Byla 1A-620-594/2017
Dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo P. G., R. M., A. O. ir M. D. buvo pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį ir nuteisti:

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės, sekretoriaujant Ingai Mieldažytei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, nuteistajam M. D., nuteistojo gynėjui advokatui Vaclovui Kochanskui, nukentėjusiųjų S. P. ir I. P. įgaliotam atstovui K. Ž.,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų I. P. ir S. P. įgalioto atstovo K. Ž. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo P. G., R. M., A. O. ir M. D. buvo pripažinti kaltais pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį ir nuteisti:

3- P. G. 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme, kuri BK 641 straipsnio pagrindu buvo sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant jam sumažintą 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, į jos laiką įskaitant sulaikyme išbūtą laiką nuo 2016 m. birželio 3 d. iki 2016 m. birželio 5 d. (BK 66 straipsnis). Vadovaujantis BK 75 straipsniu, P. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį per šį laiką neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 60 (šešiasdešimt) valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, įpareigojant juos atlikti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Kardomosios priemonės – rašytinis įpareigojimas neišvykti, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktos nepakeistos, kardomoji priemonė – dokumento paėmimas po nuosprendžio paskelbimo panaikinta.

4- R. M. 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri BK 641 straipsnio pagrindu buvo sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant jam sumažintą 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę, į jos laiką įskaitant sulaikyme išbūtą laiką nuo 2016 m. birželio 8 d. iki 2016 m. birželio 10 d. (BK 66 straipsnis). Vadovaujantis BK 75 straipsniu, R. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį per šį laiką neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 20 (dvidešimt) valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, įpareigojant juos atlikti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Kardomosios priemonės – rašytinis įpareigojimas neišvykti, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktos nepakeistos, kardomoji priemonė – dokumento paėmimas po nuosprendžio paskelbimo panaikinta.

5- A. O. 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri BK 641 straipsnio pagrindu buvo sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant jam sumažintą 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę, į jos laiką įskaitant sulaikyme išbūtą laiką nuo 2016 m. birželio 8 d. iki 2016 m. birželio 10 d. (BK 66 straipsnis). Vadovaujantis BK 92 straipsniu, A. O. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, paskiriant A. O. auklėjamojo poveikio priemones – elgesio apribojimą dvylikai mėnesių nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, įpareigojant per šį laikotarpį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. bei nemokamus auklėjamojo pobūdžio darbus sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį poveikį, įpareigojant išdirbti 20 (dvidešimt) valandų per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo. Kardomosios priemonės – rašytinis įpareigojimas neišvykti, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktos nepakeistos, kardomoji priemonė – dokumento paėmimas po nuosprendžio paskelbimo panaikinta.

6- M. D. 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme, kuri BK 641 straipsnio pagrindu buvo sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant jam sumažintą 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, į jos laiką įskaitant sulaikyme išbūtą laiką nuo 2016 m. birželio 2 d. iki 2016 m. birželio 4 d. (BK 66 straipsnis). Vadovaujantis BK 75 straipsniu, M. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį per šį laiką neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, pradėti dirbti, neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi, paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemonę – 80 (aštuoniasdešimt) valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, įpareigojant juos atlikti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Kardomosios priemonės – rašytinis įpareigojimas neišvykti, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumentų paėmimas, iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktos nepakeistos.

7Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies: iš M. D., P. G., R. M. ir A. O. solidariai priteisiant 75 eurus I. P., 1075 eurų – S. P.; I. P. ieškinio dalis dėl 625 eurų ir S. P. ieškinio dalis dėl 25 eurų atmesta, ieškiniai dėl neturtinės žalos tenkinti – solidariai iš M. D., P. G., R. M. ir A. O. priteisiant 4000 eurų I. P. ir 4000 eurų S. P..

8Iš M. D., P. G., R. M. ir A. O. solidariai išieškotos nukentėjusiąsias atstovavusio įgalioto atstovo atstovavimo išlaidos: I. P. 700 eurų, S. P. – 700 eurų.

9Teisėjų kolegija

Nustatė

10

  1. M. D., P. G., R. M. ir A. O. Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 d. nuosprendžiu buvo pripažinti kaltais pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, už tai, kad 2016 m. gegužės 10 d., laikotarpyje nuo 23 val. iki 24 val., veikdami kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą, iš anksto susitarę ir turėdami tikslą įsibrauti į patalpą bei pagrobti svetimą turtą, P. G. vairuojamu automobiliu „Mercedes Benz“, valstybinis numeris ( - ) atvykę į ( - ) ir P. G. likus laukti automobilyje, o M. D. kartu su nepilnamečiu A. O., asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteismini tyrimas išskirtas į atskirą tyrimą, ir R. M. nuėjus prie gyvenamojo namo, esančio ( - ), ir priklausančio I. P., kur R. M. pasilikus kieme prie gyvenamojo namo stebėti aplinką, jog niekas nesutrukdytų daromam nusikaltimui, M. D., veikdamas kartu su nepilnamečiu A. O. ir asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą, panaudoję fizinę jėgą ir taip atidarę užkabintas gyvenamojo namo duris, įsibrovė į I. P. priklausantį gyvenamąjį namą, patekę į kambarį, bendrais veiksmais panaudoję fizinį smurtą prieš lovose gulinčias I. P. ir S. P., reikalavo atiduoti pinigus, o būtent: A. O. I. P. neleido atsikelti iš lovos ir vyniodamas ant kaklo lipnią juostą, taip grasindamas pasmaugti, padarė nukentėjusiajai I. P. kraujosruvas odoje ir poodyje kaktos kairėje pusėje, kairio smilkinkaulio speninės ataugos – kairės ausies kaušelio srityje ir kairėje plaštakoje, odos nubrozdinimą kairio smilkinkaulio speninės ataugos srityje, muštinę žaizdą kairės ausies kaušelio krašte, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, o M. D. S. P. neleisdamas atsikelti iš lovos, bandydamas į burną įkišti skudurą ir spirdamas į kairę koją, padarė jai kraujosruvą odoje ir poodyje kairės blauzdos išorinio paviršiaus – kairės kojos išorinės kulkšnies srityje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, ir taip atimdami galimybę nukentėjusiosioms priešintis, toliau saugodami, kad I. P. ir S. P. neatsikeltų ir nepasišalintų, apieškojo kambarius ir bendrais veiksmais iš kambaryje buvusios spintos pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiajai I. P. priklausančius 700 eurų, iš po pagalvės ištraukė ir pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiajai S. P. priklausančius 1100 eurų, tokiu būdu padarė nukentėjusiajai I. P. 700 eurų turtinę žalą, o nukentėjusiajai S. P. – 1100 eurų turtinę žalą.
  2. Apeliaciniu skundu nukentėjusiųjų I. P. ir S. P. įgaliotas atstovas K. Ž. prašo pakeisti Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistajam M. D. paskirtos bausmės – skirti jam 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę ir netaikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo.
    1. Pasak nukentėjusiųjų įgalioto atstovo, būtent nuteistasis M. D. organizavo I. P. ir S. P. apiplėšimą, tam tikslui jis surado ir pasitelkė dar 4 asmenis, ką teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir pats nuteistasis. Siekdamas nuslėpti plėšimą padariusių asmenų tapatybes, M. D. organizavo maskuojamų kaukių paruošimą, panaudojo lipnią juostą nukentėjusiųjų užtildymui. Į gyvenamąsias patalpas įsibrovė panaudodamas fizinę jėgą bei nupjaudamas telefoninio ryšio laidus. Nors apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu M. D. nurodė, jog apiplėšimą įvykdė neturėdamas kur gyventi, o už gautus pinigus ketino išvykti į užsienį, tačiau, nukentėjusiųjų žiniomis, nuolatinę gyvenamąją vietą nuteistasis turėjo. Nei turtinės, nei neturtinės žalos nukentėjusiosioms M. D. neatlygino, nors tokią galimybę turėjo – nukentėjusiųjų duomenimis, jis pardavė savo giminaičio sodybą. Jis negrąžino ir 350 eurų, kurie jam teko iš pagrobto turto.
    2. Apeliaciniu skundu pažymima, kad nuteistojo gailestis yra apsimestinis, o konstatuodamas M. D. atsakomybę sunkinančias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nusikalstama veika buvo įvykdyta iš savanaudiškų paskatų (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas) bei veika padaryta asmeniui, kuris dėl savo amžiaus buvo bejėgiškos būklės (BK 60 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Be to, sprendžiant M. D. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, apylinkės teismas neįvertino, kad nuteistasis į nusikalstamos veikos vykdymą įtraukė nepilnametį asmenį, veikė tiesiogine tyčia, savanaudiškais tikslais, siekdamas neteisėto praturtėjimo.
  3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusiųjų įgaliotasis atstovas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė D. Rutkauskaitė su pateiktu apeliaciniu skundu iš esmės sutiko, nurodydama tik tai, kad vertinamu atveju negali būti sprendžiamas klausimas dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad veika padaryta dėl savanaudiškų paskatų (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kadangi pats nusikaltimas savanaudiškas.
  4. Nukentėjusiųjų S. P. ir I. P. įgalioto atstovo apeliacinis skundas atmetamas.
  5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu nukentėjusiųjų įgalioto atstovo skundu nėra ginčijama nuteistųjų kaltė ir jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimas, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Apeliaciniu skundu nesutinkama tik su nuteistajam M. D. paskirta bausme, prašant skirti jam 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę ir netaikyti jam laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo.
  6. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam M. D. paskirtos bausmės, visų pirma pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.
    1. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Sutinkamai su komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys.
  7. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę M. D., atsižvelgė į tai, kad asmuo yra teisiamas pirmą kartą, nors praeityje ir buvo baustas administracine tvarka, tačiau nuteistojo gyvenamosios vietos seniūno yra charakterizuojamas teigiamai (b. t. 2, b. l. 140), pripažino savo nusikalstamais veiksmais padarytą žalą, sutiko ją atlyginti, tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu to padaryti negalėjo dėl pajamų trūkumo. Įvertino vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi dėl jos įvykdymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimas padarytas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Visumos šių aplinkybių pagrindu, pirmosios instancijos teismas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje, M. D. skyrė vienintelę komentuojamo straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, jos dydį nustatydamas mažesnį nei sankcijos vidurkis, o BK 75 straipsnio pagrindu bausmės vykdymą atidėjo 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui. Nesutikti su šiuo skundžiamo apylinkės teismo sprendimu, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
  8. Bylos duomenimis nustatyta, kad M. D. yra nevedęs, turi profesinį išsilavinimą, po skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos įvykdymo buvo susiradęs darbą - įsidarbino UAB „L.“ (bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu). Anksčiau buvo registruotas darbo biržoje, tačiau nedarbo išmokos negaudavo (b. l. 141, t. 2). ( - ) rajono savivaldybės administracijos ( - ) seniūnijos iš esmės charakterizuojamas teigimai, pažymint, kad M. D. iki savo globėjo mirties buvo tvarkingas, aplinkiniams nekeliantis jokių rūpesčių jaunuolis, kurio elgesys kiek pasikeitė po globėjo mirties (b. t. 2, b. l. 140). Vertinant tokį nuteistojo elgesio pokytį, atsižvelgtina ir į jo medicininius dokumentus. Kaip nustatyta VšĮ ( - ) poliklinikos 2016 m. rugpjūčio 16 d. pažyma, M. D. buvo gydytas nuo vidutinio sunkumo depresijos (b. t. 2, b. l. 124), kas įvertinus pakankamai jauną nuteistojo amžių (gydymo laikotarpiu jam buvo vos 10 metų) leidžia pagrįstai teigti, jog nuteistasis ne visuomet gebėjo susitaikyti su iškilusiais sunkumais, ką neabejotinai patvirtina ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos įvykdymo nurodomos priežastys – nuteistojo teigimu, apiplėšti močiutes jis sumanė norėdamas gauti pinigų, kurių pagalba jis galėtų išvykti į užsienį, kadangi nusikaltimo padarymo metu jis neturėjo kur gyventi, nedirbo, jo finansinė padėtis buvo sunki. Nors apeliaciniu skundu teigiama, kad tokie M. D. teiginiai skundžiamu nuosprendžiu turėjo būti vertinami kritiškai, kadangi, nukentėjusiųjų žiniomis, M. D. turėjo gyvenamąją vietą gretimame kaime, kur gyveno savo giminaičių sodyboje, tačiau pagrindo netikėti nuteistojo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra. Analogiškas aplinkybes jis iš esmės išdėstė ir apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, o apeliaciniame skunde pateikiama nukentėjusiųjų versija apie M. D. gyvenamąją vietą nėra pagrįsta jokiais objektyviais bylos duomenimis, ji nepatvirtina fakto, jog nuteistasis, net ir turėdamas kur gyventi, iš tiesų ten gyveno. Be to, ši aplinkybė nebuvo vienintelis faktorius, lėmęs pirmosios instancijos teismo apsisprendimą M. D. skirti 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę ir, taikant BK 75 straipsnio nuostatas, atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
    1. Motyvuojant šią išvadą svarbu paminėti ir tai, kad nors praeityje M. D. ir buvo baustas administracine tvarka, tačiau bylos duomenimis užfiksuoti tik du jo įvykdyti administraciniai teisės pažeidimai (administraciniai nusižengimai), kurie, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra susiję su skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymu ar jos įvykdymo priežastimis – ėjo neapšviestu kelkraščiu tamsiuoju paros metu be atšvaito, viešoje vietoje vartojo alkoholinius gėrimus (alų) (b. t. 2, b. l. 121-122), todėl teigti, jog nuteistasis yra linkęs nepaisyti visuomenėje egzistuojančių taisyklių, ar kad jis nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos jo vertybių orientacijos, kas itin svarbu sprendžiant asmeniui skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, nėra jokio teisinio pagrindo. Šiame kontekste, vertinant pateikto apeliacinio skundo argumentus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad praeityje M. D. teistas nebuvo, skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuojama nusikalstama veika yra pirmasis jo teisės pažeidimas, užtraukiantis baudžiamąją atsakomybę. Sprendžiant iš jo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų visumos, akivaizdu, kad dėl neteisėtų savo veiksmų ir nukentėjusiosioms padarytos žalos M. D. nuoširdžiai gailisi, kas skundžiamu nuosprendžiu buvo pagrįstai pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nors apeliaciniu skundu su tokia apylinkės teismo išvada ir nesutinkama, teigiant, kad nuteistojo gailėjimasis yra apsimestinis, tačiau abejoti M. D. nuoširdumu pagrindo nėra. Juo labiau, kad ir apeliacinės instancijos teisme nuteistasis nurodė, jog po nusikaltimo padarymo buvo nuvykęs pas nukentėjusiąsias, prašė jų atleidimo atsiklaupęs ant kelių ir, kiek jis suprato iš nukentėjusiųjų veiksmų, šios jam atleido. Ši aplinkybė objektyviais nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nebuvo paneigta, nukentėjusiosios pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu dėl atlikto sutrumpinto įrodymų tyrimo apklaustos nebuvo, prieštaravimų bylą nagrinėti sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, nebuvo, o vien tai, kad nukentėjusiųjų įgaliotas atstovas nematė, kad M. D. būtų atsiprašęs nukentėjusiųjų, atmesti nuteistojo teiginių pakankamo pagrindo nesudaro.
    2. Analogiškais motyvais atmestini ir nukentėjusiųjų įgalioto atstovo teiginiai dėl M. D. vengimo atlyginti nukentėjusiosioms padarytą žalą. Nors duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis būtų pradėjęs atlyginti savo nusikalstamais veiksmais nukentėjusiosioms padarytą žalą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra, tačiau atkreiptinas dėmesys į sunkią nuteistojo finansinę padėtį, kurią jis įvardino tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, paaiškindamas, jog jo atžvilgiu taikant kardomąją priemonę – dokumento paėmimą, jam sunku susirasti darbą, tačiau ją panaikinus jis tikisi, jog jo finansinė būklė iš esmės pagerės ir jis galės atlyginti žalą. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad M. D. galėjo atlyginti padarytą žalą iš lėšų gautų pardavus nekilnojamąjį turtą, tačiau kaip nurodė M. D. gynėjas, tokių lėšų nuteistasis negavo, nes buvo apgautas. Esant šiems duomenims, manyti, jog atlyginti žalą nukentėjusiosioms nuteistasis vengia, teisinio pagrindo nėra.
  9. Griežtinti M. D. paskirtą bausmę ar kitaip sunkinti jo teisinę padėtį (netaikyti BK 75 straipsnio nuostatų), atsižvelgiant į jo vaidmenį padarytos nusikalstamos veikos vykdyme, priešingai nei teigiama nukentėjusiųjų įgalioto atstovo apeliaciniu skundu, juridinio pagrindo taip pat nėra. Nors pagal BK 58 straipsnio 1 dalį, bausmė nusikaltimo bendrininkams skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį, tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, spręsdamas M. D. skirtinos bausmės klausimą, pirmosios instancijos teismas jo vaidmenį įvertino, konstatuodamas, kad analizuojamu atveju būtent jis buvo nusikalstamos veikos organizatorius ir aktyvių veiksmų vykdytojas, todėl dar kartą vertinti šią aplinkybę, kaip jo teisinę padėtį sunkinančią, nėra tikslinga. Konstatuojant šią išvadą pažymėtina ir tai, kad analizuojamu atveju tiek M. D., tiek ir kiti nuteistieji veikė bendrininkų grupėje, kas skundžiamu nuosprendžiu buvo pagrįstai pripažinta jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), į ją buvo atsižvelgta ir skiriant bausmę M. D., jos vykdymą atidedant. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia bausmė nuteistajam paskirta tinkamai įvertinus tiek jo vaidmenį jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, tiek ir kitas bausmių skyrimui reikšmingas aplinkybes. Juo labiau įvertinus tai, kad M. D. buvo teisiamas pirmą kartą, o kitiems jo bendrininkams (išskyrus P. G., kuris iki šios nusikalstamos veikos padarymo jau buvo teistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį) paskirtos bausmės buvo mažesnės nei M. D..
    1. Pripažinti, jog vertinamu atveju M. D. ir kiti bendrininkai veikė organizuotoje grupėje, kas pagal BK 58 straipsnio 2 dalį leistų spręsti griežtesnės bausmės paskyrimo M. D. klausimą, teisinio pagrindo taip pat nėra. Organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį (BK 25 straipsnio 3 dalis). Teismai, spręsdami klausimą dėl organizuotos grupės buvimo, turi atsižvelgti į rengto ar padaryto nusikaltimo (ar nusikaltimų) pobūdį ir sudėtingumą, ar grupės nariai aptarė jo padarymo būdą, vietą, laiką ir kitus svarbius momentus, susitarė dėl kiekvieno užduoties ar vaidmens, numatė priemones, padedančias paslėpti nusikaltimo pėdsakus bei išvengti atsakomybės, ir pan. Inkriminuojant atskiram bendrininkui organizuotos grupės aplinkybę, būtina, kad šis suprastų priklausąs tokiai grupei. Pažymėtina, kad organizuotą grupę, be susitarimo ir tyčios požymių, išskiria būtent vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas. Atribojant organizuotą grupę nuo bendrininkų grupės turi būti vertinamas organizuotumo lygis. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad M. D. vertinamu atveju vakare prieš plėšimą nuėjo iki nukentėjusiųjų namo, tačiau vienas jų apiplėšti nedrįso, todėl paprašė draugų eiti kartu. Visi kaltinamieji susikarpė kaukes iš pėdkelnių, turėjo pirštines. Tačiau, sprendžiant iš nuteistųjų pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų visumos, plėšti nukentėjusiųjų jie važiavo iš esmės neapsitarę, nepasiskirstę vaidmenimis, tai aptarė tik išlipę iš automobilio prie nukentėjusiųjų namo, name viskas vyko greitai, kiekvienas iš nuteistųjų elgėsi savo nuožiūra, iš esmės jokių nurodymų nei iš M. D., nei iš kitų asmenų gavę nebuvo, jokiais nurodymais iš esmės nesivadovavo, apklausiami pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jie iš esmės negalėjo įvardinti ir kiekvieno iš nusikaltime dalyvavusių asmenų veiksmų. Esant šiems duomenims, teigti, jog nuteistųjų veiksmai tiek plėšimo metu, tiek iki jo pasiekė tokį organizuotumo lygį, kuriam esant būtų galima pripažinti, jog asmenys veikė organizuotoje grupėje, nėra jokio objektyvaus pagrindo.
  10. Sutikti su nukentėjusiųjų įgalioto atstovo apeliacinio skundo teiginiais, jog vertinamu atveju nusikaltimas buvo įvykdytas iš savanaudiškų paskatų, o pirmosios instancijos teismas to nepagrįstai nepripažino M. D. atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas), teisinio pagrindo taip pat nėra. Šiuo aspektu pažymėtina, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas įvardija dvi atskiras sunkinančias aplinkybes, iš kurių viena yra savanaudiškos paskatos. Savanaudiška paskata paprastai laikomas asmens siekis gauti bet kokios turtinės naudos arba išvengti materialinių išlaidų. Kai kuriose BK specialiojoje dalyje įtvirtintose nusikalstamų veikų sudėtyse savanaudiškos paskatos ar turtinė nauda yra nustatytos kaip pagrindinis nusikalstamos veikos sudėties požymis, kurį būtina įrodyti kvalifikuojant veiką pagal atitinkamą straipsnį. Tokiu atveju teismas į aplinkybę, įtvirtintą kaip nusikaltimo sudėties požymis, skirdamas bausmę neatsižvelgia (BK 60 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu kitos nusikalstamos veikos vien tik savo esme yra savanaudiškos, jas darydamas asmuo siekia praturtėti, gauti turtinę naudą, todėl asmeniui skiriant bausmę už šias veikas savanaudiškų paskatų kaip atsakomybę sunkinančios aplinkybės papildomai inkriminuoti nereikia. Vertinant šias aplinkybes nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste akcentuotina, kad plėšimas, kaip nusikaltimas, pats savo esme yra daromas dėl materialinės naudos, todėl sunkinančios aplinkybės, įtvirtintos BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punkte pripažinimas M. D. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, šiuo atveju, priešingai nei tai konstatuojama apeliaciniu skundu, būtų ne tik nepagrįstas, bet ir prieštarautų vieningai šiuo klausimu formuojamai teismų praktikai.
  11. Nepagrįstas ir nukentėjusiųjų įgalioto atstovo prašymas pripažinti M. D. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 6 punkte – veika padaryta asmeniui, kuris dėl ligos, neįgalumo, senatvės ar kitų priežasčių buvo bejėgiškos būklės. Ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė konstatuojama tik pripažinus, kad nukentėjusysis dėl išvardytų priežasčių buvo bejėgiškos būklės. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą nuoseklią praktiką, pripažįstant asmenį kaltu dėl nusikaltimo prieš bejėgiškos būklės žmogų, turi būti vertinamos aplinkybės, susijusios su tuo, ar nukentėjusysis galėjo gintis, aktyviai pasipriešinti kaltininkui ar kitaip vengti pavojaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-77/2010, 2K-146/2014). Nagrinėjamoje byloje vien tos aplinkybės, kad nukentėjusiosios nusikaltimo padarymo metu buvo garbaus amžiaus – nesuteikia pagrindo preziumuoti, kad jos buvo ir bejėgiškos būklės. Priešingai, sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir tinkamai pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visumos, akivaizdu, kad vertinamu atveju nukentėjusiosios nesipriešino ne dėl savo amžiaus, bet dėl nuteistųjų grasinimų, nusikaltimo darymo metu buvusios situacijos (buvo nakties metas, nukentėjusios gulėjo lovoje), kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog pirmosios instancijos teismas šios M. D. atsakomybę sunkinančios aplinkybės nepripažino pagrįstai.
  12. Įvertinus aukščiau paminėtas nuteistojo M. D. asmenybę bei veikos pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, atsižvelgiant į tai, kad vertinamu atveju jis yra teisiamas pirmą kartą, nuteistajam paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per švelnią nėra pagrindo – paskirtoji bausmė nėra per švelni, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Priimdamas sprendimą M. D. taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, apylinkės teismas bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių taip pat nepažeidė, atsižvelgė ir įvertino visas šio instituto taikymui reikšmingas aplinkybes, kurių visumoje pagrįstai sprendė, jog bausmės tikslai dar gali būti pasiekti M. D. netaikant realios laisvės atėmimo bausmės. Įvertintina ir tai, kad skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiųjų naudai iš nuteistojo (solidariai su kitais nuteistaisiais) yra priteistas gan didelis žalos atlyginimas, dėl ko neabejotina, jog tik būdamas laisvėje M. D. turės objektyvią galimybę per kuo trumpesnį laiką susirasti darbą ir atlyginti savo nusikalstamais veiksmais padarytą žalą. Pažymėtina ir tai, kad kaip galima suprasti iš nukentėjusiųjų įgalioto atstovo paaiškinimų teisme, būtent tai, jog nuteistasis neatlygino žalos, lėmė apeliacinio skundo padavimą dėl bausmės M. D., todėl akivaizdu, jog paskyrus nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę, apeliacinio skundo tikslas dėl žalos atlyginimo pasiektas nebus, kadangi galimybė atlyginti žalą bus apribota. Atsižvelgtina ir į tai, kad po M. D. padarytos nusikalstamos veikos jau praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, tačiau duomenų apie nuteistojo atžvilgiu pradėtus naujus ikiteisminius tyrimus ar nuteisimą teisėjų kolegija neturi. Šiuo aspektu pabrėžtina ir tai, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą M. D. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, kurių taikymas vėlgi sudarys palankias sąlygas jam taisyti savo elgesį teigiama linkme, apribos galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, padės įgyvendinti bausmės paskirtį, o teisių ir pareigų išaiškinimas dėl atsakomybės pažeidus bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas, leidžia pagrįstai manyti, kad M. D. laikysis įstatymų ir nenusikals. Tokiu būdu individualizuota bausmė neabejotinai užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, tuo pačiu sudaro ir prielaidas atlyginti nusikaltimu padarytą žalą. Esant šių aplinkybių visumai neabejotina, jog būdamas laisvėje nuteistasis sugebės pakeisti savo elgesį teigiama linkme ir tapti pilnaverčiu visuomenės nariu.
  13. Manyti priešingai aukštesniajam teismui neleidžia ir tai, kad M. D. ir kitų bendrininkų įvykdytos nusikalstamos veikos padaryme dalyvavo ir nepilnametis asmuo. Ši aplinkybė, vertinant ją kitų anksčiau aptartų duomenų kontekste, sprendžiant M. D. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, esminės reikšmės neturi. Be to, ši aplinkybė buvo žinoma ir pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą nuosprendį, todėl manyti, jog ji nebuvo įvertinta sprendžiant M. D. skirtinos bausmės individualizavimo klausimą, vėlgi nėra jokio objektyvaus pagrindo.
  14. Esant aukščiau išdėstytų duomenų visumai, nukentėjusiųjų įgalioto atstovo apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį paliekant nepakeistą.

11Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

12nukentėjusiųjų I. P. ir S. P. įgaliotojo atstovo K. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

13Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Proceso dalyviai
Ryšiai