Byla e2S-1332-585/2015
Dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo V. Č. atskirąjį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo V. Č. pareiškimas dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo,

Nustatė

2pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti jam bankroto bylą. Jis teigia, kad ekonominio pakilimo laikotarpiu (2005-2006 metais), siekdamas aprūpinti šeimą ir išlaikyti namų ūkį, gerinti prastėjančią savo sveikatos būklę, skolinosi lėšas. Bendra paskolų suma – maždaug 18 825,30 Eur. Tuomet, kai skolinosi lėšas, dirbo elektriku, gaudavo maždaug 1 448,10 Eur darbo užmokestį. Jis tinkamai vykdė savuosius įsipareigojimus, bet, prasidėjus ekonominei krizei, buvo atleistas iš darbo ir tada pradėjo formuotis įsiskolinimai. Vykdyti įsipareigojimus pasidarė ypač sunku, kai susirgo, dėl ko jis buvo pripažintas iš dalies nedarbingu. Pasak pareiškėjo, jo šiuo metu gaunamos pajamos sudaro maždaug 637,16 Eur. Realios pajamos, antstoliams atlikus išskaitas pagal vykdomuosius dokumentus, sudaro 347,54 Eur. Pareiškėjo teigimu, jo pradelsti įsipareigojimai pinigine išraiška sudaro 26 275,33 Eur. Pareiškėjo sutuoktinė neturi galimybių prisidėti prie jo įsipareigojimų dengimo, nes ji pati turi kreditorinių įsipareigojimų ir jos atžvilgiu yra vykdomi išieškojimai. Pasak pareiškėjo, jis neturi nekilnojamojo turto, transporto priemonių, grynųjų pinigų, viršijančių vieną minimaliąją mėnesinę algą, akcijų ir kitų vertybinių popierių. Be to, neturi debitorių ir išlaikytinių. Teigia, jog jo būtiniesiems poreikiams tenkinti yra reikalinga 579,24 Eur suma.

3Suinteresuoti asmenys antstolis Donatas Kisielius, uždarosios akcinės bendrovės „HST komunikacijos“ ir „Šiaulių banko lizingas“ prašė teismo nuožiūra išspręsti pareiškėjo pareiškimą dėl bankroto bylos jam iškėlimo.

4Suinteresuoti asmenys uždarosios akcinės bendrovės „Moment Credit“ ir „Ūkio banko lizingas“ neprieštaravo, kad pareiškėjui būtų iškelta bankroto byla, jeigu bus nustatyta, jog pareiškėjas yra nemokus ir nėra įstatymo numatytų aplinkybių, dėl kurių jam negalėtų būti iškelta bankroto byla.

5Suinteresuoti asmenys akcinės bendrovės „Swedbank“ ir DNB bankas, uždaroji akcinė bendrovė „General Financing“ ir antstolė Brigita Palavinskienė nesutiko su pareiškėjo pareiškimu dėl bankroto bylos jam iškėlimo. Šių suinteresuotų asmenų nesutikimai yra grindžiami panašiais argumentais. Pirma, pareiškėjas nebuvo sąžiningas. Pareiškėjo turtinė padėtis pablogėjo dar 2008-2009 metais, bet jis toliau skolinosi pinigus, nors galėjo ir turėjo suvokti, kad, prisiimdamas vis naujus įsipareigojimus, blogina savo turtinę padėtį ir mažina galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Antra, pareiškėjas nuolat gauna pajamas, iš kurių daromos išskaitos ir dengiami kreditoriniai įsipareigojimai. Trečia, pareiškėjas ketina skirti gaunamas pajamas iš esmės savo poreikiams tenkinti, nenumatydamas pinigų sumos, kuri būtų skirta atsiskaityti su kreditoriais.

6Kiti suinteresuoti asmenys neatsiliepė į pareiškėjo pareiškimą dėl bankroto bylos jam iškėlimo.

7Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 3 d. nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjui bankroto bylą. Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog pareiškėjo pradelsti įsipareigojimai gerokai viršija 25 minimaliąsias mėnesines algas. Pareiškėjo mėnesinės pajamos sudaro maždaug 600 Eur. Pareiškėjas neturi nekilnojamojo ir vertingo kilnojamojo turto. Teismo vertinimu, pareiškėjas atitinka įstatymo kriterijus nemokumui nustatyti (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Be to, nėra įstatymo nustatytų ribojimo iškelti bankroto bylą sąlygų (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalis). Bet, pasak teismo, fizinio asmens nemokumo būklė ir ribojimo iškelti bankroto bylą sąlygų nebuvimas nesudaro besąlygiško pagrindo iškelti asmeniui bankroto bylą.

8Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog pareiškėjas skolinosi lėšas ir tuomet, kai nebuvo sumažintas jo darbo užmokestis, ir tuomet, kai jis sumažėjo. Pasak teismo, pareiškėjas negalėjo nurodyti, kokiais tikslais jis skolinosi lėšas ir kaip jos buvo panaudotos. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino pareiškėjo paaiškinimus, jog, sumažėjus darbo užmokesčiui, trūko lėšų asmeniniams poreikiams tenkinti. Teismo vertinimu, pajamų sumažėjimas turėtų paskatinti asmenį mažinti savo poreikius, o ne imti vieną po kito kreditus. Teismas nustatė, jog pareiškėjas atsiskaitė tik su vienu kreditoriumi. Teismo vertinimu, rūpestingas ir sąžiningas skolininkas turėtų siekti, kad nebedidėtų skolų paketas, ir bent iš dalies atsiskaityti su pirminiais kreditoriais. Pareiškėjas sąmoningai leido susidaryti naujoms skoloms. Teismas, be kita ko, nustatė, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė 2011 m. kovo 22 d. sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią gavo 40 000 Lt kreditą. Pareiškėjas teisme paaiškino, kad 15 000 Lt suma buvo panaudota jo sutuoktinės asmeninėms prievolėms refinansuoti, o kita kredito dalis buvo panaudota šeimos reikmėms. Pasak pirmosios instancijos teismo, vertinant pareiškėjo sąžiningumą, turi būti atsižvelgta į tą aplinkybę, kad jis ir jo sutuoktinė skolinosi lėšas tik savo poreikiams tenkinti. Be to, teismas pažymėjo, jog visos lėšos pasiskolintos iki darbo netekimo ir darbingumo dalies praradimo. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, padarė išvadą, jog pats pareiškėjas sukėlė savo nemokumo būseną. Toks pareiškėjo elgesys negali būti vertinamas sąžiningu kreditorių atžvilgiu. Pareiškėjas neatitinka Fizinio asmens bankroto įstatymo reikalavimų, todėl jam negali būti keliama bankroto byla.

9Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartimi, pareiškė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti pareiškimą dėl bankroto bylos jam iškėlimo.

10Pareiškėjo atskirasis skundas, be kitų argumentų, yra grindžiamas šiais argumentais:

  1. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į sunkią pareiškėjo sveikatos būklę. Pareiškėjo teigimu, jo pateikti įrodymai patvirtina, kad jis serga sunkiomis ligomis, kurios gali sukelti labai rimtas komplikacijas. Todėl jis turi nuolat pirkti vaistus ir pilnavertį maistą. Šie poreikiai negali būti apriboti. Pasak pareiškėjo, skolintos lėšos buvo panaudotos ne tik šeimos reikmėms tenkinti ir skoloms dengti, bet ir jo sveikatos būklei pagerinti;
  2. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas atsiskaitė tik su vienu kreditoriumi. Pasak pareiškėjo, bylos įrodymai patvirtina, jog jis, net ir antstoliams atlikinėjus išskaitas iš jo pajamų, stengėsi, siekė atsiskaityti ir atsiskaitinėjo su kreditoriais;
  3. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino pareiškėją nesąžiningu. Pareiškėjas, kurio visi įsiskolinimai atsirado dar iki Fizinių asmenų bankroto įstatymo įsigaliojimo, nežinojo ir negalėjo žinoti, kad jo skolos bus galimai nurašytos. Be to, pareiškėjas, net ir antstoliams vykdant priverstinius išieškojimus, siekė atsiskaityti ir atsiskaitinėjo su kreditoriais. Pareiškėjas papildomai akcentuoja, kad paskolų suteikimas, nededant pakankamai pastangų, kad būtų įvertinta tikroji besiskolinančio asmens turtinė padėtis, pažeidžia teisės aktų reikalavimus (Civilinio kodekso 6.886 straipsnio 2 dalis, Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, Finansų įstaigų įstatymo 31 ir 32 straipsniai). Profesionalia skolinimo veikla užsiimantys subjektai privalo turėti pakankamas priemones skolininko galimybėms grąžinti paskolą įvertinti ir, suteikdami paskolas, nesiremti vien tik skolininkų teikiama informacija. Kreditoriai, manydami, kad trūksta duomenų mokumui nustatyti, turėtų pareikalauti papildomų duomenų arba apskritai atsisakyti skolinti. Pareiškėjui buvo suteiktos paskolos, todėl preziumuotina, kad jis skolinimosi metu atitiko visus sąžiningumo kriterijus. Be to, pareiškėjas pažymi, jog jis naudojo vartojimo kreditus pagal paskirtį (vartojimo reikmėms), todėl, priešingai negu konstatavo pirmosios instancijos teismas, negali būti laikomas nesąžiningu.

11Suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė DNB bankas prašo atmesti pareiškėjo atskirąjį skundą ir palikti skundžiamą nutartį nepakeistą. Pasak suinteresuoto asmens, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, jog pareiškėjo turtinė padėtis buvo bloga, o jis, nepaisydamas to, vis vien skolinosi lėšas ir taip didino savo įsipareigojimus. Pareiškėjas turėjo ir galėjo suvokti, jog, beatodairiškai sudarinėdamas skolinimosi sandorius, sunkina savo finansinę padėtį ir mažina galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Suinteresuoto asmens vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino pareiškėją nesąžiningu. Suinteresuotas asmuo, oponuodamas pareiškėjo argumentui, kad skolintos lėšos buvo naudojamos vaistams įsigyti, pažymėjo, jog paskolos sutartys buvo sudarytos laikotarpiu nuo 2007 metų iki 2011 metų, o pareiškėjas tik 2012 metais buvo pripažintas iš dalies nedarbingu.

12Suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė „Swedbank“ prašo atmesti pareiškėjo atskirąjį skundą. Suinteresuoto asmens vertinimu, skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Pareiškėjo veiksmai – savo turtinės padėties sunkinimas, prisiimant vis naujus įsipareigojimus, ir neatsiskaitymas su kreditoriais – sudaro pakankamą pagrindą spręsti dėl jo nesąžiningumo.

13Kiti suinteresuoti asmenys neatsiliepė į pareiškėjo atskirąjį skundą.

14Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados

15Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu (atskiruoju) skundu (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

16Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas pareiškėjo atskiruoju skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

17Pirmosios instancijos teismas šios bylos procese pripažino, kad apeliantas buvo nesąžiningas, ir šiuo pagrindu atsisakė kelti jam bankroto bylą. Pagrindinis apelianto pripažinimo nesąžiningu motyvas yra tas, jog jis sistemingai prisiiminėjo kreditorinius įsipareigojimus, kurių tinkamai nevykdė. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, toks apelianto elgesys yra nesąžiningas ir jis šiuo elgesiu nulėmė savo nemokumą. Apeliantas nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo kvalifikacija.

18Galimybė bankrutuoti ir taip atkurti savo mokumą yra suteikiama tik sąžiningiems fiziniams asmenims (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Siekiančio bankrutuoti asmens nesąžiningumas sudaro pagrindą atsisakyti kelti jam bankroto bylą (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas). Civilinėje teisėje galioja prezumpcija, kad kiekvienas teisinių santykių dalyvis yra sąžiningas. Sąžiningu laikomas ir fizinis asmuo, reiškiantis pareiškimą dėl bankroto bylos jam iškėlimo. Prezumpcijos teisinė reikšmė yra ta, jog asmeniui, besiremiančiam aplinkybėmis, sudarančiomis prezumpcijos turinį, nereikia įrodinėti šių aplinkybių. Taigi, fizinis asmuo, reikšdamas pareiškimą dėl bankroto bylos jam iškėlimo, neprivalo įrodinėti, kad jis yra (buvo) sąžiningas. Kita vertus, prezumpcijos, tarp jų – ir sąžiningumo prezumpcija, nėra absoliučios. Jos gali būti paneigtos. Fizinio asmens, siekiančio bankrutuoti, kreditoriai gali įrodinėti, kad jų skolininkas yra (buvo) nesąžiningas. Tas gali būti daroma visomis proceso įstatymo numatytomis ir leistinomis priemonėmis (Civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 2 dalis). Be to, kasacinio teismo vertinimu, fizinių asmenų bankroto bylose egzistuoja viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Remiantis tokiu kasacinio teismo išaiškinimu, fizinių asmenų bankroto bylas galima priskirti prie vadinamųjų nedispozityviųjų bylų, kuriose teismui tenka aktyvesnis negu įprastas vaidmuo. Taigi, teismo, nagrinėjančio fizinio asmens pareiškimą dėl bankroto bylos jam iškėlimo, vaidmuo neapsiriboja bylos dalyvių pateiktų įrodymų vertinimu ir jų įrodinėjamų aplinkybių nustatinėjimu. Vadinasi, teismas, net ir kreditoriams neįrodinėjant, kad skolininkas, siekiantis bankroto, yra (buvo) sąžiningas, suabejojęs jo sąžiningumu, turi teisę, kuri, egzistuojant kasacinio teismo nurodomam viešajam interesui, yra kartu ir pareiga, savo iniciatyva rinkti, jo vertinimu, reikšmingus įrodymus ir nustatinėti, pareiškėjas yra (buvo) sąžiningas ar ne (Civilinio proceso kodekso 179 straipsnio 2 dalis, Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Visgi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks teismo aktyvumas turėtų pasireikšti išimtiniais atvejais, kai yra pakankamai akivaizdžios pareiškėjo nesąžiningumą nulemiančios aplinkybės. Bendraisiais atvejais pareiškėjo kreditoriai, kuriais paprastai yra verslo subjektai, turėtų įrodinėti ir įrodyti skolininko nesąžiningumą. Juo labiau, jog tik patys kreditoriai gali įrodyti / patvirtinti tam tikras aplinkybes, kurios gali būti reikšmingos, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo sąžiningumo (pavyzdžiui, kokius duomenis, susijusius su turtine padėtimi, nurodė ir pateikė skolininkas, siekdamas gauti kreditą, ir panašiai). Be to, ir tais išimtiniais atvejais teismo aktyvumas turi neperžengti protingos ribos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kreditoriams, ypač kreditoriams – verslininkams, neturėtų būti sudarytos galimybės užsiimti pasyvių proceso stebėtojų vaidmenis, teismui sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo sąžiningumo.

19Fizinių asmenų bankroto įstatymas nenumato kriterijų, kuriais remiantis būtų galima pripažinti, kad pareiškėjas yra (buvo) nesąžiningas. Šiame įstatyme, be tiesioginės nuorodos į Civilinio kodekso 6.67 straipsnyje numatytus sandorius, nustatyta, jog teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad jis tapo nemokus dėl kitokių veiksmų, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas). Taigi, bankroto siekiančio fizinio asmens (ne)sąžiningumas yra vertinamojo pobūdžio kategorija. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, pareiškėjas yra (buvo) sąžiningas ar ne. Pareiškėjo nesąžiningumas savaime nesudaro pagrindo atsisakyti iškelti jam bankroto bylą. Sprendžiant pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, turi būti nustatytas priežastinis pareiškėjo nesąžiningumo ir jo nemokumo ryšys. Kitaip tariant, teismas gali atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tada, jeigu nustato, kad fizinio asmens nemokumas yra jo nesąžiningų veiksmų rezultatas.

20Kasacinis teismas, pasisakydamas fizinių asmenų bankroto bylų klausimais, pateikė pavyzdinį atvejų, kuriais fizinis asmuo, siekiantis savo bankroto, laikytinas nesąžiningu, sąrašą. Kasacinis teismas išaiškino, jog nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindą išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir panašias aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti). Vertinant asmens galimybę bankrutuoti, taip pat aktualus ir jo nesąžiningas elgesys, kai asmuo, jau būdamas nemokus, reikšmingai padidina savo nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).

21Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, galima konstatuoti, jog bankroto siekiantis fizinis asmuo gali būti pripažintas nesąžiningu, jeigu nustatoma, kad jis sąmoningai, tai yra suvokdamas arba turėdamas suvokti, kokias pasekmes sukels jo elgesys, aktyviais ir / ar pasyviais veiksmais siekė sukelti savo nemokumą. Šias faktines aplinkybes turi įrodinėti ir įrodyti pareiškėjo kreditoriai, besiremiantys pareiškėjo nesąžiningumu.

22Apelianto kreditoriai, prieštaravę jo reikalavimui iškelti bankroto bylą, akcentavo, jog apelianto turtinė padėtis pablogėjo dar 2008-2009 metais, bet jis toliau skolinosi pinigus, nors galėjo ir turėjo suvokti, kad, prisiimdamas vis naujus įsipareigojimus, blogina savo turtinę padėtį ir mažina galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pritarė šiam apelianto kreditorių argumentui, be to, papildomai akcentavo tą aplinkybę, jog apeliantas skolinosi lėšas tik savo poreikiams tenkinti.

23Apeliantas, nors palaipsniui blogėjo jo turtinė padėtis, prisiėmė kreditorinius įsipareigojimus ir buvo linkęs kreditorių lėšomis tenkinti savuosius poreikius. Apeliantas, kuriam yra geriausiai žinoma tikroji jo reikalų padėtis, suvokė arba turėjo suvokti, kad kuo daugiau jis prisiims kreditorinių įsipareigojimų, tuo bus sunkiau juos vykdyti. Be to, jis numatė arba turėjo numatyti, jog tolesnis jo skolinimasis, neįvykus teigiamiems jo turtinės padėties pokyčiams, nulems jo nemokumą, tai yra apribos jo finansines galimybes vykdyti kreditorinius įsipareigojimus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas nepakankamai rūpestingai ir atidžiai elgėsi su savo finansais ir toks jo elgesys ilgainiui privedė prie to, kad jis tapo nemokiu. Bet šios faktinės aplinkybės nėra pakankamos pripažinti, kad apeliantas buvo nesąžiningas skolininkas. Apelianto kreditoriai ne tik neįrodė, bet ir apskritai neįrodinėjo aplinkybės, jog apeliantas siekė tapti nemokiu. Tie kreditoriai, kurie prieštaravo apelianto reikalavimui iškelti jam bankroto bylą, įrodinėdami, kad apeliantas yra nesąžiningas, tiesiog rėmėsi jo nemokumo, kaip pasekmės, faktu. Siekiančio bankrutuoti fizinio asmens (ne)sąžiningumo sąlyga negali būti nustatinėjama vien pagal nemokumą kaip pasekmę, nes, taip sprendžiant šį klausimą, visi nemokiais tapę fiziniai asmenys turėtų būti pripažįstami nesąžiningais. Atitinkamai, pats paskolų (kreditų) gavimas ir po to sekęs prievolių pagal paskolų sutartį nevykdymas (nepajėgumas įvykdyti) savaime negali būti pripažintas pakankamu kredito gavėjo fizinio asmens nesąžiningumo, nulemiančio atsisakymą iškelti jam bankroto bylą, patvirtinimu.

24Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos įrodymai nepatvirtina, jog apeliantas sąmoningai siekė tapti nemokiu ir/arba ėmė kreditus, suvokdamas, kad jų negrąžins arba neturėdamas realaus pagrindo manyti, kad sugebės grąžinti. Pasak apelianto, jis 2005-2006 metais prisiėmė pirmuosius kreditorinius įsipareigojimus – jam buvo suteikti vartojimo kreditai. Apeliantas laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 4 d. iki 2008 m. gruodžio 19 d. dirbo akcinėje bendrovėje „YIT Kausta“ (t. 2, b. l. 171), gaudavo nemažą darbo užmokestį, kuris atitinkamais mėnesiais viršydavo 5 000 Lt. Apeliantas pirmosios instancijos teisme teigė, jog jis, iki buvo atleistas iš darbo, tinkamai vykdė savo kreditorinius įsipareigojimus. Jo kreditoriai, kuriems jis jau tuomet buvo įsipareigojęs, neįrodinėjo buvus kitaip. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto darbo užmokestis buvo pakankamas pirmiesiems kreditoriniams įsipareigojimams tinkamai vykdyti. Pasak apelianto, jis susidūrė su pirminiais finansiniais sunkumais, kai buvo atleistas iš darbo. Apeliantas buvo atleistas iš darbo pagal Darbo kodekso 126 straipsnio 1 dalį, pasibaigus darbo sutarties terminui. Apeliantas laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 15 d. iki 2009 m. balandžio 29 d. buvo registruotas Darbo biržoje, gavo nedarbo draudimo išmokas (t. 2, b. l. 178-179). Apeliantas laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 30 d. iki 2009 m. liepos 8 d. dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „Vilgersta“ (t. 2, b. l. 55), gaudavo gerokai mažesnį darbo užmokestį negu anksčiau. Apeliantas pakeitė darbovietę – 2009 m. liepos 13 d. pradėjo dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje „Elektros tinklo paslaugos“ (t. 2, b. l. 168). Apeliantas dirbo iki 2010 m. balandžio 28 d. Šioje darbovietėje apeliantas gaudavo didesnį darbo užmokestį už tą, kurį jis gaudavo, dirbdamas ankstesnėje darbovietėje (t. 2, b. l. 169-170). Apeliantas laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 3 d. iki 2010 m. gruodžio 17 d. vėlgi dirbo akcinėje bendrovėje „YIT Kausta“. Ši bendrovė mokėjo apeliantui didesnį darbo užmokestį, lyginant jį su tais, kuriuos apeliantui mokėjo ankstesnieji darbdaviai. Darbo teisiniai santykiai nutrūko pasibaigus darbo sutarties terminui. Apeliantas laikotarpiais nuo 2010 m. gruodžio 21 d. iki 2011 m. gegužės 1 d., nuo 2011 m. birželio 2 d. iki 2012 m. gruodžio 5 d., nuo 2013 m. rugsėjo 6 d. iki 2013 m. rugsėjo 17 d. nedirbo, buvo registruotas Darbo biržoje, gavo nedarbo draudimo išmokas. Darbo paieškos buvo nutrauktos, apeliantui įsidarbinus. Apeliantas, nors nustatytais laikotarpiais ir nedirbo, o dirbdamas gaudavo mažesnes pajamas, lyginant jas su tomis, kurias jis gaudavo, kai prisiėmė pirmuosius kreditorinius įsipareigojimus, toliau skolinosi lėšas. Toks apelianto veikimas negali būti laikomas atidžiu ir rūpestingu elgesiu. Bet, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo tokį apelianto elgesį kvalifikuoti nesąžiningu elgesiu. Apelianto nemokumo padėtis susidarė didele dalimi dėl objektyvių jam nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių. Apeliantas buvo aktyvus darbo rinkos dalyvis. Jis, kaip jau buvo nustatyta, nevengė dirbti, praradęs darbą ekonominės krizės metu 2008 metų pabaigoje, ieškojo ir rado kitą darbą, siekdamas gauti ir vėliau gaudamas didesnius darbo užmokesčius. Tais laikotarpiais, kai buvo registruotas bedarbis, nuolatos ieškojo darbo, beveik visos darbo paieškos buvo nutrauktos tik jam įsidarbinus. Šios aplinkybės patvirtina, kad apeliantas buvo patekęs į laikinų ekonominių sunkumų, sąlygotų objektyvių aplinkybių, padėtį ir, atsižvelgiant į jo praeitį, pagrįstai galėjo tikėtis dirbdamas vėl gauti didesnes pajamas. Be to, jis 2012 m. birželio 29 d. įgijo papildomą vairuotojų pradinę profesinę kvalifikaciją transporto priemonių kroviniams vežti (t. 2, b. l. 172).

25Apeliantui laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 22 d. iki 2015 m. gegužės 21 d. buvo nustatytas 40 (keturiasdešimties) procentų darbingumo lygis (t. 3, b. l. 20, t. 1, b. l. 19). Apeliantas, nors ir neteko žymios darbingumo dalies, vis vien buvo aktyvus darbo rinkos dalyvis – jis dirbo ir nagrinėjamu metu dirba, o tais laikotarpiais, kai buvo registruotas bedarbis, ieškojo darbovietės. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl apelianto (ne)sąžiningumo, nepagrįstai neatsižvelgė į tą reikšmingą aplinkybę, jog jis tapo iš dalies nedarbingu ir dėl to objektyviai prarado galimybę uždirbti pakankamai lėšų kreditų grąžinimui. Apeliantas neteko darbingumo dalies vėliau, negu jis sutartimis prisiėmė kreditorinius įsipareigojimus. Kita vertus, jam tinkamai nevykdant įsipareigojimų, formavosi kiti (šalutiniai) įsipareigojimai (delspinigiai, procesinės palūkanos, vykdymo išlaidos). Vadinasi, jo įsipareigojimai didėjo ir kartu mokumas mažėjo. Taigi, objektyvi, nuo apelianto valios nepriklausančios aplinkybė – sveikatos sutrikimai ir darbingumo dalies netekimas – žymiai prisidėjo prie jo nemokumo būsenos formavimosi, o galutinai – nulėmė jo negebėjimą ateityje protingomis sąlygomis grąžinti prisiimtų piniginių įsipareigojimų.

26Nustatytomis aplinkybėmis egzistuoja pagrindas pripažinti, kad apeliantas pagal galimybes ieškojo būdų, kaip pagerinti savo mokumą. Priemonės, kurių ėmėsi apeliantas, nebuvo efektyvios, nes jo mokumas ne didėjo, o palaipsniui mažėjo dėl nuo apelianto nepriklausančių aplinkybių. Bet, sprendžiant klausimą dėl apelianto (ne)sąžiningumo, ne tiek svarbus yra įdėtų pastangų rezultatas. Svarbu, kad apeliantas apskritai dėjo tokias pastangas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto elgesys, nors ir nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, negali būti prilygintas elgesiui, patvirtinančiam siekį bloginti (negerinti) savo padėtį, todėl negali būti pripažintas nesąžiningu.

27Pirmosios instancijos teismas laikė, kad aplinkybė, jog apeliantas skolintomis lėšomis tenkino savuosius poreikius, patvirtina jo nesąžiningumą. Nėra pagrindo sutikti su tokiu vertinimu. Apeliantui buvo suteikti vartojimo kreditai, kurių paskirtis – būtent ir tenkinti asmeninius, šeimos ir kitus poreikius, nesusijusius su verslu ar profesine veikla. Vadinasi, apeliantas naudojo vartojimo kreditus pagal jų paskirtį. Akivaizdu, jog tokie veiksmai negali būti laikomi nesąžiningais veiksmais. Be to, apeliantas pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog jis skolintomis lėšomis dengė kitus kreditorinius įsipareigojimus. Apelianto pateikti įrodymai (t. 1, b. l. 192-194, 196, 199) patvirtina, jog kreditoriniai reikalavimai, nors ir nežymiai, buvo dengiami ir grynaisiais pinigais, kuriais operavo apeliantas. Nesant kitokių įrodymų, darytina išvada, jog šie grynieji pinigai yra apelianto pasiskolintos lėšos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, svarbi ta faktinė aplinkybė, jog apeliantas pagal galimybes vykdė kreditorinius įsipareigojimus, tarp jų – ir pradelstus įsipareigojimus, tuo vėlgi parodydamas, kad jis nesiekė tapti nemokiu. Apeliantas dirbo, gavo darbo užmokestį, iš kurio buvo daromos išskaitos pagal vykdomuosius dokumentus (t. 1, b. l. 179-183). Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog apeliantas visiškai atsiskaitė su savo kreditore uždarąja akcine bendrove (dabartinė teisinė forma – akcinė bendrovė) Bobutės paskola. Uždaroji akcinė bendrovė „HST komunikacijos“ patvirtino, jog jos naudai liko neišieškotos tik procesinės palūkanos (t. 2, b. l. 21). Be to, kaip jau buvo nustatyta, apeliantas ir skolintomis lėšomis dengė kitus kreditorinius įsipareigojimus.

28Apelianto mokumas, nors jis, kaip jau buvo nustatyta, pagal galimybes siekė jį atkurti, palaipsniui mažėjo. Apeliantas, ir mažėjant jo mokumui, skolinosi lėšas. Nei vienas kreditorius, suteikęs apeliantui vartojimo kreditą ar kreditus, šios bylos procese neįrodinėjo, kad apeliantas, kreipęsis dėl kredito / kreditų suteikimo, elgėsi nesąžiningai, tai yra nuslėpė ar pateikė klaidingą informaciją, susijusią su jo mokumu, kuri yra reikšminga, priimant sprendimą dėl kreditavimo. Vartojimo kreditų davėjams neįrodžius kitaip, laikytina, kad apeliantas atskleidė jiems visą reikšmingą informaciją, susijusią su jo mokumu. Apeliantui buvo suteikti vartojimo kreditai, vadinasi, kreditų davėjus tenkino ir jiems buvo priimtina apelianto mokumo būklė. Taigi, apeliantas ir šių faktinių aplinkybių kontekste negali būti laikomas nesąžiningu skolininku.

29Apibendrinant galima konstatuoti, jog šios bylos procese neįrodytas apelianto siekis tapti nemokiu. Bylos įrodymai patvirtina buvus priešingai – apeliantas nesiekė tapti nemokiu. Nenustačius šios aplinkybės, apelianto elgesys negali būti kvalifikuotas nesąžiningu elgesiu. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino apeliantą nesąžiningu.

30Apeliantas dirba, be to, gauna netekto darbingumo pensiją. Apelianto pajamos nėra didelės. Kita vertus, jis neturi išlaikytinių. Apeliantas nurodo, kad jis, netekęs darbingumo dalies, neturi galimybių pagerinti savo turtinės padėties. Taigi, apelianto įsipareigojimai, vis atsirandant naujiems / papildomiems šalutiniams įsipareigojimams, tik didėtų, kas prieštarautų pačių kreditorių interesams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visi kreditoriai esamomis aplinkybėmis turėtų būti suinteresuoti griežtu apelianto finansų sureguliavimu ir paskirstymu bei nuolatiniu ir nepertraukiamu pastovių įmokų gavimu, kas galėtų būti įgyvendinta, iškėlus apeliantui bankroto bylą ir pasitelkus Fizinių asmenų bankroto įstatymo numatytas priemones. Taip galėtų būti atkurta apelianto ir jo kreditorių interesų pusiausvyra, kiek jos atkūrimas yra galimas esamomis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantui turi būti sudaryta pirminė galimybė bankrutuoti ir susitarti su savo kreditoriais dėl tokios galimybės įgyvendinimo sąlygų.

31Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog, priešingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, egzistuoja pagrindas iškelti apeliantui bankroto bylą. Keliant bankroto bylą, be kitų aplinkybių, turi būti išsiaiškinta, kokia suma yra reikalinga apelianto būtiniesiems poreikiams tenkinti (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 4 punktas). Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino šios faktinės aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas negali išsiaiškinti nurodytos aplinkybės, nes apeliantas nėra pateikęs įrodymų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokia protinga suma turėtų būti skirta jo minimaliems poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos. Pritartina kreditoriams, kurie prieštaravo apelianto reikalavimui iškelti jam bankroto bylą, jog apelianto nurodoma suma (521,32 Eur) šios bylos faktinių aplinkybių kontekste nėra protinga suma. Apeliantas, siekiantis bankrotu atkurti savo mokumą, privalo minimalizuoti savo poreikius ir skirti gaunamų pajamų dalį kreditoriniams įsipareigojimams vykdyti. Tik taip gali būti užtikrinta protinga apelianto ir jo kreditorių interesų pusiausvyra. Taigi, šios bylos procese turi būti atliktas papildomas tyrimas, siekiant išsiaiškinti aptariamą faktinę aplinkybę. Todėl apeliacinės instancijos teismas naikina skundžiamą nutartį ir perduoda klausimą dėl bankroto bylos apeliantui iškėlimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 338 straipsnis).

32Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

Nutarė

33panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartį ir perduoti klausimą Vilniaus miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas... 2. pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti jam bankroto bylą.... 3. Suinteresuoti asmenys antstolis Donatas Kisielius, uždarosios akcinės... 4. Suinteresuoti asmenys uždarosios akcinės bendrovės „Moment Credit“ ir... 5. Suinteresuoti asmenys akcinės bendrovės „Swedbank“ ir DNB bankas,... 6. Kiti suinteresuoti asmenys neatsiliepė į pareiškėjo pareiškimą dėl... 7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 3 d. nutartimi atsisakė... 8. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog pareiškėjas skolinosi... 9. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m.... 10. Pareiškėjo atskirasis skundas, be kitų argumentų, yra grindžiamas šiais... 11. Suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė DNB bankas prašo atmesti pareiškėjo... 12. Suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė „Swedbank“ prašo atmesti... 13. Kiti suinteresuoti asmenys neatsiliepė į pareiškėjo atskirąjį skundą.... 14. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės,... 15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo)... 16. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo... 17. Pirmosios instancijos teismas šios bylos procese pripažino, kad apeliantas... 18. Galimybė bankrutuoti ir taip atkurti savo mokumą yra suteikiama tik... 19. Fizinių asmenų bankroto įstatymas nenumato kriterijų, kuriais remiantis... 20. Kasacinis teismas, pasisakydamas fizinių asmenų bankroto bylų klausimais,... 21. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, galima konstatuoti, jog bankroto... 22. Apelianto kreditoriai, prieštaravę jo reikalavimui iškelti bankroto bylą,... 23. Apeliantas, nors palaipsniui blogėjo jo turtinė padėtis, prisiėmė... 24. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bylos įrodymai nepatvirtina, jog... 25. Apeliantui laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 22 d. iki 2015 m. gegužės 21 d.... 26. Nustatytomis aplinkybėmis egzistuoja pagrindas pripažinti, kad apeliantas... 27. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad aplinkybė, jog apeliantas... 28. Apelianto mokumas, nors jis, kaip jau buvo nustatyta, pagal galimybes siekė... 29. Apibendrinant galima konstatuoti, jog šios bylos procese neįrodytas apelianto... 30. Apeliantas dirba, be to, gauna netekto darbingumo pensiją. Apelianto pajamos... 31. Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas,... 32. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu,... 33. panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartį...