Byla 2A-1758-254/2011
Dėl pažymos pripažinimo negaliojančia, nuosavybės teisės pripažinimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalės Burdulienės, kolegijos teisėjų Aušros Baubienės ir Jolitos Cirulienės, sekretoriaujant Indrei Jonauskytei, dalyvaujant apeliantei R. D., jos atstovei advokatei Sonatai Žukauskienei, ieškovui R. M., jo atstovei advokatei Rasai Užkuraitienei, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės R. D. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011-05-17 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. M. ieškinį atsakovei R. D., Kauno rajono savivaldybės administracijai, trečiajam asmeniui VĮ „Registrų centrui“ Kauno filialui dėl pažymos pripažinimo negaliojančia, nuosavybės teisės pripažinimo ir

Nustatė

2Ieškovas ieškiniu prašė pripažinti Kauno rajono savivaldybės administracijos Garliavos seniūnijos 2005-07-11 pažymą Nr. IP-370 negaliojančia. Taip pat pripažinti nuosavybės teisę R. M. ir J. M. po 1/2 dalį į pastatus: gyvenamąjį pastatą, svirną, daržinę, kiemo rūsį, kiemo statinius, esančius ( - ), bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. (1 t., b .l. 1-3) Nurodė, kad po ieškovo motinos J. M. mirties paaiškėjo, kad 2005 liepos mėn. 11 d. Kauno rajono savivaldybės administracijos Garliavos seniūnijos pažymos Nr. IP-370 pagrindu yra įregistruota J. M. vardu nuosavybės teisė į gyvenamąjį pastatą, ( - ), bendro 63,73 kv.m. ploto, svirną, ( - ), daržinę, ( - ), kiemo rūsį, ( - ), kiemo statinius, ( - ), esančius ( - ). J. M. testamentu jai priklausantį turtą paliko atsakovei R. D., todėl ginčijama pažyma sukėlė jam teisines pasekmes. Pažyma išduota pažeidžiant įstatymus, nes kolūkiečių turtas bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso jo nariams ir mirus kolūkiečių kiemo nariui paveldėjimas neatsiranda. Iki kolūkiečių kiemo panaikinimo jis buvo valdomas ieškovo ir testatorės, kuriems turtas priklauso bendra daline nuosavybe.

3Kauno rajono apylinkės teismas 2011 m. gegužės 17 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Teismas pripažino Kauno rajono savivaldybės administracijos Garliavos seniūnijos 2005 m. liepos 11 pažymą Nr. IP-370, negaliojančia, pripažino nuosavybės teisę R. M., J. M., ir R. D. po 1/3 dalį į pastatus: gyvenamąjį namą, svirną, daržinę, kiemo rūsį, kiemo statinius, esančius ( - ). bei priteisė bylinėjimosi išlaidas.

4Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš ginčijamos pažymos matyti, jog J. M. nuosavybės teisė į pastatus atsirado paveldėjus juos kaip kolūkinio kiemo narei, po kolūkinio kiemo šeimininko, ieškovo tėvo, J. M., mirties, tačiau tai neatitinka kolūkiečių kiemo teisiniam reglamantavimui. Ieškovas įrodė, jog gyvendamas Pagirių k., Kauno r., prisidėjo tvarkant kiemo ūkį, t.y. tvarkė rūsį, keitė namu rąstus, darė namuose remontą, ką patvirtina ir byloje apklausti liudytojai. Ieškovas visą laiką, išskyrus 1984-1986 m. kaip atlikinėjo bausmę, gyveno su motina Pagirių kaime. Ginčo turtas negalėjo tapti vien ieškovo motinos, J. M., nuosavybe, nes tai neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų, todėl Kauno rajono savivaldybės administracijos Garliavos seniūnijos 2005-07-11 pažyma Nr. IP-370, pripažintina negaliojančia. Teismas nustatė, kad iš bylos aplinkybių matyti, kad kolūkinį kiemo ūkį sudarė ne tik R. M. ir J. M., bet ir atsakovė R. D., kuri iki 1995 m. gyveno Pagirių kaime.Šio fakto neginčijo ir pats ieškovas. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, jog kolūkiečių kiemo nuosavybė transformavosi į bendrąją dalinę nuosavybę, o bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai būtų kreipęsi dėl turto dalies nustatymo, padalijimo ar atidalijimo. Teismas konstatavo, kad pagal galiojusį 1964 m. CK 140 straipsnį ir galiojančio CK 4.73 straipsnio 3 dalį, jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios. Todėl ginčo pastatai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė R. M., J. M., R. D. lygiomis dalimis po 1/3 dalį.

5Atsakovė apeliaciniu skundu prašė panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo sprendimą dalyje, kuria Kauno rajono savivaldybės administracijos Garliavos seniūnijos 2005-07-11 pažyma Nr. IP-370, buvo pripažinta negaliojančia ir ieškovui R. M. buvo pripažinta nuosavybės teisė į 1/3 dalį pastatų: gyvenamąjį namą, svirną, daržinę, kiemo rūsį, kiemo statinius, esančius ( - ) bei priimti naują sprendimą - atmesti ieškinį kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas. Savo skundą apeliantė grindė šiais argumentais:

  1. Teismas netinkamai taikė 1964 m. (su vėlesniais papildymais ir pakeitimais) CK 132-140 str. normas, reglamentavusias kolūkiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomo turto teisinį režimą. Nurodė, kad J. M. kolūkinis kiemas niekada nebuvo padalintas, o pirmosios instancijos teismas taikė minėtas normas, nenustatęs pačio kiemo atidalijimo fakto. Byloje nebuvo nustatyta, kad ieškovas būtų teisėtai įgijęs minėtus ginčo pastatus asmeninėn nuosavybėn, todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ginčo turtas negalėjo tapti vien J. M. nuosavybe, nes tai esą neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir ginčo santykius reglamentuojančių normų. Apeliantė taip pat pažymėjo, kad ginčo pastatai teisėtu pagrindu buvo įrašyti J. M. vardu ir būtent jos, o ne ieškovo nuosavybė transformavosi į privatinę 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymo Nr. 1-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės" 4 straipsnio 1 dalies pagrindu. Ieškovas, siekdamas nustatyti savo dalį, turėjo per trejų metų laikotarpį (1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis) nustatyta tvarka pareikšti atitinkamą reikalavimą, tačiau to nepadarė.
  2. Apeliantės teigimu, visiškai nemotyvuota teismo sprendimo dalis, kuria Kauno rajono savivaldybės administracijos Garliavos seniūnijos 2005-07-11 pažyma Nr. IP-370, pripažinta negaliojančia, kadangi teismas nenurodė nei teisės normų, nei faktinių aplinkybių, kurioms prieštarauja minėta pažyma. Apeliantė teigė, kad nepagrįsta teismo išvada, jog ieškovas įrodė, jog gyvendamas ( - ), prisidėjo tvarkant kiemo ūkį, t.y. tvarkė rūsį, keitė namų rąstus, darė namuose remontą. Ieškovas visą laiką, išskyrus 1984-1986 m. kuomet atlikinėjo bausmę, gyveno su motina Pagirių kaime, kadangi teismas neįvertino tos aplinkybės, jog ieškovo teiginiai, kad jis 1982 m. remontavo pastatus bei statė naujus, prieštarauja faktams, kadangi apsigyveno pas motiną tiktai 1989 metais ir statybas savavališkai vykdė be jos sutikimo bei atitinkamų projektų ir leidimų (visi jo pastatyti pastatai yra savavalinė statyba). Taip pat ieškovas nuslėpė faktą, jog 1987-1989 m. buvo paimtas į tarybinę armiją, iš kurios grįžęs (1989 m.) deklaravo gyvenamąją vietą.
  3. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino pateiktų rašytinių įrodymų, kadangi ieškovo pateikti elektroninio kasos aparato kvitai (b.l. 15-31) neįrodo, kad ieškovas prisidėjo 1992 metais statant minėtus priestatus. Iš 67 kvitų, 43 kvitai - nesusiję su byla, nes nenurodyta, kokios prekės pirktos, todėl šie kvitai nepatvirtina, kad tai buvo prekės, panaudotos pastatytiems namams. Be to, ieškovo pateiktas UAB „Auris" 2009-01-05 prekinis čekis apskritai neįrodo, kad pinigai už prekę buvo sumokėti, kadangi mokėjimą už prekę patvirtina elektroninio kasos aparato kvitas arba kasos pajamų orderis. Be to, gyvenamasis namas ir priestatas pastatyti be teisės aktų nustatyta tvarka išduoto statybos leidimo, neįteisinti, t.y. savavališkai.
  4. Teismas visiškai neįvertino, jog Kauno rajono savivaldybės administracijos Garliavos apylinkių seniūnijos 2009-02-04 pažymoje apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą Nr. (2009-223-PD)-97 nurodyta, kad ieškovas ( - ) deklaruotas nuo 1989-05-23, t.y. 1985-01-03 mirus ieškovo tėvui J. M. (kolūkinio kiemo nariui), jis negalėjo pretenduoti į kolūkinio kiemo dalį.
  5. Teismas neatsižvelgė į atsakovės nurodytas faktines aplinkybes, rėmėsi tik ieškovo ir jo pakviestų liudytojų paaiškinimais, neatsižvelgęs į šių liudytojų šališkumą. Teismas jų paaiškinimus turėjo vertinti kritiškai kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažeisdamas CPK 176-178 straipsnius, 185 straipsnį, vertino tik ieškovui palankius įrodymus, pažeidė tarp ginčo šalių pusiausvyrą dėl įrodinėjimo pareigos, nes iš esmės visa įrodinėjimo našta teko atsakovei.

6Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Kauno rajono apylinkės teismo 2011-05-17 sprendimą palikti nepakeistą. Savo atsiliepimą grindė šiais argumentais:

  1. Nepagrįstas yra atsakovės argumentas, kad Kauno rajono apylinkės teismas netinkamai taikė 1964 m. CK 132-141 straipsnių normas bei 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymą Nr. 1-806. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu neprašė taikyti ieškinio senatį, nustatytą 1990 m. lapkričio 27 d. įstatyme Nr. 1-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės", todėl neesant atsakovės reikalavimo sutinkamai su LR CK 1.126 str. 2 dalimi teismas pagrįstai netaikė ieškinio senaties. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos suformuota bei CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Esant tokiai įstatymo normai, teismas negali taikyti ieškinio senaties savo iniciatyva. Atsakovė nei atsiliepime, nei bylos nagrinėjimo metu neprašė taikyti senatį, todėl atsakovės apeliacinio skundo argumentai dėl praleisto senaties termino ir netinkamo materialinių teisės normų kaip nepagrįsti atmestini.
  2. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Teismo sprendimas dėl įrodymų vertinimo atitinka suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kuria išaiškinama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas yra sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo.
  3. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad „klaidingai teismas aiškino ir J. M. mirties metu (1985 m.) galiojusio LR Civilinio kodekso 601 str. reikalavimus, kadangi šio straipsnio 2 dalis nurodo, kad mirus paskutiniam kiemo nariui, taikomi bendri paveldėjimo įstatymai, kadangi mirus J. M., kolūkinis kiemas išliko, nes kaip matyti iš ūkinių knygų, tai kolūkinio kiemo nariais buvo tiek velionė J. M., tiek ieškovas, tiek atsakovė. Todėl teismas tinkamai taikė ir aiškino tuo metu galiojusias materialines teisės normas.
  4. Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad mirus ieškovo tėvui J. M. (1985-01-03), Pagirių kaime ūkinėse knygose buvo atžymėta, kad trobesių savininkė yra ieškovo motina J. M.. Šis argumentas prieštarauja byloje esantiems įrodymams, kadangi iš ūkinių knygų matyti, kad mirus J. M. pastatai priklausė ne M., o visam ūkiui, kolūkiniam kiemui, kurio galva po J. M. mirties buvo J. M..
  5. Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad yra visiškai nemotyvuota teismo išvada, jog ginčo turtas negalėjo tapti vien J. M. nuosavybe, nes tai neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų, todėl Kauno rajono savivaldybės administracijos Garliavos seniūnijos 2005-07-11 pažyma Nr. IP-370, pripažinta negaliojančia, nes teismas nenurodė nei teisės normų, nei faktinių aplinkybių, kurioms prieštarauja minėta pažyma. Šis argumentas nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismas nurodė materialines teisės normas, kodėl ginčo namas negalėjo tapti asmenine nuosavybe.

