Byla I-316-257/2012
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja Laisvutė Kartanaitė, sekretoriaujant Lauritai Pocienei, nedalyvaujant pareiškėjai R. G., nedalyvaujant atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui, nedalyvaujant trečiųjų suinteresuotų asmenų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalaų ministerijos ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalaų ministerijos atstovams,

2rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. G. pateiktą skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

3Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

4Pareiškėja R. G. 2010 m. rugsėjo 7 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 1419,03 Lt.

5Pareiškėja R. G. į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu. Rašytiniu prašymu pareiškėja prašo bylą nagrinėti jai nedalyvaujant. Teismui pateiktame skunde pareiškėja nurodė, kad atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau tekste – ir Šiaulių apskrities VPK), apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, nes tai apsunkina teisės į priemokas ir priedus įgyvendinimo galimybę, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjos nuomone, Valstybės tarnybos įstatymu, Vidaus tarnybos statutu yra nustatytas reguliavimas, sudarantis prielaidas neišmokėti jam visų priklausančių priemokų už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis ar kitokiomis darbo sąlygomis, nukrypstančiomis nuo įprastinio darbo režimo, už papildomų užduočių vykdymą. Teigė, kad skirtingai nuo Darbo kodekso, Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (redakcija galiojo iki 2009 m. sausio 1 d.) apribojo galimų priemokų ir priedų sumą iki 70 procentų pareiginės algos. Pareiškėja savo prašymo reikalavimą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika administracinėse bylose bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis.

6Atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu. Atsakovas pateiktame atsiliepime nurodė, kad statutiniams valstybės tarnautojams Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Teigė, kad šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pasak atsakovo, įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Atsakovo teigimu, Šiaulių apskrities VPK vadovavosi tuo laikotarpiu galiojusių teisės aktų nuostatomis ir jas tinkamai taikė. Prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, o jei pareiškėjos skundas būtų patenkintas, sprendimo vykdymą prašo atidėti vieneriems metams.

7Trečiųjų suinteresuotų asmenų Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovai į teismo posėdį neatvyko, atsiliepimų nepateikė, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, teismo šaukimu.

8Pareiškėjos R. G. skundas tenkintinas visiškai.

9Ginčas šioje nagrinėjamoje byloje kilo dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjai R. G. 1419,03 Lt už laikotarpį nuo 2008 m. sausio mėn., kai atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas neišmokėjo pareiškėjai visos priedų ir priemokų sumos.

10Pagal byloje esančią medžiagą nustatyta, kad pareiškėja R. G. skundo pateikimo metu dirbo Šiaulių apskrities VPK. Kaip matyti iš atsakovo Šiaulių apskrities VPK pateiktos pažymos, pareiškėjai neišmokėta priedų ir priemokų dalis viršijanti 70 procentų pareiginės algos sudarė 1419,03 Lt. Ginčo dėl nesumokėto darbo užmokesčio sumos dydžio tarp proceso šalių nėra.

11Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau tekste – ir Įstatymas) VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

12Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01, buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai, priemokos. Šioje redakcijoje buvo nustatytas valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas – priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomi šio Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Taigi pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, nebebuvo įskaitomas priedas už tarnybos stažą (Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) ir nebebuvo įskaitomas pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas (Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2007 m. birželio 7 d. redakcija), tačiau nuostata, kad valstybės tarnautojams mokamų kitų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, išliko. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą Įstatymo 23 straipsnyje, buvo įtrauktas 4 punktas, t.y. apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

13Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius ,,Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai ,,Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, vienos ar kelių darbo užmokesčio sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Konstitucinis Teismas vertindamas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą kartu su Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytu teisiniu reguliavimu konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokomos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą priedų ir priemokų ribą. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad nei Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje, nei kituose šio įstatymo VI skyriaus ,,Darbo užmokestis“, kuriame nustatyta valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo tvarka taikoma ir statutiniams valstybės tarnautojams, straipsniuose (jų dalyse) nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

14Toks Konstitucinio Teismo vertinimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Už nurodytus darbus, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą, galėjo būti kompensuojama papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimu, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimu ar kitokiais kompensavimo būdais. To nepadarius, t.y. atsakovui tinkamai nekompensavus už faktiškai pareiškėjos atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, atsakovas iki šiol nėra tinkamai atsiskaitęs su pareiškėja. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.

15Konstitucinis Teismas, 2004-12-13 nutarime analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė pagal Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas.

16Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-518/2011).

17Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Ne. A662-1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

18Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

19Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai, per kuriuos administraciniuose teismuose turi būti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai arba neveikimas, ir nereglamentuojamas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Toks terminas nenustatytas ir Valstybės tarnybos įstatyme. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį, darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglametuoja termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Darbo kodekse. Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Pažymėtina, kad Darbo kodekso 297 straipsnio 1 dalis, kuri nustato sutrumpintą (1 mėnesio) ieškinio senaties terminą ginčams dėl darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo, šios kategorijos bylose yra netaikytina, nes valstybės tarnautojo tarnyba dėl savo specifikos – nebuvimas darbo sutarties ir dvišalio susitarimo dėl darbo apmokėjimo sąlygų – nepatenka į Darbo kodekso 120 straipsnio 3 dalies reguliavimo sferą. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjos reikalavimui dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimo į teismą dienos. Pareiškėja R. G. skundą pateikė 2010 m. rugsėjo 7 d., o pagal atsakovo pateiktas pažymas matyti, kad R. G. darbo užmokesčio priemokų išmokėjimas ribojamas buvo tik nuo 2008 metų kovo mėnesio, todėl jos skundas tenkintinas visiškaitai.

20Pareiškėja tarnybos teisiniais santykiais ginčo laikotarpiu yra tiesiogiai susijusi su Šiaulių apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu, t.y. subjektu (pareiškėjo darbdaviu), privalančiu mokėti pareiškėjai darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus, todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovas yra darbdavys –Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010). Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005). Teismas konstatuoja, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nėra siejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos neturi esminės reikšmės ir nagrinėjamu atveju nėra taikytinos.

21Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir nurodytas teisės normas, teismas konstatuoja, kad atsakovo Šiaulių apskrities VPK sprendimai dėl ne viso darbo užmokesčio išmokėjimo laikytinas neįvykdytu atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį.

22Atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymas atidėti sprendimo vykdymą tenkintinas ir sprendimo vykdymas atidėtinas vieneriems metams nuo jo įsiteisėjimo, atsižvelgiant į Lietuvos valstybės ir Lietuvos valstybės biudžetinių įstaigų sunkią finansinę padėtį bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais.

23Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 d. 2 p.,

Nutarė

24Pareiškėjos R. G. skundą tenkinti visiškai ir priteisti pareiškėjai iš Šiaulių apskrities VPK nesumokėtą darbo užmokesčio dalį – 1419,03 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus devyniolika litų tris centus) už laikotarpį nuo 2007-09-07 iki 2009-12-31.

25Sprendimo vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos.

26Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Proceso dalyviai
1. Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja Laisvutė... 2. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal... 3. Teismas, išnagrinėjęs bylą,... 4. Pareiškėja R. G. 2010 m. rugsėjo 7 d. kreipėsi į... 5. Pareiškėja R. G. į posėdį neatvyko, apie bylos... 6. Atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas į... 7. Trečiųjų suinteresuotų asmenų Lietuvos valstybės, kurią atstovauja... 8. Pareiškėjos R. G. skundas tenkintinas visiškai.... 9. Ginčas šioje nagrinėjamoje byloje kilo dėl darbo užmokesčio dalies... 10. Pagal byloje esančią medžiagą nustatyta, kad pareiškėja 11. Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Lietuvos... 12. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje,... 13. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu... 14. Toks Konstitucinio Teismo vertinimas reiškia, kad paminėtu teisiniu... 15. Konstitucinis Teismas, 2004-12-13 nutarime analizuodamas valstybės pareigą... 16. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus... 17. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos... 18. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės... 19. Administracinių bylų teisenos įstatymo 20. Pareiškėja tarnybos teisiniais santykiais ginčo laikotarpiu yra tiesiogiai... 21. Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir nurodytas teisės... 22. Atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymas... 23. Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos... 24. Pareiškėjos R. G. skundą tenkinti visiškai ir... 25. Sprendimo vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams nuo šio sprendimo... 26. Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine...