Byla 3K-3-413-378/2016
Dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Algio Norkūno ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Hakonlita“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 1 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Hakonlita“ dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau – Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymas, Įstatymas) nuostatų, reglamentuojančių palūkanų už pavėluotus mokėjimus priteisimą, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 141 674,14 Eur skolos, 46 589,94 Eur palūkanų už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą; 12 750,67 Eur delspinigių; 8,75 proc. procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  3. Ieškovė nurodė, kad 2008 m. sausio 4 d. šalys sudarė terminuotą patalpų subnuomos sutartį (toliau – sutartis, ginčo sutartis). Po dvejų metų nuo jos sudarymo atsakovė inicijavo sutarties nutraukimą. Šalys derėjosi dėl sutarties nutraukimo sąlygų, tačiau dėl jų nesusitarė.
  4. Ieškovė 2011 m. gruodžio 9 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl netinkamo sutarties vykdymo atsakovei neteisėtai vienašališkai nutraukus sutartį, atsiradusių nuostolių ir sutartyje nustatytų netesybų priteisimo. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 25 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad sutartis nutraukta abipusiu šalių susitarimu apsikeičiant raštais; 2010 m. spalio 27 d. ieškovės raštą teismas pripažino šalių derybų tęsiniu ir jį vertino kaip ofertą, kurią atsakovė 2011 m. sausio 27 d. raštu akceptavo patvirtindama, jog sutinka su ieškovės pasiūlytomis sutarties nutraukimo sąlygomis (nutraukti sutartį, išmokant 21 mėnesio subnuomos mokesčio dydžio kompensaciją (civilinė byla Nr. 2-2686-467/2012). Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. kovo 18 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą paliko nepakeistą.
  5. Ieškovė teigė, kad atsakovė, sumokėjusi dalį kompensacijos, atsisako sumokėti likusią 141 674,14 Eur (489 172,47 Lt) sumą, remdamasi tuo, jog patalpos išnuomotos naujam nuomininkui, nors šalys, siekdamos susitarimo, nenustatė kokių nors išlygų, kurioms esant atsakovė galėtų atsisakyti mokėti šalių sutartą kompensaciją ar jos dalį. Sutartis laikytina komercine dviejų ūkio subjektų sudaryta sutartimi, todėl ieškovė prašė priteisti 46 589,94 Eur (160 865,75 Lt) nuostolių, kuriuos ji patyrė dėl atsakovės neteisėto neveikimo ir kurie pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.261 straipsnį preziumuojami. Pagal sutarties 6.4. punktą atsakovė privalo sumokėti ir 12 750,67 Eur (44 025,52 Lt) delspinigius.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 10 d. sprendimu ieškinį atmetė; 2015 m. balandžio 23 d. papildomu sprendimu priteisė iš ieškovės atsakovei jos patirtų 1245,36 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  2. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 25 d. sprendimu atmetė ieškinį dėl sutarties nutraukimo kompensacijos ir nuostolių atlyginimo; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 18 d. nutartimi šis teismo sprendimas paliktas nepakeistas; (civilinės bylos Nr. 2A-996/2013). Teismas padarė išvadą, kad nesutampa pirmiau išnagrinėtos ir nagrinėjamos bylos dalykas, todėl nekonstatuotas pagrindas nutraukti bylą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 3 punkto pagrindu.
  3. Teismas nustatė tokias aplinkybes: atsakovė 2010 m. balandžio 20 d. pateikė siūlymą ieškovei nutraukti sutartį prieš terminą nuo 2010 m. liepos 31 d., sumokant jai šešių mėnesių subnuomos mokesčio dydžio kompensaciją; 2010 m. spalio 7 d. atsakovė pasiūlė ieškovei nutraukti sutartį nuo 2011 m. vasario 25 d. sumokant 18 mėnesių subnuomos mokesčio dydžio kompensaciją; 2010 m. spalio 27 d. ieškovė atsakė, kad jos netenkina siūlomos kompensacijos dydis, nurodė, kad sutiks nutraukti sutartį prieš terminą šalių sutarimu, jei šalys sutartų dėl 21 mėnesio subnuomos mokesčio kompensacijos; 2011 m. sausio 4 d. atsakovė pranešė, kad sutinka nutraukti sutartį pridedamame susitarimo projekte nustatytomis sąlygomis ir terminais šalių sutarimu nuo 2011 m. sausio 28 d. ir kad sumokės ieškovei 290 933,65 Eur (1 004 535,69 Lt) baudą; 2011 m. sausio 13 d. atsakovė atsiuntė ieškovei susitarimo projektą, bet ši į šiuos raštus neatsakė; 2011 m. sausio 27 d. atsakovė patvirtino ieškovei, kad sutinka su pasiūlytomis sąlygomis nutraukti sutartį šalių susitarimu ir kad išmokės 21 mėnesio subnuomos mokesčio dydžio kompensaciją; 2011 m. vasario 1 d. ieškovė nurodė, kad sutarties nutraukimo sąlygos netenkina kreditą suteikusio banko, todėl sutartis be banko sutikimo galėtų būti nutraukta tik sumokėjus kompensaciją už visą likusį subnuomos sutarties terminą; 2011 m. vasario 24 d. atsakovė informavo ieškovę ir banką, jog sutartis vykusių derybų ir 2010 m. pabaigoje pasiekto susitarimo pagrindu nutraukiama abipusiu šalių susitarimu nuo 2011 m. vasario 25 d., atsakovė po sutarties nutraukimo įsipareigoja ieškovei kas mėnesį mokėti vieno mėnesio nuomos mokesčio dydžio kompensaciją iki ieškovė susiras naują patalpų subnuomininką, bet ne ilgiau kaip 21 mėnesį, skaičiuojant nuo 2011 m. vasario 25 d.; ieškovė 2011 m. vasario 28 d., 2011 m. kovo 3 d., 2011 m. kovo 10 d. raštais informavo atsakovę, kad nesutinka su sutarties nutraukimu ir patalpų perdavimu.
  4. Įvertinęs 2008 m sausio 4 d. patalpų subnuomos sutarties nuostatas, teismas padarė išvadą, kad sutartimi nebuvo ribojama subnuomininko teisė nutraukti sutartį bet kuriuo momentu, tačiau, atsižvelgiant į sutarties nutraukimo priežastis, subnuomininkui taikytini skirtingi padariniai; konstatavo ir tai, kad didžiausia bauda, dėl kurios šalys buvo susitarusios sutarties nutraukimo atveju, buvo 12 mėnesių nuomos mokesčio dydžio kompensacija. Be to, teismų kitoje byloje konstatuota, kad ieškovė sutiko su sutarties nutraukimu, šalių valia dėl sutarties nutraukimo neabejotinai buvo suderinta, nes suderintos esminės sutarties sąlygos (nutraukimo data ir kompensacijos dydis).
  5. Atsakovė yra sumokėjusi ieškovei 13 mėnesių nuomos mokesčio dydžio kompensaciją, kuri iš esmės didesnė už maksimalią sutartyje nustatytą 12 mėnesių nuomos mokesčio dydžio baudą. Ieškovė susirado naują patalpų nuomininką, su juo 2011 m. gruodžio 28 d. sudarė sutartį penkeriems metams, nuomos mokestį pradedant mokėti tik nuo 2014 m. sausio 1 d. Teismas konstatavo, kad ieškovė, susitardama su nauju nuomininku dėl nuomos mokesčio tik nuo 2014 m. sausio 1 d., veikė savo rizika, nesilaikė pagrindinių sutarčių vykdymo principų sutartį vykdyti sąžiningai, bendradarbiaujant ir kooperuojantis su kita sutarties šalimi, kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu ir pan. Kadangi ieškovė sudarė naują nuomos sutartį, kuria atleido naująjį nuomininką nuo nuomos mokesčio mokėjimo net iki 2014 m. sausio 1 d., tai teismas laikė, kad būtent šie veiksmai lėmė ieškovės nuostolius. Ieškovės argumentą, kad ji atleido naują nuomininką nuo nuomos mokesčio mokėjimo tik dėl to, kad negalėjo rasti kitų nuomininkų, teismas laikė neįtikinamu, nes tokiu atveju ieškovei būtų buvę naudingiau nesudaryti naujosios nuomos sutarties iki atsakovė mokėjo kasmėnesinę kompensaciją. Labiau tikėtina teismas laikė tai, kad sutartis su nauju nuomininku buvo nulemta tam tikro nesąžiningumo.
  6. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. kovo 1 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 23 d. papildomą sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 141 674,14 Eur nesumokėtos kompensacijos, 8,75 proc. procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 6589,94 Eur palūkanų bei 6 proc. procesinių palūkanų už priteistą sumą (6589,94 Eur) nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  7. Kolegija nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendime ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 18 d. nutartyje nustatyti prejudiciniai faktai, kad atsakovė, siekdama sutartį nutraukti prieš terminą, įsipareigojo sumokėti ieškovei 21 mėn. subnuomos mokesčio dydžio kompensaciją. Šiais procesiniais sprendimai nekonstatuota, kad šalys susitarė dėl kompensacijos mokėjimo ne ilgiau iki ieškovė suras naują nuomininką (tai neišplaukia iš raštų, derinant sutarties nutraukimą). Dėl to kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo prejudiciniais faktais, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl kompensacijos būdo (vieno mėnesio subnuomos mokesčio dydžio kompensacijos iki ieškovė susiras naują nuomininką, bet ne ilgiau kaip 21 mėn.). Vadovaudamasi šiais argumentais teisėjų kolegija panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkino reikalavimą priteisti likusią sutartą 141 674,14 Eur sumą.
  8. Nors šalys nepasirašė susitarimo, kuriame būtų nustatyti kompensacijos mokėjimo terminai ar tvarka, bet jų valia suderinta apsikeičiant raštais, taip patvirtinant atsakovės pareigą sumokėti fiksuoto dydžio kompensaciją. Tai, kad atsakovė sutartą kompensaciją mokėjo dalimis, o ieškovė dėl to neprieštaravo, nepaneigia ieškovės teisės reikalauti palūkanų (CK 6.210 straipsnis). Spręsdama dėl palūkanų dydžio, kolegija sutiko su ieškovės pozicija taikyti Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatyme nustatyto dydžio palūkanų normą, nes atsakovės prievolė sumokėti sutarto dydžio kompensaciją, dėl kurios šalys susiderėjo apsikeisdamos raštais, iš esmės kyla iš subnuomos sutarties, o pačioje subnuomos sutartyje nebuvo nustatytos tokios sutarties nutraukimo sąlygos, kokios atsirado nagrinėjamu atveju. Nors dėl subnuomos sutarties nutraukimo sąlygų ir susitarta atskirai (ne pačioje sutartyje), pareiga mokėti kompensaciją (baudą) kyla iš tos pačios subnuomos sutarties. Dėl to, remdamasi Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatyme nustatytomis taisyklėmis, kolegija priteisė iš atsakovės 46 589,94 Eur palūkanų už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą.
  9. Kolegija, siekdama išvengti dvigubos atsakomybės taikymo skolininkui už tą patį sutarties pažeidimą, netenkino prašymo priteisti delspinigius (netesybas), kurie mažesni už palūkanas.
  10. Kolegija tenkino reikalavimą priteisti procesines palūkanas pagal Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymą nuo pagrindinės prievolės (141 674,14 Eur nesumokėtos kompensacijos). Nuo palūkanų, atsiradusių už prievolės nevykdymą (46 589,94 Eur), kolegija taikė CPK nustatyto dydžio procesines palūkanas (6 proc.).

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu atsakovė prašė iš dalies pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 1 d. sprendimą, nurodant, kad ieškovės naudai iš atsakovės priteistina 33 840,51 Eur palūkanų ir 6 proc. procesinių palūkanų už visą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymas yra priimtas įgyvendinant 2000 m. birželio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/35/EB dėl kovos su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose (2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius, redakcija) (toliau – ir Direktyva). Tiek Direktyvoje, tiek Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatyme įtvirtinta kreditoriaus teisė įstatymo pagrindu reikalauti palūkanų net ir tais atvejais, kai sutartimi tokios palūkanos aptartos nebuvo. Direktyvoje nustatyta, kad ji turėtų būti taikoma tik mokėjimams, kuriais atlyginama už komercinius sandorius; tačiau joje nereglamentuojami sandoriai, atlikti kompensuojant padarytą žalą. Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymas taikomas komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos, atliekami darbai ir atliekami mokėjimai (šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalis), tačiau įstatymas netaikomas palūkanoms, susijusioms su mokėjimais nuostoliams atlyginti, taip pat su draudimo įmonių mokamomis draudimo išmokomis (šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Taigi nei Direktyva, nei Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymas netaikomi apskaičiuojant palūkanas nuo reikalavimų atlyginti žalą (nuostolius).
    2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Direktyvą įgyvendinančio Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies 3 punkto nuostatas ir nepagrįstai šio įstatymo pagrindu priteisė 8,75 proc. palūkanų ir procesinių palūkanų. Susitarimu dėl sutarties nutraukimo šalys sutarė dėl 21 mėnesio subnuomos mokestį atitinkančios kompensacijos ieškovės nuostoliams kompensuoti, tačiau neaptarė nei jos mokėjimo tvarkos, nei terminų. Pripažinęs, kad ieškovei priteisiamas nuostolių atlyginimas, apeliacinės instancijos teismas turėjo vadovautis Direktyvoje ir Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 3 punkte įtvirtintu draudimu taikyti šio įstatymo nuostatas palūkanoms nuo nuostolių apskaičiuoti. Nuostolių dydį įtvirtinantis šalių susitarimas dėl sutarties nutraukimo nelaikytinas komercine sutartimi Direktyvos ir Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo prasme.
    3. Apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad kasatorės prievolė mokėti sutarto dydžio kompensaciją iš esmės kyla iš subnuomos sutarties, todėl palūkanoms apskaičiuoti taikytinas Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymas, neatitinka Direktyvos ir Mokėjimų vėlavimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 3 punkto lingvistinio ir prasmės aiškinimo bei tikslų. Tiek Direktyva, tiek Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymas priimti siekiant paskatinti komercinių santykių subjektus laikytis aiškiai sutartų atsiskaitymo terminų, sumokant už perduotas prekes ar suteiktas paslaugas. Į Direktyvos ir įstatymo reglamentavimo sritį nepatenka atsiskaitymai atlyginant nuostolius (kompensuojant padarytą žalą), nepriklausomai nuo to, ar susitarimas dėl tokių nuostolių įformintas kokiu nors susitarimu.
    4. Nėra kasacinio teismo išaiškinimo dėl Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo taikymo tais atvejais, kai reikalavimas taikyti šį įstatymą siejamas su nuostoliais, kurių dydis įtvirtintas šalių susitarimu nutraukiant sutartinius santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dviejose civilinėse bylose (Nr. 3K-3-544-684/2015 ir Nr. 3K-3-507-219/2015) atsisakė taikyti Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymą būtent dėl tos priežasties, jog jis netaikomas reikalavimams dėl nuostolių atlyginimo. Kasatorė atkreipė dėmesį į tai, kad abiejose bylose reikalavimas atlyginti nuostolius buvo pareikštas teisme. Nagrinėjamu atveju šalys dėl nuostolių dydžio susitarė abipusių derybų būdu nutraukdamos sutartinius santykius ir nesikreipdamos į teismą. Dėl tokios susitarimo skolininkas neturėtų atsidurti blogesnėje padėtyje, nei būtų tuo atveju, jei reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo būtų pareikštas teisme, ir jam neturėtų būti taikomos palūkanos pagal Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymą.
    5. Kadangi šiuo atveju abi sutarties šalys yra verslininkės, tai už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokamos 6 proc. metinės palūkanos. Dėl to ieškovė turėjo teisę tik į 33 840,51 Eur dydžio palūkanų priteisimą. Remiantis šiais argumentais, keistina apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalis, kuria ieškovės naudai priteistos 46 589,94 Eur palūkanos, ir jai priteistina 12 749,43 Eur mažesnės palūkanos. Pripažinus, kad Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymas kasatorei netaikytinas, keistina ir procesinio sprendimo dalis, kuria iš kasatorės priteista 8,75 proc. procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo. Šiuo atveju taikytinos 6 proc. procesinės palūkanos, kaip nustatyta CK 6.210 straipsnio 2 dalyje.
  2. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Nagrinėjamu atveju tarp ieškovės ir kasatorės susiklostė sutartiniai santykiai, atitinkantys Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalies sąlygas: abi šalys yra ūkio subjektai; 2008 m. sausio 8 d. subnuomos sutartimi jos susitarė dėl patalpų subnuomos, t. y. šalys susitarė dėl paslaugų teikimo; subnuomos sutartis yra komercinė sutartis; kasatorė įsipareigojo ieškovei mokėti atlygį. Šalių susitarimas, sudarytas joms apsikeičiant 2010 m. spalio 27 d. ir 2011 m. sausio 27 d. raštais, yra neatskiriama subnuomos sutarties, atitinkančios visus šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nurodytus komercinių sandorių požymius, dalis.
    2. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos. Šalys buvo sudariusios terminuotą nuomos sutartį, ją nutraukė abipusiu sutarimu. Sutarties galiojimo laikotarpiu jos sudarė susitarimą, pagal kurį kasatorė įsipareigojo sumokėti 21 mėnesio subnuomos mokesčio dydžio kompensaciją už nutrauktą prieš terminą subnuomos sutartį. Kasatorė nevisiškai įvykdė prisiimtą įsipareigojimą, todėl ieškovė prašė iš jos priteisti 141 674,14 Eur skolos, bet ne nuostolių. Kadangi kasatorės pareiga sumokėti kompensaciją kyla iš subnuomos sutarties, kuri laikoma komercine sutartimi, tai palūkanos pagrįstai apskaičiuotos remiantis Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo, o ne CK 6.201 straipsnio nuostatomis.
    3. Kasatorės pateiktų teismų praktikos pavyzdžių ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nesutampa. Kasaciniame skunde nurodytoje teismų praktikoje teismai konstatavo, kad sutartiniai santykiai buvo nutraukti vienašališkai ir neteisėtai. Dėl šios priežasties sutartis nutraukusioms šalims kilo civilinė atsakomybė ir teismas nukentėjusių šalių naudai priteisė nuostolių atlyginimą, įskaitant ir palūkanas, remdamasis CK įtvirtintais jų dydžiais. Šiuo atveju subnuomos sutarties galiojimo laikotarpiu šalys papildomai apsikeitė raštais (neatskiriama subnuomos sutarties dalis), kuriais kasatorė įsipareigojo prieš terminą nutraukusi sutartį atlyginti ieškovei 21 mėnesio subnuomos mokesčio dydžio kompensaciją (šią aplinkybę 2013 m. kovo 18 d. nutartimi pripažino Lietuvos apeliacinis teismas). Taigi pareiga mokėti kompensaciją, o kompensacijos nemokėjimo atveju – ir palūkanas kyla iš subnuomos sutarties.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl palūkanų, susijusių su mokėjimais nuotoliams atlyginti, priteisimo

  1. CK 6.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai.
  2. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo, taip pat Europos Sąjungos direktyvos, su kurios nuostatomis suderintas minėtas Įstatymas, materialiosios (lotynų kalba – ratione materiae) taikymo srities.
  3. Konkrečiai nagrinėtina, ar šalių susitarimas dėl tam tikros pinigų sumos sumokėjimo už pirmalaikį komercinių patalpų subnuomos sutarties, sudarytos tarp dviejų ūkio subjektų, nutraukimą patenka į minėto įstatymo (ir (arba) direktyvos) taikymo sritį.
  4. Subnuomos sutarties sudarymo ir nutraukimo metu galiojo Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo redakcija nuo 2004 m. liepos 27 d. iki 2013 m. kovo 1 d. Šis teisės aktas buvo suderintas su senosios redakcijos atitinkama Europos Sąjungos direktyva – 2000 m. birželio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/35/EB dėl kovos su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose.
  5. Įstatymų leidėjas 2012 m. spalio 17 d. priėmė naują Mokėjimų vėlavimo prevencijos statymo redakciją, ji įsigaliojo nuo 2013 m. kovo 1 d. Šis teisės aktas suderintas jau su naująja ES direktyva atitinkamoje srityje – 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius (toliau – Naujoji Direktyva), kuri į valstybių narių teisės aktus turėjo būti perkelta iki 2013 m. kovo 16 d.
  6. Nuo 2013 m. kovo 1 d. įsigaliojusios Įstatymo redakcijos ratione temporis (atsižvelgiant į laiką) taikymo sritis susieta su atitinkamo sandorio sudarymo momentu – įstatymas yra taikomos komercinėms sutartims, sudarytoms po jo įsigaliojimo, t. y. nuo 2013 m. kovo 1 d. Kadangi ginčo susitarimas buvo sudarytas iki minėtos datos, nagrinėjamai bylai aktuali senoji Įstatymo redakcija, kaip minėta, galiojusi nuo 2004 m. liepos 27 d. iki 2013 m. kovo 1 d.
  7. Materialioji Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo (aktualios redakcijos) taikymo sritis apibrėžta šio teisės akto 1 straipsnio 2 dalyje – šis įstatymas taikomas visiems tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir valstybės institucijų sudarytiems komerciniams sandoriams, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai.
  8. Vadovaujantis Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 3 punktu, jis, inter alia (be kita ko), nereglamentuoja palūkanų, susijusių su mokėjimais nuostoliams atlyginti.
  9. Pažymėtina, kad Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo taikymo sritis apibrėžta plačiai – jis taikomas „visiems <...> komerciniams sandoriams“, kurie atitinka jo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą apibrėžtį ir nepatenka į taikymo srities išimtis, nustatytas Įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje.
  10. Sandorio patekimas į minėto teisės akto materialiąją taikymo sritį gali būti nustatomas taikant šiuos kriterijus: 1) sutarties subjektinės sudėties – toks sandoris turi būti sudarytas tarp dviejų ir daugiau ūkio subjektų inter se (tarpusavyje) arba tarp vieno ar daugiau ūkio subjektų vienoje pusėje bei vienos ar daugiau valstybės institucijų kitoje pusėje; 2) komercinio sandorio kriterijaus; 3) sandorio dalyko – pagal sandorį turi būti arba perduodamos prekės, arba teikiamos paslaugos, arba atliekami darbai, arba atliekami keli iš šių veiksmų; 4) sandorio atlygintinumo.
  11. Pagal Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį komerciniai sandoriai – tai sandoriai tarp ūkio subjektų arba tarp ūkio subjektų ir valstybės institucijų, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai.
  12. Pirmieji trys kriterijai – subjektinės sudėties, komercinio sandorio bei atlygintinumo – kumuliatyvūs (visais atvejais turi būti tenkinami visi trys). Dėl sandorio dalyko Mokėjimų vėlavimo prevencijos statymo 1 straipsnio 2 dalyje išdėstyti kriterijai yra alternatyvūs – pakanka, kad sandoris būtų arba dėl prekių pardavimo, arba dėl paslaugų teikimo, arba dėl darbų atlikimo.
  13. Nustačius, kad sandoris atitinka šios nutarties 27 punkte išvardytus reikalavimus, toliau turi būti patikrinama, ar jis nepatenka į Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo taikymo srities išimtis, išdėstytas šio teisės akto 1 straipsnio 3 dalyje. Tais atvejais, kai sandoris patenka į bent vienos iš minėtų išimčių taikymo sritį, Įstatymas jam netaikomas.
  14. Kadangi valstybės narės nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, specialiai priimtus direktyvos reikalavimams įgyvendinti, turi juos aiškinti kiek įmanoma atsižvelgdamas į susijusios direktyvos formuluotę ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) 2004 m. spalio 5 d. sprendimo Pfeiffer ir kt. C-397/01 iki C-403/01, ECLI:EU:C:2004:584, 113 punktą), tikslinga paminėti ir Direktyvos nuostatas.
  15. Direktyvos 1 straipsnyje apibrėžta šios direktyvos taikymo sritis, nurodant, kad Direktyva taikoma visiems mokėjimams, padarytiems kaip komercinių sandorių apmokėjimas.
  16. Direktyvos 2 straipsnio 1 punkte įtvirtinta, kad „komerciniai sandoriai“ – tai sandoriai tarp įmonių arba įmonių ir valstybės valdymo institucijų, kurių pagrindu už atlygį turi būti perduotos prekės ar suteiktos paslaugos. To paties straipsnio 2 punkte nustatyta, kad „pavėluotas mokėjimas“ – tai sutartyje ar įstatymuose nustatyto mokėjimo termino praleidimas.
  17. Direktyvos 13 konstatuojamoji dalis nurodo, kad ši direktyva turėtų apsiriboti tik mokėjimais, kurie yra kaip atlygis už komercinius sandorius ir nereglamentuoja sandorių su vartotojais, su kitais mokėjimais susijusių delspinigių, pvz., mokėjimų pagal čekių ir vekselių įstatymus, mokėjimų, kompensuojančių padarytą žalą, įskaitant išmokas, gaunamas iš draudimo bendrovių.
  18. Teisingumo Teismo praktikoje išaiškinta, kad Direktyva nesiekiama visiškai suderinti visų su pavėluotu mokėjimu komerciniuose sandoriuose susijusių taisyklių, tačiau ja reglamentuojamos tam tikros konkrečios taisyklės šioje srityje (ESTT 2008 m. balandžio 3 d. sprendimas byloje 01051 Telecom GmbH prieš Deutsche Telekom AG, C-306/06, ECLI:EU:C:2008:187, 21 punktas).