7Atsakovė Kauno rajono savivaldybė atsiliepimu prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2011-05-17 sprendimą toje dalyje, kuria Kauno rajono savivaldybės administracijos Garliavos seniūnijos 2005-07-11 pažyma Nr. IP-370 buvo pripažinta negaliojančia bei ieškovui R. M. buvo pripažinta nuosavybės teisė į 1/3 dalį pastatų: gyvenamąjį namą, svirną, daržinę, kiemo rūsį, kiemo statinius, esančius ( - ). ir priimti naują sprendimą- atmesti ieškinį kaip nepagrįstą. Nurodė, kad palaiko apeliacinį skundą, mano kad jis pagrįstas ir tenkintinas. Teismas, priimdamas sprendimą nepasisakė ir nevertino visų byloje pateiktų rašytinių įrodymų - paties ieškovo pateiktų elektroninio kasos aparato kvitų, kurie neįrodo, kad jis prisidėjo 1992 metais statant minėtus priestatus. Iš 67 kvitų, 43 kvitai - nesusiję su byla, nes nenurodyta, kokios prekės pirktos (negalima tvirtinti, kad tai buvo prekės, panaudotos pastatytiems namams). Ieškovo pateiktas UAB „Auris" 2009-01-05 prekinis čekis apskritai neįrodo, kad pinigai už prekę buvo sumokėti (mokėjimą už prekę patvirtina elektroninio kasos aparato kvitas arba kasos pajamų orderis). Pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl Kauno rajono savivaldybės Garliavos apylinkių seniūnijos 2009-02-04 pažymos apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą Nr. (2009-223-PD)-97, kurioje nurodyta, kad ieškovas ( - ) deklaruotas 1989-05-23, tai reiškia, kad po 1985-01-03, mirus ieškovo tėvui J. M. (kolūkio kiemo nariui), jis negalėjo pretenduoti į kolūkinio kiemo dalį. Taip pat nevertindamas atsakovės liudytojos paaiškinimų, teismas pažeidė LR CPK 270 str. 4 d. 3 p. bei 176 -178 str., 185 str. reikalavimus, tuo nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Teismo pareiga yra nešališkai įvertinti šalių pateiktą faktinę ir kitą įrodomąją medžiagą bei nuspręsti, nustatyti tie faktai ar ne. Teismas, vertindamas įrodymus, privalo įvertinti visus byloje esančius įrodymus, nesuteikdamas kuriems nors iš jų svaresnės įrodomosios reikšmės, išskyrus prima facie įrodymus, turinčius didesnę įrodomąją galią.

8Apeliacinis skundas atmestinas.

9Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

10Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymo Nr. I-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“ nuostatas, nes reikalauti padalinti ar atidalinti iš kolūkiečių kiemo galima kol nesibaigęs bendras ieškininės senaties terminas. Be to, pagal 1964 m.CK 138 straipsnio 2 dalį, reikalauti padalinti kolūkiečio kiemo turtą turi teisę tik pilnamečiai kiemo nariai, kurie yra to kolūkio nariai. Be to, po sutuoktinio mirties, ginčo turtą paveldėjo jo sutuoktinė J. M., todėl jos nuosavybė pagal paminėtą įstatymą transformavosi į privatinę nuosavybę. Taip pat pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes rėmėsi tik ieškovo liudytojų parodymais, nevertino kitų byloje surinktų įrodymų. Kolegija nesutinka su apeliantės argumentais dėl materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimo ir jos skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pripažinti neteisėtu ir panaikinti.

11Kolūkiečių kiemo, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objekto, teisinį statusą bei šio kiemo narių teises ir pareigas reglamentavo 1964 m. CK 132-141 straipsnių normos. Kolūkiečių kiemo turtas priklausė jo nariams bendrosios jungtinės nuosavybės teise (1964 m. CK 132 straipsnis). Kauno apskrities archyvo 2009-10-29 pažyma apie šeimos narių sudėtį patvirtina, kad 1980-1982 m. Pagirių kaimo ūkinėje knygoje buvo įrašytas kolūkiečių visuomeninei grupei priklausantis J. M. ūkis, kurio nariais nurodyti jo žmona J. M. ir du jų vaikai – ieškovas ir atsakovė. 1983-1985 ( - ) ūkinėje knygoje, po J. M. mirties (1985-01-03), kokūkiečių kiemo šeimos galva nurodyta J. M. bei jos vaikai, šios bylos šalys. Apeliantės argumentai dėl to, kad ieškovas neteko teisės į dalį kiemo turte, kadangi buvo išvykęs iš ūkio dėl nuteisimo 1984-1986 m. ir būtinosios karinės tarnybos yra nepagrįsti. Pagal paminėtos knygos duomenis ieškovas buvo nuteistas dvejų metų laikotarpiui, į ūkį grįžo 1986-08-15. Į būtinąją karinę tarnybą buvo pašauktas 1997-05-27 bei į ūkį grįžo 1989-05-23. Todėl pagal 1964 m. CK 140 straipsnio nuostatas dėl bausmės atlikimo, kurios terminas nebuvo ilgesnis nei treji metai, bei dėl būtinosios karinės tarnybos, kuri neįskaitoma į šį terminą, teisės į dalį kiemo turte jis neprarado. Sugrįžęs iš būtinosios karinės tarnybos ieškovas buvo vėl įregistruotas ūkyje ir jame gyveno iki kolūkiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės teisės panaikinimo, priėmus 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymą Nr. I-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“.

12Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kolūkiečių kiemo šeimos galva J. M. mirė ( - ). Pagal 1983-1985 ( - )ūkinės knygos įrašus gyvenamasis namas su ūkiniu pastatu, kuris buvo įgytas kolūkiečių kiemo šeimos galvos J. M. 1980-10-08 pirkimo-pardavimo sutartimi buvo kolūkiečių kiemo nuosavybės teisės objektu (1964 m. CK 133 straipsnio 1 dalis) ir apeliantė negali jo laikyti asmenine atskiro kiemo nario nuosavybe. Šio turto įgijimo metu ieškovas buvo nepilnametis (15 m.). Pagal bendrąją kolūkiečių kiemo nuosavybės taisyklę buvo preziumuojama, kad visų kiemo narių, įskaitant nepilnamečius ir nedarbingus asmenis, dalys yra lygios (1964 m. CK 136 straipsnis). Pagal 1964 m. CK 601 straipsnio 1 d. mirus kolūkiečių kiemo nariui, paveldėjimas kiemo turte neatsiranda, todėl apeliantės argumentai, kad po jos tėvo J. M. mirties kolūkiečių kiemo turtas tapo jo sutuoktinės J. M. asmenine nuosavybe yra nepagrįsti.

13Kaip jau paminėta, kolūkiečių kiemo turtas priklausė jo nariams bendrosios jungtinės nuosavybės teise (1964 m. CK 132 straipsnis). Aiškinant šią normą, buvo pripažįstama, kad į šeimos narių, sudarančių kolūkiečių kiemą, sudėtį gali įeiti ir ne kolūkio nariai. Svarbu, kad bent vienas iš kolūkiečių kiemo narių būtų buvęs kolūkio narys. Iš kitų kolūkiečių kiemo narių, nesančių kolūkio nariais, buvo reikalaujama, kad jie darbu ir lėšomis dalyvautų tvarkant kiemo ūkį. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti pastarąją aplinkybę, kadangi ieškovas nebuvo kolūkio nariu. Bylos duomenys neduoda pagrindo padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovas, gyvenęs ūkyje savo darbu bei lėšomis nedalyvavo jį tvarkant, juolab, kad kolūkio galva mirė (1985-01-03), o ūkyje buvo laikomi galvijai, kiaulės, paukščiai, dirbama žemė, gyvenamasis namas buvo 1933 m. statybos, todėl kaip paaiškino ieškovas, bei parodė liudytojai M. D. (II t., b.l. 11), G. P., J. S. (II t., b.l. 13), reikėjo padėti motinai ūkyje, remontuoti namą, kad nesugriūtų. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovo ir jo sesers atsakovės R. D. tarpusavio santykiai yra įtempti. Pastaroji paliudijo, kad motina taip pat turėjo rūpesčių dėl sūnaus elgesio. Atsakovės liudytoja B. A. M. paliudijo aplinkybes, buvusias 1981-1983 m. tik dėl bulvinės statybos bei ieškovo nesutarimų su motina, kurios nėra reikšmingos sprendžiant dėl aplinkybių, reikšmingų kolūkinio kiemo pabaigai. Kitos aplinkybės, susijusios su statybos darbais po kolūkinio kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės teisės panaikinimo nėra reikšmingos sprendžiant šalių ginčą. Todėl apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą (CPK 185 straipsnis), o padarytos išvados dėl bylai reikšmingų aplinkybių atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis).

14Pažymėtina, kad kolūkiečių kiemo nuosavybei transformavusis į privatinę bendrąją nuosavybę, buvę kolūkiečių kiemo nariai neprarado savo turėtos turto dalies, nors ir nebuvo kreipęsi dėl turto dalies nustatymo, padalijimo ar atsidalijimo (Lietuvos Aukščioausiojo teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2008). Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas nepasitraukė iš buvusio kolūkiečių kiemo lig šiol. Kolegija nesutinka su apeliante, kad ieškovas, nesikreipdamas dėl turto dalies nustatymo sukūrė tokią situaciją, kad visas ginčo turtas po kolūkinio kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės panaikinimo tapo J. M. nuosavybe, nes tai prieštarauja bendrosios dalinės nuosavybės teisiniam reglamentavimui. Kauno rajono savivaldybės administracijos Garliavos seniūnijos 2005-07-11 pažyma Nr. IP-370 išduota pažeidžiant pirmiau paminėtą teisinį reglamentavimą, todėl pripažinti ją teisėta pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo.

15Kolūkiečių kiemo nariams, kol nepasibaigęs bendrasis ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo įstatymo įsigaliojimo dienos (įstatymas įsigaliojo jo priėmimo dieną, t. y. 1990 m. lapkričio 27-ąją; įstatymo 6 straipsnis), buvo įtvirtinta teisė reikalauti nustatyti jų dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip pat padalyti ar atidalyti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą remiantis 1964 m. CK 132-141 straipsniais, galiojusiais iki šio įstatymo priėmimo. Šiuo aspektu būtina pažymėti, kad atsakovė pirmosios instancijos teisme neprašė taikyti ieškinio senatį, todėl kelti naujus reikalavimus apeliacinės instancijos teisme ji negali (CPK 312 straipsnis).

16Apeliacinį skundą atmetus, iš apeliantės ieškovui priteistina 1300 Lt išlaidų, susijusių su advokatės atstovavimu apeliacinės instancijos teisme apmokėti (CPK 98).

17Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

18Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

19Priteisti iš R. D. ieškovui R. M. 1 300 (vieną tūkstantį tris šimtus) litų išlaidų advokatės pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Ieškovas ieškiniu prašė pripažinti Kauno rajono savivaldybės... 3. Kauno rajono apylinkės teismas 2011 m. gegužės 17 d. sprendimu ieškinį... 4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš ginčijamos pažymos matyti, jog... 5. Atsakovė apeliaciniu skundu prašė panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo... 6. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Kauno rajono apylinkės... 7. Atsakovė Kauno rajono savivaldybė atsiliepimu prašo panaikinti Kauno rajono... 8. Apeliacinis skundas atmestinas.... 9. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų,... 10. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė 1990 m.... 11. Kolūkiečių kiemo, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objekto,... 12. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kolūkiečių kiemo šeimos galva J. M.... 13. Kaip jau paminėta, kolūkiečių kiemo turtas priklausė jo nariams bendrosios... 14. Pažymėtina, kad kolūkiečių kiemo nuosavybei transformavusis į privatinę... 15. Kolūkiečių kiemo nariams, kol nepasibaigęs bendrasis ieškinio senaties... 16. Apeliacinį skundą atmetus, iš apeliantės ieškovui priteistina 1300 Lt... 17. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 18. Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti... 19. Priteisti iš R. D. ieškovui R. M. 1 300 (vieną tūkstantį tris šimtus)...