Byla A-143-1554-10

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei, dalyvaujant pareiškėjos atstovei advokatei Violetai Mikutavičienei, atsakovo atstovėms Danutei Blažienei ir Gintarei Bliujienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. K. ir atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių miesto apylinkės prokuratūrai dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėja D. K. (toliau – pareiškėja) skundu (T 1, b. l. 2–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau – ir Generalinis prokuroras) 2009 m. birželio 10 d. įsakymą Nr. P-274 „Dėl tarnybinės nuobaudos Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokurorei D. K. taikymo“, kuriuo jai taikyta tarnybinė nuobauda – pastaba.

5Pareiškėja nurodė, kad 2008 m. spalio 23 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 43-1-00069-09 jos kontrolei buvo pavestas 2008 m. gruodžio 10 d., nustačius, jog įtariamieji yra nepilnamečiai. Ji davė rašytinius nurodymus dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo ir kartu su paminėta baudžiamąja byla išsiuntė Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių transporto policijos komisariato pareigūnams. 2009 m. vasario 24 d. ji priėmė sprendimą kreiptis į teismą dėl nutarimo atleisti įtariamuosius M. E. ir D. V. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir ikiteisminio tyrimo šioje byloje nutraukimo patvirtinimo. Įtariamųjų veika formaliai atitiko nusikaltimo sudėtį, tačiau jos pavojingumas nedidelis, didelė žala nepadaryta, asmenys pretenzijas reikšti atsisakė, nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje, be to, įtariamieji yra nepilnamečiai, nei karto neteisti. Tačiau ikiteisminio tyrimo teisėja 2009 m. kovo 4 d. nutartimi atsisakė patvirtinti jos nutarimą, kuris proceso dalyviams nesukėlė jokių teisinių pasekmių, todėl negali būti vertinamas kaip tarnybinis nusižengimas. Atsižvelgdama į šią nutartį, ji aiškinosi dėl juodojo metalo laužo kainos, susipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga dar kartą. Vertinant veiką, jai pritrūko subjektyvių požymių, todėl 2009 m. balandžio 23 d. priėmė sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamųjų kaltę. Aukštesnioji prokurorė 2009 m. balandžio 28 d. panaikino šį jos nutarimą ir atnaujino ikiteisminį tyrimą. Taigi jokių neigiamų pasekmių nekilo, o priimti procesiniai sprendimai negali būti vertinami kaip nusižengimai. Pareiškėja pažymėjo, kad byloje, išskirtoje dėl A. S., nebuvo skubos skelbti jo paiešką, nes ikiteisminis tyrimas A. S. atžvilgiu buvo atliekamas Raseinių rajono apylinkės prokuratūroje, kur jam buvo pranešta apie įtarimą ir skirta kardomoji priemonė. Ji išskyrė ikiteisminį tyrimą dėl A. S., bylą perdavė tyrėjai ir nurodė įteikti pranešimą apie įtarimą A. S. bei jį apklausti kaip įtariamąjį. Negalima pripažinti, kad A. S. slapstėsi, nes jis išvyko iš Lietuvos dar neprasidėjus baudžiamajam persekiojimui. Teigė, jog jos veiksmuose, priimant procesinius sprendimus, nėra tarnybinio pažeidimo sudėties, todėl paskirta tarnybinė nuobauda turėtų būti panaikinta.

6Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau – atsakovas, Generalinė prokuratūra) atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 26–30) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7Atsakovas nurodė, kad pareiškėja 2009 m. vasario 24 d. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą motyvavo tuo, jog veika nėra pavojinga ir nutrūko pasikėsinimo stadijoje, tačiau pasikėsinimas – tikslinga veika, padaroma tik tiesiogine tyčia, be to, pasikėsinimas nebuvo nutrauktas dėl nuo įtariamųjų nepriklausančių aplinkybių. Vertinant veikos mažareikšmiškumą, atsižvelgiama ne tik į padarinių dydį, bet ir į pasikėsinimo dalyką, sąlygas, kaltę, tikslus ir

8kt. Vykdyti teisingumą yra išimtinė teismo diskrecijos teisė, todėl prokurorė nepilnamečių baudžiamąją politiką turėjo įgyvendinti kitais įstatymų numatytais būdais. Pareiškėja, priimdama nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, pažeidė teisės aktų reikalavimus, netinkamai taikė Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 37 straipsnį bei Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 212 straipsnio 4 punktą. Ikiteisminis tyrimas pagal BPK 212 straipsnio 2 punktą gali būti nutrauktas tik pasinaudojus visomis galimybėmis surinkti reikšmingus tyrimui duomenis bei tinkamai ištyrus bylos aplinkybes. Darytina išvada, kad tai nebuvo atlikta. Kilus abejonių dėl pasikėsinimo dalyko, buvo tikslinga nustatyti įtariamųjų tyčios turinį. Subjektyvieji veikos požymiai nėra aprašyti BK 178 straipsnio dispozicijoje, todėl neprivalo būti įrodinėjami. Ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrindo nebuvimą galima konstatuoti remiantis Raseinių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, kuriuo M. E. ir D. V. pripažinti kaltais ir jiems pritaikytos atitinkamos baudžiamosios priemonės. Nutarimas dėl A. S. pripažinimo įtariamuoju ir paieškos paskelbimo buvo priimtas tik 2009 m. gegužės 11 d., po to, kai organizuoti ikiteisminio tyrimo atlikimą pavesta Pirmojo skyriaus vyr. prokuroro pavaduotojai. A. S. buvo pareikštas įtarimas ir paskirtas pasižadėjimas neišvykti, tačiau A. S. išvyko į Angliją. Kritikuotina tai, kad pareiškėja nesiėmė teisinio bendradarbiavimo priemonių su užsienio valstybių teisėsaugos institucijomis, A. S. iki šiol nėra surastas.

9II.

10Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimu

11(T 1, b. l. 164–172) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12Teismas nurodė, kad šioje byloje ginčijamu įsakymu pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, už tai, jog ji netinkamai atliko pavestas tarnybines pareigas baudžiamosiose bylose Nr. 43-1-00069-08, Nr. 40-2-020-09, vilkino procesinių sprendimų priėmimą bylose, pažeidė įstatymus. Teismas pažymėjo, jog prokurorų statusą, kompetenciją, teises ir pareigas, tarnybos eigą, skatinimo bei tarnybinės atsakomybės sąlygas, socialines garantijas, asmens apsaugos priemonių tvarkymo ir naudojimo sąlygas reglamentuoja Prokuratūros įstatymas. Teismas atsižvelgė į Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, 4 straipsnio 3 dalį, 3 straipsnio 2 dalį. Nurodė, jog pareiškėjai drausminė nuobauda paskirta vadovaujantis Prokuratūros įstatymo 40 straipsnio 1 punktu ir 41 straipsniu. Taip pat įvertino Prokuratūros įstatymo

1340 straipsnio, 41 straipsnio 1, 3, 6, 7 dalių nuostatas. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2007 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. I-9 patvirtinti Tarnybinio patikrinimo atlikimo ir tarnybinės nuobaudos taikymo prokurorams nuostatai (toliau – Nuostatai) nustato tarnybinio patikrinimo dėl prokuroro galimai padaryto įstatymo pažeidimo, tarnybinio nusižengimo arba prokuroro vardą žeminančio poelgio atlikimo, tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarką. Teismas įvertino Nuostatų 4, 5 punktus. Pažymėjo, jog Prokuratūros įstatymo 40, 41 straipsnių bei Nuostatų 4 punkto turinys patvirtina, kad tarnybinės nuobaudos paskyrimo prokurorui pagrindu gali būti: 1) įstatymų pažeidimas, 2) tarnybinis nusižengimas, 3) prokuroro vardą žeminantys poelgiai, 4) prokuroras nušalinamas nuo pareigų, jei panaudojo šaunamąjį ginklą. Paminėtos teisės normos patvirtina, kad įstatymų pažeidimas gali būti suprantamas kaip pažeidimas atliekant savo funkcijas, t. y. neteisėto sprendimo priėmimas, neteisėto ikiteisminio tyrimo veiksmo atlikimas, per įstatymų nustatytą terminą būtino sprendimo nepriėmimas ar būtino ikiteisminio tyrimo veiksmo neatlikimas. Būtent už įstatymų pažeidimą, t. y. už neteisėtų procesinių sprendimų priėmimą bei už būtino sprendimo nepriėmimą ir ikiteisminio tyrimo veiksmo neatlikimą, pareiškėjai paskirta drausminė nuobauda. Pareiškėjai drausminė nuobauda paskirta konstatavus, kad ji pažeidė Prokuratūros įstatymo 16 straipsnį, reglamentuojantį ikiteisminio tyrimo, valstybinio kaltinimo ir nuosprendžių vykdymo kontrolę, t. y. pažeidė bendro pobūdžio įstatymo reikalavimus. Teismas vadovavosi Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 1, 2 dalimis. Pabrėžė, jog pareiškėjai drausminė nuobauda paskirta konstatavus, kad ji pažeidė bendro pobūdžio BPK reikalavimus, būtent BPK 2 straipsnį, nustatantį, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Teismas nustatė, jog 2008 m. gruodžio 11 d. organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti baudžiamojoje byloje Nr. 43-1-0069-08 pavesta nepilnamečių justicijos srityje besispecializuojančiai pareiškėjai. Šiaulių apygardos prokuratūros 2009 m. gegužės 28 d. tarnybinės veiklos patikrinimo išvadoje yra konstatuota, kad pareiškėja, akivaizdžiai nesant sąlygų įtariamųjų padarytą nusikaltimą pripažinti mažareikšmiu, nepagrįstai taikė BK 37 straipsnį bei BPK 212 straipsnio 4 punktą

14ir priėmė neteisėtą proceso sprendimą – 2009 m. vasario 24 d. nutarimą. Atsakovas, skirdamas prokurorei drausminę nuobaudą, vienu iš nuobaudos skyrimo pagrindu laikė šį proceso sprendimą. Skundžiamame sprendime nėra nurodytos teisės normos, kuriomis vadovavosi prokurorė, priimdama 2009 m. vasario 24 d. procesinį sprendimą, šis pažeidimas buvo įvertintas kaip paminėtų bendrų įstatymo nuostatų pažeidimas. Teismas įvertino BPK 212 straipsnio

154 punkto, BK 37 straipsnio nuostatas. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja, priimdama 2009 m. vasario 24 d. nutarimą, pagal kompetenciją atliko BPK nustatytą veiksmą – priėmė galimą priimti procesinį sprendimą. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad šis procesinis sprendimas yra neteisėtas. Sprendžiant tarnybinės nuobaudos skyrimo klausimą, buvo sprendžiamas šio procesinio sprendimo pagrįstumas, bet ne teisėtumas. Atsakovas nurodė argumentus, susijusius su materialinėmis baudžiamosios teisės normomis dėl veikos mažareikšmiškumo – BK 37 straipsnį. Materialinės teisės normų taikymas gali būti siejamas vien su sprendimo pagrįstumu, todėl tai negali būti siejama su neteisėtais procesiniais veiksmais, dėl kurių prokurorui gali būti taikoma tarnybinė atsakomybė. Prokuroro procesinio sprendimo pagrįstumas gali būti vertinamas tik nagrinėjant baudžiamąją bylą, prokuroro procesinio sprendimo pagrįstumas negali būti vertinamas kitokia tvarka, nagrinėjant kitas bylas – dėl prokurorų tarnybinės atsakomybės ar kitokias bylas. Prokuroro procesinio sprendimo pagrįstumo vertinimas ne baudžiamojoje byloje pažeistų Konstitucijos 118 straipsnį, nustatantį, kad valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko, baudžiamąjį persekiojimą vykdo ir kvotos organų veiklą kontroliuoja prokurorai. Prokuroro procesinio sprendimo pagrįstumo vertinimas ne baudžiamojoje byloje pažeistų anksčiau paminėtas Prokuratūros įstatymo normas dėl prokurorų veiklos nepriklausomumo, kurio viena iš garantijų yra tai, kad, sprendžiant prokurorų tarnybinės atsakomybės taikymo klausimą, gali būti vertinamas tik toks įstatymų pažeidimas kaip neteisėto sprendimo priėmimas. Nurodytą įstatymų aiškinimą patvirtina tai, kad įstatymai nenumato kitokios prokurorų procesinių sprendimų patikrinimo tvarkos, negu procesinio pobūdžio konkrečioje byloje priemonių taikymą. Prokuroras pagal Prokuratūros įstatymą turi valstybės pareigūno statusą, tačiau administracinių teismų kompetencijai nepriskirta tirti procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 16 str. 2 d.). Dėl neteisėtų prokuroro veiksmų galima kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271, 6.272 str.). Kitoks prokuroro procesinės veiklos tyrimas yra negalimas, nes pažeistų teisės aktus, reglamentuojančius prokuroro teisinį statusą. Dėl nurodytų motyvų atsakovas neteisėtai konstatavo, kad 2009 m. vasario 24 d. pareiškėja nepagrįstai priėmė procesinį sprendimą, pažeidė įstatymą, todėl nebuvo įstatymo pagrindo už šio sprendimo priėmimą taikyti tarnybinę atsakomybę. Teismas vadovavosi BPK 212 straipsnio