  19. Iš Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo bei Direktyvos nuostatų teksto matyti, kad Įstatyme nustatytas teisinis reglamentavimas aptariamu klausimu atitinka išdėstytąjį Direktyvoje. Nors Įstatymas papildomai nurodo, kad komercinio sandorio dalykas gali būti darbų atlikimas, tačiau tai iš esmės atitinka „paslaugos“ sampratą, vartojamą Direktyvoje, todėl darytina išvada, kad šių dokumentų materialioji taikymo sritis nesiskiria.
  20. Ieškovės reikalavimas priteisti palūkanas, taip pat ir procesines palūkanas kyla iš šalių susitarimo dėl subnuomos sutarties nutraukimo. Šiuo susitarimu (susitarimas dėl sutarties nutraukimo abipusiu sutarimu ir nuostolių dydžio konstatuotas įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 18 d. nutartimi ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimu) susitarta, kiek mėnesių po sutarties nutraukimo atsakovė kompensuos ieškovės patiriamus nuostolius, t. y. kokio dydžio nuostolius ieškovė įsipareigojo kompensuoti.
  21. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas prejudicinis faktas, kad ieškovė, pasirinkdama atitinkamo dydžio kompensaciją, įvertino galimus nuostolius dėl sutarties nutraukimo, o kompensacija pagal sutarties sąlygas yra skirta šiems nuostoliams padengti, todėl nagrinėjamoje byloje prašomos priteisti piniginės kompensacijos prigimtis ir dydis iš naujo neįrodinėtini (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
  22. Aplinkybė, kad ieškovės reikalaujamos priteisti piniginės kompensacijos dydis nustatytas šalių susitarimu, o ne ieškovei pareiškus ieškinį teisme dėl nuostolių atlyginimo, nekeičia pačios reikalavimo prigimties, kadangi šalių susitarta kompensacija buvo skirta ieškovės praradimams dėl atsakovės neteisėtų veiksmų – vienašališko sutarties nutraukimo prieš terminą nesilaikant sutartyje nustatytų sąlygų – kompensuoti.
  23. Nagrinėjamu atveju šalių sudarytam susitarimui Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymas netaikytinas, nes, pirma, netenkinami antrasis ir trečiasis – komercinio sandorio bei sandorio dalyko – kriterijai (sandoris nėra dėl prekių perdavimo, paslaugų teikimo ar darbų atlikimo), antra, ginčo susitarimas patenka į vieną iš Įstatymo taikymo srities išimčių (konkrečiai – 1 straipsnio 3 dalies 3 punktas) – Įstatymas nereglamentuoja palūkanų, susijusių su mokėjimais nuostoliams atlyginti.
  24. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, konstatuotina, kad UAB „Hakonlita“ kasaciniame skunde išdėstyti argumentai, kuriais įrodinėjama, kad Lietuvos apeliacinis teismas neturėjo teisinio pagrindo vadovautis Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatyme išdėstytais palūkanų skaičiavimo kriterijais, yra pagrįsti.
  25. Kasacinis teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis), pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl šioje nutartyje išdėstyto teisės aiškinimo keistinas, pripažįstant, kad ieškovė turi teisę ne į Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatyme, bet į CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatytas palūkanas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

13Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kasatorė pateikė duomenis apie kasaciniame teisme patirtas 287 Eur žyminio mokesčio, 1217,47 Eur atstovavimo išlaidas. Tenkinus kasacinį skundą, atsakovės naudai iš ieškovės priteistina 1504,47 Eur kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
  2. Teisėjų kolegija neperskirto šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų žemesnės instancijos teisme, nes iš esmės reikalavimas priteisti palūkanas pripažintas pagrįstu, pakeistas tik palūkanoms, susijusioms su mokėjimais nuostoliams atlyginti, taikytinas teisės aktas.

14Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

15Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 1 d. sprendimą pakeisti.

16Priteistas iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Hakonlita“ (j. a. k. 125018861) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Nekilnojamojo turto valdymas“ (j. a. k. 300145575) procesines palūkanas už priteistą 141 674,14 Eur (vieno šimto keturiasdešimt vieno tūkstančio šešių šimtų septyniasdešimt keturių Eur 14 ct) sumą nuo bylos iškėlimo dienos (2014 m. kovo 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo sumažinti iki 6 procentų.

17Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 1 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

18Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ (j. a. k. 300145575) atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Hakonlita“ (j. a. k. 125018861) naudai 1504,47 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus keturis Eur 47 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

19Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai