžia įstatymas, tačiau atsakovė nenurodė konkrečios įstatymo normos, kurią šalių sandoris pažeidžia, o sudaryti paskolos sutartis įstatymai leidžia, todėl šis sandorio negaliojimo pagrindas laikytinas neįrodytu, juolab, kad ir įrodymų apie atsakovės vertimą sudaryti paskolos sutartį nepateikta. Kadangi tariamu arba fiktyviu laikomas toks sandoris, kuriuo šalys neketina sukurti teisinių pasekmių, tačiau nagrinėjamu atveju teismas nurodo, kad ieškovė pateikė teismui įrodymus, kad ji sandorį vykdė, todėl jis negali būti laikomas tariamu (CK 1.86 straipsnio 1dalis). Pažymėjo, kad galimai šalys savo sudarytos išlaikymo iki gyvos galvos sutarties iš esmės ir neketino vykdyti, tačiau tai ne šios bylos dalykas, o juolab, kad minėta sutartis yra panaikinta (1t. b.l.73; 2 t. b.l.148-151). Todėl teismas sprendė, kad ir šio sandorio negaliojimo pagrindo 2008 11 12 paskolos sutarties atžvilgiu atsakovė neįrodė (CK 1.86 straipsnio 1dalis, CPK 177, 178, 185 straipsniai). Savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti fizinio asmens sudarytas sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu pagal šio asmens ieškinį, o atsakovė nurodo, kad savo veiksmų reikšmės negalėjo suprasti dėl amžiaus ir ją kamavusių ligų, ką patvirtina medicininiai dokumentai. Teismas, išanalizavus atsakovės pateiktus medicininius dokumentus, nurodė, jog atsakovė iš tiesų turi įvairių sveikatos problemų, tačiau šiuose dokumentuose nėra nurodyta apie atsakovės mąstymo sutrikimus, vaistų įtaką mąstymui ir orientacijai, o tai paneigia atsakovės atstovės teiginius dėl jos negebėjimo adekvačiai suvokti veiksmus netgi bylos nagrinėjimo metu. Teismas darė išvadą, kad atsakovės nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti ginčo sandorio negaliojančiu šiuo pagrindu (CK 1.89 straipsnio 1 dalis, CPK 177, 178, 185 straipsniai). Sandorį pripažinti negaliojančiu dėl suklydimo galima tik nustačius patį suklydimo faktą bei konstatavus, kad jis yra esminis. Nurodė, kad nors atsakovė teigia suklydusi, tačiau nenurodo dėl ko ji klydo – sandorio esmės, dalyko ar kitų esminę reikšmę sandorio sudarymui turinčių aplinkybių, nors pareiga įrodyti suklydimą tenka apie tai pareiškusiai šaliai. Teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad atsakovė galėjo klysti dėl išlaikymo iki gyvos galvos sandorio, bet ne dėl paskolos sutarties, todėl, nesant nurodytų esminį atsakovės suklydimą įtakojusių sąlygų ar aplinkybių bei tai patvirtinančių įrodymų, sprendė, kad šio sandorio negaliojimo pagrindo atsakovė neįrodė (CK 1.90 straipsnis, CPK 177, 178, 185 straipsniai). Dėl apgaulės sandorį galima pripažinti negaliojančiu, kai apgaulė lėmė sandorio sudarymą ir apgaulės veiksmus atliko kitas sandorio dalyvis arba šiam žinant – kitas asmuo. Teismas nurodė, kad atsakovė nėra nurodžiusi konkrečių aplinkybių kuo pasireiškė ieškovės apgaulė, sukčiavimas ir piktnaudžiavimas pasitikėjimu, patiklumu, nenuovokumu bei nepateikė įrodymų, patvirtinančių ieškovės ar kieno nors kito apgaulę atsakovės atžvilgiu, surašant 2008 11 12 paskolos raštelį, o iš liudininkų parodymų matyti, jog atsakovė buvo pakankamai nuovoki, todėl darė išvadą kad ir šio sandorio negaliojimo pagrindo atsakovė neįrodė (CPK 178, 185 straipsniai). Kadangi ginčo skolos rašteliu pinigų gavėja G. B. įsipareigojo ieškovei paskolą grąžinti iki 2009 05 01, todėl atsakovei negrąžinus paskolos ieškovei sutartyje nurodytu terminu, teismas laikė, jog atsakovė pažeidė sutartinę prievolę, todėl sprendė, kad ieškovės reikalavimai priteisti skolą bei palūkanas yra pagrįsti ir tenkintini. Atsižvelgdamas į atsakovės prašymą dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo dvejiems metams, byloje pateiktus įrodymus dėl atsakovės amžiaus ir sveikatos, taip pat paskolos grąžinimo terminą, teismas sprendė, kad teisinga ir protinga sprendimo vykdymą dalyje dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės ieškovei atidėti iki 2012 02 01 imtinai (CPK 3 straipsnio 1dalis, 177, 178, 185 straipsniai, 271 straipsnio 1dalis).

6Apeliaciniu skundu atsakovės atstovė prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ar priešieškinį tenkinti, ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas sprendimą grindė prielaidomis ir aplinkybėmis, kurios neatspindi tikrosios ginčo esmės, netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo taikymo išaiškinimus, netinkamai vertino įrodymus, kas sąlygojo nepagrįsto, neteisėto ir iš esmės ydingo teismo sprendimo priėmimą. Dėl paskolos sutarties sudarymo ir ieškinio pagrįstumo. Teismas nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią ieškovui tenka pareiga įrodinėti paskolos dalyko perdavimo faktą, todėl neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, neatsižvelgė į tai, kad skolos raštelis neatitiko CK 6.870 straipsnio reikalavimų, nes jame nebuvo patvirtintas paskolos perdavimo gavėjui faktas, paskolos perdavimo momentas ir įsipareigojimas grąžinti 70 000 Lt. Taip pat mano, kad gavau" nepagrįstai kvalifikavo kaip paskolos sutarties sudarymą patvirtinantį faktą dalyje dėl dalyko perdavimo ir įsipareigojimo grąžinti. Nurodo, kad paskolos sutarties sudarymo faktui patvirtinti, šalių valios pasiskolinti ir paskolinti pinigus neužtenka, todėl įrašas „pinigus gavau" pareigos grąžinti pinigus nesuponuoja. Kadangi įstatymas draudžia pinigų perdavimo faktą grįsti liudytojų paaiškinimais bei besąlygiškai remtis liudytojo teismas netinkamai aiškino skolos raštelio turinį dėl paskolos dalyko perdavimo - įrašą „pinigus paaiškinimais, byloje esant įrodymų, kurie paneigia nurodytas faktines aplinkybes, teismas be pagrindo savo išvadą dėl paskolos dalyko perdavimo grindė liudytojo E. M. paaiškinimais. Taip pat mano, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė turėjo pakankamai lėšų ir buvo finansiškai pajėgi paskolinti atsakovei 70 000 Lt. Pažymėjo, kad nesant teisinio pagrindo sprendime atsakovės atžvilgiu menamai suformulavo kaltinimą dėl nusikalstamos/neteisėtos veiklos, o atsakovės nurodyto argumento, kad atsakovė negalėjo skolintis 70 000 Lt buto privatizacijai, kadangi butas buvo įkainotas 1369,50 Lt ir įsigytas už 684,75 Lt, teismas visiškai neįvertino. Pagal teismų praktiką, esant ginčui dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, t.y. ko tiksliai sutarties šalys, sudarydamos sandorį, siekė ir kaip suderino savo valią, tačiau teismas neatsižvelgė į šalių elgesį ginčo laikotarpiu, nevertino, kad skolos raštelis sudarytas nesant jokios skolos, ieškovei siekiant sukurti formalų juridinį pagrindą pranašumui įgyti, ar/ir nepagrįstai praturėti atsakovės sąskaita. Apeliantės nuomone, teismas netinkamai aiškino skolos raštelio turinį dėl pasižadėjimo grąžinti pinigus. Teigia, kad pagal teismų praktiką pasižadėjimas nelaikytinas paskolos santykius įrodantis faktas, nes neatitinka vienos iš esminių paskolos sutarties sąlygų - įsipareigojimo grąžinti pinigus. Taip pat nepagrįstas yra teismo argumentas, kad ginčo paskolos rašto surašymo iniciatyva buvo atsakovės G. B. ir kad apie būsimą pinigų skolinimąsi buvo pranešta atsakovės vaikams D. N. ir R. B., kadangi byloje nėra jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Mano, jog nepagrįsta yra teismo pozicija dėl Pavedimo sutarties aiškinimo ir jos nuostatų taikymo ginčo teisiniams santykiams pagrįsti. Susitarimas dėl atlygintinų paslaugų teikimo su advokatu E. U. ir bet koks šios sutarties pagrindu lėšų pervedimas/sumokėjimas yra neteisėtas, o nustatęs šias aplinkybes, teismas turėjo pagrindą spręsti šios sutarties juridinės galios klausimą ex officio, tačiau to nepadarė, taip pat atsisakydamas tenkinti atsakovės prašymą dėl įrodymų išreikalavimo užkirto kelią atsakovei gauti ir teismui pateikti įrodymus, kuriais buvo grindžiami atsikirtimai į ieškinį bei preišieškinio reikalavimai, tuo pažeisdamas šalių lygiateisiškumo principą. Taip pat nurodo, jog teismas sprendime iš esmės išanalizavo įrodymus tik dėl dalies paskolos (45 000 Lt sumos) perdavimo, o dėl kitos paskolos dalies (35 000 Lt) savo išvados nemotyvavo ir apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais dėl skolos raštelio atitikties CK 6.871 straipsnio 3 daliai, taip pat teismas neanalizavo ieškovės veiksmų teisingumo, sąžiningumo bei protingumo požiūriu. Apeliantės nuomone, teismo sprendimas dalyje komercinių palūkanų priteisimo iš atsakovės už laikotarpį nuo 2008-11-12 iki 2009-05-01 nėra pagrįstas nei įstatymo nuostatomis (CK 6.210, 6.37, 6.872 straipsniai), nei skolos raštelio, kurio pagrindu ši pareiga kildinama, turiniu. Dėl priešieškinio. Nurodo, kad teismas neatskleidė atsakovės reikalavimų turinio ir ginčo dėl priešieškinio esmės. Ieškovės reikalavimas pripažinti sandorį CK 1.80 straipsnio pagrindu buvo grindžiamas aplinkybe, kad ieškovė neįrodė pinigų perdavimo G. B. fakto (CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalys), nes reikalavimo pripažinti sandorį nesudarytu (CK 6.875 straipsnis) patikslintame ieškinyje nebuvo. Nepagrįsta yra teismo išvada, kad reikšdama reikalavimą dėl ginčo sandorio pripažinimo įgaliojančiu CK 1.81 straipsnio pagrindu, atsakovė nenurodė konkrečios įstatymo normos, kurią šalių sandoris pažeidžia, todėl šis sandorio negaliojimo pagrindas laikytinas neįrodytu. Teigia, kad teismas ex officio privalo nuspręsti, koks įstatymas turi būti taikomas, ir jo pagrindu įvertint teisinį reiškiamų reikalavimų pagrįstumą. Teismas nevertino atsakovės būsenos bendrame ginčijamo sandorio turinio, šiuo sandoriu sukeltų teisinių pasekmių bei greitai progresuojančio atsakovės sveikatos sutrikimo po smegenų infarkto vidurinės smegenų arterijos 1989 ir 1995 metais kontekste ir prašymą skirti ekspertizę teismas atmetė. Apeliantės nuomone, bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovė buvo suklaidinta dėl apgaulingų ieškovės veiksmų, kad ieškovė tyčia veikė priešingai atsakovės interesams, teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė neįrodinėjo ieškovės tyčinių, nesąžiningų veiksmų, kurie galėjo turėti įtakos jos valiai susiformuoti ir nepagrįstai nepripažino, kad atsakovė dėl apgaulės sudarė ginčo sandorį.

7Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

8Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

9Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio1 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

10Atsakovės apeliacinis skundas grindžiamas aplinkybėmis, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir įvertino įrodymus, netinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, pažeidė lygiateisiškumo principą ir pareigą sprendimą grįsti visapusišku, pilnutiniu, objektyvių aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, šališkai vertino byloje surinktus įrodymus, nepasisakė dėl visų atsakovės reikalavimų.

11Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išsiaiškino bylos aplinkybes, įrodymus įvertino remdamasis tikimybių pusiausvyros principu, todėl jo nustatyti faktai yra labiau tikėtini kaip faktiškai egzistavę (CPK 185 straipsnis). Kolegija taip pat daro išvadą, jog byloje pateiktų įrodymų visuma, ją įvertinus tikimybių pusiausvyros principu, būtent ir leidžia padaryti tas išvadas, kurias ir yra padaręs pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl tarp šalių kilusio ginčo. Teismas grįsdamas teismo sprendimą aptarė ne tik tuos įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, bet ir nurodė argumentus, dėl kurių atmetė kitus atsakovės pateiktus įrodymus. Tai reiškia, kad apeliacinio skundo argumentai, jog teismo sprendimas pilnai neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimų, nėra pagrįsti.

12Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškiniu ieškovė R. K. (M.) skolą iš atsakovės G. B. reikalavo priteisti tuo pagrindu, kad atsakovė negrąžina pagal 2008 m. lapkričio 12 d. skolos lapelį pasiskolintų 70 000 Lt. Atsiliepime bei priešieškinyje atsakovė neneigė, jog skolos raštelis yra surašytas jos - atsakovės ranka, tačiau teigė, jog pinigų pagal skolos raštelį negavo, nurodė, kad skolos raštu nebuvo siekiama teisinių pasekmių, surašydama skolos raštą atsakovė buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, surašydama skolos raštą atsakovė suklydo, kadangi nesiekė sukurti paskolos teisinių santykių, nesuvokė, jog apskritai sudarė sandorį.

13Sutartis yra dvišalis arba daugiašalis sandoris, t. y. dviejų ar daugiau ją sudarančių asmenų suderintos valios, nukreiptos sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ar pareigas, išraiška. Sutarties sudarymo priežastis paprastai yra ją sudarančių asmenų poreikiai ir interesai, kurie formuoja vidinę sutarties dalyvių valią (ketinimus) ir nulemia jos teisinį tikslą bei pobūdį. Įstatymo nereikalaujama, kad sutartį sudarantys asmenys naudotų tikslius teisinius terminus pavadindami sutartį ir nustatydami jos sąlygas, tačiau teisinio sutarties kvalifikavimo klausimas tampa aktualus tada, kai iš sutartinių teisinių santykių kyla ginčas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.870 straipsnio, apibrėžiančio paskolos sutarties sampratą, 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibrėžtus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita.

14Taigi, pagrindinės paskolos sutarties sąlygos yra pinigų ar rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Pagal juridinę prigimtį paskolos sutartis yra realinė, o tai reiškia, kad nors sutarties sudarymu yra įtvirtinama šalių suderinta valia, tačiau būtinas sutarties dalyko – pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų – perdavimas paskolos gavėjui. Tuo atveju, jei šalis, išreiškusi sutikimą perduoti paskolos dalyką, vis dėlto jo neperduos, sutartis nebus sudaryta.

15CK 6.871 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Iš šios normos dispozicijos matyti, jog įstatymų leidėjas yra nustatęs tam tikrus reikalavimus ne tik skolos dokumento formai, bet ir turiniui. Taigi tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi pakankamai aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba jų gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad, kilus ginčui dėl paskolos sutarties vykdymo, įrodinėjimo našta tenka paskolos gavėjui ir jis privalo įrodyti savo teiginį, kad pagal ginčijamą paskolos sutartį pinigų negavo arba jų gavo mažiau negu nurodyta sutartyje. Ginčijama paskolos sutartis turėjo būti sudaryta rašytine forma, todėl nuginčyti jos remiantis liudytojų parodymais neleidžiama (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 1.93 straipsnio 2 dalis).

16Iš byloje pateiktos rašytinės paskolos sutarties (b.l. 7, 1 t.) turinio matyti, kad šia sutartimi atsakovė G. B. iš ieškovės R. M. pasiskolino 70 000 Lt, pripažindama, jog pinigus gavo, bei, kad paskolos terminas apibrėžtas konkrečia data. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šioje sutartyje yra nustatytos visos pagrindinės paskolos sutarties sąlygos. Kolegijos vertinimu, sutarties tekste esantis žodžių junginys „pinigus gavau“ reiškia tai, kad pinigai buvo perduoti prieš pasirašant sutartį. Pirmosios instancijos teismas nustatinėjo bylai reikšmingas aplinkybes apie ieškovės finansinę galimybę paskolinti paskolos sutartyje nurodytą sumą, aiškinosi pinigų perdavimo laikotarpį bei tikslą. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo byloje surinktų įrodymų įvertinimu, kad byloje esanti paskolos sutartis yra tiesioginis įrodymas, patvirtinantis pinigų perdavimo pagal šią sutartį faktą ir, jog kiti byloje surinkti įrodymai patvirtina ieškovės nurodytas aplinkybes, kad atsakovė, kurią su ieškove siejo artimi giminystės santykiai, turėjo tikslą sudaryti paskolos sandorį. Įrodinėjimo našta nagrinėjamos bylos atveju tenka apeliantei – būtent paskolos gavėja privalo įrodyti savo teiginį, kad pagal ginčijamą paskolos sutartį pinigų negavo arba jų gavo mažiau negu nurodyta sutartyje (CK 6.875 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai byloje paskirstė įrodinėjimo naštą bei įvertino paskolos sutarties turinį bei įrodymus, yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad apeliantė apeliaciniame skunde pateikia savo pirmosios instancijos nustatytų faktų interpretavimą, tačiau įrodymų, kad paskolos sutartyje nurodytų pinigų negavo ar jų gavo mažiau, kaip kad jos teigimu nurodyta atsakovės ir advokato, teikusio teisines paslaugas, pavedimo sutartyje, nepateikė. Pirmosios instancijos teismas aiškinosi paskolos sutarties sudarymo tikslą, vertino nustatytą faktinę aplinkybę, kad atsakovė buvo pasirašiusi pavedimo sutartį, kurioje pateikta informacija dėl 45 000 Lt perdavimo. Apeliacinio skundo argumentai, kad tarp pavedimo sutarties šalių yra prieštaravimų dėl pavedimo sutarties paskirties ir apimties, jos neatlygintinumo, termino ar jos galiojimo, nėra reikšmingi nagrinėjamos bylos atveju, kadangi paskolos gavėjas piniginėmis lėšomis, gautomis paskolos sutarties pagrindu, disponuoja savo nuožiūra, todėl apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino pavedimo sutarties apimties, kurios šalimi yra atsakovė, pažeidė lygiateisiškumo principą, yra nepagrįsti.

17Kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju atsakovė ginčijo bei prašė pripažinti negaliojančiu ir panaikinti ginčo sandorį nurodydama skirtingus teisinius sandorio negaliojimo pagrindo elementus. Atsakovė, neneigdama ginčo sutarties surašymo fakto, įrodinėjo, kad sutartis prieštaravo imperatyvioms įstatymo nuostatoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei, sutartimi nebuvo siekiama teisinių pasekmių, sandoris yra tariamas, kad ji - apeliantė sandorio sudarymo metu nesuprato savo veiksmų, suklydo ir buvo apgauta sandorio sudarymo metu.

18Kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde atkartoti atsakovės pirmosios instancijos teisme išdėstyti argumentai, kurie pirmosios instancijos teismo sprendime yra išsamiai išanalizuoti. Pagrindiniu argumentu, kuriuo prašoma ginčo sandorį pripažinti niekiniu, atsakovė nurodė, jog ji sutarties pagrindu negavo pinigų. Pripažįstant sandorį niekiniu turi būti nustatoma kokioms imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštarauja sandoris (CK 1.80 straipsnis) ar įstatymai, kurie draudžia sudaryti sandorį (CK 1.82 straipsnis). Nagrinėjamos bylos atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nenustatyta (CPK 178 straipsnis), jog ginčo sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms bei, kad sandorį sudaryti draudė įstatymas ar sandoris pažeidė viešąją tvarką. Apeliantės nurodyta aplinkybė apie pinigų negavimo faktą nesudaro pagrindo ginčo sandorį pripažinti niekiniu bei pripažinti, jog sandoris sudarytas tik dėl akių, nesiekiant sukurti teisnių pasekmių. Pasisakydamas dėl CK 1.89 straipsnio aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.). Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. V. C., bylos Nr. 3K-3-451/2005; 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. A. K. v. V. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-278/2009; 2009 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. S. S. v. S. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-421/2009). Medicininiai duomenys ir teismo psichiatrijos ekspertizės išvada nėra teismui privaloma, bet turi būti patikrinta ir įvertinta kartu su visais bylos duomenimis apie asmens sveikatos būklę ir jo atliekamus veiksmus. Pirmosios instancijos teismas analizavo byloje surinktus įrodymus apie atsakovės sveikatos būklę, vertino jos elgesį tiek sandorio metu, tiek ir po jo sudarymo. Nustatytos faktinės aplinkybės, jog atsakovė 2008 m. sudarė keletą sandorių, tarp jų ir notarine tvarka, savarankiškai sprendė buitinius klausimus, neįgalino pirmosios instancijos teismui spręsti, jog ieškovė negalėjo suprasti savo veiksmų.

19Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, vertindamas apeliantės valios dėl sudarytų sandorių išraišką, nurodė, kad atsakovė nenurodė aplinkybių dėl kurių ji suklydo, taip pat akcentavo, jog byloje surinkti įrodymai - liudytojų E. M. ir V. S. parodymai patvirtinta atsakovės siekį privatizuoti butą ir lėšų poreikį šiam tikslui. Pagal CK 1.91 straipsnį sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu asmuo neteisingai suvokia savo sudaromo sandorio aplinkybes ir padarinius dėl kitų asmenų veiksmų. Apeliantė nenurodo savo kaip sandorio šalies tikrosios valios sudarant sandorį, tačiau teigia, kad ieškovės valia sandorio sudarymu buvo nukreipta į buto privatizavimą, todėl būtent jos veiksmuose įžvelgtina apgaulė ir noras pasinaudoti apeliantės turtu. Byloje surinktų įrodymų pagrindu padarius išvadą, kad paskolos sutarties sudarymo metu atsakovė ketino atlikti veiksmus dėl buto privatizavimo, tam turėjusi išlaidų, kurių pagrįstumas neturi įtakos paskolos sutarties teisėtumui, pirmosios instancijos teismas, kolegijos vertinimu, sprendė, kad apeliantė neįrodė ieškovės tyčinių, nesąžiningų veiksmų, kurie galėjo turėti įtakos jos valiai susiformuoti, todėl pagrįstai nelaikė, kad apeliantė dėl apgaulės sudarė ginčo sandorį. Atsakovės paaiškinimais dėl jų nenuoseklumo bei prieštaringumo remtis nėra pagrindo, kadangi atsakovė, viena vertus, teigia, kad jos atmintis yra bloga, ginčijamos sutarties sudarymo aplinkybių ji nelabai prisimenanti, nesuvokianti, nesiekusi jo teisinių pasekmių, tačiau, kita vertus, vienareikšmiškai nurodo, jog iš ieškovės jokių pinigų nėra gavusi. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš byloje surinktų įrodymų viseto patikimiausiais įrodymais dėl pinigų sumokėjimo aplinkybės laikytini paskolos raštas, liudytojų E. M. V. S. parodymai, nustatytas piniginių lėšų judėjimo faktas ieškovės sąskaitoje bei atsakovės sudaryta pavedimo sutartis, kurioje pateikta informacija, kad ginčo sutarties laikotarpiu atsakovė turėjusi didelių išlaidų. Šiuose įrodymuose pateikti faktiniai duomenys yra tapatūs. Jie sutampa su ieškovės nurodytomis aplinkybėmis, iš esmės neprieštarauja liudytojo parodymams.

20CK 6.870 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoje paskolos sutarties sampratoje nustatyta pagrindinė paskolos gavėjo pareiga – grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Taigi mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją atliekančias palūkanas paskolos gavėjas privalo mokėti tik tuo atveju, jei paskolos sutartis yra atlygintinė. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl jų 2008 m. lapkričio 12 d. sudarytos 70 000 Lt paskolos sutarties pobūdžio – ieškovės teigimu, sutartis buvo atlygintinė, atsakovės – neatlygintinė. CK 6.872 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, jog paskolos sutartis yra atlygintinė. Paskolos sutarties atlygintinumo prezumpcija gali būti paneigta byloje nustačius, kad paskolos sutarties šalys susitarė, jog paskola suteikiama neatlygintinai. Šalių sutartyje palūkanų mokėjimo klausimas nebuvo aptartas. Esant ginčui dėl sutarties turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (CK 6.193 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, paskolos sutarties šalys yra seserys, jų asmeniniai santykiai buvo geri, atsakovės vaikams išvažiavus gyventi į užsienį šalis siejo glaudūs ryšiai. Šios byloje nustatytos faktinės aplinkybės, apibūdinančios šalių tarpusavio santykius sutarties sudarymo metu ir jų elgesį po sutarties sudarymo, vertinant kartu su paskolos sutarties (paskolos raštelio) tekstu, kuriame atsakovė nurodo, kad pasiskolino iš ieškovės 70 000 Lt trumpam laikotarpiui ir įsipareigoja pinigus grąžinti 2009 m. gegužės pirmą dieną, yra pagrindas konstatuoti, jog šalys susitarė, kad paskola nebus atlygintinė. Dėl šios priežasties pripažintini pagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo ir CK 6.872 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos paskolos atlygintinumo prezumpcijos paneigimo; pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria tenkinti ieškinio reikalavimai priteisti 3476,45 Lt mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų už naudojimąsi paskola naikintina, ieškinio reikalavimai šioje dalyje atmestini.

21Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl ieškinio reikalavimų priteisti iš atsakovės 3476,45 Lt palūkanas patenkinimo, atitinkamai keistina sprendimo dalis dėl žyminio mokesčio priteisimo – priteisiant iš atsakovės 1810 Lt žyminio mokesčio valstybei. Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi atidėjo apeliantei G. B. žyminio mokesčio sumokėjimą paduodant apeliacinį skundą iki apeliacinės instancijos teismas priims sprendimą (b.l. 131, t. 3), atsižvelgiant į apeliacinio skundo dalyką, už apeliacinį skundą mokėtinas 2353 Lt (139 Lt + 2214 Lt) žyminis mokestis, apeliantė yra sumokėjusi 150 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą (b.l. 145, t.3), todėl iš apeliantės priteistina 2203 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą valstybei.

22Tenkinus iš dalies (4,7 proc.) atsakovės apeliacinį skundą, atitinkamai priteistina atsakovei iš ieškovės 104 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, 97,36 Lt (2071,68 Lt x 4,7 proc.) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme, bei ieškovei iš atsakovės 1524,80 Lt (1600 Lt – 4,7 proc.) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad ieškovo atstovė pateikė teismui duomenis, jog ieškovė patyrė 2000 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme, tačiau kolegija, atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose nustatytus advokatams priteistinus užmokesčio dydžius bei į tai, kad atsakovė yra pateikusi atsiliepimą į apeliacinį skundą, pripažįsta pagrįstomis ieškovės sumokėtas 1600 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

23Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

24Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimą pakeisti.

25Sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovės R. M. (K.) reikalavimas ir priteista iš atsakovės G. B. 3476,45 Lt palūkanų panaikinti ir ieškovės reikalavimą šioje dalyje atmesti.

26Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.

27Sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo išdėstyti:

28Priteisti ieškovei R. M. (K.) ir atsakovės G. B. bylinėjimosi išlaidas - 300 Lt žyminio mokesčio, 5024,80 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

29Priteisti atsakovei G. B. iš ieškovės R. M. (K.) bylinėjimosi išlaidas – 104 Lt žyminio mokesčio, 97,36 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

30Priteisti iš atsakovės G. B. bylinėjimosi išlaidas – 108,84 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, 4013 Lt žyminio mokesčio valstybei, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, Swedbank, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 70000 Lt paskolą, 3476,45... 3. Atsakovė priešieškiniu prašė pripažinti 2008 12 12 skolos raštelį... 4. Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. liepos 1 d. sprendimu patikslintą... 5. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilęs dėl šalių santykių, kildinamų... 6. Apeliaciniu skundu atsakovės atstovė prašo panaikinti Kauno miesto... 7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti... 8. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 9. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame... 10. Atsakovės apeliacinis skundas grindžiamas aplinkybėmis, kad pirmosios... 11. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnutinai ir... 12. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškiniu ieškovė R. K. (M.) skolą... 13. Sutartis yra dvišalis arba daugiašalis sandoris, t. y. dviejų ar daugiau ją... 14. Taigi, pagrindinės paskolos sutarties sąlygos yra pinigų ar rūšiniais... 15. CK 6.871 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad fizinių asmenų paskolos... 16. Iš byloje pateiktos rašytinės paskolos sutarties (b.l. 7, 1 t.) turinio... 17. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju atsakovė ginčijo bei prašė... 18. Kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde atkartoti atsakovės pirmosios... 19. Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju... 20. CK 6.870 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoje paskolos sutarties sampratoje... 21. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl ieškinio... 22. Tenkinus iš dalies (4,7 proc.) atsakovės apeliacinį skundą, atitinkamai... 23. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3... 24. Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimą pakeisti.... 25. Sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovės R. M. (K.) reikalavimas ir... 26. Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.... 27. Sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo išdėstyti:... 28. Priteisti ieškovei R. M. (K.) ir atsakovės G. B. bylinėjimosi išlaidas -... 29. Priteisti atsakovei G. B. iš ieškovės R. M. (K.) bylinėjimosi išlaidas –... 30. Priteisti iš atsakovės G. B. bylinėjimosi išlaidas – 108,84 Lt išlaidų,...