Byla A-602-929-13
Dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. A. ir atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „SEB investicijų valdymas“ dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas S. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu 2009 m. liepos 22 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas; VSDFV) 2009 m. liepos 2 d. sprendimą Nr. (10.10) I-4046; 2) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pervesti į jo pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri nebuvo pervesta už 2009 m. I ketvirtį, t. y. 475,33 Lt; 3) įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pervesti į pensijų fondo sąskaitą ne mažiau kaip 5,5 proc. pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, bei 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

5Skunde paaiškino, kad pensijų kaupimo sutartį sudarė iki pensijų įmokų dydžio Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatyme pakeitimo (sumažinimo), todėl mažesnio dydžio pensijų įmokos nei 5,5 proc. nuo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, pervedimas į pensijų fondų sąskaitas yra neteisėtas, o mažesnių pensijų įmokų pervedimas prieštarauja sudarytos pensijų kaupimo sutarties nuostatoms bei teisės aktams, galiojusiems pensijų kaupimo sutarties sudarymo metu. Pažymėjo, jog atsakovas nepagrįstai Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimus taiko visų pensijų fondų dalyvių atžvilgiu, nes privalo vadovautis pensijų kaupimo sutarčių nuostatomis ir kitais teisės aktais. Manė, jog asmenims, sudariusiems sutartis iki Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimų paskelbimo (įsigaliojimo) atsakovas privalo pervesti tokio dydžio įmokas, kurios galiojo dalyviams sudarant pensijų kaupimo sutartis, t. y. nesumažintas įmokas. Pabrėžė, jog sudarydamas pensijų kaupimo sutartį, pareiškėjas įgijo teisę į nustatyto dydžio įmokas ir pagrįstai tikėjosi, kad ši teisė bus valstybės saugoma ir ginama. Tokiu būdu VSDFV, nepervesdama dalies priklausančių įmokų į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtiną nuostatą, kad nuosavybė neliečiama. Pažymėjo, jog pensijų kaupimo sutartis yra civilinė sutartis (sudaroma tarp privačių asmenų privataus asmens turtiniams interesams patenkinti), o pats pensijų kaupimo institutas turi daug privataus draudimo požymių, todėl vien tai, kad pensijų lėšos pagal kaupimo sutartį yra kaupiamos, panaudojant valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį, nedaro pensijų kaupimo sutarties socialinio draudimo sutartimi, kurios sąlygas valstybė gali nuolat keisti savo nuožiūra.

6Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7Atsiliepime paaiškino, jog VSDFV, patikrinusi apskaičiuotų ir pervestų pensijų įmokų dydžius, klaidų nenustatė, todėl nepagrįsta teigti, kad VSDFV asmenims, sudariusiems pensijų kaupimo sutartis iki 2009 m. sausio 1 d., turėjo ir po 2009 m. sausio 1 d. taikyti Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio nuostatas, galiojusias iki 2009 m. sausio 1 d., t. y. toliau pervedinėti 5,5 procento dalyvio pajamų pensijų įmokas. Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimas, įsigaliojęs nuo 2009 m. sausio 1 d., atskirai neišskyrė asmenų, sudariusių pensijų kaupimo sutartis iki 2009 m. sausio 1 d., ir nenustatė jiems atskiro pensijų įmokos tarifo, todėl taikyti jiems kitokį tarifą, negu tą, kuris įsigaliojo nuo 2009 m. sausio 1 d., nebuvo jokio pagrindo. Pažymėjo, jog VSDFV, apskaičiuodama ir pervedinėdama pensijų įmokas pensijų fondams, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Manė, jog pensijų kaupimo sutartys įstatymo galią turi tik jos šalims, tuo tarpu VSDFV nėra ir negali būti laikoma šių sutarčių šalimi. Be to, tarpusavio susitarimu šalys negali įtakoti pensijų įmokų dydžio, nes šių įmokų dydžius tvirtina įstatymų leidėjas imperatyviomis teisės normomis, t. y. atitinkamų metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo nuostatomis. Tikino, jog atsakovas nepažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisėtų lūkesčių principo. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. sausio 1 d., buvo nustatyta, kad pensijų įmokos dydis nuo 2007 m. sausio 1 d. yra 5,5 procento dalyvio pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Taigi, toks pensijų įmokų tarifas ir buvo taikomas 2007 ir 2008 metais. Manė, jog nepagrįstas teiginys, kad nuo 2009 metų sumažinus pensijų įmokų dydžius, pažeistas pensijų kaupimo dalyvių nuosavybės neliečiamumo principas, nes pensijų kaupimo dalyviui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso tik pensijų fondą sudarančio pensijų turto dalis, kuri nustatoma pagal jo pensijų sąskaitoje įrašytų apskaitos vienetų skaičių.

8Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „SEB investicijų valdymas“ atsiliepimu į skundą su skundu sutiko ir prašė jį tenkinti.

9II.

10Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: įpareigojo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos už laikotarpį nuo 2009 m. sausio iki 2009 m. kovo mėnesio pervesti į pareiškėjo S. A. pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį (iki 5,5 % pensijų fondo dalyvio (t. y. S. A.) pajamų, nuo kurių įskaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos), priteisė pareiškėjui S. A. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 50 (penkiasdešimt) litų žyminio mokesčio, o likusioje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 10 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsniu. Apžvelgė, jog pastarojo straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento. Nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir 2010 metais – 2 procentai dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009 m. birželio 30 d. (įskaitytinai) pensijų įmokos dydis 2011 metais yra 5,5 procento, 2012, 2013, 2014 metais – 6 procentai, nuo 2015 m. sausio 1 d. – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais nuo 2009 m. liepos 1 d., pensijų įmokos dydis nuo 2011 m. sausio 1 d. yra 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Iki 2009 m. liepos 1 d. minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (galiojo nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 31 d.) buvo nustatyta, kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento, 2009 ir 2010 metais – 3 procentai, nuo 2011 metų – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

12Teismas rėmėsi ir Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi (redakcija, įsigaliojusi nuo 2009 m. sausio 1 d.) bei pažymėjo, jog byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2003 m. lapkričio 30 d. pareiškėjas su UAB „SEB investicijų valdymas“ sudarė pensijų kaupimo sutartį Nr. VB00077399 (b. l. 14–15). Taip pat nustatyta, kad 2009 m. birželio 26 d. pareiškėjas kreipėsi į VSDFV su skundu dėl ne visos įmokos pervedimo į jo pensijų fondo sąskaitą, o VSDFV 2009 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. (10.10) I-4046 pareiškėjo reikalavimo pervesti į jo pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijos įmokos dalį, vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais, netenkino (b. l. 13).

13Pažymėjo, jog nors pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad pensijų kaupimo sutartį sudarė iki pensijų įmokų dydžio Pensijų sistemos reformos įstatyme pakeitimo (sumažinimo), todėl mažesnio dydžio pensijų įmokos nei 5,5 proc. nuo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, pervedimas į pensijų fondų sąskaitas yra neteisėtas. Šiuo aspektu konstatavo, jog pensijų kaupimo sutartys yra sudarytos tarp pensijų kaupimo dalyvių ir pensijų kaupimo bendrovių, o VSDFV nėra šių sudarytų sutarčių šalimi, todėl pareiškėjas nepagrįstai tikina, kad VSDFV turi vadovautis pensijų kaupimo sutartimis, o ne įstatymu. Pažymėjo, kad pensijų įmokų, kurios turi būti pervedamos pensijų fondams, dydžiai yra nustatomi ne pensijų kaupimo sutartimi ir tarpusavio šalių susitarimu, o, kaip minėta, yra patvirtinti Pensijų sistemos reformos įstatymu.

14Teismas taip pat rėmėsi Pensijų sistemos reformos įstatymo 2 straipsnio 11 dalimi bei Pensijų kaupimo įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei apžvelgė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. Nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo, jo pakeitimo ir papildymo įstatymų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ turinį. Atkreipė dėmesį, jog šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas inter alia konstatavo, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1, 4 dalyse (2009 m. sausio 15 d. redakcija) įtvirtintu reguliavimu nebuvo pažeisti iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai. Pabrėžė, jog įstatymų leidėjas, Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustatydamas sumažintą kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, o 4 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) – tai, kad kaupiamosios pensijų įmokos už asmenis, draudžiamus valstybės biudžeto lėšomis, neskaičiuojamos ir nemokamos, nesumažino jau apskaičiuotų ir sumokėtų (pervestų) kaupiamųjų pensijų įmokų, už kaupiamųjų pensijų įmokų lėšas įsigyto turto (įskaitant laikinai neinvestuotą šių lėšų dalį) bei investicijų pajamų (sąnaudų), gautų iš šio turto (lėšų), sumos, kuri bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso kiekvienam pensijų kaupimo sistemos dalyviui ir yra paveldima, – jis tik koregavo (sumažino) būsimų kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, todėl nepažeidė iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisės apsaugos imperatyvų.

15Pažymėjo, jog ginčo atveju teisės aktuose yra nustatytas dvejopas sumažintų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmas: išmokant didesnes valstybinio socialinio draudimo pensijas bei padidinant pensijų įmokų tarifą iki 6 procentų 2012–2014 metais, taip užtikrinant, kad nebūtų pažeistas pensijų kaupimo dalyvių teisėtų lūkesčių principas. Taigi, toks Konstitucinio Teismo nutarimas reiškia, kad įstatymu nustačius kitokį reglamentavimą – sumažinus kaupiamosios pensijų įmokos dydį – pareiškėjo teisės iš esmės nebuvo pažeistos. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad VSDFV tinkamai įvertino ir taikė norminius teisės aktus, todėl VSDFV 2009 m. liepos 2 d. sprendimas Nr. (10.10) I-4046 yra teisėtas ir pagrįstas, jo panaikinti teisinio pagrindo nėra.

16Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad minėtuoju Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d., ir Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. vasario 17 d., 2 straipsnis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, kadangi šiuo teisiniu reguliavimu buvo įsiterpta į jau prasidėjusio laikotarpio – metų ketvirčio (2009 m. sausio–kovo mėn.) – su įmokų apskaičiavimu ir mokėjimu susijusius teisinius santykius, juo nustatyta minėto teisinio reguliavimo grįžtamoji galia. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad ši tokiu teisiniu reguliavimu pažeista pareiškėjo teisė turi būti ginama, o jis į teismą kreipėsi nepraleidęs termino (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-1831/2011). Nurodė, jog VSDFV įpareigotina už laikotarpį nuo 2009 m. sausio iki 2009 m. kovo mėnesio pervesti į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį (iki 5,5 % pensijų fondo dalyvio pajamų, nuo kurių įskaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos), tačiau kitoje dalyje teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

17Taip pat rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 2 dalimis) bei atitinkamai sumažino iš atsakovo pareiškėjo naudai priteistiną žyminio mokesčio sumą (50 litų) bei pažymėjo, jog nesprendžia dėl atstovavimo išlaidų priteisimo, nes jis nepateikė teismui išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo įrodymų.

18III.

19Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 76 – 78), kuriuo prašo ginčijamą teismo sprendimą pakeisti ir visiškai tenkinti jo skundą.

20Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad jo pensijų kaupimo sutartis buvo sudaryta iki pensijų įmokų dydžio pakeitimo (sumažinimo) ir todėl mažesnio dydžio pensijų įmokos nei 5,5 % nuo pajamų (nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos) pervedimas į pensijų fondų skaitą yra neteisėtas. Mano, jog teismas nepagrįstai netaikė Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.7 straipsnio 2 dalies, 6.157 straipsnio 2 dalies, 6.189 straipsnio 1 dalies ir nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų taikant šias CK nuostatas (ABTĮ 87 str. 4 d., 143 str.). Pažymi, jog CK 6.157 straipsnio 2 dalis nustato, kad imperatyvių teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Be to, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Akcentuoja, jog pensijų kaupimo sutartis yra civilinė sutartis (sudaroma tarp privačių asmenų privataus asmens turtiniams interesams patenkinti), o pats pensijų kaupimo institutas turi daug privataus draudimo požymių (savanoriškumas, įmokų dydžio siejimas su rizika ir išmokos dydžiu, palyginti didelė administravimo kaina, rizikos perskirstymas, valstybės garantijų, nepasiteisinus investavimo rizikai, nebuvimas ir kt.). Be to, pensijų kaupimo bendrovė negarantuoja galimų kaupimo rezultatų. Pabrėžia, jog vien tai, kad pensijų lėšos pagal kaupimo sutartį yra kaupiamos, panaudojant valstybinio socialinio draudimo įmokos dalį, nedaro sutarties socialinio draudimo sutartimi, kurios sąlygas valstybė gali nuolat keisti savo nuožiūra.

21Išdėsto ir tai, jog pensijų kaupimo sutarties sudarymo metu viena iš esminių pensijų kaupimo sutarties sąlygų buvo pensijų įmokų, kurias perveda atsakovas į pensijų fondą, dydis. Nurodo, jog Pensijų sistemos reformos įstatymo (2002 m. gruodžio 3 d. redakcija, įsigaliojusi 2003 m. sausio 1 d.) 4 straipsnio 1 dalis, kuri galiojo pareiškėjui sudarant pensijų kaupimo sutartį, imperatyviai nustatė, kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 %, 2005 metais – 3,5 %, 2006 metais – 4,5 %, nuo 2007 metų – 5,5 % dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Pabrėžia, jog pensijų kaupimo sutartį pareiškėjas sudarė iki pensijų įmokų dydžio sumažinimo, todėl mažesnio nei 5,5 % dydžio pensijų įmokos pervedimas į pensijų fondų sąskaitas yra neteisėtas ir prieštarauja pensijų kaupimo sutarčiai bei CK 6.157 straipsnio 2 daliai. Mano, jog tas faktas, kad pasikeitė imperatyvios teisės normos, neturi įtakos pensijų kaupimo sutarties sąlygoms ir jų niekaip negalima pakeisti. Priešingai – pasikeitusios imperatyvios normos yra aktualios ir jų privaloma laikytis tiems asmenims, kurie sutartis sudaro šioms imperatyvioms normoms galiojant. Argumentuoja, jog atsižvelgiant į tai, kad įstatymai atgal negalioja (Konstitucijos 7 str. 2 d., 70 str. 1 d., CK 1.7 str. 2 d.), Pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimai taip pat nelaikytini turinčiais įtakos pensijų kaupimo sutarčiai. Tačiau teismas nepagrįstai Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimus taiko visų pensijų fondų dalyvių atžvilgiu.

22Taip pat remiasi Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimu bei pažymi, jog pagal jį įstatymų leidėjas pensiją kaupusiems asmenims turi nustatyti teisingą sumažintų įmokų kompensavimą, tačiau to jis nėra iki šiol padaręs, tokiu būdu pažeisdamas pareiškėjo teisę į nuosavybę. Pažymi, jog kiekvienoje byloje teismas ad hoc pats gali išspręsti teisingo kompensavimo pareiškėjui klausimą bei apginti nuosavybės teisę, tenkindamas pareiškėjo skundą. Remiasi Pensijų kaupimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi bei pabrėžia, jog lėšos, skirtos pensijų įmokai, visą laiką išlieka pensijų fondų dalyvių nuosavybė (nors atsakovo ir yra laikomos patikėjimo teise), o sumažinus įmokas į pensijų fondus, sumažėja pensijų dalyvių turtas, prarandama potenciali galimybė įsigyti rinkoje atpigusių vertybinių popierių, atimama galimybė pensijų dalyvio įpėdiniams paveldėti daugiau turto.

23Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 81 – 84), kuriuo prašo pakeisti ginčijamą teismo sprendimą ta apimtimi, kuria tenkintas pareiškėjo skundas ir pareiškėjo skundą atmesti.

24Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas, išimtinai remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimu, neatsižvelgė į kitus pensijų kaupimą reglamentuojančius teisės aktus. Teigia, jog asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, valstybinio socialinio draudimo įmokos dalis, pervedama į pensijų kaupimo bendrovių valdomus pensijų fondus, yra nustatyta ne tik Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnyje, bet ir atitinkamų metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymais. Remiasi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo 2 straipsnio 17 dalimi bei pažymi, jog minėtuoju įstatymu nustatyti socialinio draudimo įmokų tarifai įsigalioja (taikomi) nuo biudžetinių metų pradžios. Pažymi, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. gruodžio 18 d. priėmė Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metu rodiklių patvirtinimo įstatymą (toliau – ir Fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymas), įsigaliojusį 2008 m. gruodžio 30 d., kurio 3 straipsnio 11 dalyje buvo patvirtintas apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, 3 % dydžio tarifas. Todėl su Fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo nuostatomis ir Biudžeto sandaros įstatyme nustatyta Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių tvirtinimo tvarka sietinas (buvo suderintas) po Fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo priėmimo ir įsigaliojimo priimto Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimas ir jame įtvirtintų teisės normų, susijusių su kaupiamųjų pensijų įmokų tarifų pakeitimu, taikymas. Atsižvelgiant į tai, mano, jog VSDFV, vadovaudamasi Fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalimi ir vėliau su ja suderinta Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, nuo 2009 m. sausio 1 d. privalėjo į asmenų, sudariusių pensijų kaupimo sutartis, pensijų fondų sąskaitas pervesti 3 proc. asmens draudžiamųjų pajamų dydžio kaupiamąsias pensijų įmokas.

25Taip pat remiasi Pensijų kaupimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi, nustatančia, jog kaupiamosios pensijų įmokos pervedamos per 60 kalendorinių dienų nuo tos dienos, iki kurios draudėjai Vyriausybės nustatyta tvarka privalo pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigoms informaciją apie kiekvienam apdraustajam apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų ir socialinio draudimo įmokų sumas bei Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 435 „Dėl Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro steigimo, jo nuostatų patvirtinimo ir veiklos pradžios nustatymo“ 25.5 punktu, įtvirtinančiu, kad draudėjas ne vėliau kaip iki kito ketvirčio pirmojo mėnesio 15 dienos pateikia VSDFV teritoriniams skyriams duomenis apie apdraustajam per kalendorinį ketvirtį apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sumas. Akcentuoja, jog tuo metu, kad VSDFV apskaičiavo ir pervedė pensijų fondams kaupiamąsias pensijų įmokas už 2009 metų I ketvirtį, buvo įsigaliojęs ne tik Fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymas, bet ir Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, o Fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo ir Pensijų sistemos reformos įstatymo nuostatos dėl kaupiamųjų pensijų įmokų dydžio buvo suderintos. Pabrėžia, jog šiuose įstatymuose buvo numatyta, kad 2009 metais pensijų įmokos dydis yra 3 procentai dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, o būtent tokio dydžio pensijų įmokas VSDFV ir pervedė pensijų fondams už 2009 metų pirmąjį ketvirtį.

26Pabrėžia, jog byloje yra kilęs ginčas dėl valstybinio pensijų socialinio draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, tarifo dydžio, kuris skirtinguose įstatymuose nuo 2009 m. sausio 1 iki 2009 m. sausio 16 d. buvo skirtingas. Mano, jog atsižvelgiant į tai, kad Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnis nustatė bendruosius su kaupiamosiomis pensijų įmokomis susijusius dalykus, o Fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnis – konkrečius valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifus, taikytinus 2009 metais, pastarasis įstatymas laikytinas specialiuoju bendrojo įstatymo (Pensijų sistemos reformos) atžvilgiu. Todėl vadovaujantis teisės normų kolizijos sprendimo taisyklėmis, nustatant taikytiną valstybinio pensijų socialinio draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, tarifo dydį, reikia vadovautis specialiuoju, Fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymu, kuris nustatė 3 procentų dydžio tarifą. Taip pat pažymi, jog teisės normų kolizija yra sprendžiama ir vadovaujantis „vėlesnis įstatymas keičia ankstesnįjį“ principu, todėl atsižvelgtina į tai, kad 2008 m. gruodžio 18 d. priimtas Fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymas buvo priimtas vėliau nei iki 2009 m. sausio 16 d. galiojusios redakcijos Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (ji buvo priimta 2002 m. gruodžio 3 d. įstatymu Nr. IX-1215 (Žin., 2002, Nr. 123- 5511). Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas teisės normų kolizijos sprendimo taisyklių deramai nepritaikė.

