Byla e2A-250-153/2015
Dėl skolos ir palūkanų priteisimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (pranešėja), Algimanto Kukalio ir Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų G. G., E. Z., N. S., R. M., V. G., E. S., A. L., Z. A., A. G., V. G., N. A., S. J., L. B. atstovo advokato M. M. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-37-548/2014 pagal ieškovės Panevėžio kredito unijos ieškinį atsakovams G. G., E. Z., N. S., R. M., V. G., A. L., E. S., Z. A., A. G., V. G., N. A., S. J., L. B., trečiajam asmeniui P. V. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių sutarties turinio aiškinimą, taip pat dėl teisės normų, reglamentuojančių apsimestinį sandorį bei sandorio negaliojimo padarinius, laidavimo sutarties pabaigos aiškinimo ir taikymo.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimu priteisė solidariai iš atsakovų G. G., E. Z., N. S., R. M., V. G., A. L., E. S., Z. A., A. G., V. G., N. A., L. B. ir S. J. 71 680,17 Lt (20 760,01 Eur) skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistus 71 680,17 Lt (20 760,01 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2013 m. spalio 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 613,00 Lt (467,16 Eur) žyminį mokestį ieškovės Panevėžio kredito unijos naudai.

7Priteisė solidariai iš atsakovų G. G., E. Z., N. S., R. M. ,V. G., A. L., E. S., Z. A., A. G., V. G., N. A., L. B. ir S. J. 179,15 Lt (51,89 Eur) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai. Grąžino ieškovei Panevėžio kredito unijai jos permokėtą žyminio mokesčio dalį – 537,00 Lt (155,53 Eur), sumokėtą 2013-10-11 AB SEB banko mokėjimo nurodymu Nr. 294.

8Teismas nustatė, kad atsakovas G. G. pateikė kredito unijai „Ūkininkų viltis“, šiuo metu Panevėžio kredito unija (toliau – kredito unija), paraišką 80000,00 Lt paskolai laikotarpiui nuo 2002 m. spalio 22 d. iki 2004 m. balandžio 22 d. gauti Nr. 1099. Atsakovai N. A., A. L., E. S., V. G., R. M., V. G., A. G., N. R. (S.), Z. A., L. V. (B.), E. Z. ir S. B. (J.) pateikė paraiškas 80000,00 Lt paskolos laidavimui gauti Nr. 1099/L, pridėjo socialinio draudimo pažymėjimų ir pasų kopijas.

9Kredito unija „Ūkininkų viltis“ ir G. G. 2002 m. lapkričio 15 d. sudarė paskolos ir palūkanų sutartį Nr. 1078, kurios pagrindu ieškovė atsakovui suteikė 80000,00 Lt paskolą už pradinę 18 procentų metinę palūkanų normą ir nustatė grąžinimo terminą 2004 m. balandžio 13 d. Prievolės įvykdymo užtikrinimui šalys susitarė dėl 0,2 procentų delspinigių už prievolės vykdymo terminų pažeidimą mokėjimo. Šalys sutarties 2.3. punkte numatė, kad paskolą bei priskaičiuotas palūkanas atsakovas grąžins kas mėnesį mokėdamas dalimis pagal mokėjimo tvarkaraštį. Paskolos ir palūkanų mokėjimo užtikrinimui kredito unija „Ūkininkų viltis“ sudarė laidavimo sutartį Nr. 1078/L2 su E. Z., Nr. 1078/L3 su L. V. (B.), Nr. 1078/L4 su Z. A., Nr. 1078/L5 su N. R. (S.), Nr. 1078/L6 su A. G., Nr. 1078/L7 su V. G., Nr. 1078/L8 su R. M., Nr. 1078/L9 su V. G., Nr. 1078/L10 su E. S., Nr. 1078/L11 su A. L., Nr. 1078/L13 su N. A., Nr. 1078/L1 su S. B. (J.), pagal kurias atsakovai įsipareigojo atsakyti ieškovei paskolos dalies ar visos paskolos negrąžinimo atveju ir nurodė, jog laidavimo sutartis galioja iki visiško paskolos sutarties Nr. 1078 sąlygų įvykdymo. Ieškovė ir atsakovas G. G. 2004 m. balandžio 6 d. sudarė papildomą susitarimą prie 2002 m. lapkričio 15 d. paskolos sutarties Nr. 1078, kuriuo pakeitė sutarties 1.1 p. ir 2.2 p., t. y. pakeitė palūkanų normą iš 18 procentų į 10 procentų ir nustatė galutinį paskolos ir palūkanų grąžinimo terminą – 2007 m. balandžio 15 d. Savo sutartinius įsipareigojimus ieškovė įvykdė tinkamai, atsakovui G. G. išmokėjo 80 000,00 Lt. Atsakovas G. G. nevykdė sutartinės prievolės mokėti paskolą ir palūkanas mokėjimo tvarkaraštyje nustatytais terminais, padengė tik dalį įsiskolinimo. Ieškovė atsakovams 2007 m. gegužės 14 d. registruotąja siunta siuntė raginimą sumokėti skolą, tačiau atsakovai į raginimą nereagavo. Atsakovas G. G. ir kiti solidarūs atsakovai 2013 m. spalio 22 d. ieškovei skolingi 71 680,17 Lt paskolos. Kaišiadorių policijos komisariate 2007 m. gegužės 28 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal atsakovų pareiškimą dėl galimo sukčiavimo, įtarimas pareikštas P. V.. Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros 2008 m. liepos 3 d. nutarimu dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo nutarta nutraukti ikiteisminį tyrimą, kadangi nepadarytas nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje, o dėl BK 207 straipsnio 1 d., t. y. kreditinio sukčiavimo, – suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

10Teismas konstatavo, kad atsakovų ir trečiojo asmens P. V. paaiškinimai dėl tarpusavio susitarimo, kad trečiajam asmeniui P. V. skirtą kreditą trečiasis asmuo gaus iš kredito unijos atsakovo G. G. vardu, nelaikytini patikimais įrodymais, kadangi, teismo vertinimu, kitų įrodymų, kad kredito unija būtų susitarusi su kokiais nors asmenimis dėl paskolų statytiniams išdavimo ar žinojo, kad kreditus išduoda statytiniams ir tyčia išdavė kreditus fiktyviems kreditų gavėjams, byloje nėra. Teismas sprendė, kad analizuojant byloje esančius įrodymus ir pačią paskolos sutartį, akivaizdu, kad šalys siekė būtent išduoti kreditą G. G. ir jokio apsimestinumo ar kito sandorio, kurį ketino sudaryti šalys, buvimo byloje nėra. Byloje nepaneigta, jog ieškovė kreditą G. G. suteikė kaip fiziniam asmeniui, jis pasirašė ne tik prašymą paskolai gauti, bet ir paskolos sutartį, Panevėžio kredito unija priėmė sprendimą suteikti kreditą būtent G. G., kredito lėšos išmokėtos G. G. (o paties G. G. sprendimas perduoti pinigus P. V. neduoda pagrindo konstatuoti šio sandorio ydingumo dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi (CPK 185 str.), kredito bei palūkanų grąžinimo mokėjimo pareigas vykdė atsakovas G. G. (įmokos mokėtos grynais, pavedimai buvo atliekami iš atsakovo banko sąskaitos). Teismas nustatė, kad byloje nėra nei vieno įrodymo ir tai neįrodyta, jog P. V. (UAB „Ilonda“) nebegalėjo būti suteikti kreditai, o reikėjo suteikti kreditą per atsakovą G. G.. Aplinkybė, kad ieškovas suteikė paskolą G. G., o šis pinigus panaudojo, kaip teigiama, juos perduodamas UAB „Ilonda“ direktoriui P. V., teismo vertinimu, nėra pagrindas taikyti ginčijamam sandoriui CK 1.87 str. nuostatas. Teismas pripažino kad kredito unija yra sąžininga kreditoriaus teises įgijusi šalis, o atsakovų (kredito gavėjo ir laiduotojų) bei kitų asmenų tarpusavio susitarimai sudaryti apsimestinius sandorius negali būti panaudoti prieš trečiąjį sąžiningą asmenį Panevėžio kredito uniją (CK 1.87 straipsnio 3 dalis), byloje nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų Panevėžio kredito unijos sąžiningumą.

11Teismo vertinimu, byloje esantys atsakovo G. G. kredito unijos sąskaitų išrašai patvirtina, kad pats G. G. suteikė kredito unijai leidimą nuo sąskaitos daryti užskaitymus, jog paskolos ir palūkanų grąžinimo mokėjimo pareigas vykdė atsakovas, nes įmokos buvo daromos iš atsakovo G. G., o ne kitų asmenų banko sąskaitų (CPK 1.179 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teismo nuomone, atsakovas G. G. patvirtino savo, kaip paskolos gavėjo, valią. Tai, kad įmokų už paskolą išduotuose operaciniuose kvituose kliento vietoje yra P. V. parašai, teismo manymu, nereiškia, kad paskolą ir palūkanas bankui mokėjo P. V. (ikiteisminio tyrimo byla Nr. 63-1-00340-07, t. 2, b. l. 100). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas savo veiksmais sandorį patvirtino, teismas sprendė, kad atsakovas G. G. neteko teisės sandorį ginčyti (CK 1.79 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

12Teismas sprendė, kad atsakovai neįrodė, jog egzistuoja įstatymų nustatyti pagrindai laidavimo sutartis pripažinti niekinėmis (CPK 178 straipsnis). Teismo vertinimu, atsakovai laidavimo sutartis pasirašė laisva valia, be apgaulės ar prievartos. Laidavimo sutartys sudarytos nepažeidžiant laidavimo sutartį reglamentuojančių imperatyvių teisės normų (CK 6.76–6.89 str.), sutartyje numatytos sąlygos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, todėl jo šalims atsiranda atitinkamos teisės ir pareigos (CK 1.136 straipsnis). Pažymėtina, jog atsakovai pripažinti laidavimo sutartis negaliojančiomis neprašė, t. y. nereiškė savarankiško reikalavimo, o pripažinti laidavimo sutartis niekinėmis ex officio nėra teisinio pagrindo (CK 1.78 straipsnio 3, 5 dalys).

13Teismo vertinimu, byloje esantis P. V. pasižadėjimas, kuriame nurodyta, kad G. G. paimtą 80 000,00 Lt paskolos likusią sumą – 72 520,00 Lt – perims jis, jog šią sumą jis skolingas G. G., patvirtina, kad galimai atsakovas G. G. perdavė trečiajam asmeniui P. V. pinigus, taigi pinigais disponavo. Teismo nuomone, atsakovų argumentai, jog jie tariamai trečiojo asmens P. V. įtikinti sudarė su kredito unija paskolos ir palūkanų bei laidavimo sutartis, nepaneigia atsakovų atsakomybės už kreditavimo sutarties įvykdymą, nes sutartis su kredito unija jie sudarė laisva valia, o motyvai, dėl kokių priežasčių jie sutartis sudarė, kaip spręstina iš įrodymų visumos, kredito unijai nebuvo žinomi ir negali būti panaudoti prieš kredito uniją. Teismas sprendė, kad surinkti byloje įrodymai patvirtina, jog atsakovai aiškiai savo veiksmais patvirtino šioje byloje ginčijamą kreditavimo sandorį.

14Teismas, nustatęs, kad kredito unija ir atsakovas G. G. 2004 m. balandžio 6 d. sudarė papildomą susitarimą prie 2002 m. lapkričio 15 d. paskolos sutarties Nr. 1078, kuriuo sumažino pradinę palūkanų normą nuo 18 procentų iki 10 procentų ir pratęsė paskolos grąžinimo terminą iki 2007 m. balandžio 15 d., sprendė, jog papildomu susitarimu buvo pratęstas sutarties grąžinimo terminas iki 2007 m. balandžio 15 d. ir sumažintas metinių palūkanų dydis nuo 18 procentų iki 10 procentų, todėl teismo vertinimu, toks susitarimas negali būti laikomas padidinančiu laiduotojų atsakomybę. Dėl šių priežasčių teismas nesutiko su atsakovais, jog paskolos sutarties pakeitimais buvo padidinta jų atsakomybė.

15Teismo vertinimu, atsakovai taip pat visiškai nepagrindė savo argumentų, jog jiems nebuvo žinoma apie papildomo susitarimo buvimą, nes visi atsakovai buvo susiję darbiniais santykiais, visi dirbo UAB „Ilonda“, ir nors byloje nėra rašytinių įrodymų apie laiduotojų supažindinimą su papildomu susitarimu prie paskolos Nr. 1078, teismo manymu, tikėtina, kad atsakovas G. G. pasirašęs papildomą susitarimą laiduotojus apie pakeitimus informavo.

16Teismas nesivadovavo byloje Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimu, priimtu civ. byloje Nr. 2-488-277/2012, nes teismo nagrinėjamos ir išnagrinėtos civilinių bylų faktinės bylos aplinkybės skiriasi. Išnagrinėtoje 2012 m. balandžio 16 d. civilinėje byloje laidavimas baigėsi, nes paskolos sutarties pakeitimu buvo padidinta metinė palūkanų norma ir koreguotas paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo tvarkaraštis dėl pasikeitusio skolos dydžio. Nagrinėjamojoje civilinėje byloje laiduotojų atsakomybė nepadidėjo, netgi sumažėjo, nei buvo laiduota pagal laidavimo sutartį: ieškovo reikalavimas sudaro 71 680,17 Lt, paskolos sutarties pakeitimo sudarymo dieną, t. y. 2004-04-06, negrąžintos paskolos dalis sudarė 79 998,96 Lt, o laiduotojai laidavo už 80 000 Lt skolos ir priaugusių palūkanų bei delspinigių grąžinimą. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ginčijama laidavimo sutartis pasibaigė CK 6.87 str. 4 d. numatytu pagrindu. Todėl atsakovų teiginys, kad jų atsakomybė tapo didesnė, teismo manymu, neatitinka tikrovės, nes ieškovas ieškinį pareiškė tik 71 980,17 Lt, o atsakovų (laiduotojų) atsakomybė numatyta laidavimo sutartyse yra po 80 000 Lt.

17Teismas sprendė, kad atsakovų prievolė prieš ieškovę yra solidari, todėl kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis).

18Įvertinęs visus byloje esančius rašytinius įrodymus teismas sprendė, kad atsakovai pažeidė sutarčių pagrindu atsiradusias pinigines prievoles grąžinti ieškovei paskolą tarp šalių sudarytų sutarčių sąlygomis ir terminais, todėl ieškinį tenkintino visiškai CK 3.109 straipsnio, 6.37 straipsnio, 6.38 straipsnio, 6.81 straipsnio, 6.189 straipsnio 1 dalies, 6.200 straipsnio, 6.210 straipsnio 1 dalies, 6.873 straipsnio, 6.881 straipsnio pagrindais.

19III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

20Apeliaciniu skundu Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą skundžia atsakovų G. G., A. L., E. Z., A. G., V. G., E. S., Z. A., V. G., N. A., R. M., N. S., S. J. ir L. B. atstovas advokatas M. M..

21Apeliantų atstovas prašė skundžiamą Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškovės ieškinį atmesti.

22Skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes, susijusias su ginčo paskolos bei laidavimo sutarčių (sutarčių pakeitimų) sudarymu, netinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias sandorių konstatavimo niekiniais pagrindus, taip pat netinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimo taisykles, laidavimo kaip prievolės užtikrinimo pasibaigimą. Dėl to teismas nepagrįstai tenkino ieškovės ieškinį. Sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovės ieškinys atmestinas.

23Teismas nesivadovavo CK 6.193 str. numatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas – sandorių konstatavimo niekiniais reglamentuojančias normas, CK 6.87 str. 4 d. normą, reglamentuojančią laidavimo pabaigos pagrindus.

24Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais.

25Faktinės paskolos sutarties sudarymo ir šios sutarties vykdymo aplinkybės patvirtina, kad ši sutartis yra niekinė, kadangi tai yra apsimestinis sandoris (CK 1.78 str. 1 d., 1.87 str. 1 d., 2 d.).

26Ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 63-1-00340-07 ir civilinėje byloje nustatytos aplinkybės vienareikšmiai patvirtina, kad tikroji 2002-11-15 paskolos sutarties Nr. 1078 šalis (ir pinigų pagal šią sutartį gavėjas) yra trečiasis asmuo P. V., o atsakovas G. G. yra tik šio asmens statytinis.

27Teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime nurodo, kad kredito unija yra sąžininga kreditoriaus teises įgijusi šalis, o atsakovų (kredito gavėjo ir laiduotojų) bei kitų asmenų tarpusavio susitarimai sudaryti apsimestinius sandorius negali būti panaudoti prieš trečiąjį sąžiningą asmenį Panevėžio kredito uniją, byloje nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų Panevėžio kredito unijos sąžiningumą.

28Teismas skundžiamame sprendime, netinkamai taikydamas tiek sutarčių aiškinimo taisykles (CPK 6.193 str.), tiek ir įstatymo normas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotus pagrindus, kuriems esant sandoris gali būti konstatuotas kaip niekinis, t. y. apsimestinis (šiuo atveju dėl subjekto), visiškai nepagrįstai rėmėsi tik tomis aplinkybėmis, kad G. G. pasirašė ne tik prašymą paskolai gauti, bet ir paskolos sutartį, Panevėžio kredito unija priėmė sprendimą suteikti kreditą būtent G. G., kredito lėšos išmokėtos G. G., kredito bei palūkanų grąžinimo mokėjimo pareigas vykdė atsakovas G. G., kitaip tariant, grįsdamas šią savo sprendimo dalį (dėl sandorio apsimestinumo) rėmėsi tik išoriniu, neatspindinčiu tikrųjų šalių ketinimų, susitarimu. Teismas, vertindamas šio sandorio apsimestinumą, kartu su formaliu sandorio įforminimu (sutarčių ir kt. dokumentų pasirašymu) turėjo vertinti ir tikruosius šalių ketinimus (paskolą išduoti P. V.), sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius.

29Teismas netinkamai įvertino visas byloje nustatytas faktines aplinkybes ir įrodymus, nesivadovavo sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais (niekiniais).

30Teismo išvados, kad atsakovai neįrodė, jog egzistuoja įstatymų nustatyti pagrindai laidavimo sutartis pripažinti niekinėmis, kad laidavimo sutartys sudarytos nepažeidžiant laidavimo sutartį reglamentuojančių imperatyvių teisės normų, jog atsakovai pripažinti laidavimo sutartis negaliojančiomis neprašė, t. y. nereiškė savarankiško reikalavimo, o pripažinti laidavimo sutartis niekinėmis ex officio, anot teismo, nėra teisinio pagrindo, todėl jos šalims atsiranda atitinkamos teisės ir pareigos, prieštarauja faktinėms laidavimo sutarčių sudarymo aplinkybėms. Teismas netinkamai įvertino šių aplinkybių visetą, dėl ko nepagrįstai konstatavo, kad laidavimo sutartys sudarytos teisėtai ir pripažinti jas niekinėmis ex officio nėra teisinio pagrindo.

31Teismas skundžiamame sprendime visiškai nepagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad laidavimas yra pasibaigęs CK 6.87 str. 4 d. pagrindu. Teismas savo sprendime teisingai pacitavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktiką, tačiau tuo pačiu netinkamai aiškindamas laidavimo pabaigą šios normos pagrindu dėl šios dalies priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

32Teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad atsakovai konkrečiais įrodymais ir skaičiavimais nepagrindė argumentų, jog dėl šio pakeitimo padidėjo palūkanos.

33Teismas, spręsdamas, ar papildomu susitarimu prievolė padidėjo, ar ne, visiškai nepagrįstai vertino tik papildomu susitarimu sumažintų palūkanų normą (nuo 18 % iki 10 %), tačiau neįvertino, kad net ir sumažinus palūkanų normą, tačiau tuo pačiu susitarimu pratęsus paskolos grąžinimo terminą (36 mėn. laikotarpiui), prievolė ne sumažėjo, o padidėjo 24 197,17 Lt.

34Teismas skundžiamame sprendime netinkamai aiškindamas CK 6.87 str. 4 d. normą, nepagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju laiduotojų atsakomybė nepadidėjo, netgi sumažėjo, nei buvo laiduota pagal laidavimo sutartį: ieškovės reikalavimas sudaro 71 680,17 Lt, paskolos sutarties pakeitimo sudarymo dieną. t. y. 2004-04-06 negrąžintos paskolos dalis sudarė 79 998,96 Lt., o laiduotojai laidavo už 80 000 Lt skolos ir priaugusių palūkanų bei delspinigių grąžinimą.

35Teismas laiduotojų atsakomybės padidėjimą ar nepadidėjimą nepagrįstai siedamas su pareikšto ieškinio reikalavimo dydžiu, taip pat nepagrįstai nurodė, jog 2012 m. balandžio 16 d. Panevėžio apygardos teismo sprendimas civ. byloje Nr. 2-488-277/2012, kuriuo remiasi atsakovai dėl laidavimo pabaigos, negali būti taikomas ir juo remiamasi šioje byloje, nes faktinės bylos aplinkybės skiriasi. Minėtoje byloje laidavimo atsakomybė paskolos sutarties sąlygų pakeitimo metu buvo 266 675,84 Lt, o ieškinio padavimo dieną skola buvo padidėjusi iki 291 533,72 Lt.

36Teismas neteisingai nurodė, kad šių dviejų bylų faktinės aplinkybės skiriasi, ir nepagrįstai nesivadovavo iš esmės analogiškoje byloje priimtu teismo sprendimu ir dėl laidavimo sutarčių pabaigos CK 6.87 str. 4 d. pagrindu šioje byloje priėmė visiškai priešingą sprendimą.

37Teismas neįvertino, kad papildomu 2004-04-06 susitarimu pakeitus paskolos sutarties 1.1 ir 1.2 punktus, iš esmės pasikeitė prievolė ir dėl to be laiduotojų sutikimo padidėjo jų atsakomybė, darytina išvada, kad buvęs neterminuotas laidavimas pasibaigė 2004-04-06 (CK 6.87 str. 4 d.). Todėl neliko atsakovų, kaip laiduotojų, solidarios atsakomybės (CK 6.81 str. l d). Ieškovė nustatyta tvarka ir per nustatytą terminą nesikreipė į laiduotojus dėl paskolos grąžinimo. Todėl, neįrodžius atsakovų (laiduotojų) solidarios atsakomybės, ieškinys jų atžvilgiu negalėjo būti teismo tenkinamas.

38Atsiliepimą į atsakovų G. G., A. L., E. Z., A. G., V. G., E. S., Z. A., V. G., N. A., R. M., N. S., S. J. ir L. B. atstovo advokato M. M. apeliacinį skundą pateikė ieškovės Panevėžio kredito unijos administracijos vadovas K. A..

39Ieškovės atstovas prašė apeliantų (atsakovų) G. G., E. Z., N. S., R. M., V. G., A. L., E. S., Z. A., A. G., V. G., N. A., L. V. ir S. B. apeliacinį skundą atmesti ir 2014-09-22 Kaišiadorių rajono apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-37-548/2014 palikti nepakeistą.

40Teismas teisingai konstatavo, kad G. G. valia sudaryti paskolos sutartį yra įrodyta ir nepaneigta, kadangi byloje ne tik nėra jokių įrodymų, kad ieškovė būtų susitarusi su P. V. dėl paskolos G. G., kaip P. V. statytiniui, išdavimo, ar ieškovė žinojo, kad kreditus išduoda statytiniui, ir tyčia išdavė kreditą fiktyviai kredito gavėjui, bet apskritai byloje paskolos sutartis nėra ginčijama kaip apsimestinis sandoris, nors jei jis neatitinka valios ar turi jos trūkumų, tai turėtų būti ginčijamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1233-221/2013).

41Teismas taip pat tinkamai taikė ir teisės normas, reglamentuojančias apsimestinius sandorius.

42Teismas teisingai nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad laidavimas yra pasibaigęs CK 6.87 str. 4 d. pagrindu. Teismas vertino teisingai, jog konstatuoti laidavimo sutartis esant niekinėmis nėra jokių teisinių argumentų, t. y. atsakovai neįrodė, jog egzistuoja įstatymų nustatyti pagrindai laidavimo sutartis pripažinti niekinėmis (CPK 178 str.)

43Teismas teisingai įvertino aplinkybę dėl laidavimo pasibaigimo, 2012 m. balandžio 16 d. Panevėžio apygardos teismo sprendimas civ. byloje Nr. 2-488-277/2012, kuriuo remiasi apeliantai dėl laidavimo pabaigos, ir teisingai nurodė, jog minėtu sprendimu civ. byloje Nr. 2-488-277/2012 negali būti remiamasi šioje byloje, nes faktinės bylos aplinkybės skiriasi. Minėtoje civilinėje byloje laidavimas baigėsi, nes paskolos sutarties pakeitimu buvo padidinta metinė palūkanų norma ir koreguotas paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo tvarkaraštis dėl pasikeitusio skolos dydžio. Minėtoje byloje laidavimo atsakomybė paskolos sutarties sąlygų pakeitimo metu buvo 266 675,84 Lt. (240969,36 Lt negrąžinta paskolos ir 25 706,48 Lt priskaičiuotų palūkanų), o ieškinio padavimo dieną skola buvo padidėjusi iki 291 533,72 Lt (240969,36 Lt negrąžinta paskolos, 47 387,40 Lt priskaičiuotų palūkanų ir 3 176,96 Lt. priskaičiuotų delspinigių). Ieškovei neprašant priteisti priskaičiuotų delspinigių, buvo paduotas 288 356,76 Lt ieškinys.

44Teismas teisingai vertino byloje esančias aplinkybes dėl laidavimo atsakomybės pasikeitimo ir teisingai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju laiduotojų atsakomybė nepadidėjo, netgi sumažėjo, nei buvo laiduota pagal laidavimo sutartį.

45Įvertinus visus aukščiau išdėstytus argumentus ir įrodymus, esančius byloje, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir teisingai įvertino šalių pateiktus įrodymus, nurodė argumentus, kuriais bylos duomenimis vadovavosi, taip pat išdėstė argumentus, dėl kurių atmetė įrodymus ir išdėstytas aplinkybes, atsižvelgė į aplinkybes, sudarant ginčo sandorius, įvertino šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus ir padarė pagrįstas bei teisingas išvadas, todėl nėra jokio teisinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo.

46IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

47Vadovaujantis Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir taikė laidavimo sutarties pabaigos pagrindą reglamentuojančią normą (CK 6.87 str. 4 d.), todėl ši teismo sprendimo dalis naikinama, priimamas naujas sprendimas (CPK 330 str., 326 str. 1 d. 2 p.).

48Dėl paskolos sutarties apsimestinumo.

49Apsimestinio sandorio negaliojimas reglamentuojamas CK 1.87 straipsnyje. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė jo šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Sandoris neturi valios trūkumų ir šiuo aspektu yra teisėtas, kai jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka jų vidinę valią. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra šalių valia, buvusi sandorio sudarymo momentu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2006; kt.). Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis), t. y. galioja tas sandoris, kurio padarinių siekė jo šalys. Teismų praktikoje išaiškinta, jog tuo atveju, kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spęsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Taigi teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; kt.).

50Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kredito unija „Ūkininkų viltis“ ir G. G. 2002 m. lapkričio 15 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 1078, kurios pagrindu ieškovė suteikė 80000,00 Lt paskolą atsakovui G. G. už pradinę 18 procentų metinę palūkanų normą ir nustatė paskolos grąžinimo terminą 2004 m. balandžio 13 d. Prievolės įvykdymo užtikrinimui šalys susitarė dėl 0,2 procentų delspinigių už prievolės vykdymo terminų pažeidimą mokėjimo. Šalys sutarties 2.3. punkte numatė, kad paskolą ir apskaičiuotas palūkanas atsakovas G. G. grąžins kas mėnesį mokėdamas dalimis pagal mokėjimo tvarkaraštį. Paskolos ir palūkanų mokėjimo užtikrinimui kredito unija „Ūkininkų viltis“ sudarė laidavimo sutartį

51Paskolos sandoriai yra realiniai ir laikomi sudarytais nuo pinigų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.). Byloje nėra nuginčyta aplinkybė, kad ieškovė išmokėjo paskolos lėšas atsakovui G. G., o ne kitam asmeniui, atsakovas G. G. pasiskolintus 80 000 Lt gavo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė atsakovą G. G. paskolos sutarties skolininku. Apelianto motyvas, jog ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra įrodymų, kad paskolos sutarties šalis yra trečiasis asmuo P. V., o ne atsakovas G. G., yra klaidinantis. Baudžiamosios bylos apklausos protokole atsakovas G. G. patvirtino, jog paskolą paėmė pats, atsakovo apsisprendimui kreiptis dėl paskolos suteikimo reikšminga buvo tai, jog materialinės paramos prašė trečiasis asmuo P. V., žadėjęs atsakovui gautas iš ieškovės lėšas investuoti į verslą, pagerinti darbuotojų turtinę padėtį (1 t., b. l. 42–46, b. bylos medžiaga). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo G. G. argumentai, jog jis paskolą paėmė ne savo poreikiams patenkinti, o įkalbėtas trečiojo asmens, nesudaro pagrindo pripažinti, jog atsakovas G. G. nebuvo ginčo paskolos sutarties šalimi. Pažymėtina, kad suteikta atsakovui G. G. paskola (80 000 Lt) nebuvo tikslinė, todėl paskolos gavėjas ją galėjo panaudoti savo nuožiūra, tiek savo poreikiams patenkinti, tiek perduoti bet kuriam jo nuožiūra pasirinktam asmeniui, šiuo atveju, kaip nustatyta, lėšomis pasinaudojo trečiasis asmuo P. V.. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovas G. G., būdamas pasiskolintų iš ieškovės lėšų savininku, disponavo paskola ir ją panaudojo jo pasirinktu tikslu, lėšas perdavė trečiajam asmeniui (CK 4.47 str. 1 d. 1 p., 4.37 str.), tačiau tai nesudaro pagrindo perkelti trečiajam asmeniui pareigą vietoje atsakovo G. G. grąžinti paskolą ieškovei, nes to nenumato įstatymas. Teisėjų kolegija nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, laiko jos teisingais ir visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad paskolos sutarties šalimi buvo atsakovas G. G., o ne kitas asmuo, todėl atsakovas G. G. privalo paskolintas lėšas grąžinti ieškovei.

52Atmestinas apeliantų motyvas, kad ginčijama paskolos sutartis yra niekinė, fiktyvi, o sudarytas sandoris apsimestinis. Kaip nustatyta anksčiau, ginčijamo sandorio šalys sudariusios paskolos sutartį turėjo tikslą sudaryti būtent paskolos sutartį, o ne siekė kitų teisinių padarinių. Analizuojant ginčijamą sutartį, tiek ieškovės atstovo paaiškinimu, tiek atsakovo parodymais nustatyta, kad šalys siekė sudaryti 80 000 Lt paskolos sutartį. Atsakovo motyvacija dėl atsakovo G. G. iniciatyva paskolintų pinigų panaudojimo trečiojo asmens interesais nedaro šios sutarties negaliojančia, nes tam nėra įstatyminio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas G. G. neįrodė sandorio apsimestinumo ar kito sandorio, kurį ketino sudaryti šalys, buvimo, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pripažinti ginčijamą sutartį pagal CK 1.87 straipsnį niekine nėra pagrindo.

53Negalima sutikti su apelianto atstovo motyvais, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtina ieškovės sąžiningumą. Asmens sąžiningumas teisėje vertinamas pagal asmens informatyvumą apie tam tikrus faktus. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti“ suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti.

54Kaip nustatyta anksčiau, ieškovė su atsakovu G. G. sudarė pinigų paskolos sutartį. Pagal paskolos sutartį ieškovė turėjo pareigą suteikti atsakovui 80 000 Lt piniginę paskolą . Šiuo atveju paskolos davėja ieškovė pasitikėjo atsakovo G. G. asmeniu, kaip tinkamu paskolai gauti subjektu, atitinkamai atsakovas teikė ieškovei visus būtinus paskolai gauti dokumentus, kurie atitiko atsakovo G. G. tikrą turtinį statusą, o pasirašyti paskolai gauti dokumentai patvirtino atsakovo G. G. norą gauti piniginę paskolą savo, o ne kito asmens vardu. Visos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė atliko visus būtinus šioje situacijoje veiksmus spręsdama klausimą dėl galimybės suteikti paskolą atsakovui G. G.. Ieškovė išmokėjo paskolą atsakovui G. G. sutartyje nustatyta tvarka, dėl to atsakovas G. G. ieškovei pretenzijų neturi. Taigi atsakovas G. G. – paskolos gavėjas, tapo jam perduotų pinigų savininku ir nuo daikto (pinigų) perdavimo momento paskolos gavėjui, jis prisiėmė sau pinigų praradimo (netinkamo investavimo) riziką (CK 6.870 str. 3 d.). Atsakovas G. G. neginčijo faktinės aplinkybes, kad būtent jis įsipareigojo grąžinti paskolą ieškovei, kad ieškovė tai aiškiai nurodė paskolos sutartyje, kurią atsakovas G. G. pasirašė. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė sudarė pagrindą atsakovui G. G. abejoti prisiimta pagal paskolos sutartį pareiga – grąžinti paskolą ieškovei sutartyje nustatytomis sąlygomis. Visos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad paskolos sutarties šalys aiškiai suprato prisiimtas pagal paskolos sutartį pareigas ir teises ir su tuo sutiko. Trečiojo asmens P. V. surašytas 2002-07-04 pasižadėjimas perimti atsakovo G. G. paimtą 2002-11-15 80 000 Lt paskolos Nr. 1078 dalyje negrąžiną dalį – 72 520 Lt, ir patvirtinimas, kad trečiasis asmuo yra skolingas atsakovui G. G. negrąžintos ieškovei paskolos dalį, negali būti vertinamas, kaip ieškovės nesąžiningumo įrodymas, nes kaip nustatyta anksčiau, atsakovas veikė ne ieškovės nurodymu, o savo nuožiūra. Apelianto nurodytos aplinkybės dėl tariamo trečiojo asmens aktyvumo bendraujant su ieškove besirūpinant paskolos suteikimu atsakovui G. G. nepaneigia ieškovės sąžiningumo ginčo situacijoje. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovės nesąžiningumas byloje neįrodytas, teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada visiškai sutinka, laiko įrodyta ir teisinga (CPK 12, 178, 185 str.).

55Esant tokioms aplinkybėms negalima sutikti su apeliantų atstovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nevertino tikrųjų šalių ketinimų paskolą išduoti ne atsakovui G. G., o kitam asmeniui. Bylos medžiaga patvirtina, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, jog paskolos gavimu rūpinosi pats atsakovas G. G., kuris pateikė ieškovei 2002-10-23 prašymą suteikti jam 80 000 Lt paskolą laikotarpiui nuo 2002-10-22 iki 2004-04-22 apyvartinėms lėšoms gauti. Atsakovo G. G. prašymas dėl paskolos suteikimo buvo svarstytas 2002-10-23 paskolos komitete, sprendimas dėl paskolos suteikimo priimtas 2002-11-13 kolegialiu paskolos komiteto narių sprendimu, atsakovo prašymas dėl paskolos suteikimo patenkintas, o vėliau su atsakovu buvo sudaryta 2002-11-15 paskolos sutartis Nr. 1078 dėl 80 000 Lt paskolos suteikimo gavėjui. Ieškovė skolindama pinigus elgėsi apdairiai, rūpestingai ir, prieš suteikdama paskolą, susipažino su atsakovo G. G. šeimos, turtine padėtimi ir gebėjimu įvykdyti sutartines prievoles ir grąžinti kreditą, o paskolos grąžinimą užtikrino 12 asmenų laidavimo sutartimis (1 t., b. l. 8–17, 26–27). Todėl ieškovės veiksmai suteikiant paskolą atsakovui G. G. negali būti vertinami kaip formalūs, susiję tik su sandorio įforminimu. Taip pat vėlesni ieškovės veiksmai patvirtina, kad su atsakovu G. G. buvo suderintas palūkanų mokėjimo tvarkaraštis, paskolos grąžinimo tvarkaraštis, sudaryti papildomi 2003-10-20 ir 2004-04-06 susitarimai dėl termino paskolai grąžinti pakeitimo. Visi minėti dokumentai atsakovo pasirašyti, įmokų tvarkaraštyje atsakovo G. G. ranka parašytas prierašas, jog jam žinoma, kad ieškovė turi teisę be atsakovo sutikimo esant einamojoje sąskaitoje pinigų be atskiro atsakovo sutikimo nurašyti palūkanas. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pagal esamus byloje (b. byloje 1 t., b. l. 7–17) įrodymus labiau tikėtina, kad ieškovė suteikė paskolą atsakovui G. G., įvertinusi atsakovo ketinimą gauti paskolą, galimybę sumokėti paskolą šalių suderintu grafiku jo paties prašymu, o ne kitam asmeniui (CPK 185 str.).

56Nepagrįstas apelianto argumentas, kad remiantis surinktais byloje įrodymais laidavimo sutartys, sudarytos su atsakovais, teismo bei atsakovų iniciatyva, turi būti pripažintos niekinėmis.

57Laidavimas – vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70, 6.76 str.), kuriuo kreditoriui papildomai garantuojama, kad jo reikalavimas bus patenkintas. CK 6.81 straipsnis nustato laiduotojo solidarią atsakomybę, todėl kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų abu (skolininkas ir laiduotojas) kartu arba skyrium. Laiduotojui tenka pareiga atsakyti kreditoriui už skolininką, kai šis neįvykdo savo subjektinės pareigos prievolėje, t. y. įvykdyti sutartį visa apimtimi, jei laidavimo sutartyje nenustatyta kitaip (CK 6.81 str. 3 d.). Taigi, laiduotojo prievolė priklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymą ji užtikrina, todėl paprastai kreditoriaus reikalavimo teisė tokios prievolės pagrindu į laiduotoją atsiranda, kai pagrindinė prievolė neįvykdyta.

58Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovui G. G. 2002-11-15 suteiktą paskolą ieškovė užtikrino laidavimu (1 t., b. l. 8–17, 26–27). Taip pat bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovai N. A., A. L., E. S., V. G., R. M., V. G., A. G., N. R. (S.), Z. A., L. V. (B.), E. Z. ir S. B. (J.) pateikė paraiškas 80000,00 Lt paskolos Nr. 1078 laidavimui gauti. Minėti atsakovai pridėjo socialinio draudimo pažymėjimų ir pasų kopijas (2 t., b. l. 30–53). Laidavimo sutartys su atsakovais buvo surašytos 2002-11-15, laidavimo sutartyse aiškiai nurodyta, kokius ir kieno įsipareigojimus laidavo atsakovai. Atsakovų pasirašyti dokumentai patvirtina (paraiškos, sutartys), kad atsakovai užtikrino atsakovui G. G. suteiktos paskolos grąžinimą, įsipareigojo ieškovei sumokėti atsakovo nesumokėtas lėšas už atsakovui suteiktą paskolą. Todėl sprendžiama, kad byloje nenuginčyta aplinkybė, kad atsakovai žinojo, jog paskolą iš ieškovės paims atsakovas G. G.. Tas faktas, jog atsakovas G. G. neplanavo savo poreikiams panaudoti paskolos, o lėšas perdavė trečiajam asmeniui P. V., nesudaro pagrindo atleisti atsakovus nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo – paskolos grąžinimo. Todėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių visetas apie apeliantų ryšius su pagrindiniu skolininku – atsakovu G. G. (atsakovai buvo bendradarbiai), apeliantų atsakovų ir ieškovę siejusių laidavimo teisinių santykių istorija patvirtina, kad apeliantai ne tik turėjo (objektyvusis kriterijus – kaip normaliai atidūs ir protingi asmenys), bet ir suvokė (subjektyvusis kriterijus – žinodami tikrąją reikalų padėtį) sudaromų sandorių esmę. Laidavimo prievolės pobūdis ir esmė – prisiimama rizika, apeliantams neabejotinai turėjo būti suprantami, be kita ko, priimtini. Atsakovai neginčijo, jog jiems buvo žinoma apie paskolą, sudarytą tarp atsakovo G. G. ir ieškovės, o ne trečiojo asmens ir ieškovės, jog atsakovai (laiduotojai) žinojo, kad paskolos pinigai tariamai bus investuoti į trečiojo asmens verslo interesus ir kad jeigu atsakovas G. G. ieškovei negrąžins pasiskolintų lėšų, laiduotojai (atsakovai) atsakys už negrąžintą paskolą savo turtu ieškovei. Apeliantų nurodomos aplinkybės dėl ieškovės netinkamo veikimo, nesiaiškinant atsakovų tikrosios valios dėl teisių ir pareigų įgijimo pagal sudarytas sutartis, nesant visos būtinos informacijos sprendimui – sudaryti laidavimo sandorius, priimti, prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nepateikta duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, esą pasirašydami laidavimo sutartis atsakovai galėjo turėti kitą valią, nes laidavo paskolos grąžinimą ne už atsakovą G. G., o už trečiąjį asmenį (CPK 185 straipsnis). Apeliantų nurodytos aplinkybės dėl tariamai iš dalies užpildytų laidavimo sutarčių blankų perdavimo trečiajam asmeniui byloje neįrodytos. Tačiau padarius prielaidą, kad atsakovai, žinodami, jog į laidavimo sutartį gali būti be jų žinios įrašytas tekstas, atidavė laidavimo sutarties dokumentus trečiajam asmeniui, ilgą laiką (5 metus) nesidomėjo dokumentais, suponuoja išvadą, kad atsakovai elgėsi neprotingai, neteisingai, tad nesąžiningai (CK 1.5 str.). Esant tokioms aplinkybėms atsakovai negali kaltinti ieškovės dėl neapdairių pačių atsakovų veiksmų ir atsiradusių turtinių įsipareigojimų ieškovei. Atsakovų veiksmai, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nepatenka į apsimestinio sandorio negaliojimo taisyklių taikymo sferą. Pirmosios instancijos teismo išvada yra teisinga, teisėjų kolegija skundžiamo teismo sprendimo argumentams pritaria ir jų nekartoja.

59CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kiti laiduotojui nepalankūs padariniai, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ši norma reglamentuoja atvejus, kai prievolė modifikuojama taip, jog skolininko, už kurį laiduota, padėtis prievolėje pasunkėja (jam atsiranda papildomų pareigų ir pan.) arba atsiranda kitų aplinkybių, lemiančių laiduotojo prisiimtos rizikos, susijusios su skolininko galimybėmis tinkamai įvykdyti prievolę, padidėjimą. Tai gali būti aplinkybės, susijusios su kreditoriaus, skolininko ar prievolės objekto pasikeitimu, t. y. jo padidėjimu ar sumažėjimu, kainos ir atitinkamai skolos padidėjimu ir pan., taip pat aplinkybės, pasunkinančios prievolės vykdymo sąlygas ir padidinančios prievolės neįvykdymo tikimybę, padidinančios dėl skolininko netinkamo prievolės įvykdymo atsirandančius neigiamus padarinius ir pan., kai tokių aplinkybių sudarant laidavimo sutartį laiduotojas nenumatė ir jų galimų padarinių neprisiėmė. CK 6.87 straipsnio 4 dalies normai taikyti pirmiau nurodytų aplinkybių pasikeitimas turi būti esminis, t. y. jų galima įtaka laiduotojo prievolės apimčiai turi būti tokia, kad jas žinodamas laiduotojas nebūtų laidavęs už skolininką arba būtų laidavęs kitomis sąlygomis. Nustačius tokias aplinkybes, dėl kurių laiduotojui kyla nepalankių padarinių, galima konstatuoti, kad laiduotojas tokiomis sąlygomis nelaidavo ir nebūtų laidavęs, todėl jo prievolė pripažįstama pasibaigusia, nes neatitinka jo išreikštos valios sudaryti laidavimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Avižienių projektai“ v. asociacija „Ekologinės statybos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-145/2011; 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. Ž. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-184/2013; 2014 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Swedbank lizingas“ v. A. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-310/2014; kt.).

60Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2002 m. lapkričio 15 d. laidavimo sutartimis (Nr. 1078/L1-13) atsakovai visu savo turtu įsipareigojo įvykdyti visas atsakovo G. G. prievoles ieškovei neįvykdytas prievoles pagal 2002 m. lapkričio 15 d. paskolos sutartį Nr. 1078. Atsakovas G. G. įsipareigojo pagal 2002 m. lapkričio 15 d. paskolos sutartį Nr. 1078 sumokėti ieškovei 80 000 Lt paskolą, 18 procentų palūkanas, už kiekvieną įmokų mokėjimo termino uždelstą dieną atsakovas įsipareigojo mokėti 0,2 procento delspinigius nuo nesumokėtos sumos (b. l. 18–19). Taigi, ginčo šalių apskaičiavimu, atsakovas G. G. nuo 2004-12-13 iki 2004-04-13 įsipareigojo sumokėti ieškovei 80 000 Lt paskolą, 20 396,67 Lt palūkanas, tokio pat dydžio įsipareigojimus (100 396,67 Lt) laidavimo sutartimis užtikrino atsakovai. Ieškovė kredito unija ir atsakovas G. G. sudarė papildomą 2004 m. balandžio 6 d. susitarimą prie 2002 m. lapkričio 15 d. paskolos sutarties Nr. 1078 (1 t., b. l. 20), kuriuo paskolos sutarties šalys sumažino pradinę palūkanų normą nuo 18 procentų iki 10 procentų ir pratęsė paskolos grąžinimo terminą iki 2007 m. balandžio 15 d. Su kitais atsakovais, pasirašiusiais laidavimo sutartis, ieškovė papildomo susitarimo dėl paskolos grąžinimo termino pratęsimo ir palūkanų dydžio sumažinimo nepasirašė, atsakovų sutikimo dėl paskolos sutarties sąlygų pakeitimo negavo. Pagal papildomą susitarimą, atsakovas G. G. nuo 2004-05-15 iki 2007-04-15 įsipareigojo ieškovei sumokėti 79 999,88 Lt paskolą ir 24 197,17 Lt palūkanas, iš viso 104 197,05 Lt. Taigi skirtumas tarp atsakovų įsipareigojimų, pasirašytų pagal pradinį susitarimą, pasikeitė taip: mokestinių įsipareigojimų įvykdymo terminas pailgėjo nuo buvusių 17 mėnesių iki 36 mėnesių, taigi bendras prievolės įvykdymo terminas nuo pradinio termino (2002-11-15) pailgėjo iki 53 mėnesių (2002-11-15 iki 2007-04-15), paskolos ir palūkanų suma padidėjo (104 197,05 – 100 396,67) * 3800,38 Lt. Kaip nustatyta byloje, iki paskolos sutarties papildomo susitarimo (2004 m. balandžio 6 d. ) sudarymo ieškovei atsakovas G. G. sumokėjo dalį skolos 12,01 Lt ir už naudojimą 80 000 Lt paskolą palūkanų (2003-02-18 * 1600 Lt, 2003-03-10 * 800 Lt, 2003-03-19 * 124,93 Lt, 2003-04-14 * 1262 Lt, 2003-05-15 * 1223 Lt, 2003-06-13 *1144,12 Lt, 2003-06-26 * 513 Lt, 2003-08-06 * 670,68 Lt, 2003-08-21-1538,63 Lt, 2003-09-23 * 400 Lt, 2003-09-30*2437 Lt, 2003-10-14*1150 Lt, 2003-12-10 * 550 Lt, 2004-01-06 * 200 Lt, 2004-01-14 * 500 Lt) 14 113,36 Lt. Todėl negalima sutikti su pirmosios instancijos išvada, kad ieškovė, sudariusi papildomą 2004 m. balandžio 6 d. susitarimą prie 2002 m. lapkričio 15 d. paskolos sutarties Nr. 1078 (1 t., b. l. 20) su atsakovu G. G., nepasunkino atsakovų padėties ir nepadidino įsipareigojimų vien dėl to, jog ieškovė pareiškė žymiai mažesnį ieškinio reikalavimą byloje, nes tai prieštarauja anksčiau nurodytiems apskaičiavimams ir pateiktiems byloje rašytiniams įrodymams. Kaip nustatyta anksčiau, paskolos sutarties pabaigoje atsakovai turėtų sumokėti ieškovei 79 999,88 Lt paskolos ir 6 283,31 (20 396 – 14 113,36) Lt palūkanų, o atsakovas G. G. papildomu susitarimu sutiko sumokėti 79 999, 88 Lt paskolą ir 24 197,17 Lt palūkanas. Ieškovės pareikštas ieškinio reikalavimas dėl 71 680,17 Lt priteisimo iš atsakovų patvirtina, kad ieškovė per visą laikotarpį (53 mėnesius) gavo žymiai daugiau pajamų iš palūkanų ir delspinigių, nei būtų gavusi pagal laidavimo 2002-11-15 sutartį, ir kad šią didesnę palūkanų ir delspinigių sumą atsakovas G. G. ieškovei sumokėjo – 36 269,88 Lt palūkanų ir 8 019,83 Lt paskolos, taigi dėl to ieškovė pareiškė ieškinį atsakovams ne dėl 80 000 Lt skolos ir 24 197, 17 Lt palūkanų priteisimo, o dėl mažesnės sumos – 71 680,17 Lt skolos priteisimo (c. b. 1 t., b. l. 3–6, 29–30; b. bylos 1 t., b. l. 97–116).

61Paskolos sumos padidinimas ir (arba) paskolos laikotarpio pailginimas pagal 2011 m. vasario 25 d. laidavimo sutartį atsakovų pripažintos aplinkybėmis, iš esmės pasunkinančiomis prievolės vykdymo sąlygas ir atitinkamai padidinančiomis prievolės neįvykdymo tikimybę, todėl tokiam veiksmui ieškovė turėjo gauti atsakovų (laiduotojų) rašytinį sutikimą tam, kad išvengtų jų laidavimo pabaigos CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu. Ieškovės argumentai dėl atsakovo G. G. paskolos sutarties negrąžinimo, sutartinių įsipareigojimo nevykdymo yra pagrįsti, tačiau ieškovės veiksmai, susiję su paskolos grąžinimo pratęsimu nepranešus atsakovams, neatitinka CK 6.209 straipsnio 1 dalies nuostatų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie ieškovės veiksmai traktuotini kaip papildomo termino skolai grąžinti atsakovams nustatymas ir (laiduotojų) teisių pažeidimas (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, priešingai, negu nustatė pirmosios instancijos teismas, konstatuoja, kad termino sutartiniams įsipareigojimams įvykdyti prailginimas iš esmės pasunkino apeliantų (laiduotojų) prievolės – grąžinti paskolos sumą – vykdymo sąlygas ir padidino prievolės neįvykdymo tikimybę (CK 6.87 straipsnio 4 dalis), o tai sudaro pagrindą laidavimo sutartis pripažinti pasibaigusiomis (CK 6.193 straipsnis, 6.87 straipsnio 4 dalis). Todėl ieškovės reikalavimas dėl paskolos (palūkanų) priteisimo iš atsakovų E. Z., N. S., R. M., V. G., A. L., E. S., Z. A., A. G., V. G., N. A., L. B. ir S. J., laidavusių ieškovei paskolos grąžinimą savo turtu, netenkintinas, ši teismo sprendimo dalis panaikinama ir priimamas naujas sprendimas – ieškovės ieškinį atsakovams E. Z., N. S., R. M., V. G., A. L., E. S., Z. A., A. G., V. G., N. A., L. B. ir S. J. atmesti.

62Panaikinus dalį sprendimo, taip pat panaikinama sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovų E. Z., N. S., R. M., V. G., A. L., E. S., Z. A., A. G., V. G., N. A., L. B., S. J. ieškovei ir valstybei (CPK 93 str. 1 d., 96 str.).

63Atsakovai byloje turėjo bylinėjimosi išlaidų (3 t., b. l. 5) Atsakovams civilinėje byloje, remiantis atstovavimo 2013-11-05 sutartimis (1 t., b. l. 76–86), atstovavo advokatas M. M., kuris atsakovų vardu surašė atsiliepimą į ieškinį, atstovavo apylinkės teismo posėdžiuose. Atsakovė A. G. advokatui už suteiktas byloje teisines paslaugas sumokėjo 2 600 Lt, patenkinus atsakovų apeliacinį skundą, atsakovei A. G. priteistina dalis turėtų bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į patenkintų, atmestų ieškinio reikalavimų sumą, bylos sudėtingumą (byla gana sudėtinga, didelės apimties), vadovaujantis LR teisingumo ministro įsakymu patvirtintomis Rekomendacijomis „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“, išlaidos advokato paslaugoms apmokėti nepripažįstamos realiomis, pagrįstomis ir protingomis išlaidomis, todėl dalis šių išlaidų – 2000 Lt (850 Eur) – priteistina atsakovei A. G. (CPK 98 str.).

64Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–333 straipsniais, kolegija

Nutarė

65Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimo dalį dėl priteisimo iš atsakovų E. Z., N. S., R. M., V. G., A. L., E. S., Z. A., A. G., V. G., N. A., L. B., S. J. 71 680,17 Lt skolos, 1613 Lt žyminio mokesčio ieškovei, bylinėjimosi išlaidų valstybei panaikinti. Dėl šios dalies priimti naują sprendimą. Ieškovės Panevėžio kredito unijos ieškinį dėl 71 680 Lt paskolos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo valstybei iš atsakovų E. Z., N. S., R. M., V. G., A. L., E. S., Z. A., A. G., V. G., N. A., L. B., S. J. atmesti.

66Kitos sprendimo dalies nekeisti.

67Iš ieškovės Panevėžio kredito unijos (į. k. 112040352) priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėtas pirmosios instancijos teisme, dėl advokato teisinių paslaugų apmokėjimo 850 (aštuoni šimtai penkiasdešimt) Eur atsakovei A. G. (a. k. ( - ) Kaišiadorių rajonas, ( - )).

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių sutarties turinio... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimu... 7. Priteisė solidariai iš atsakovų G. G., E. Z., N. S., R. M. ,V. G., A. L., E.... 8. Teismas nustatė, kad atsakovas G. G. pateikė kredito unijai „Ūkininkų... 9. Kredito unija „Ūkininkų viltis“ ir G. G. 2002 m. lapkričio 15 d. sudarė... 10. Teismas konstatavo, kad atsakovų ir trečiojo asmens P. V. paaiškinimai dėl... 11. Teismo vertinimu, byloje esantys atsakovo G. G. kredito unijos sąskaitų... 12. Teismas sprendė, kad atsakovai neįrodė, jog egzistuoja įstatymų nustatyti... 13. Teismo vertinimu, byloje esantis P. V. pasižadėjimas, kuriame nurodyta, kad... 14. Teismas, nustatęs, kad kredito unija ir atsakovas G. G. 2004 m. balandžio 6... 15. Teismo vertinimu, atsakovai taip pat visiškai nepagrindė savo argumentų, jog... 16. Teismas nesivadovavo byloje Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 16... 17. Teismas sprendė, kad atsakovų prievolė prieš ieškovę yra solidari, todėl... 18. Įvertinęs visus byloje esančius rašytinius įrodymus teismas sprendė, kad... 19. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 20. Apeliaciniu skundu Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22... 21. Apeliantų atstovas prašė skundžiamą Kaišiadorių rajono apylinkės teismo... 22. Skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas... 23. Teismas nesivadovavo CK 6.193 str. numatytomis sutarčių aiškinimo... 24. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais.... 25. Faktinės paskolos sutarties sudarymo ir šios sutarties vykdymo aplinkybės... 26. Ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 63-1-00340-07 ir civilinėje byloje nustatytos... 27. Teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime nurodo, kad kredito unija yra... 28. Teismas skundžiamame sprendime, netinkamai taikydamas tiek sutarčių... 29. Teismas netinkamai įvertino visas byloje nustatytas faktines aplinkybes ir... 30. Teismo išvados, kad atsakovai neįrodė, jog egzistuoja įstatymų nustatyti... 31. Teismas skundžiamame sprendime visiškai nepagrįstai nurodė, kad... 32. Teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad atsakovai konkrečiais įrodymais... 33. Teismas, spręsdamas, ar papildomu susitarimu prievolė padidėjo, ar ne,... 34. Teismas skundžiamame sprendime netinkamai aiškindamas CK 6.87 str. 4 d.... 35. Teismas laiduotojų atsakomybės padidėjimą ar nepadidėjimą nepagrįstai... 36. Teismas neteisingai nurodė, kad šių dviejų bylų faktinės aplinkybės... 37. Teismas neįvertino, kad papildomu 2004-04-06 susitarimu pakeitus paskolos... 38. Atsiliepimą į atsakovų G. G., A. L., E. Z., A. G., V. G., E. S., Z. A., V.... 39. Ieškovės atstovas prašė apeliantų (atsakovų) G. G., E. Z., N. S., R. M.,... 40. Teismas teisingai konstatavo, kad G. G. valia sudaryti paskolos sutartį yra... 41. Teismas taip pat tinkamai taikė ir teisės normas, reglamentuojančias... 42. Teismas teisingai nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti,... 43. Teismas teisingai įvertino aplinkybę dėl laidavimo pasibaigimo, 2012 m.... 44. Teismas teisingai vertino byloje esančias aplinkybes dėl laidavimo... 45. Įvertinus visus aukščiau išdėstytus argumentus ir įrodymus, esančius... 46. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 47. Vadovaujantis Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1... 48. Dėl paskolos sutarties apsimestinumo.... 49. Apsimestinio sandorio negaliojimas reglamentuojamas CK 1.87 straipsnyje.... 50. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kredito unija „Ūkininkų... 51. Paskolos sandoriai yra realiniai ir laikomi sudarytais nuo pinigų perdavimo... 52. Atmestinas apeliantų motyvas, kad ginčijama paskolos sutartis yra niekinė,... 53. Negalima sutikti su apelianto atstovo motyvais, kad byloje nėra įrodymų,... 54. Kaip nustatyta anksčiau, ieškovė su atsakovu G. G. sudarė pinigų paskolos... 55. Esant tokioms aplinkybėms negalima sutikti su apeliantų atstovo argumentu,... 56. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad remiantis surinktais byloje įrodymais... 57. Laidavimas – vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70,... 58. Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovui G. G. 2002-11-15 suteiktą paskolą... 59. CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš... 60. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2002 m. lapkričio 15 d. laidavimo... 61. Paskolos sumos padidinimas ir (arba) paskolos laikotarpio pailginimas pagal... 62. Panaikinus dalį sprendimo, taip pat panaikinama sprendimo dalis dėl... 63. Atsakovai byloje turėjo bylinėjimosi išlaidų (3 t., b. l. 5) Atsakovams... 64. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–333... 65. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimo dalį... 66. Kitos sprendimo dalies nekeisti.... 67. Iš ieškovės Panevėžio kredito unijos (į. k. 112040352) priteisti...