Byla 2A-151-516/2018
Dėl žalos, padarytos teisėjų ir teismo neteisėtais veiksmais, atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Nijolės Piškinaitės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-589-232/2017 pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos, padarytos teisėjų ir teismo neteisėtais veiksmais, atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovas A. P. kreipėsi į teismą, prašydamas atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį; pripažinti ieškovo reikalavimo teisę; Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo civilinę bylą 2-119-603/2009 nutraukti; Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. sausio 21 d. nutartį panaikinti; priteisti ieškovui 1 304 935 Eur turtinės žalos atlyginimą.
  2. Ieškovo ieškinys grindžiamas, jo vertinimu, neteisėtais Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo veiksmais, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-119-603/2009. Ieškovas nesutinka su Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nutartimi, kuria buvo leista realizuoti Vilniaus miesto savivaldybės teisę, išieškant skolas iš likviduotai uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Dieona“ priklausančio nekilnojamojo turto. Ieškovo teigimu, teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 2, 3 straipsnio 1 dalį, 14, 38 straipsnio 1 dalį, 197 straipsnio 1, 2 dalis, 293 straipsnio 1 dalies 8, 9 punktus, 629 straipsnio 1 dalies 4, 6, 7, 9 punktus, 632 straipsnio 1 dalies 2 punktą, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2 straipsnio 1 dalį, 1.5 straipsnio 1-4 dalis, 1.137 straipsnio 1-6 dalis, 2.95 straipsnio 1, 3 dalis, 2.106 straipsnio 1 dalies 1-7 punktus, 2.110 straipsnio 1, 2 dalis, 4.93 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 1 punktą, 4 dalį, 6.6 straipsnio 1, 4, 6 dalis, 6.128 straipsnio 3 dalį, Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) 73 straipsnį, imperatyvias teisės normas, todėl ieškovui atsirado nuostoliai.
  3. Pasak ieškovo, turtinę žalą sudaro: 25 400 Eur – nuostoliai dėl nepagrįstai išieškotos 87 701,55 Lt sumos; 130 329 Eur – nuostoliai dėl parduoto iš varžytynių buto, esančio (duomenys neskelbtini); 26 506 Eur – buto išlaikymo nuostoliai; nuostoliai dėl 175 bylų procesinės medžiagos parengimo bei atstovavimo teisme – 647 500 Eur; negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų – 475 200 Eur.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas konstatavo, kad reikalavimais atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, pripažinti ieškovo reikalavimo teisę, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo civilinę bylą 2-119-603/2009 nutraukti ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. sausio 21 d. nutartį panaikinti ieškovas iš esmės siekia revizuoti įsiteisėjusią teismo nutartį, kuri buvo instancine apeliacine ir kasacine tvarka patikrinta ir yra įsiteisėjusi. Teismas pažymėjo, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą peržiūrėti teismo sprendimą ar nutartį, kuri buvo patikrinta kasacine tvarka, priėmus kasacinio teismo nutartį dėl ginčo esmės, nėra galimybių, išskyrus atvejus kai kreipiamasi dėl proceso atnaujinimo.
  3. Teismas akcentavo, kad byloje, iš kurios nagrinėjimo ieškovas kildina savo teisę į žalos atlyginimą, nenustatyta jokių neteisėtų teismų ar teisėjų veiksmų. Ieškovas minėtoje byloje aktyviai naudojosi visomis civiliniame procese byloje dalyvaujančiam asmeniui numatytomis teisėmis, teikė savo paaiškinimus, atsikirtimus, skundė procesinius veiksmus, tačiau ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad bylos proceso metu jo teisės buvo pažeistos, o tai, jog jo netenkina galutinė ir neskundžiama kasacinio teismo nutartis ir pirmosios instancijos nutartis, kuri palikta galioti, patenkinus kasacinį skundą, nėra pagrindas konstatuoti teismų ar teisėjų, nagrinėjusių bylą, neteisėtus veiksmus. Teismas pastebėjo, kad prijungtoje Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme nagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-119-602 medžiagoje jis nerado jokių akivaizdžių ir šiurkščių teisės taikymo pažeidimų, kurių atlikimas leistų svarstyti apie teismų neteisėtus veiksmus ir (ar) kaltę.
  4. Teismas nurodė, kad nenustačius neteisėtų veiksmų bei kaltės, negalimas ir nuostolių (žalos) atlyginimo priteisimas. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad gali būti priteisiamos tik tokios asmens turėtos išlaidos ar nuostoliai, kurie yra būtini jo turtinei padėčiai atkurti ir yra priežastiniu ryšiu susiję su neteisėtais veiksmais, yra apibrėžti, realūs. Tačiau, teismo vertinimu, vienos iš ieškovo prašomų priteisti sumų yra susijusios su vykdymo veiksmais visiškai kitose bylose (bylinėjimosi išlaidos 175 bylose), nei byla, iš kurios ieškovas kildina neteisėtus veiksmus, o kitos (negautos pajamos) – nerealios, nepagrįstos jokiais patikimais įrodymais, taigi ieškovo nurodytas turtinės žalos dydis yra visiškai nepagrįstas ir nerealus, neturi jokio priežastinio ryšio su teismų veiksmais, nagrinėjant minimą civilinę bylą.
  5. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovė prašė byloje pareikštiems reikalavimams taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, nustatęs, jog ieškovas apie tariamą savo teisių pažeidimą vėliausiai sužinojo gavęs kasacinio teismo nutartį, teismas konstatavo, kad ieškinio senaties terminą ieškovas yra praleidęs. Teismas pastebėjo, kad ieškovas šio termino neprašė atnaujinti ir nenurodė priežasčių, dėl kurių senaties terminas turėtų būti atnaujintas.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Ieškovas A. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Byloje yra pateikti oficialūs rašytiniai įrodymai, patvirtinantys įvardintų teisėjų ir teismų neteisėtus veiksmus, kurie tiesiogiai yra susiję su išieškomos 1 304 935 Eur žalos teisiniais padariniais. Teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1, 3 dalis, nustatančias, kad teisingumą vykdo tik teismai ir teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo, nesiėmė visų būtinų priemonių, jog būtų visapusiškai ištirtos bylos aplinkybės ir toje ginčo dalyje priimti daliniai sprendimai. Sprendime išdėstyta motyvacija, sąvokos, išvados ir vertinimai iš esmės kertasi su 2017 m. kovo 1 d. patikslinto ieškinio atsakovei faktinėmis aplinkybėmis, kurios yra grindžiamos oficialiais rašytiniais įrodymais, pažeidžia konstitucinius principus. Teismas be teisinio pagrindo, pažeisdamas civilinio proceso imperatyvias nuostatas ir peržengdamas bylų nagrinėjimo pagal galiojančią teisę ribas, užkirto kelią į teisingą bylos nagrinėjimą ir pažeidė ieškovo teisę į veiksmingą teisinės gynybos priemonę.
    2. Pateikti į bylą rašytiniai įrodymai sudaro atsakovei „būtinos deliktinės civilinės atsakomybės teisinį pagrindą atlyginti ieškovui padarytą 25 400,13 Eur, 130 329 Eur bei 26 506,36 Eur žalą, kuri atsirado dėl neteisėtų teisėjos L. L. veiksmų, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-119-603/2009. Šie rašytiniai įrodymai sudaro teisinį pagrindą ir priežastiniam ryšiui nustatyti dėl teisėjos padarytų teisės normų pažeidimo ir atsiradusios žalos atlyginimo, tačiau Vilniaus apygardos teismas šioje civilinėje byloje neteisėtais veiksmais užkirto kelią į teisingą bylos nagrinėjimą.
    3. Byloje esantys oficialūs rašytiniai įrodymai ir Vilniaus miesto teismuose nagrinėtų 175 bylų sąrašas „dėl ieškovo lėšomis apmokėto 3 k. buto, esančio (duomenys neskelbtini), neteisėtos konfiskacijos ir dėl 4 176 kv. m bendro gyvenamojo ploto nusavinimo, patvirtina 23 metus besitęsiančios ginčo teisenos atsiradusios žalos galutinius teisinius padarinius“. Vienos bylos kaina sudaro 3 700 Eur. Tačiau Vilniaus apygardos teismas šioje civilinėje byloje neteisėtais veiksmais užkirto kelią į teisingą bylos nagrinėjimą.
    4. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui 2009 m. sausio 21 d. nutartimi be teisinio pagrindo suvaržius pirmiau nurodyto buto disponavimo teises, ieškovas prarado teisę į įgytą turtą, negalėjo įgyto turto įregistruoti, parduoti, užstatyti, nuomoti, todėl 2013 m. liepos 26 d., pardavus ieškovo lėšomis apmokėtą turtą iš varžytynių, atliktais skaičiavimais ieškovas patyrė 475 200 Eur tiesioginius nuostolius.