27Priduria, jog net jeigu ir būtų pripažinta, kad nustatant apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, valstybinio pensijų socialinio draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, tarifo dydį privalu vadovautis Pensijų sistemos reformos 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, VSDFV vis tiek nepagrįstai buvo įpareigota teismo pervesti į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą trūkstamą 5,5 % dydžio pensijų įmokos dalį už laikotarpį nuo 2009 m. sausio iki 2009 m. kovo. Pažymi, jog jau nuo 2009 m. sausio 17 d. galiojančios redakcijos Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustatė, kad pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 %, 2005 metais – 3,5 %, 2006 metais – 4,5 %, 2007 ir 2008 metais – 5,5 %, 2009 ir 2010 metais – 3 %, nuo 2011 metų – 5,5 % dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Nuo 2009 m. sausio 17 d. iki 2009 m. kovo 31 d. (ir vėliau) tiek Fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalimi, tiek Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi buvo nustatytas apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, valstybinio pensijų socialinio draudimo įmokos dalies, vedamos pensijų kaupimo bendrovėms, 3 % dydžio tarifas. Todėl pirmosios instancijos teismas galėjo VSDFV įpareigoti pervesti pensijų įmokos dalį tik už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 16 d.

28Nurodo, jog netenkinus pareiškėjo prašymo, pagal ABTĮ 44 str. 1 ir 2 dalis jam neturi būti atlyginamos ir jo patirtos išlaidos, todėl sprendimo dalis, kuria iš VSDFV pareiškėjui priteista 50 litų žyminio mokesčio, taip pat naikintina.

29Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 88 – 90) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą bei pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, atmetant visus pareiškėjo reikalavimus kaip nepagrįstus.

30Atsiliepime pažymi, jog pensijų kaupimo sutartys įstatymo galią turi tik jos šalims, tuo tarpu VSDFV nėra ir negali būti laikoma šios sutarties šalimi ir tokių sutarčių sudarymas VSDFV sukelia tik tas pareigas, kurias ji privalo vykdyti vadovaujantis galiojančiais įstatymais. Nurodo, jog pensijų kaupimo sutarties šalys negali tarpusavyje susitarti, kokio dydžio pensijų įmokas pensijų kaupimo dalyvis gali ar turi kaupti jo pasirinktame pensijų fonde visa sutarties laikotarpį. Pabrėžia, jog šios šalys susitaria tik dėl bendradarbiavimo kaupiant pensijų įmokas, tačiau tarpusavio susitarimu negali įtakoti pensijų įmokų dydžio, kadangi juos tvirtina įstatymų leidėjas imperatyviomis teisės normomis – atitinkamų metų VSDFV biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymo nuostatomis. Pažymi, jog pagal CK 1.80, 6.156, 6.157 straipsnius, šalys neturi teisės nustatyti ar taikyti sutarties sąlygas, prieštaraujančias imperatyvioms teisės normoms, o tokioms sąlygoms taikomos niekinio sandorio pasekmės. Tačiau pareiškėjas tai nepagrįstai ignoruoja, nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. lapkričio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2005 nedviprasmiškai išaiškino, kad esant tęstiniam sutartinių santykių pobūdžiui, sutarties vykdymas ir (ar) jos pakeitimas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas, galiojančias vykdant ir (ar) keičiant sutartį (CK 6.157 str. 2 d.). Taigi, sutarties šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, o konkrečiu atveju taikyti pakeistą (negaliojančią) įstatymo nuostatą, numatančią didesnius pensijų įmokų dydžius, nėra pagrindo.

31Taip pat akcentuoja, jog pareiškėjo teiginys, kad pensijų įmokų į pensijų fondus sumažinimas pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumą prieštarauja Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimo išaiškinimams. Atkreipia dėmesį, jog Konstitucinis Teismas, be kita ko, pažymėjo, jog pensijų fonduose kaupiamos senatvės pensijoms skirtos lėšos negali būti tapatinamos su pačia kaupiamąja pensija (mokėtinomis išmokomis), todėl tik asmens teisė į šiuose fonduose jau sukauptas lėšas yra sietina su jo nuosavybės teisių apsauga. Pastebi, jog asmens „antrosios pakopos“ pensijos kaupimas finansuojamas valstybinio socialinio draudimo („socialinio solidarumo sistemos“) finansų sąskaita, o dalyvavimas šioje sistemoje atitinkamai sumažina valstybinio socialinio draudimo pensijos, į kurią asmuo galės pretenduoti, dydį (Pensijų sistemos reformos įstatymo 6 str. 1 d.). Todėl, jei asmens ateityje įgysimos papildomos neapibrėžto dydžio pajamos iš asmens sukauptų pensijų fonde senatvės pensijai skirtų lėšų yra vertintinos kaip tinkamas ir teisingas susidarančių socialinio draudimo pensijos dydžio praradimų kompensavimas, analogiškai turėtų būti vertinamas pensijų kaupimo bendrovėms pervedamos pensijų įmokos dalies dydžio sumažinimas, nes tai atitinkamai (proporcingai) padidina asmens įgysimos valstybinio socialinio draudimo pensijos, laiduojamos valstybės, dydį.

32Trečiasis suinteresuotasis asmuo Lietuvos vyriausiam administraciniam teismui pateiktame prašyme (b. l. 91) nurodė, jog neturi teisinio suinteresuotumo šiame ginče ir prašo jį spręsti teismo nuožiūra.

33Teisėjų kolegija

konstatuoja:

34IV.

35Apeliaciniai skundai atmestini.

36Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl kaupiamųjų pensijų įmokų pervedimo į pareiškėjo S. A. (toliau – ir pareiškėjas) pensijų fondo sąskaitą nuo 2009 m. sausio 1 d. dydžio.

37Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog pareiškėjas ir UAB „SEB investicijų valdymas“ 2003 m. lapkričio 30 d. sudarė pensijų kaupimo sutartį (toliau – ir Sutartis) (b. l. 14 – 15), įsigaliojusią nuo 2004 m. sausio 1 d., kuria pareiškėjas, be kita ko, įstojo į bendrovės valdomą pensijų fondą ir tapo pensijų fondo dalyviu.

38Sutartyje, be kita ko, buvo numatyta, jog pensijų įmoka yra dalyvio valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifo dalis ir jos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, nuo 2007 metų – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos (žr. 5 punktą).

39Pasak pareiškėjo, 2009 m. sausio 1 d. – 2009 m. kovo 31 d. laikotarpiu jis gavo 19013,02 Lt pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Vadovaujantis Sutartimi ir Pensijų sistemos reformos įstatymo nuostatomis, galiojusiomis Sutarties sudarymo metu, valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) nustatytu terminu į jo pensijų fondo sąskaitą turėjo pervesti 1045,72 Lt sumą (5,5 proc. * 19013,02 Lt), tačiau už 2009 m. I-ąjį ketvirtį nei nustatytu terminu, nei vėliau jam nebuvo pervestos visos jam priklausančios pensijų įmokos, į jo pensijų fondo sąskaitą pervedant tik 570,39 Lt dydžio įmoką. Taigi, už 2009 m. I-ąjį ketvirtį jam nebuvo pervesta 475,33 Lt (1045,72 Lt – 570,39 Lt).

40Pareiškėjas, nesutikdamas su į jo pensijų fondo sąskaitą pervestos įmokos dydžiu, 2009 m. birželio 26 d. su skundu kreipėsi į Fondo valdybą, prašydamas į jo pensijų fondo sąskaitą pervesti trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri į jo pensijų fondo sąskaitą nebuvo pervesta už 2009 m. I-ąjį ketvirtį, t. y. 475,33 Lt (b. l. 10 – 12).

41Fondo valdyba 2009 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. (10.10)I-4046 pareiškėjo reikalavimą tenkinti atsisakė.

42Pareiškėjas 2009 m. liepos 22 d. (pagal gavimo datą) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) minėtąjį Fondo valdybos sprendimą panaikinti; 2) įpareigoti Fondo valdybą pervesti į jo pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį, kuri nebuvo pervesta už 2009 m. I-ąjį ketvirtį, t. y. 475,33 Lt; 3) įpareigoti Fondo valdybą pervesti į jo pensijų fondo sąskaitą ne mažiau kaip 5,5 proc. pensijų fondų dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, bei 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

43Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies bei įpareigojo Fondo valdybą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio iki 2009 m. kovo mėnesio pervesti į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį (iki 5,5 % pensijų fondo dalyvio pajamų, nuo kurių įskaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos) bei priteisė pareiškėjui iš Fondo valdybos 50 (penkiasdešimt) litų žyminio mokesčio, o likusioje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

44Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo ginčijamą teismo sprendimą pakeisti ir visiškai tenkinti jo skundą.

45Atsakovas apeliaciniu skundu prašo ginčijamą teismo sprendimą ta apimti, kuria tenkintas pareiškėjo skundas, pakeisti ir pareiškėjo skundą atmesti.

46Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 19 d. administracinėje byloje Nr. A502-580/2013 priėmė nutartį, kurioje pateikiami išaiškinimai aktualūs ir šioje nutartyje, todėl teisėjų kolegija jais, nagrinėdama konkrečią administracinę bylą, vadovausis (Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis).

47Ginčui aktualiame Pensijų sistemos reformos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pensijų įmokos dydis 2004 metais yra 2,5 procento, 2005 metais – 3,5 procento, 2006 metais – 4,5 procento, 2007 ir 2008 metais – 5,5 procento. Nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. – 3 procentai, nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 1 d. ir 2010 metais – 2 procentai dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

48Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009 m. birželio 30 d. (įskaitytinai) pensijų įmokos dydis 2011 metais yra 5,5 procento, 2012, 2013, 2014 metais – 6 procentai, nuo 2015 m. sausio 1 d. – 5,5 procento dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

49Pažymėtina, jog minėtoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pats vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimu, atribojo kaupiamųjų pensijų įmokų sumažinimo, įvykdyto pakeičiant Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2009 m. sausio 15 d. redakcija, 2009 m. balandžio 28 d. redakcija ir 2010 m. birželio 30 d. redakcija), materialųjį ir procedūrinį aspektus.

50Teismas išaiškino, jog kaupiamųjų pensijų įmokų mažinimas įvairiomis Pensijų sistemos reformos įstatymo redakcijomis per se nepažeidė Konstitucijos, nes įstatymų leidėjas turėjo įgaliojimus nuspręsti laikinai sumažinti tokių įmokų dydį.

51Atkreiptinas dėmesys, jog pagal minėtoje nutartyje pateikiamus išaiškinimus, nėra pagrindo teigti, jog sumažinus pareiškėjui pervedamą kaupiamąją pensijos įmoką, buvo pažeistas nuosavybės neliečiamumo imperatyvas, kadangi, vadovaujantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, analizuojamu atveju nebuvo sumažintos jau apskaičiuotos ir sumokėtos (pervesto) kaupiamosios pensijų įmokos, būtent kurios laikytinos Konstitucijos saugotina nuosavybe, tačiau priešingai – įstatymų leidėjas tik koregavo (sumažino) būsimų kaupiamųjų pensijų įmokų dydį. Minėta, jog tokią diskreciją įstatymų leidėjas (paisydamas iš Konstitucijos kylančių teisingumo, protingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo imperatyvų) turėjo, todėl kaupiamųjų pensijų įmokų sumažinimas nepažeidė pareiškėjo teisės į pensiją ar teisės į nuosavybę.

52Atsižvelgiant į tai, turi būti atmetami pareiškėjo argumentai, jog asmuo, kuris dalyvauja pensijų kaupimo sistemoje, turi teisę į nustatyto dydžio pensijų įmoką, pervedamą į dalyvio sąskaitą fonde, o pensijų įmokų į pensijų fondus sumažinimas pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumą.

53Analogiškai, atsižvelgiant į tai, jog kaupiamųjų pensijų įmokų dydis nėra vienintelis veiksnys, nuo kurio priklauso būsimos kaupiamosios pensijos dydis, nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeisti pareiškėjo lūkesčiai ateityje gauti tam tikro tikėtino dydžio pensiją. Pareiškėjas negalėjo pagrįstai numatyti, kokio dydžio pensiją gaus senatvėje, nes jos dydis priklauso tiek nuo pensijų fondus administruojančių ūkio subjektų ūkinės veiklos (inter alia, investavimo) rezultatų, tiek nuo iš kaupiamųjų pensijų įmokų sukauptų lėšų dydžio.

54Tuo tarpu tie pareiškėjo teiginiai, jog sumažintomis pensijų kaupimo įmokomis esą prarandama galimybė padidinti pensijų fonde sukauptą turtą, t. y. esant palankiai situacijai įsigyti rinkoje atpigusių vertybinių popierių yra apeliavimas į tikimybę, laikytinas loginės argumentacijos klaida. Teisėjų kolegija nėra įtikinta, jog vien potenciali galimybė įsigyti atpigusių vertybinių popierių neabejotinai nulemia būsimos pareiškėjo pensijos padidėjimą, juo labiau, jog pensijų kaupimas yra ilgametė veikla, kurios efektyvumas didele dalimi priklauso ir nuo pasirinkto pensijų fondo investavimo strategijos.

55Kaip bebūtų, tirdamas procedūrinį pensijų įmokų sumažinimo aspektą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo išaiškinimais, pažymėjo, jog Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2009 m. sausio 15 d. (Žin., 2009, Nr. 6-160), 2 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui bei Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2009 m. vasario 17 d. (Žin., 2009, Nr. 25-971), 2 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 70 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

56Prie šių išvadų prieita argumentuojant, jog pagal Konstituciją galioja tik paskelbti įstatymai (7 straipsnio 2 dalis), o Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena (70 straipsnio 1 dalis).

57Byloje konstatuota, jog Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymas, kurio 2 straipsnyje nustatyta, kad jis įsigalioja 2009 m. sausio 1 d., nors jis buvo priimtas 2009 m. sausio 15 d. ir oficialiai „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2009 m. sausio 17 d. įsiterpė į jau prasidėjusio laikotarpio – metų ketvirčio (2009 m. sausio-kovo mėn.) – su įmokų apskaičiavimu ir mokėjimu susijusius teisinius santykius, juo nustatyta minėta teisinio reguliavimo grįžtamoji galia.

58Taigi, minėtu teisiniu reguliavimu buvo nepagrįstai įsiterpta ir į pareiškėjo bei jos pasirinkto pensijų fondo 2009 metų I-ojo ketvirčio santykius. Tokia įstatymų leidėjo intervencija neabejotinai pažeidė teisėtus pareiškėjo lūkesčius, jog už jau prasidėjusį laikotarpį į jo pensijų fondo sąskaitą bus pervesta atitinkamo dydžio kaupiamoji pensijų įmoka. To nepadarius buvo sudarytos prielaidos pažeisti sėkmingą pensijų fondo, kaip ūkio subjekto, veiklą, nuo kurios ūkinės veiklos (inter alia, investavimo) rezultatų priklauso ir pareiškėjo būsimos pensijos dydis. Tokios situacijos Konstitucija netoleruoja, todėl ir šioje administracinėje byloje neturėtų būti ginami iš jos kylantys padariniai.

59Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo Fondo valdybą pareiškėjui už laikotarpį nuo 2009 m. sausio iki 2009 m. kovo mėn. pervesti į pareiškėjo pensijų fondo sąskaitą trūkstamą pensijų įmokos dalį (iki 5,5 proc. pensijų fondo dalyvio pajamų, nuo kurių įskaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos). Tuo tarpu likusią pareiškėjo skundo dalį pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė.

60Šiuo aspektu atsakovas kelia nepagrįstus argumentus, jog pareiškėjui bet kuriuo atveju buvo galima priteisti trūkstamą pensijų įmokos dalį (iki 5,5 proc. pensijų fondo dalyvio pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos) tik už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 16 d., o ne už laikotarpį nuo 2009 m. sausio iki 2009 m. kovo mėnesio. Pažymėtina, jog kaupiamųjų pensijų įmokų apskaičiavimas, mokėjimas ir pervedimas buvo ketvirtinis, t. y. susijęs su konkrečių metų ketvirčiais. Įsiterpti į jau besiklostantį metų ketvirtį, sumažinant kaupiamąsias pensijų įmokas, neleistina, nes tokiu būdu nėra užtikrinama pensijų fondo, kaip ūkio subjekto, sėkminga veikla, nuo kurios priklauso ir pareiškėjo būsimos pensijos dydis. Todėl ir atsakovo bandomas įteigti šio laikotarpio skaidymas neturi jokio pagrindo, nes 2009 m. sausio 15 d. Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsniu įtvirtinus grįžtamąjį teisinį reguliavimą procedūriškai neigiamai buvo paveiktas visas metų ketvirtis, kurių sistema grindžiama minėtų ūkio subjektų veikla, o ne tik laikotarpis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 16 d.

61Kritiškai vertintini ir atsakovo argumentai dėl konkrečiu atveju taikytino Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo (toliau – ir Fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymas), įsigaliojusio 2008 m. gruodžio 30 d., 3 straipsnio 11 dalies, kuria buvo patvirtintas apdraustųjų asmenų, dalyvaujančių pensijų kaupime, valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos dalies, pervedamos pensijų kaupimo bendrovėms, 3 procentų dydžio tarifas, ir iš to išplaukiančios teisės aktų kolizijos. Vadovaujantis atsakovo logika, Fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalis reguliavimo apimtimi sutampa su Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsniu, t. y. nustato tą pačią, sumažintą 3 proc. į pensijų fondus pervestiną kaupiamąją pensijų įmoką, be to, jis įsigaliojo dar prieš susiklostant 2009 m. I-ajam ketvirčiui, į kurį teisėkūros subjektas Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsniu neteisėtai įsiterpė, todėl vadovautinasi būtent juo. Šiuo aspektu nurodytina, jog minėtas įstatymas yra operatyvinio pobūdžio, t. y. skirto patvirtinti valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifus kiekvieniems biudžetiniams metams (žr. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo 2 straipsnio 17 dalį). Minėtas įstatymas galioja ir yra taikomas terminuotai, o materialųjį ginčo santykį – ginčijamą kaupiamosios pensijų įmokos dydį – nustato būtent Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnis, kurį retroaktyviai pakeičiant būtent ir buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Šią teisėjų kolegijos poziciją pagrindžia ir Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarime išreikštas sprendimas netirti minėtojo Fondo biudžeto 2009 metų rodiklių patvirtinimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalies atitikties Konstitucijai, grindžiant tokį sprendimą tuo, jog teisingumo vykdymui konkrečiu atveju pakaks ištirti Pensijų sistemos reformos įstatymo nuostatų konstitucingumą.

62Taip pat pasisakytina dėl pareiškėjo keliamų jo su pensijų kaupimo bendrove sudarytos Sutarties teisinio pobūdžio. Būtent – pareiškėjas argumentuoja, jog jo sudaryta Sutartis yra civilinė sutartis, todėl vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.157 straipsnio 2 dalimi, imperatyvių teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Pareiškėjas nurodo, jog tam tikras pensijų įmokų, kurias turi pervesti atsakovas, dydis buvo viena iš esminių pensijų kaupimo sutarties sąlygų, todėl mažesnio dydžio nei 5,5 proc. (kuris sudarant Sutartį buvo įtvirtintas imperatyviuose teisės aktuose) pervedimas yra neteisėtas.

63Šiuo aspektu nurodytina, sutartis yra dvišalis arba daugiašalis sandoris, t. y. dviejų ar daugiau ją sudarančių asmenų suderintos valios, nukreiptos sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ar pareigas, išraiška. Civilinių teisinių santykių dalyviai yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį, gali savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai nenumatyta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui (CK 6.156 straipsnis).

64Taigi, minėtasis sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Šalys neturi teisės nustatyti ar taikyti sutarties sąlygas, prieštaraujančias imperatyvioms teisės normoms, o tokioms sąlygoms taikomos niekinio sandorio pasekmės (CK 1.80 str., 6.156 str., 6.157 str.).

65Konkrečiu atveju pareiškėjas ir pensijų kaupimo bendrovė negalėjo susitarti, kokio dydžio pensijų įmokas pensijų kaupimo dalyvis gali ar turi kaupti jo pasirinktame pensijų fonde visą sutarties laiką, nes ši sąlyga pateko į viešosios teisės reguliuojamą sritį (lot. ius publicum). Būtent – konkrečiu atveju šie dydžiai buvo vienvaldiškai nustatyti įstatymų leidėjo aktais. Taigi kaupiamų pensijų įmokų dydis, Fondo valdybos pervedamas pensijų kaupimo bendrovėms pensijų kaupimo dalyvių naudai, negalėjo būti šalių susitarimo objektu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog viena iš esminių pensijų kaupimo sutarties sudarymo sąlygų buvo atitinkamas kaupiamosios pensijų įmokos dydis, o vėlesnis imperatyvių teisės normų pasikeitimas negali daryti įtakos jo sudarytai Sutarčiai, nes dėl šių imperatyvių nuostatų turinio jis su pensijų kaupimo bendrove negalėjo susitarti ab initio (lot. nuo pat pradžių).

66Priešingų išvadų daryti neleidžia ir konkrečių kaupiamųjų pensijos įmokų dydžių įrašymas į Sutartį (Sutarties 5 p., b. l. 15), nes, kaip nurodyta anksčiau, šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo (CK 6.157 str. 1 d.). Akivaizdu, jog vien konkretaus pensijų įmokų dydžio įrašymas į sutartį, ipso facto, nesuponuoja galimybės dėl jų susitarti. Todėl teisėjų kolegija šios aplinkybės nelaiko reikšminga, juo labiau, jog pačioje Sutartyje yra įtvirtintos galimybės dispozityviai susitarti dėl tam tikrų jos nuostatų ribos. Būtent – jos 33 punkte, inter alia, įtvirtinta, jog Sutarties nuostatos, neatitinkančios Pensijų sistemos reformos įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų negalioja.

67Todėl nagrinėjamam atvejui netaikytina CK 6.157 straipsnio 2 dalis, numatanti, jog imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms, o pareiškėjo argumentai šiuo bylos aspektu – atmestini.

68Pareiškėjas taip pat argumentuoja, jog įstatymų leidėjas, sumažinęs į pensijų fondų sąskaitą pervedamas kaupiamąsias pensijų įmokas, taip pat turi nustatyti teisingą jų kompensavimą. Pabrėžia, jog iki šiol tokio kompensavimo įstatymų leidėjas nenustatė, todėl yra pažeidžiama jo teisė į nuosavybę, taip pat – konstitucinis teisinės valstybės principas.

69Analizuojamu aspektu nurodytina, jog Konstitucinis Teismas, vertindamas, ar kilus ekonomikos krizei, Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 15 d. redakcija) nustačius sumažintą kaupiamųjų pensijų įmokų dydį, turėjo būti nustatytas sumažintų kaupiamųjų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmas, Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog šių įmokų sumažinimas nuo 5,5 procento iki 3 procentų pajamų (atsižvelgiant į tai, kad pensijų sistemos reformos pradžioje – 2004 metais – buvo nustatytas netgi mažesnis, t. y. 2,5 procento pajamų, šių įmokų dydis) negali būti vertinamas kaip toks įmokų sumažinimas, kuriuo būtų paneigta kaupiamosios pensijos esmė. Pridūrė, jog nebemokant kaupiamųjų pensijų įmokų pagal aktualų teisinį reguliavimą asmenims, dalyvaujantiems pensijų kaupime, proporcingai padidėjo jų valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, todėl įstatymų leidėjui pareiga įtvirtinti kaupiamųjų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmo konkrečiu atveju nekilo ir tai nepažeidė iš Konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių imperatyvų.

70Pasisakydamas dėl sumažintų kaupiamųjų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmo neįtvirtinimo Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2009 m. balandžio 28 d. redakcija), kurioje įtvirtinta, jog nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2011 m. sausio 1 d. nustatytas 2 procentų pajamų kaupiamosios pensijų įmokos dydis asmenims, kurie iki 2009 m. liepos 1 d. tapo pensijų kaupimo sistemos dalyviais, Konstitucinis Teismas minėtąjį įmokų sumažinimą įvertino kaip esminį, tačiau taip pat atkreipė dėmesį, jog 2012, 2013, 2014 metais šiems asmenims buvo nustatytas padidintas – 6 procentų pajamų, t. y. 0,5 procento pajamų didesnis už buvusį 2007-2008 metais, kaupiamosios pensijų įmokos dydis. Toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki kaupiamųjų pensijų įmokų sumažinimo, 2012-2014 metais buvo nustatytas kaupiamųjų pensijų įmokų dydis, 0,5 procento didesnis už iki sumažinimo nustatytą šių įmokų dydį, Konstitucinio Teismo buvo įvertintas kaip sumažintų kaupiamųjų įmokų kompensavimas, atitinkantis iš Konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius imperatyvus.

71Tuo tarpu dėl sumažintų kaupiamųjų pensijų įmokų kompensavimo mechanizmo nenustatymo Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (2010 m. birželio 30 d. redakcija) asmenų, kurie pensijų kaupimo sistemos dalyviais tapo iki 2009 m. liepos 1 d. atžvilgiu, Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog vertinant šį teisinį reguliavimą kartu su Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2010 m. birželio 30 d., 2 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, įstatymų leidėjas, numatęs padidinti kaupiamosios įmokos tarifą konstatavus valstybėje susidariusios ypatingos padėties pabaigą, sudarė prielaidą kompensuoti sumažintas kaupiamąsias pensijų įmokas.

72Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo pritarti pareiškėjo argumentams, jog teismas šioje administracinėje byloje ad hoc turėtų išspręsti teisingo kompensavimo pareiškėjui klausimą. Juo labiau, jog apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas tikrina būtent pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą (ABTĮ 136 str.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas 2012 m. gruodžio mėn., o ginčo santykiai, be kita ko, pasireiškiantys tęstiniu atitinkamo kaupiamųjų pensijų įmokų dydžio (ne)mokėjimu, klostėsi nuo 2009 m. pradžios. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog tuo metu ekonomikos krizė, per kurią, kaip išaiškino Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjas gali laikinai sumažinti kaupiamąsias pensijų įmokas, pervedamas į specialius fondus, dar nebuvo pasibaigusi.

73Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisines normas, reglamentuojančias ginčo santykį, todėl naikinti ar keisti jo priimto sprendimo nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai yra atmestini, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą paliekant nepakeistu.

74Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

75Pareiškėjo S. A. ir atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apeliacinius skundus atmesti.

76Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

77Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas S. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu 2009 m. liepos 22... 5. Skunde paaiškino, kad pensijų kaupimo sutartį sudarė iki pensijų įmokų... 6. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės... 7. Atsiliepime paaiškino, jog VSDFV, patikrinusi apskaičiuotų ir pervestų... 8. Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „SEB investicijų... 9. II.... 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimu... 11. Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo 4... 12. Teismas rėmėsi ir Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi... 13. Pažymėjo, jog nors pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad pensijų kaupimo... 14. Teismas taip pat rėmėsi Pensijų sistemos reformos įstatymo 2 straipsnio 11... 15. Pažymėjo, jog ginčo atveju teisės aktuose yra nustatytas dvejopas... 16. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad minėtuoju Konstitucinio Teismo 2012 m.... 17. Taip pat rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir... 18. III.... 19. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012... 20. Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas nepasisakė dėl pareiškėjo... 21. Išdėsto ir tai, jog pensijų kaupimo sutarties sudarymo metu viena iš... 22. Taip pat remiasi Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimu bei... 23. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės... 24. Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas, išimtinai remdamasis Konstitucinio... 25. Taip pat remiasi Pensijų kaupimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi,... 26. Pabrėžia, jog byloje yra kilęs ginčas dėl valstybinio pensijų socialinio... 27. Priduria, jog net jeigu ir būtų pripažinta, kad nustatant apdraustųjų... 28. Nurodo, jog netenkinus pareiškėjo prašymo, pagal ABTĮ 44 str. 1 ir 2 dalis... 29. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės... 30. Atsiliepime pažymi, jog pensijų kaupimo sutartys įstatymo galią turi tik... 31. Taip pat akcentuoja, jog pareiškėjo teiginys, kad pensijų įmokų į... 32. Trečiasis suinteresuotasis asmuo Lietuvos vyriausiam administraciniam teismui... 33. Teisėjų kolegija... 34. IV.... 35. Apeliaciniai skundai atmestini.... 36. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl kaupiamųjų pensijų įmokų pervedimo... 37. Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog pareiškėjas ir UAB „SEB... 38. Sutartyje, be kita ko, buvo numatyta, jog pensijų įmoka yra dalyvio... 39. Pasak pareiškėjo, 2009 m. sausio 1 d. – 2009 m. kovo 31 d. laikotarpiu jis... 40. Pareiškėjas, nesutikdamas su į jo pensijų fondo sąskaitą pervestos... 41. Fondo valdyba 2009 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. (10.10)I-4046 pareiškėjo... 42. Pareiškėjas 2009 m. liepos 22 d. (pagal gavimo datą) su skundu kreipėsi į... 43. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino... 44. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo ginčijamą teismo sprendimą pakeisti... 45. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo ginčijamą teismo sprendimą ta apimti,... 46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos... 47. Ginčui aktualiame Pensijų sistemos reformos įstatymo (toliau – ir... 48. Asmenims, tapusiems pensijų kaupimo sistemos dalyviais iki 2009 m. birželio... 49. Pažymėtina, jog minėtoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis... 50. Teismas išaiškino, jog kaupiamųjų pensijų įmokų mažinimas įvairiomis... 51. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal minėtoje nutartyje pateikiamus... 52. Atsižvelgiant į tai, turi būti atmetami pareiškėjo argumentai, jog asmuo,... 53. Analogiškai, atsižvelgiant į tai, jog kaupiamųjų pensijų įmokų dydis... 54. Tuo tarpu tie pareiškėjo teiginiai, jog sumažintomis pensijų kaupimo... 55. Kaip bebūtų, tirdamas procedūrinį pensijų įmokų sumažinimo aspektą,... 56. Prie šių išvadų prieita argumentuojant, jog pagal Konstituciją galioja tik... 57. Byloje konstatuota, jog Pensijų sistemos reformos įstatymo 4 straipsnio... 58. Taigi, minėtu teisiniu reguliavimu buvo nepagrįstai įsiterpta ir į... 59. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo... 60. Šiuo aspektu atsakovas kelia nepagrįstus argumentus, jog pareiškėjui bet... 61. Kritiškai vertintini ir atsakovo argumentai dėl konkrečiu atveju taikytino... 62. Taip pat pasisakytina dėl pareiškėjo keliamų jo su pensijų kaupimo... 63. Šiuo aspektu nurodytina, sutartis yra dvišalis arba daugiašalis sandoris, t.... 64. Taigi, minėtasis sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę... 65. Konkrečiu atveju pareiškėjas ir pensijų kaupimo bendrovė negalėjo... 66. Priešingų išvadų daryti neleidžia ir konkrečių kaupiamųjų pensijos... 67. Todėl nagrinėjamam atvejui netaikytina CK 6.157 straipsnio 2 dalis,... 68. Pareiškėjas taip pat argumentuoja, jog įstatymų leidėjas, sumažinęs į... 69. Analizuojamu aspektu nurodytina, jog Konstitucinis Teismas, vertindamas, ar... 70. Pasisakydamas dėl sumažintų kaupiamųjų pensijų įmokų kompensavimo... 71. Tuo tarpu dėl sumažintų kaupiamųjų pensijų įmokų kompensavimo... 72. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo pritarti pareiškėjo... 73. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, jog pirmosios... 74. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 75. Pareiškėjo S. A. ir atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos... 76. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimą... 77. Nutartis neskundžiama....