Byla 2A-646-252/2012
Dėl žemės sklypo su pastatais dovanojimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia ir teisinės registracijos panaikinimo

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Ramunės Čeknienės (kolegijos pirmininkė), Nijolės Danguolės Smetonienės (pranešėja), Zinos Mickevičiūtės, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12-755-2012 pagal ieškovo Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams V. P., K. P., tretiesiems asmenims VĮ Registrų centrui, Panevėžio miesto pirmojo notaro biuro notarei V. J., N. P. dėl žemės sklypo su pastatais dovanojimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia ir teisinės registracijos panaikinimo.

Nustatė

2ieškovas Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašė pripažinti negaliojančia ir panaikinti 2008-08-05 žemės sklypo su pastatais dovanojimo sutarties Nr. VJ-3489 dalį, kuria atsakovas V. P. padovanojo K. P. ½ dalį žemės sklypo, esančio ( - ), ir panaikinti K. P. nuosavybės teisių į šį žemės sklypo dalį teisinę registraciją. Nurodė, jog sandorio dalis dėl sklypo dalies perleidimo prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str. 3 d. įgyvendinimo Konstitucinio įstatymo 3 str., 4 str. nuostatoms. Šiuo atveju atsakovė K. P. yra Rusijos Federacijos pilietė, leidimo nuolat gyventi Lietuvoje ji neturėjo ir neturi. Sudarant sandorį dėl žemės turėjo būti laikomasi Konstitucijos 47 str. 3 d. įgyvendinimo Konstitucinio įstatymo 3 ir 4 str. apribojimų ir nustatymų, kurie draudžia parduoti žemę Rusijos Respublikos piliečiui, neturinčiam leidimo nuolat gyventi Lietuvoje. Kadangi šių imperatyvių reikalavimų nesilaikyta, vadovaujantis CK 1.80 str. 1 d., šis sandoris, kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms, negalioja, yra niekinis, todėl taikytina restitucija natūra (CK 6.146 str.). Viešojo intereso gynimas sąlygotas taip pat ir tuo, kad niekinį sandorį patvirtino notarė V. J.. Pagal Notariato įstatymo 2 str., notaras privalo užtikrinti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų.

3Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012 m. birželio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino. Pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2008-08-05 dovanojimo sutarties Nr. VJ-3489 dalį, kuria V. P. padovanojo K. P. 50/2200 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), bei panaikino K. P. nuosavybės teisių į 50/2200 šio sklypo registraciją.

4Nustatė, kad K. P. ir V. P. 2008-08-05 sudarė žemės sklypo su pastatais dovanojimo sutartį notarine forma, kuria V. P. padovanojo dukrai K. P. ½ dalį jam priklausančio žemės sklypo bei 32/100 gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), esančių ( - ), nustatė naudojimosi patalpomis tvarką. Sutartį patvirtino notarė V. J.. K. P. įgytos daiktinės teisės į 50/2200 žemės sklypo bei 32/100 gyvenamojo namo įregistruotos VĮ Registrų centras tvarkomame registre. Iš atsakovės K. P. santuokos liudijimo, paso kopijos teismas nustatė, jog ji yra Rusijos pilietė. Vadovaudamasis LR Konstitucijos 47 str., LR Konstitucijos 47 str. 3 d. įgyvendinimo Konstitucinio įstatymo 3 str., 4 str., 6 str. 2 d., teismas konstatavo, jog atsakovė K. P., nebūdama Lietuvos Respublikos pilietė, Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietė ir tokių užsienio valstybių, taip pat Lietuvos Respublikos nuolatinė gyventoja, įsigijo Lietuvos Respublikoje žemės sklypo dalį esant imperatyviam įstatyminiam draudimui. Teismo vertinimu, šiuo atveju konstatavus ginčijamą sandorį kaip niekinį, restitucijos taikymas nebus apsunkintas, nesukels šalims didelių nepatogumų, nes taikymas natūroje reikštų tik atitinkamos teisinės registracijos (įrašų apie daiktines teises) pakeitimus.

5Teismas atmetė atsiliepime į ieškinį atsakovo V. P. ir trečiojo asmens N. P. prašymą, jog negaliojančiu būtų pripažinta ir sandorio dalis dėl gyvenamojo namo dalies perleidimo K. P., nes, neturint nuosavybės teisės į žemę, asmuo negali naudotis ant jo stovinčiu statiniu. Nurodė, kad toks reikalavimas ieškinyje nesuformuluotas (CPK 141 str.). Procesiniai dokumentai atsakovei K. P. buvo įteikti viešo paskelbimo specialiame interneto tinklalapyje būdu ir, negavus jos atsiliepimo į ieškinį, iš esmės galėjo būti priimtas sprendimas už akių. Apie galimai ir kitokių reikalavimų svarstymą jai jokia forma nepranešta, todėl išėjimas už ieškinio ribų negalimas. Be to, teismas nurodė, jog šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, kad būtų K. P. kaltė dėl sandorio sudarymo. Nekilnojamasis turtas (statinio dalis) K. P. galėjo būti perleistas, įstatyminių draudimų tam nėra. Žemės dalies perleidimo klausimas sudarant sutartį buvo aptartas. Taip pat nėra duomenų, jog turtui naudotis negalėtų būti nustatytas servitutas ar pan.

6Apeliaciniu skundu atsakovas V. P. prašo apylinkės teismo sprendimą pakeisti ir išspręsti papildomą reikalavimą dėl sandorio dalies, kuria atsakovei dovanotos patalpos name, pripažinimo negaliojančia bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad jis byloje nepagrįstai įtrauktas atsakovu, nes šiuo atveju ginamas ne tik viešasis interesas – neperduoti žemės užsieniečiams, bet ir jo (apelianto) sandoriu perleistą žemę siekiama sugrąžinti jam. Dėl to neteisingai išspręstas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Teigia, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje teisingai nurodo, jog privaloma taikyti restituciją, tačiau apie tai nieko nepasisako sprendimo rezoliucinėje dalyje. Spręsdamas ginčą teismas rėmėsi tik CK ir neatkreipė dėmesio į tai, kad teisingam ginčo išsprendimui taikytini ir kiti įstatymai (Žemės įstatymas). Iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad namas yra daugiabutis, apeliantui priklausė 40/100 pastato, N. P. – 60/100 dalių, be to, jam, kaip perleidėjui, priklausė 50/2200 dalys žemės sklypo, kurios reikalingos jam priklausančio gyvenamojo namo dalies eksploatacijai, todėl gyvenamosios patalpos dalies perleidimas galimas tik kartu su žemės sklypu. Esant imperatyviam draudimui užsieniečiui perleisti žemės sklypą, negalimas ir gyvenamosios patalpos perleidimas užsieniečio nuosavybėn perleidimas, nes Žemės įstatymo 30 str. 7 d. taip pat yra imperatyvi. Be to, teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles. O būtent – neatkreipė dėmesio į tai, kad sutartyje aiškiai išreikšta valia dovanoti žemės sklypą su pastatais (patalpomis), o ne du skirtingus daiktus – žemės sklypo dalį su gyvenamosiomis patalpomis name. Bylos medžiaga tai nepaneigta ir neįrodyta, kad buvo siekiama sudaryti dviejų savarankiškų daiktų dovanojimo sutartį. Apelianto teigimu, tai, kad nepareikštas reikalavimas dėl gyvenamosios patalpos perleidimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, laikytina pirmosios instancijos teismo sprendimo netikslumu (CPK 141 str.). Kadangi atsiliepime į ieškinį tokį reikalavimą jis yra pareiškęs, todėl šis klausimas turėjo būti išspręstas parengiamajame teismo posėdyje.

7Tretysis asmuo N. P. prisideda prie V. P. apeliacinio skundo ir prašo jį tenkinti.

8Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti skundžiamą apylinkės teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad, priešingai nei teigia apeliantas, jis pagrįstai patrauktas atsakovu ir pagrįstai iš jo priteistos bylinėjimosi išlaidos. Sandorio dalis dėl gyvenamojo namo dalies perleidimo K. P. šioje byloje negali būti pripažinta negaliojančia, nes nepažeidžia viešojo intereso, o tik V. P. privačius interesus. Teismas sprendime išsamiai argumentavo, dėl kokių procesinės ir materialinės teisės normų sandorio dalis dėl gyvenamojo namo dalies perleidimo negali būti pripažinta negaliojančia.

9Apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

10Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškovo Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro ieškinį dėl žemės sklypo su pastatais dovanojimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia ir teisinės registracijos panaikinimo bei atmetė atsiliepime į ieškinį atsakovo V. P. ir trečiojo asmens N. P. prašymą, jog negaliojančiu taip pat būtų pripažinta ir sandorio dalis dėl gyvenamojo namo dalies perleidimo K. P.. Byloje nenustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, numatyti CPK 329 str.

11Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str. 3 d. nurodyta, kad žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str. 3 d. įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 2 str. 1 ir 2 d., užsienio subjektai – užsieniečiai – yra užsienio valstybių piliečiai ir užsienio valstybių nuolatiniai gyventojai, taip pat Lietuvos Respublikos nuolatiniai gyventojai, neturintys Lietuvos Respublikos pilietybės. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, atsakovė K. P. pripažintina užsienio subjektu (užsieniečiu), todėl sprendžiant jos nuosavybės teisių į žemę Lietuvoje klausimą pagrįstai taikytinos aukščiau nurodyto Konstitucinio įstatymo normos. Atsižvelgiant į tai, kad K. P. yra Rusijos Federacijos pilietė, t. y. nepatenka į Konstitucinio įstatymo 4 str. išvardytų subjektų sąrašą, jai Lietuvoje draudžiama įsigyti nuosavybės teise žemę, vidaus vandenis ir miškus. Tačiau, priešingai apelianto argumentams, įstatymai nenumato draudimo perleisti nekilnojamąjį turtą (šiuo atveju – statinio dalies). Apeliantas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo vadovautis LR Žemės įstatymu. Žemės įstatymo 30 str. 7 d. kalbama apie perleidžiamus butus ar kitas patalpas daugiabučiame name. Tuo tarpu ginčo atveju gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (vieno buto pastatai) (b. l. 9-13). Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi CK 4.105 str. Kaip matyti, tiek K. P., tiek V. P. valia sudaryti sandorį nekėlė abejonių. Byloje nėra jokių duomenų, jog turtui naudotis negalėtų būti nustatytas servitutas ar pan., tuo labiau, kad šalys yra artimi giminaičiai.

12Teismo vertinimu, sandorio dalis dėl gyvenamojo namo dalies perleidimo šioje byloje taip pat negali būti pripažinta negaliojančia, kadangi nepažeidžia viešojo intereso, o tik V. P. privačius interesus. Būtent viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Todėl kiekvienąkart, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, bus pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos vertybės pažeidimas nėra vienintelis reikalavimas, kad tam tikras interesas būtų pripažintas viešuoju. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad viešojo intereso kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (Konstitucinio Teismo 1997-05-06 nutarimas). Tokiu būdu, šioje byloje esantys atsakovai, manydami, kad atmestas prašymas negaliojančiu pripažinti ir sandorio dalis dėl gyvenamojo namo dalies perleidimo K. P. kaip nors pažeidžia jų teises ir teisėtus interesus, į teismą gali kreiptis bendra ginčo teisenos tvarka.

13Teismas atmeta skundo argumentą, jog apeliantas byloje nepagrįstai įtrauktas atsakovu. Kaip nustatyta, apeliantas V. P. laisva valia sudarė būtent imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantį sandorį. Ieškovas Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašė pripažinti negaliojančia ir panaikinti šio sandorio dalį. Atsižvelgiant į tai, kad V. P. pagrįstai patrauktas atsakovu, o ieškinį patenkinus, pagrįstai bylinėjimosi išlaidos priteistos iš abiejų atsakovų.

14Apeliacinės instancijos teismas iš esmės taip pat sutinka ir su kitais pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais, todėl jų nekartoja. Iš to kas pasakyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados priimant skundžiamą sprendimą pagrįstos įrodymais, kurie nekelia abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ir tarpusavio ryšiu (CPK 177, 180, 183 ir 185 str.), tinkamai taikant materialinės ir procesinės teisės normos. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas ištyrė visus reikšmingus įrodymus ir bylos aplinkybes, kurių visumą teisiškai įvertino. Todėl teisėtą ir pagrįstą sprendimą apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1d. 1 p.).

15Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

16Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai