Byla 2A-2642-577/2013
Dėl nuostolių atlyginimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Zitos Smirnovienės ir Henricho Jaglinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams A. Š. (A. Š.) ir R. K. dėl nuostolių atlyginimo.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į teismą su ieškiniu ir nurodė, kad dėl atsakovo, 2012-01-23 vairavusio atsakovei priklausantį automobilį C. V., valst. Nr. ( - ), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas UAB „SDKE“ priklausantis automobilis VW Passat, valst. Nr. ( - ), ir V. M. priklausantis automobilis Citroen C5, valst. Nr. ( - ). Ieškovas, kompensuodamas dėl automobilių apgadinimo padarytą žalą, draudimo sutarties pagrindu išmokėjo 5 378,51 Lt draudimo išmoką ir įgijo reikalavimo teisę į atsakingus dėl žalos padarymo asmenis. Ieškovas pažymėjo, kad bendraatsakovė R. K. nebuvo apdraudusi jai priklausančios transporto priemonės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl šiais veiksmais (neveikimu) pažeidė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo statymo (toliau – TPVCAPDĮ) reikalavimus bei sudarė galimybę neapdrausta transporto priemone pasinaudoti (tiek teisėtai, tiek neteisėtai) kitiems asmenims, tuo sukurdama teisines pasekmes ir teisinį pagrindą taikyti solidariąją atsakomybę, taigi, net ir tuo atveju, jeigu asmuo paima įregistruotą ir neapdraustą transporto priemonę be savininko žinios, tai neatleidžia transporto priemonės savininko nuo solidarios atsakomybės prieš ieškovą. Ieškovas prašė teismo išieškoti solidariai iš atsakovų 5 378,51 Lt nuostolių atlyginimą, 5% metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas.

4Atsakovė R. K. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškovo ieškinį atsakovės atžvilgiu atmesti ir priteisti 5 378,51 Lt nuostolių atlyginimą vien tik iš atsakovo. Atsakovė nurodė, kad iki eismo įvykio, t. y. 2011 metų pabaigos jai priklausantį automobilį CHRYSLER VOYAGER, valstybinis Nr. ( - ), paliko atsakovui būtiniems remonto darbams atlikti. Atsakovė taip pat pažymėjo, kad perduodant automobilį remontui jis dar buvo apdraustas, o automobilio draudimo galiojimas pasibaigė tuo metu, kai automobilis dar buvo remontuojamas. Atsakovė nurodė, kad ji buvo aiškiai susitarusi dėl atliekamų darbų laiko bei būdama įsitikinusi, jog be jos leidimo ir žinios niekas nesinaudos jai priklausančiu automobiliu, prieš atsiimdama automobilį iš autoserviso, ketino pasirašyti naują draudimo sutartį. Atsakovė taip pat pažymėjo, kad nors eismo įvykio metu žala tretiesiems asmenims ir buvo padaryta jai priklausančiu neapdraustu automobiliu, tačiau tuo metu ji buvo praradusi galimybę jį valdyti dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl nėra teisinio pagrindo taikyti solidarios transporto priemonės valdytojo ir asmens, dėl kurio veiksmų įvyko eismo įvykis, atsakomybės bei už tretiesiems asmenims padarytą žalą turi atsakyti vien dėl eismo įvykio kaltas asmuo, t. y. atsakovas. Teismo posėdžio metu atsakovė paaiškino, kad atidavė automobilį remontuoti 2011 metų lapkričio mėnesį, o draudimas galiojo iki 2012-01-14 dienos. Taip pat atsakovė pažymėjo, kad atsakovui leidimo naudoti automobilį nedavė.

5Atsakovas A. Š. (A. Š.) atsiliepimo į ieškinį nepateikė, apie atsiliepimo pateikimo tvarką ir terminus buvo informuotas įstatymų nustatyta tvarka (b.l. 76). Teismo posėdžio metu atsakovas paaiškino, kad be atsakovės žinios važiavo detalių, kai įvyko eismo įvykis, sutiko, kad tai yra jo kaltė. Taip pat atsakovas nurodė, jog atsakovė domėjosi automobilio remontu ir jis žinojo, kad yra pasibaigęs draudimas.

6Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė solidariai iš atsakovų ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai 5 378,51 Lt nuostolių atlyginimo, 5% metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. 2012-10-08, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovė R. K. pareigos apdrausti transporto priemonę nevykdė, o pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį pareiga sudaryti draudimo sutartį yra nustatyta savininkui. TPVCAPDĮ nuostatose yra įtvirtintas bendras principas, kad transporto priemonės, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdraustos tol, kol jos yra įregistruotos, ir ši pareiga tenka jų savininkams, šiuo atveju atsakovei jokių išimčių, kurios leistų transporto priemonės savininkui nedrausti įregistruotos transporto priemonės, nėra numatyta. Atsakovės argumentai, jog ji buvo praradusi galimybę valdyti jai priklausantį automobilį dėl A. Š. neteisėtų veiksmų, buvo atmesti kaip nepagrįsti. Taip pat teismas nurodė, kad atsakovė savo automobilį paliko, kaip pati nurodė, smulkiems remonto darbams, tačiau ilgam laikui – automobilis pas atsakovą buvo ilgiau nei 2 mėnesius, be to, buvo paliktas su rakteliais, dėl ko atsakovas galėjo pasinaudoti atsakovės paliktu automobiliu. Pirmos instancijos teismas pabrėžė, kad privalomos apdrausti transporto priemonės nedraudimas, perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai, o vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal minėto Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

7Atsakovė R. K. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą panaikinti iš dalies ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atsakovės R. K. atžvilgiu atmesti ir priteisti 5 378,51 Lt nuostolių atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas tik iš atsakovo A. Š.. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į svarbią aplinkybę, kad transporto priemonė C. V., valst. Nr. ( - ), atsakovo A. Š. buvo valdoma be atsakovės R. K. žinios ir sutikimo. Atsakovė pažymi, kad ji transporto priemonę su rakteliais paliko smulkiems remonto darbams atlikti, o ne atsakovui A. Š. valdyti ir naudotis. Akivaizdu, kad transporto priemonė remonto darbams paliekama kartu su rakteliais (siekiant patikrinti variklio veikimą, perstatyti, užvaryti ant keltuvo ir kt.), todėl, pasak atsakovės, nepagrįstas teismo teiginys, esą dėl to, kad automobilis buvo paliktas su rakteliais, atsakovas A. Š. galėjo pasinaudoti atsakovės paliktu automobiliu. Apeliantė pabrėžia, kad ji galimybę valdyti transporto priemonę buvo praradusi dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Taip pat atsakovė atkreipia dėmesį ir į tai, kad automobilio perdavimo remontuoti metu atsakovė R. K. buvo įvykdžiusi pareigą apdrausti transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, t. y. nepažeidė draudimo leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustą transporto priemonę, nustatyto Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje. Atsakovės nuomone, teismas turėjo atsižvelgti į tą aplinkybę, kad aiškus kaltininkas, atsakingas už žalos padarymą, yra atsakovas. Apeliantė pažymi, kad pats atsakovas teismo posėdžio metu savo kaltę pripažino, paaiškino, kad atsakovė domėjosi automobilio remontu, kad jis žinojo, jog yra pasibaigęs privalomasis transporto priemonės civilinės atsakomybės draudimas. Apeliantė tvirtina, kad nagrinėjamu atveju automobilio savininko įpareigojimas grąžinti ieškovui šio nukentėjusiajam išmokėtą pinigų sumą neatitiktų bendrųjų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2012). Be to, atsakovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai atsisakė sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki Konstitucinis Teismas išnagrinės Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 16 d. prašymą Nr. 1B-54/2011, o tai turėjo įtakos priimant neteisėtą ir neteisingą teismo sprendimą. Be to, pasak apeliantės, nepagrįsti ir pirmosios instancijos teismo teiginiai, esą CK 6.988 straipsnio 3 dalies nuostatose įtvirtinta, jog privalomojo draudimo rūšis ir sąlygas bei draudimo šakas ir draudimo interesus reglamentuoja kiti įstatymai, taigi, šiuo atveju TPVCAPDĮ, kuris yra specialusis CK normų atžvilgiu. Pasak atsakovės, nei šios, nei CK 1.3 straipsnio 3 dalies nuostatos nereiškia, jog be TPVCAPDĮ negali būti taikomos ir bendrosios CK įtvirtintos civilinės atsakomybės normos.

8Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas pažymi, kad TPVCAPDĮ nuostatose yra įtvirtintas bendras principas, kad transporto priemonės, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdraustos tol, kol jos yra įregistruotos. Pareiga apdrausti transporto priemones tenka jų savininkams (TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnio 2 dalis), TPVCAPDĮ nuostatose nėra numatyta jokių išimčių (pvz.: transporto priemonės valdymo netekimas, transporto priemonės techninė būklė ir pan.), kurios leistų transporto priemonės savininkui nedrausti įregistruotos transporto priemonės. Ieškovas nurodo, kad jis savo reikalavimą grindžia TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostata, teigiančia, jog ieškovas turi teisę reikalauti „...kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą..“. Ieškovo nuomone, net jeigu šiuo atveju eismo įvykio kaltininkas apeliantei priklausančia transporto priemone pasinaudojo be jos žinios ir leidimo, tai nedaro jokios įtakos apeliantės, kaip transporto priemonės savininkės, TPVCAPDĮ nuostatomis įtvirtintai atsakomybei ieškovo atžvilgiu kilti. Ieškovas pabrėžia, kad apeliantė nebuvo apdraudusi jai priklausančios transporto priemonės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl šiais veiksmais (neveikimu) pažeidė TPVCAPDĮ reikalavimus, sudarė galimybę neapdrausta transporto priemone pasinaudoti (tiek teisėtai, tiek neteisėtai) kitiems asmenims, tuo sukurdama teisines pasekmes ir teisinį pagrindą taikyti solidariąją atsakomybę. Net ir galima aplinkybė, jog asmuo paima įregistruotą ir neapdraustą transporto priemonę be savininko žinios – neatleidžia transporto priemonės savininko nuo solidarios atsakomybės prieš ieškovą. Ieškovo vertinimu, atsakovė didesnio pavojaus šaltinio valdymo kontrolę dėl savo kaltės, nes automobilį su rakteliais paliko pas atsakovą ilgiau nei du mėnesius. Ieškovo nuomone, dėl šios priežasties, net ir tuomet, jeigu šiuo atveju būtų taikomos ne TPVCAPDĮ, o CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostatos, apeliantė būtų atsakinga už eismo įvykio metu padarytą žalą solidariai su tariamai neteisėtai užvaldžiusiu didesnio pavojaus šaltinį asmeniu (LAT 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2008). Taip pat ieškovas pastebi, kad apeliantė savo skunde vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-24 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K- 3-429/2012 pateiktu teisės normų taikymo išaiškinimu, tačiau šiuo atveju minėtos nutarties nuostatos nagrinėjamoje civilinėje byloje netaikytinos, kadangi joje išanalizuotos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos civilinės bylos faktinių aplinkybių.

9Apeliacinis skundas atmestinas.

10Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

11Iš bylos medžiagos matyti, kad 2012-01-23 eismo įvykio metu Vilniuje buvo apgadintos transporto priemonės VW Passat, valst. Nr. ( - ), ir Citroen C5, valst. Nr. ( - ) šio eismo įvykio kaltininku pripažintas atsakovas A. Š., kuris vairavo atsakovei R. K. priklausantį neapsidraustą privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu automobilį C. V., valst. Nr. ( - ) (b.l. 20-23). Ieškovas kompensavo AB „Lietuvos draudimas“ 2 975,15 Lt draudimo išmoką, išmokėtą automobilio Citroen C5, valst. Nr. ( - ) savininkui V. M., taip pat ieškovas kompensavo UAB DK „PZU Lieuva“ 2 403,36 Lt draudimo išmoką, išmokėtą automobilio VW Passat, valst. Nr. ( - ), savininkui UAB „SDKE“ (b.l. 47, 60). Ieškovas kreipėsi į atsakovus su pretenzijomis, reikalaudamas sumokėti ieškovui 5 378,51 Lt nuostolių atlyginimą (b.l. 62-63). Byloje įrodymų apie tai, kad atsakovai atlygino ieškovui patirtus nuostolius, nėra ir šalys tokių įrodymų nei pirmos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė (CPK 178 str.). Pirmos instancijos teismas priteisė solidariai iš atsakovų ieškovo naudai 5 378,51 Lt nuostolių atlyginimo. Pažymėjo, kad TPVCAPDĮ nuostatose yra įtvirtintas bendras principas, kad transporto priemonės, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdraustos tol, kol jos yra įregistruotos, ir ši pareiga tenka jų savininkams, šiuo atveju atsakovei jokių išimčių, kurios leistų transporto priemonės savininkui nedrausti įregistruotos transporto priemonės, nėra numatyta. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmos instancijos teismo nuomone, vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, ieškovas turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal minėto Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Atsakovė tokį pirmos instancijos teismo sprendimą skundžia ir tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į svarbią aplinkybę, kad transporto priemonė Chrysler Voyager, valst. Nr. ( - ), atsakovo buvo valdoma be atsakovės žinios ir sutikimo. Atsakovė taip pat pažymi ir tai, kad automobilio perdavimo remontuoti metu atsakovė R. K. buvo įvykdžiusi pareigą apdrausti transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę.

12Visų pirma, nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo klausimus, taip pat ir ieškovo atgręžtinio reikalavimo teisę, detaliai reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas. Šio įstatymo tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos, funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (TPVCAPDĮ 1 straipsnio 1 dalis). Dėl šios priežasties, TPVCAPDĮ įtvirtintos teisės normos laikytinos specialiomis ir taikytinos santykiuose, susijusiuose su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu bei ieškovo atgręžtinio reikalavimo teise.

13Aiškinant įstatymo normas, reglamentuojančias sausumos transporto priemonių draudimą, būtina atsižvelgti į tai, kad naudojamos transporto priemonės yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis). Transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams, lemia jos valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir atitinkamus reikalavimus jas eksploatuojant. TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Įstatyme nenustatyta jokių išimčių, kai transporto priemonės gali būti nedraudžiamos. Taigi vienas transporto priemonių draudimo bruožų yra jo privalomumas. Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas draudžia transporto priemonės savininkui, atsakingam už privalomojo draudimo sutarties sudarymą, naudotis pačiam ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustą transporto priemonę. Šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje imperatyviai yra nustatyta, jog už privalomojo draudimo sutarties sudarymą atsakingas yra transporto priemonės savininkas. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pati atsakovė pripažino, kad ji pasibaigus automobilio draudimui savo pareigos apdrausti transporto priemonę nevykdė (b.l. 80, 120).

14Taigi iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė, būdama įregistruota viešame registre transporto priemonės Chrysler Voyager, valst. Nr. ( - ), savininke, šio automobilio nebuvo apdraudusi privalomuoju draudimu, todėl šiais veiksmais (neveikimu) neabejotinai pažeidė įstatymo reikalavimus, tuo sukurdama teisines pasekmes ir teisinį pagrindą taikyti solidariąją atsakomybę. Esant nurodytoms aplinkybėms, pritartina pirmos instancijos teismo pozicijai, kad atsakovė pažeidė imperatyvias įstatymo normas, nustatančias įpareigojimą sudaryti draudimo sutartį bei draudimą neleisti naudotis neapdrausta transporto priemone kitam asmeniui. Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, privalomos apdrausti transporto priemonės nedraudimas, kai ją yra privaloma apdrausti, bei perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008).

15Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisiniu reglamentavimu sukurta tokia dėl transporto priemonės poveikio per eismo įvykį nukentėjusių trečiųjų asmenų teisių į nuostolių atlyginimą apsaugos sistema, pagal kurią, atsiradus transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, žalos atlyginimo išmokos mokamos nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo atsirado naudojant apdraustą ar, pažeidžiant transporto priemonės savininkui įstatymo nustatytą pareigą privalomai drausti, neapdraustą transporto priemonę. Pagal TPVCAPDĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą tuo atveju, kai žala padaroma neapdrausta transporto priemone, draudimo išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims išmoka Draudikų biuras (17 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taip pat Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pažymėtina, kad šioje normoje nustatyta maksimali transporto priemonės savininko ar valdytojo atsakomybė Biurui tuo atveju, kai šis sumoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Įstatyme suteikta teisė Biurui reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-300/2010). Apeliantės, t.y. automobilio savininkės, atsakomybė Biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą, o atsakovo atsakomybė atsiranda dėl to, kad jis yra tiesiogiai atsakingas už įvykusį eismo įvykį, kuris sukėlė žalą. Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad šie asmenys Draudikų biurui atsako solidariai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. K. B., bylos Nr. 3K-3-325/2008).

16Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju apeliantė nevykdė TPVCAPDĮ nustatytos pareigos apdrausti jai priklausančią transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, paliko transporto priemonę autoservise ilgiau negu du mėnesius. Tokiu būdu apeliantė prarado didesnio pavojaus šaltinio valdymo kontrolę ir dėl savo kaltės. Pabrėžtina, kad ta aplinkybė, kad atsakovas paėmė transporto priemonę be jos savininkės žinios, neatleidžia apeliantės, kaip transporto priemonės savininkės, nuo solidarios atsakomybės.

17Taip pat teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-24 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K- 3-429/2012, kuria savo skunde remiasi apeliantė, pateiktas teisės normų taikymo išaiškinimas šiuo atveju nagrinėjamoje civilinėje byloje netaikytinas, kadangi joje išanalizuotos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos civilinės bylos faktinių aplinkybių.

18Kiti apeliacinio skundo argumentai, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, neturi teisioginės įtakos nagrinėjamai bylai, todėl jų teisėjų kolegija nevertina ir dėl jų nepasisako.

19Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).

20Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis. Apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (CPK 320, 327, 329 - 330 str.).

21Atmetus apeliacinį skundą, nėra teisinio pagrindo priteisti apeliantei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, o ieškovas nepateikė įrodymų, kad patyrė bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, todėl apeliantei nekyla pareiga atlyginti ieškovui bylinėjimosi išlaidų (LR CPK 80 str., 88 str., 93 str., 98 str.).

22Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Nutarė

23Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš... 2. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,... 3. ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi... 4. Atsakovė R. K. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškovo ieškinį atsakovės... 5. Atsakovas A. Š. (A. Š.) atsiliepimo į ieškinį nepateikė, apie atsiliepimo... 6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 15 d. sprendimu ieškinį... 7. Atsakovė R. K. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo... 8. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras... 9. Apeliacinis skundas atmestinas.... 10. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos... 11. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2012-01-23 eismo įvykio metu Vilniuje buvo... 12. Visų pirma, nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad transporto... 13. Aiškinant įstatymo normas, reglamentuojančias sausumos transporto priemonių... 14. Taigi iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė, būdama įregistruota... 15. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo... 16. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju apeliantė nevykdė... 17. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį, kad Lietuvos... 18. Kiti apeliacinio skundo argumentai, apeliacinės instancijos teismo... 19. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo... 20. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas... 21. Atmetus apeliacinį skundą, nėra teisinio pagrindo priteisti apeliantei jos... 22. Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1... 23. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti...