Byla e2-403-186/2017
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Solid Baltic Group“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutarties, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Solid Baltic Group“ ieškinį atsakovams M. S., R. S., V. S., uždarajai akcinei bendrovei „Juridinė paslauga“ dėl žalos atlyginimo.

3Teismas

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė BUAB „Solid Baltic Group“ (toliau ir – Bendrovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų M. S., R. S., V. S., UAB „Juridinė paslauga“ 149 136,48 Eur žalos atlyginimo, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Atsakovų M. S. ir R. S. (buvusių bankrutavusios įmonės vadovų) atžvilgiu ieškinys pareikštas Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnyje ir Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu, o atsakovų V. S. ir UAB „Juridinė paslauga“ (buvusios / dabartinės bankrutavusios įmonės akcininkių) atžvilgiu – CK 2.50 straipsnio 3 dalyje ir ĮBĮ 8 straipsnio 1 ir 4 dalyse įtvirtintais pagrindais.
  2. Ieškovės prašymu Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 28 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – atsakovų turto areštą.
  3. Atsakovė V. S. dėl šios nutarties pateikė atskirąjį skundą, kuriame nurodė, kad ieškinys jos atžvilgiu prima facie nepagrįstas.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 5 d. nutartimi panaikino 2016 m. lapkričio 28 d. nutarties dalį, kuria taikytas atsakovės V. S. turto areštas, ir ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones šios atsakovės atžvilgiu atmetė; likusią nutarties dalį paliko galioti nepakeistą.
  2. Teismas sutiko su atskirojo skundo argumentais, kad nesant ieškinyje nurodyto konkretaus laikotarpio, per kurį atsakovė V. S. padarė žalą Bendrovei, nesant nurodytų jos, kaip akcininkės, privalomų atlikti, bet neatliktų veiksmų, Bendrovės vadovais esant kitiems asmenims, ieškinys šiai atsakovei negali būti vertinamas kaip tikėtinai pagrįstas.

8III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

9

  1. Ieškovė BUAB „Solid Baltic Group“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
    1. Ieškinyje buvo nurodyta, kad BUAB „Solid Baltic Group“ steigėja ir vienintele akcininke buvo V. S., o Bendrovės direktoriaus pareigas nuo 2013 m. balandžio 29 d. iki 2014 m. birželio 20 d. ėjo R. S.. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 12 d. nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo konstatuota, kad Bendrovė tapo nemoki 2013 metais. Taigi, V. S. turėjo pareigą domėtis Bendrovės finansine padėtimi ir jau 2013 metais, siekiant apsaugoti įmonės kreditorių interesus, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo (ĮBĮ 8 str. 1 d.). Atsakovė tokių veiksmų nesiėmė. Bankroto administratoriui nebuvo perduoti Bendrovės dokumentai, todėl administratorius neturi galimybės nustatyti tikslaus įmonės kreditorių sąrašo, tačiau įsiskolinimai kreditoriams pradėjo formuotis tuo metu, kai atsakovė buvo vienintelė Bendrovės akcininkė.
    2. Vienintelė akcininkė V. S. ir buvęs Bendrovės vadovas R. S. yra susiję asmenys – buvę sutuoktiniai. Nors jie oficialiai išsiskyrę, tačiau turi du nepilnamečius vaikus ir kartu gyvena. Atsakovas R. S. valdo V. S. nuosavybės teise priklausantį automobilį VW Passat Variant. Iš šių aplinkybių akivaizdu, kad atsakovė negalėjo nežinoti apie Bendrovės finansinę būklę.
    3. Teismas buvo įpareigojęs ieškovę pašalinti ieškinio trūkumus, nes ieškinyje nebuvo nurodyta, kuriam iš atsakingų asmenų atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kuriuo laikotarpiu jie nevykdė šios pareigos, kokio dydžio kreditorių reikalavimai padidėjo ar atsirado šiais laikotarpiais. Ieškovė patikslino ieškinį, kurį teismas priėmė, vadinasi, teismui nekilo abejonių dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo.
    4. Bankroto administratorius atstovauja Ieškovei ir įmonės kreditoriams, kurie dėl nesąžiningų atsakovų veiksmų yra patyrę žalos, byloje egzistuoja viešasis interesas, todėl teismas turi teisę netenkinti prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tuomet, kai yra neabejotinų duomenų apie atsakovų galimybę įvykdyti jiems nepalankų teismo sprendimą. Priešingu atveju tai reikštų nepagrįstą teismo atsisakymą ginti viešąjį interesą.
  2. Atsakovė V. S. prašo atmesti ieškovės atskirąjį skundą. Atsiliepime nurodo šiuos atsikirtimus:
    1. Ieškovė prašo priteisti iš Bendrovės akcininkės V. S. 149 136,48 Eur Bendrovei padarytos žalos, laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (CK 2.50 str. 3 d., ĮBĮ 8 str. 1 ir 4 d.), tačiau apart deklaratyvių teiginių, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Ieškovės teiginiai yra prieštaringi, ieškovė nėra įsitikinusi jų tikrumu, kas verčia abejoti dėl paties ieškinio, o kartu ir dėl laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo atsakovės V. S. atžvilgiu. Kasdienėje bendrovės veikloje V. S. nedalyvavo, todėl jai negalėjo būti žinoma Bendrovės finansinė situacija, jos mokumas ar skolos kreditoriams. V. S. kaip akcininkė neturi pareigos perduoti administratoriui Bendrovės dokumentus.
    2. V. S. ir R. S. išsiskyrė 2004 m. rugsėjo 21 d. Jie gyvena atskirai. Automobilis VW Passat Variant priklausė V. S., valdytoju / naudotoju buvo nurodyta Bendrovė. Kaip šios aplinkybės patvirtina V. S. žinojimą apie Bendrovės įsiskolinimus kreditoriams ar sudaromus sandorius, nenurodyta.
    3. Ieškovė patikslintame ieškinyje teismo prašomų įrodymų taip ir nepateikė, žalą prilygino visai kreditorių finansinių reikalavimų sumai. Patikslinto ieškinio teiginys, kad V. S. pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo atsirado 2013 metais, nepagrįstas jokiais įrodymais.
    4. Ieškovės cituojama teismų praktika dėl viešojo intereso šiuo atveju neaktuali, nes neįrodyti jokie atsakovės V. S. neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, žala apskaičiuota netinkamai. Be to, V. S. dirba, gauna stabilias pajamas, turi nekilnojamojo turto, todėl turi visas galimybes įvykdyti teismo sprendimą.
  3. Kitų atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Apeliacine tvarka byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pats panaikino savo ankstesnės nutarties dalį, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės vienam iš atsakovų.
  2. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu ieškovas tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, tikėtinas ieškinio pagrįstumas yra viena iš būtinų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.
  3. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo atliekamas preliminarus (lot. prima facie) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-107-516/2016).
  4. Nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimas atlyginti bankrutavusiai Bendrovei (jos kreditoriams) padarytą žalą atsakovei V. S. pareikštas tuo pagrindu, kad ji kaip Bendrovės akcininkė laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovė įrodinėja, kad atsakovė V. S. jau 2013 m. turėjo žinoti, kad Bendrovė yra nemoki, nes ji tuo metu buvo vienintelė Bendrovės akcininkė, o jos sutuoktinis buvo Bendrovės vadovas. Ieškinyje nurodytas ne tik faktinis, bet ir teisinis reikalavimo pagrindas – CK 2.50 straipsnio 3 dalis, ĮBĮ 8 straipsnio 1 ir 4 dalys. Ieškovė išsamiai išdėstė aplinkybes, kurios, jos manymu, patvirtina visas sąlygas, būtinas taikyti atsakovei V. S. civilinę atsakomybę, ir pateikė įrodymus, kurie, ieškovės teigimu, patvirtina šias aplinkybes. Preliminariai įvertinus šioje byloje pareikštą ieškinį, negalima konstatuoti, kad tokie reikalavimai atsakovei V. S. apskritai negalėtų būti patenkinti. Juolab kad ir kasacinio teismo praktikoje (kuri, beje, yra cituojama ir ieškovės ieškinyje) yra ne kartą pasisakyta dėl galimybės taikyti akcininkui atsakomybę už padarytą žalą dėl laiku neinicijuoto bendrovės bankroto proceso.
  5. Pirmosios instancijos teismas, 2016 m. lapkričio 28 d. nutartyje pripažinęs, kad ieškovė tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimus visiems atsakovams, vėlesnėje, t. y. 2016 m. gruodžio 5 d. nutartyje, įvertinęs atsakovės V. S. atskirojo skundo argumentus, padarė priešingą išvadą – kad šiai atsakovei pareikšti reikalavimai nėra tikėtinai pagrįsti. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti bei jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. Ar šioje byloje ieškovės pareikštas materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus visus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas šioje nutartyje išsamiau nepasisako dėl šalių argumentų, kuriais jos grindžia savo pozicijas dėl ieškovės pareikštų reikalavimų pagrįstumo / nepagrįstumo.
  6. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko preliminarų ieškinio vertinimą, todėl nepagrįstai tenkino atsakovės V. S. atskirąjį skundą ir panaikino savo ankstesnės nutarties dalį, kuria šiai atsakovei buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Dėl šio procesinės teisės normų pažeidimo skundžiama nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės, atmetant atsakovės V. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutarties.

12Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

13panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti atsakovės V. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutarties.

Proceso dalyviai
Ryšiai