Byla 2A-402

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininkės Virginijos Čekanauskaitės (pranešėja), kolegijos teisėjų: Alės Bukavinienės ir Viginto Višinskio, sekretoriaujant Violetai Drėmienei, dalyvaujant ieškovo atstovei adv. Dainai Vaidachavičienei, atsakovui E. P., atsakovų atstovams adv. Stanislovui Butkevičiui, adv. Rimgaudui Černiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gegužės 20 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, o priešieškinis atmestas, civilinėje byloje Nr.2-168-30/2005 pagal ieškovo A. Ch. ieškinį atsakovui E. P. dėl skolos priteisimo ir atsakovo E. P. priešieškinį A. Ch. bei atsakovams V. P. įmonės savininkei V. P., O. Ch. , akcinei bendrovei bankui ,,NORD/LB Lietuva“, tretysis asmuo Lietuvos žemės ūkio ministerija, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3Ieškovas A. Ch. 2003 m. spalio 29 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui E. P. dėl 27 893, 38 Lt skolos bei 5 procentų metinių palūkanų nuo šios sumos priteisimo (CK 6.101-6.109, 6.1,6.37, 6.38, 6.210 str.)(t. 1 b. l. 48). Nurodė, kad AB Lietuvos žemės ūkio banko Panevėžio skyrius atsakovui 1994 m. lapkričio 7 d. paskolos sutartimi Nr.1A suteikė 30 tūkst. Lt paskolą pastatų statybai ir technikos įsigijimui. Šios paskolos grąžinimui užtikrinti ieškovo motina O. Ch. įkeitė savo gyvenamąjį namą, esantį Panevėžyje, Mačiulio g. 40. Atsakovas laiku paskolos negrąžino, todėl 2001 m. liepos 25 d. buvo priimta hipotekos teismo nutartis Nr.V-301/S-18 priverstinai parduoti iš varžytinių minėtą ieškovo motinai priklausantį turtą. Siekdamas, kad įkeistas namas su priklausiniais nebūtų parduotas, ieškovas 2003 m. balandžio 15 d. mokėjimo kvitu Nr.374536 sumokėjo bankui visą skolą, tai yra 27 893, 38 Lt, o 2003 m. balandžio 15 d. reikalavimo perleidimo sutartimi iš banko perėmė reikalavimo teises pagal minėtą paskolos sutartį. Ieškovas nurodė, jog 2003 m. birželio 16 d. registruotu laišku jis pranešė atsakovui apie reikalavimo teisės perleidimą ir remdamasis CK 6.101 bei 6.109 straipsniais pareikalavo šią skolą grąžinti. Tačiau atsakovas skolos negrąžino, todėl pareiškė šį ieškinį.

4Atsakovas E. P. pateikė teismui priešieškinį atsakovams A. Ch. , V. P. įmonei bei jos savininkei V. P., AB bankui ,,NORD/LB Lietuva“ ir O. Ch. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais (t. 2, b. l. 11). Atsakovas prašė pripažinti negaliojančiomis:

5-

6Minėtą ieškovo ir AB Lietuvos žemės ūkio banko Panevėžio skyriaus 2003 m. balandžio 15 d. sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį.

7-

8Tarp ieškovo ir jo motinos O. Ch. 2003 m. balandžio 30 d. sudarytą žemės sklypo su pastatais dovanojimo sutartį. Nurodė, jog ši sutartis yra tariamas sandoris, sudarytas neketinant sukurti teisinių padarinių ir pažeidžia atsakovo teises bei CK 1.80, 1.81, 1.86 bei 1.93 straipsnių reikalavimus.

9-

10Tarp Lietuvos žemės ūkio banko Panevėžio skyriaus ir ūkininko E. P. sudarytų 1994 m. rugpjūčio 9 d., 1994 m. lapkričio 7 d. ir 1995 m. vasario 28 d. kredito sutarčių 2 dalis, kuriose paskolos gavėju nurodytas E. P. ir nustatyti, kad šios sutartys buvo sudarytos tarp banko ir V. P. įmonės savininkės V. P. Nurodė, jog šios kredito sutartys yra apsimestiniai sandoriai, nes iš tikro šių paskolų gavėja ir naudotoja buvo buvusi atsakovo žmona V. P.

11Panevėžio apygardos teismas 2005 m. gegužės 20 d. sprendimu ieškinį patenkino, o priešieškinį atmetė (t. 2, b. l. 157).

12Teismas nustatė, jog atsakovas su tuometiniu Lietuvos žemės ūkio banku 1997 m. lapkričio 7 d. sudarė kredito sutartį dėl 30 tūkst. Lt lengvatinio kredito, kuris buvo suteiktas atsakovui kaip ūkininkui per Žemės ūkio ministerijos tvarkomą fondą iš JAV paramos žemės ūkiui lėšų. Kreditas buvo gautas atsakovo E. P. vardu pagal sutuoktinei V. P. jo paties 1997 m. liepos 1 d. išduotą įgaliojimą. Teismas nurodė, kad po šių lėšų gavimo atsakovas papildomai 1995 m. vasario 10 d. susitarė su banku dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo, o tai, teismo nuomone, įrodo, jog atsakovas gerai žinojo, kad jis yra minėto kredito gavėjas, kaip lėšas naudojo jo įgaliota sutuoktinė, kad kreditas privalo būti grąžintas ir pan. Be to, teismas nurodė, kad minimos paskolos sutarties užtikrinimui O. Ch. įkeitė bankui jai priklausantį namą bei žemės sklypą ir 1998 m. rugpjūčio 11 d. laidavimo sutartimi laidavo už atsakovą E. P. dėl 30 tūkst. Lt paskolos grąžinimo. Kadangi atsakovas šios paskolos laiku negrąžino, buvo pradėtas priverstinis skolos išieškojimas, apie kurį atsakovas buvo informuotas įteikiant 2001 m. gegužės 21 d. hipotekos teisėjos nutartį. Teismas taip pat nustatė, jog ieškovas už atsakovą 2003 m. balandžio 15 d. mokėjimo kvitu sumokėjo tokią sumą, kokią atsakovas negrąžino bankui pagal minėtą paskolos sutartį. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas sprendė, jog bankas pagrįstai ir teisėtai sudarė reikalavimo perleidimo sutartį bei minėtos paskolos priėmimo – perdavimo aktą.

13Teismas atmetė atsakovo pareikštą reikalavimą pripažinti negaliojančia dovanojimo sutartį, konstatavęs, jog nepagrįsti ir neįrodyti atsakovo teiginiai dėl šios sutarties apsimestinumo. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad dovanojimo sutartį sudarė veiksnios šalys, ji yra patvirtinta notaro ir sukėlė būtent tokias teisines pasekmes, kokių siekė šalys. Teismo nuomone, O. Ch. , kaip turto savininkė, turėjo teisę laisvai disponuoti savo turtu, pasirinkti asmenį, kurį apdovanoja, ir tuo nepažeidė atsakovo teisių ar teisėtų interesų.

14Teismas taip pat atmetė atsakovo reikalavimą pripažinti negaliojančiomis kredito sutarčių dalis bei pakeisti nurodytą paskolų gavėją, nes nustatė, jog atsakovas pats sudarė ir pasirašė visas tris kredito sutartis, pinigai buvo perduoti atsakovui, o juos tvarkė bei turėjo teisę atlikti visas operacijas banke pagal įgaliojimą veikianti tuometinė atsakovo sutuoktinė V. P. Teismas nustatė, jog nėra jokių apsimestinio sandorio požymių, o atsakovas savo teiginių niekuo nepagrindė. Be to, teismo nuomone, vėlesni atsakovo veiksmai taip pat patvirtina jį buvus tikruoju paskolos gavėju. Remdamasis prijungtos Panevėžio apylinkės teismo civilinės bylos Nr.2-84-08/2002 medžiaga (E. P. vs. V. P. dėl skolininko pakeitimo) teismas sprendė, kad atsakovas žinojo visų paskolų grąžinimo terminus, tvarką bei pareigą jas grąžinti (b. l. 119-127, 135-136, 197-199). Teismas nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas, 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartimi atmesdamas ieškovo apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2002 m. balandžio 22 d. sprendimo, kuriuo buvo atmestas jo ieškinys, panaikinimo, nustatė, jog paskolos buvo bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė, naudojama šeimos interesais, o santuoka tarp šalių nutraukta tik 2001 m. vasario 28 d. Taigi teismas konstatavo, kad atsakovas E. P. kartą jau buvo kreipęsis į teismą su reikalavimu pakeisti jį kaip kredito gavėją į V. P., tačiau paminėtais galiojančiais teismų sprendimais šis reikalavimas buvo atmestas (prijungtos civilinės bylos Nr.2-84-08/2002 b. l. 135, 197-199).

15Be to teismas sprendė, jog atsakovas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą savo reikalavimams pareikšti (1964 m. CK), nes apie galimą savo teisių pažeidimą žinojo nuo pat ginčo kredito sutarčių sudarymo, tačiau priešieškinį pareiškė tik 2004 m. gruodžio mėnesį. Teismas laikė, jog minimas terminas praleistas dėl nesvarbių priežasčių.

16Apeliaciniu skundu atsakovas E. P. prašo minėtą teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

171. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą pripažinti negaliojančia reikalavimo perleidimo sutartį, nes:

181.1. Nepagrįstai sprendė, jog ieškovas už atsakovą sumokėjo likusią paskolos dalį pagal 1994 m. lapkričio 7 d. kredito sutartį Nr.1, nes buvo sudarytos trys kredito sutartys: Nr.2, Nr.1 ir Nr.1A, nebuvo nustatyta, pagal kurią sutartį buvo likęs 27 893, 38 Lt įsiskolinimas, kurį padengė ieškovas.

191.2. Nepagrįstai sprendė, jog jis yra šio kredito gavėjas ir kad atsakovė V. P., veikdama pagal įgaliojimą, kreditą naudojo šeimos interesais. Teismas rėmėsi Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimu, tačiau šiame sprendime netiksliai užfiksuoti V. P. paaiškinimai, o Panevėžio apygardos teismas netinkamai įvertino įrodymus.

201.3. Nepagrįstai sprendė, jog O. Ch. turtą įkeitė ir laidavo už apeliantą, kad apeliantui buvo žinoma apie įkeisto turto išieškojimą. V. P. bei ieškovo motina turtą įkeitė tik todėl, jog paskola buvo paimta ir panaudota V. P. individualios įmonės veiklai vystyti. Jam pinigai perduoti nebuvo. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos teismų praktikos (2001 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-19/2001).

211.4. Nepagrįstai laikė, kad reikalavimo perleidimo sutartis teisėta. Pagal CK 6.101 straipsnio penktąją dalį, be skolininko sutikimo draudžiama perleisti reikalavimą, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės. Šiuo atveju kreditorius (bankas) susijęs su apeliantu, nes 1994 m. lapkričio 7 d. paskolos sutartis buvo tikslinė, sudaryta pagal ŽŪM įsakymą dėl lengvatinių kreditų.. Be to, sudarius šią sutartį, įkeitimo teisė nepasibaigė, A. Ch. - kreditorius bei skolininkas, sutapo viename asmenyje, todėl byla yra negalima.

221.5. Nepagrįstai atmetė apelianto argumentus, kad reikalavimo perleidimo sutartis turėjo būti įregistruota hipotekoje.

232. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, nes pažeisti CK 1.80, 1.81, 1.86 ir 1.93 straipsnių reikalavimai, sutartis yra tariama bei sudaryta neketinant sukurti teisinių padarinių (CK 6.466 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teisimo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime nurodyta, kad pažeidus įstatymą dėl įkeitimu užtikrinto reikalavimo patenkinimo, įkeisto turto perdavimo kreditoriaus nuosavybės sutartis pripažintina negaliojančia. Galiojusio CK 208 straipsnis yra imperatyvi teisės norma, todėl jo pažeidimas sudaro pagrindą pripažinti negaliojančia turto perdavimo kreditoriui sutartį.

243. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą pripažinti iš dalies negaliojančias kredito sutartis ir pakeisti kredito gavėją, nes:

253.1. Nepagrįstai sprendė, kad apeliantas pats sudarė visas tris kredito sutartis ir kad jam buvo išduoti pinigai, nes apeliantas jokių pinigų negavo, o minėtą 1995 m. vasario 10 d. susitarimą dėl palūkanų sumažinimo pasirašė V. P. Išduotas įgaliojimas buvo kaip priemonė apsimestiniam sandoriui sudaryti. Apeliantas raštu įsipareigojo grąžinti bei dalį pinigų grąžino dėl to, kad buvo areštuotas jo gyvenamasis namas, o ne dėl to, jog jis pripažino esantis tikruoju paskolos gavėju.

263.2. Nepagrįstai teigia, kad apeliantas, pareikšdamas priešieškinio reikalavimą, į teismą kreipėsi dėl to paties dalyko kaip ir kreipdamasis į Panevėžio miesto apylinkės teismą, nes ieškinio dalykas civilinėje byloje Nr.2-84-08/2002 buvo skolininko pakeitimas, o šioje byloje – sutarčių pripažinimas iš dalies negaliojančiomis.

273.3. Nepagrįstai pripažino, kad apeliantas praleido senaties terminą priešieškinio reikalavimams pareikšti ir taip pažeidė 1964 m. CK 84 straipsnio pirmąją dalį, 85, 86, 90 straipsnius, CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnį bei 2000 m. CK 1.11 straipsnį, nes šiam ginčui turi būti taikomos 2000 m. CK normos, o ne 1964 m. CK taisyklės, kaip padarė teismas.

283.4. Teismas remiasi pridėta Panevėžio apylinkės teismo civilinės bylos Nr.2-84-08/2002 medžiaga, tačiau neatsižvelgia į tai, kieno iniciatyva ji buvo prijungta, bei į tai, kad teismas savo iniciatyva rinko įrodymus ir taip pažeidė procesines teisės normas.

293.5. Teismas pažeidė rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo principus, nes įvertino civilinės bylos Nr.2-84-08/2002 medžiagą ir padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra jokio pagrindo vertinti civilinės bylos Nr.2-66-04/2003 medžiagą, nepagrįstai motyvuodamas tuo, kad toje byloje tirti įrodymai neturi ryšio su šia byla.

303.6. Teismas nepilnai ir nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, nes neišreikalavo apelianto prašytų dokumentų, nepatenkino jo prašymų pripažinti O. Ch. dalyvavimą būtinu ir pan.

313.7. Teismas nurodė priteisiamą žyminį mokestį, tačiau nenurodė, nuo kokių reikalavimų priteisiamos tokios sumos.

32Atsiliepimu ieškovas A. Ch. prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistu. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

331. Teismas tinkamai nustatė aplinkybę, kad buvo sudaryta tik viena 1994 m. lapkričio 7 d. kredito sutartis Nr.1.

342. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad jis nėra kredito gavėjas, kad nežinojo apie gautą kreditą ir kad kreditas nepanaudotas šeimos interesais, nes apeliantas niekada nuo paskolos pasirašymo dienos iki ieškinio jam pateikimo neginčijo, kad yra gavęs paskolą, pasirašė eilę dokumentų banke, gavo ne vieną procesinį dokumentą iš hipotekos teismo, išdavė įgaliojimą V. P. naudoti paskolos lėšas ir tvarkyti paskolą.

353. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad reikalavimo perleidimo sutartis turėjo būti įregistruota hipotekos įstaigoje, nes ieškovas, kaip naujasis kreditorius, neketino išieškoti iš įkeisto turto, o skolą už apeliantą grąžino tik norėdamas apsaugoti įkeistą savo motinos turtą nuo priverstinio išieškojimo.

364. Apeliantas nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginį, kad dovanojimo sutartis buvo apsimestinis sandoris, o teiginys, kad apeliantui pinigai pagal kredito sutartis nebuvo perduoti, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.

375. Teismas teisingai pritaikė teisės normas dėl ieškinio senaties ir tapataus ieškinio.

386. Teismas pagrįstai atsisakė tenkinti apelianto prašymus dėl dokumentų išreikalavimo ir pan., nes prašomi išreikalauti papildomi įrodymai yra visiškai nesusiję su bylos esme. Be to, apeliantas pažeidė CPK nustatytas taisykles, kurios įpareigoja šalis įrodymus pateikti laiku, kartu su ieškiniu bei kitais procesiniais dokumentais iki teismas skiria bylą nagrinėti teismo posėdyje.

39Atsiliepimu atsakovas pagal priešieškinį AB bankas ,,NORD/LB Lietuva“ prašo apeliacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistu. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:

401. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog neaišku, kokių sutarčių pagrindu priteista reikalauta suma, nes ieškinyje buvo aiškinai suformuluotas reikalavimas bei ieškinio pagrindas, kurį teismas ir patenkino. Aplinkybė, jog apeliantas nėra tikras dėl skolų pagal kitas sutartis egzistavimo, nėra pagrindas atmesti ieškinį.

412. Nepagrįstas apelianto motyvas dėl kreditoriaus asmens reikšmingumo, nes esant išduotai ir negrąžintai paskolai, aplinkybė, kad pinigai buvo skirti iš specialaus valstybinio fondo, yra pagrindas konstatuoti ne tai, kad kreditoriaus asmuo reikšmingas skolininkui, o atvirkščiai, nes šio fondo tikslas yra susigrąžinti paskolintus pinigus. Jei asmuo negali grąžinti paskolos, bankas teisės aktų įpareigojamas visomis priemonėmis siekti skolos sumokėjimo.

423. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad reikalavimo teisės perleidimas yra galiojantis, jei jis įregistruotas Hipotekos registre, nes šiame registre registruojamos daiktinės teisės į atskirų rūšių turtą, o ne prievolės ar jų perleidimas. Be to, duomenų įregistravimas nedaro įtakos pagrindinės prievolės galiojimui, o turi įtakos tik kreditoriaus teisių apsaugai.

434. Nepagrįstas apelianto reikalavimas pripažinti negaliojančia dovanojimo sutartį, nes nėra aišku, kokiu būdu ši sutartis pažeidžia apelianto teises. Teiginys, kad sutarties dalykas buvo įkeistas prievolės įvykdymui užtikrinti, niekaip nesusijęs su pagrindinio skolininko interesais, nes pats kreditorius sprendžia, kokias užtikrinimo priemones palikti galioti.

445. Nepagrįsti apelianto argumentai dėl pinigų neperdavimo jam, nes V. P. turėjo įgaliojimą veikti apelianto vardu, o piniginės paskolos sutarties atveju jos dalyko perdavimui konstatuoti juridinę reikšmę turi ne tai, kad paskolos gavėjas asmeniškai gavo pinigus, o tai, kad pinigai buvo perduoti paskolos gavėjo nuosavybėn, tai yra paskolos gavėjas galėjo jais disponuoti ir disponavo savo naudai asmeniškai ar per atstovą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad V. P. kaip įgaliotas asmuo, paėmė paskolos pinigus ir disponavo jais pagal jų tarpusavio susitarimą, o tokiu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas paskolos negavo.

456. Teismas teisingai pritaikė teisės normas dėl ieškinio senaties ir tapataus ieškinio.

46Atsiliepime V. P. prašo skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog apelianto reikalavimai nepagrįsti, nes jis pats pasirašė paskolų sutartis, įgaliojo ją tvarkyti paskolų lėšas bei žinojo, kam jos bus naudojamos. Teigia, kad lėšos buvo naudojamos tiek jos verslui plėsti, tiek šeimos reikmėms, tačiau neigė buvus kokį nors bendrą verslą su ieškovu.

47Atsiliepimu O. Ch. prašo apeliacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad prašė sūnaus, ieškovo A. Ch. , padėti grąžinti paskolą, kad jos turtas nebūtų parduotas iš varžytinių. Nurodo, kad ginčo dovanojimo sutartis nepažeidžia jokių apelianto teisių, nebuvo apsimestinis sandoris, nes sūnus ją išlaiko ir remia.

48Apeliacinis skundas atmestinas.

49Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias kilusio ginčo išsprendimui, surinktus įrodymus ištyrė bei įvertino laikydamasis CPK 176 – 185 straipsniuose numatytų taisyklių, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos ir, patenkindamas ieškovo A. Ch. ieškinį bei atmesdamas atsakovo E. P. priešieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).

50Kaip minėta, apeliantas teigia, kad apie minėtos paskolos gavimą jis nieko nežinojo, ir iš šio teiginio kildina savo reikalavimus pripažinti negaliojančiomis reikalavimo perleidimo, dovanojimo bei kredito sutartis bei prašo pakeisti kredito gavėją. Taigi nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės yra kilęs dėl to, kas yra kredito sutarties šalis ir kas yra ginčo paskolos gavėjas.

51Dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiomis reikalavimo perleidimo sutartį bei kredito sutarčių dalis, pakeičiant paskolų gavėją.

52Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas kruopščiai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir pagrįstai patenkino ieškinį, konstatavęs, kad ginčijama reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta pagrįstai ir teisėtai, nes ieškovas iš tiesų už atsakovą sumokėjo šio skolą bankui. Apeliantas, ginčydamas tokį teismo sprendimą, iš esmės nesutinka su savo prievole grąžinti skolą pagal 1994 m. lapkričio 7 d. sudarytą kredito sutartį, kurią bankui sumokėjo ieškovas. Apelianto nuomone, jis nėra paskolos gavėjas pagal 1994 m. rugpjūčio 9 d., 1995 m. vasario 28 d., o taip pat paminėtą 1994 m. lapkričio 7 d. paskolos sutartis. Nurodo nežinojęs apie šias sutartis, teigia, kad gautos lėšos buvo naudojamos jo buvusios sutuoktinės atsakovės V. P. interesais, jos verslui plėtoti ir pan. Tokią poziciją ieškovas išdėstė taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas šiuos apelianto teiginius pagrįstai atmetė kaip neįrodytus (CPK 178, 185 str.).

53Kaip minėta, teismas nustatė, jog atsakovas pats pasirašė visas tris kredito sutartis, pinigai buvo perduoti atsakovui, nes juos tvarkė bei turėjo teisę banke atlikti visas operacijas pagal paties atsakovo įgaliojimą veikianti tuometinė jo sutuoktinė atsakovė V. P. Kolegijos nuomone, apeliantas šių faktų nepaneigė, o vėlesni jo veiksmai patvirtina jį buvus tikruoju paskolos gavėju: iš prijungtos Panevėžio apylinkės teismo civilinės bylos Nr.2-84-08/2002 medžiagos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas žinojo visų paskolų grąžinimo terminus, tvarką bei pareigą jas grąžinti (b. l. 119-127, 135-136, 197-199), o remdamasis Panevėžio apygardos teismo 2002 m. rugsėjo 24 d. apeliacine nutartimi civilinėje byloje Nr.2-84-08/2002, teismas konstatavo, jog paskolos buvo bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė, naudojama šeimos interesais.

54Apeliantas, teigdamas, kad paskolos sutartys turėtų būti pripažintos iš dalies negaliojančiomis ir paskolos gavėja nustatyti atsakovę V. P., teigia, jog ginčo paskola buvo investuota į atsakovės individualios įmonės veiklą, todėl laikytina, kad šios lėšos buvo naudojamos atsakovės asmeniniams reikalams. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atmetė tokius apelianto argumentus. Byloje nustatyta, kad minima individuali įmonė buvo įsteigta E. P. ir V. P. gyvenant santuokoje. Atsakovės V. P. įmonės veikla iki santuokos nutraukimo buvo vienas iš jos bei apelianto šeimos pragyvenimo šaltinių, o minėtos paskolos, paimtos, gyvenant santuokoje, buvo naudojamos įmonės veiklai plėtoti. Tai apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir pats apeliantas, nurodydamas, jog įmonė realiai veikė. Įvertinus šias aplinkybes darytina išvada, jog teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas su atsakove veikė kartu, paskolos naudotos verslui, kurio pelnas skirtas ir šeimos poreikiams. Taip formuojama ir teismų praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. rugsėjo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-869/2003 išaiškino, jog turtas, skirtas funkcionuoti įmonei, kurią įsteigė vienas sutuoktinis iki ar po santuokos sudarymo, kaip ir pajamos, išskyrus lėšas, būtinas asmeninei sutuoktinio įmonei funkcionuoti, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Taigi faktas, kad banko paskolos buvo naudojamos minimos individualios įmonės veikloje, neduoda pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo dėl paskolų sutarčių šalies pakeitimo (CPK 178 str.).

55Skundžiamame sprendime teismas taip pat teisingai nurodė, jog apeliantas kartą jau buvo kreipęsis į teismą su reikalavimu pakeisti kredito gavėją į V. P.. Byloje nustatyta, kad Panevėžio apylinkės teismas 2002 m. balandžio 22 d. sprendimu šį reikalavimą atmetė, o Panevėžio apygardos teismas šį sprendimą paliko nepakeistą (prijungtos civilinės bylos Nr.2-84-08/2002 b. l. 135, 197-199). Apeliantas skunde prieštarauja tokiai teismo išvadai ir teigia, jog ieškinio dalykas civilinėje byloje Nr.2-84-08/2002 buvo skolininko pakeitimas, o šioje byloje – sutarčių pripažinimas iš dalies negaliojančiomis. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto argumentus, nes, kaip žinoma, ieškinio reikalavimų esmė ir pobūdis turi būti nustatomi pagal reikalavimų turinį, o ne sekant vien reikalavimų formuluotėmis. Kaip matyti iš minėtos prijungtos civilinės bylos medžiagos, E. P. savo ieškininius reikalavimus grindė iš esmės tais pačiais faktais, kaip ir nagrinėjamoje byloje (prijungtos civilinės bylos Nr.2-84-08/2002, b. l. 7 – 9, 87 – 89, 130 – 134), ir teismai remdamiesi konstatuotomis aplinkybėmis, nusprendė, kad ieškininis reikalavimas dėl skolininko pakeitimo pagal 1994 m. rugpjūčio 9 d. ir 1995 m. vasario 28 d. kredito suteikimo sutartis yra nepagrįstas.

56Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimu, nes, apelianto nuomone, šiame sprendime netiksliai užfiksuoti V. P. paaiškinimai, o Panevėžio apygardos teismas, nagrinėdamas jo apeliacinį skundą, netinkamai įvertino įrodymus. Teisėjų kolegija atmeta šį argumentą. Visų pirma, paminėti teismų sprendimai, nustatę aplinkybes, kuriomis E. P. iš dalies remiasi nagrinėjamoje byloje, yra įsiteisėję ir galioja (CPK 279 str. 4 d.). Antra, kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad E. P. savo priešieškinyje nurodė ir naujas aplinkybes, papildomus argumentus, pilnai ir visapusiškai ištyrė bylos medžiagą, šalių pateiktus dokumentus ir remdamasis šioje byloje konstatuotomis aplinkybėmis nusprendė, kad apeliantas gerai žinojo, kad jis yra minėto kredito gavėjas, kad lėšas naudojo jo įgaliota sutuoktinė, kad kreditas privalo būti grąžintas ir pan. Taigi teismas betarpiškai ir kruopščiai ištyrė šios bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą sprendimą, kad iš dalies pripažinti ginčijamas kredito sutartis negaliojančiomis, kaip apsimestines, nėra pagrindo. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismas, remdamasis prijungta Panevėžio apylinkės teismo civilinės bylos Nr.2-84-08/2002 medžiaga, turėjo atsižvelgia į tai, kieno iniciatyva ji buvo prijungta. Apeliantas savo skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.3K-3-19/2001, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad nesutampa minėtos nutarties ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi, todėl kasacinės instancijos teismo išvados, padarytos paminėtoje byloje, nagrinėjamoje byloje netaikytinos.

57Teisėjų kolegija laiko, kad turint galvoje aukščiau nurodytas aplinkybes, teisiškai nereikšmingi yra apelianto teiginiai, jog atsakovė O. Ch. savo turtą įkeitė tik todėl, jog faktinė paskolos gavėja buvo atsakovė V. P. ir ieškovas. Sprendžiant ginčo klausimus neturi reikšmės aplinkybė, kokiais motyvais vadovaudavosi O. Ch. , įkeisdama savo turtą ir laiduodama už apelianto vardu paimtą paskolą (CPK 185 str.).

58Apeliantas teigia, kad teismas, atmesdamas priešieškininį reikalavimą dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir tenkindamas ieškinį, nepagrįstai sprendė, jog ieškovas už atsakovą sumokėjo likusią paskolos dalį pagal 1994 m. lapkričio 7 d. kredito sutartį Nr.1. Teisėjų kolegija atmeta šį apelianto teiginį, nes pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje kruopščiai ištyrė nagrinėjamoje bei prijungtoje civilinėje byloje Nr.2-84-08/2002 surinktus įrodymus, susijusius su paskolų pagal 1994 m. rugpjūčio 9 d., 1995 m. vasario 28 d. sutartis gavimu bei grąžinimu, ir atskirai pagal 1994 m. lapkričio 7 d. kredito sutarties Nr.1 sudarymu dėl 30 tūkst. Lt paskolos suteikimo bei šios paskolos padengimu (paskolos sutartys, Lietuvos žemės ūkio banko paskaičiavimai, reikalavimo perleidimo sutartis, priėmimo - perdavimo aktas prie šios sutarties, banko ir ieškovo susitarimas dėl reikalavimo perleidimo sutarties pakeitimo ir kiti įrodymai), ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovo skolos bankui 27 893, 38 Lt likutis pagal 1994 m. lapkričio 7 d. kredito sutartį buvo padengtas ieškovo sumokėtais pinigais. Todėl bankas ir ieškovas turėjo pagrindą sudaryti ginčijamą sutartį dėl reikalavimo pagal šią kredito sutartį (CK 6.101 str. 1 d., 109 str.).

59Savo skunde apeliantas be kita ko nurodo, jog bankas ginčo reikalavimo perleidimo sutartį sudarė neteisėtai, nes pagal CK 6.101 straipsnio penktąją dalį, be skolininko sutikimo draudžiama perleisti reikalavimą, jeigu kreditoriaus asmuo skolininkui turi esminės reikšmės. Apelianto nuomone, šiuo atveju kreditorius, tai yra bankas, yra susijęs su apeliantu, nes 1994 m. lapkričio 7 d. paskolos sutartis buvo tikslinė, sudaryta remiantis Žemės ūkio ministerijos įsakymu dėl lengvatinių kreditų skirtų iš JAV paramos žemės ūkiui fondo lėšų. Dėl šio, apelianto manymu, reikalavimo teisė negalėjo būti perleista. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto teiginius, nes apeliantas netiksliai aiškina minėtą normą. Kaip teisingai atsiliepime nurodė AB bankas ,,NORD/LB Lietuva”, esant išduotai ir negrąžintai paskolai, aplinkybė, kad pinigai buvo skirti iš specialaus valstybinio fondo, neduoda pagrindo konstatuoti, jog kreditoriaus asmuo yra reikšmingas skolininkui. Be to apeliantas teigia, jog sudarius reikalavimo perleidimo sutartį, Hipotekos registre nebuvo įregistruotas įkeitimo sutarties pakeitimas, todėl šis sandoris negalioja, o teismo sprendimas nepagrįstas. Teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šį atsakovo teiginį. Apeliantas, nesutikdamas su teismo argumentais, be pagrindo remiasi CK 4.187 straipsniu bei 4.209 straipsnio 2 ir 3 dalių reikalavimais, nes kreditorius (bankas) nuo prievolės užtikrinimo atsisakė todėl, kad prievolė buvo įvykdyta. Tai teismui patvirtino taip pat ir AB bankas ,,NORD/LB Lietuva“ atstovas (t. 2, b. l. 143). Be to, kaip teisingai atsiliepime į skundą nurodo bankas, duomenų neįregistravimas Hipotekos registre nedaro įtakos pagrindinės prievolės galiojimui ir negali būti pagrindu, atleidžiančiu pagrindinį skolininką nuo prievolės įvykdymo (CK 6.129 str.). Tai turi įtakos tik kreditoriaus teisių apsaugai, nes neįregistravęs savo daiktinių teisių, jis negali jų panaudoti prieš kitus asmenis. Apelianto argumentas, kad apie reikalavimo perleidimą jis buvo informuotas po sutarties sudarymo, taip pat neduoda pagrindo tenkinti jo reikalavimą dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia (CPK 185 str.).

60Dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

61Tariamas sandoris yra toks sandoris, kuris sudaromas neketinant pasiekti iš jo išplaukiančių teisinių padarinių. Pareiga įrodyti sandorį esant tariamu tenka asmeniui, prašančiam sandorį tokiu pripažinti (CPK 178 str.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas, prašydamas pripažinti negaliojančiu dovanojimo sandorį, neįrodė aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą dėl dovanojimo sutarties tariamo pobūdžio.

62Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šį apelianto reikalavimą. Kaip minėta, teismas pagrįstai laikė, jog dovanojimo sutartį (t. 1, b. l. 158) sudarė veiksnios šalys, ji yra patvirtinta notaro ir sukėlė būtent tokias teisines pasekmes, kokių siekė šalys. Atsakovė O. Ch. , kaip turto savininkė, turėjo teisę laisvai disponuoti savo turtu, kuris nebebuvo apsunkintas kokiais nors įsipareigojimais, pasirinkti asmenį, kurį apdovanoja, ir tuo nepažeidė atsakovo teisių ar teisėtų interesų. Apeliantas skunde nurodė, kad ši sutartis sudaryta pažeidžiant CK 1.80, 1.81, 1.86 ir 1.93 straipsnių reikalavimus, yra tariama bei sudaryta neketinant sukurti teisinių padarinių (CK 6.466 str.), jo nuomone, šalys nesiekė sukurti tarpusavio teisinių santykių, kad sudarius reikalavimo perleidimo sutartį įkeitimo teisė turtui nepasibaigė. Šie apelianto teiginiai prieštarauja teismo nustatytoms aplinkybėms (CPK 178 str.). Be to, apeliantas neįrodė, kokiu būdu dovanojimo sutartis neigiamai įtakoja jo teises ar teisėtus interesus (CPK 5 str.). Teisėjų kolegija atmeta ir apelianto teiginius, kad teismas rėmėsi prijungta Panevėžio apylinkės teismo civilinės bylos Nr.2-84-08/2002 medžiaga, tačiau neatsižvelgė į tai, kieno iniciatyva ji buvo prijungta, bei į tai, kad teismas savo iniciatyva rinko įrodymus ir taip pažeidė procesines teisės normas. Kaip žinoma, nagrinėjant kilusiam ginčui svarbias aplinkybes, neturi lemiamos reikšmės ta aplinkybė, kieno iniciatyva svarbi medžiaga buvo prijungta, o nurodytas argumentas, jog teismas savo iniciatyva rinko įrodymus, taip pat neduoda pagrindo naikinti iš esmės pagrįstą ir teisėtą teismo sprendimą. Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog nėra jokio pagrindo vertinti civilinės bylos Nr.2-66-04/2003 medžiagą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog minimoje prijungtoje byloje tirti įrodymai neturi ryšio su šia byla, nes joje buvo nagrinėjamas ginčas pagal AB banko ,,NORD/LB Lietuva“ ieškinį atsakovei V. P. dėl paskolos, palūkanų, delspinigių priteisimo, buvo sprendžiamas klausimas dėl V. R. vardu gautos paskolos grąžinimo bankui.

63 Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus dėl jo procesinių teisių bei civilinio proceso normų pažeidimo nagrinėjant šią bylą (atsiakyta išreikalauti apelianto prašomus dokumentus, nepatenkintas prašymas pripažinti atsakovės O. Ch. dalyvavimą būtinu ir pan.). Kaip žinoma, įrodinėjimo procesas neturi trukti be galo, tai yra sprendimas civilinėse bylose yra priimamas tada, kai teismas įsitikina, jog tam tikrų aplinkybių egzistavimo tikimybė yra didesnė. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovo nurodytos aplinkybės, dėl kurių ištyrimui buvo pareikšti šie reikalavimai, yra nustatytos kitais byloje surinktais įrodymais, todėl teismas turėjo pagrindo netenkinti šių prašymų. Tokio teismo elgesio reikalauja ir vieni iš pagrindinių civilinio proceso principų – proceso ekonomijos bei koncentruotumo principai.

64

65

66Dėl senaties termino.

67Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo laikyti, kad apeliantas priešieškininį reikalavimą dėl kredito sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pareiškė dėl nesvarbių priežasčių praleidęs ieškinio senaties terminą (CPK 185 str.). Pagal CK 1.127 straipsnį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turtėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kaip minėta, teismas sprendė, jog atsakovas dėl nesvarbių priežasčių praleido trejų metų senaties terminą savo reikalavimams pareikšti (1964 m. CK), nes apie galimą savo teisių pažeidimą žinojo nuo pat ginčo kredito sutarčių sudarymo, tačiau priešieškinį pareiškė tik dabar. Apelianto nuomone, teismas pažeidė 1964 m. CK 84 straipsnio pirmąją dalį, 85, 86, 90 straipsnius, CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnį bei 2000 m. CK 1.31 straipsnį, nes šiam ginčui turi būti taikomos 2000 m. CK normos, o ne 1964 m. CK taisyklės, kaip padarė teismas. Taigi šiuo atveju svarbu nustatyti, kokios redakcijos CK normos, reguliuojančios senaties termino taikymą, turi būti taikomos sprendžiant šį ginčą. Pagal apelianto minėtą CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnį, 2000 m. CK nustatyti ieškinio senaties terminai yra taikomi, jeigu šis terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti galiojusiuose įstatymuose, nesibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas bei kaip buvo patvirtinta ir šioje nutartyje, nėra pagrindo manyti, jog apeliantas nežinojo apie sudarytas ginčo kredito sutartis, todėl ieškinio senaties terminas šioms sutartims nuginčyti prasidėjo nuo jų sudarymo, tai yra 1994 bei 1995 metais. Taigi apeliantas praleido 1964 m. CK nustatytą trejų metų senaties terminą, nenurodė svarbių tokio praleidimo priežasčių, neprašė jo atnaujinti, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl šio termino praleidimo.

68Dėl paminėtų aplinkybių teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas nurodytais motyvais, o taip pat CPK 320 straipsnio antroje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

69Kartu teisėjų kolegija iš apelianto E. P. atsakovui AB bankui ,,NORD/LB Lietuva“ priteisia 1 180 Lt advokato išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimui (t. 3, b. l. 27, 20) ir valstybei 18 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88, 98).

70Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,

Nutarė

71Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

72Priteisti iš apelianto E. P. atsakovui akcinei bendrovei bankui ,,NORD/LB Lietuva“ 1 180 Lt (vienas tūkstantis vienas šimtas aštuoniasdešimt litų) advokato išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimui, o valstybei iš apelianto priteisti 18 Lt (aštuoniolika litų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. Ieškovas A. Ch. 2003 m. spalio 29 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu... 4. Atsakovas E. P. pateikė teismui priešieškinį atsakovams A. Ch. , V. P.... 5. -... 6. Minėtą ieškovo ir AB Lietuvos žemės ūkio banko Panevėžio skyriaus 2003... 7. -... 8. Tarp ieškovo ir jo motinos O. Ch. 2003 m. balandžio 30 d. sudarytą žemės... 9. -... 10. Tarp Lietuvos žemės ūkio banko Panevėžio skyriaus ir ūkininko E. P.... 11. Panevėžio apygardos teismas 2005 m. gegužės 20 d. sprendimu ieškinį... 12. Teismas nustatė, jog atsakovas su tuometiniu Lietuvos žemės ūkio banku 1997... 13. Teismas atmetė atsakovo pareikštą reikalavimą pripažinti negaliojančia... 14. Teismas taip pat atmetė atsakovo reikalavimą pripažinti negaliojančiomis... 15. Be to teismas sprendė, jog atsakovas yra praleidęs trejų metų ieškinio... 16. Apeliaciniu skundu atsakovas E. P. prašo minėtą teismo sprendimą panaikinti... 17. 1. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą pripažinti negaliojančia... 18. 1.1. Nepagrįstai sprendė, jog ieškovas už atsakovą sumokėjo likusią... 19. 1.2. Nepagrįstai sprendė, jog jis yra šio kredito gavėjas ir kad atsakovė... 20. 1.3. Nepagrįstai sprendė, jog O. Ch. turtą įkeitė ir laidavo už... 21. 1.4. Nepagrįstai laikė, kad reikalavimo perleidimo sutartis teisėta. Pagal... 22. 1.5. Nepagrįstai atmetė apelianto argumentus, kad reikalavimo perleidimo... 23. 2. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl dovanojimo sutarties... 24. 3. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą pripažinti iš dalies... 25. 3.1. Nepagrįstai sprendė, kad apeliantas pats sudarė visas tris kredito... 26. 3.2. Nepagrįstai teigia, kad apeliantas, pareikšdamas priešieškinio... 27. 3.3. Nepagrįstai pripažino, kad apeliantas praleido senaties terminą... 28. 3.4. Teismas remiasi pridėta Panevėžio apylinkės teismo civilinės bylos... 29. 3.5. Teismas pažeidė rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo... 30. 3.6. Teismas nepilnai ir nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, nes... 31. 3.7. Teismas nurodė priteisiamą žyminį mokestį, tačiau nenurodė, nuo... 32. Atsiliepimu ieškovas A. Ch. prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti... 33. 1. Teismas tinkamai nustatė aplinkybę, kad buvo sudaryta tik viena 1994 m.... 34. 2. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad jis nėra kredito gavėjas, kad... 35. 3. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad reikalavimo perleidimo sutartis turėjo... 36. 4. Apeliantas nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginį, kad... 37. 5. Teismas teisingai pritaikė teisės normas dėl ieškinio senaties ir... 38. 6. Teismas pagrįstai atsisakė tenkinti apelianto prašymus dėl dokumentų... 39. Atsiliepimu atsakovas pagal priešieškinį AB bankas ,,NORD/LB Lietuva“... 40. 1. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog neaišku, kokių sutarčių pagrindu... 41. 2. Nepagrįstas apelianto motyvas dėl kreditoriaus asmens reikšmingumo, nes... 42. 3. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad reikalavimo teisės perleidimas yra... 43. 4. Nepagrįstas apelianto reikalavimas pripažinti negaliojančia dovanojimo... 44. 5. Nepagrįsti apelianto argumentai dėl pinigų neperdavimo jam, nes V. P.... 45. 6. Teismas teisingai pritaikė teisės normas dėl ieškinio senaties ir... 46. Atsiliepime V. P. prašo skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti... 47. Atsiliepimu O. Ch. prašo apeliacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą... 48. Apeliacinis skundas atmestinas.... 49. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios... 50. Kaip minėta, apeliantas teigia, kad apie minėtos paskolos gavimą jis nieko... 51. Dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiomis reikalavimo perleidimo... 52. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, sprendžia, jog pirmosios... 53. Kaip minėta, teismas nustatė, jog atsakovas pats pasirašė visas tris... 54. Apeliantas, teigdamas, kad paskolos sutartys turėtų būti pripažintos iš... 55. Skundžiamame sprendime teismas taip pat teisingai nurodė, jog apeliantas... 56. Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Panevėžio miesto... 57. Teisėjų kolegija laiko, kad turint galvoje aukščiau nurodytas aplinkybes,... 58. Apeliantas teigia, kad teismas, atmesdamas priešieškininį reikalavimą dėl... 59. Savo skunde apeliantas be kita ko nurodo, jog bankas ginčo reikalavimo... 60. Dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia. ... 61. Tariamas sandoris yra toks sandoris, kuris sudaromas neketinant pasiekti iš jo... 62. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai... 63. Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus dėl jo procesinių... 64. ... 65. ... 66. Dėl senaties termino. ... 67. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo... 68. Dėl paminėtų aplinkybių teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį... 69. Kartu teisėjų kolegija iš apelianto E. P. atsakovui AB bankui ,,NORD/LB... 70. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio... 71. Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti... 72. Priteisti iš apelianto E. P. atsakovui akcinei bendrovei bankui ,,NORD/LB...