162 punktu. Pažymėjo, jog Šiaulių apygardos prokuratūros 2009 m. gegužės 28 d. tarnybinės veiklos patikrinimo išvadoje yra konstatuota, kad pareiškėja nepagrįstai taikė BPK 212 straipsnio 2 punktą ir priėmė neteisėtą proceso sprendimą 2009 m. balandžio 23 d. Išvadoje konstatuota, kad prokurorė, turėdama pakankamai duomenų, pagrindžiančių, jog įtariamieji padarė nusikaltimą, nevykdė BPK 218, 220 straipsnių reikalavimų. Teismas atsižvelgė į BPK 218, 220 straipsnius. Teismas nurodė, jog atsakovas konstatavo, kad prokurorė nesurašė kaltinamojo akto ir neperdavė bylos teismui tuomet, kai byloje buvo duomenys apie padarytą nusikaltimą. Šis atsakovo konstatavimas yra tiesiogiai susijęs su materialinės teisės normomis, t. y. su prokurorės sprendimo pagrįstumu. Nurodytas aplinkybes patvirtina atsakovo atsiliepimo turinys, kuriame kaip atsikirtimo į skundą motyvai yra nurodoma BK 178 straipsnio dispozicijos analizė bei kiti atsakovo argumentai. Kaip jau buvo minėta anksčiau sprendime dėl 2009 m. vasario 24 d. prokurorės nutarimo, prokuroro procesinio sprendimo pagrįstumo vertinimas pažeidžia Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus prokuroro veiklos principus. Šiaulių apygardos prokuratūros tarnybinės veiklos patikrinimo išvadoje taip ir buvo nurodyta, kad buvo vertinamas 2009 m. vasario 24 d. ir 2009 m. balandžio 23 d. procesinių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas. Dėl nurodytų motyvų atsakovas neteisėtai konstatavo, kad pareiškėja 2009 m. balandžio 23 d. nepagrįstai priėmė procesinį sprendimą, pažeidė įstatymą, todėl nebuvo įstatymo pagrindo už šio sprendimo priėmimą taikyti tarnybinę atsakomybę. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjai tarnybinė nuobauda paskirta už anksčiau paminėtų procesinių sprendimų priėmimą baudžiamojoje byloje bei už procesinių sprendimų nepriėmimą toje pačioje baudžiamojoje byloje A. S. atžvilgiu. Teismas vadovavosi BPK 21 straipsnio 3 dalimi, 142 straipsnio 1 dalimi. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja nepriėmė įstatyme numatytų procesinių sprendimų, būtinų A. S. baudžiamajai bylai išnagrinėti, t. y. nepriėmė nutarimo pripažinti jį įtariamuoju ir paskelbti paiešką, tuomet, kai buvo įstatymų nustatytos sąlygos priimti paminėtus procesinius sprendimus, nes byloje buvo duomenys, jog A. S. galėjo dalyvauti darant nusikaltimą, ir buvo duomenys, kad jis yra išvykęs į užsienį. 2009 m. gegužės 25 d. pateiktame paaiškinime dėl A. S. pareiškėja nurodė, kad baudžiamasis persekiojimas pagal Europos arešto orderį kainuotų brangiau nei jo padaryta žala, dėl atliekamo jo atžvilgiu ikiteisminio tyrimo kitoje byloje Nr. 82-1-0391-08 tikėjosi, kad toje byloje bus paskelbta A. S. paieška, abu tyrimus sujungiant. Šiaulių apygardos prokuratūra pareiškėjos poziciją dėl Europos arešto orderio išdavimo pripažino teisėta vadovaujantis nurodytu Generalinės prokuratūros 2006 m. liepos 18 d. raštu Nr. 14.2-2839 „Dėl Europos arešto orderio išdavimo problemų“. Šiaulių apygardos prokuratūra tarnybinės veiklos patikrinimo išvadoje teisėtai nurodė, kad prokurorė be pagrindo nepaskelbė vietinės paieškos. Be to, teismo nuomone, nepagrįsti pareiškėjos motyvai dėl to, kad dėl A. S. galėjo būti priimti procesiniai sprendimai kitoje baudžiamojoje byloje. Procesinis sprendimas, kurį buvo būtina priimti šioje byloje – dėl paieškos paskelbimo, nebuvo priimtas kitoje baudžiamojoje byloje, nurodytos aplinkybės prokurorei buvo žinomos. Tikimybė, jog kitoje byloje gali būti priimtas atitinkamas procesinis sprendimas, nėra pagrįsta įstatymais, nes pareigūnai, kompetentingi spręsti tam tikrus klausimus vienoje byloje, turi teisę ir pareigą priimti procesinius sprendimus tik toje byloje, kurią nagrinėja. Todėl procesinių sprendimų teisėtumas ar tokių procesinių sprendimų nepriėmimo teisėtumas gali būti vertinamas tik konkrečioje byloje tiek procesinėmis priemonėmis (skundžiant procesinius sprendimus instancine tvarka, kreipiantis dėl jų patvirtinimo ar pan.), tiek ir kitais atvejais vertinant procesinius veiksmus. Dėl nurodytų motyvų atsakovas turėjo pagrindą konstatuoti, kad pareiškėja, nepriėmusi įstatyme numatytų procesinių sprendimų, būtinų galutinio procesinio sprendimo priėmimui baudžiamojoje byloje dėl A. S., pažeidė įstatymus (BPK 2 str., 21 str. 3 d., 142 str. 1 d., Prokuratūros įstatymo 16 str.), todėl turėjo pagrindą skirti prokurorei tarnybinę nuobaudą – pastabą. Prokurorei paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba atitinka padaryto pažeidimo pobūdį, yra paskirta įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti šią nuobaudą (ABTĮ 3 str.). Teismas pabrėžė, kad šiuo teismo sprendimu yra konstatuota, jog dalis pažeidimų, už kuriuos prokurorei yra paskirta tarnybinė nuobauda, konstatuota neteisėtai. Šiuo teismo sprendimu yra konstatuota, kad buvo vienas iš atsakovo nurodytų pagrindų skirti prokurorei ginčijamu įsakymu nuobaudą. Todėl ginčijamas įsakymas neturi būti keičiamas, nes juo išspręstas klausimas – priimtas sprendimas dėl nuobaudos taikymo, nesikeičia. Teismo sprendimu nėra sprendžiamas klausimas dėl sprendimo motyvų teisėtumo, nes tokiu sprendimu nepasikeistų, nepasibaigtų ar neatsirastų ginčijami teisiniai santykiai (ABTĮ 3, 5, 22 str.).

17III.

18Pareiškėja apeliaciniu skundu (T 1, b. l. 183–186) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

19Pareiškėja nurodo, kad teismas neteisingai aiškino BPK 2 straipsnio, Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nepagrįstai konstatavo, jog ji pažeidė bendro pobūdžio BPK reikalavimus. Nesutinka, jog baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-020-09 nepriėmė įstatymo numatytų procesinių sprendimų, būtinų A. S. baudžiamajai bylai išnagrinėti. Šiuo atveju negalima pripažinti, jog A. S. slapstėsi, nes jis išvyko iš Lietuvos Respublikos dar neprasidėjus baudžiamajam persekiojimui (BPK 21 str. 3 d.). Teigia, jog teismui konstatavus, kad dalis pažeidimų, už kuriuos paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, konstatuoti neteisėtai, negali būti pripažinta, jog tarnybinė nuobauda paskirta pagrįstai. Net vertinant tai, kad už visus pažeidimus jai buvo parinkta švelniausia nuobauda – pastaba, teismui konstatavus, jog buvo tik vienas iš pagrindų skirti tarnybinę nuobaudą, paskirta tarnybinė nuobauda yra per griežta, t. y. neatitinkanti pažeidimo sunkumo, todėl turėtų būti panaikinta.

20Atsakovas apeliaciniu skundu (T 1, b. l. 179–182) prašo: 1) pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimą – pašalinti iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies dalį motyvų; 2) pripažinti motyvus dėl 2009 m. vasario 24 d. ir

212009 m. balandžio 23 d. nutarimų nepagrįstumo kaip vieną iš pagrindų priimti sprendimą taikyti pareiškėjai tarnybinę atsakomybę.

22Atsakovas nurodo, kad teismas neteisingai išaiškino teisėtumo ir pagrįstumo sąvokas. Prokuroro sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas – nors ir skirtingos, bet glaudžiai susijusios ir viena kitą sąlygojančios savybės. Neįmanoma atskirti teisėtumo nuo pagrįstumo ir vertinti vieną nevertinant kito. Tai, kad pareiškėjos priimti nutarimai buvo panaikinti, patvirtina, jog ji, priimdama šiuos nutarimus, netinkamai taikė įstatymų normas, t. y. priėmė neteisėtus nutarimus (BPK 1, 2 str.). Pareiškėja, netinkami taikydama įstatymo nuostatas, pažeidė proceso įstatymo reikalavimus, todėl, remiantis Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 3 dalimi, šie jos veiksmai – sprendimų priėmimo pagrindai, motyvai bei argumentavimas – gali būti vertinami tarnybinio patikrinimo metu. Tai, kad pareiškėja kelis kartus neteisėtai ir nepagrįstai siekė nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 43-1-00069-08, patvirtina, kad ji neišsiaiškino visų sankcijai taikyti reikšmingų bylos aplinkybių. Todėl jos priimti nutarimai ir šiuo aspektu vertintini kaip neteisėti, o tuo pačiu ir nepagrįsti (BPK 1 str.). Kadangi prokuroro statusas yra ypatingas, įstatymų jam pavestos ypatingos reikšmės užduotys, susijusios su visos visuomenės apsauga nuo sunkiausių teisės pažeidimų – nusikaltimų, todėl jo priimti sprendimai turi būti teisėti. Be to, bet koks valstybės prievartos taikymas turi būti pateisintas ir teisiškai argumentuotas. Nesant prokuroro sprendimo motyvų, t. y. argumentų, būtų neįmanoma patikrinti, ar prokuroro sprendimas yra teisėtas. Taigi tarnybinio patikrinimo metu neįmanoma vertinti prokuroro sprendimų teisėtumo atsietai nuo pagrįstumo. Atsakovas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-968/2003, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1504/2008.

23Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (T 2, b. l. 5–6) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

24Atsakovas nurodo, kad pareiškėja neteisingai aiškina BPK 2 straipsnio reikalavimus, sugretindama juos su Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio nuostatomis. Tarnybinio patikrinimo metu yra nustatyta, jog pareiškėja ne tik nesiėmė priemonių bei asmeninės iniciatyvos, kad kuo greičiau būtų atliktas tyrimas, bet ir vilkino procesinių sprendimų priėmimą. Pareiškėjos pozicijos dėl baudžiamosios bylos Nr. 40-2-020-09 nenuoseklumas parodo jos nepagrįstą jokiais argumentais gynybą. Pastaba kaip nuobaudos rūšis negali būti nei švelnesnė, nei griežtesnė. Tai yra institucijos vadovo diskrecinė teisė įvertinti konkretų tarnybinį pažeidimą. Tai, kad teismas eliminavo kai kuriuos tarnybinio patikrinimo metu nustatytus pareiškėjos pažeidimus, nepanaikina jos atsakomybės.

25Pareiškėja atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (T 2, b. l. 1–3) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

26Pareiškėja nurodo, kad teismas, vadovaudamasis Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, 4 straipsnio 3 dalimi, teisingai konstatavo, jog prokuroro procesinio sprendimo pagrįstumo vertinimas ne baudžiamojoje byloje pažeistų paminėtas Prokuratūros įstatymo normas dėl prokurorų veiklos nepriklausomumo, kurio viena iš garantijų yra tai, kad, sprendžiant prokurorų tarnybinės atsakomybės taikymo klausimą, gali būti vertinamas toks įstatymų pažeidimas kaip neteisėto sprendimo priėmimas. Be to, teismui konstatavus, jog dalis pažeidimų, už kuriuos paskirta tarnybinė nuobauda, konstatuoti neteisėtai, negali būti pripažinta, jog tarnybinė nuobauda paskirta pagrįstai.

27Teisėjų kolegija

konstatuoja:

28IV.

29Apeliaciniai skundai atmestini.

30Neginčijamai yra nustatytos šios nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės:

311) kad pareiškėja (kaip prokurorė), atlikdama jai pavestą procesinę veiklą baudžiamojoje byloje Nr. 43-1-00069-08, 2009 m. vasario 24 d. nutarimu pripažino, jog yra pagrindas nutraukti nepilnamečių M. E. ir D. V. atžvilgiu vykdomą ikiteisminį tyrimą BK 37 straipsnio (šiame straipsnyje nustatytos aplinkybės, kurioms esant padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme) ir BPK 212 straipsnio 4 punkto (šioje procesinės teisės normoje nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas nutraukiamas, kai remiantis BK 37 straipsniu pripažįstama, kad nusikalstama veika yra mažareikšmė) pagrindais, ir kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu patvirtinti šį nutarimą. Pažymėtina, kad tokia ikiteisminio tyrimo nutraukimo tvarka (procedūra) yra nustatyta BPK 214 straipsnio 2 dalyje ir pareiškėja, priimdama nurodytą nutarimą, laikėsi šios tvarkos. Taip pat pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo 2009 m. kovo 4 d. nutartimi paminėtas, pareiškėjos priimtas nutarimas nebuvo patvirtintas;

322) kad, atlikdama tą pačią veiklą toje pačioje baudžiamojoje byloje, pareiškėja 2009 m. balandžio 23 d. nutarimu nutraukė paminėtų nepilnamečių asmenų atžvilgiu vykdomą ikiteisminį tyrimą tuo pagrindu, jog nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių šių asmenų kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo (BPK 212 str. 2 p.). Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo nutraukimo šiuo pagrindu tvarka nustatyta BPK 214 straipsnio 1 dalyje ir pareiškėja, priimdama nurodytą nutarimą, laikėsi šios tvarkos. Taip pat pažymėtina, kad šis pareiškėjos priimtas nutarimas buvo panaikintas aukštesniojo prokuroro 2009 m. balandžio 28 d. nutarimu;

333) kad, atlikdama tą pačią veiklą toje pačioje baudžiamojoje byloje, pareiškėja 2009 m. vasario 5 d. nutarimu atskyrė ikiteisminį tyrimą nepilnamečio A. S. atžvilgiu į baudžiamąją bylą Nr. 40-2-020-09 tuo pagrindu, kad šis asmuo yra išvykęs dirbti į Angliją ir dėl to nėra galimybės pranešti jam apie įtarimą bei jį apklausti kaip įtariamąjį. Pastarojoje baudžiamojoje byloje kito prokuroro 2009 m. gegužės 11 d. priimtu nutarimu A. S. tomis pačiomis faktinėmis sąlygomis buvo pripažintas įtariamuoju ir buvo paskelbta jo paieška.

34Kalbant apie nurodytas faktines bylos aplinkybes, taip pat pažymėtina, kad aukščiau paminėti asmenys (M. E., D. V. ir A. S.) atitinkamai du pirmieji įsiteisėjusiu 2009 m. liepos 20 d., o A. S. – 2009 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiais buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

35Iš pareiškėjos skundžiamo atsakovo 2009 m. birželio 10 d. įsakymo bei 2009 m. gegužės 28 d. pareiškėjos tarnybinės veiklos patikrinimo išvados (į kurią buvo atsižvelgta priimant šį įsakymą) matyti, kad pareiškėja buvo patraukta tarnybinėn atsakomybėn už Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimus, kurie (pagal skundžiamą įsakymą) pasireiškė tuo, kad ji „aplaidžiai atliko jai pavestas tarnybines pareigas, neužtikrino, kad būtų imtasi visų įstatymo numatytų priemonių per trumpiausią laiką atlikti tyrimą baudžiamosiose bylose Nr. 43-1-00069-08, Nr. 40-2-020-09 ir atskleisti nusikalstamas veikas, vilkino procesinių sprendimų priėmimą bylose, netinkamai taikė proceso įstatymų normas“.

36Pasisakydama dėl šiame įsakyme nurodytų Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo, kolegija pažymi, kad tai yra bendros (bylai aktualiu klausimu) ikiteisminį tyrimą reglamentuojančios normos, kuriose nustatyta prokuroro kompetencija ir jam privalomas elgesio procesinėje veikloje modelis. (Pagal šio straipsnio 1 dalį, prokurorai pagal kompetenciją atlieka ir organizuoja ikiteisminį tyrimą, jam vadovauja, kontroliuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų proceso veiklą, palaiko valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose, kontroliuoja nuosprendžių pateikimo vykdyti ir jų vykdymą BK, BPK, Bausmių vykdymo kodekso ir šio įstatymo nustatyta tvarka, pagal straipsnio 2 dalį, prokurorams ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams generalinio prokuroro patvirtintos rekomendacijos ir kiti teisės norminiai aktai, formuojantys ikiteisminio tyrimo, valstybinio kaltinimo ir nuosprendžių vykdymo kontrolės praktiką, yra privalomi.). Pabrėžtinas šių teisės normų taikymas būtent prokuroro procesinėje veikloje. O tai reiškia, kad šių teisės normų taikymas turi būti vertinamas kitų prokuroro statuso konstitucinę reikšmę nustatančių teisės aktų (Konstitucijos 118 str. 3 d., pagal kurią prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo, Prokuratūros įstatymo 3 str. 2 d., pagal kurią prokuroras sprendimus priima savarankiškai ir vienvaldiškai, vadovaudamasis įstatymais ir protingumo principu, gerbdamas asmens teises ir laisves, laikydamasis nekaltumo, ir 11 str. 2 d., pagal kurią atlikdamas savo funkcijas, prokuroras yra nepriklausomas ir klauso tik Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų) požiūriu. Pasisakydama dėl šių (prokuroro statusą reglamentuojančių) teisės normų, kolegija pažymi, kad pirmiausia jos yra skirtos apsaugoti savo profesines pareigas atliekantį prokurorą nuo bent kokio išorinio poveikio. Tačiau šios teisės normos nepaneigia prokuroro procesinės veiklos kontrolės instituto, kuris yra nustatytas Prokuratūros įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (pagal ją, prokurorų proceso veiklą kontroliuoja aukštesnysis prokuroras ir teismas. Aukštesnysis prokuroras ir teismas nustato prokurorų padarytus proceso įstatymų pažeidimus ir panaikina neteisėtus sprendimus). Nagrinėjamai bylai tai reiškia, kad, sprendžiant prokuroro tarnybinės atsakomybės klausimą, yra būtina nustatyti, ar šią atsakomybę reglamentuojančios teisės normos (nesprendžiant jų konstitucingumo klausimo) aiškiai ir vienareikškai nustato galimybę patraukti prokurorą tarnybinėn atsakomybėn už jo priimtus procesinius sprendimus, jeigu prokuroro procesinę veiklą kontroliuojančios Prokuratūros įstatymo 4 straipsnyje nurodytos institucijos (aukštesnysis prokuroras arba teismas) nustatė, kad, priimant šiuos procesinius sprendimus, buvo netinkamai pritaikytos (pažeistos) procesinės arba (ir) materialinės teisės normos. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus prokuroro tarnybinę atsakomybę tiesiogiai reglamentuojančių Prokuratūros įstatymo 40 ir 41 straipsnių aiškinimas.

37Prokuratūros įstatymo 40 straipsnyje nurodyta, kad tarnybinės nuobaudos prokurorui skiriamos už įstatymų pažeidimus, tarnybinius nusižengimus arba prokuroro vardą žeminančius poelgius. Šie tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindai yra nurodyti ir tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarką reglamentuojančiame Prokuratūros įstatymo 41 straipsnyje. Pažymėtina, kad pastarojo straipsnio 7 dalyje (nors ir tarnybinių nuobaudų skyrimo laike kontekste) yra išskirti (konkrečiai įvardinti kaip pagrindai skirti prokurorui tarnybinę nuobaudą) proceso įstatymų normų pažeidimai, prokuroro padaryti atliekant savo funkcijas: kai prokuroras priėmė neteisėtą sprendimą, atliko neteisėtą ikiteisminio tyrimo veiksmą, per įstatymų nustatytą terminą nepriėmė būtino sprendimo ar neatliko būtino ikiteisminio tyrimo veiksmo.

38Aiškindama nurodytas Prokuratūros įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas aukščiau nurodytų prokuroro statusą reglamentuojančių teisės normų kontekste, kolegija pirmiausia pažymi, kad prioritetinė reikšmė turi būti suteikiama pastarosioms teisės normoms. Tai reiškia, kad Prokuratūros įstatymo 40 ir 41 straipsniuose panaudotos sąvokos „įstatymų pažeidimai“, „neteisėtas sprendimas“, „neteisėtas ikiteisminio tyrimo veiksmas“ turi būti aiškinamos ir suprantamos ne plačiąja jų prasme, t. y. ne kaip procesinės ar materialinės teisės normų pažeidimas, neteisingai jas taikant, priimant konkrečius procesinius sprendimus (paprastai tai laikytina procesinio sprendimo pagrįstumu), o šių sąvokų siaurąja - atitinkamos kompetencijos turėjimo ar jos neturėjimo (t. y. teisės priimti tokį procesinį sprendimą turėjimo ar jos neturėjimo) - prasme. Toks nurodytų sąvokų, o tuo pačiu ir pačių Prokuratūros įstatymo 40 ir 41 straipsnių aiškinimas , kolegijos manymu, visiškai derinasi su aukščiau nurodytomis prokuroro statusą apsaugojančiomis teisės normomis, todėl šiuo požiūriu laikytinas teisingu. Pasisakydama dėl Prokuratūros įstatymo 41 straipsnio 7 dalies nuostatų (dėl būtino procesinio sprendimo nepriėmimo ar būtino ikiteisminio tyrimo veiksmo neatlikimo) aiškinimo, kolegija pirmiausia pažymi, kad toks prokuroro savo pareigų neatlikimas yra tiesiogiai (t. y. aiškiai ir vienareikšmiškai) įvardintas kaip pagrindas skirti prokurorui tarnybinę nuobaudą. Antra vertus, pažymėtina, kad toks neveikimas (kaip pagrindas skirti prokurorui tarnybinę nuobaudą) nesikerta su prokuroro statusui suteiktomis garantijomis, nes tai yra bendrojo pobūdžio prokurorui nustatytos pareigos neatlikimas ir šiuo požiūriu negali būti siejamas su prokuroro Konstitucijoje ir Prokuratūros įstatyme įtvirtintu nepriklausomumu.

39Atsižvelgdama į nurodytus teisės aiškinimo argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmieji du iš aukščiau nurodytų pareiškėjos priimtų procesinių sprendimų (2009-02-24 nutarimas ir 2009-04-23 nutarimas) negali būti vertinami tarnybinės atsakomybės taikymo prasme, t. y. vėliau nustatytas jų nepagrįstumas negali būti laikomas pagrindu patraukti pareiškėją tarnybinėn atsakomybėn. Trečiasis (iš aukščiau paminėtų) pareiškėjos 2009 m. vasario 5 d. nutarimas, jį įvertinant A. S. atžvilgiu vėliau priimtų procesinių sprendimų kontekste, yra laikytinas įrodymu, kad pareiškėja laiku neatliko jos kompetencijai priklausančių veiksmų. Pažymėtina, kad, vertinant šią aplinkybę, pirmosios instancijos teismas, kolegijos manymu, tinkamai įvertino ir pareiškėjos nurodytas tokio neveikimo priežastis.

40Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pagrįstu. Taigi tenkinti atsakovo ir pareiškėjos apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais pagrindo nėra.

41Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

42Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos ir atsakovo apeliacinius skundus atmesti.

43Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėja D. K. (toliau – pareiškėja) skundu (T 1, b. l. 2–5)... 5. Pareiškėja nurodė, kad 2008 m. spalio 23 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas... 6. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau – atsakovas,... 7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja 2009 m. vasario 24 d. nutarimą nutraukti... 8. kt. Vykdyti teisingumą yra išimtinė teismo diskrecijos teisė, todėl... 9. II.... 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimu... 11. (T 1, b. l. 164–172) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.... 12. Teismas nurodė, kad šioje byloje ginčijamu įsakymu pareiškėjai paskirta... 13. 40 straipsnio, 41 straipsnio 1, 3, 6, 7 dalių nuostatas. Teismas pažymėjo,... 14. ir priėmė neteisėtą proceso sprendimą – 2009 m. vasario 24 d. nutarimą.... 15. 4 punkto, BK 37 straipsnio nuostatas. Teismas padarė išvadą, kad... 16. 2 punktu. Pažymėjo, jog Šiaulių apygardos prokuratūros 2009 m. gegužės... 17. III.... 18. Pareiškėja apeliaciniu skundu (T 1, b. l. 183–186) prašo panaikinti... 19. Pareiškėja nurodo, kad teismas neteisingai aiškino BPK 2 straipsnio,... 20. Atsakovas apeliaciniu skundu (T 1, b. l. 179–182) prašo: 1) pakeisti... 21. 2009 m. balandžio 23 d. nutarimų nepagrįstumo kaip vieną iš pagrindų... 22. Atsakovas nurodo, kad teismas neteisingai išaiškino teisėtumo ir pagrįstumo... 23. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (T 2, b. l. 5–6)... 24. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja neteisingai aiškina BPK 2 straipsnio... 25. Pareiškėja atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (T 2, b. l. 1–3)... 26. Pareiškėja nurodo, kad teismas, vadovaudamasis Prokuratūros įstatymo 11... 27. Teisėjų kolegija... 28. IV.... 29. Apeliaciniai skundai atmestini.... 30. Neginčijamai yra nustatytos šios nagrinėjamai bylai reikšmingos... 31. 1) kad pareiškėja (kaip prokurorė), atlikdama jai pavestą procesinę... 32. 2) kad, atlikdama tą pačią veiklą toje pačioje baudžiamojoje byloje,... 33. 3) kad, atlikdama tą pačią veiklą toje pačioje baudžiamojoje byloje,... 34. Kalbant apie nurodytas faktines bylos aplinkybes, taip pat pažymėtina, kad... 35. Iš pareiškėjos skundžiamo atsakovo 2009 m. birželio 10 d. įsakymo bei... 36. Pasisakydama dėl šiame įsakyme nurodytų Prokuratūros įstatymo 16... 37. Prokuratūros įstatymo 40 straipsnyje nurodyta, kad tarnybinės nuobaudos... 38. Aiškindama nurodytas Prokuratūros įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas... 39. Atsižvelgdama į nurodytus teisės aiškinimo argumentus, kolegija... 40. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat iš esmės pritardama... 41. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies... 42. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 30 d. sprendimą... 43. Nutartis neskundžiama....