Byla e2A-367-777/2018
Dėl darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo, išeitinės išmokos, laiku neišmokėto darbo užmokesčio, vidutinio darbo užmokesčio sumokėjimo, procesinių palūkanų

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Erinijos Kazlauskienės,

2sekretoriaujant Rasai Jenkutei, Jurgitai Paulauskienei,

3dalyvaujanti apeliantui T. V., jo atstovui advokatui Audriui Saulėnui, atsakovės atstovams advokatui Eligijui Karbauskui ir generaliniam direktoriui G. V.,

4teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. V. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų (buvęs pavadinimas Tauragės rajono apylinkės teismas) 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. V. ieškinį atsakovei UAB „( - )“ dėl darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo, išeitinės išmokos, laiku neišmokėto darbo užmokesčio, vidutinio darbo užmokesčio sumokėjimo, procesinių palūkanų.

5Teisėjų kolegija

Nustatė

6

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas 2017-05-09 Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmams (buvęs pavadinimas Tauragės rajono apylinkės teismas) pateikė ieškinį, juo prašė: 1) pripažinti atsakovės veiksmus neteisėtais ir panaikinti ieškovui skirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (redakcija, galiojusi iki 2017-06-30, toliau – 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas); 2) nutraukti darbo sutartį tarp ieškovo ir atsakovės DK 128 straipsnio pagrindu (redakcija, galiojusi iki 2017-06-30, toliau – 128 straipsnis); 3) priteisti iš atsakovės ieškovui: 3 731,05 Eur neišmokėto darbo užmokesčio; 475,42 Eur delspinigių už laiku neišmokėtą darbo užmokestį; dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – 2 171,74 Eur; 1 085,87 Eur vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo.
  2. Ieškovas nurodė, kad nuo 2015-07-20 dirbo atsakovės įmonėje projektų vadovu. 2015-07-17 darbo sutarties 3 p. nustatyta, kad atsakovė (darbdavys) įsipareigoja ieškovui (darbuotojui) mokėti 1 450 Eur darbo užmokestį. 2015-12-30 įsakymu ieškovui nuo 2016-01-01 nustatytas 1 710 Eur darbo užmokestis. 2017-03-09 įsakymu ieškovui nuo 2017-04-01 nustatytas 1 450 Eur darbo užmokestis. Darbo sutarties 3 p. nustatyta ir tai, kad darbo užmokestis mokamas du kartus per mėnesį, 14 ir 26 dienomis. Ieškovas už gerus darbo rezultatus nuo 2016 metų pradžios buvo skatinamas sumokant jam premijas.
  3. Ieškovas nurodė, kad 2017-04-20 išsiuntė atsakovei elektroniniu paštu pretenziją dėl laiku neišmokėto darbo užmokesčio bei nepateiktų atsiskaitymo lapelių, taip pat prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo dėl nepriklausančių nuo darbuotojo aplinkybių (DK 128 straipsnio pagrindu). Ieškovas nurodė, kad atsakovė nuo 2016 metų pradžios nesumokėjo ieškovui viso priklausančio atlyginimo, t. y. visus mėnesius mokėjo mažesnį darbo užmokestį nei nustatytas. Nurodė, kad remdamasi šiuo prašymu, atsakovė privalėjo nutraukti darbo sutartį nuo 2017-04-24. Ieškovas nurodė, kad nuo 2017-04-24 atsakovė atjungė ieškovui darbinį telefoną bei elektroninį paštą, užblokavo ieškovo elektroninę įėjimo į įmonės teritoriją kortelę, tuo parodydama, kad sutinka, jog ieškovas nebedirbtų įmonėje. Atsakymo į savo pretenziją ieškovas negavo ir su juo atsakovė neatsiskaitė.
  4. Ieškovas nurodė, kad atsakovė yra skolinga ieškovui ne mažiau nei 3 478,04 Eur neišmokėto darbo užmokesčio bei ne mažiau nei 475,42 Eur delspinigių. Atsakovė už 2016 metų balandžio mėnesį nėra sumokėjusi ieškovui 524,40 Eur priklausančio darbo užmokesčio, už 2016 metų gegužės mėnesį – 476,73 Eur, už 2016 metų liepos mėnesį – 264,72 Eur, už 2016 metų rugpjūčio mėnesį – 143,02 Eur, už 2016 metrų spalio mėnesį – 425,40 Eur, už 2016 metų lapkričio mėnesį – 524,40 Eur, už 2016 metų gruodžio mėnesį – 408,39 Eur, už 2017 metų sausio mėnesį – 405,22 Eur, už 2017 metų vasario mėnesį – 305,76 Eur. Nurodė ir tai, jog ieškovas negavo atsiskaitymo lapelių už 2016 metų sausio, vasario, kovo, birželio, rugsėjo, 2017 metų kovo ir balandžio mėnesius. Informaciją apie šiuo laikotarpiu jam išmokėtą darbo užmokestį ir dirbtą darbo laiką ieškovas papildomai prašė suteikti 2017-04-20, tačiau tokia informacija jam nebuvo suteikta, tuo pažeidžiant DK 202 straipsnį. Nurodė, jog delspinigiai apskaičiuoti iki 2017-05-08, skaičiuojant, kad mokėjimas turėjo būti atliktas iki kito mėnesio 14 dienos, ir skaičiuojami praėjus 7 dienoms nuo tos dienos, kai turėjo būti atliktas mokėjimas.
  5. Ieškovas nurodė, jog remiantis DK 186 straipsnio 1 ir 2 dalimi darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. Darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą. DK 233 straipsnis numato, kad už gerą darbo pareigų vykdymą, našų darbą, geros kokybės produkciją, ilgalaikį ir nepriekaištingą darbą, taip pat už kitus darbo rezultatus darbdavys gali skatinti darbuotojus (pareikšti padėką, apdovanoti dovana, premijuoti, suteikti papildomų atostogų, pirmumo teise pasiųsti tobulintis ir kt.), todėl darbdavio mokama premija negali būti laikoma darbo sutartimi sulygto fiksuoto darbo užmokesčio dalimi, tačiau yra papildomas užmokestis už gerai atliktą darbą.
  6. Ieškovas nurodė, kad 2017-05-04 pateikė atsakovei dar vieną pretenziją dėl darbo sutarties nutraukimo. Paskambinęs į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skyrių, ieškovas sužinojo, kad nuo 2017-05-08 yra atleistas iš darbo esant šiurkščiam darbo pareigų pažeidimui.
  7. Ieškovas nurodė, kad jis nebuvo supažindintas su jo neva padarytais darbo drausmės pažeidimais, jam nesudaryta galimybė pasiaiškinti, nes buvo apribota galimybė naudotis įmonės duomenimis bei elektroniniu paštu, jam nebuvo pranešta apie neva skirtą nuobaudą. Nurodė, jog jeigu darbdavys neįvykdo savo pareigos supažindinti darbuotoją su jo pareigomis ir darbuotojas dėl nežinojimo neatlieka arba netinkamai atlieka tam tikras pareigas, šie darbuotojo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip kalti ir negali būti drausminės atsakomybės pagrindas, nes DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatyti šiurkštūs darbo pareigų pažeidimai padaromi tik tyčiniais veiksmais.
  8. Ieškovas nurodė, kad nors jis ir ketino nebetęsti darbo santykių su atsakove, tačiau neteisėti atsakovės veiksmai (neteisėtas darbo sutarties nutraukimas dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo) užkirto ieškovui galimybę ne tik susirasti kitą darbą, bet ir gauti nedarbo išmoką, nes būsimi darbdaviai, atsižvelgdami į ieškovo atleidimo pagrindą, gali juo nepasitikėti. Nurodė, jog jis neteko teisės gauti nedarbo draudimo išmoką pagal Lietuvos Respublikos nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo atsakovei 2 178 Eur bylinėjimosi išlaidų bei 4,20 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
  2. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad vertinamų aspektų specifiškumą lemia darbuotojo teisinė padėtis įmonėje. Ieškovas bendrovėje dirbo projektų vadovu. Ieškovas 2017-04-13 turėdamas nedarbingumo pažymėjimą (arba – būdamas nedarbingas) parašė atsakovei pretenziją dėl laiku nesumokėto darbo užmokesčio, kurioje nurodyta sumokėti neišmokėtą darbo užmokestį ne vėliau kaip per 5 darbo dienas, tačiau nepraėjus šiam terminui, kitą dieną (2017-04-14) parašė atsakovei pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo dėl nepriklausančių nuo darbuotojo aplinkybių, dokumentus išsiuntė 2017-04-20 ir 2017-04-21. Ieškovas pretenziją ir pareiškimą išsiuntė atsakovei po to, kai atsakovė pareikalavo pasiaiškinti dėl ieškovo nuostolingai vykdomos veiklos Gruzijoje. Pirmosios instancijos teismas tokią ieškovo poziciją įvertino kaip sąmoningą darbo pareigų vengimą, nes ieškovas pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui ir žinodamas, jog pagal jo prašymą darbo sutartis su juo nenutraukta (šią aplinkybę ieškovas nurodė posėdžio metu), pasitaręs su advokato padėjėja, neatvyko į darbą, į reikalavimą pasiaiškinti dėl neatvykimo priežasčių neatsakė. Ieškovas be pateisinamos priežasties neatvykęs į darbą prisiėmė neigiamų padarinių atsiradimo riziką. Todėl atsakovė, taikiusi ieškovui drausminę atsakomybę ir paskyrusi nuobaudą – atleidimą iš darbo, įstatymų nepažeidė.
  3. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas iš atsakovės prašo priteisti 3 731,05 Eur neišmokėto darbo užmokesčio nuo 2016 m. balandžio iki 2017 m. kovo. Ieškovas prašomą priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį grindė byloje pateiktais algalapiais, patvirtinančiais, jog ieškovo darbo užmokestis susidėjo iš mėnesinės algos ir kiekvieną mėnesį apskaičiuotos premijos. Ieškovas nurodė, kad premija jam buvo mokama už gerą darbą. Atsakovės atstovai patvirtino, kad sudarant darbo sutartį žodžiu buvo tariamasi dėl 10 proc. priedo prie atlyginimo, gauto nuo ieškovo vadovaujamo projekto pelno. Ieškovo projektas visu jo darbo laikotarpiu įmonėje buvo nuostolingas, todėl ieškovui premija paskirta nebuvo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tai, jog ieškovui nebuvo mokamos premijos, o tik darbo užmokestis, byloje pagrindžia atsakovės įsakymai dėl premijų išmokėjimų, liudytojos A. R. parodymai, bankiniai mokėjimo pavedimai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į tai, kad atsakovui premijos už visą darbo laikotarpį paskirtos nebuvo, ir konstatavęs, jog išmokėtos sumos yra darbo užmokestis, kuris atitinka nurodytą darbo sutartyje, ieškovo reikalavimus dėl 3 731,05 Eur neišmokėto darbo užmokesčio ir 475,42 Eur delspinigių priteisimo atmetė kaip nepagrįstus.
  4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo DK 128 str. 1 d. pagrindu atsakovei pateikė 2014-04-20 elektroniniu paštu, 2017-04-25 – paštu. Iš atsakovės pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį nustatė, kad ieškovui ne visas darbo užmokestis buvo sumokėtas 7 mėnesius: 2016 m. kovą nesumokėta 129,96 Eur suma; 2016 m. birželį – 150,48 Eur suma; 2016 m. lapkritį – 209,76 Eur; 2016 m. gruodį – 178,94 Eur suma; 2017 m. sausį – 245,34 Eur suma; 2017 m. vasarį – 112,14 Eur suma; 2017 m. kovą – 78,60 Eur suma. Iš viso atsakovė įsiskolino ieškovui 1 105,22 Eur darbo užmokesčio. Nustatė, kad ieškovui du mėnesius iš eilės buvo mokamas ne visas darbo užmokestis, todėl konstatavo, jog egzistavo DK 128 str. 1 d. nustatytas pagrindas darbuotojui kreiptis dėl darbo sutarties nutraukimo.
  5. Pirmosios instancijos teismas konstatavo ir tai, kad ieškovo darbo sutartis atsakovės įsakymu nutraukta nuo 2017-04-24 nebuvo, todėl ieškovo ir atsakovės darbo santykiai tęsėsi. Ieškovas iki darbo santykių pabaigos turėjo laikytis darbovietėje nustatytos darbo tvarkos, turėjo prievolę vykdyti visas nustatytas pareigas ir darbdavio teisėtus nurodymus, tarp jų vykti į darbą. Pasibaigus nedarbingumui ieškovas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių, nors žinojo, kad su juo darbo sutartis nenutraukta. Ieškovas, pateikęs prašymą atleisti jį iš darbo DK 128 str. pagrindu, nebendradarbiavo su darbdaviu ir savo elgesiu suvaržė darbdavio veiksmus įgyvendinant atleidimo iš darbo procedūras. Sąžiningas, darbdaviui lojalus, tinkamai atliekantis darbo funkcijas darbuotojas privalėjo atvykti į darbo vietą ir tinkamai aptarti darbo sutarties nutraukimo sąlygas, priežastis bei atsiskaityti su darbdaviu atiduodant darbo priemones. Darbo sutartis su ieškovu yra nutraukta, tačiau ieškovas nėra atsiskaitęs su atsakove ir nėra grąžinęs jai materialinių vertybių, kurias buvo gavęs darbo funkcijoms vykdyti. Nurodė ir tai, kad ieškovas nedarbingumo laikotarpiu (2017 metų balandį) įregistravo savo įmonę UAB „( - )“, kai darbo santykiai su atsakove nutraukti nebuvo. Ši aplinkybė patvirtina, kad ieškovas sąmoningai buvo suplanavęs daugiau nebedirbti atsakovei, nors jo darbo sutartis nutraukta nebuvo ir jis nežinojo atsakovės pozicijos šiuo aspektu. Tokie ieškovo kaip projektų vadovo veiksmai pagrįstai ir teisėtai buvo įvertinti kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas DK 235 str. 2 d. 9 p. prasme, suteikiantis teisę atsakovei atleisti ieškovą DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu. Atsakovės skirta nuobauda – atleidimas – yra proporcinga ieškovo padarytam pažeidimui. Atsakovei nebuvo teisinio pagrindo nutraukti darbo sutartį pagal DK 128 str. Ieškovas, nevykdamas į darbą pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui, padarė šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, kuris nurodytas DK 235 str. 2 d. 9 p., todėl atsakovė 2017-05-08 teisėtai atleido ieškovą DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu.
  6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 2017-04-25 atsakovė ieškovui išsiuntė reikalavimą raštu pasiaiškinti dėl įmonėje susidariusių skolų. Ieškovas buvo informuotas, kad nepateikus pasiaiškinimo raštu, kitų įrodymų, neigiančių jų kaltę, drausminė nuobauda bus skiriama be jų. Tam, kad nusižengimą, kuriuo pažeidžiamos darbo pareigos ar tvarka, būtų galima kvalifikuoti kaip šiurkštų pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą, nėra būtina nustatyti, patyrė dėl to darbdavys realios žalos ar ne. Šiurkštus darbo pareigų pažeidimas gali sukelti ir kitokių neigiamų padarinių – darbdavys gali netekti pasitikėjimo darbo pareigas ar tvarką šiurkščiai pažeidusiu darbuotoju, be to, realios žalos darbdaviui dėl darbuotojo padaryto šiurkštaus nusižengimo gali atsirasti vėliau.
  7. Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad ieškovas dėl padaryto šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo atleistas iš darbo teisėtai, konstatavo, jog nėra DK 140 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų, todėl ieškovo reikalavimus dėl dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės kompensacijos (2 171,74 Eur) ir dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priteisimo atmetė kaip nepagrįstus.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
  1. Ieškovas (toliau – apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, juo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Apeliantas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias naujų įrodymų pateikimo laiką bei jų priėmimo sąlygas. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo principą, apribojo apelianto galimybę pasirengti bylos nagrinėjimui bei pateikti papildomus įrodymus, paneigiančius atsakovės pateiktais dokumentais įrodinėjamas aplinkybes. Atsakovė nepaisydama teismo nurodymo ir CPK reikalavimų 2017-10-10 vykusio teismo posėdžio metu pateikė naujus rašytinius įrodymus, kurių neįvardijo pasirengimo nagrinėti bylą metu, – UAB „( - )“ buhalterės paaiškinimą apie apeliantui skaičiuotą darbo užmokestį, 2017-05-08 apskaičiuotą kompensaciją už nepanaudotas atostogas, Juridinių asmenų registro dokumentą apie apelianto (ieškovo) įsigytą įmonę, kuris atspausdintas 2017-10-09. Taip pat teismo posėdžio išvakarėse pateikė naujus įrodymus, apie kuriuos nebuvo kalbėta parengiamojo teismo posėdžio metu, – atsiskaitymus su partneriais, pretenziją, ieškinius, paaiškinimą, direktoriaus paskyrimo patvirtinimą. Be to, atsakovė į teismo posėdį pasikvietė liudytojus, kurių dalyvavimas nebuvo iš anksto aptartas parengiamojo teismo posėdžio metu. Nurodė, jog visus minėtus dokumentus atsakovė galėjo pateikti pasirengimo nagrinėti bylą metu arba galėjo nurodyti papildomai norėsianti pateikti tokius dokumentus, tokiu būdu sudaryti apeliantui (ieškovui) galimybę išanalizuoti juos, pateikti įrodymus, kurie juos paneigia, pasiruošti argumentus dėl teikiamų įrodymų. Apeliantas nurodė, jog tokiu būdu buvo pažeistas rungimosi principas, nes posėdis nebuvo atidėtas ir apeliantui nebuvo sudaryta galimybė tinkamai susipažinti su naujais dokumentais bei pasiruošti pateikti argumentus bei įrodymus, susijusius su jais. Pirmosios instancijos teismas nurodęs, kad paskutinę minutę įrodymai nebus priimami, taip suformuodamas šalių lūkesčius, vis dėlto įrodymus prie bylos pridėjo, todėl tokia teismo pozicija sudarė pagrindą abejoti jo nešališkumu.
  3. Apeliantas nurodė, kad atsakovės pateikta pažyma patvirtina, jog darbo užmokestis apeliantui septynis mėnesius iš eilės buvo mokamas ne visas, dalis darbo užmokesčio neišmokėta iki šiol. Vadinasi, egzistavo DK 128 str. 1 d. nustatytas pagrindas darbuotojui kreiptis dėl sutarties nutraukimo.
  4. Apeliantas nurodė, kad darbdavio mokama premija negali būti laikoma darbo sutartimi sulygto fiksuoto darbo užmokesčio dalimi, o yra papildomas užmokestis už gerai atliktą darbą. Nurodė ir tai, kad atsakovė paskutinio teismo posėdžio metu pateikė buhalterės paaiškinimą, kuriame nurodoma, kad algalapiuose per klaidą nurodyta apeliantui mokėtina premija. Atsakovė nurodė, kad buhalterė serga onkologine liga, todėl paliudyti teisme raštu išdėstytų aplinkybių negali, negalėjo paaiškinimų pateikti anksčiau. Atsakovė nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad buhalterė viso bylinėjimosi metu buvo nedarbinga. Buhalterės paaiškinimas yra duotas suinteresuoto atsakovės įmonėje dirbančio asmens, kuris neprisiekė teisme, kuriam apeliantas, teismas negalėjo užduoti klausimų. Todėl buhalterės paaiškinimas yra silpną įrodomąją galią turintis dokumentas. Apeliantas nurodė, kad apeliantui nebuvo žinoma apie byloje pateiktus įsakymus, kuriuose nurodyti asmenų, kuriems skirtos atitinkamo dydžio premijos, sąrašai. Šie įsakymai galėjo būti surašyti ir prieš teismo posėdį. Byloje nėra įrodymų, kad įsakymuose nurodytiems asmenis buvo išmokėtos nurodyto dydžio premijos. Byloje nėra įsakymų ar kitų taisyklių, kuriuose būtų numatyta, kad premijos darbuotojams skiriamos tik generalinio direktoriaus įsakymu. Atsakovė nepaneigė algalapiuose išdėstytos informacijos teisingumo, pati savo dokumentuose nurodė esant skolą, todėl apeliantui priteistina 3 731,05 Eur neišmokėto darbo užmokesčio suma.
  5. Apeliantas nurodė, kad prašė priteisti 475,42 Eur delspinigių už laiku neišmokėtą darbo užmokestį. Detalus delspinigių skaičiavimas pateiktas teismui, atsakovė šių skaičiavimų neginčijo, nepaneigė ir kitų skaičiavimų nepateikė.
  6. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovė turėjo įsiskolinimą 1 105,22 Eur darbo užmokesčio apeliantui, tačiau ir šios sumos apeliantui nepriteisė bei argumentų dėl šios sumos nepriteisimo nenurodė. Apeliantas nurodė, kad 1 105,22 Eur skola yra atsakovės ir teismo pripažinta, todėl turėjo būti priteista. Apeliantas nurodė ir tai, kad atsakovė teismo posėdžio metu įrodinėjo, jog dėl šios skolos padarė įskaitymą, nes apeliantas viršijo jam suteiktų pokalbių limitus. Apeliantui nebuvo žinoma apie telefoninių pokalbių limitus, įskaitymai tuo pagrindu anksčiau nėra daryti. Atsakovė byloje pateikė 2014-10-01 1 priedą prie 2013-12-02 įsakymo Nr. 59A dėl mobiliojo ryšio išlaidų pokalbiams kontrolės, jis nėra pasirašytas ir jame ranka išbraukus kitą asmenį įrašyta apelianto pavardė. Šis dokumentas neturi įrodomosios galios, nes jis nėra pasirašytas apelianto ir kitų asmenų. Atsakovė teigia, kad šis įsakymas buvo skelbtas intranete, tačiau apeliantui apie tai nėra žinoma. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad šis įsakymas buvo skelbtas intranete ir kaip apeliantas galėjo su juo susipažinti. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad apeliantui buvo suteiktas abonentinis tarifas. Išskaitos iš apelianto darbo užmokesčio negalėjo būti daromos, todėl jam turėjo būti priteista neišmokėto darbo užmokesčio dalis.
  7. Apeliantas nurodė, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien ta aplinkybė, jog atsakovė tinkamai neįformino apelianto atleidimo, reiškia, kad apeliantas privalėjo atvykti į darbą (nors tam nebuvo objektyvių galimybių dėl užblokuotos įėjimo kortelės) ir toliau tęsti darbą, o to nepadarius, atsakovė pagrįstai jam skyrė drausminę nuobaudą – atleidimą DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu. Nurodė, jog tokia pirmosios instancijos teismo išvada reikštų, kad darbdavys turi diskrecijos teisę tenkinti arba netenkinti darbuotojo prašymo atleisti jį DK 128 straipsnio pagrindu, o darbuotojo galimybės pasinaudoti įstatymo jam suteikta teise būtų iš esmės apribotos. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad apelianto neatvykimas į darbą 2017-05-02 yra vertinamas kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, yra nepagrįsta DK 235 str. 2 d. 9 p. prasme, nes jo darbo sutartis turėjo būti nutraukta DK 128 str. pagrindu nuo 2017-04-24. Pripažinus apelianto atleidimą iš darbo DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu neteisėtu ir pakeitus atleidimo pagrindą į nustatytą DK 128 str., taikytini ir atleidimo pagal šį straipsnį padariniai – išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka, t. y. 2 171,74 Eur.
  8. Apeliantas nurodė, kad kaltinimai dėl atsakovei padarytos žalos yra nepagrįsti. Kaltinimai nepatvirtinti kitais rašytiniais įrodymais, išskyrus atsakovės vidinę pažymaą. Atsakovės skundai policijai ar kitai įstaigai nebuvo paduoti, auditas nepradėtas. Atsakovė nesikreipė ir į apeliantą dėl padarytos žalos atlyginimo.
  9. Apeliantas nurodė, jog atsakovė įrodinėjo, kad apeliantas padarė įmonei žalos, padarydamas veiką, turinčią vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių (DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktas), tačiau pirmosios instancijos teismas, nevertinęs tokio atsakovės argumento ir atleidimo pagrindo, konstatavo, jog apeliantas dėl šio inkriminuojamo jam pažeidimo nepateikdamas paaiškinimo šiurkščiai pažeidė darbo tvarką (DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktas). Apeliantas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo pakeisti atsakovės pasirinkto atleidimo pagrindo, šiai neišreiškus savo valios, todėl toks teismo sprendimas yra siurprizinis, nes apeliantas negalėjo išreikšti nuomonės dėl įmonės pasitikėjimo juo praradimo (DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktas), įrodinėjo, kad jis nepadarė veikos, turinčios vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių (LR DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Apeliantas nurodė, jog tokiu atleidimo pagrindo pakeitimu pirmosios instancijos teismas pažeidė rungtyniškumo principą bei teisę pateikti savo atsikirtimus ir paaiškinimus bylos nagrinėjimo metu. Apeliantas nurodė, jog nedarbingumo metu apeliantas neprivalėjo pateikti jokio pasiaiškinimo, o gavęs atsakovės raštą, jis jau buvo atleistas iš darbo, be to, teikti pasiaiškinimą yra darbuotojo teisė, bet ne pareiga, todėl tai neturėtų būti pagrindas jį atleisti iš darbo.
  10. Apeliantas nurodė, kad nutraukdamas darbo sutartį su darbuotoju, darbdavys privalo išmokėti visas jam priklausančias gauti iš darbdavio sumas ne vėliau kaip atleidimo iš darbo dieną. Apeliantui išeitinė išmoka atleidimo iš darbo dieną neišmokėta, taip pat nebuvo sumokėtas darbo užmokesčio įsiskolinimas. Pagal DK 141 str. 3 d. nuostatą, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Ieškovo kaltės dėl neatsiskaitymo laiku nėra, todėl atsakovei turi būti taikomi įstatyme nurodyti neatsiskaitymo padariniai – vidutinio darbo užmokesčio mokėjimas.
  11. Apeliantas nurodė, kad jo vidutinis darbo užmokestis per paskutinius tris darbo mėnesius sudaro 1 085,87 Eur už mėnesį. Šios sumos atsakovė nepaneigė, kitokių skaičiavimų nepateikė. Nurodė ir tai, kad apeliantas ketino nebetęsti darbo santykių su atsakove, tačiau atsakovės neteisėti veiksmai užkirto jam galimybę ne tik susirasti kitą darbą, bet ir gauti nedarbo išmoką. Būsimi darbdaviai atsižvelgdami į apelianto atleidimo pagrindą nepasitiki juo. Apeliantas įgijo savo įmonę bei pradėjo savo verslą, tačiau pirmąjį pusmetį veikla pelno neneša. Todėl jo šeima liko be pajamų šaltinio. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliantas prašo priteisti jam iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
  12. Apeliantas nurodė, kad kaip darbo priemonė buvo perduotas tik kompiuteris, kurį jis, kilus ginčui, pateikė kaip daiktinį įrodymą byloje. Nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad apeliantui buvo perduotos kitos materialinės vertybės (telefonas, įėjimo kortelė), kad šios priemonės suteiktos kaip darbo priemonės ir turi būti grąžintos. Apeliantas neneigia, kad šiuos daiktus turi, tačiau telefonas jam buvo dovanotas kaip paskatinimas už gerą darbą, o įėjimo kortelė yra užblokuota ir nebenaudotina. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog darbo sutartis nutraukta, tačiau apeliantas neatidavė darbo priemonių, yra nepagrįsta.
  13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  14. Atsakovė nurodė, kad nesutinka su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias naujų įrodymų pateikimo laiką bei jų priėmimo sąlygas. Apeliantas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nesutiko, jog atsakovės papildomai teikiami rašytinai įrodymai būtų pridėti prie bylos, nes šie įrodymai apeliantui buvo iš esmės nenaudingi. Atsakovės pateiktuose rašytiniuose įrodymuose nurodytos šios bylos nagrinėjimui reikšmingos aplinkybės apeliantui buvo žinomos, todėl papildomas terminas apeliantui su pateiktais dokumentais susipažinti ir pasiruošti bylos nagrinėjimui nebuvo reikalingas. Apeliantas teismo bylos nagrinėjimo atidėti ir neprašė. Esant nurodytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai priėmė paskutiniame teismo posėdyje atsakovės pateiktus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus įrodymus ir jais vadovavosi priimdamas sprendimą byloje, tokiu būdu užtikrindamas visapusišką tarp šalių kilusio ginčo išnagrinėjimą.
  15. Atsakovė nurodė, kad 2017-04-25 buvo gauta apelianto pretenzija dėl laiku neišmokėto darbo užmokesčio bei nepateiktų atsiskaitymo lapelių ir pareiškimas dėl darbo sutarties nutraukimo LR DK 128 straipsnio pagrindu dėl nesumokėto viso priklausančio atlyginimo nuo 2016 metų pradžios, tačiau į bylą pateikti įrodymai – pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį – patvirtina, jog atsakovė su apeliantu yra atsiskaičiusi tinkamai ir pagal darbo sutartyje nustatytas sąlygas.
  16. Atsakovė nurodė, kad su apelianto skundo motyvais dėl neišmokėto darbo užmokesčio nesutinka, nes jie iš esmės paremti subjektyvia apelianto nuomone bei vertinimu. Vienintelis apelianto byloje pateiktas įrodymas, kuriuo jis vadovaujasi grįsdamas savo reikalavimą dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo iš atsakovės, yra darbdavio darbuotojui išduoti atsiskaitymo lapeliai, kuriuose nurodytas apeliantui išmokėto darbo užmokesčio dydis neatitinka tarp šalių darbo sutartyje nurodytojo, t. y. apeliantui mokėtina darbo užmokesčio suma algos lapeliuose buvo išskirstyta į atskiras grafas „mėnesinė alga“ bei „premija“. Remdamasis išimtinai šiais dokumentais, apeliantas vertina, jog atsakovė daugiau nei vienerius metus kiekvieną mėnesį išmokėdavo savo darbuotojui premijas ir ne visą darbo užmokestį, todėl nutraukdama tarp šalių sudarytą darbo sutartį, privalėjo padengti ieškovui susidariusią darbo užmokesčio skolą. Atsakovė šiuos apelianto argumentus laiko nepagrįstais ir nelogiškais, nes jei darbdavys nesumokėtų darbo užmokesčio, tai darbdavys nesumokėtų ir premijos. Atsakovė buvo įsipareigojusi apeliantui mokėti tik darbo užmokestį, sulygtą tarp šalių pasirašytoje darbo sutartyje bei jos pakeitimuose, tačiau joks papildomas susitarimas dėl premijos apeliantui skyrimo nebuvo sudarytas, tokio susitarimo buvimo fakto apeliantas neįrodinėjo. Atsakovė nurodė, kad tarp šalių nekilo ginčo, jog atsakovės pavedimu apelianto kuruojamas projektas Gruzijoje buvo nesėkmingas, nuostolingas atsakovei, apelianto darbo rezultatai nebuvo geri, todėl premijos apeliantui skirti atsakovė net ir nebūtų turėjusi pagrindo. Apeliantė pažymėjo, kad iš mokėjimo pavedimų matyti, jog atsakovė atlikdama mokėjimus apeliantui nurodė, kad išmokamas darbo užmokestis, kitokia mokėjimo paskirtis nebuvo nurodoma. Per visą laikotarpį apeliantas neginčijo gaunamo darbo užmokesčio, reikalavimų, pretenzijų nereiškė. Atsakovė pažymėjo, jog apeliantas, žinodamas, jog darbo užmokestis jam visuomet būdavo išmokamas tinkamai ir laiku, nesąžiningai pasinaudojo jam išduotuose algos lapeliuose esančiomis klaidomis siekdamas neteisėtai pasipelnyti bendrovės sąskaita ir išvengti jam kylančios atsakomybės už žalos darbdaviui padarymą.
  17. Atsakovė nurodė, kad, priešingai, nei teigia apeliantas, algos lapeliai nėra buhalterinės apskaitos dokumentas, kuris privalo būti saugomas ir kiekvieną mėnesį išduodamas darbuotojui, tokios darbdavio pareigos nenumato joks teisės aktas. Algos lapelis atlieka tik DK 202 str. įtvirtintą informacinę funkciją – darbuotojui pateikti informaciją apie jam apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas, tačiau apie išmokėtas darbuotojui sumas darbdavys gali informuoti ir kitaip. Byloje apeliantas neįrodinėjo, kad minėtą savo pareigą darbdavys būtų vykdęs netinkamai, todėl apeliantas žinojo, kokias sumas kiekvieną mėnesį atsakovė jam skirdavo, ir suprato, kad šias sumas sudaro darbo sutartyje nurodytas darbo užmokestis. Atsakovės vadovybei nebuvo žinoma, kad apeliantui išduodamuose algos lapeliuose jam išmokamas darbo užmokestis nurodomas neteisingas, t. y. dalis atlyginimo nepagrįstai nurodoma kaip darbuotojui mokama premija. Apie šias aplinkybes atsakovė sužinojo tik gavusi apelianto ieškinį ir atlikusi susiklosčiusios situacijos vertinimą. Atsakovė nurodė ir tai, kad algalapius apeliantui išrašė ne atsakovės vadovybė ar koks nors trečiasis su atsakove nesusijęs asmuo, o buhalterė, kuri vienintelė galėjo nurodyti aplinkybes dėl savo darbo pareigų tinkamo (ne) atlikimo. Pirmosios instancijos teismas, įvertindamas tai, ar atsakovė tinkamai vykdė savo įsipareigojimus mokėti darbuotojui darbo sutartyje sulygtą darbo užmokestį, vadovavosi ne tik buhalterės paaiškinimais, tačiau ir visuma reikšmingų bylos aplinkybių, šalių paaiškinimais, teisingumo ir protingumo principais, elementariais logikos dėsniais, todėl padarė pagrįstas išvadas, jog išmokėtos sumos atitinka tarp atsakovės ir apelianto sudarytoje darbo sutartyje nustatytą darbo užmokesčio dydį, dėl to apelianto reikalavimas dėl skolos už neišmokėtą darbo užmokestį priteisimo yra nepagrįstas ir neteisėtas.
  18. Atsakovė nurodė, kad turėjo pakankamą pagrindą atleisti apeliantą už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą ir dėl to, kad apeliantas be pateisinamų priežasčių neatvyko į darbą pasibaigus jo nedarbingumo laikotarpiui. Apeliantui buvo žinoma (darbuotojas apie tai buvo raštiškai informuotas) tai, kad atsakovė nesutiko atleisti darbuotojo iš darbo jo prašomu pagrindu, nes darbo užmokestis apeliantui visuomet buvo mokamas tinkamai ir laiku, tai patvirtina byloje pateikti duomenys. Be to, atsakovei atsirado pakankamas pagrindas manyti, jog apeliantas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, todėl apeliantui nepateikus reikalaujamo paaiškinimo ir neišsklaidžius darbdavio abejonių, atsakovė neprivalėjo atleisti darbuotojo pagal DK 128 straipsnį, dėl to darbuotojas privalėjo atvykti į darbą, todėl jį pagrįstai atsakovė atleido esant DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindui.
  19. Atsakovė nurodė, jog nesutinka su apeliacinio skundo motyvais, jog pirmosios instancijos teismas pripažino darbuotojo teisę reikalauti nutraukti su juo sudarytą darbo sutartį DK 128 straipsnio pagrindu, darbdaviui du mėnesius iš eilės nemokant viso jam priklausančio darbo užmokesčio, todėl atsakovė privalėjo apelianto prašymą tenkinti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantas padarė šiurkščius darbo drausmės pažeidimus, todėl net ir nevertinant fakto, ar atsakovė buvo skolinga apeliantui, ar ne, atsakovė turėjo pakankamą teisinį pagrindą nutraukti darbo sutartį su apeliantu DK 136 str. 3 dalies numatytais pagrindais. Priešingas šios darbdavio teisės aiškinimas reikštų ne tik tai, kad tokiu atveju darbuotojas išvengtų teisinės atsakomybės už padarytą pažeidimą, bet tai neproporcingai pažeistų ir darbdavio interesus, nes tokiu atveju darbdavys šiurkščiai darbo drausmę pažeidusiam darbuotojui privalėtų išmokėti išeitinę išmoką. Atsakovė neturėjo pagrindo atleisti apeliantą iš darbo pagal DK 128 str., nes atsakovė apeliantui nebuvo skolinga, darbo užmokestis darbuotojui buvo mokamas tinkamai ir laiku. Atsakovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu pripažinta, kad darbo sutartis su apeliantu nutraukta, tačiau apeliantas nėra atsiskaitęs su atsakove, nėra grąžinęs jai materialinių vertybių, kurias buvo gavęs darbo funkcijoms vykdyti, t. y. telefono, kompiuterio, įėjimo kortelės. Apeliantas nurodė, kad telefonas jam buvo padovanotas atsakovės generalinio direktoriaus, o įėjimo kortelė, ją užblokavus, tampa bevertė, šių aplinkybių apeliantas nepagrindė tinkamais ir leistinais įrodymais. Apeliantui nepagrįstai negrąžinus atsakovei darbo priemonių, esant tarp šalių pasirašytai visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai, laikytina, kad apeliantas atsakovei padarė žalą, kurios neatlygino. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai minėtos sumos – tariamos atsakovės skolos apeliantui – nepriteisė. Atsakovė nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, jog byloje pateikti duomenys – atsakovės generalinio direktoriaus įsakymai, pažyma apie apeliantui priskaičiuotą darbo užmokestį – patvirtina, kad apeliantas viršijo jam suteiktą mobiliojo ryšio paslaugų limitą. Todėl atsakovė pagrįstai, nepažeisdama teisės aktų reikalavimų, atliko patirtų išlaidų už viršytus telefoninius pokalbius ar kitas mobiliojo ryšio paslaugas įskaitymą į apeliantui mokėtiną darbo užmokestį. Atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad minėti duomenys buvo skelbiami vidiniame bendrovės tinklalapyje (intranete), todėl kiekvienas atsakovės darbuotojas turėjo su šiais dokumentais susipažinti. Tokia pareiga apeliantui kilo ir pagal projektų vadovo pareiginę instrukciją, su kuria apeliantas buvo supažindintas. Apeliantas niekuomet iki tarp šalių iškilusio ginčo nereiškė pretenzijų, kad jam išmokamas ne visas darbo užmokestis, tai leidžia spręsti, jog apeliantas žinojo apie atsakovės atliekamus įskaitymus ir su tuo sutiko.
  20. Atsakovė nurodė, kad apelianto teiginiai, jog atsakovė neįrodė, kad jis dėl savo veiksmų ar neveikimo padarė žalą atsakovei, yra neteisingi. Reikšmingų bylos aplinkybių visuma – atsakovės atsiradę nuostoliai dėl LTD „( - )“ veiklos, kurių buvimo fakto apeliantas neginčijo, apelianto pareigybė bei jam suteikti įgaliojimai, apelianto piktybiškas atsisakymas pateikti bet kokius paaiškinimus atsakovės vadovybei dėl susiklosčiusios situacijos, nedarbingumo laikotarpiu pareikštas prašymas dėl atleidimo iš darbo nepagrįstu pagrindu, net nevykstant į darbovietę išsiaiškinti apeliantui iškeltų klausimų dėl nesumokėto darbo užmokesčio, leidžia spręsti, kad apeliantas buvo ir yra nesąžiningas, akivaizdžiai veikė darbdavio nenaudai, galbūt nusikalstamais veiksmais atsakovei sukėlė didžiulių nuostolių ir pasisavino svetimą turtą. Nors apelianto įvykdyta veika nėra įrodyta baudžiamojoje byloje, tai nesudarė kliūčių atsakovei taikyti savo darbuotojui griežčiausią drausminę atsakomybę – atleidimą iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, t. y. DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto formuluotė suponuoja išvadą, jog šis atleidimo iš darbo pagrindas suteikia darbdaviui teisę atleisti darbuotoją iš darbo be įspėjimo, nesikreipiant į kompetentingas institucijas dėl darbuotojo patraukimo administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn ir nelaukiant jų išvadų, jei pats darbdavys nustato darbuotojo elgesyje (veikoje) administracinio nusižengimo ar nusikaltimo darbdavio atžvilgiu požymius. Dėl apelianto neteisėtų veiksmų – neatsakingo bei nusikalstamo atstovavimo bendrovei, žalingų valdymo sprendimų priėmimo, kurių apeliantas byloje nepaneigė tinkamais, leistinais įrodymais, įmonei padaryta 274 613,62 Eur ir 14 959,52 USD žala, kuri negali būti vertinama kaip mažareikšmė. Apelianto abejingumą įrodo tai, kad nustačius darbo tvarkos pažeidimo faktus ir pareikalavus pasiaiškinti, apeliantas neatvyko į darbą, neatsiuntė paaiškinimo raštu, bylos nagrinėjimo metu taip pat nepaaiškino, dėl kokių priežasčių LTD „( - )“ tapo nuostolinga, abejonių dėl galbūt įvykdytos nusikalstamos veikos nepašalino. Juolab pasisavino atsakovei priklausantį kompiuterį (jį pateikė teismui), mobiliojo ryšio telefoną „Iphone 5S“, įėjimo kortelę.
  21. Apeliantas nuo 2017-03-27 iki 2017-04-28 turėjo nedarbingumą. Apie nedarbingumo priežastis ir aplinkybes atsakovė apelianto nebuvo informuota. Apie tai, kad apeliantas serga, ir jo ligos pabaigą atsakovė sužinojo iš „Sodros“ pateikiamos informacijos. Atsakovė įtaria, kad tariama liga sietina su darbdavio pateiktais reikalavimais pateikti ataskaitą už vykdomą veiklą Gruzijoje bei aiškėjančiomis aplinkybėmis dėl ieškovo galbūt vykdytos neteisėtos veiklos. Atsakovė laukė apelianto nedarbingumo pabaigos, tikėdamasi gauti atsakymus į visus kilusius klusimus. Tačiau pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui, nuo 2017-05-02 apeliantas į darbo vietą neatvyko, apie neatvykimo priežastis nepranešė. Nurodė, kad 2017-05-03 atsakovė pateikė reikalavimą pasiaiškinti raštu dėl neatvykimo į darbą, tačiau atsakymo iš apelianto negavo, o 2017-05-04 gavo apelianto pretenziją dėl darbo sutarties nutraukimo. Darbdavio nurodymų pasiaiškinti dėl susidariusių įsiskolinimų apeliantas nepaisė, paaiškinimų atsakovei nepateikė, pasibaigus nedarbingumui į darbą neatvyko, su darbdaviu neatsiskaitė, t. y. negrąžino kompiuterio, įėjimo kortelės, telefono „Iphone 5s“. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, remiantis DK 136 str. 3 d. 2 p., 235 str. 2 d. 7 p. ir 9 p., darbo sutartis su apeliantu nutraukta 2017-05-08.
  22. Atsakovė nurodė, kad atsakovei apelianto nedarbingumo laikotarpiu gavus jo prašymą dėl atleidimo iš darbo tapo aišku, kad apeliantas į darbą galbūt apskritai neketina grįžti, todėl atsakovė buvo priversta nedelsiant papildomai raštu pareikalauti pateikti atsakovei pasiaiškinimus dėl nuostolių bendrovei atsiradimo. Apeliantui buvo suteikti itin platūs įgaliojimai veikti kaip pagrindiniam LTD „( - )“ vadovui, už tai apeliantas privalėjo atsiskaityti atsakovės direktoriams bei LTD „( - )“ savininkui G. V.. Apeliantui einant atsakovės projekto vadovo pareigas ir atitinkamai vadovaujant LTD „( - )“ atsakovės vadovybei paaiškėjo aplinkybės, kad LTD „( - )“ veikia itin nuostolingai, neatsiskaito su tiekėjais, priimami akivaizdžiai nenaudingi įmonei sprendimai. Apeliantas tiek pagal projekto vadovo pareiginę instrukciją, tiek kaip įgaliotinis privalėjo pateikti atsakovei reikalaujamus paaiškinimus ir tinkamai atsiskaityti už savo darbą, to piktybiškai nepadarė ir tai sudarė pakankamą teisinį pagrindą vertinti, kad apeliantas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, dėl to darbdavys turėjo teisę jį atleisti pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą.
  23. Atsakovė nurodė, jog vertinant apelianto atleidimo iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą priežastis, reikia atsižvelgti į tai, kad apeliantas užėmė projekto vadovo, t. y. didesnio darbdavio pasitikėjimo reikalaujančias, pareigas, dėl to šiuo atveju atsakovė pagrįstai praradusi pasitikėjimą apeliantu bei įtardama jį įvykdžius neteisėtus ar net nusikalstamus veiksmus, dėl kurių apeliantas nesugebėjo pasiaiškinti, turėjo teisę tokį darbuotoją atleisti iš darbo dėl kitokio šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, t. y. pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą.
  24. Apeliantas, jo atstovas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti.
  25. Atsakovės atstovai bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7Apeliacinis skundas atmestinas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

8Dėl procesinių teisės normų, susijusių su įrodymų teikimu teismui, pažeidimo

  1. Byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, apelianto T. V. ir atsakovės generalinio direktoriaus G. V. dalyvavimas teismo posėdyje buvo pripažintas būtinu, byloje dalyvaujantiems asmenims nustatytas terminas pateikti turimus papildomus įrodymus. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad yra pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, apribota apelianto galimybė pasirengti bylos nagrinėjimui bei pateikti papildomus įrodymus, paneigiančius atsakovės pateiktais dokumentais įrodinėjamas aplinkybes. Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija dėl kitų skundo argumentų dėl procesinių teisės normų, reglamentuojančių naujų įrodymų pateikimo laiką bei jų priėmimo sąlygas, nepasisako, nes jie teisiškai nereikšmingi.

9Dėl darbo užmokesčio ir kitų išvestinių reikalavimų

  1. Apeliantas nurodė, kad atsakovės pateikta pažyma patvirtina, jog darbo užmokestis apeliantui septynis mėnesius iš eilės buvo mokamas ne visas, dalis darbo užmokesčio neišmokėta iki šiol. Egzistavo DK 128 str. 1 d. nustatytas pagrindas darbuotojui kreiptis dėl sutarties nutraukimo. Atsakovė su šiais apelianto argumentais nesutiko ir nurodė, kad pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį patvirtina, jog atsakovė su apeliantu yra atsiskaičiusi tinkamai ir pagal darbo sutartyje nustatytas sąlygas.
  2. Apeliantas reikalavimą dėl neišmokėto darbo užmokesčio grindžia atsiskaitymo lapeliais, kuriose apeliantui mokėtina darbo užmokesčio suma buvo išskirstyta į atskiras grafas „mėnesine alga“ bei „premija“, ir žodiniu susitarimu su atsakove dėl premijos mokėjimo. Atsakovė žodinio susitarimo dėl premijos mokėjimo apeliantui nepripažino. Nurodė, kad buvo įsipareigojusi apeliantui mokėti tik darbo užmokestį, sulygtą tarp šalių pasirašytoje darbo sutartyje bei jos pakeitimuose. Apelianto kuruojamas projektas Gruzijoje buvo nesėkmingas, nuostolingas atsakovei, apelianto darbo rezultatais nebuvo geri, todėl premijos apeliantui skirti nebūtų turėjusi ir pagrindo. Per visą laikotarpį apeliantas neginčijo gaunamo darbo užmokesčio, reikalavimų pretenzijų nereiškė. Nurodė ir tai, kad atsakovės vadovybei nebuvo žinoma, kad apeliantui išduodamuose algos lapeliuose jam išmokamas darbo užmokestis nurodomas neteisingas, t. y. dalis atlyginimo nepagrįstai nurodoma kaip darbuotojui mokama premija. Apie šias aplinkybes atsakovė sužinojo tik gavusi apelianto ieškinį ir atlikusi susiklosčiusios situacijos vertinimą.
  3. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė apeliacinės instancijos teismui pateikė pažymą apie priskaičiuotą darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2016 m. vasario iki 2017 m. gegužės, kurioje nurodyta: apeliantui pagal darbo sutartį nustatytas darbo dienų ir valandų skaičius; apelianto dirbtas laikas ir atostogos per mėnesį; nustatytas atlyginimas darbo sutartyje; visas priskaičiuotas darbo užmokestis bei darbo užmokestis „į rankas“; skirtumas tarp faktiškai darbuotojui priskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio „į rankas“; įskaitytas telefono limito viršijimas; papildomai pateiktos pastabos (paaiškinimai) dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018-02-07 nutartyje išskirtų pastebėjimų, kodėl atitinkamais mėnesiais apeliantui priskaičiuojamas ir išmokamas nustatyto dydžio darbo užmokestis, nuo kokios sumos mokamas darbo užmokestis ir kompensacija už nepanaudotas atostogas ir kt. Minėta pažyma, atsakovės paaiškinimai buvo persiųsti apeliantui (jo atstovams), apeliantas duomenų, paneigiančių atsakovės pateiktus duomenis, ir paaiškinimų nepateikė.
  4. Teisėjų kolegija įvertinusi visumą byloje surinktų įrodymų, t. y. šalių pasirašytą darbo sutartį, kurioje nėra susitarimo dėl premijos; atsiskaitymo lapelius; atsakovės įsakymus dėl premijų skyrimo (kitiems bendrovės darbuotojams); atsakovės 2017-04-24 pažymą Nr. 33 apie atsakovės patirtus nuostolius dėl LTD „( - )“ veiklos; ( - ) pažymą dėl LTD „( - )“ skolų; atsakovės 2017-05-31 pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį ir kitas išmokas (apeliantui); atsakovės pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (su telefono limitais); atsakovės vyresn. buhalterės R. M. rašytinį paaiškinimą dėl darbo užmokesčio mokėjimo apeliantui; atsakovės 2018-03-08 rašytinius paaiškinimus (ir jo priedus); šalių paaiškinimus (apeliacinės instancijos teisme apelianto ir atsakovės generalinio direktoriaus dalyvavimas buvo pripažintas būtinu), konstatuoja, kad apeliantas neįrodė, jog buvo žodinis susitarimas tarp apelianto ir atsakovės (jos generalinio direktoriaus) dėl premijos mokėjimo apeliantui. Atsiskaitymuose lapeliuose, kuriuose apelianto darbo užmokestis buvo išskirstytas į atskiras grafas „mėnesine alga“ bei „premija“, padaryta klaida. Apeliantui buvo išmokėtas tokio dydžio darbo užmokestis, kiek ir priklausė pagal darbo sutartį.
  5. Apeliantas nurodė, kad jam nebuvo žinoma apie telefoninių pokalbių limitus, įskaitymai tuo pagrindu anksčiau nėra daryti. Atsakovė byloje pateikė 2014-10-01 1 priedą prie 2013-12-02 įsakymo Nr. 59A dėl mobiliojo ryšio išlaidų pokalbiams kontrolės, jis nėra pasirašytas ir jame ranka išbraukus kitą asmenį įrašyta apelianto pavardė. Šis dokumentas neturi įrodomosios galios, nes jis nėra pasirašytas apelianto ir kitų asmenų. Atsakovė teigia, kad šis įsakymas buvo skelbtas intranete, tačiau apeliantui apie tai nėra žinoma. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad šis įsakymas buvo skelbtas intranete ir kaip apeliantas galėjo su juo susipažinti. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad apeliantui buvo suteiktas abonentinis tarifas. Išskaitos iš apelianto darbo užmokesčio negalėjo būti daromos, todėl jam turėjo būti priteista neišmokėto darbo užmokesčio dalis. Atsakovė su šiais apelianto argumentais nesutiko. Nurodė, kad byloje pateikti duomenys – atsakovės generalinio direktoriaus įsakymai, pažyma apie apeliantui priskaičiuotą darbo užmokestį – patvirtina, kad apeliantas viršijo jam suteiktą mobiliojo ryšio paslaugų limitą. Todėl atsakovė atliko patirtų išlaidų už viršytus telefoninius pokalbius ar kitas mobiliojo ryšio paslaugas įskaitymą į apeliantui mokėtiną darbo užmokestį. Minėti duomenys buvo skelbiami vidiniame bendrovės tinklalapyje (intranete), todėl kiekvienas atsakovės darbuotojas turėjo su šiais dokumentais susipažinti. Tokia pareiga apeliantui kilo ir pagal projektų vadovo pareiginę instrukciją, su kuria apeliantas buvo supažindintas. Apeliantas niekuomet iki tarp šalių iškilusio ginčo nereiškė pretenzijų, kad jam išmokamas ne visas darbo užmokestis, tai leidžia spręsti, jog apeliantas žinojo apie atsakovės atliekamus įskaitymus ir su tuo sutiko.
  6. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė apeliacinės instancijos teismui pateikė: UAB „( - )“ generalinio direktoriaus 2015-07-28 įsakymą Nr. 23 „Dėl mobilaus ryšio išlaidų pokalbiams kontrolės“ kartu su 1 priedu, kuriuose nurodyti darbuotojams (tarp jų ir apeliantui) suteikti mobiliojo ryšio abonentai ir jų limitai; apeliantui priskirto telefono numerio mėnesines sąskaitas; UAB „( - )“ pažymą apie apelianto mobiliojo ryšio paslaugų limitą pagal 2015-07-28 įsakymą Nr. 23 ir limito viršijimą laikotarpiu nuo 2015 m. liepos iki 2017 m. balandžio. Minėti atsakovės pateikti dokumentai, paaiškinimai buvo persiųsti apeliantui (jo atstovams), apeliantas duomenų, paneigiančių atsakovės pateiktus duomenis ir paaiškinimus, nepateikė.
  7. UAB „( - )“ Vidaus darbo tvarkos taisyklių (2015-03-16 redakcijos) Bendrosios dalies 10 p., nustatyta, jog visi bendrovės įsakymai, susirinkimų protokolai, vidaus darbo tvarkos taisyklės ar kita aktuali informacija skelbiami vidiniame tinklapyje (intranetas.eu). Informaciją intranete būtina sekti nuolat. Jei dokumentas įdedamas intranete, laikoma, kad su dokumentais supažindinti visi atsakingi asmenys. Apeliantas su šiomis taisyklėmis supažindintas pasirašytinai 2015-07-20 (t. 1, b. l. 136).
  8. Byloje nėra faktinių duomenų apie tai, kad įsakymas dėl suteikto mobiliojo ryšio abonento ir jo limitų buvo paskelbtas vidiniame tinklalapyje. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi visumą byloje surinktų įrodymų, t. y. įsakymą dėl suteikto mobiliojo ryšio abonento ir jo limitų; apeliantui priskirtų telefono numerių mėnesines sąskaitas; pažymą apie apelianto mobiliojo ryšio paslaugų limitą pagal 2015-07-28 įsakymą Nr. 23 ir limito viršijimą laikotarpiu nuo 2015 m. liepos iki 2017 m. balandžio; tai, kad apeliantas iki tarp šalių iškilusio ginčo nereiškė pretenzijų, kad jam išmokamas ne visas darbo užmokestis, išskaitų darymo laikotarpį ir išskaitų sumas, konstatuoja, jog apeliantas žinojo apie jam nustatytą mobiliojo ryšio limitą ir apie atsakovės atliekamus įskaitymus (CPK 178, 185 str.).
  9. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, jog atsakovė su apeliantu yra atsiskaičiusi tinkamai ir pagal darbo sutartyje nustatytas sąlygas. Todėl apelianto reikalavimas dėl 3 731,05 Eur neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo yra nepagrįstas, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Kitas apelianto reikalavimas dėl 475,42 Eur delspinigių už laiku neišmokėtą darbo užmokestį yra išvestinis iš reikalavimo dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo. Pirmosios instancijos teismas, atmetęs reikalavimą dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo, pagrįstai atmetė ir apelianto reikalavimą dėl 475,42 Eur delspinigių priteisimo.
  10. Esant anksčiau nutartyje nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė nepažeidė apelianto darbo sutarties ar įstatymų nuostatų, todėl apeliantas neturėjo teisėto pagrindo reikalauti atleisti jį iš darbo DK 128 str. 1 d. pagrindu.
  11. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovė turėjo įsiskolinimą apeliantui – 1 105,22 Eur darbo užmokesčio. Tačiau šią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė, nes neįvertino atsakovės paaiškinimų ir pateiktų duomenų dėl šios skolos padaryto įskaitymo už apelianto viršytus jam suteiktų pokalbių limtus. Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau nutartyje padarytas išvadas, kad apeliantas žinojo apie jam nustatytą mobiliojo ryšio limitą ir apie atsakovės atliekamus įskaitymus, atsakovė su apeliantu yra atsiskaičiusi tinkamai ir pagal darbo sutartyje nustatytas sąlygas, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė turėjo 1 105,22 Eur darbo užmokesčio įsiskolinimą apeliantui, yra nepagrįsta (CPK 178, 185 str.), nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai šios sumos apeliantui ir nepriteisė.

10Dėl DK 235str. 2 d. 9 p.

  1. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo formuojama DK 128 str. 1 d., taip pat ir 127 str. 2 d. taikymo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. O. v. UAB Prekybos ir logistikos centras, bylos Nr. 3K-3-282/2010; 2011 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. ,,Elguva“, bylos Nr. 3K-3-390/2011), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui nuo 2017-05-02 turėjo pareigą atvykti į darbą nustatytu laiku. Tai, jog apeliantas 2017-04-20 pateikė atsakovei prašymą nutraukti darbo sutartį DK 128 str. pagrindu, neatleidžia apelianto nuo pareigos atvykti į darbą. Atsakovei nesutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį, apelianto ir atsakovės darbo santykiai tęsėsi. Apeliantas nepagrįstai nuo 2017-05-02 neatvyko į darbą. Atsakovei nepatenkinus apelianto prašymo atleisti iš pareigų, apeliantas privalėjo eiti į darbą, o kilusį ginčą spręsti darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. 2017-05-08 įsakymu apeliantui pagrįstai paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo (CPK 178, 185 str., DK 235 str. 2 d. 9 p., 136 str. 3 d. 2 p.).
  2. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad ieškovas pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui ir žinodamas, jog pagal jo prašymą darbo sutartis su juo nenutraukta (šią aplinkybę ieškovas nurodė pirmosios instancijos teisme posėdžio metu), pasitaręs su advokato padėjėja, neatvyko į darbą, į reikalavimą pasiaiškinti dėl neatvykimo priežasčių neatsakė, todėl turi prisiimti ir iš to kilusias neigiamas pasekmes. Duomenų apie pažeistą drausminės nuobaudos skyrimo procedūrą nenustatyta.
  3. Atmetus apelianto reikalavimą dėl jo atleidimo iš darbo DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu pripažinimo neteisėtu, atmestini ir kiti jo išvestiniai reikalavimai dėl dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinės išmokos, t. y. 2 171,74 Eur, vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką bei už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo priteisimo.

11Dėl DK 235 str. 2 d. 7 ir 11 p.

  1. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai darbuotojas, atleistas iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą teismine tvarka, darbdavys turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius nusižengimo kvalifikavimą šiurkščiu, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar padarytą nusižengimą darbdavys pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. P. v. VšĮ Radviliškio ligoninė, bylos Nr. 3K-3-669/2005; 2011 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. P. v. UAB „Nemuno vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-57/2011; kt.).
  2. Apeliantas nurodė, kad kaltinimai dėl atsakovei padarytos žalos yra nepagrįsti. Kaltinimai nepatvirtinti kitais rašytiniais įrodymais, išskyrus atsakovės vidinę pažymą. Atsakovės skundai policijai ar kitai įstaigai nebuvo paduoti, auditas nepradėtas. Atsakovė nesikreipė ir į apeliantą dėl padarytos žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija sutinka su šiais apelianto argumentais, nes atsakovės atsiradę nuostoliai dėl LTD „( - )“ veiklos, apelianto pareigybė bei jam suteikti įgaliojimai, apelianto paaiškinimo nepateikimas atsakovės vadovybei dėl susiklosčiusios situacijos, nedarbingumo laikotarpiu pareikštas prašymas dėl atleidimo iš darbo nėra pakankami teigti, kad apeliantas buvo ir yra nesąžiningas, akivaizdžiai veikė darbdavio nenaudai, galbūt nusikalstamais veiksmais atsakovei sukėlė didžiulių nuostolių ir pasisavino svetimą turtą. Esant nurodytoms aplinkybėms teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės nustatytu DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto pažeidimu, kuris buvo vienas iš pagrindų nutraukti darbo sutartį su apeliantu, t. y. kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas) (CPK 178, 185 straipsniai).
  3. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 2017-04-25 atsakovė ieškovui išsiuntė reikalavimą raštu pasiaiškinti dėl įmonėje susidariusių skolų. Ieškovas buvo informuotas, kad nepateikus pasiaiškinimo raštu, kitų įrodymų, neigiančių jų kaltę, drausminė nuobauda bus skiriama be jų. Tam, kad nusižengimą, kuriuo pažeidžiamos darbo pareigos ar tvarka, būtų galima kvalifikuoti kaip šiurkštų pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 11 punktą, nėra būtina nustatyti, patyrė dėl to darbdavys realios žalos ar ne. Šiurkštus darbo pareigų pažeidimas gali sukelti ir kitokių neigiamų padarinių – darbdavys gali netekti pasitikėjimo darbo pareigas ar tvarką šiurkščiai pažeidusiu darbuotoju, be to, realios žalos darbdaviui dėl darbuotojo padaryto šiurkštaus nusižengimo gali atsirasti vėliau.
  4. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad teikti pa(si)aiškinimą yra darbuotojo teisė, bet ne pareiga, todėl tai nėra pagrindas apeliantą atleisti iš darbo. Aplinkybė, kad apeliantas nepateikė paaiškinimo atsakovei dėl susidariusių skolų įmonėje, nėra pakankama konstatuoti, jog apeliantas padarė kitus nusižengimus, kuriais šiurkščiai pažeidė darbo tvarką (DK 235 str. 2 d. 11 p.). Todėl nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad egzistuoja ir kitas pagrindas, nurodytas DK 235 str. 2 d. 11 p., nutraukti darbo sutartį su apeliantu, t. y. kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas) (CPK 178, 185 straipsniai).

12Dėl kitų skundo argumentų

  1. Apeliantas nurodė, kad kaip darbo priemonė buvo perduotas tik kompiuteris, kurį jis, kilus ginčui, pateikė kaip daiktinį įrodymą byloje. Nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad apeliantui buvo perduotos kitos materialinės vertybės (telefonas, įėjimo kortelė), kad šios priemonės suteiktos kaip darbo priemonės ir turi būti grąžintos. Apeliantas neneigia, kad šiuos daiktus turi, tačiau telefonas jam buvo dovanotas kaip paskatinimas už gerą darbą, o įėjimo kortelė yra užblokuota ir nebenaudotina. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog darbo sutartis nutraukta, tačiau apeliantas neatidavė darbo priemonių, yra nepagrįsta. Su šiais apelianto argumentais sutikti negalima. Atsakovės 2015-09-23 ilgalaikio materialiojo turto įvedimo į eksploataciją aktas, patvirtina kad kompiuteris „DELL Inspiron 15.50000 Corei5-4210U“ perduotas apelianto materialinėn atsakomybėn (t. 1, b. l. 128). Šį kompiuterį apeliantas 2017-07-19 pateikė pirmosios instancijos teismui kaip daiktinį įrodymą (t. 2 b. l. 71). 2016-03-04 prekių priėmimo–perdavimo aktas patvirtina, kad atsakovė nusipirko mobilųjį telefoną „Apple Iphone 5S 32 GB“ (t. 1 b. l. 194). Apeliantas neneigia, kad turi šį telefoną, todėl vien apelianto paaiškinimai, kad telefonas jam buvo dovanotas kaip paskatinimas už gerą darbą, atsakovei šių aplinkybių nepripažįstant, yra nepakankami daryti šią išvadą. Apeliantas neneigė, kad turi ir įėjimo į biurą magnetinę kortelę, todėl vien apelianto paaiškinimai, kad įėjimo į biurą magnetinė kortelė yra nebenaudotina, atsakovei šios aplinkybės nepripažįstant, yra taip pat nepakankami daryti šią išvadą. 2017-05-09 rašytiniu pranešimu atsakovė prašė per 7 dienas grąžinti bendrovei apeliantui priskirtas materialines vertybes – mobilųjį telefoną, kompiuterį bei įėjimo į biurą magnetinę kortelę. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas atsakovės prašomu terminu būtų grąžinęs atsakovei apeliantui priskirtas materialines vertybes – mobilųjį telefoną, kompiuterį bei įėjimo į biurą magnetinę kortelę. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog darbo sutartis nutraukta, tačiau apeliantas neatidavė darbo priemonių, yra pagrįsta (CPK 178, 185 str.).
  2. CPK 280 str. 1 d. nustatyta, kad sprendimui įsiteisėjus, daiktiniai įrodymai grąžinami tiems asmenims, iš kurių jie buvo gauti, arba perduodami asmenims, kuriems teismas pripažino teisę į juos, jeigu sprendimu nenuspręsta kitaip. Esant nurodytai įstatymo nuostatai, įvertinusi 61 p. nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė grąžinti atsakovei apelianto į bylą pateiktą kompiuterį „DELL Inspiron 15.50000 Corei5-4210U“.
  3. Pažymėtina, kad atsakovė reikalavimo nagrinėjamoje byloje dėl apelianto įpareigojimo grąžinti atsakovei mobilųjį telefoną ir įėjimo į biurą magnetinę kortelę nepareiškė, todėl teisėjų kolegija šių aplinkybių nevertina.
  4. Dėl kitų šalių argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui.

13Dėl procesinės baigties

  1. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines ir materialinės teisės normas, konstatuodamas, kad atsakovė turėjo 1 105,22 Eur darbo užmokesčio įsiskolinimą apeliantui (nutarties 53 p.), kad egzistuoja ir kitas pagrindas, nurodytas DK 235 str. 2 d. 11 p., nutraukti darbo sutartį su apeliantu, t. y. kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas) (nutarties 60 p.), tačiau priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl apelianto pateiktų materialinių reikalavimų, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

14Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

  1. Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad apeliantas turėjo šias bylinėjimosi išlaidas: 1 000 Eur išlaidas advokato padėjėjos pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme ir 1 000 Eur advokatų D. Kurpavičiaus ir A. Saulėno pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.
  2. Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovė pirmosios instancijos teisme turėjo 2 178 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme ir 726 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.
  3. CPK 93 str. nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. To paties straipsnio 4 d. nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo CPK 93 str. 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. CK 1.5 str. 4 d. nustatyta, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.
  4. Byloje tarp šalių ginčas iš esmės kilo dėl to, ar apeliantas pagrįstai atleistas pagal DK 235 str. 2 d. 7 p. ir 9 p. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad apeliantas pagrįstai atleistas pagal DK 235 str. 2 d. 9 p., tačiau apelianto atleidimas pagal DK 235 str. 2 d. 7 p. yra nepagrįstas. Dėl ginčo esmės šalių reikalavimai patenkinti po 50 proc. Esant nurodytoms aplinkybėms, nors apeliacinės instancijos teismas nepakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl materialinių reikalavimų, yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių ir valstybei priteisimo. Konstatavus, kad dėl ginčo esmės šalių reikalavimai patenkinti po 50 proc., iš atsakovės apeliantui turėtų būti priteistas 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimas, o iš apelianto atsakovei – 1089 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimas. Atlikus tarpusavio mokėjimų užskaitą iš apelianto atsakovei priteistinas 589 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimas. Tais pačiais argumentais iš apelianto ir atsakovės valstybei turėtų būti priteista po 2,10 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos yra mažesnės už minimalią priteistiną sumą (3 Eur), todėl iš apelianto ir atsakovės valstybei nepriteistinos (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
  5. Vadovaujantis nutarties 69 p. nurodytais argumentais iš atsakovės apeliantui turėtų būti priteistas 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas, o iš apelianto atsakovei – 363 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas. Atlikus tarpusavio mokėjimų užskaitą iš atsakovės apeliantui priteistinas 131 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas (CPK 93 str. 4 d., CK 1.5 str.)

15Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326–331 straipsniais,

Nutarė

16Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų (buvęs pavadinimas Tauragės rajono apylinkės teismas) 2017 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti, sumažinant iš ieškovo T. V. atsakovei UAB „( - )“ priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį nuo 2 178 Eur iki 589 Eur ir panaikinant sprendimo dalį, kuria iš ieškovo valstybei priteista 4,20 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

17Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.

18Iš atsakovės UAB „( - )“ ieškovui T. V. priteisti 131 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Proceso dalyviai
Ryšiai