    5. Aplinkybių, patvirtintų oficialiais rašytiniais įrodymais, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimus, atsakovė jokiais kitais įrodymais nepaneigė ir nepateikė jokių teisinių faktų, kodėl asmeniui padaryta žala turėtų būti neatlyginta. Vilniaus apygardos teismas skundžiamame sprendime, pažeisdamas CK 6.249 straipsnio 1, 3 dalis, 4 dalies 1-3 punktus ir 5-6 dalis, padarė neteisingas išvadas ir vertinimus, prieštaraujančius ieškovo reikalavimų faktinėms aplinkybėms, kurios grindžiamos rašytiniais įrodymais. Teismas, nagrinėdamas šią bylą, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką ir tinkamai neįvertino „bendrininkavimo atvejų, kai žala atsiranda dėl kelių atskirų pavienių priežasčių sąveikos, kai bendrais veiksmais sukėlę žalą asmenys ją privalo atlyginti visi kartu (solidariai), prisidėję prie žalos atsiradimo priežasčių“.
    6. Remiantis CK 1.127 straipsnio 3 ir 5 dalimis, jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas, ieškinio senaties terminas prasideda nuo reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimo momento, o jeigu pažeidimas yra tęstinis senaties terminams ieškiniams dėl veiksmų ir neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kitą dieną. Taigi pirmosios instancijos teismo sąvokų aiškinimas ir išvados iš esmės pažeidžia CPK 1.127 straipsnio 3, 5 dalis, CK 6.6 straipsnio 4, 6 dalyse įtvirtintą teisę, pagal kurią bendraskoliai yra įpareigoti iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė, taip pat CK 6.53 straipsnio 1 dalyje nurodytą teisę, pagal kurią, jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas, tai kreditorius turi teisę bet kada pareikalauti ją vykdyti, o skolininkas turi teisę bet kada ją įvykdyti.
  2. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime atsakovė nuodo, kad apeliaciniame skunde apeliantas išdėsto iš esmės tuos pačius motyvus, kurie jau buvo pateikti ieškinyje bei išsakyti jo paaiškinimuose teismo posėdžio metu. Savo ruožtu apelianto nurodyti teiginiai dėl ieškinio senaties normų neva neteisingo aiškinimo yra nepagrįsti. Paties apelianto pozicija dėl senaties termino skaičiavimo yra aiškiai prieštaraujanti suformuotai teismų praktikai ir nulemtų civilinių santykių nestabilumą.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal A. P. apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
  2. Apelianto įsitikinimu, byloje yra pateikti oficialūs rašytiniai įrodymai, patvirtinantys Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo (ir teisėjos L. L.) neteisėtus veiksmus, be kita ko susijusius su prašoma priteisti turtine žala, tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesiėmė visų būtinų priemonių bylos aplinkybėms visapusiškai ištirti ir pažeidė ieškovo A. P. teisę į veiksmingą teisinę gynybą.
  3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus ir vadovaudamasi nagrinėjamam ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu bei teismų praktika, neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo sutikti su ieškovo skunde dėstoma pozicija.
  4. Kaip jau minėta, ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį; pripažinti jo reikalavimo teisę; panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. sausio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-119-603/2009; civilinę bylą Nr. 2-119-603/2009 nutraukti ir priteisti ieškovui iš atsakovės iš viso 1 304 935 Eur turtinę žalą, patirtą dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą (CK 6.272 straipsnio 2 dalis).
  5. Iš apelianto į bylą pateiktų procesinių dokumentų turinio ir teismo posėdžių metu duotų paaiškinimų matyti, kad ieškovas savo reikalavimus, inter alia jam padarytą žalą, grindžia tuo, jog Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-119-603/2009 priimta 2009 m. sausio 21 d. nutartis pažeidžia materialinės ir proceso teisės normas, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl vykdymo proceso normų taikymo bei aiškinimo ir pan., kadangi šia nutartimi Vilniaus miesto savivaldybei leista realizuoti jos nepagrįstai (pasinaudojus nuomos sutartimi, kurios terminas pasibaigęs) Lietuvos Respublikos ūkiniame teisme prisiteistą teisę, nukreipiant išieškojimą į butą, esantį (duomenys neskelbtini), po to, kai UAB „Dieona“ buvo likviduota ir vykdomieji raštai grąžinti išieškotojai, o prievolė, ieškovo įsitikinimu, pasibaigusi. Taigi, ieškovo nuomone, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėja L. L. be teisinio pagrindo leido realizuoti Vilniaus miesto savivaldybei nepagrįstą teisę ir nesiėmė priemonių, jog Vilniaus miesto savivaldybė perduotų nuosavybės teises į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovui A. P., kuris, jo teigimu, per bendrovės „Dieona“ kasą apmokėjo namo statybą ir buvo tikrasis šio buto savininkas. Ieškovo tvirtinimu, dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo neteisėto leidimo realizuoti savivaldybės nepagrįstą teisę, nukreipiant dokumentaliai nepagrįsto 87 701,55 Lt įsiskolinimo išieškojimą į A. P. lėšomis apmokėtą butą, jam buvo padaryta turtinė žala, pasireiškusi, kaip: 1) nepagrįstai teismų sprendimais išieškoma 87 701,55 Lt suma (25 400,12 Eur); 2) dėl A. P. lėšomis (450 000 Lt) apmokėto buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo iš varžytynių patirti nuostoliai – 130 329 Eur; 3) dėl šio buto išlaikymo nuo 1993 m. patirtos išlaidos – 26 506,36 Eur; 4) dėl A. P. pažeistų teisių gynimo 175 teisminėse bylose patirti nuostoliai – 647 500 Eur; 5) 475 200 Eur nuostoliai, patirti, ieškovo nuomone, dėl to, kad jis dėl neteisėtų teismo veiksmų negalėjo disponuoti butu, jį įregistruoti, parduoti, nuomoti, įkeisti ir pan.
  6. Tačiau, iš pačios 2009 m. sausio 21 d. nutarties ir pridėtos civilinės bylos Nr. 2-119-602/2009 medžiagos matyti ir tai, kad visi ieškovo šiuo metu nagrinėjamoje byloje dėstomi argumentai (dėl Ūkinio teismo priimtų sprendimų neteisėtumo, savivaldybės reikalavimo teisės nepagrįstumo, ginčo buto apmokėjimo A. P. lėšomis, UAB „Dieona“ likvidavimo ir prievolės pasibaigimo bei savivaldybės prašymo leisti realizuoti jos teisę iš buto nepagrįstumo ir neteisėtumo) bei apeliaciniame skunde akcentuojami rašytiniai įrodymai, ieškovo nuomone, patvirtinantys jo poziciją, paties A. P. jau buvo nurodyti ir pateikti teismams dar nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-119-603/2009, taigi, apeliantas šiuo metu nagrinėjamoje byloje faktiškai siekia revizuoti įsiteisėjusią, tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka patikrintą ir kasacinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2009 paliktą galioti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. sausio 21 d. nutartį.
  7. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal CPK 362 straipsnio 1 dalį kasacinio teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos. Pirmosios instancijos teismo nutartis, palikta galioti kasaciniam teismui panaikinus apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, laikoma įsiteisėjusia nuo kasacinės instancijos teismo nutarties priėmimo. Savo ruožtu įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Tokie įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai negali būti peržiūrėti ir tuo labiau panaikinti jokiu kitu būdu kaip tik pasinaudojus išimtiniu proceso atnaujinimo institutu. Todėl ieškovo ieškinio reikalavimai atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, pripažįstant A. P. reikalavimo teisę, panaikinant įsiteisėjusią Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-119-603/2009 ir šią bylą nutraukiant, pirmosios instancijos teismo visiškai pagrįstai atmesti.
  8. Pažymėtina, kad apeliantas, savo skunde ginčydamas šią teismo išvadą, be bendro pobūdžio deklaratyvių pareiškimų, jog tokiais veiksmais teismas neva užkirto kelią į teisingą bylos išnagrinėjimą ir pažeidė ieškovo teisę į veiksmingą teisinę gynybą, nepateikė jokių konkrečių argumentų ir įrodymų, paneigiančių pirmiau nurodytos teismo išvados teisingumą. Vien ta aplinkybė, kad ieškovo netenkina dar 2009 m. sausio 21 d. priimta nutartis, tai, jog, jo nuomone, teismai 2009 metais nagrinėtoje byloje neįvertino jo dėstomų argumentų svarumo, nesudaro teismui teisėto pagrindo nesivadovauti kertiniu civilinio proceso ir apskritai teisinės valstybės principu, kad įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią – t. y. šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas. Būtinybę laikytis res judicata principo yra įtvirtinęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs kad šis principas yra vienas iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą laikymosi sąlygų, siejamų su teisinio tikrumo principo įgyvendinimu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje E. prieš Lietuvą).
  9. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas šioje byloje neįrodė ir civilinės atsakomybės valstybei taikymo pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį sąlygų.
  10. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą; sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).
  11. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju ieškovas teisėjos L. L. neteisėtus veiksmus aiškina, kaip, jo nuomone, neteisėtos ir nepagrįstos 2009 m. sausio 21 d. nutarties priėmimą, nes, apelianto įsitikinimu, jo pateikti rašytiniai įrodymai, kurie, kaip minėta, buvo teikiami ir į civilinę bylą Nr. 2-119-603/2009, patvirtina, kad savivaldybei negalėjo būti leista realizuoti jos teisę iš buto, (duomenys neskelbtini). Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, kasaciniam teismui instancine tvarka patikrinus ieškovo kritikuojamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir palikus Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. sausio 21 d. nutartį galioti, vien tik ieškovo nesutikimas su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo byloje atliktu įrodymų vertinimu, teisės normų aiškinimu ir taikymu bei jo nepasitenkinimas galutiniu nagrinėtos bylos rezultatu, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtų teismo ir (ar) teisėjos L. L. veiksmų. Kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas civilinėje byloje Nr. 2-119-603/2009 aktyviai naudojosi visomis byloje dalyvaujančiam asmeniui suteiktomis teisėmis ir jokių įrodymų, kad bylos Nr. 2-119-603/2009 nagrinėjimo metu jo teisės kaip nors buvo nepagrįstai suvaržytos, apribotos ir (ar) pan., nepateikė, be to, byloje nėra ir jokių duomenų, jog teisėjai dėl kokių nors jos veiksmų, atliktų nagrinėjant šią civilinę bylą, būtų taikyta drausminė atsakomybė, priimta atskiroji nutartis ir pan., kitaip tariant, teisės aktų nustatyta tvarka nėra konstatuota, kad apelianto nurodyta teisėja, nagrinėdama minėtą civilinę bylą, būtų atlikusi kokius nors neteisėtus veiksmus (CPK 185 straipsnis). Savo ruožtu aplinkybė, kad bylos rezultatas nepalankus ieškovui ir sukelia jam nepriimtinų bei skaudžių teisinių padarinių, savaime nelemia ir nepagrindžia teismo veiksmų neteisėtumo, netinkamo normų aiškinimo ir taikymo ar įrodymų vertinimo, todėl konstatuotina, kad ieškovas neįrodė teismo (teisėjo) neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų.
  12. Ieškovui neįrodžius kaltų neteisėtų teismo ir (ar) teisėjo veiksmų (CPK 178 straipsnis), civilinės atsakomybės valstybei taikymas pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį negalimas, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų (be kita ko žalos dydžio nepagrįstumo), plačiau dėl jų nepasisako, konstatuodama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai atmetė ieškovo ieškinį.
  13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo ieškinys pagrįstai atmestas ir dėl to, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, kurio neprašė atnaujinti (CK 1.126 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo motyvą dėl praleistos ieškinio senaties, remiasi CK 1.127 straipsnio 3 ir 5 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, kad tuo atveju, jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas, ieškinio senaties terminas prasideda nuo reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimo momento, o jeigu pažeidimas yra tęstinis, senaties terminas dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas neteisingai supranta ir interpretuoja pirmiau nurodytas CK nuostatas, kurios nagrinėjamu atveju netaikytinos, ir nepagrįstai senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo skaičiuoja nuo ieškinio pateikimo dienos. Šioje byloje pačiam apeliantui žalos atsiradimą siejant su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutarties, jo nuomone, neteisėtos ir nepagrįstos, priėmimo faktu, apeliantas apie teismo (teisėjo) veiksmus, kuriuos jis laiko neteisėtais, vėliausiai, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, sužinojo ir turėjo sužinoti gavęs kasacinio teismo nutartį, kuria Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartis palikti galioti, sudarydama sąlygas savivaldybei vykdyti išieškojimą iš ginčo buto. Kasacinio teismo nutartis buvo priimta dar 2009 m. gruodžio 21 d., išsiųsta ieškovui tų pačių metų gruodžio 24 d., todėl ieškovui dėl žalos atlyginimo kreipusis į teismą tik 2016 m. rugpjūčio mėnesį, akivaizdžiai buvo praleistas 3 metų ieškinio senaties terminas.
  14. Remdamasi pirmiau nurodytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisingą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas.

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai