Byla 2A-65-252/2013
Dėl žalos regreso tvarka priteisimo

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Valiulienės, Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Birutės Jonaitienės, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. R. įmonės „Vikunija“ apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1110-921-2012 pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui L. R. įmonei „Vikunija“ dėl žalos regreso tvarka priteisimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 1 191,67 Lt žalos regreso tvarka atlyginimo, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog tarp šalių buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis AYAS Nr. 01 7693192, kuria buvo apdrausta atsakovo transporto priemonės „Renault AE 430“, valst. Nr. ( - ) valdytojų civilinė atsakomybė. Draudimo sutarties 1.6 punkte ieškovas ir atsakovas susitarė, kad transporto priemonė Renault bus eksploatuojama tik Lietuvos Respublikoje. 2011-04-20 Lenkijoje, Opolės mieste, įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovo apdraustas automobilis Renault, neteisingai atlikdamas posūkio manevrą, atsitrenkė ir apgadino automobilį „Opel Vectra“, valst. Nr. ( - ). Eismo įvykio kaltininku pripažintas Renault vairuotojas. Ieškovas suteikė draudimo apsaugą ir dėl padaryto įvykio viso sumokėjo 2 383,33 Lt dydžio draudimo išmoką. Dėl padarytos žalos dalies atlyginimo atsakovui buvo pateikta pretenzija, tačiau atsakovas žalos iki šiol neatlygino. Atsakovas nuslėpė aplinkybę, jog draudžiamą transporto priemonę eksploatuos už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų. Sudarant draudimo sutartį draudimo sutarties 1.6 p. sąlyga atsakovui nebuvo siurprizinė, tuo labiau, jog iki tol tarp šalių buvo sudaryta ne viena draudimo sutartis, kurioje buvo įtrauktas analogiškas draudimo sutarties punktas. Tuo atveju, jei atsakovas būtų pranešęs, jog transporto priemonė bus eksploatuojama ne tik Lietuvos Respublikoje, ieškovas, įvertinęs draudimo riziką, būtų paskaičiavęs kitokio dydžio draudimo įmoką, kuri būtų buvusi žymiai didesnė. Kadangi atsakovas savo pareigos neįvykdė ir draudimo kompanijos apie padidėjusią draudimo riziką neinformavo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPSVCAPDĮ) 22 str. 2 d., 2004-06-23 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 p. bei CK 6.280 str. 1 d., jis privalo atlyginti 1 191,67 Lt (2 383,33 Lt x 50 proc.) žalą.

4Utenos rajono apylinkės teismas 2012 m. spalio 29 d. sprendimu ieškinį patenkino. Priteisė iš atsakovo L. R. įmonės „Vikunija“ ieškovui UAB DK „PZU Lietuva“ 1 191,67 Lt žalos atlyginimo regreso tvarka, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-06-11) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nustatė, kad 2010-07-09 tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis AYAS 01 7693192, kuria buvo apdrausta atsakovui priklausančios transporto priemonės „Renault AE 430“, valst. Nr. ( - ) valdytojų civilinė atsakomybė. Draudimo sutartis sudaryta laikotarpiu nuo 2010-07-11 iki 2011-07-11. Draudimo sutarties 1.6 p. numatyta, jog „Transporto priemonė eksploatuojama tik Lietuvoje. Transporto priemonė nėra naudojama pavojingų krovinių pervežimui“. Draudimo liudijime Nr. LT/AYA 7899668 išvardintos valstybės, kuriose suteikiama draudiminė apsauga, tarp kurių yra ir Lenkija, o skiltyje „Kita informacija“ nurodyta, jog „Transporto priemonė eksploatuojama tik Lietuvoje. Transporto priemonė nėra naudojama pavojingų krovinių pervežimui“. 2011-04-20 Lenkijoje, Opolės mieste, įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovo apdraustas automobilis neteisingai atlikdamas posūkio manevrą atsitrenkė ir apgadino automobilį „Opel Vectra“, valst. Nr. ( - ). Eismo įvykio kaltininku pripažintas „Renault AE 430“, valst. Nr. ( - ) vairuotojas. Dėl padaryto eismo įvykio draudimo žalą atlygino ieškovas, išmokėdamas 2 708,97 PLN (2 383,33 Lt). Atsižvelgdamas į tai, kad šalys, sudarydamos draudimo sutartį, turi teisę sutartyje susitarti dėl papildomų, jų interesus, poreikius ir valią atitinkančių sąlygų, teismas sprendė, jog draudimo sutarties 1.6 p., dėl kurio sutarties šalys aktyviai derėjosi ir kuris turėjo tiesioginės įtakos paskaičiuotam vieningos draudimo įmokos dydžiui, neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Pažymėjo, kad atsakovas yra verslininkas, turi patirties sudarant privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartis, o būdamas protingu, rūpestingu bei apdairiu turėjo suprasti, kad sąlyga dėl automobilio eksploatavimo tik Lietuvoje draudikui yra itin svarbi, nes ji yra vienas iš pagrindų, remiantis kuriais draudikas įvertina draudimo riziką ir apskaičiuoja draudimo įmoką. Laikė, kad atsakovas neįrodė, jog šią sąlygą į draudimo sutartį kaip siurprizinę įtraukė ieškovas. Konstatavo, kad nors ir šalys draudimo sutartyje buvo susitarusios eksploatuoti transporto priemonę tik Lietuvoje, draudimo apsauga buvo suteikta kitoje valstybėje tokia, kokios reikalauja įstatymai. Standartinių draudimo sutarties sąlygų 38 p. numatyta, jog, jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką. Tokia pareiga, t. y. pareiga pranešti apie padidėjusią riziką, yra įtvirtinta ir tarp šalių sudarytos draudimo sutarties 1.6 p. TPVCAPDĮ 22 str. 2 d. numato, jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 122 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 62 punkte numatyta, jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtos sumos dalį. Atsižvelgdamas į tokį teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog šiuo atveju, išmokėjęs draudimo išmoką, ieškovas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę, nes atsakovas dėl savo kaltės neįvykdė pareigų ir neinformavo draudiko apie rizikos padidėjimą, t. y. transporto priemonės eksploatavimą už Lietuvos Respublikos ribų, kas turėjo įtakos draudimo įmokos paskaičiavimui.

5Apeliaciniu skundu atsakovas prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog Draudimo sutarties 1.6 punkte nurodyta sąlyga „Transporto priemonė eksploatuojama tik Lietuvoje“ aiškintina kaip įtvirtinanti šalių susitarimą, jog draudiko draudimo sutartimi prisiimama draudimo rizika apima tik transporto priemonės eksploatavimo Lietuvos Respublikos teritorijoje riziką bei laikytina neprieštaraujančia imperatyviai TPSVCAPDĮ 10 str. 1 d. nuostatai. Apelianto įsitikinimu, Draudimo sutarties 1.6. punktu yra nustatomi suvaržymai asmens laisvo judėjimo, todėl teismas privalėjo jo netaikyti ex oficio. Negalimas TPSVCAPDĮ 10 str. 1 d. aiškinimas, kad draudikas draudimo sutartimi gali prisiimti siauresnę draudimo riziką, t. y. apdrausti tik nuo pavojaus, gresiančio draudimo objektui, eksploatuojant transporto priemonę Lietuvos Respublikos teritorijoje. Aiškinant šį straipsnį, teritorija, kurioje draudikas turi imperatyvią pareigą draudimo sutarties pagrindu suteikti draudimo apsaugą ir draudiko prisiimamos draudimo rizikos teritorija negali nesutapti, t. y. draudimo apsauga negali būti teikiama tik tam tikroje teritorijoje, neprisiimant draudimo rizikos toje teritorijoje. Nagrinėjamoje byloje pagal teismo sprendimo išaiškinimą realiai susidaro situacija, kad apeliantas, pagal Draudimo sutartį sumokėjęs 446 Lt draudimo įmoką, gauna pilną draudimo apsaugą transporto priemonę eksploatuojant tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, o transporto priemonės eksploatavimo už jos teritorijos ribų atveju Draudimo sutarties pagrindu gauna 50 proc. mažesnę draudimo apsaugą, kadangi įvykus draudiminiam įvykiui už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų draudikas savo sąskaita realiai padengia tik 50 proc. draudimo išmokos, o kitus 50 proc. regreso tvarka prisiteisdamas iš apelianto. Be to, teismas, pažeisdamas CPK 183 str. ir 185 str. nurodytas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, remdamasis vien paties ieškovo nepagrįstu jokiais objektyviais įrodymais subjektyviu vertinimu, kad transporto priemonės eksploatavimas Lenkijoje padidina draudimo riziką, kuri tariamai įvertinama beveik 36 kartus didesne (iki 16 000 Lt) nei Draudimo sutartimi nustatyta įmoka, ieškovui nepateikus jokio įmokos apskaičiavimo pagrindimo, nepagrįstai konstatavo, kad Draudimo sutarties rizika eksploatuojant transporto priemonę Lenkijoje padidėjo. Tačiau net ir galiojant Draudimo sutarties 1.6. p., išvykimas į kitą ES valstybę narę, iš anksto apie tai nepranešus draudikui, negali būti laikoma aplinkybe, suteikiančia draudikui regreso teisę į draudėją. Teismas netinkamai aiškindamas ir taikydamas TPSVCAPDĮ 22 str., įtvirtinantį draudiko regreso teisę į draudėją, nepagrįstai pripažino nepranešimą apie transporto priemonės eksploatavimą už Lietuvos respublikos teritorijos ribų, kaip Draudimo sutarties pažeidimą, suteikiantį draudikui regreso teisę, t. y. neatsižvelgė į privalomo civilinės atsakomybės draudimo esmę, pagal kurią draudiko regreso teisės atsiradimas siejamas išimtinai tik su aplinkybėmis, susijusiomis su tyčiniais draudėjo veiksmais, kurie padidina žalą arba padidina draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę (transporto priemonės valdytojo neblaivumas, pasišalinimas iš įvykio vietos, nepranešimas apie eismo įvykį ir pan. (TPSVCAPDĮ 22 str.)).

6Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apeliantas yra neteisus, teigdamas, kad teismas sprendimą priėmė netinkamai išaiškinęs ir pritaikęs TPVCAPDĮ 10 str. 1 d. ir 22 str. 2 d. normas, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei faktines aplinkybes, kas lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą bei bylos neteisingą išsprendimą.

7Apeliacinis skundas atmestinas, Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

8Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytomis faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Ši byla nagrinėjama atsakovo L. R. įmonės „Vikunija“ apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjęs bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teismas konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir nesudaro pagrindo teisėtam ir pagrįstam sprendimui panaikinti.

9Nagrinėjamoje byloje atsakovas (draudėjas) apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo, anot jo, nepagrįstai buvo patenkintas ieškovo (draudiko) reikalavimas priteisti draudimo išmokos dalį, kadangi, apelianto įsitikinimu, draudiminė apsauga galiojo ir šalyje (šiuo atveju Lenkijoje), kurioje įvyko draudžiamasis įvykis.

10CK 6.987 str. nustatyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Asmuo, sudarydamas draudimo sutartį, siekia apsaugoti savo turtinius interesus nuo galimos žalos. Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką įvykus draudiminiam įvykiui – draudimo sutartyje nurodytam atsitikimui (CK 6.987 str., Draudimo įstatymo 2 str. 15 d.). Draudimo sutarties šalys paprastai nesidera dėl sutarties sąlygų, draudimo sutartis sudaroma pagal draudiko parengtas standartines draudimo rūšies taisykles prisijungimo būdu (CK 6.160 str. 2 d., 6.185 str. 1 d.). Draudimo rūšies taisyklėse, be kitų reikalavimų, turi būti nustatyti draudiminiai įvykiai, taip pat gali būti nustatyta, kurie įvykiai nelaikomi draudiminiais. Vadovaujantis civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių principais, draudikas, turėdamas įstatymo suteiktą teisę parengti draudimo rūšies taisykles, privalo užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų suderinamumą, taisyklėse pateiktos sąvokos turi būti kiek įmanoma aiškiau atskleistos, konkretizuotos; įtrauktos į sudarytą draudimo sutartį, jos tampa sudėtine sutarties dalimi. Jeigu sutarties sąlygos vis dėlto suformuluojamos nepakankamai aiškiai, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties sąlygų vykdymo, jas aiškina, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 str.). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2009)

11Nagrinėjamos bylos atveju draudimo sutarties sudarymą patvirtina draudimo sutartis, kurioje nurodomos pagrindinės draudimo sutarties sąlygos. Jos gali būti detalizuojamos, taip pat papildomos atitinkamos rūšies draudimo taisyklėse, kurios yra sudėtinė draudimo sutarties dalis. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad draudimo taisyklės yra standartinės, bendros sąlygos, paprastai taikomos visiems draudėjams, sudarantiems atitinkamos draudimo rūšies sutartį su tuo pačiu draudiku, o draudimo sutartyje nurodomi ne bendri, bet konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys: sutarties šalys, naudos gavėjas, draudžiamas objektas, jį identifikuojantys duomenys, draudimo įmokos (premijos) dydis, draudimo suma, draudimo apsaugos apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2006). Šios sutartį individualizuojančios sąlygos priklauso nuo draudėjo pasirinkimo, neišeinant už tam tikrų įstatymo ir draudiko nustatytų ribų. Nuo draudimo apsaugos apimties (sutarties galiojimo termino ir teritorijos, kitų sąlygų) pasirinkimo priklauso draudikui mokamo atlyginimo už prisiimtus įsipareigojimus – draudimo įmokos dydis. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2009).

12Iš byloje pateikto draudimo poliso matyti (b. l. 41), kad draudimo apsauga galiojo ir valstybėje, kurioje įvykio draudiminis įvykis, kadangi draudikas draudimo išmoką išmokėjo. Draudimo sutartis buvo sudaryta su išlyga – transporto priemonę eksploatuoti tik Lietuvos Respublikoje (Sutarties 1.6 punktas). Byloje esančių įrodymu visuma konstatuota, kad atsakovas neįrodė, jog ši sąlyga į draudimo sutartį įtraukta kaip siurprizinė. Apeliacinės instancijos teismas, kaip nepagrįstus, atmeta skundo argumentus dėl netinkamai taikytų ir aiškintų TPVCAPDĮ 10 str. 1 d. ir 22 str. 2 d. nuostatų.

13Pažymėtina, jog draudimo sutartį sudaro tiek standartinės sąlygos, parengtos draudiko, tiek individualios sąlygos. Sudarant sutartį prisijungimo būdu, taip pat ją aiškinant, būtina atsižvelgti ir į tai, kad standartines sutarties sąlygas parengusi šalis privalo ne tik tinkamai atskleisti šias sąlygas kitai sutarties šaliai, tačiau taip pat yra atsakinga už tai, kad jos parengtos standartinės sutarties sąlygos būtų aiškios ir nedviprasmiškos. Jeigu standartines sąlygas parengusi šalis to tinkamai nepadaro, kilus sutarties šalių ginčui, ši šalis negali remtis tokiomis standartinėmis sąlygomis, dėl kurių aiškumo ir atskleidimo kitai sutarties šaliai kyla abejonių. Pareiga įrodyti, kad standartinės sąlygos yra aiškios ir neturėjo būti klaidingai suprastos kitos sutarties šalies, taip pat kaip ir tai, kad jos kitai šaliai buvo tinkamai atskleistos, tenka standartines sąlygas parengusiai šaliai. Pagal CK 6.185 str. 1 d., standartinėmis laikomos sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis, nederindama jų su kita šalimi ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse. Kolegijos vertinimu, pagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad šios sutartį individualizuojančios sąlygos neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, t. y. priklauso nuo draudėjo pasirinkimo bei neišeina už tam tikrų įstatymo ir draudiko nustatytų ribų. Nuo draudimo apsaugos apimties pasirinkimo priklauso draudikui mokamo atlyginimo už prisiimtus įsipareigojimus – draudimo įmokos dydis. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas nustatinėjo šalių sutarties sudarymo aplinkybes (byloje apklausta liudytoja V. S., kuri su atsakovu sudarė draudimo sutartį), įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl pagrįstai padarė išvadą, kad šalys derybų metu susitarė ne tik dėl transporto priemonės eksploatavimo teritorijos apribojimų, bet ir jos nenaudojimo tam tikros kategorijos krovinių vežimui, kas, kolegijos vertinimu, turėjo įtakos įmokos dydžiui. Priešingai skundo argumentams, ieškovo paaiškinimais nustatyta, kad draudimo rizika transporto priemonę eksploatuojant tik Lietuvos teritorijoje ir ją eksploatuojant kitose valstybėse, negali būti vertinama kaip tapati, t. y. keliaujant po užsienio šalis neabejotinai atsiranda didesnė tikimybė įvykti eismo įvykiui: skirtingose šalyse galioja skirtingos kelių eismo taisyklės; vairuojant transporto priemones nepažįstamose vietovėse, dairantis į šalis ir siekiant išsiaiškinti, kur važiuoti toliau, sumažėja vairuotojų atidumas, koncentravimasis į kelio aplinką; žalos dydis dėl kitose valstybėse sukeltų eismo įvykių yra kur kas didesnis nei Lietuvoje. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovo (draudiko) parengtos draudimo sutarties nuostatos dėl draudimo sutarties apimties nėra dviprasmiškos ar prieštaringos, siurpriziškos, iš jų aišku, jog pagal šalių suderintą valią transporto priemonė galėjo būti eksploatuojama tik Lietuvoje bei negalėjo būti naudojama pavojingų krovinių vežimui.

14Pirmos instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr.122 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 62.2. punktu ir jį pagrįstai taikė spręsdamas ginčą.

15Įvertinusi šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes bei argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, taip pat tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias draudimo teisinius santykius, todėl skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Teismo vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui teisinės reikšmės neturi.

16Už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ advokatui sumokėjo 532,40 Lt. Prašomų priteisti išlaidų dydis neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovo atstovas iš esmės kartojo teismo sprendimo argumentus ir aiškinimus, įjungdamas tik Aukščiausiojo teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad 532,40 Lt atlygis yra per didelis ir jį mažina iki 300 Lt. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos vadovaujantis CPK 93 str. 1 d. numatyta taisykle.

17Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Nutarė

18Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

19Priteisti iš L. R. įmonės „Vikunija“, į. k. 183633839, 300,00 Lt (tris šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų UAB DK „PZU Lietuva“, į. k. 110057869, naudai.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 1 191,67 Lt žalos regreso tvarka... 4. Utenos rajono apylinkės teismas 2012 m. spalio 29 d. sprendimu ieškinį... 5. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir... 6. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas prašo skundžiamą... 7. Apeliacinis skundas atmestinas, Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio... 8. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos... 9. Nagrinėjamoje byloje atsakovas (draudėjas) apeliaciniu skundu ginčija... 10. CK 6.987 str. nustatyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas)... 11. Nagrinėjamos bylos atveju draudimo sutarties sudarymą patvirtina draudimo... 12. Iš byloje pateikto draudimo poliso matyti (b. l. 41), kad draudimo apsauga... 13. Pažymėtina, jog draudimo sutartį sudaro tiek standartinės sąlygos,... 14. Pirmos instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos... 15. Įvertinusi šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes bei argumentus, teisėjų... 16. Už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ieškovas UAB DK „PZU... 17. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326... 18. Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimą palikti... 19. Priteisti iš L. R. įmonės „Vikunija“, į. k. 183633839, 300,00 Lt (tris...