Byla A-756-2122-10

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei, dalyvaujant pareiškėjui A. L., pareiškėjo atstovams A. L., advokatui I. M., atsakovo atstovams V. V. ir A. G., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas A. L. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas pakeisti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Sprendimų kontrolės skyriaus 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. SS-125 ir Ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2008 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. S-23 „Dėl A. L. darbingumo lygio“ ir nustatyti, kad A. L. yra nedarbingas, t. y. jo darbingumo lygis yra nuo 0 iki 25 procentų. Paaiškino, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Sprendimų kontrolės skyrius 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimu nustatė, kad pareiškėjo darbingumo lygis iki 2024 m. lapkričio 30 d. sudaro 30 procentų. Apskundus šį sprendimą, Ginčų komisija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Komisija) 2008 m. kovo 7 d. sprendimu padidino pareiškėjo darbingumo lygį iki 35 procentų, tuo pablogindama A. L. padėtį. Su šiais sprendimais pareiškėjas nesutiko, nes darbingumo lygis nustatomas remiantis medicininiais dokumentais ir vadovaujantis Darbingumo lygio nustatymo kriterijų bei Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašais, kurie patvirtinti Socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179. Remiantis minėtais aktais, pareiškėjo darbingumo lygis turėjo būti nustatytas nuo 0 iki 25 procentų. Visose medicininėse pažymose nurodomas sunkus funkcijos sutrikimas, stiprūs ir varginantys skausmai su negrįžtamais degeneracijos požymiais, todėl nerekomenduojama dirbti jokio fizinio darbo, kuris gali sukelti skausmą ir galimą rankos lūžimą. Pagal minėtas pažymas koeficientas turėjo būti 0,7, o ne – 1,0. Skundžiamuose sprendimuose buvo neteisingai nustatytas bazinis darbingumas 40 procentų, kuris pagal sužalojimų pobūdį ir pasekmes negali būti tokio dydžio, nes neatitinka realios padėties. Tiek Komisija, tiek Tarnyba neteisingai pareiškėjui taikė Tarptautinio ligų klasifikatoriaus (toliau – ir TLK-10) kodą. Vietoje pritaikyto T92.4 turėjo būti taikomas kodas, identifikuojantis peties nervinio rezginio atpjovimą ir prisiuvimą, nes tai matyti iš pirminių traumos atsiradimo dokumentų. Kadangi Komisija vadovavosi TLK-10 kodu T92.4, kuris reiškia rankos nervų sužalojimą ir į kurį neįeina C5 priekinė šaknelė, todėl šaknelė liko neįvertinta. Šiuo atveju turėjo būti pritaikytas S40 (nervų sužalojimas peties ir žasto lygyje) ir S45 (kraujagyslių sužalojimas peties ir žasto lygyje) kodai, kurie pakeičia bazinio darbingumo procentinę išraišką, o ši negali būti 40 procentų.

5Atsakovas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjo minimos diagnozės S40 ir S45 negali būti taikomos, nes S40 taikoma tada, kai yra paviršinis pečių lanko ir žasto sužalojimas, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, nervų sužalojimai peties ir žasto lygyje, t. y. ši diagnozė neapima nervų pakenkimų, o S45 taikoma, kai yra kraujagyslių sužalojimas peties ir žasto lygyje, išskyrus atvejus, kai yra sužalojama poraktikaulinė arterija, o šiuo atveju kaip tik ji ir buvo sužalota. Pareiškėjui diagnozuojama būklė po dešinio peties rezginio potrauminio sužalojimo; potrauminė pleksopatija; kompleksinis regioninis labai stipriai išreikštas skausmo sindromas; dešinės rankos parezė, o tai atitinka TLK-10 kodą T92.4 (rankos nervų sužalojimo padariniai). Asmens bazinis darbingumas, esant tokio pobūdžio, kaip pareiškėjo, sveikatos sutrikimui, vertinamas atsižvelgiant į nervo pakenkimo laipsnį. Norint asmenį pripažinti nedarbingu, turi būti stebimas jutimo netekimas, raumenų paralyžius, trofikos sutrikimai, kurie pasireikštų ne tik vienai rankai, bet abiems galūnėms; kitų nervų pažeidimas ir jų sukeliamų funkcijų sutrikimas. Nedarbingais asmenimis laikomi tie, kuriems gali būti skiriama nuolatinė slauga ir nuolatinė priežiūra (pagalba). Jos poreikis nustatomas dėl ligų, nurodytų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. A1-120/V-346 patvirtintu Specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo kriterijų sąrašo 1.1–1.7 bei 2.1–2.22 punktuose, į kuriuos pareiškėjo sveikatos būklė nepatenka. C5 priekinė šaknelė patenka į peties nervų rezginio sudėtį, kuris traumos metu ir buvo pažeistas, todėl ji atskirai nėra vertinama.

6II.

7Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. L. 2007 m. lapkričio 8 d. buvo siunčiamas į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbingumo lygiui nustatyti. Tarnybos Vilniaus I teritorinis skyrius priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo nustatytas 70 procentų netektas darbingumas, todėl jis buvo pripažintas iš dalies darbingu. Su minėtu sprendimu pareiškėjas nesutiko, todėl jį apskundė Tarnybai, kuri 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimu paliko galioti Vilniaus I teritorinio skyriaus 2007 m. lapkričio 8 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui nustatytas 30 procentų darbingumo lygis. Ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2008 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. S-23 pakeitė minėtą sprendimą ir A. L. nustatė 35 procentų darbingumo lygį, o netektą darbingumą – 65 procentus. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 straipsnio 7 dalimi, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtinto Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašu, nustatė, kad Komisija įvertino esančius dokumentus ir konstatavo, kad Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius, pakartotinai įvertinęs A. L. darbingumo lygį, 2007 m. gruodžio 3 d. darbingumo lygio vertinimo akte Nr. 1724 teisingai nustatė darbingumo lygio priežastį „ligos arba būklės“ ir tai atitinka Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) IV dalies 27.1 punktą. Komisija nustatė, kad yra skausmingi dešinio peties bei kaklo judesiai, ribotas dešinio peties kėlimas, ribotas alkūnės sulenkimas ir ištiesimas, plaštakos judesiai apriboti (pirštus sunkiai suspaudžia į kumštį), yra skausmai dešinėje rankoje, dešinės rankos dilbio ir plaštakos raumenys hipotrofiški, mažesnė dešinės rankos jėga; nurodoma dešinės rankos hipestezija (sumažėjęs jautrumas), konstatavo, kad akte Nr. 1724 nurodyti simptomai atitinka TLK-10 kodo T92.4 aprašymą, t. y. rankos nervų sužalojimo padariniai. Šie padariniai pagrįstai pripažinti pagrindine diagnoze ir vertinant jų įtaką darbingumui parinktas funkcinę būklę atitinkantis Kriterijų aprašo I-jo priedo 1 dalies 15.3 punktas. Teismas pažymėjo, kad byloje Nr. 4947 esantys medicininiai dokumentai liudija, kad 2006 m. lapkričio 26 d. Viešosios įstaigos Kauno medicinos universiteto klinikos plastikos chirurgo apžiūros duomenimis, „praėjus daugiau nei 3 metams po traumos įvyksta negrįžtami pokyčiai raumenyse, dėl kurių vystosi denervuotų raumenų atrofija“. Įvertinus anamnezę ir objektyvios apžiūros duomenis, konstatuota, kad operacinis rekonstrukcinis gydymas neįmanomas ir rekomenduota tęsti paskirtą gydymą Skausmo klinikoje. 2007 m. gruodžio 21 d. Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės elektroneuromiografijos tyrimo išvadoje nurodyta, kad rasti pakitimai būdingi dešinio peties rezginio aksonopatiniam pakenkimui su lėtinės denervacijos požymiais raumenyse, t. y. dalinis dešiniosios rankos sensorinis (jutimo) ir motorinis (judesių) sutrikimas. Pareiškėjo teigimu, jam turėjo būti taikomas TLK-10 kodas T87.3, tačiau Komisija nustatė, kad TLK-10 įvardytas kodas T87.3 reiškia „Amputacinės bigės neuromą“, tai yra, visiškai nupjauta galūnė. Nagrinėjamu atveju, ranka nėra amputuota, yra peties rezginio trauminis pažeidimas, sutrikę jutimai ir motorika, o pagrindinė diagnozė pagal TLK-10 kodą T92.4 – rankos nervų sužalojimo padariniai – atitinka nurodytus traumos padarinius: būklė po dešinio peties rezginio sužalojimo; potrauminė pleksopatija, kompleksinis, regioninis labai stipriai išreikštas skausmo sindromas, dešinės rankos parezė, todėl keisti kodu T87.3 – amputacinės bigės neuroma – nėra medicininio pagrindo. Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius, pakartotinai vertindamas bazinį darbingumą, dėl pagrindinės diagnozės pagal TLK-10 kodą T92.4 – rankos nervų sužalojimo padariniai ir gretutinės diagnozės pagal TLK-10 kodą M54.2 pagrįstai nustatė 40 proc., nes yra sužaloto petinio rezginio liekamieji padariniai: apriboti dešiniojo peties judesiai, sumažėjusi jėga rankoje, yra jutimo ir raumenų motorikos sutrikimai, skausmas. Dėl periferinės nervų sistemos, neuroraumeninės jungties ir raumenų ligos sunkaus funkcijos sutrikimo bazinio darbingumo išraiška pagrįstai prilyginta 40 proc. (galimos vertės nuo 50 iki 00). Peties nervinio rezginio sužalojimas po operacinio gydymo dalinai atsistatė, tačiau yra sužaloto nervinio rezginio liekamieji padariniai: išreikšta parezė, dešinėje rankoje, dėl raumenų hipotrofijos jėga silpnesnė, ranka jautresnė šalčiui, vargina skausmas, todėl pagrįstai pasirinkta bazinio darbingumo išraiška - 40 proc. Dėl sutrikusios rankos funkcijos (esant dešiniarankiui) taikytina sąlyga, kai bazinio darbingumo procentas mažinamas 5 procentais, todėl šiuo atveju A. L. nustatytas 35 proc. bazinis darbingumas. Dėl skausmo vertinimo Komisija pasisakė, kad 2006 m. vasario 14 d. Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos Skausmo klinikos išraše nurodyta, kad pacientas žymi nuolatinius skausmus, VAS 5-10 balų (klinikinėje praktikoje naudojama vizualinė analoginė skalė), leidžianti skausmą įvertinti nuo 0 iki 10 balų: 0 - skausmo nėra, 10 - stipriausias įsivaizduojamas skausmas. A. L. dėl varginančio skausmo rekomenduotas gydymas neuroleptikais, priešepileptiniais vaistais ir vaistais nuo skausmo. Pirmosios instancijos teismo nuomone, Komisija pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui nustatytinas 35 proc. bazinis darbingumas, vadovaujantis Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo 15 punktu, bei Kriterijų aprašo 2-uoju priedu, bazinio darbingumo kriterijus pagrįstai pripažintas vidutinio palankumo aplinkybe. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad, kaip tvirtina pareiškėjas, Ginčų komisija, iš dalies patenkindama pareiškėjo skundą, pablogino jo padėtį. Šiuo atveju Komisija vertino darbingumo lygio nustatymo pagrįstumą, o atsižvelgiant į tai, kad asmuo laikomas iš dalies darbingu, kai nustatoma 30-55 procentų darbingumo, tai Ginčų komisijos sprendimu nustatytas darbingumo lygis 35 procentai neturi lemiamos reikšmės.

8III.

9Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjo A. L. skundą atmetė. Teismas, įvertinęs Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Sprendimų kontrolės skyriaus 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. SS-125 „Dėl A. L. darbingumo lygio“ bei Ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2008 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. S-23 „Dėl A. L. darbingumo lygio“ priėmimo metu galiojusį teisinį reguliavimą, t. y. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymo Nr. A1-78/V-179 „Dėl Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo ir Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatas, konstatavo, kad profesiniai kriterijai nėra nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – yra patikimai įrodyta, jog pareiškėjas A. L. neturi profesijos. Be to, funkciniai kriterijai, anot teismo, yra siejami su baziniu darbingumu, todėl nagrinėtina, ar pareiškėjui buvo pagrįstai bei tiksliai nustatytas bazinis darbingumas. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad tiek Tarnyba, tiek Komisija savo sprendimuose teisingai nurodė, jog pareiškėjui A. L. taikytinas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtinto Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo 1 priedo I skyriaus „Nervų sistemos ligos“ 15.3 punktas, kuriame reglamentuota periferinės nervų sistemos, neuroraumeninės jungties ir raumenų sunkus funkcijos sutrikimas (bazinis darbingumas 50-0 proc.), t. y. buvo teisingai pritaikytas teisės aktas, reglamentuojantis, be kita ko, bazinio darbingumo nustatymą. Tačiau teismas, atsižvelgdamas į specialisto D. B. teismo posėdyje pateiktą paaiškinimą bei rašytinę specialistų D. B. ir M. M. išvadą, sutinka, kad Tarptautinės statistinės ligų ir sveikatos problemų klasifikacijos (dešimtosios redakcijos) (TLK-10) kodas T92.4 (rankos nervų sužalojimo padariniai) buvo parinktas neteisingai – vietoje jo, pasak teismo, turėtų būti nustatytas tikslesnis kodas T91.8 (kitų patikslintų kaklo ir liemens sužalojimų padariniai) su nuoroda į kodą S14.3 (Petinio rezginio sužalojimas). Kartu teismas pabrėžė, kad TLK-10 prigimtis nėra teisiškai imperatyvi, ji naudojama ligų ir, kaip yra nagrinėjamos bylos kontekste, sveikatos problemų klasifikavimui, o ne bazinio darbingumo nustatymui. Kitaip tariant, TLK-10 padeda labiau atskleisti faktinį ligos arba, kaip yra nagrinėjamos bylos kontekste, sveikatos problemos atvejį. Nurodė, kad naujo, tikslesnio TLK-10 kodo nustatymas šiame teismo procese, t. y. T91.8 (S14.3), įrodo, kad tiek Tarnyba, tiek Komisija, įvertindamos tik rankos periferinį nervų funkcijos sutrikimą (bei cervikalgiją peties srityje), netyrė ir neįvertino dešinio peties rezginio sužalojimo padarinių kaklui bei liemeniui (abiejų (kaklo bei liemens) peties sritis). Tačiau teismas, įvertinęs specialistų D. B. ir M. M. 2010 m. sausio 26 d. išvadą, kurioje, be kita ko, konstatuota, jog „judesiai peties sąnaryje geri“, taip pat specialisto D. B., operavusio A. L. tą pačią dieną, kai šis patyrė traumą 1997 m., paaiškinimus teismo posėdyje, jog nervinių kamienų pažeidimas buvo toliau nuo kaklo, nervai, kurie judina petį, buvo likę sveiki, traumos metu nebuvo sužaloti raumenys, kurie trukdo judesiui, daro išvadą, kad naujo, tikslesnio TLK-10 kodo nustatymas šiame teismo procese, t. y. T91.8 (S14.3), nesudaro prielaidų bei sąlygų naikinti arba keisti tiek Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Sprendimų kontrolės skyriaus 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. SS-125 „Dėl A. L. darbingumo lygio“, tiek Ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2008 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. S-23 „Dėl A. L. darbingumo lygio“, nes priešingu atveju teismas nukryptų nuo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio imperatyvų. Teismas pareiškėjo A. L. skunde bei teismo posėdyje pateiktus argumentus, kad Komisija bei Tarnyba ginčijamuose sprendimuose nevertino skausmo tyrimų, atmetė kaip nepagrįstus, nes ginčijamuose sprendimuose nurodoma, kad A. L. 2006 m. buvo daromi tyrimai skausmo klinikoje, pareiškėjui skiriamas Tramadolis – analgetikas, taikomas vidutinio skausmo slopinimui (Tarnybos sprendimas Nr. SS-125), kad nuskausminamaisiais vaistais galima pakankamai slopinti esamą skausmą (Komisijos sprendimas Nr. S-23). Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Sprendimų kontrolės skyriaus 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimas Nr. SS-125 „Dėl A. L. darbingumo lygio“ bei Ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2008 m. kovo 7 d. sprendimas Nr. S-23 „Dėl A. L. darbingumo lygio“ yra pagrįsti teisės aktais, juose nustatytos faktinės aplinkybės yra tinkamai įvertintos, todėl jų naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo.

10IV.

11Apeliaciniu skundu A. L. prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pakeisti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Sprendimų kontrolės skyriaus 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. SS-125 ir Ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2008 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. S-23 „Dėl A. L. darbingumo lygio“ ir nustatyti, kad A. L. yra nedarbingas, t. y. jo darbingumo lygis yra nuo 0 iki 25 procentų. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi ne Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179, o Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nepagrįstais motyvais. Teismas nutylėjo apie gydytojo D. B. ir doc. M. M. 2010 m. sausio 6 d. išvadą, kurioje nurodoma, kad peties rezginys yra visas kompleksas nervų, išeinančių iš penkių šaknelių, susijungiančių į kamienus ir vėl išsišakojančių į atskirus nervus, kas reiškia, kad peties nervų rezginys yra labai sudėtingas ir taikyti kitų pagal TLK-10 traumos kodų negalima. Tai yra specifinė trauma. Tuo labiau, nustatant darbingumo lygį, negalima taikyti bazinio darbingumo kitų traumų kodų. Minėtoje išvadoje nurodoma, kad kodas T92.4 tinka tik iš dalies, kas patvirtina, jog nustatant A. L. darbingumo lygį, trauma buvo įvertinta tik iš dalies. Nurodo, kad teismas neįvertino jo 2010 m. sausio 7 d. paaiškinimo ir skundų-paaiškinimų dėl 2010 m. sausio 6 d. ir 2010 m. sausio 26 d. išvadų, nes skundžiamame sprendime jie neminimi. Pažymi, kad Kauno medicinos universiteto klinikoje 2010 m. sausio 12 d. jam buvo atliktas tyrimas dešinio peties rezginio magnetinis rezonansas. Buvo paaiškinta, kad operacijos atliktos neprofesionaliai. Atliekant operacijas peties nervų rezginys turėjo būti išsklaidytas. Kadangi tas nepadaryta, nervai persipynė ir susidarė deformuotas petinis rezginys, į kurį remiasi raktikaulis (kuris buvo sulaužytas), dėl ko gaunasi didelis skausmas. Atkreipia dėmesį, kad Tarnybos atstovė nepagrįstai nurodė, jog skausmas buvo įvertintas, kad Tarnyba vertina ne traumą, o traumos pasekmes, nes tai yra netiesa. Be to, visiškai nesuprantama, kuo Tarnyba ir Komisija rėmėsi priimdamos sprendimus, nes joms buvo pristatyta pažyma, išduota skausmo klinikų, jog jis negali dirbti jokio fizinio darbo dėl skausmo provokavimo ir rankos galimo lūžio. Nurodo, kad skundžiamais sprendimais jam neteisingai nustatytas 40 procentų nedarbingumas, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymą Nr. A1-78/V-179, kuriais patvirtinti Darbingumo lygio nustatymo kriterijų bei Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašai. Apeliantas pateikia savo skaičiavimus ir argumentus, kurių pagrindu jam turėjo būti nustatytas ne didesnis nei 25 procentai nedarbingumas. Teigia, kad darbo ir kitų aplinkybių koeficientas nustatytas nepagrįstai 1.0, nes esant tokiam stipriam skausmui ir sunkiam funkcijos sutrikimui, naudojant tokius stiprius vaistus kaip tramadolį ir morfiną, jis negali įgyti specialybės ir dirbti. Pažymi, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog Tarnyba ir Komisija teisingai vadovavosi Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. Al-78A/V-179 patvirtinto Darbingumo lygio nustatymo kriterijų I priedo 1 skyriaus „Nervų sistemos ligos“ 15.3 punktu, nes jis jo atvejui netaikytinas. Be to neatsižvelgta į esančią šio punkto pastabą. Pažymi, kad TLK-10 kodas T92.4 (rankos nervų sužalojimai) negali būti prilyginamas TLK-10 traumos kodui T91.8 (S 14.3), kas reiškia paties nervinio rezginio atpjovimą. Teismas nepagrįstai aiškino, jog nervinių kamienų pažeidimas buvo toliau nuo kaklo, nervai, kurie judina petį, buvo likę sveiki, be pagrindo nesivadovavo skausmo klinikoje atliktų tyrimų duomenimis, kuriais buvo nustatytas 8-5-10 balų pastovus stiprus skausmas, kurio nenumalšina net morfinas, paskirtas vaistas – Tramadolis. Šis vaistas, anot apelianto, skirtas malšinti vidutinį ir stiprų skausmą. Teismas į šį faktą neatsižvelgė. Be to, anot apelianto, nėra jokio skirtumo, kaip atpjautas peties nervų rezginys, nes nustatant darbingumo lygį, vertinama, koks yra funkcijos sutrikimas ir skausmo stiprumas, traumos kodas yra nustatomas pagal patirtą traumą, o ne pagal vaistų vartojimą.

12Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Palaiko nesutikimo su A. L. argumentais motyvus, išsamiai išdėstytus tiek pirminiame atsiliepime į skundą, tiek ir pirmos instancijos teisme, bylą nagrinėjant iš esmės.

13Teisėjų kolegija

konstatuoja:

14V.

15Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

16Byloje ginčas yra kilęs dėl darbingumo lygio vertinimo pagrįstumo. Pareiškėjo netenkina Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Sprendimų kontrolės skyriaus 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimas Nr. SS-125 ir Ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2008 m. kovo 7 d. sprendimas Nr. S-23, kuriais pareiškėjo darbingumo lygis atitinkamai įvertintas 30 ir 35 procentais.

17Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (toliau – ir NSIĮ) 18 straipsnio 3 dalies 2 punktas (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-208 redakcija) nustato, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos priima sprendimus dėl darbingumo lygio, jo priežasties, atsiradimo laiko, termino. Pagal NSIĮ 23 straipsnio 1 dalį ginčus tarp asmens, pensiją ar išmoką mokančios institucijos ir Tarnybos nagrinėja ir sprendžia Komisija. Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos reorganizavimo sąlygų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. A1-50, 4 punkto 1 dalis numato, kad Komisija įsteigta siekiant užtikrinti efektyvų ir nešališką ginčų dėl neįgalumo ir darbingumo lygio nagrinėjimą. Pagal Ginčų dėl neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymo nagrinėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Ginčų nagrinėjimo tvarkos aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. A1-171, 6.2 punktą pareiškėjas turi teisę apskųsti Komisijai Tarnybos priimtus sprendimus dėl darbingumo lygio, jo priežasties, atsiradimo laiko, termino.

18Remiantis išdėstytu, darytina išvada, kad sprendimus dėl asmens darbingumo lygio priima tik Tarnyba, o Komisija sprendžia ginčus dėl Tarnybos priimtų sprendimų. Komisija pati darbingumo lygio nenustatinėja. Ji tik turi teisę įpareigoti Tarnybą pašalinti vertinant darbingumo lygį padarytą pažeidimą arba įpareigoti Tarnybą pakeisti sprendimą dėl darbingumo lygio (Ginčų nagrinėjimo tvarkos aprašo 31.2 ir 31.3 punktai). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, būtent Tarnybos sprendimai dėl darbingumo lygio nustatymo sukelia tiesiogines teisines pasekmes asmeniui, kurio darbingumo lygis vertinamas.

19Tad nagrinėjamoje byloje prima facie visapusiškai turi būti įvertintas būtent Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Sprendimų kontrolės skyriaus 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. SS-125 teisėtumas ir pagrįstumas.

20Vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. A1-242 patvirtintų Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų (toliau – ir Tarnybos nuostatai) 1 punktu, Tarnyba yra viešojo administravimo įstaiga, nustatanti neįgalumo lygį asmenims iki 18 metų ir darbingumo lygį asmenims iki 18 metų, kurie yra (buvo) draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, ir asmenims nuo 18 metų iki senatvės pensijos amžiaus. Kadangi atsakovas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos yra viešojo administravimo subjektas, ji privalo vadovautis bendraisiais viešosios teisės principais, įtvirtintais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme. Vienas iš demokratinės valstybės administravimo principų, įtvirtintų minėto įstatymo 3 straipsnio 2 punkte, yra objektyvumo principas, kad sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs, t. y. viešojo administravimo subjekto sprendimai turi atitikti tikrąsias faktines aplinkybes, kurios nustatomos išaiškinus visas aplinkybes, turinčias reikšmės priimant sprendimą ir kritiškai, nešališkai vertinant įrodymus. Nagrinėjamos bylos kontekste paminėtinas ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės (teisėtumo) principas, inter alia reiškiantis, jog viešojo administravimo subjekto veikla turi remtis įstatymu ir atitikti jo reikalavimus. Be to, VAĮ 8 straipsnio 1 dalis eksplicitiškai numato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taigi Tarnybos sprendimas turi būti motyvuotas, atitikti objektyvumo ir teisėtumo reikalavimus. Tik žinodamas priimto sprendimo faktinius ir teisinius motyvus pareiškėjas gali realizuoti teisę skųsti priimtą sprendimą, o institucija, nagrinėjanti skundą ikiteismine tvarka, bei teismas – spręsti dėl priimto sprendimo pagrįstumo. Teisėjų kolegija, įvertinusi Tarnybos sprendimo turinį, laikosi nuomonės, kad jis minėtų reikalavimų neatitinka.

21Pagal Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtintame Darbingumo lygio nustatymo tvarkos apraše esamą teisinį reguliavimą darbingumo lygio nustatymo procedūrą inicijuoja gydantis gydytojas, kuris nustatęs diagnozę ir atsižvelgęs į tai, kad taikant gydymą ir (ar) reabilitacijos priemones išlieka organizmo funkcijų sutrikimų, pateikia asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų konsultacinei komisijai (toliau – ir GKK) atitinkamus dokumentus (7 ir 8 punktai). Tvarkos aprašo 9 punktas numato, kad GKK per 5 darbo dienas patikrina ir patvirtina Tvarkos aprašo 8 punkte nurodytus dokumentus ir juos įteikia (išskyrus asmens prašymą dėl siuntimo į Tarnybą) asmeniui. Asmuo pateikia dokumentus arba išsiunčia juos registruotu paštu į Tarnybos teritorinį skyrių, kuris sprendimą priima per 15 darbo dienų nuo visų reikalingų dokumentų gavimo dienos (14 punktas). Tvarkos aprašo 38 punkte nustatyta, kad tuo atveju, kai asmuo, pensiją ar išmoką mokanti institucija nesutinka su Tarnybos teritorinio skyriaus sprendimu, šis sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo dokumentų, nurodytų šio Tvarkos aprašo 17 punkte, įteikimo asmeniui dienos (pensiją ar išmoką mokančios institucijos informavimo dienos) gali būti skundžiamas Tarnybos direktoriui. Minėtos procedūrinės taisyklės pažeistos nebuvo.

22Iš bylos medžiagos matyti, kad 2007 m. gruodžio 3 d. Tarnybos sprendimas buvo priimtas, pareiškėjui apskundus Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus I teritorinio skyriaus (toliau – ir Vilniaus I teritorinis skyrius) 2007 m. lapkričio 8 d. darbingumo lygio vertinimo aktą Nr. 4686 (toliau – ir Vilniaus I teritorinio skyriaus 2007 m. lapkričio 8 d. sprendimas) (b. l. 9, 14-16, I t.), kuriame darbingumo lygio nustatymo procedūra buvo inicijuota Viešosios įstaigos Justiniškių šeimos gydytojų kabineto 2007 m. lapkričio 8 d. išduoto siuntimo į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Nr. 129 pagrindu (b. l. 8, I t.). Tarnyba, atlikusi pakartotinį vertinimą, 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimu

Nutarė

23 palikti galiojančią Vilniaus teritorinio skyriaus 2007 m. lapkričio 8 d. sprendimo dalį dėl darbingumo lygio (30 proc.), darbingumo lygio priežasties („ligos arba būklės“); keisti Vilniaus I teritorinio skyriaus 2007 m. lapkričio 8 d. sprendimo dalį dėl darbingumo lygio galiojimo termino – iš „iki 2009 m. lapkričio 7 d.“ į „iki senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos“; koreguoti Išvadą dėl darbo pobūdžio ir sąlygų (b. l. 12-13, I t.).

24Nors vertinant Tarnybos sprendimo 2007 m. gruodžio 3 d. rezoliucinę dalį, atrodytų, kad Tarnyba dėl A. L. darbingumo lygio iš esmės padarė analogišką išvadą kaip ir Vilniaus I teritorinis skyrius, tačiau analizuojant sprendimų turinį, matyti, kad medicininiai, profesiniai ir kiti kriterijai, kuriais vadovaujantis buvo paskaičiuotas darbingumo lygis, iš esmės skiriasi. Tarnyba ginčijamu 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimu konstatavo, kad A. L. bazinis darbingumas yra 40 proc., darbo ir kitų aplinkybių koeficientas lygus 0,7, o fizinės ir informacinės aplinkos pritaikymo kriterijus įvertintas kaip nepalankus (b. l. 12-13, I t.). Tuo tarpu Vilniaus I teritorinio skyriaus 2007 m. lapkričio 8 d. sprendimu (b. l. 9, 14-16, I t.) A. L. bazinis darbingumas buvo nustatytas 31,5 proc., nors darbo ir kitų aplinkybių koeficientas nustatytas 1, o fizinės ir informacinės aplinkos pritaikymo kriterijus įvertintas kaip vidutinio palankumo aplinkybė. Teisėjų kolegijos nuomone, Tarnyba nepakankamai išsamiai pasisakė, kokiais konkrečiais medicininiais dokumentais ir teisės aktais vadovaudamasi ji grindžia padarytus darbingumo lygio parametrų pakeitimus. Jos išvada dėl fizinės ir informacinės aplinkos pritaikymo kriterijaus iš viso nepagrįsta jokiais argumentais, o tiesiog konstatuota. Tarnyba 2007 m. gruodžio 3 d. sprendime nurodė, kad bazinis darbingumas turi būti nustatytas 40 proc., vadovaudamasi iš esmės tuo, kad jokių pakitimų nepastebėta, tačiau bylos medžiagos nematyti, kad būtų atlikta išsami ankstesnių medicininių duomenų ir papildomai su Viešosios įstaigos Justiniškių šeimos gydytojų kabineto 2007 m. lapkričio 8 d. išduotu siuntimu Nr. 129 pristatytų dokumentų analizė, kad būtų faktiškai įvertinti pareiškėjo sveikatos būklės pasikeitimai. Atkreiptinas dėmesys, kad nei Vilniaus I teritoriniame skyriuje, nei Tarnyboje A. L. apžiūra ir apklausa nebuvo atlikta. Taip pat neaišku, kokiais teisiniais motyvais vadovaudamasi Tarnyba parinko pareiškėjui būtent 40 proc. bazinį darbingumą, nors pagal pareiškėjui taikytą Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo (toliau – ir Kriterijų aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179, 1 priedo I dalies 15.3 punktą pareiškėjui galėjo būti nustatytas bazinis darbingumas nuo 0 iki 50 proc. Pažymėtina, kad Kriterijų aprašas nedetalizuoja, kokios aplinkybės turi būti įvertintos parenkant konkretų bazinio darbingumo procentą 15.3 punkte nurodyto intervalo ribose, o Tarnyba teisės akto, kuris reglamentuoja šiuos klausimus, taip pat nenurodė. Todėl neaišku, kuo vadovaudamasi Tarnyba teigė, kad konkrečiu atveju turi būti įvertinamas nervo pakenkimo laipsnis ir stebimi tokie reiškiniai kaip jutimo netekimas, raumenų paralyžius, trofikos sutrikimai, kurie turi pasireikšti abiejų viršutinių galūnių atžvilgiu. Be to, nedetalizuota, koks nervo pakenkimo laipsnis yra A. L. atveju. Pažymėtina, jog Viešosios įstaigos Justiniškių šeimos gydytojų kabineto išduotame 2007 m. lapkričio 8 d. siuntime į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą Nr. 129 (b. l. 8, I t.), be kita ko, nurodyta pagrindinė diagnozė – būklė po dešinio peties rezginio trauminio sužalojimo; potrauminė pleksopatija; kompleksinis regioninis labai stipriai išreikštas skausmo sindromas; dešinės rankos parezė; pagal TLK-10 nurodytas kodas T87.3, gretutinė diagnozė – lėtinė diskogeninė radikulopatija iš dešinės C6; cervikalgija; stuburo kaklinės dalies osteochondrozė, TLK-10 kodas nurodytas M54.2. Tarnyba 2007 m. gruodžio 3 d. sprendime nurodė, kad gretutinė diagnozė vertintina su pagrindine, tačiau aiškūs motyvais neišdėstyti. Tarnyba pasisakė dėl nervo šaknelės, tačiau apie kitus gretutinės diagnozės sutrikimus neužsiminė. Pažymėtina, kad Vilniaus I teritorinio skyriaus 2007 m. lapkričio 8 d. sprendimu, nustatant bazinį darbingumą, buvo įvertinta tiek pagrindinė, tiek gretutinė diagnozės. Taip pat Viešosios įstaigos Justiniškių šeimos gydytojų kabineto išduotame 2007 m. lapkričio 8 d. siuntime į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą Nr. 129 pažymėta, kad A. L. buvo sužalotas ne tik dešiniojo peties nervų rezginys, tačiau ir padarytas raktikaulio lūžis. Taigi matyti, kad galimai buvo patirtos dvi traumos, tačiau tas faktas, ar nustatyti sutrikimai yra šių abiejų traumų ar tik vienos iš jų pasekmė, išsamiai netirtas. Tuo tarpu pagal Kriterijų aprašo 5 ir 6 punktus, nustačius, kad asmens organizmo funkcijos sutrikusios dėl dviejų ar daugiau traumų, bazinio darbingumo procentai skaičiuojami specialia tvarka, juos dauginant iš atitinkamo koeficiento, ir tai pakeičia bazinio darbingumo procentinę išraišką į mažąją, t. y. pareiškėjui palankią, pusę. Be to, Tarnyba praktiškai nevertino skausmo stiprumą patvirtinančių medicininių dokumentų – Vilniaus universiteto ligoninės „Santariškių klinikos“ Skausmo klinikos pažymų, kuriose A. L. skausmas, naudojant skausmo įvertinimo skalę, nustatytas kaip stiprus, taip pat vienoje pažymoje nurodyta, kad A. L. dėl skausmų provokacijos ir rankos lūžimo tikimybės nerekomenduojama dirbti jokio fizinio darbo (b. l. 97-100, b. l. I t.). Tarnyba pažymėjo, kad tokie tyrimai paremti subjektyviu A. L. suvokimu. Teisėjų kolegija pastebi, kad pagal Tvarkos aprašo 8.4.1 punktą skausmo įvertinimo skalė pripažįstama tinkamu dokumentu organizmo funkcijos sutrikimui (skausmui) patvirtinti, todėl iš anksto, kaip tai padarė Tarnyba, jis negali būti atmetamas ir turi būti vertinamas kartu su kita medicininių tyrimų metu gauta informacija. Esant šioms aplinkybėms, kyla abejonių, ar A. L. būklė buvo įvertinta objektyviai, ar, nustatant bazinį darbingumą, atsižvelgta į visas jo darbingumą įtakojančias ligas ar traumas ir su tuo susijusius funkcinius sutrikimus, ar tinkamai įvertinti kiti kriterijai, kaip tai numato Kriterijų aprašo 3 ir 4 punktai. Pažymėtina, kad Tarnyba, kaip ir Vilniaus I teritorinis skyrius, vertindama bazinį darbingumą, vadovavosi Kriterijaus aprašo 1 priedo I dalies 15.3 punktu (periferinės nervų sistemos, neuroraumeninės jungties ir raumenų ligos, esant sunkiam funkcijos sutrikimui), pagrindinė diagnozė nustatyta pagal TLK (tarptautinio ligų klasifikatoriaus)-10 kodą T92.4 (rankų nervų sužalojimo padariniai). Pareiškėjas nuo pat pradžių teigė, kad TLK-10 kodas parinktas neteisingai, kas iš esmės pasitvirtino bylos nagrinėjimo metu (b. l. 111-113, III t.). Šis faktas tik sustiprina abejones, kad bazinis darbingumas ir atitinkamai darbingumo lygis Tarnyboje galimai buvo nustatytas netinkamai.

25Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad Tarnyba pakartotinį darbingumo vertinimą pagal A. L. skundą atliko neišsamiai ir nevisapusiškai, todėl padarytos išvados negali būti pripažįstamos teisėtomis ir pagrįstomis.

26Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, teisėtais ir pagrįstais negali būti pripažįstami atitinkamai ir Ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2008 m. kovo 7 d. sprendimas Nr. S-23 bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimas. Pirmiausia pastebėtina, kad nei ginčą ikiteismine tvarka nagrinėjusi institucija, nei pirmosios instancijos teismas nepatikslino bylos nagrinėjimo dalyko. Iš Ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2008 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. S-23 turinio (b. l. 20-22, I t.) ir skundo, adresuoto pirmosios instancijos teismui (b. l. 4-6, I t.) matyti, kad pareiškėjas A. L. reikalavo panaikinti 2007 m. gruodžio 3 d. Tarnybos sprendimą ir priimti sprendimą, kuriuo jis būtų pripažintas nedarbingas, tačiau Vilniaus I teritorinio skyriaus 2007 m. lapkričio 8 d. sprendimo pareiškėjas skundu panaikinti neprašė. Ši aplinkybė objektyviai turėjo trukdyti tiek Komisijai, tiek pirmosios instancijos teismui visapusiškai išnagrinėti skundą iš esmės, nes nesant reikalavimo panaikinti Vilniaus I teritorinio skyriaus 2007 m. lapkričio 8 d. sprendimo, negalima buvo faktiškai tenkinti skundo reikalavimų. Nepanaikinus Vilniaus I teritorinio skyriaus 2007 m. lapkričio 8 d. sprendimo, vien tik 2007 m. gruodžio 3 d. Tarnybos sprendimo panaikinimas, A. L., manančiam, kad darbingumo lygis jam nustatytas neteisingai ir prašančiam priimti naują sprendimą, jo teisių realiai negalėtų apginti, nes tokiu atveju liktų galioti pirminis teisines pasekmes sukėlęs Vilniaus I teritorinio skyriaus 2007 m. lapkričio 8 d. sprendimas dėl darbingumo lygio nustatymo. Nei Komisijoje, nei pirmosios instancijos teisme paminėtas trūkumas nebuvo ištaisytas ir pareiškėjui patikslinti skundo reikalavimus nebuvo pasiūlyta. Taip pat matyti, kad nei Komisijoje, nei pirmosios instancijos teisme nebuvo atliktas išsamus įrodymų tyrimas ir vertinimas, jų priimti sprendimai nėra pakankamai argumentuoti, nėra pagrįsti abejonių nekeliančiais įrodymais, vienareikšmiškai paneigiančiais A. L. argumentus, kad jis turėtų būti pripažintas nedarbingu. Akivaizdu, kad ginčui išspręsti ir tinkamai įvertinti tam reikšmingas faktines aplinkybes, esant prieštaringiems duomenims, buvo reikalingos specialios žinios iš medicinos ir sveikatos apsaugos srities, tačiau bylą nagrinėjusios institucijos (Komisija ir pirmosios instancijos teismas) iš esmės pačios vertino medicininių žinių reikalaujančius faktus. Nors pirmosios instancijos teismas pasitelkė specialistus, tačiau darytina išvada, jog jie bylai vertingos informacijos nesuteikė, į daugumą jiems pateiktų klausimų atsakymų nepateikė, jų rašytinė išvada pagrįsta spėjimais ir įtarimais, bet ne objektyviais klinikiniais ar instrumentiniais tyrimais (b. l. 112-113, 131-132, 158, III t.).

27Vadovaujantis išdėstytais argumentais, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas panaikinti Tarnybos 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir Komisijos 2008 m. kovo 7 d. sprendimą, įpareigojant Tarnybą iš naujo atlikti pakartotinį darbingumo vertinimą pagal A. L. skundą.

28Pažymėtina, kad Tarnybai, vadovaujantis Tarnybos nuostatais, nustatytas aktyvus vaidmuo tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai jas ištiriant (Nuostatų 10.1 ir 10.2 punktai). Atliekant šias pareigas, Tarnybai suteikta galimybė pasitelkti nepriklausomus ekspertus ir kitus specialistus, turinčius atitinkamą pasirengimą ir galinčius pateikti išvadas neįgalumo lygio, darbingumo lygio, profesinės reabilitacijos poreikio vertinimo bei bendro pirminio specialiųjų poreikių nustatymo klausimais (10.3 punktas), todėl Tarnyba, atlikdama pakartotinį darbingumo vertinimą, šiais procesiniais instrumentais, esant būtinybei, privalo pasinaudoti.

29Atsižvelgiant į priimamo procesinio sprendimo rūšį, kiti apeliacinio skundo argumentai nenagrinėtini.

30Vadovaudamasi Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija n u s p r e n d ž i a:

31Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

32Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo A. L. skundą patenkinti iš dalies; panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Sprendimų kontrolės skyriaus 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. SS-125 bei Ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2008 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. S-23, ir įpareigoti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iš naujo įvertinti A. L. darbingumo lygį.

33Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas A. L. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos... 5. Atsakovas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Lietuvos Respublikos... 6. II.... 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu... 8. III.... 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. sprendimu... 10. IV.... 11. Apeliaciniu skundu A. L. prašo Vilniaus apygardos... 12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo... 13. Teisėjų kolegija... 14. V.... 15. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 16. Byloje ginčas yra kilęs dėl darbingumo lygio vertinimo pagrįstumo.... 17. Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo... 18. Remiantis išdėstytu, darytina išvada, kad sprendimus dėl asmens darbingumo... 19. Tad nagrinėjamoje byloje prima facie visapusiškai turi būti... 20. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010... 21. Pagal Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos... 22. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2007 m. gruodžio 3 d. Tarnybos sprendimas... 23. palikti galiojančią Vilniaus teritorinio skyriaus 2007 m. lapkričio 8 d.... 24. Nors vertinant Tarnybos sprendimo 2007 m. gruodžio 3 d. rezoliucinę dalį,... 25. Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad... 26. Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, teisėtais ir pagrįstais negali būti... 27. Vadovaujantis išdėstytais argumentais, Vilniaus apygardos administracinio... 28. Pažymėtina, kad Tarnybai, vadovaujantis Tarnybos nuostatais, nustatytas... 29. Atsižvelgiant į priimamo procesinio sprendimo rūšį, kiti apeliacinio... 30. Vadovaudamasi Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio... 31. Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą patenkinti iš... 32. Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d.... 33. Sprendimas neskundžiamas....