Byla A-1076-556/2015
Dėl nutarimo panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Green Vilnius hotel“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Green Vilnius hotel“ skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus visuomenės sveikatos centrui dėl nutarimo panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas UAB „Green Vilnius hotel“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. spalio 31 d. nutarimą Nr. 12PS-30 byloje „Dėl UAB „Green Vilnius hotel“ pavojingų paslaugų pateikimo į rinką“.

5Pareiškėjas paaiškino, jog nesutinka su Tarnybos išvadomis, kad jis pažeidė Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymo (toliau – ir Produktų saugos įstatymas) 10 straipsnio 1 punktą dėl to, jog teikė paslaugas viešbutyje, kurio dalis – įėjimą dengiančio stogelio stiklinė konstrukcija – yra nesaugi, neatitinkanti teisės aktuose statybos produktų saugai nustatytų reikalavimų ir iki pašalinimo kėlė grėsmę vartotojams. Pareiškėjas neigė, kad vartotojams teikė nesaugią paslaugą. Valstybės įmonės Statybos produkcijos sertifikavimo centro išduotas atitikties sertifikatas Nr. SPSC-8516 patvirtina, kad šis produktas – termiškai grūdintas saugus stiklas – atitinka esminius LST EN 12150-1:2002 reikalavimus. Taigi produkto saugą patvirtinantys dokumentai yra galiojantys ir nenuginčyti. Nėra įrodymų, kad minėtas gaminys faktiškai neatitiko saugos reikalavimų ir negalėjo būti naudojamas stogelio stiklinėje konstrukcijoje. Pareiškėjas nesutiko ir su Tarnybos teiginiais, kad atitikties sertifikate Nr. SPSC-8516 nėra nurodyta stiklo panaudojimo sritis (kokiai paskirčiai jis skirtas) ir tuo pažeidžiamas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 189 patvirtinto Statybų techninio reglamento 1.03.02:2002 „Statybos produktų atitikties deklaravimas“ (toliau – ir Reglamentas) 9.3 punktas. Tuo metu galiojusios 2008 m. birželio 25 d. redakcijos Reglamento 9.3 punkte buvo nurodyta, kad atitikties deklaracijoje turi būti „nurodyto produkto, su kuriuo susijusi deklaracija, identifikavimas (pvz., pavadinimas, panaudojimo sritis, tipas, produkto modelis, proceso aprašymas, produkto pagaminimo vieta, data ir kita svarbi papildoma informacija)“. Taigi minėtoje normoje skliausteliuose pateiktas pavyzdinis nebaigtų duomenų, kurie gali identifikuoti produktą, sąrašas. Jokio reikalavimo, kad visi šie duomenys būtų privalomi, nėra. Atitikties sertifikate Nr. SPSC-8516 yra aiškiai identifikuotas produktas. Teigė, kad produkto panaudojimo srities nenurodymas atitikties sertifikate negali sąlygoti nei šio sertifikato galiojimo, nei paneigti sertifikate konstatuotų duomenų, jog nurodytas produktas yra saugus. Pareiškėjas teikė paslaugas viešbutyje, kurio įėjimą dengiančio stogelio stiklinė konstrukcija buvo saugi ir jos saugumas yra patvirtintas galiojančiais atitikties deklaracija bei atitikties sertifikatu. Be to, pareiškėjas nesutiko su Tarnybos išvadomis, kad jis pažeidė Produktų saugos įstatymo 10 straipsnio 4 punktą, t. y. sužinojęs apie suteiktos paslaugos galimą riziką vartotojui, nesiėmė tinkamų veiksmų rizikai pašalinti. Pasak pareiškėjo, jokios suteiktos paslaugos galimos rizikos vartotojui nebuvo, todėl ir pagrindo imtis veiksmų rizikai pašalinti nebuvo. Vadovautis žodiniais Vilniaus visuomenės sveikatos centro teiginiais apie produkto nesaugumą ir dėl jų imtis veiksmų nebuvo jokio pagrindo, o, gavęs rašytinį 2013 m. balandžio 12 d. įpareigojimą, jį įvykdė. Pabrėžė, kad nei pašalinimo metu, nei anksčiau jokios grėsmės vartotojams dėl stogelio konstrukcijos nebuvo, todėl ir pagrindo imtis tinkamų veiksmų neegzistuojančiai rizikai pašalinti nebuvo. Pareiškėjas teigė, kad jokio pavojingo produkto į rinką nepateikė. Juo labiau, joks pareiškėjo produktas jokiam vartotojui žalos nesukėlė. Pabrėžė, kad 2013 m. vasario 22 d. asmenys buvo sužaloti ne dėl viešbučio stogelio konstrukcijos nesaugumo, o dėl neteisėtų trečiųjų asmenų, už kuriuos pareiškėjas neatsako, veikų. Priežastinio ryšio tarp stogelio konstrukcijos stiklo ir žalos asmenims atsiradimo nėra, todėl Produktų saugos įstatymo 23 straipsnio 6 dalis negalėjo būti taikoma. Iki kol konstrukcija nebuvo pažeista dėl trečiųjų asmenų veiksmų, jokios grėsmės vartotojams ji nekėlė. Dėl 2013 m. vasario 22 d. įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas. Pareiškėjas akcentavo, kad Tarnyba skyrė baudą praleidusi Produktų saugos įstatymo 25 straipsnyje nustatytą šešių mėnesių nuo pažeidimo nustatymo dienos baudų skyrimo terminą.

6Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 33–37) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7Atsakovas paaiškino, kad Tarnybos komisija, nagrinėdama bylą, vadovavosi Vilniaus visuomenės sveikatos centro, kaip kontrolės institucijos, surinkta medžiaga, pateiktomis išvadomis, kurios užfiksuotos tiek 2013 m. balandžio 22 d. protokole Nr. 13(16.1)13.14-1 bei jo 2013 m. spalio 2 d. patikslinime Nr. 13(16.1)13.14-3, tiek 2013 m. balandžio 12 d. patikrinimo akte 13(16-1)-13.16-320, o taip pat produktų saugą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis. Nurodė, kad stiklo naudojimo atitikties sertifikate nurodyta informacija turėjo atitikti Reglamento 9.3 punkto reikalavimus, t. y. jame nebuvo nurodyta stiklo panaudojimo sritis (kokiai paskirčiai jis skirtas). Tarnybos nuomone, pareiškėjas pažeidė Produktų saugos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatą, įpareigojančią, kad paslaugos teikėjas privalo teikti vartotojui saugią paslaugą. Pažymėjo, kad Tarnybos komisija konstatavo, jog pareiškėjas po incidento, kuriuo metu buvo sužaloti du vartotojai, objektyviai galėjo ir privalėjo įvertinti galimą riziką, tačiau nesiėmė priemonių kilusiai rizikai šalinti. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. kovo 21 d. vykdomo patikrinimo metu pareiškėjas žodžiu buvo įspėtas, jog likusi stogelio konstrukcija yra nesaugi bei nurodyta pašalinti po incidento likusį stiklą nuo įėjimą dengiančio stogelio, tačiau jis neatsižvelgė į žodžiu duotus nurodymus ir toliau vartotojams teikė paslaugą viešbutyje, kurio stogelio konstrukcijos dalis neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas likusį stiklą nuo įėjimą dengiančio stogelio pašalino tik 2013 m. balandžio 25 d., kai Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2013 m. balandžio 12 d. pateikė nurodymą teikti saugias paslaugas, pašalinant likusį stiklą nuo įėjimą dengiančio stogelio konstrukcijos. Teigė, kad Tarnybos komisija pagrįstai nutarė, jog pareiškėjas tokiais savo veiksmais pažeidė Produktų saugos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Nurodė, kad pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu neginčijo, jog buvo padaryta žala vartotojams bei 2013 m. rugsėjo 12 d. Tarnybai pateikė 2013 m. kovo 13 d. „Sutikimą“, patvirtinantį, jog jis atlygino materialinę žalą vartotojams. Tarnyba padarė išvadą, kad pareiškėjas, atlygindamas nukentėjusiems materialinę žalą, neginčijo savo atsakomybės. Be to, bylos nagrinėjimo Tarnyboje metu Vilniaus visuomenės sveikatos centras patvirtino, kad tarp nesaugios paslaugos ir kilusio incidento yra tiesioginis priežastinis ryšys. To paties posėdžio metu pareiškėjo direktorius dėl minėtų išvadų neprieštaravo. Tarnybos komisija pagrįstai, atsižvelgdama į faktines bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, taikė Produktų saugos įstatymo 23 straipsnio nuostatas ir skyrė 9 000 Lt baudą. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad Tarnybos komisija, skirdama jam baudą, jau buvo praleidusi Produktų saugos įstatymo 25 straipsnyje nustatytą baudų skyrimo terminą ir teigė, jog, įvertinusi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. spalio 2 d. protokolo patikslinime Nr. 13(16.1)13.14-3 pateiktus duomenis apie nukentėjusius asmenis, vadovavosi Produktų saugos įstatymo 25 straipsnio nuostata, kurioje teigiama, jog šešių mėnesių terminas netaikomas, kai pavojingu produktu pakenkiama vartotojo sveikatai ar atimama gyvybė. Ginčijamą nutarimą priėmė išsamiai įvertinusi visas su padarytu pažeidimu susijusias aplinkybes, pateiktus žodinius ir rašytinius paaiškinimus, teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Be to, skirdama baudą atsižvelgė į Produktų saugos įstatyme nustatytą skirtinos baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. nukentėjusiems atlygino padarytą materialinę žalą, sunkinančių aplinkybių nenustatė.

8Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus visuomenės sveikatos centras atsiliepimu į skundą (b. l. 118–119) nurodė, kad pritaria Tarnybos atsiliepime išdėstytiems argumentams.

9II.

10Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 31 d. sprendimu (b. l. 135–140) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11Teismas, remdamasis rašytiniais bylos duomenimis, nustatė, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir VVSC) Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus vedėja A. R. ir vyriausioji specialistė A. M. atliko operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 118:2011 „Apgyvendinimo paslaugų sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 118:2011), ir 2014 m. balandžio 12 d. patikrinimo akte Nr. 13(16-1)-13.16-320 nustatė, jog UAB „Green Vilnius hotel“ teikiamos apgyvendinimo paslaugos pažeidžia Produktų saugos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nurodantį, kad paslaugos teikėjas turi teikti tik saugią paslaugą, tačiau paslaugos teikiamos pastate, kurio konstrukcijos dalis sužalojo vartotoją, likusi po incidento konstrukcijos dalis nepašalinta, šios konstrukcijos sudedamoji dalis (stiklas) neturi patvirtinančių dokumentų, jog atitinka teisės aktais nustatytus reikalavimus statybos produktų saugai. Padarė išvadą, kad teikiamos apgyvendinimo paslaugos neatitinka saugios paslaugos sąvokos. UAB „Green Vilnius hotel“ teikiamos apgyvendinimo paslaugos pažeidžia Produktų saugos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir patikrinimo metu nustatė, kad viešbučio stogelio konstrukcija ir toliau galbūt kelia riziką klientų saugai ir sveikatai, nes nėra pašalintas visas stogelį dengiantis stiklas. Tuo pažeidžiamas HN 118:2011 5 punkto reikalavimas, kad apgyvendinimo paslaugų teikėjai privalo teikti tik saugias paslaugas. Patikrinimo akte, vadovaujantis Produktų saugos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 7 punktu, pateikė nurodymus teikti saugias paslaugas, pašalinant likusį stiklą nuo įėjimą dengiančio stogelio konstrukcijos iki 2013 m. balandžio 19 d. VVSC Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus vyr. specialistė A. M., vadovaudamasi Produktų saugos įstatymo 14 straipsniu, atlikusi patikrinimą UAB „Green Vilnius hotel“ jaunimo nakvynės namuose, bei, remdamasi patikrinimo aktu, 2013 m. balandžio 22 d. surašė Produktų saugos įstatymo pažeidimo protokolą Nr. 13(16.1)13.14-1, kuriame nustatė, kad UAB „Green Vilnius hotel“, ( - ), 2013 m. kovo 21 d. pateikė į rinką pavojingus produktus, teikiant apgyvendinimo paslaugas. UAB „Green Vilnius hotel“ jaunimo nakvynės namų, ( - ), įėjimo stogelio dalis (stiklas), likusi po 2013 m. vasario 22 d. incidento, kai buvo sužalotas vartotojas, nepašalinta, minėtos konstrukcijos sudedamoji dalis (stiklas) neturi patvirtinančių dokumentų, kad atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus statybos produktų saugai ir taip pareiškėjas pažeidė Produktų saugos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus. Nustatė, kad pareiškėjas pirmą kartą pažeidė Produktų saugos įstatymą. VVSC Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus vyr. specialistė A. M. 2013 m. balandžio 22 d. surašė produktų saugos įstatymo pažeidimo protokolo Nr. 13(16.1)13.14-1 patikslinimą Nr. 13(16.1)13.14-3, kuriame nustatė, kad UAB „Green Vilnius hotel“, ( - ), 2013 m. kovo 21 d. ir 2013 m. balandžio 11 d. pateikė į rinką pavojingus produktus teikiant apgyvendinimo paslaugas. UAB „Green Vilnius hotel“ jaunimo nakvynės namų, ( - ), įėjimo stogelio dalis (stiklas), likusi po 2013 m. vasario 22 d. incidento, kai buvo sužaloti vartotojai, nepašalinta. Tarnybos komisija 2013 m. spalio 31 d. nutarime Nr. 12PS-30 „Dėl UAB „Green Vilnius hotel“ pavojingų paslaugų pateikimo į rinką“ padarė išvadą, kad UAB „Green Vilnius hotel“ pažeidė Produktų saugos įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 punktus, atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino, jog UAB „Green Vilnius hotel“ atlygino nukentėjusiesiems padarytą materialinę žalą, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė ir, vadovaudamasi Produktų saugos įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi bei 24 straipsnio 3 dalimi, skyrė 9 000 Lt baudą.

12Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Produktų saugos įstatymo 10 straipsnio 1 punktu, 3 straipsnio 6, 7 dalimis, 4 straipsnio 1 dalimi, Reglamento 9.3 punktu. Teismas nurodė, kad valstybės įmonės Statybos produkcijos sertifikavimo centro 2008 m. spalio 27 d. išduotas atitikties sertifikatas Nr. SPSC-8516 galiojo iki 2011 m. spalio 27 d. UAB „Durų sistemos ir KO“ 2011 m. rugpjūčio 31 d. atitikties deklaracijoje nurodytas atitikties deklaravimo pagrindas minėtas sertifikatas, kuris galiojo iki 2011 m. spalio 27 d. Pareiškėjas teismo posėdyje pateikė valstybės įmonės Statybos produkcijos sertifikavimo centro 2014 m. sausio 14 d. raštą Nr. 12464, kuriame teigiama, kad 2008 m. spalio 27 d. išduotas atitikties sertifikatas Nr. SPSC-8516 atitiko tuo metu galiojusio STR 1.01.04:2002 3 priedo reikalavimus. Taigi šiuo atveju pareiškėjo teiginiai, kad viešbučio įėjimą dengiančio stogelio stiklinės konstrukcijos saugumą patvirtina galiojantis atitikties sertifikatas ir deklaracija, yra nepagrįsti. Akivaizdu, kad 2013 m. vasario 22 d. įvykio metu, kuomet buvo sužaloti žmonės, viešbučio stogelio atitikties sertifikato Nr. SPSC-8516 galiojimo terminas buvo pasibaigęs. Pareiškėjas teismo posėdyje nepaneigė atsakovo nustatytų aplinkybių ir nepateikė duomenų, kurie sudarytų pagrindą paneigti VVSC ir Tarnybos nutarime nustatytas aplinkybes. Teismas sutiko su Tarnybos pateiktu vertinimu, kad pareiškėjas teikė nesaugią paslaugą ir taip pažeidė Produktų saugos įstatymo 10 straipsnio 1 punktą.

13Teismas, pasisakydamas dėl Produktų saugos įstatymo 10 straipsnio 4 punkto pažeidimo, nurodė, kad Tarnybos komisija nutarime konstatavo, jog UAB „Green Vilnius hotel“ po incidento, kurio metu buvo sužaloti vartotojai, objektyviai galėjo įvertinti galimą riziką, tačiau nesiėmė priemonių jai pašalinti. VVSC 2013 m. kovo 21 d. vykdė patikrinimą ir UAB „Green Vilnius hotel“ nurodė pašalinti po incidento likusį stiklą nuo įėjimą dengiančio stogelio, tačiau pareiškėjas neatsižvelgė į žodžiu duotus nurodymus ir toliau vartotojams teikė paslaugą viešbutyje, kurio konstrukcijos dalis neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų. VVSC 2013 m. balandžio 12 d. patikrinimo akte Nr. 13(16-1)-13.16-320 pareiškėjui pateikė nurodymą teikti saugias paslaugas, pašalinant likusį stiklą nuo įėjimą dengiančio stogelio konstrukcijos iki 2013 m. balandžio 19 d. Pareiškėjas šį nurodymą įvykdė ir likusį stiklą nuo įėjimą dengiančio stogelio pašalino tik 2013 m. balandžio 25 d. Minėtas nurodymas pareiškėjui pateiktas remiantis Produktų saugos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 7 punktu. Ši aplinkybė, kad pareiškėjas ganėtinai ilgą laiką ir toliau vartotojams teikė nesaugią paslaugą viešbutyje, o būtent nepašalino likusio stiklo nuo įėjimą dengiančio stogelio, įrodo, jog pareiškėjas nesiėmė tinkamų veiksmų galimai vartotojų rizikai pašalinti ir patvirtina pareiškėjo kaltę dėl nesaugios paslaugos teikimo vartotojams. Pareiškėjas 2013 m. vasario 26 d. sutiko nukentėjusiajai kompensuoti patirtus nuostolius ir 2013 m. kovo 13 d. pasirašė sutikimą juos kompensuoti. Taigi šiuo atveju pareiškėjas dar iki VVSC 2013 m. balandžio 12 d. patikrinimo akto Nr. 13(16-1)-13.16-320 surašymo, kuriuo jam buvo pateiktas nurodymas teikti saugias paslaugas, pašalinant likusį stiklą nuo įėjimą dengiančio stogelio konstrukcijos iki 2013 m. balandžio 19 d., atlygino patirtus nuostolius nukentėjusiajai ir tokiais savo aktyviais veiksmais iš esmės pats pripažino, kad jis, kaip paslaugos teikėjas, 2013 m. vasario 22 d. suteikė nesaugią paslaugą. Pareiškėjas, egzistuojant tokioms aplinkybėms, privalėjo skubiai pašalinti kitų vartotojų riziką ir siekti užtikrinti, kad būtų teikiamos saugios apgyvendinimo paslaugos. Pareiškėjo teikiamoms apgyvendinimo paslaugoms taikoma Lietuvos higienos norma HN 118:2011, kurios 5 punkte nustatyta, kad apgyvendinimo paslaugų teikėjai privalo teikti tik saugias paslaugas. Pareiškėjas, kaip profesionalus rinkos dalyvis, prisiima didesnę riziką, teikdamas apgyvendinimo paslaugas, ir įsipareigoja vartotojams teikti saugią paslaugą. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad incidentas įvyko dėl trečiųjų asmenų veiksmų ir dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas bei byla perduota teismui, nešalina jo atsakomybės Produktų saugos įstatymo taikymo prasme ir negali būti vertinamos kitaip nei Tarnyba nustatė. Teismas sutiko su Tarnybos išdėstyta pozicija, kad pareiškėjas pažeidė ir Produktų saugos įstatymo 10 straipsnio 4 punktą.

14Teismas, pasisakydamas dėl nuobaudos skyrimo pagrįstumo, vadovavosi Produktų saugos įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, 22 straipsniu, 25 straipsniu. Teismas nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjui, kaip paslaugos teikėjui, buvo skirta bauda už Produktų saugos įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 punktų pažeidimus. Iš vartotojos prašymo matyti, kad jos sveikatai buvo padaryta žala. Pareiškėjas šių aplinkybių neginčijo. Surinktais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas teikė nesaugią paslaugą ir padarė žalą vartotojo sveikatai, kurią savanoriškai atlygino. Tarnyba nustatė būtinus požymius, kad pareiškėjui būtų skirta bauda pagal minėtą straipsnį, t. y. pareiškėjas pateikė į rinką pavojingą produktą (produktu laikoma ir paslauga) ir jis sukėlė žalą vartotojo sveikatai. Tai, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl 2013 m. vasario 22 d. įvykio, nešalino pareiškėjo atsakomybės Produktų saugos įstatymo prasme. Nustačius, kad buvo padaryta žala vartotojo sveikatai, Tarnyba šiuo atveju turėjo teisę taikyti Produktų saugos įstatymo 25 straipsnio išimtį, t. y. nesilaikyti principo, jog bauda turėjo būti skirta per šešis mėnesius nuo įstatymo pažeidimo nustatymo. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Tarnyba tinkamai kvalifikavo pareiškėjo padarytą pažeidimą pagal Produktų saugos įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 punktus, pripažinusi atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog UAB „Green Vilnius hotel“ atlygino nukentėjusiesiems padarytą materialinę žalą (Produktų saugos įstatymo 24 str. 3 d.), nesant atsakomybę sunkinančių aplinkybių paskyrė 9 000 Lt baudą. Paskirta bauda atitinka proporcingumo, protingumo ir adekvatumo kriterijus. Ginčijamas nutarimas atitinka Produktų saugos įstatymo 27 straipsnio 4 dalyje nutarimui keliamus reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas kompetentingo subjekto, surinkus pakankamai faktinių duomenų, o turinys atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

15III.

16Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 143–148) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

171. Viešbučio paslaugos buvo teikiamos pastate, kuris yra pripažintas tinkamu naudoti. Pareiškėjas teikė paslaugas viešbutyje, kurio įėjimą dengiančio stogelio stiklinė konstrukcija buvo saugi ir jos saugumas yra patvirtintas galiojančiais atitikties deklaracija ir atitikties sertifikatu. Valstybės įmonė Statybos produkcijos sertifikavimo centras 2014 m. sausio 14 d. rašte Nr. 12464 „Dėl duomenų pateikimo“ nurodė, kad Tarnyba savo išvadas grindė vadovaudamasi sertifikavimo procedūrų nereglamentuojančiu (netaikomu) teisės aktu – STR 1.03.02:2002 „Statybų produktų atitikties deklaravimas“, kurio 6 punktas nukreipia į kitą teisės aktą – STR 1.01.04:2002, taip pat patvirtino, jog išduotas sertifikatas visiškai atitinka tuo metu galiojusio STR 1.01.04:2002 „Statybos produktai. Atitikties įvertinimas ir „CE“ ženklinimas“ 3 priedo reikalavimus. Taigi Tarnyba netgi taikė netinkamą teisės aktą, bandydama paneigti atitikties sertifikatą. Tai visiškai paneigė Tarnybos nutarimo išvadas apie atitikties sertifikato Nr. SPSC-8516 neatitikimą nurodytiems teisės aktų reikalavimams. Tačiau teismas šių aplinkybių visiškai netyrė ir dėl jų nepasisakė. Atitikties sertifikato galiojimo terminas yra visiškai nesusijęs su produkto, kurio atitiktį jis patvirtina, galiojimo ar saugos terminu. Vadovaujantis 2011 m. rugpjūčio 31 d. atitikties deklaracija, stiklas buvo pagamintas 2011 m. rugpjūčio 31 d., t. y. galiojant atitikties sertifikatui Nr. SPSC-8516. Todėl šis stiklas pilnai atitiko ir atitinka teisės aktų ir standartų reikalavimus. Tai, kad vėliau baigėsi atitikties sertifikato galiojimo terminas, niekaip negalėjo padaryti įtakos jau prieš sertifikato galiojimo terminą pagaminto produkto saugai - pagamintas stiklas liko saugiu. Atitikties sertifikato galiojimo termino pasibaigimas nepadaro šio sertifikato galiojimo metu pagamintų produktų nesaugiais. Be to, ne pareiškėjas turi atsakyti už atitikties sertifikato bei atitikties deklaracijos galiojimą bei atitikimą teisės aktų reikalavimams. Už tai atsakingi būtent šiuos dokumentus parengę ir išdavę kompetentingi asmenys.

182. Pareiškėjo skunde nurodyti tretieji suinteresuoti asmenys – valstybės įmonė Statybos produkcijos sertifikavimo centras ir UAB „Durų sistemos ir Ko“, nemotyvuotai buvo pašalinti iš proceso dalyvių teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi. Pareiškėjo kaltė dėl nurodytų teisės pažeidimų padarymo grindžiama atitikties sertifikato Nr. SPSC-8516 negaliojimu. Šį sertifikatą išdavė valstybės įmonė Statybos produkcijos sertifikavimo centras, todėl bylos išsprendimas neabejotinai turės įtaką jo teisėms ir pareigoms. Pripažinus atitikties sertifikatą negaliojančiu, bus sprendžiamas regresinių reikalavimų pareiškimo klausimas. Rangovas UAB „Durų sistemos ir Ko“ 2011 m. rugpjūčio 31 d. atitikties deklaracija deklaravo, kad pateiktas produktas atitinka LR statybos normas ir taisykles bei keliamus reikalavimus pagal LST EN 12150-1:2002 (reikalavimai termiškai grūdintam stiklui). Todėl jis privalo atsakyti už savo atitikties deklaracijos galiojimą. Be to, STR 1.01.04:2002 „Statybos produktai. Atitikties įvertinimas ir „CE“ ženklinimas“ 65 punktas numato, kad už tai, jog rinkoje realizuojamų statybos produktų charakteristikos atitiktų vertes, nurodytas atitikties sertifikatuose ir deklaracijose, atsako tiekėjai. Todėl šios bylos išsprendimas taip pat gali turėti įtaką UAB „Durų sistemos ir Ko“ teisėms ir pareigoms.

193. Kadangi įvykis atsitiko dėl trečiojo asmens nusikalstamų veiksmų, jokios suteiktos paslaugos galimos rizikos vartotojui nebuvo, todėl ir pagrindo imtis veiksmų rizikai pašalinti nebuvo. Vadovautis žodiniais Vilniaus visuomenės sveikatos centro teiginiais apie produkto nesaugumą ir dėl jų imtis veiksmų nebuvo jokio pagrindo, nes tokie VVSC žodiniai teiginiai buvo visiškai niekuo nepagrįsti. Tuo labiau, kad tuo metu pareiškėjas buvo tikrinamas ne vienos valstybės institucijos pareigūnų, ir konstrukcijos pašalinimas, nesant oficialių nurodymų, galėjo būti vertinamas ir kaip trukdymas tyrimams, ir kaip bandymas vengti atsakomybės nuslepiant įrodymus. Gavus rašytinį VVSC 2013 m. balandžio 12 d. įpareigojimą, šis buvo įvykdytas.

204. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, sutikdamas atlyginti nukentėjusiajai nuostolius, iš esmės pripažino, jog teikė nesaugią paslaugą. Tokie teiginiai visiškai nepagrįsti. Pareiškėjas niekada nepripažino ir nesutinka, kad teikė nesaugią paslaugą. Tai, kad pareiškėjas atlygino nedidelę dalį nukentėjusios patirtų nuostolių, yra normali verslo subjekto reakcija į įvykį jo teritorijoje ir bandymą pagelbėti savo klientui, nors ir ne dėl jo kaltės patyrusiam nuostolius. Teismo sprendimo motyvas, kad tai, jog incidentas įvyko dėl trečiųjų asmenų veikų, kurie yra patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir byla perduota teismui, nešalina pareiškėjo atsakomybės, prieštarauja bet kokiems protingumo ir teisingumo principams. Jokio priežastinio ryšio tarp pareiškėjo veiksmų ir padarytos žalos nukentėjusiesiems nėra.

215. Produktų saugos įstatymo 23 straipsnio 6 dalis negalėjo būti taikoma. Pareiškėjas jokio pavojingo produkto į rinką nepateikė. Juo labiau, joks pareiškėjo produktas jokiam vartotojui žalos nesukėlė. Produktų saugos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, jog pavojingo produkto gamintojas, platintojas ar pavojingos paslaugos teikėjas neatsako už pavojingo produkto pateikimą į rinką, jei jis įrodo, kad produktas tapo pavojingas vėliau dėl trečiojo asmens veiksmų netinkamai (neatsargiai) gabenant ar saugant (sandėliuojant) produktą ar kitų nuo gamintojo, platintojo ar paslaugos teikėjo valios nepriklausančių priežasčių. Šiuo atveju viešbučio stogelio konstrukcijos stiklas tapo pavojingu kitiems asmenims dėl nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių – tretiesiems asmenims sužalojus šią konstrukciją. Pareiškėjas nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų. Jis pagrįstai rėmėsi jam pateiktais atitikties sertifikatu ir atitikties deklaracija. Abu šie dokumentai nėra nuginčyti. Asmenys buvo sužaloti dėl neteisėtų trečiųjų asmenų veikų. Todėl skiriant baudą turėjo būti laikomasi Produktų saugos įstatymo 25 straipsnyje numatyto šešių mėnesių nuo pažeidimo nustatymo dienos baudų skyrimo termino.

22Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 153–158) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o UAB ,,Green Vilnius hotel“ apeliacinį skundą atmesti.

23Atsakovas nurodo, kad apeliaciniame skunde išdėstyti pareiškėjo argumentai ir prašymai yra nepagrįsti. Nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad Tarnyba nepagrįstai rėmėsi Statybos techniniu reglamentu, nustatančiu bendruosius statybos produktų atitikties deklaravimo reikalavimus, bei, kad nėra imperatyvaus reikalavimo atitikties sertifikate nurodyti gaminio panaudojimo sritį. Vilniaus visuomenės sveikatos centras tiek 2013 m. balandžio 22 d. protokole Nr. 13(16.1)13.14-1, tiek 2013 m. spalio 2 d. protokolo patikslinime Nr. 13(16.1)13.14-3 nurodė, jog likusi po incidento konstrukcijos dalis (stiklas) neturi patvirtinančių dokumentų, kad atitinka teisės aktais nustatytus reikalavimus statybos produktų saugai. Tarnybos komisija pagrįstai ir teisėtai nusprendė, kad pareiškėjas teikė paslaugas viešbutyje, kurio dalis – įėjimą dengiančio stogelio stiklinė konstrukcija – yra nesaugi, neatitinka teisės aktuose statybos produktų saugai nustatytų reikalavimų ir iki pašalinimo kėlė grėsmę. Atsakovas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Produktų saugos įstatymo 10 straipsnio 6 punkto nuostata, numatanti, jog paslaugos teikėjas privalo „vykdyti kontrolės institucijų nurodymus ir reikalavimus“ apima tiek žodinių, tiek rašytinių reikalavimų vykdymą, kadangi jais siekiama operatyviai reaguoti į esamą situaciją ir užkirsti kelią galimai žalai atsirasti ar padidėti. Analogiškas įpareigojimas įtvirtintas ir Produktų saugos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Todėl Tarnybos komisija pagrįstai nutarė, jog pareiškėjas tokiais savo veiksmais (ir toliau teikdamas apgyvendinimo paslaugas bei nepaisydamas žodinių Vilniaus visuomenės sveikatos centro nurodymų) pažeidė Produktų saugos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Pažymi, jog tai, kad buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir byla perduota nagrinėti teismui, neturi įtakos nustatinėjant pareiškėjo atsakomybę pagal Produktų saugos įstatymo nuostatas, kadangi pagal Produktų saugos įstatymą už pavojingos paslaugos pateikimą į rinką atsako galutinis paslaugos teikėjas. Tarnybos komisija pagrįstai, atsižvelgdama į faktines bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, taikė Produktų saugos įstatymo 23 straipsnio nuostatas ir skyrė 9 000 Lt baudą. Tarnybos komisija, spręsdama dėl nukentėjusiųjų asmenų, rėmėsi VVSC protokole pateikta informacija. Tarnybos komisija, įvertinusi VVSC 2013 m. spalio 2 d. protokolo patikslinime Nr. 13(16.1)13.14-3 pateiktus duomenis apie nukentėjusius asmenis, vadovavosi Produktų saugos įstatymo 25 straipsnio nuostata, kurioje teigiama, jog šešių mėnesių terminas netaikomas, kai pavojingu produktu pakenkiama vartotojo sveikatai ar atimama gyvybė. Įvertinus visa tai, kas išdėstyta, Tarnybos komisija skundžiamą 2013 m. spalio 31 d. nutarimą Nr. 12PS-30 priėmė išsamiai įvertinusi visas su padarytu pažeidimu susijusias aplinkybes, pateiktus žodinius ir rašytinius paaiškinimus, teisės aktuose numatytus reikalavimus.

24Teisėjų kolegija

konstatuoja:

25IV.

26UAB „Green Vilnius hotel“ Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2013 m. spalio 31 d. nutarimu Nr. 12PS-30 patrauktas atsakomybėn už Produktų saugos įstatymo (redakcija galiojusi inkriminuojamos veikos padarymo metu, t. y. nuo 2004 m. vasario 14 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) 10 straipsnio 1 punkto (paslaugos teikėjas privalo teikti vartotojui tik saugią paslaugą) ir 4 punkto (paslaugos teikėjas privalo sužinojęs apie suteiktos paslaugos galimą riziką vartotojui imtis tinkamų veiksmų rizikai pašalinti) pažeidimus.

27Teisėjų kolegijos vertinimu, Produktų saugos įstatymo 10 straipsnio 1 punkte įtvirtintos taisyklės pažeidimo konstatavimas galimas tik nustačius kitų teisės aktų pažeidimą, neatsiejamą nuo turimos teikti saugios paslaugos, nes tai blanketinė teisės norma. Šiuo konkrečiu atveju nurodytos teisės normos nepaisymas, o kartu ir pripažinimas dėl nesaugios paslaugos teikimo, susietas su Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 189 patvirtintu Statybų techniniu reglamentu 1.03.02:2002 „Statybos produktų atitikties deklaravimas“ (neteko galios nuo 2013 m. rugsėjo 1 d.) 9.3 punkto nesilaikymu, kuriame nurodyta, kad atitikties deklaracijoje turi būti tokia informacija: „atitikties deklaracijoje nurodyto produkto, su kuriuo susijusi deklaracija, identifikavimas (pvz., pavadinimas, panaudojimo sritis, tipas, produkto modelis, proceso aprašymas, produkto pagaminimo vieta, data ir kita svarbi papildoma informacija)“. Kaip jau minėta pirmiau nutartyje, teikiant apgyvendinimo paslaugas, pastato įėjimą dengiančio stogelio stiklas buvo netinkamai identifikuotas (atitikties sertifikate Nr. SPC-8516 nebuvo nurodyta stiklo panaudojimo sritis), kas, atsakovo nuomone, ir nulėmė skundžiamo nutarimo priėmimą dėl Produktų saugos įstatymo 10 straipsnio 1 punkto pažeidimo.

28Administracinėje byloje pridėtas Atitikties sertifikatas Nr. SPSC-8516 (b.l. 26) patvirtina, kad jis buvo išduotas UAB „Stronglasas“ bei liudija, kad termiškai grūdintas stiklas yra saugus bei atitinka esminius LST EN 12150-1:2002 reikalavimus. Iš tikro Atitikties sertifikate nėra nurodyta jo panaudojimo sritis, tačiau tam, kad būtų identifikuotas konkretus gaminys, teisėjų kolegijos nuomone, nebuvo būtinas visų 9.3 punkto skliausteliuose minimų dalykų išvardinimas Atitikties sertifikate. Teisėkūros subjektas Reglamento 9.3 punkte buvo nurodęs pavyzdinį sąrašą identifikacinių duomenų, o vieno iš jų nebuvimas paprastai nėra kliūtis identifikuoti gaminį. Tiriamu atveju, darytina išvada, kad Atitikties sertifikate nenurodžius stiklo panaudojimo srities, nebuvo kliūčių identifikuoti gaminį, kuris Atitikties sertifikate buvo apibrėžtas kaip saugus stiklas. Esant tokioms aplinkybėms nebuvo ir pagrindo teiginiui dėl Reglamento 9.3 punkto pažeidimo, o kartu ir Produktų saugos įstatymo 10 straipsnio 1 punkto pažeidimo.

29Daromą išvadą patvirtinta ir kitas žemiau nurodomas teisinis reguliavimas.

30Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 187 (neteko galios nuo 2013 m. rugsėjo 1 d.) patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 1.01.04:2002 „Statybos produktai. Atitikties įvertinimas ir „CE“ ženklinimas“. Šio reglamento 8 punkte pasisakyta, kad atitikties įvertinimas – veikla, kuria tiesiogiai ar netiesiogiai nustatoma, kiek produktas, procesas ar paslauga atitinka nustatytus reikalavimus. 9 punkte nurodoma, jog atitikties sertifikatas – dokumentas, išduotas pagal sertifikacijos sistemos taisykles, liudijantis, kad reikiamu būdu identifikuotas gaminys, procesas ar paslauga atitinka standartą ar kitą norminį dokumentą. Atitikties deklaravimas – procedūra, kuria tiekėjas raštu patvirtina, kad produktas, procesas ar paslauga atitinka nustatytus reikalavimus (10 p.).

31Taigi stiklas, kuris atliko uždengimo/apsaugos funkciją patenkant į viešbučio pastatą, kaip produktas atitiko jam keliamus standartus ir turėjo tai patvirtinančius dokumentus. Atsakovas, patraukdamas atsakomybėn pareiškėją (apeliantą) turėjo įrodyti, kad šis produktas, atitinkantis jam keliamus nustatytus reikalavimus, vis dėlto negalėjo būti pastato stogelio konstrukcijos dalimi. Įrodinėjimo naštos pasiskirstymo aspektu įrodyti nesaugios paslaugos teikimo aplinkybę (kad tinkamai identifikuotas ir saugiu pripažintas stiklas negali atlikti funkcijos tomis sąlygomis kaip buvo 2013 m. vasario 22 d. – būti pastato įėjimo stogelio dengiančiąja dalimi), visų pirma, teko Tarnybai, kas teigtina, nebuvo padaryta, todėl veika pagal Produktų saugos įstatymo 10 straipsnio 1 punktą inkriminuota nepagrįstai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).

32UAB „Green Vilnius Rotel“ buvo pripažinta kalta ir dėl Produktų saugos įstatymo 10 straipsnio 4 punkto pažeidimo.

33Iš administracinėje byloje turimų duomenų matyti, kad incidentas įvyko 2013 m. vasario 22 d. Likusio nesudužusio stiklo dalis nuo įėjimą dengiančio stogelio pašalinta 2013 m. balandžio 25 d. Taigi paslaugos teikėjas apie teikiamos paslaugos galimą riziką (apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, dalies stogelio stiklo dengusio pastato įėjimą sudaužymas ir likusios dalies po incidento palikimas, akivaizdžiai sukėlė riziką paslaugos vartotojams, kas nereikalauja papildomo įrodinėjimo) sužinojo 2013 m. vasario 22 d. ir jos nepašalino iki 2013 m. balandžio 25 d., nors apie galimą riziką turėjo ir galėjo suprasti pats, be to, buvo įspėtas žodžiu, o vėliau įpareigotas riziką pašalinti ir raštu. Atsižvelgiant į faktinių duomenų visumą, tvirtintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino Produktų saugos įstatymo 10 straipsnio 4 punkto pažeidimą.

34Nesant įrodyta priešingai, nėra pagrindo tvirtinimui, jog stogelio stiklas tapo nesaugus ne dėl trečiųjų asmenų veikos, tačiau tai nešalina apelianto atsakomybės pagal Produktų saugos įstatymo 10 straipsnio 4 punktą, nes likęs stogelio stiklas tapo potencialia grėsme paslaugos vartotojams. Turint omenyje, jog vykdant ūkinę veiklą privalu laikytis ir bendrųjų tokios veiklos vykdymo principų (būti rūpestingam, atsakingam), delsimas pašalinti likusią stogelio stiklo dalį negali būti pateisinamas valstybinių institucijų rašytinių įpareigojimų nebuvimu. Tačiau, nepaisant to, kad aptariama padaryta veika yra įrodyta, Vyriausiasis administracinis teismas turi naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti kitą.

35Šiame baigiamajame akte konstatuota, jog nebuvo pagrindo tvirtinimui dėl Produktų saugos įstatymo 10 straipsnio 1 punkto pažeidimo, o teisei priešinga veika pagal Produktų saugos įstatymo 10 straipsnio 4 punktą yra įrodyta.

36Bet skundžiamame nutarime nurodyta, jog skiriant baudą vadovaujamasi Produktų saugos įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi (paslaugos teikėjui pateikusiam į rinką pavojingus produktus, jeigu šie produktai padarė žalos vartotojo sveikatai, gali būti skiriama nuo 5000 iki 40000 litų bauda), kur numatyta atsakomybė tik asmenims pateikusiems į rinką pavojingus produktus.Tuo tarpu tikrinamoje administracinėje byloje minėta veika pripažinta neįrodyta, o Produktų saugos įstatymo 23 straipsnio 6 dalis nenumato atsakomybės už Produktų saugos įstatymo 10 straipsnio 4 punkto pažeidimą. Vadinasi, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2013 m. spalio 31 d. nutarimas Nr. 12PS-30 byloje „Dėl UAB „Green Vilnius hotel“ pavojingų paslaugų pateikimo į rinką“ turi būti panaikintas.

37Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

38UAB „Green Vilnius Rotel“ apeliacinį skundą patenkinti.

39Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

40Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2013 m. spalio 31 d. nutarimą Nr. 12PS-30 byloje „Dėl UAB „Green Vilnius hotel“ pavojingų paslaugų pateikimo į rinką“ panaikinti.

41Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas UAB „Green Vilnius hotel“ (toliau – ir pareiškėjas)... 5. Pareiškėjas paaiškino, jog nesutinka su Tarnybos išvadomis, kad jis... 6. Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 33–37) prašė... 7. Atsakovas paaiškino, kad Tarnybos komisija, nagrinėdama bylą, vadovavosi... 8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus visuomenės sveikatos centras... 9. II.... 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 31 d. sprendimu (b.... 11. Teismas, remdamasis rašytiniais bylos duomenimis, nustatė, kad Vilniaus... 12. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Produktų saugos įstatymo 10... 13. Teismas, pasisakydamas dėl Produktų saugos įstatymo 10 straipsnio 4 punkto... 14. Teismas, pasisakydamas dėl nuobaudos skyrimo pagrįstumo, vadovavosi Produktų... 15. III.... 16. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 143–148) prašo panaikinti Vilniaus... 17. 1. Viešbučio paslaugos buvo teikiamos pastate, kuris yra pripažintas tinkamu... 18. 2. Pareiškėjo skunde nurodyti tretieji suinteresuoti asmenys – valstybės... 19. 3. Kadangi įvykis atsitiko dėl trečiojo asmens nusikalstamų veiksmų,... 20. 4. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, sutikdamas atlyginti nukentėjusiajai... 21. 5. Produktų saugos įstatymo 23 straipsnio 6 dalis negalėjo būti taikoma.... 22. Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 153–158) prašo... 23. Atsakovas nurodo, kad apeliaciniame skunde išdėstyti pareiškėjo argumentai... 24. Teisėjų kolegija... 25. IV.... 26. UAB „Green Vilnius hotel“ Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos... 27. Teisėjų kolegijos vertinimu, Produktų saugos įstatymo 10 straipsnio 1... 28. Administracinėje byloje pridėtas Atitikties sertifikatas Nr. SPSC-8516 (b.l.... 29. Daromą išvadą patvirtinta ir kitas žemiau nurodomas teisinis reguliavimas.... 30. Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 187 (neteko galios nuo... 31. Taigi stiklas, kuris atliko uždengimo/apsaugos funkciją patenkant į... 32. UAB „Green Vilnius Rotel“ buvo pripažinta kalta ir dėl Produktų saugos... 33. Iš administracinėje byloje turimų duomenų matyti, kad incidentas įvyko... 34. Nesant įrodyta priešingai, nėra pagrindo tvirtinimui, jog stogelio stiklas... 35. Šiame baigiamajame akte konstatuota, jog nebuvo pagrindo tvirtinimui dėl... 36. Bet skundžiamame nutarime nurodyta, jog skiriant baudą vadovaujamasi... 37. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies... 38. UAB „Green Vilnius Rotel“ apeliacinį skundą patenkinti.... 39. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimą... 40. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2013 m. spalio 31 d.... 41. Sprendimas neskundžiamas....