Byla P-552-130-13
Dėl įsakymo dalies panaikinimo ir darbo užmokesčio priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos kariuomenė)

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. L. (A. L.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-163/2013 pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl įsakymo dalies panaikinimo ir darbo užmokesčio priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos kariuomenė).

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas A. L. skundu ir patikslintais skundais (1-10, I t., 133–134, II t., 1–17, IV t.; 32–41, VI t.; 1–5, VII t.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-836 „Dėl kpt. A. L. išleidimo į atsargą“ (toliau – ir Įsakymas) 2, 3, 4 ir 5 punktus, grąžinti pareiškėją į profesinę karo tarnybą, priteisti už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. rugpjūčio 14 d. tarnybinį atlyginimą, butpinigius ir maistpinigius bei bylinėjimosi išlaidas.

5Pareiškėjas paaiškino, kad iki Įsakymo priėmimo jis tarnavo Karo prievolės administravimo tarnyboje prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) pagal Profesinės karo tarnybos sutartį (toliau – ir Sutartis). 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394 buvo perkeltas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą (toliau – ir Laikinasis rezervas). A. L. nurodė, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – ir Ministerija) neieškojo galimybių išspręsti pareiškėjo karo tarnybos tęsimo klausimą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Patariamosios komisijos kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti (toliau – ir Patariamoji komisija) 2010 m. birželio 1 d. posėdžio protokolo Nr. RK-4 priede Nr. 1 (karininkų vertinimo lentelėje) buvo daug netikslumų ir neteisingų duomenų, kurie galėjo turėti įtakos priimant sprendimą dėl pareiškėjo skyrimo į pareigas. Pareiškėjas pabrėžė, kad Patariamoji komisija siūlė pratęsti profesinės karo tarnybos sutartis asmenims, kuriems buvo sukakęs atleidimo į atsargą amžius, nors žinojo, kad nemažai karininkų, kurie tokio amžiaus nėra sulaukę, yra perkelti į laikinąjį rezervą ir laukia sprendimo. A. L. aiškino, kad Patariamoji komisija tik formaliai sprendė, jog nėra pareiškėjo išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, ir teigė, kad atsakovas, nutraukdamas Sutartį, pažeidė pareiškėjo lygiateisiškumo teisę užsitarnauti valstybinę kario pensiją. Pareiškėjas nurodė, kad Sutartis su pareiškėju buvo nutraukta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 38 straipsnio 2 dalies 2 punktu, nors buvo laisvų, pareiškėjo kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių, pareigų. Pabrėžė, kad atsakovas pažeidė krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-488 patvirtinto Profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 13 ir 14 punktų nuostatas. Pareiškėjas nurodė, kad buvo pažeista Profesinės karo tarnybos rezervo nuostatų 12 punkte nustatyta karių skyrimo į pareigas tvarka, ir pažymėjo, kad buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai būti paskirtam į naujas pareigas. Pareiškėjas nurodė, kad Ministerijos personalo specialistei kpt. L. Z., kuriai kaip ir kitiems karininkams išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų nebuvo, tačiau greitai, be jokios atrankos ir reitingavimo pareigos profesinėje karo tarnyboje atsirado. Pareiškėjas pažymėjo, kad nuo 2010 m. gegužės 23 d. iki 2010 m. birželio 28 d. Lietuvos kariuomenės daliniuose buvo atlaisvintos 19 karininkų pareigybių, į kurias buvo priimti Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos (toliau – ir Lietuvos karo akademija) absolventai. Pareiškėjas pabrėžė, kad jo laipsnis, tarnybos patirtis, kvalifikacija yra aukštesni nei Lietuvos karo akademijos absolventų. Pareiškėjo teigimu, būdamas Tarnybos profesinės karo tarnybos karininku, jis buvo diskriminuojamas kituose padaliniuose tarnaujančių profesinės karo tarnybos karių atžvilgiu, nes Patariamoji komisija nesvarstė jo kandidatūros. Pareiškėjas teigė, kad, vadovaujantis Aprašo 6 punktu, karininkai, kuriems suteikti specialistų kodai, paprastai rotuojami į kitas pareigas, atitinkančias turimą specialisto kodą (pareiškėjo specialybės kodas 010100 – Motorizuotųjų pėstininkų karininkas). Pareiškėjas darė išvadą, kad Patariamoji komisija, teikdama siūlymą išleisti pareiškėją į atsargą, viršijo savo įgaliojimus. Pažymėjo, kad jokios informacijos apie vykdomas atrankas neturėjo, nes atrankos į naujas Tarnybos pareigas metu buvo anglų kalbos kursuose. Pareiškėjas pabrėžė, kad nežinojo, jog nebuvo siūlytas į visas jo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias naujas Tarnybos struktūros pareigas, todėl neturėjo pagrindo manyti, kad perkėlimas į rezervą yra neteisėtas. Pareiškėjo manymu, atsakovas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo kvalifikacija buvo prastesnė už tų, kurie buvo paskirti į pareigas Tarnybos naujoje struktūroje. Pareiškėjas pažymėjo, kad jei atsakovas būtų bent pasiūlęs pareiškėją į pareigas kaip kandidatą, jei būtų atlikta sąžininga atranka ir jei būtų motyvuotai ir pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas nėra tinkamas kandidatas, tik tokiu atveju galima būtų teigti, kad atsakovas teisėtai pasinaudojo diskrecijos teise bei suteikė papildomų socialinių garantijų pareiškėjui. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jis buvo siūlytas kaip kandidatas į vienas pareigas naujoje Tarnybos struktūroje, tačiau buvo pasirinktas kpt. M. B., kuris turėjo prastesnį motyvacijos vertinimą ir kvalifikaciją. Pažymėjo, kad krašto apsaugos sistemos mastu buvo siūlytas tik į dvi iš šimto pareigybių, ir jei būtų teisingai priskaičiuotas dar vienas balas, pareiškėjas būtų paskirtas į pareigas. Taip pat pabrėžė, kad Ministerija pažeidė įsakymą V-104, todėl pareiškėjo atleidimo pagrindas iš tarnybos yra neteisėtas, Įsakymas naikintinas, nes yra nemotyvuotas bei nepagrįstas. Dar vienu šiurkščiu materialinių teisės normų ir teisės principų pažeidimu pareiškėjas įvardijo atleidimo datą, t. y. pareiškėjas iš karo tarnybos buvo atleistas atgaline data, todėl buvo suvaržyta jo teisė būti paskirtam į 19 laisvų vyr. leitenantų pareigybes, kurias užėmė Lietuvos karo akademijos absolventai. Pareiškėjo teigimu, Ministerija Sutarties 4 puntu buvo įsipareigojusi skirti pareiškėją į kitas pareigas. A. L. teigimu, nėra duomenų, jog kiti kariai, paskirti į pareigas, turėjo tokią pačią arba geresnę kvalifikaciją. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovas keičia gynybinę poziciją, nes atsiliepimuose nurodo, jog į pareigas pareiškėjas nebuvo paskirtas, kadangi neturėjo leidimo susipažinti su valstybės paslaptį turinčia informacija. A. L. pažymėjo, kad buvo užpildęs klausimyną ir tik dėl aplaidžių institucijų veiksmų atsakymo negavo. Taip pat nurodė, kad turėjo Ministerijos pasitikėjimą, todėl gauti leidimą susipažinti ir dirbti su įslaptinta informacija nebuvo kliūtis. Pareiškėjas pabrėžė, kad Įstatymas nenumato Tarnybos kariui apribojimų užimti pareigas neturint tokio leidimo ir susipažinti su įslaptinta informacija, todėl, pareiškėjo manymu, bylą tikslinga stabdyti ir kreiptis į teismą su prašymu ištirti, ar Ministerijos 2005 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. V-223 6.5 punktas atitinka ir neprieštarauja Įstatymo 28, 36 straipsniams.

6Atsakovas Krašto apsaugos ministerija atsiliepimuose į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7Atsakovas paaiškino, kad su Ministerijos 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 patvirtinus naują Tarnybos struktūrą ir pareigybių sąrašą, kurie įsigaliojo 2010 m. balandžio 15 d., buvo ženkliai sumažintas karininkų skaičius, o pareiškėjo pareigybė buvo panaikinta, todėl atsakovas turėjo teisę spręsti pareiškėjo atleidimo iš tarnybos klausimą pagal Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Ministerija paaiškino, kad panaikinus pareiškėjo pareigybę, jo paskyrimas į kitas pareigas buvo svarstomas Patariamosios komisijos 2010 m. birželio 1 d. posėdyje. Patariamoji komisija, turėdama visą informaciją apie laisvas karių pareigybes visoje krašto apsaugos sistemoje ir pareigybių kvalifikacinius reikalavimus, konstatavo, kad pareigų, į kurias pareiškėjas galėtų būti perkeltas ar paskirtas nėra, todėl nepagrįstu laikė pareiškėjo teiginį, jog atsakovas nepatikrino, ar visoje krašto apsaugos sistemoje yra jo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių laisvų pareigybių. Atkreipė dėmesį, kad iš Patariamosios komisijos protokolo Nr. RK-4 matyti, jog buvo svarstomas ir ieškomas pareiškėjo ir visų kitų krašto apsaugos sistemos karių paskyrimas į kitas laisvas laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas visoje krašto apsaugos sistemoje, ne tik Tarnybos personalo rezerve (kur buvo ir pareiškėjas) esančių karių, bet ir kitose krašto apsaugos sistemos dalinių personalo rezerve esančių karių kandidatūros buvo svarstomos ir siūlomos į pareigas visoje krašto apsaugos sistemoje. Atsakovas pažymėjo, kad kritiškai turi būti vertinamas pareiškėjo argumentas dėl Patariamosios komisijos objektyvumo ir jos protokolo Nr. RK-4. Iš minėto protokolo Nr. RK-4 matyti, kad lentelėje yra sudėliotas tam tikras karių eiliškumas balais, tačiau teigė, kad tai yra bendro pobūdžio karių vertinimas, nepaisant to, kurioje pozicijoje karys yra nurodytas, esant jo kvalifikaciją atitinkančioms pareigoms (pvz., karo mediko, ryšininko ir kt.), jis gali būti į jas paskirtas, o tas karys, kuris yra aukštesnėje lentelės pozicijoje gali būti nepaskirtas į jas dėl to, kad nėra jo kvalifikaciją ir laipsnį atitinkančių pareigų. Pažymėjo, kad pagal Įstatymo 42 straipsnį, ministrui ar jo įgaliotam asmeniui suteikta teisė paskirti ar perkelti karį į kitas pareigas, neatsižvelgiant į komisijos siūlymus, netgi be komisijos svarstymo, nes taip nustato įstatymas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju nebuvo atliekama karių rotacija, todėl teigė, kad minėtos komisijos protokolas ir siūlymai neturi būti sureikšminti. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo argumentai, jog atsakovas, vadovaudamasis Sutarties 4 punktu, Įstatymo 41 ir 42 straipsniais bei šio straipsnio pagrindu išleistu krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-488 „Dėl profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, privalėjo pareiškėją paskirti į pareigas, yra nepagrįsti ir nesusiję su bylos dalyku. Su pareiškėju sudarytoje Sutarties 1 ir 5 punktuose nustatyta, kad karys (pareiškėjas) įsipareigoja nustatytą laikotarpį tarnauti profesinėje karo tarnyboje Įstatymo, statutų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka bei vykdyti visas kario pareigas, kad Įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka sutartis gali būti nutraukta nepasibaigus sutartyje nustatytam laikotarpiui. Atsakovas pažymėjo, kad Aprašo 13 ir 14 punktų nuostatos nagrinėjamo ginčo atveju netaikomos, nes šie punktai gali būti taikomi tada, kai karininkai rotuojami arba kariai perkeliami į jau numatytas ir siūlomas konkrečias pareigas. Atkreipė dėmesį, kad Įstatymas nereikalauja, jog atleidžiant karius iš tarnybos Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, juos perkvalifikuoti ar pasiųsti mokytis ir vėliau privalomai skirti į pareigas. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas priklauso karininkų kategorijai ir negali būti skiriamas į eilinio kario laipsnio pareigybę. Pabrėžė, kad pagal Įstatymo 41 straipsnį pareiškėjas galėtų būti paskirtas į jo laipsnį atitinkančias pareigas ir tik atskirais atvejais į vienu laipsniu aukštesnes arba žemesnes pareigas, bet visais atvejais būtina sąlyga yra kvalifikacija. Nesutiko su pareiškėjo motyvais, jog jis savo atleidimą iš profesinės karo tarnybos laiko nepagrįstu dėl to, kad krašto apsaugos sistemoje tarnauja kiti įvairių kategorijų profesinės karo tarnybos kariai, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius, tačiau tarnyba šiems kariams yra pratęsta. Atsakovas pažymėjo, kad profesinės karo tarnybos kariai, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius, pagal Įstatymo nuostatas pagrįstai ir teisėtai gali tarnauti krašto apsaugos sistemoje. Ministerija pabrėžė, kad neturi prievolės kariui siūlyti (ieškoti) kitas pareigas arba privalomai perkelti jį į kitas pareigas panaikinus jo pareigybę, kadangi Įstatymas tokios pareigos (privalomos procedūros) nenustato. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo motyvais, jog, vykdant atranką į naujas įsteigtas Tarnybos pareigybes, pareiškėjo patirtis, motyvacija, kvalifikacija ir kitos savybės buvo pranašesnės, aukštesnės už kitų karininkų atrinktų į naujas pareigas. Atsakovo teigimu, svarstant pareiškėjo kandidatūrą į Vilniaus karo prievolės centro vyr. specialisto pareigas, buvo vertinamas išsilavinimas, tarnybos patirtis, bendras tarnybos ir veiklos vertinimas. Pažymėjo, kad į minėtas pareigas buvo paskirtas kpt. M. B., kuris buvo įgijęs aukštąjį karinį išsilavinimą, buvo baigęs įvairius karinius kursus Lietuvoje ir užsienyje, buvo ženkliai įvairesnė ir geriau vertinama jo tarnybos patirtis, bendras tarnybos ir veiklos vertinimas labai gerai ir gerai. Pažymėjo, kad pareiškėjas neturėjo jokio karinio, aukštojo mokslo išsilavinimo, nebaigė jokių karininkų arba su karine tarnyba susijusių kursų, tarnybos patirtis – tik dvejuose kariniuose vienetuose ir pareigose, todėl turimas tik didesnis Tarnybos atestato balų skaičius, atsakovo teigimu, negali parodyti pranašumo prieš kitą kandidatą, nes vien atestato balai negali išreikšti karininko patirties, motyvacijos, kvalifikacijos. Ministerija nurodė, kad Patariamoji komisija vertinimą atliko atsižvelgdama į visus surinktus duomenis, Tarnybos centrų viršininkų ir tiesioginių viršininkų pateiktus duomenis, todėl pareiškėjo argumentus, kad pareiškėjo kvalifikacija ir savybės buvo pranašesnės prieš kitus atrinktus kandidatus, laikė subjektyviais. Taip pat pažymėjo, kad visoms krašto apsaugos ministro patvirtintoms karininkų pareigybėms buvo nustatytas kvalifikacinis reikalavimas turėti leidimą dirbti su informacija, žymima slaptumo žyma konfidencialiai arba slaptai, o pareiškėjas tokio leidimo neturėjo. Laikė, kad tai viena iš svarbiausių aplinkybių, dėl kurios pareiškėjas negalėjo būti paskirtas į laisvas karininkų pareigybes. Nesutiko ir su pareiškėjo argumentu, kad skundžiamas Įsakymas nepagrįstas dar ir todėl, kad 2010 m. birželio 30 d. į pareigas buvo paskirti Lietuvos karo akademijos absolventai. Nurodė, kad iš sąrašo pareigybių, į kurias buvo paskirti Lietuvos karo akademijos absolventai, matyti, jog visoms pareigybėms užimti buvo keliamas reikalavimas turėti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir kad visi absolventai turėjo šį leidimą. Nesutiko su pareiškėjo argumentu, jog jis buvo atleistas atbuline data. Atsakovas nurodė, kad net jei būtų pripažįstama procedūriniu pažeidimu aplinkybė, jog skundžiamu 2010 m. birželio 30 d. Įsakymu pareiškėjo Sutartis buvo nutraukta 2010 m. birželio 29 d., toks pažeidimas galėtų būti vertinamas tik kaip formalus, nes su pareiškėju Sutartis galėjo būti nutraukta jau po 2010 m. balandžio 15 d., išleidimo į atsargą diena buvo nukelta į kitą po paskutinės kasmetinių atostogų dienos, todėl pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

8Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu taip pat nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad Įsakymas yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, todėl nėra jokio pagrindo jį naikinti.

9II.

10Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 30 d. sprendimu (b. l. 77-87, V t.) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 17 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

12Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

13Teismas vadovavosi Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse pateiktu jų išaiškinimu ir darė išvadą, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog Tarnyboje pareigybių skaičius buvo ženkliai sumažintas, o naujai patvirtintoje Tarnybos struktūroje daugumos teritorinių skyrių nebeliko, nes krašto apsaugos ministras, įgyvendindamas bendrą karo prievolės administravimo reformą, 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 patvirtino Tarnybos naują institucijos struktūrą ir pareigybių sąrašą, kurie įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 15 dienos. Vietoje buvusių 260 pareigybių, iš viso buvo patvirtintos tik 88 naujos pareigybės. Teismas sprendė, kad Tarnybos sistemoje tarnaujančių karių, valstybės tarnautojų ir darbuotojų mažinimas, kaip ir teritorinių skyrių mažinimas, buvo realus, todėl atsakovas turėjo teisę spręsti pareiškėjo atleidimo iš tarnybos klausimą Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Atsižvelgęs į tai, kad krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymas Nr. V-1161 byloje nėra kvestionuojamas, teismas sprendė, kad Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo požiūriu jis laikytinas teisėtu.

14Teismas darė išvadą, kad pagal Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą, atsakovas privalo karį perkelti į laisvas kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas, tačiau esant konkurencijai į laisvą pareigybę jis privalo atrinkti tinkamiausią karį pagal nustatytus vertinimo kriterijus. Pagal Įstatyme nustatytą reglamentavimą teisė nustatyti kriterijus, kuriais vadovaujantis atrenkami tinkamiausi kariai į laisvas pareigybes, yra suteikta krašto apsaugos vadovybei. Konkretaus kario pirmenybę būti paskirtam į konkrečią laisvą pareigybę apsprendžia krašto apsaugos ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakymas Nr. V-104, kuriuo patvirtintos Tarnybos personalo atrankos reformuojant tarnybą procedūrų aprašo nuostatos.

15Teismas nustatė, kad Pakeitimo komisija 2010 m. balandžio 9 d. posėdyje išnagrinėjusi karininkų kvalifikaciją, išsilavinimą ir tarnybos eigą, svarstė jų skyrimą į naujas pareigas ir konstatavo, kad 49 karininkams (tame tarpe ir pareiškėjui), nėra jų išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. 2010 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. P-394 pagrindu 50 Tarnybos karių (tarp kurių ir pareiškėjas) buvo perkelti į Laikinąjį rezervą. 2010 m. birželio 1 d. posėdyje Patariamoji komisija, vadovaudamasi Aprašu, atliko karininkų kandidatūrų vertinimą pagal Aprašo 15 punkte nurodytas 5 kriterijų grupes. Iš pateiktos prie 2010 m. birželio 1 d. protokolo Nr. RK-4 karininkų vertinimo lentelės teismas nustatė, kad buvo vertinti Tarnybos kariai, kurie 2010 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. P-394 pagrindu buvo perkelti į Laikinąjį rezervą (tarp jų ir pareiškėjas). Iš pateikto Lietuvos kariuomenės mokymo ir personalo valdybos Karinio personalo departamento 2010 m. birželio 22 d. rašto Nr. KPD-18 matyti, kad Patariamajai komisijai 2010 m. birželio 1 d. pateikti duomenys apie pareiškėją buvo netikslūs, tačiau teismas vertino, kad šie netikslumai įtakos galutiniam sprendimui tęsti profesinę karo tarnybą neturėjo, nes buvo vertinama kriterijų visuma.

16Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teismui pateiktas sąrašas profesinės karo tarnybos vyresniųjų leitenantų, kapitonų ir majorų pareigybių, kurios buvo laisvos nuo 2010 m. birželio 2 d. iki 2010 m. birželio 30 d., patvirtina, jog buvo laisvos 38 pareigybės. Iš pateikto pareigybių sąrašo matyti, kad kai kurioms pareigybėms buvo reikalinga tik tam tikros srities kvalifikacija, atitinkamas užsienio kalbos mokėjimo lygis, ir beveik visoms pareigybėms (išskyrus dirigento, kapelmeisterio) leidimas dirbti su atitinkamo slaptumo duomenimis, o pareiškėjas tokio leidimo neturėjo.

17Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, darė išvada, kad teismas, atsižvelgdamas į karo tarnybos specifiškumą, negali vertinti nustatytų atrankos kriterijų turinio ir jų taikymo pranašumo, nes tai yra išimtinai atsakovo diskrecija. Teismas gali tik patikrinti, ar nustatyti kriterijai neprieštarauja Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygai, kad karys gali būti perkeltas į laisvas pareigas, jei jos atitinka kario laipsnį ir jo kvalifikaciją. Teismas pažymėjo, kad Komisijos posėdžio protokolo Nr. RK-4 priede Nr. 1 esanti vertinimo lentelė duoda pagrindą išvadai, kad visų kandidatų atžvilgiu buvo taikomi vienodi vertinimo kriterijai bei kad pagal šiuos vertinimo kriterijus buvo padaryta išvada, jog pareiškėjo turima kvalifikacija neatitinka reikalavimų, kurie yra nustatyti likusioms laisvoms pareigybėms užimti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas nebuvo atrinktas į laisvas pareigas dėl kitų aplinkybių, o ne dėl kvalifikacinių reikalavimų. Kadangi nėra duomenų, jog pareiškėjas turėjo neabejotiną kvalifikacinį pranašumą prieš kitus karius, kurie buvo paskirti į laisvas pareigas, nėra pagrindo pripažinti, kad nebuvo paisoma pretendentų kvalifikacijos privalomumų. Pirmenybės suteikimas atsižvelgiant į kvalifikacinius gebėjimus negali būti vertinamas kaip atitinkamos privilegijos suteikimas lyginant su kitais pretendentais ir lygiateisiškumo principo pažeidimu.

18Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog jis galėjo užimti vienu laipsniu aukštesnes ar žemesnes pareigas, nes pagal Įstatymo 41 straipsnio 2 dalį atskirais krašto apsaugos ministro nustatytais atvejais ir sąlygomis karys gali būti paskirtas eiti vienu laipsniu aukštesnes kario pareigas. Kai atitinkamo laipsnio laisvų pareigų nėra, krašto apsaugos ministras gali karį iki vienerių metų paskirti į vienu laipsniu žemesnes pareigas. Teismas vertino, kad šiose įstatymo nuostatose įtvirtinta krašto apsaugos ministro teisė, o ne pareiga karį skirti į vienu laipsniu aukštesnes ar žemesnes pareigas, todėl Ministerija taip pat neprivalėjo ieškoti pareiškėjui ir vienu laipsniu aukštesnių ar žemesnių, jo kvalifikaciją atitinkančių, pareigų.

19Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas iš karo tarnybos buvo atleidžiamas, o ne rotuojamas, todėl jam negalėjo būti taikoma profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarka. Pareiškėjo perkėlimas į laikiną profesinės karo tarnybos personalo rezervą ginčo atveju taip pat nesuteikė papildomų garantijų užimti kitas pareigas ir tai negali būti vertinama kaip atsakovo įsipareigojimas tęsti su pareiškėju karo tarnybos sutartį. Atsižvelgęs į tai, teismas laikė nepagrįstais pareiškėjo argumentus, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

20Teismas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad yra tarnaujančių puskarininkių, seržantų ir kareivių, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius, tačiau atsakovas tarnybą šiems kariams pratęsė, vertino kaip neribojančias atsakovo diskrecijos teisės pasirinkti karius pagal jų profesinę kompetenciją ir kvalifikaciją. Pažymėjo, kad Įstatymas nesieja sutarčių nutraukimo ir kario atleidimo su teise gauti kario pensiją. Teismas akcentavo, kad Sutartis su pareiškėju nutraukta 2010 m. birželio 30 d. įsakymu, nors ir nukeliant atleidimo tarnybos dieną į kitą dieną po paskutinės kasmetinių atostogų dienos, todėl nagrinėjamu atveju nėra aktualios laisvos pareigybės po ginčijamo įsakymo priėmimo. Pareiškėjo nurodytą pažeidimą, jog jis buvo atleistas „atbuline data“, teismas laikė formaliu, kuriuo pareiškėjo teisės nebuvo suvaržytos ar kitaip apribotos.

21Įvertinęs visas byloje nustatytas faktines aplinkybes bei jų teisinį reguliavimą, teismas darė išvadą, kad, atleidžiant pareiškėją iš tarnybos, buvo laikomasi įstatymo numatytų procedūrų ir tvarkos. Pareiškėjas apie galimą profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą buvo (2010 m. vasario 12 d. ir 2010 m. balandžio 19 d.) įspėtas pasirašytinai, Tarnybos pertvarkymas bei realus karių skaičiaus mažinimas buvo pakankamas pagrindas nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį su pareiškėju ir atleisti jį iš Tarnybos Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

22Teismas atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl krašto apsaugos ministro 2005 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. V-223 6.5 punkto atitikties Įstatymo 28, 36 straipsniams, nes nurodyta teisės norma nebuvo Įsakymo priėmimo pagrindas.

23III.

24Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti.

25Atsakovas Krašto apsaugos ministerija ir trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepimais į apeliacinį skundą prašė jo netenkinti.

26Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

27Teisėjų kolegija nurodė, kad 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatoje, kuria atsakovas grindė įsakymą, yra įtvirtintos dvi savarankiškos jos taikymo sąlygos: sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija; nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Ginčas iš esmės yra dėl šios normos antrosios sąlygos taikymo. Aiškindama Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą, teisėjų kolegija pažymėjo, kad jos taikymas sietinas su teisės akto, kuriuo sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija, teisėtumu.

28Teisėjų kolegija nustatė, kad krašto apsaugos ministras 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 patvirtino Tarnybai naują institucijos struktūrą ir pareigybių sąrašą, kurie įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 15 dienos. Lyginant su ankstesniu pareigybių sąrašu, Tarnybos vietoje buvusių 260 pareigybių, iš viso buvo patvirtinta 88 naujos pareigybės. Tarnyboje sumažėjo karo tarnybos karininkų skaičius, pareiškėjo pareigybė taip pat buvo panaikinta. Kadangi krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymas Nr. V-1161 byloje nėra kvestionuojamas, teisėjų kolegija Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo požiūriu jį laikė teisėtu.

29Teisėjų kolegija pažymėjo, kad įstatymo, nustatančio, jog nutraukiant profesinę karo tarnybos sutartį gali būti taikomos ir DK normos, nėra, todėl darė išvadą, kad jos netaikytinos šiam ginčui. Galiojantis teisinis reglamentavimas – Įstatymas, numato kitokią karių paskyrimo į pareigas, jų perkėlimo ar atleidimo iš tarnybos tvarką negu darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į karo tarnybos specifiškumą, nurodė, jog negali vertinti nustatytų atrankos kriterijų turinio ir jų taikymo pranašumo, nes tai yra atsakovo diskrecija. Teismas gali tik patikrinti, ar nustatyti kriterijai neprieštarauja Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygai, kada karys gali būti perkeltas į laisvas pareigas, jei jos atitinka kario laipsnį ir jo kvalifikaciją. Atsižvelgiant į specifinę karo tarnybos santykių sritį, išimtinai profesinės kompetencijos ir kvalifikacijos kriterijų taikymas, teisėjų kolegijos teigimu, negali būti vertinimas kaip asmenų diskriminacija pagal kitus kriterijus, kurie nėra teisės aktais numatyti taikyti.

30Pagal Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą atsakovas privalo perkelti karį į laisvas kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas buvo perkeltas į Tarnybos laikinąjį profesinės karo tarnybos rezervą, nėra nei besąlyginė prielaida siūlyti pareiškėjui laisvas pareigybes, nei suteikia papildomų garantijų užimti kitas pareigas ir tai negali būti vertinama kaip atsakovo įsipareigojimas tęsti su pareiškėju karo tarnybos sutartį, nes išlieka atsakovo diskrecija pasirinkti į laisvas pareigybes karius, turinčius geriausią profesinę kompetenciją ir kvalifikaciją. Profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo, patvirtinto krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-488, 12 ir 13 punktai nagrinėjamu atveju negali būti taikomi, nes nebuvo kompetentingo subjekto sprendimo dėl pareiškėjo perkėlimo į kitas pareigas (Įstatymo 42 str.).

31Teisėjų kolegija, susipažinusi su naujos Tarnybos pareigybių kvalifikacinių reikalavimų sąvadu, Kandidatų, atrenkamų į naujos struktūros Tarnybą sąrašu bei jame pateikiama informacija, kita byloje pateikiama medžiaga apie kandidatų profesinę kvalifikaciją, pagal Apraše nurodytus kriterijus atlikusi pareiškėjo ir kitų kandidatų (M. B., D. B., Ž. V., V. R., M. G., N. U., A. V., L. B., S. B.) profesinės kvalifikacijos palyginimą, nustatė, kad pareiškėjo kvalifikacijos, patirties, motyvacijos ir kitų savybių įvertinimas, kurių visuma reikšminga efektyviau ir produktyviau vykdyti konkrečias pareigas, objektyviai nėra aukštesnis. Remdamasi pateiktais duomenimis, teisėjų kolegija konstatavo, kad visi pareiškėjo nurodyti asmenys turėjo aukštąjį išsilavinimą, buvo baigę daugiau karininkų ir su karine tarnyba susijusių kursų, turėjo didesnę tarnybos patirtį negu pareiškėjas. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas turi tik aukštesnįjį išsilavinimą, nėra baigęs jokių karininkų arba su jų karine tarnyba susijusių kursų, turi patirties tik dviejuose kariniuose vienetuose ir pareigose. Dėl šių aplinkybių, esant žemesnei pareiškėjo profesinei kvalifikacijai, teisėjų kolegija darė išvadą, kad atsakovas neturėjo pagrindo siūlytų tų pareigų, kurias užėmė pareiškėjo nurodyti asmenys. Byloje nustačius aplinkybę, kad pareiškėjo profesinė kvalifikacija neprilygo kitų nurodomų asmenų profesinei kvalifikacijai, kitų Aprašo 5.2 numatytų kriterijų taikymą teisėjų kolegija nelaikė reikšmingu. Apeliantas teigė, kad atsakovas neįvertino aukštesnio jo užsienio kalbos (anglų) žinių lygio, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė neturi įtakos sprendžiant dėl profesinės kvalifikacijos aukštesnio vertinimo, nes atsakovas pagrįstai prioritetą teikė specialioms su karo tarnyba susijusioms žinioms, kurios reikalingos užimant vienas ar kitas pareigas. Teisėjų kolegija atmetė apelianto teiginius, kad naujos Tarnybos pareigybių kvalifikacinių reikalavimų sąvadas yra suklastotas, nes dokumentas parengtas kitų dokumentų pagrindu, dėl jų tikrumo byloje nebuvo pareikštos abejonės, be to, vertinant yra reikšmingi konkretūs duomenys apie kiekvieną asmenį, kurie gali būti patikrinami pagal pirminius šaltinius. Pareiškėjo argumentus dėl Pakeitimo komisijai pateiktoje Karininkų vertinimo lentelėje jam netinkamai nustatyto balų skaičiaus teisėjų kolegija laikė sprendžiant ginčą nereikšmingais ir atmestinais.

32Teisėjų kolegija konstatavo, kad ne pareiškėjo privalumų įvertinimas konkrečiais balais yra reikšmingas sprendžiant dėl jo galimybės užimti nurodytas pareigybes kitose tarnybose, bet aplinkybės, kad jo profesinė kvalifikacija ir bendrasis pasirengimas, remiantis objektyviais duomenimis, buvo geresni, negu karių, kurie buvo paskirti į šias pareigas. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad pareiškėjas turėjo įrodyti, pateikti objektyvius duomenis, kad jo profesinė kvalifikacija geriausiai atitiko pareigybėms keliamus reikalavimus.

33Teisėjų kolegija nustatė, jog pareiškėjas nepateikė teismui objektyvių argumentų ir įrodymų, kad į laisvas pareigas atsakovas būtų paskyręs asmenis, kurių atžvilgiu pareiškėjas turėjo profesinės kompetencijos pranašumą. Pareiškėjo teiginiai, kad jis galėjo būti skirtas į minėtas pareigas, savaime nereiškia, kad pareiškėjas turėjo aukštesnę profesinę kompetenciją ir atsakovas, pasirinkdamas kitus pretendentus, peržengė diskrecijos ribas. Teisėjų kolegija argumentus, kad jam galėjo būti siūlomos pareigos kitose krašto apsaugos sistemos struktūrose, atmetė kaip neįrodytus. Kai nėra nustatyta, kad pareiškėjas profesine kompetencija buvo pranašesnis už kitus karius, kuriems buvo pasiūlytos pareigybės, šioje byloje teisėjų kolegija nenagrinėjo aplinkybės dėl sąlygos kariams, skiriamiems į vienas ir kitas pareigas, turėti teisę dirbti su slapta informacija, nes tai neturi nei faktinės, nei teisinės reikšmės.

34Teisėjų kolegija pažymėjo, kad po profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo atsakovui neliko pareigos nei sutarties, nei Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu siūlyti pareiškėjui laisvų pareigybių, dėl to apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjui turėjo būti siūlomos pareigybės, kurias 2010 m. birželio 30 d. užėmė Lietuvos karo akademijos absolventai, turintys žemesnį leitenanto laipsnį, teisėjų kolegija laikė nepagrįstais ir atmestinais. Atkreipė dėmesį, kad, remiantis Įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi, atskirais krašto apsaugos ministro nustatytais atvejais ir sąlygomis karys gali būti paskirtas eiti vienu laipsniu aukštesnes kario pareigas. Kai atitinkamo laipsnio laisvų pareigų nėra, krašto apsaugos ministras gali karį iki vienerių metų paskirti į vienu laipsniu aukštesnes ar žemesnes pareigas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad tokia atsakovo teisė negali būti suprantama kaip pareiga ieškoti pareiškėjui jo kvalifikaciją atitinkančių vienu laipsniu aukštesnių ar žemesnių pareigų. Pats faktas, kad su pareiškėju karo tarnybos sutarties nutraukimo data viena diena yra ankstesnė, negu nurodyta įsakyme, teisėjų kolegijos nuomone, neturi įtakos ginčijamo įsakymo bei pačių tarnybos santykių pasibaigimo teisėtumui dėl savo formalaus pobūdžio, pareiškėjo teisės į socialines garantijas buvo užtikrintos atleidimo iš tarnybos datą nukeliant į kitą dieną po paskutinės kasmetinių atostogų dienos.

35Teisėjų kolegija netenkino pareiškėjo prašymo prijungti prie bylos papildomus dokumentus – teismo posėdžio kitoje administracinėje byloje stenogramas bei dvi Tarnybos pažymas apie kitų asmenų darbą, kadangi pateikta stenograma neturi įrodomosios reikšmės šioje byloje, o pateiktos pažymos negali būti vertinamos, nes duomenys pateikiami apie asmenis, kurie nedalyvauja šioje byloje.

36IV.

37Pareiškėjas A. L. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ir papildomu prašymu atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-163/2013.

38Proceso atnaujinimo pagrindais nurodo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 2, 9, 10, 12 punktus. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-593/2013 ir pažymi, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nepasisakė apie Lietuvos karo akademijos absolventų paskyrimą į laisvų 19 pareigybių, kurių reikalaujamas pareigybinis karinis laipsnis buvo vyr. leitenanto ir į kurias pareiškėjas nebuvo siūlytas kaip kandidatas. Pareiškėjo teigimu, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neištyrė visų byloje esančių įrodymų: netyrė aplinkybės, kad Lietuvos karo akademijos absolventai neturėjo jokio karinio laipsnio 2010 m. birželio 30 d. paskyrimo į pareigas metu (pareiškėjas turėjo kapitono karinį laipsnį); netyrė argumentų dėl dvigubų standartų taikymo, kadangi į laisvas pareigas 2010 m. birželio 30 d. buvo priimti karo akademijos absolventai, o pareiškėjas nebuvo siūlytas į šias pareigas; netyrė aplinkybės, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog pareiškėjas nebūtų gavęs kapitono laipsnio ar būtų praradęs leidimą dirbti ar susipažinti su slaptas informacija (pareiškėjo atestatuose buvo siūlymas pakelti karinį laipsnį ir jis turėjo leidimą dirbti su slapta informacija). Pareiškėjas teikia, jo manymu, naujai paaiškėjusius įrodymus – Ministerijos Teisės departamento raštą Nr. 11IS-36 su priedais, ir paaiškina, kad anksčiau šių įrodymų pateikti negalėjo, kadangi juos gavo iš savo atstovo L. J. tik 2013 m. vasario 28 dieną. Pareiškėjas nurodo, kad minėtame Ministerijos rašte patikslintas vyresniojo leitenanto, kapitono pareigybių sąrašas laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 2 d. iki 2010 m. birželio 30 dienos. Tai, pareiškėjo manymu, rodo, kad birželį buvo papildomai 19 laisvų vyresniojo leitenanto pareigų, kurios nebuvo nurodytos teiktame profesinės karo tarnybos vyresniųjų leitenantų ir kapitonų pareigybių, kurios buvo laisvos nuo 2010 m. birželio 2 d. iki 2010 m. birželio 30 d. sąraše bylą nagrinėjant teismuose. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad raštas rodo, jog iki jo atleidimo iš tarnybos buvo laisvų pareigų, į kurias pareiškėjas turėjo būti paskirtas, tačiau šios aplinkybės teisme nebuvo tirtos, nes nebuvo žinomos. Daro išvadą, kad savo turimu kariniu laipsniu ir kvalifikacija buvo pranašesnis už Lietuvos karo akademijos studentą ir turėjo būti paskirtas į šias pareigas iš karto, kai tik jos tapo laisvos dar 2010 m. gegužės 24 d. – 2010 m. birželio 29 d. Pareiškėjas pabrėžia, kad Ministerijos 2010 m. birželio 21 d. posėdžio protokole Nr. VN-2 Lietuvos karo akademijos absolventai negalėjo būti paskirti užimti vyresniojo leitenanto laipsnio reikalaujančias pareigas ir 2010 m. birželio 30 d. Ministerija negalėjo pasirašyti tokio jų skyrimo įsakymo (Įstatymo 41 str. 1, 2 d., 2, 52, 53, 55 str., Aprašo 31.1 p.). Pareiškėjo tvirtinimu, vienas iš trijų apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos teisėjų nedalyvavo bylos nagrinėjime, todėl tai yra pagrindas atnaujinti procesą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nebuvo atsižvelgta į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-3014/2012. Pažymi, kad proceso atnaujinimas yra būtinas tam, kad būtų išanalizuota aplinkybė dėl akademijos absolventų paskyrimo į pareigas, kai pareiškėjas net nebuvo siūlytas. Pareiškėjo manymu, teismas privalėjo ištirti apeliacinio skundo motyvus dėl pareiškėjo nepaskyrimo ir nesiūlymo į visas laisvas pareigybes tiek Tarnybos, tiek krašto apsaugos sistemos mastu. Pareiškėjas pabrėžia, kad kvalifikacija buvo vertinama pagal atestatų balą, kuris pas pareiškėją buvo aukštesnis nei pareiškėjo nurodomas pareigas užėmusius kapitonus, kurių kiekvieno profesinę kompetenciją, pareiškėjo teigimu, teismas turėjo išanalizuoti ir nurodyti motyvus kiekvieno kandidato atžvilgiu. Pareiškėjo manymu, jis turėjo būti paskirtas į vyresniojo leitenanto laipsnio reikalaujančias pareigas 2010 m. gegužės 24, 17, 28 ar 29 dieną. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A520-593/2013, A520-966/2013 ir prašo jas prijungti prie bylos bei jomis vadovautis.

39Teisėjų kolegija

konstatuoja:

40V.

41Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

42Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

43ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra išvardinta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Asmuo, paduodantis prašymą dėl proceso atnaujinimo, turi šį prašymą pagrįsti įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str.1 d.).

44Iš prašymo atnaujinti procesą motyvų matyti, jog pareiškėjas procesą atnaujinti prašo, remdamasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 8, 9, 10 ir 12 punktais.

45ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

46Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu

47Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte (naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu) numatytu pagrindu.

48Šiuo atveju terminas prašymui paduoti skaičiuojamas nuo sužinojimo apie esmines, pareiškėjo teigimu, naujai paaiškėjusias bylos aplinkybes. Anot pareiškėjo, naujos aplinkybės jam paaiškėjo 2013 m. vasario 28 dieną. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo pateiktas 2013 m. balandžio 10 d., konstatuotina, kad įstatyme įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas, argumentuojant naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis, šiuo atveju nėra praleistas.

49Formuluodamas administracinių bylų praktiką dėl šio proceso atnaujinimo pagrindo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis laikytinos tik tokios, dėl kurių ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia, be to, jos turi atitikti ir šiuos kriterijus: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525–150/2010, 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438–58/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-44/2012).

50Pareiškėjas kaip naujai paaiškėjusia aplinkybe vertina Krašto apsaugos ministerijos 2013 m. vasario 27 d. raštą Nr. 11IS-36 su priedais. Kaip matyti, šiuo raštu Ministerijos Teisės departamentas, vykdydamas Vilniaus apygardos administraciniam teismo įpareigojimus kitoje administracinėje byloje, teikė Ministerijos Personalo departamento 2013 m. vasario 27 d. raštą Nr. 6IS-131, krašto apsaugos ministro 2010 m. birželio 15 d. įsakymą Nr. V-640, komisijos posėdžio 2010 m. birželio 21 d. protokolą Nr. VN-2, Lietuvos karo akademijos absolventų 2010 m. suvestinę, Lietuvos kariuomenės Mokymo ir personalo valdybos Lietuvos kariuomenės personalo administravimo skyriaus 2010 m. birželio 17 d. raštą Nr. PAS-397. Prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas kaip naujai paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe akcentuoja būtent patikslintą laisvų vyresniojo leitenanto, kapitono pareigybių sąrašą laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 2 d. iki 2010 m. birželio 30 dienos.

51Iš Ministerijos Personalo departamento 2013 m. vasario 27 d. rašto Nr. 6IS-131 (b. l. 181, VII t.) matyti, kad Sąrašas profesinės karo tarnybos vyresniųjų leitenantų ir kapitonų pareigybių, kurios buvo laisvos nuo 2010 m. birželio 2 d. iki 2010 m. birželio 30 d., tikslintinas išbraukiant 6 eilutę (Ministerijos Veiklos procesų vadybos skyriaus vyriausiojo specialisto (pareigybinis karinis laipsnis – majoras) pareigybė). Pažymėtina, kad šis sąrašas tikslintas pagal Ministerijos Personalo departamento 2011 m. gruodžio 29 d. rašte Nr. 6IS-739 pateiktą sąrašą. Taigi, ši aplinkybė realiai egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo nutartį. Tai, kad patikslinimas buvo įformintas jau pasibaigus pareiškėjo bylos nagrinėjimui iš esmės, patvirtina, kad pareiškėjui ši aplinkybė nebuvo ir negalėjo būti žinoma nagrinėjant bylą iš esmės. Kita vertus, pareiškėjo pateikti duomenys rodo, jog naujai paaiškėjusia aplinkybe galėtų būti pripažintinas tik šis patikslinimas, t. y. minėto sąrašo pataisymas išbraukiant vieną pareigybės eilutę. Pabrėžtina, kad esminis naujai paaiškėjusios aplinkybės pobūdis suprantamas kaip svarbiausių bei turėjusių didžiausią reikšmę priimant atitinkamą teismo procesinį sprendimą duomenų pasikeitimas, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438-131/2009). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybė, jog bylos nagrinėjimo metu Sąraše profesinės karo tarnybos vyresniųjų leitenantų ir kapitonų pareigybių, kurios buvo laisvos nuo 2010 m. birželio 2 d. iki 2010 m. birželio 30 d., neturėjo būti eilutės su pareigybe, reikalaujančia pareiginio karinio majoro laipsnio, neturi jokios reikšmės nagrinėjamai bylai. Tokios aplinkybės žinojimas negalėtų lemti kitokio teismo sprendimo priėmimo, nes, viena vertus, pareigybės tikslinimas pasireiškė jos išbraukimu, kas reiškia mažesnį laisvų pareigybių aktualiu laikotarpiu skaičių. Kita vertus, pareiškėjas nebūtų galėjęs pretenduoti užimti šios pareigybės ir dėl neatitikimo pareiginio karinio laipsnio reikalavimui.

52Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas klaidingai tvirtina, jog patikslintas laisvų vyresniojo leitenanto, kapitono pareigybių sąrašas laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 2 d. iki 2010 m. birželio 30 d. įrodo, jog birželį buvo papildomai 19 laisvų vyresniojo leitenanto pareigų. Kaip minėta, šis sąrašas buvo tikslinamas tik išbraukiant vieną pareigybę. Prie Ministerijos Personalo departamento 2013 m. vasario 27 d. rašto Nr. 6IS-131 buvo pridėtas Sąrašas pareigybių, į kurias 2010 m. birželio 30 d. buvo paskirti Lietuvos akademijos absolventai. Pažymėtina, kad aptariamame Ministerijos Personalo departamento rašte nėra nurodoma, jog pastarasis sąrašas buvo kaip nors keičiamas. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamoje byloje yra informacija apie pareigybes, į kurias 2010 m. birželio 30 d. buvo paskirti Lietuvos akademijos absolventai. Pavyzdžiui, Ministerijos Personalo departamento 2012 m. sausio 23 d. rašto Nr. 6IS-6 priede (b. l. 11, VII t.) nurodytos pareigybės nesiskiria nuo Ministerijos Personalo departamento 2013 m. vasario 27 d. rašto Nr. 6IS-131 priede (b. l. 181, VII t.) nurodytų pareigybių. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl 19 laisvų vyresniojo leitenanto pareigų pareiškėjui buvo žinomos ar galėjo būti žinomos nagrinėjant bylą iš esmės. Pažymėtina, kad kituose pareiškėjo nurodomo Ministerijos Teisės departamento 2013 m. vasario 27 d. rašto Nr. 11IS-36 prieduose esanti informacija taip pat pareiškėjui buvo žinoma ar galėjo būti žinoma nagrinėjant bylą iš esmės. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kurių pagrindu jis prašo atnaujinti procesą, neatitinka ankščiau minėtų reikalavimų, keliamų aplinkybėms, kurios gali būti pagrindu atnaujinti procesą, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu.

53Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu

54ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktas įtvirtina, jog procesas gali būti atnaujinamas, jei sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

55Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tuomet, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-61/2010, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011). Tuo tarpu prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio subjekto netenkinantys, nepakankamai išsamūs teismo sprendimo (nutarties) motyvai, taip pat atskirai kelto, tačiau su kitais reikalavimais glaudžiai susijusio klausimo neišsprendimas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginti motyvų nebuvimui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-87/2013).

56Pabrėžtina, jog minėta nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime neaptarė arba kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-221/2011).

57Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A492-163/2013, teisėjų kolegija vertino visumą pareiškėjo kvalifikacijos, patirties, motyvacijos, kitų savybių, taip pat tai, kad pareiškėjas turi tik aukštesnįjį išsilavinimą, nėra baigęs jokių karininkų arba su jų karine tarnyba susijusių kursų, turi patirties tik dviejuose kariniuose vienetuose ir pareigose. Įvertinus pareiškėjo prašymą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nagrinėjamu atveju negalima sutikti su pareiškėjo nuomone, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartis yra nemotyvuota, kadangi pastarasis procesinis sprendimas turi išsamią motyvuojamąją dalį, taip pat iš procesinio dokumento turinio aišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo nutarties rezoliucinėje dalyje. Taigi pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu nėra.

58Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu

59ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

60Neteisėta teismo sudėtis gali būti konstatuota tik nustačius ABTĮ septintojo skirsnio (46 ir 47 str.) nuostatų pažeidimus. Teismo sudėtis yra neteisėta, jei ji neatitinka įstatymo reikalavimų (ABTĮ 46 str.), teismas buvo šališkas (ABTĮ 47 str.), buvo pažeistas draudimas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą (ABTĮ 46 str.).

61ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu.

62Iš prašyme atnaujinti procesą nurodytų teiginių dėl galimai neteisėtos teismo sudėties matyti, jog pareiškėjas šį proceso atnaujinimo pagrindą grindžia vieninteliu argumentu, t. y. 2013 m. sausio 7 d., dar prieš priimant teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A492-163/2013, darytu vaizdo įrašu. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu, kritiškai vertina pareiškėjo argumentus ir jo pateiktame priede esančią informaciją įrodymų pakankamumo ir patikimumo principų atžvilgiu, ir konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių ir pakankamų duomenų, jog administracinė byla buvo išnagrinėta ir nutartis joje priimta neteisėtos sudėties teismo, t. y. nesant vieno iš trijų kolegijos teisėjų, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytu pagrindu nagrinėjamoje byloje nėra.

63Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

64ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

65Pažymėtina, kad šio punkto taikymas yra sietinas su materialinės teisės normų pažeidimo akivaizdumu. Tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, jog proceso atnaujinimo institutas negali būti naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti teismo priimtų sprendimų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2010).

66Pareiškėjas, prašymą atnaujinti procesą grįsdamas apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos netinkamu materialinės teisės normų taikymu, nenurodo konkrečių teisės aktų nuostatų, kurios, jo manymu, buvo pažeistos jas taikant. Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymą atnaujinti procesą, pažymi, kad pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo turinys iš esmės patvirtina, jog pareiškėjas šiame prašyme kelia įrodymų vertinimo bei faktinių aplinkybių nustatymo klausimus, t. y. nurodo, jog Lietuvos karo akademijos absolventai nepagrįstai buvo paskirti į laisvas pareigas, taip pat tai, jog, pareiškėjo teigimu, jis atitiko reikalavimus ir turėjo būti paskirtas į vienas iš sąraše išvardintų vyresniojo leitenanto pareigų, į kurias buvo paskirti Lietuvos karo akademijos absolventai, ir kt. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog, sistemiškai aiškinant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies nuostatas, dėl fakto klausimų, tai yra dėl tam tikrų faktinių bylos aplinkybių vertinimo, procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas tik tuomet, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Vien tik galimai netinkamas faktinių aplinkybių ar fakto klausimų vertinimas, jei nėra nustatyta naujai paaiškėjusių aplinkybių, negali būti pripažintas savarankišku proceso atnaujinimo pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tirti ir vertinti įrodymus, iš naujo nagrinėti bylą iš esmės. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. Proceso atnaujinimo stadijoje tik patikrinama, ar prašyme dėl proceso atnaujinimo yra nurodyta argumentų, patvirtinančių konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-104/2012). Iš pateikto pareiškėjo prašymo galima spręsti, jog jis siekia, kad teismas dar kartą ištirtų ir įvertintų faktines bylos aplinkybes bei įrodymus ir priimtų prašymą padavusiam proceso dalyviui palankų sprendimą, tačiau įstatyme tokia galimybė (pagrindas) atnaujinti procesą administracinėje byloje nenumatyta.

67Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

68ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas numato, jog procesas atnaujinimas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

69Pažymėtina, jog prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-64/2013).

70Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-19/2011).

71Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-3014/2012, nuo kurioje formuojamos praktikos, jo nuomone, šiuo atveju buvo nukrypta. Teismo sprendimas, ar konkrečiu atveju bylos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad nebuvo laisvų pareiškėjo laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, todėl pareiškėjo profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimas nepasibaigus jos terminui, kai mažinamas karių skaičius reformuojant tarnybą, yra teisėtas, visuomet priklauso nuo konkrečių aplinkybių ir teismo vertinimo. Teisėjų kolegijai, nagrinėjančiai prašymą dėl proceso atnaujinimo nėra suteikta teisė iš naujo atlikti konkrečių bylos aplinkybių vertinimo, kuris jau buvo atliktas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nes tai nėra prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo dalykas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje Nr. A492-3014/2012 faktinė situacija nėra tapati, kadangi joje pareiškėja buvo siūlyta kaip kandidatė į vienas pareigas naujoje Tarnybos struktūroje, tačiau buvo pasirinktas kitas kandidatas, kuris turėjo žemesnį motyvacijos vertinimą ir kvalifikaciją. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, skirtingai nei yra šiuo atveju, pareiškėja buvo įgijusi aukštąjį išsilavinimą, skyrėsi jos profesinė kvalifikacija ir pan. Darytina išvada, kad pareiškėjo nurodytos administracinės bylos Nr. A492-3014/2012 ir šios administracinės bylos faktinės aplinkybės yra iš esmės skirtingos, be to, pareiškėjas nenurodė galimai skirtingo teisės normų aiškinimo, todėl ši byla negali būti precedentu nagrinėjamai bylai.

72Pareiškėjas papildomame prašyme atnaujinti procesą atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. A520-966/2013, 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-593/2013. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog naujai suformuota ar pasikeitusi teismų praktika dažniausiai negali būti taikoma išnagrinėtai bylai ir negali būti vertinama kaip pagrindas atnaujinti procesą, nes prieštarautų teisės principui lex retro non agit. Šis principas dėl įstatymų grįžtamosios galios negalimumo taikytinas ir teismo precedentui kaip teisės šaltiniui. Teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tas pačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuotas teismo precedentas, šis principas negali būti taikomas ankščiau išnagrinėtoms byloms. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog atsakovo minima atitinkama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kurioje suformuota kitokia nei pirmiau egzistavusi teismo praktika, nelaikytina pagrindu atnaujinti procesą anksčiau išnagrinėtoje administracinėje byloje (2012 m. liepos 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P520-40/2012, 2013 m. rugsėjo 4 d. administracinėje byloje Nr. P662-192/2013). Atsižvelgdama į tai, jog patikslintame prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika buvo suformuota jau po 2013 m. sausio 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A492-163/2013 priėmimo, teisėjų kolegija prašymą dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu šioje dalyje atmeta.

73Be to, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjo nurodytos administracinės bylos nėra tapačios nagrinėjamai dėl bylose esminės aplinkybės, vertinant pareiškėjų galimybes užimti laisvas pareigas – pareiškėjų įgyto išsilavinimo ir kvalifikacijos (pvz., pareiškėjo nurodomose administracinėse bylose pareiškėjai buvo įgiję aukštąjį išsilavinimą, administracinėje byloje Nr. A520-593/2013 priimtame apeliacinės instancijos teismo sprendime prieita išvada, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas neatitiko kvalifikacinių reikalavimų (specialių žinių) lygio, pareiškėjo kvalifikacija buvo žemesnė nei Lietuvos karo akademijos absolventų, kaip kad buvo nustatyta kitose administracinėse bylose, kaip pavyzdžiu, be kita ko, nurodant administracinę bylą Nr. A492-163/2013, kurioje A. L. prašo atnaujinti procesą).

74Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo nurodytų ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 8, 10 ar 12 punktų pagrindų proceso atnaujinimui šioje byloje nėra, prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu paduotas praleidus įstatymo numatytą trijų mėnesių terminą, todėl, vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašymas netenkintinas ir procesas administracinėje byloje Nr. A492-163/2013 neatnaujintinas.

75Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

76Pareiškėjo A. L. (A. L.) prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

77Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A492-163/2013 pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl įsakymo dalies panaikinimo ir darbo užmokesčio priteisimo.

78Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas A. L. skundu ir patikslintais skundais (1-10, I t., 133–134, II... 5. Pareiškėjas paaiškino, kad iki Įsakymo priėmimo jis tarnavo Karo... 6. Atsakovas Krašto apsaugos ministerija atsiliepimuose į pareiškėjo skundą... 7. Atsakovas paaiškino, kad su Ministerijos 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr.... 8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime į... 9. II.... 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 30 d. sprendimu... 11. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 17 d. nutartimi... 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 29 d. sprendimu... 13. Teismas vadovavosi Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis, bei... 14. Teismas darė išvadą, kad pagal Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto... 15. Teismas nustatė, kad Pakeitimo komisija 2010 m. balandžio 9 d. posėdyje... 16. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teismui pateiktas sąrašas profesinės... 17. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 18. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog jis galėjo užimti vienu laipsniu... 19. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas iš karo tarnybos buvo atleidžiamas,... 20. Teismas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad yra tarnaujančių... 21. Įvertinęs visas byloje nustatytas faktines aplinkybes bei jų teisinį... 22. Teismas atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį... 23. III.... 24. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos... 25. Atsakovas Krašto apsaugos ministerija ir trečiasis suinteresuotas asmuo... 26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. nutartimi... 27. Teisėjų kolegija nurodė, kad 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatoje,... 28. Teisėjų kolegija nustatė, kad krašto apsaugos ministras 2009 m. gruodžio... 29. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad įstatymo, nustatančio, jog nutraukiant... 30. Pagal Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą atsakovas privalo... 31. Teisėjų kolegija, susipažinusi su naujos Tarnybos pareigybių... 32. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ne pareiškėjo privalumų įvertinimas... 33. Teisėjų kolegija nustatė, jog pareiškėjas nepateikė teismui objektyvių... 34. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad po profesinės karo tarnybos sutarties... 35. Teisėjų kolegija netenkino pareiškėjo prašymo prijungti prie bylos... 36. IV.... 37. Pareiškėjas A. L. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą... 38. Proceso atnaujinimo pagrindais nurodo Lietuvos Respublikos administracinių... 39. Teisėjų kolegija... 40. V.... 41. Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.... 42. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė... 43. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra išvardinta dvylika konkrečių pagrindų,... 44. Iš prašymo atnaujinti procesą motyvų matyti, jog pareiškėjas procesą... 45. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo... 46. Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu... 47. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153... 48. Šiuo atveju terminas prašymui paduoti skaičiuojamas nuo sužinojimo apie... 49. Formuluodamas administracinių bylų praktiką dėl šio proceso atnaujinimo... 50. Pareiškėjas kaip naujai paaiškėjusia aplinkybe vertina Krašto apsaugos... 51. Iš Ministerijos Personalo departamento 2013 m. vasario 27 d. rašto Nr.... 52. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas klaidingai tvirtina, jog patikslintas... 53. Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu... 54. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktas įtvirtina, jog procesas gali būti... 55. Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu... 56. Pabrėžtina, jog minėta nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų... 57. Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17... 58. Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu... 59. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodyta, jog procesas gali būti... 60. Neteisėta teismo sudėtis gali būti konstatuota tik nustačius ABTĮ... 61. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš... 62. Iš prašyme atnaujinti procesą nurodytų teiginių dėl galimai neteisėtos... 63. Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu... 64. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, jog procesas gali būti... 65. Pažymėtina, kad šio punkto taikymas yra sietinas su materialinės teisės... 66. Pareiškėjas, prašymą atnaujinti procesą grįsdamas apeliacinės... 67. Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu... 68. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas numato, jog procesas atnaujinimas, kai... 69. Pažymėtina, jog prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu,... 70. Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių... 71. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio... 72. Pareiškėjas papildomame prašyme atnaujinti procesą atkreipia dėmesį į... 73. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjo nurodytos administracinės bylos... 74. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo... 75. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 76. Pareiškėjo A. L. (A. L.) prašymo atnaujinti procesą netenkinti.... 77. Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A492-163/2013 pagal... 78. Nutartis neskundžiama....