Byla A-217-756/2018
Dėl neturtinės žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5

  1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 2–4) ir patikslintais skundais (I t., b. l. 106, 118–121, 125–128), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba) ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą priteisti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu (I t., b. l. 105).
  2. Pareiškėjas nurodė, kad 2014–2015 m., vykdant jo konvojavimą iš Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės (toliau – ir Panevėžio AVPK areštinė) į Lukiškių TI-K, atsakovo atstovai grubiai pažeidė jo teises bei teisėtus interesus, kadangi nesilaikė teisės aktuose nustatytų reikalavimų dėl kalinimo įstaigose laikomų asmenų maitinimo intervalo ir sauso maisto davinio išdavimo konvojuojamam asmeniui iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą, t. y. neužtikrino jam tinkamų maitinimo sąlygų. Šiuo aspektu pareiškėjas paaiškino, kad išvykimo iš Panevėžio AVPK areštinės dieną jis areštinėje paskutinį kartą buvo maitinamas nuo 12.00 val. iki 12.45 val. Iki išvykimo iš Panevėžio AVPK areštinės jokio maitinimo daugiau jis negaudavo. Vykdant jo konvojavimą, nei Panevėžio AVPK areštinės, nei Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai jokio sauso maisto davinio jam taip pat neišduodavo, todėl jis būdavo nevalgęs ir buvo priverstas kentėti alkio skausmus, nemalonius skrandžio maudimus. Pareiškėjas tvirtino, kad tai jam sukeldavo neapykantos, nusivylimo jausmus, dėl maisto trūkumo jis būdavo alkanas ir labai irzlus, piktas, apimtas nusivylimo, depresijos, negalėdavo oriai ir pilnavertiškai jaustis. Be to, pareiškėjas pažymėjo, kad atvykus į Lukiškių TI-K, ši įstaiga taip pat neužtikrindavo jo maitinimo pagal teisės aktuose nustatytą maitinimo intervalą. Nurodė, jog Lukiškių TI-K tekdavo ilgai laukti, kol bus atliktos įvairios varginančios procedūros, todėl po visų kratų, tikrinimų, švarinimosi, paskirstymo į patalpas procedūrų būdavo patiekiama vakarienė, kurią valgyti būdavo visiškai nebeįmanoma, nes maisto davinys būdavo praradęs pilnavertiškumą, atvėsęs ir netinkamas valgyti. Pareiškėjas akcentavo, kad pagal Lukiškių TI-K direktoriaus patvirtintą dienotvarkę vakarienė šioje įstaigoje yra nuo 17.30 val. iki 18.30 val., todėl Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai, per vėlai pristatydami pareiškėją į Lukiškių TI-K ir atlikdami ilgas bei varginančias procedūras, pažeidė jo teisę gauti dienotvarkėje numatytus karštus patiekalus vakarienės metu. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad jam vakarienė Lukiškių TI-K būdavo patiekiama tik nuo 22.00 val. iki 23.00 val., o tai pažeidė jo teises ir teisėtus interesus. Pareiškėjas teigė, kad Panevėžio AVPK ir Viešojo saugumo tarnyba, suvokdami, jog jis į Lukiškių TI-K bus konvojuojamas apie 6 val., privalėjo įvertinti visas aplinkybes ir imtis neatidėliotinų priemonių, kad jam būtų išduotas sausas maisto davinys, bet to nepadarė, o Lukiškių TI-K nesiėmė atitinkamų priemonių, kad atvykus pareiškėjui jam būtų nedelsiant suteiktas maitinimas. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas pažymėjo, kad dėl tokių atsakovo atstovų veiksmų (neveikimo), pažeidžiant teisės aktuose nustatytus maitinimo intervalus, jis patyrė neturtinę žalą. Taigi, pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju atsakovo atstovai neveikė taip, kaip privalėjo veikti, todėl egzistuoja būtinosios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.
  3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir jo patikslinimus (I t., b. l. 15–17, 149–150) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
  4. Panevėžio AVPK nurodė, kad pareiškėjas iš areštinės į Lukiškių TI-K buvo konvojuojamas 2015 m. kovo 5 d., 2015 m. birželio 30 d., 2015 m. rugsėjo 3 d., 2015 m. rugsėjo 24 d., 2015 m. spalio 8 d. ir 2015 m. lapkričio 26 d. Šiame kontekste paaiškino, kad Panevėžio AVPK areštinėje sulaikyti asmenys maitinami pagal patvirtintas taisykles, o nurodytomis dienomis pareiškėjas iš Panevėžio AVPK areštinės išvykdavo po pietų, todėl būdavo pamaitintas. Be to, pabrėžė, kad neturi duomenų apie pareiškėjo nusiskundimus dėl maitinimo tvarkos pažeidimų Panevėžio AVPK areštinėje. Kartu akcentavo, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. planinius konvojavimus vykdo Viešojo saugumo tarnyba, o Panevėžio AVPK neturi duomenų dėl pareiškėjo reikštų skundų šios tarnybos pareigūnams dėl galbūt pažeistų jo teisių. Tuo tarpu pareiškėjo nurodomi neigiami išgyvenimai nepagrindžiami jokiais įrodymais, pareiškėjo skundas teismui iš esmės grindžiamas abstrakčiais teiginiais, kuriais pakartotas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas. Nagrinėjamu atveju taip pat nėra jokių duomenų, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai atliko veiksmus, kuriais sąmoningai būtų siekę sukelti pareiškėjui dvasinius sukrėtimus ar skriaudą, kad pareiškėjui dėl neišduoto sauso davinio būtų kilę neigiamų pasekmių.
  5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Viešojo saugumo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą ir jo patikslinimus (I t., b. l. 133–135) prašė skundo dalį dėl konvojavimo sąlygų atmesti kaip nepagrįstą.
  6. Viešojo saugumo tarnyba nurodė, kad asmenų konvojavimas Lietuvos Respublikoje vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintomis Konvojavimo taisyklėmis (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Kitų teisės aktų, reglamentuojančių konvojavimo eigą, nėra. Viešojo saugumo tarnyba, siekdama užtikrinti pavestų uždavinių įgyvendinimą, asmenų konvojavimą vykdo nustatytais Viešojo saugumo tarnybos vado įsakymu patvirtintais maršrutais ir laikotarpiais. Konvojaus pareigūnai, vykdydami teisės aktų reikalavimus, neturi teisės keisti maršrutų kryptį. Atstumas tarp miestų (pasikeitimų punktų) yra objektyvus veiksnys, kuriam Viešojo saugumo tarnyba negali daryti įtakos. Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad vienas iš pagrindų Viešojo saugumo tarnybai nepriimti asmenų konvojuoti yra nustatytas Konvojavimo taisyklių 98.5 punkte, kuriame nurodyta, jog konvojuoti nepriimami konvojuojamieji, neaprūpinti maisto daviniu, jeigu konvojuojamojo lydėjimas iki paskirties punkto (ir atgal) truks ilgiau kaip 6 valandas, tačiau teisės aktai nenustato Viešojo saugumo tarnybai pareigos aprūpinti konvojuojamuosius maistu. Šiame kontekste pažymėjo, kad pareiškėjas, manydamas, jog jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ar jo teises, jausdamas sukeliamą neigiamą poveikį savo fizinei ar psichinei sveikatai, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu, į kuriuos Konvojavimo taisyklių 137 punkte nustatyta tvarka privalo reaguoti konvojaus pareigūnai. Tačiau Viešojo saugumo tarnyba neturi duomenų, kad pareigūnai būtų pažeidę Konvojavimo taisyklių reikalavimus pareiškėjo konvojavimo metu. Viešojo saugumo tarnybos tvirtinimu, nagrinėjamu atveju nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad konvojavimo metu arba po jo būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata ar jam būtų kilusios kitos neigiamos pasekmės. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, Viešojo saugumo tarnyba tvirtino, kad konvojaus pareigūnai pareiškėjo konvojavimo metu Konvojavimo taisyklių reikalavimų nepažeidė, konvojavimas buvo vykdomas tinkamai. Tuo tarpu, nesant konvojaus pareigūnų neteisėtų veiksmų bei priežastinio ryšio tarp tariamai neteisėtų pareigūnų veiksmų ir galbūt atsiradusių neigiamų pasekmių, civilinė atsakomybė nėra galima.
  7. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą ir jo patikslinimus (I t., b. l. 167–171) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
  8. Lukiškių TI-K nurodė, kad, vadovaujantis Asmenų, laikomų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 1-7, maitinimas suteikiamas „Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkėje“, patvirtintoje Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. 1-109, numatytu laiku. Kadangi dienotvarkė yra viena iš pataisos įstaigos režimo užtikrinimo priemonių ir joje numatytas konkretus maitinimo laikas, šių reikalavimų Lukiškių TI-K yra laikomasi. Nurodytų taisyklių 24 punkte įtvirtinta, kad asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų maisto produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 valandos. Šiame kontekste Lukiškių TI-K akcentavo, kad įstaigos darbuotojai griežtai vadovaujasi galiojančiais teisės aktais ir jų nuostatomis bei tinkamai ir teisėtai veikia, nepažeisdami teisėtumo. Tuo tarpu pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Be to, pabrėžė, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, dėl kurio jis pateko į laisvės atėmimo vietą. Taigi, Lukiškių TI-K tvirtino, kad šiuo atveju nėra būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, o pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą vertintinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti iš valstybės.

6II.

7

  1. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu (I t., b. l. 198–205) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojamas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2016 m. sausio 11 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 0,48 Eur pareiškėjo turėtų bylinėjimosi išlaidų, o kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.
  2. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo skundo reikalavimo ribas, iš atsakovo atstovų pateiktų rašytinių įrodymų nustatė, kad pareiškėjas, kaip nuteistasis, iš Panevėžio AVPK areštinės į Lukiškių TI-K buvo konvojuojamas 2015 m. kovo 5 d., 2015 m. birželio 30 d., 2015 m. rugsėjo 3 d., 2015 m. rugsėjo 24 d., 2015 m. spalio 8 d. ir 2015 m. lapkričio 26 d. Šiame kontekste akcentavo, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 173 straipsnio 4 dalis numato, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijose šalims narėms Nr. R(2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ nurodyta, kad kiekvienam kaliniui turi būti pateikiamas pilnavertis maistas, atitinkantis jų lytį, amžių, sveikatą, fizinę būklę, religiją, kultūrą ir jų darbo pobūdį, maisto pateikimas turi atitikti higienos reikalavimus, kaliniai turi būti maitinami 3 kartus per dieną, tarp kiekvieno maitinimo nustatant racionalius intervalus (22.1, 22.3, 22.4 punktai). Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės) nustato, kad į policijos įstaigų areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką, turi būti užtikrinamos asmenų teisės ir teisėti interesai, o su asmenimis, laikomais policijos areštinėse, turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba (6 punktas), šie asmenys turi teisę gauti tinkamą maistą (7.11 punktas). Konkrečias policijos įstaigų areštinėje laikomų asmenų maitinimo taisykles nustato Areštinių veiklos taisyklių IX skyriuje įtvirtintos teisės normos, kurios detaliai reglamentuoja policijos įstaigų areštinėje laikomų asmenų maitinimo tvarką: asmenims, laikomiems policijos areštinėje, turi būti užtikrinta jų teisė tinkamai maitintis (59 punktas), šie asmenys privalo būti maitinami 3 kartus per dieną, o maitinimo intervalai, išskyrus miegui skirtą laiką, neturi viršyti 7 valandų (62 punktas). Galiojusios Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklės ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintos Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės asmenų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių nebuvo ir nėra įtvirtinusios. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtino Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės), kurių 31 punkte nustatyta, kad asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai (toliau – sausas davinys), jei laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val. Maitinimo taisyklių 32 punktas numato, jog kalinimo įstaigų, iš kurių konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybos iš vakaro informuoja kalinimo įstaigų, į kurias konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas apie planuojamų atsiųsti asmenų skaičių. Išvykus konvojui, nedelsiant informuojama apie tikslų atvykstančių asmenų skaičių, tuo tarpu Maitinimo taisyklių 34 punkte nustatyta, kad kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę. Asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu. Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad visi minėti teisės aktai skirti tiek nuteistųjų, tiek ir suimtųjų tinkamam maitinimui užtikrinti nepriklausomai nuo to, ar asmuo yra vienoje laisvės atėmimo arba kardomojo kalinimo įstaigoje, ar pervežamas į kitą. Laisvės atėmimo įstaigos privalo bendradarbiauti, kad užtikrintų tinkamą maitinimą iš vienos įstaigos į kitą perkeliamiems asmenims. Be to, šių teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, jog asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo vietų, sauso maisto davinį turi išduoti ta kardomojo kalinimo įstaiga, iš kurios jis konvojuojamas, jei laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val. Teismas pabrėžė, kad taip minėtas teisės normas išaiškino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2013 m. gruodžio 30 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-552-2158/2013, kartu pabrėždamas, jog teisės aktų nepakankamumas, netobulumas ar valstybės pareigūnų veiksmų nesuderinamumas negali būti teisėta ir pagrįsta kliūtimi užtikrinti asmens maitinimą ir tuo pačiu jo teises į tinkamas bausmės atlikimo ar kardomosios priemonės vykdymo sąlygas.
  3. Teismas nurodė, kad Panevėžio AVPK komisariato viršininko 2013 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 50-V-175 patvirtintose Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklėse (2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymo Nr. 50-V-505 redakcija) nustatyta Panevėžio AVPK areštinėje laikomų asmenų dienotvarkė, pagal kurią asmenys maitinami tris kartus per dieną (7.30–8.00 val. – pusryčiai, 12.00–12.45 val. – pietūs, 17.30–18.00 val. – vakarienė). Tuo tarpu Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 1-64 patvirtintoje dienotvarkėje numatyta, kad šioje įstaigoje pusryčiai yra 6.10–7.00 val. (poilsio ir švenčių dienomis – 7.10–8.00 val.), pietūs – 12.30–13.30 val., vakarienė – 17.30–18.30 val.
  4. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu į Lukiškių TI-K iš Panevėžio AVPK areštinės buvo etapuojamas taip: 2015 m. kovo 5 d. Panevėžio AVPK areštinės pateiktais duomenimis konvojavimui į Lukiškių TI-K išvestas 14.30 val., Viešojo saugumo tarnybos duomenimis iš Panevėžio AVPK areštinės į Lukiškių TI-K išvyko 14.45 val., atvyko 19.30 val., Lukiškių TI-K pareiškėjo atvykimą užfiksavo apie 19.55 val.; 2015 m. birželio 30 d. Panevėžio AVPK areštinės pateiktais duomenimis konvojavimui į Lukiškių TI-K išvestas 16.14 val., Viešojo saugumo tarnybos duomenimis iš Panevėžio AVPK areštinės į Lukiškių TI-K išvyko 16.15 val., atvyko 21.00 val., Lukiškių TI-K pareiškėjo atvykimą užfiksavo apie 21.00 val.; 2015 m. rugsėjo 3 d. Panevėžio AVPK areštinės pateiktais duomenimis konvojavimui į Lukiškių TI-K išvestas 15.13 val., Viešojo saugumo tarnybos duomenimis iš Panevėžio AVPK areštinės į Lukiškių TI-K išvyko 15.20 val., atvyko 20.10 val., Lukiškių TI-K pareiškėjo atvykimą užfiksavo apie 20.30 val.; 2015 m. rugsėjo 24 d. Panevėžio AVPK areštinės pateiktais duomenimis konvojavimui į Lukiškių TI-K išvestas 14.58 val., Viešojo saugumo tarnybos duomenimis iš Panevėžio AVPK areštinės į Lukiškių TI-K išvyko 15.05 val., atvyko 19.50 val., Lukiškių TI-K pareiškėjo atvykimą užfiksavo apie 20.00 val.; 2015 m. spalio 8 d. Panevėžio AVPK areštinės pateiktais duomenimis konvojavimui į Lukiškių TI-K išvestas 14.57 val., Viešojo saugumo tarnybos duomenimis iš Panevėžio AVPK areštinės į Lukiškių TI-K išvyko 15.15 val., atvyko 19.25 val., Lukiškių TI-K pareiškėjo atvykimą užfiksavo apie 20.00 val.; 2015 m. lapkričio 26 d. Panevėžio AVPK areštinės pateiktais duomenimis konvojavimui į Lukiškių TI-K išvestas 14.50 val., Lukiškių TI-K pareiškėjo atvykimą užfiksavo apie 20.00 val.
  5. Iš šių duomenų bei Panevėžio AVPK areštinės ir Lukiškių TI-K dienotvarkių teismas nustatė, kad pareiškėjas iš Panevėžio AVPK areštinės nurodytomis dienomis išvykdavo po Panevėžio AVPK areštinės dienotvarkėje numatytų pietų (12.00–12.45 val.), o į Lukiškių TI-K atvykdavo po šioje įstaigoje numatyto vakarienės laiko. Atitinkamai pareiškėjas tiek skunde, tiek teismo posėdyje patvirtino, kad pietus, pagal dienotvarkėje nurodytą laiką, Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai konvojavimo dienomis jam patiekdavo. Atsižvelgęs į tai, jog pagal Panevėžio AVPK areštinės dienotvarkę pietūs būdavo 12.00–12.45 val., taip pat įvertinęs nurodytus pareiškėjo atvykimus į Lukiškių TI-K, teismas padarė išvadą, kad nurodytomis konvojavimo dienomis laiko tarpas tarp paskutinio pareiškėjo maitinimo Panevėžio AVPK areštinėje ir atvykimo į Lukiškių TI-K peržengė 6 val. ribą, todėl Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai nurodytomis dienomis privalėjo pareiškėjui išduoti sausą davinį. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad Maitinimo organizavimo taisyklių 31 punkte nustatytas 6 valandų laiko tarpas yra skaičiuojamas nuo paskutinio maitinimo tik iki nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą, o ne iki kito maitinimo. Tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai minėtomis dienomis išdavė pareiškėjui sausą maisto davinį. Priešingai, Panevėžio AVPK atsiliepime patvirtino aplinkybę, kad sauso maisto davinio pareiškėjui neišduodavo. Todėl, atsižvelgęs į tai, jog kalinimo įstaigos privalo bendradarbiauti, kad užtikrintų tinkamą maitinimą iš vienos įstaigos į kitą perkeliamiems asmenims, teismas sprendė, kad Panevėžio AVPK areštinė privalėjo įvertinti pareiškėjo konvojavimo trukmę ir atsižvelgti į tai, jog į Lukiškių TI-K pareiškėjas bus pristatomas po Lukiškių TI-K dienotvarkėje nustatyto vakarienės laiko. Taigi, teismas konstatavo, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai, nurodytomis konvojavimo dienomis neišduodami pareiškėjui sauso maisto davinio, pažeidė Maitinimo taisyklių 31 punkto reikalavimą ir tokiu būdu neužtikrino pareiškėjo teisės į tinkamą maitinimą, kadangi intervalas tarp maitinimų, kuriuos pareiškėjas gavo Panevėžio AVPK ir Lukiškių TI-K, viršijo 7 valandas.
  6. Nors pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą siejo ir su neteisėtais Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmais, teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes apie Panevėžio AVPK areštinės pareigūnams tekusią pareigą užtikrinti pareiškėjo teisę į tinkamą maitinimą konvojavimo dienomis, sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų neteisėtumą. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra nustatyta, jog Lukiškių TI-K pareigūnai pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius atvykusių į šią įstaigą asmenų priėmimą. Be to, byloje nustatyta (šias aplinkybes patvirtino pats pareiškėjas), kad konvojavimo dienomis pareiškėjui, nors ir praėjus dienotvarkėje nurodytam vakarienės laikui, Lukiškių TI-K visgi būdavo patiekiama vakarienė. Taigi, teismo vertinimu, esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo skunde reiškiamas reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, atmestinas kaip nepagrįstas, nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų – Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėtų veiksmų.
  7. Spręsdamas dėl Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų veiksmų, teismas nustatė, kad asmenų konvojavimas Lietuvos Respublikoje vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis. Nuo 2015 m. sausio 1 d. asmenų konvojavimus vykdo Viešojo saugumo tarnyba pagal patvirtintus konvojaus maršrutus. Nors Konvojaus taisyklės nereglamentuoja konvojuojamų asmenų maitinimosi sąlygų, Konvojavimo taisyklių 98.5 punktas numato, kad konvojuoti nepriimami konvojuojamieji, neaprūpinti maisto daviniu, jeigu konvojuojamojo lydėjimas iki paskirties punkto (ir atgal) truks ilgiau kaip 6 valandas. Tuo tarpu iš nurodytų pareiškėjo konvojavimo duomenų nustatyta, kad pareiškėjo konvojavimo iš Panevėžio AVPK areštinės į Lukiškių TI-K trukmė neviršijo 6 valandų. Todėl teismas padarė išvadą, kad Viešojo saugumo tarnyba neturėjo pareigos nepriimti neaprūpinto sausu daviniu pareiškėjo konvojuoti į Lukiškių TI-K, o byloje nenustačius, kad Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai nurodytu laikotarpiu konvojavę pareiškėją neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ar neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl šių pareigūnų veiksmais jam padarytos neturtinės žalos taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.
  8. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad byloje yra pagrindas konstatuoti Panevėžio AVPK areštinės veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą. Teismas pažymėjo, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai neužtikrino pareiškėjo teisės į tinkamą maitinimą, o Panevėžio AVPK areštinės pareigūnų veiksmai, konvojavimo dienomis neišduodant pareiškėjui skirto sauso maisto davinio, neatitiko teisės aktų reikalavimų ir pažeidė pareiškėjo teisę gauti tinkamą maitinimą. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tokios praktikos laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo sprendimuose (rėmėsi EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimu byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).
  9. Spręsdamas dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos, teismas nurodė, kad atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl susidariusio pernelyg ilgo intervalo tarp maitinimų, kurie vertintini kaip viršijantys neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, darytina išvada, jog pareiškėjo patirta neturtinė žala negali būti kompensuojama tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jo prašomą neturtinės žalos atlyginimo sumą. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad bylos duomenimis nustatyta, jog nors laiko tarpas nuo paskutinio pareiškėjo maitinimo (pietų) iki jo pristatymo į Lukiškių TI-K 2015 m. kovo 5 d., 2015 m. birželio 30 d., 2015 m. rugsėjo 3 d., 2015 m. rugsėjo 24 d., 2015 m. spalio 8 d., 2015 m. lapkričio 26 d., t. y. 6 kartus, buvo ilgesnis nei 6 valandos, nurodytomis dienomis pareiškėjas, nors ir praėjus dienotvarkėje nurodytam vakarienės laikui, buvo pamaitintas Lukiškių TI-K. Be to, teismas atsižvelgė į tai, kad pažeidimai dėl sauso maisto davinio neišdavimo Panevėžio AVPK areštinėje buvo pavieniai, laiko atžvilgiu nutolę vienas nuo kito. Byloje taip pat nenustatyta, kad dėl šių pažeidimų pareiškėjui būtų sutrikusi ar pablogėjusi sveikata, pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu neteikė skundų Panevėžio AVPK areštinės ir Lukiškių TI-K administracijai ar Viešojo saugumo tarnybos pareigūnams dėl tinkamo maitinimo konvojavimo dienomis neužtikrinimo. Todėl, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, taip pat teismine praktika analogiško pobūdžio bylose, įvertinęs Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas konstatavo, jog pareiškėjui priteistina 50 Eur suma, kuri laikytina adekvačia suma jo patirtiems nepatogumams atlyginti.
  10. Pasisakydamas dėl 5 proc. metinių palūkanų priteisimo, teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.), yra išaiškinęs, jog žalos padarymo faktas, esant kitoms deliktinės civilinės atsakomybės sąlygoms, yra pagrindas nuo žalos padarymo momento atsirasti deliktinei civilinei atsakomybei kaip turtinei prievolei (CK 1.136 str. 2 d. 5 p., 6.245 str. 1 ir 4 d.). Todėl ir procesinės palūkanos, esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti nuo bylos iškėlimo dienos, yra priteisiamos nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško prievolės įvykdymo (rėmėsi LVAT 2009 m. gegužės 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-73/2009; 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010; 2011 m. gruodžio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011). CK 6.210 straipsnio 1 dalis nustato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Procesinių palūkanų skaičiavimo termino pradžia nustatyta CK 6.37 straipsnio 2 dalyje, kuri numato, kad prievolės skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. birželio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2007 yra išaiškinęs, jog tai, kad pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinės žalos dydį pinigais nustato teismas ir kad atsakovas iki teismo galutinio sprendimo įsiteisėjimo nežino konkrečios savo piniginės prievolės apimties, negali būti pagrindu nepriteisti procesinių palūkanų nuo teismo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nes priešingu atveju jos neatliktų kompensuojamosios funkcijos ir nebūtų pasiekta jų paskirtis skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę: skolininkas būtų nesuinteresuotas geranoriškai atlyginti bent dalies padarytos neturtinės žalos. Atitinkamai teismas nustatė, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti jam neturtinę žalą, į teismą kreipėsi 2016 m. sausio 11 d., o administracinė byla teisme buvo iškelta 2016 m. sausio 12 d. nutartimi. Todėl, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, teismas nurodė, kad pareiškėjui priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už teismo priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą nuo 2016 m. sausio 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  11. Dėl pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė šias išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl spręstina tik dėl galimybės priteisti pareiškėjui neginčijamai turėtas pašto išlaidas, išsiuntus skundą teismui – 0,06 Eur vokas, 0,39 Eur ir 0,03 Eur pašto ženklai. Atitinkamai nurodytas 0,48 Eur išlaidas teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK.

8III.

9

  1. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 2–4), kuriame prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą ir konstatuoti, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Mano, kad narinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktą medžiagą ir nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėjo patirtai žalai atlyginti neužtenka vien teisės pažeidimo pripažinimo fakto. Pažymi, kad byloje yra duomenų, jog konvojavimo dienomis pareiškėjui, nors ir viršijus laiko intervalus tarp maitinimų, pasiekus galutinį maršruto tašką (Lukiškių TI-K), buvo patiekiama vakarienė, be to, byloje nenustatyta, kad dėl neišduoto sauso davinio (vėliau suteikto maitinimo) pareiškėjui būtų sutrikusi ar pablogėjusi sveikata arba pasireiškę kiti neturtinės žalos požymiai. Kartu atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas skundą teismui padavė tik praėjus beveik dviem mėnesiams nuo paskutinio ir beveik metams nuo pirmo jo konvojavimo iš Panevėžio AVPK areštinės į Lukiškių TI-K, o ginčo laikotarpiu neteikė skundų dėl tinkamo maitinimo konvojavimo dienomis užtikrinimo nei Panevėžio AVPK, nei Lukiškių TI-K, nei Viešojo saugumo tarnybos administracijai. Tuo tarpu byloje nustatyti pažeidimai buvo pavieniai, laiko atžvilgiu nutolę vienas nuo kito, o byloje nėra duomenų, kad pareigūnai ar įstaigos administracija siekė tyčia pakenkti pareiškėjui. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, atsakovo atstovas tvirtina, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
  2. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Viešojo saugumo tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 8–9) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą dalyje dėl Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų vykdyto pareiškėjo konvojavimo palikti nepakeistą, o dėl atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Panevėžio AVPK apeliacinio skundo argumentų spręsti teismo nuožiūra.

10Teisėjų kolegija konstatuoja:

11IV.

12

  1. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad 2014–2015 m., vykdant jo konvojavimą iš Panevėžio AVPK areštinės į Lukiškių TI-K, jam nebuvo užtikrintas tinkamas maitinimas, atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį.
  2. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčo laikotarpiu 6 kartus laiko tarpas tarp pareiškėjo maitinimų buvo ilgesnis, nei numato teisės aktai, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.
  3. Apeliaciniame skunde atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio AVPK, su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir mano, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Taigi, šiuo atveju atsakovas, atstovaujamas Panevėžio AVPK, apeliaciniame skunde nesutinka tik su pirmosios instancijos teismo atliktu dėl byloje nustatytų pažeidimų (dėl pernelyg ilgų intervalų tarp maitinimų) pareiškėjo patirtų neigiamų pasekmių vertinimu ir neturtinės žalos atlyginimo būdu. Tačiau dėl minėtų pažeidimų padarymo fakto ir šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių atsakovas šiuo atveju apeliaciniame skunde ginčo nekelia.
  4. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde neginčijamų pirmosios instancijos teismo išvadų ir sprendimo motyvų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisako, o šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
  5. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija, visų pirma, atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012; 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017 ir kt.).
  6. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip kad teisės aktų reikalavimų atitinkančių maitinimo sąlygų neužtikrinimu pareiškėjui. Taigi, tai sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos neigiamos pasekmės. Šiuo aspektu atsakovas nepagrindė, kodėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus nepatogumus.
  7. Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Atitinkamai teisėjų kolegija, remdamasi byloje esančia medžiaga, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuotų pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, be kita ko, įvertinusi atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus (kad konvojavimo dienomis pareiškėjui, nors ir viršijus laiko intervalus tarp maitinimų, pasiekus galutinį maršruto tašką, buvo patiekiama vakarienė; byloje nustatyti pažeidimai buvo pavieniai, laiko atžvilgiu nutolę vienas nuo kito; pareiškėjas ginčo laikotarpiu neteikė skundų dėl tinkamo maitinimo konvojavimo dienomis užtikrinimo; byloje nėra duomenų, kad Panevėžio AVPK pareigūnai ar įstaigos administracija siekė tyčia pakenkti pareiškėjui; ir kt.), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 50 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.
  8. Šiuo aspektu teisėjų kolegija papildomai akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina atsakovo atstovas, spręsdamas dėl pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos, be kita ko, analizavo šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui dėl byloje nustatytų pažeidimų kilusią žalą bei sprendė, kad pareiškėjo patirti nepatogumai dėl susidariusio pernelyg ilgo intervalo tarp maitinimų vertintini kaip viršijantys neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, todėl padarė išvadą, jog pareiškėjo patirta neturtinė žala negali būti kompensuojama tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visumą byloje nustatytų aplinkybių, neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada.
  9. Nagrinėjamu atveju apygardos administracinis teismas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamame sprendime išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė faktinėmis byloje nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais aspektais, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, aplinkybių, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė.
  10. Kadangi atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK apeliaciniame skunde ginčo dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistų palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų nekelia, teisėjų kolegija, vadovaudamasi minėtomis ABTĮ 140 straipsnio nuostatomis, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, dėl šių aspektų taip pat nepasisako.
  11. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamas Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

13Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

14Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

15Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai