Byla 2A-287-553/2014
Dėl hipotekos pripažinimo pasibaigusia, tretieji asmenys: V. K., Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notaras R. T., išvadą teikianti institucija Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Alvydo Barkausko ir Liudos Uckienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) Nordea Bank AB, veikiančio per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-17 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4939-816/2013 pagal ieškovų P. V. ir I. V. ieškinį atsakovui Nordea Bank AB, veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, dėl hipotekos pripažinimo pasibaigusia, tretieji asmenys: V. K., Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notaras R. T., išvadą teikianti institucija Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovai P. V. ir I. V., vadovaudamiesi Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.63 straipsnio 4 dalimi, 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti 900/1766 dalies žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), hipoteką (lakšto Nr. 01120070025832, įregistruotą 2007-09-17 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje) pasibaigusia dėl skolinio įsipareigojimo įvykdymo. Nurodė, kad 2007-08-08 V. K. ir atsakovas sudarė Būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 07/08/27J (toliau – Kredito sutartis), kuria V. K. buvo suteiktas 231 884 eurų kreditas, skirtas 900/1766 dalies žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), įsigijimui ir gyvenamojo namo šiame sklype statybai. Kredito užtikrinimui įsigyta žemės sklypo dalis buvo įkeista, hipotekos lakštas įregistruotas 2007-09-17 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje. 2008-11-18 pirkimo-pardavimo sutartimi (toliau – Sutartis) ieškovai iš V. K. nusipirko minėtą žemės sklypo dalį. Sutarties šalys susitarė, kad pirkėjai įneš į V. K. nurodytą banko sąskaitą 91 872,79 EUR pinigų sumą, būtiną skoliniams įsipareigojimams pagal Kredito sutartį įvykdyti, nes bankas neprieštaravo dėl jam įkeisto minėto žemės sklypo pardavimo, įvykdžius prievoles pagal Kredito sutartį. Bankas pateikė sutikimą dėl bankui įkeisto turto pardavimo ir pakartotinio įkeitimo, tačiau hipoteka iki šiol nepanaikinta, nors ieškovai į V. K. nurodytą banko sąskaitą pervedė reikalingą pinigų sumą, kurios dalis dėl neaiškių aplinkybių nuo sąskaitos dingo. 2009-10-29 hipotekos skyrius priėmė nutartį areštuoti ieškovams priklausantį įkeistą turtą bei 2010-05-26 nutartimi nutarė išieškoti iš ieškovų skolą priverstinai parduodant iš varžytinių įkeistą, ieškovams priklausančią, žemės sklypo dalį. Kadangi ieškovai savo pareigą sumokėti pinigų sumą įvykdė, o atsakovas neįvykdė pareigos šių pinigų tinkamai priimti, todėl, ieškovų nuomone, atsakovui pažeidus prievolę jam perėjo pinigų dingimo rizika, o ieškovai negali būti laikomi atsakingais už pinigų dingimą iš ieškovo nurodytos sąskaitos ir tai negali būti priežastimi nepripažinti skolinio įsipareigojimo įvykdytu, o hipotekos pasibaigusia (T. 1, b. l. 1 – 4).

5Atsakovas Nordea Bank AB, veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad kredito suma pagal Kredito sutartį nebuvo padengta, todėl bankas neturi pareigos atsisakyti 900/1766 dalies žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), hipotekos. Ieškovai pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą, kadangi turėtų reikšti ieškinį trečiajam asmeniui V. K. dėl savo sutartinių įsipareigojimų įvykdymo, nes Sutarties pasirašymo dieną V. K. ieškovams garantavo, kad įsiskolinimas bankui yra padengtas, o jau kitą dieną po sutarties pasirašymo dienos dalį lėšų, skirtų įsipareigojimams bankui pagal Kredito sutartį padengti, pervedė kitiems ūkio subjektams. Bankas nėra Sutarties šalimi, todėl iš šios Sutarties teisės ir pareigos bankui neatsiranda. Kadangi ieškovai nesirūpino savo teisių apsauga pirkdami hipoteka įkeistą žemės sklypą, nesikreipė į banką, kad jiems būtų suteikta išsami informacija, susijusi su hipoteka apsunkinto daikto įsigijimo nuosavybėn galimybėmis, neįvertino galimos rizikos bei neigiamų padarinių žemės sklypo pardavėjos ir kredito gavėjos V. K. sąžiningumo aspektu, todėl už jiems sukeltas neigiamas pasekmes yra patys atsakingi (T. 1, b. l. 43 – 47).

6Trečiasis asmuo V. K. atsiliepimo nepateikė.

7Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011-11-30 sprendimu ieškovų ieškinys buvo atmestas (T. 1, b. l. 114-118).

8Išnagrinėjęs ieškovų apeliacinį skundą (T. 1, b. l. 120-125), Vilniaus apygardos teismas 2012-10-02 nutartimi nutarė panaikinti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011-11-30 sprendimą ir perduoti bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

9Trečiasis asmuo Vilniaus miesto 26 – ojo notarų biuro notaras R. T. atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu sutiko, prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, kad tvirtinant Sutartį buvo išreikalauti bei šalių pateikti visi sandorio sudarymui reikalingi dokumentai, įskaitant atsakovo (kreditoriaus) sutikimą dėl jam įkeisto turto pardavimo ir pakartotinio įkeitimo, kuriuo atsakovas leido parduoti jam įkeistą žemės sklypą, taip pat nurodė skolininkės V. K. įsipareigojimų bankui dydį bei sąskaitą, į kurią turi būti pervestos lėšos V. K. įsipareigojimų dengimui, taip pat įsipareigojo išregistruoti hipoteką. Sutarties sudarymo dieną banko sutikime nurodyta V. K. įsiskolinimo suma buvo pervesta į banko nurodytą sąskaitą, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių šios lėšos nebuvo banko panaudotos V. K. įsipareigojimų padengimui. Tvirtinant Sutartį nekilo abejonių, kad bankas tinkamai užtikrins trečiųjų asmenų interesus ir ne tik neleis tretiesiems asmenims disponuoti lėšomis, pervestomis į banko nurodytą sąskaitą, kurios skirtos konkrečios paskolos grąžinimui, bet ir nedelsdamas išregistruos hipoteką. Trečiojo asmens nuomone, V. K. veiksmuose pasisavinant lėšas, kurios buvo skirtos jos įsipareigojimų bankui padengimui, yra nusikalstamos veikos požymių ir šie veiksmai turi būti įvertinti teisėsaugos institucijų (T. 2, b. l. 5 – 8).

10Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pateiktoje išvadoje konstatavo, kad tarp ieškovų ir V. K. susiklostę santykiai nėra laikytini vartojimo teisiniais santykiais, kadangi jie susiklosto tarp fizinių asmenų, iš kurių nė viena šalis nesiekia verslo tikslų. Tuo tarpu tarp V. K. ir atsakovo sudaryta Kredito sutartis yra vartojimo sutartis, kuriai taikomos Civilinio kodekso nuostatos, reglamentuojančios vartojimo sutarčių ypatumus. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba įvertino Kredito sutarties nuostatas nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų taikymo požiūriu (T. 2, b. l. 73-85).

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-04-17 priėmė sprendimą ieškinį tenkinti ir pripažinti dėl skolinio įsipareigojimo įvykdymo pasibaigusia 900/1766 dalies žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), hipoteką (lakšto Nr. 01120070025832, įregistruotą 2007-09-17 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje). Teismas nustatė, kad ieškovai sąžiningai siekė įsigyti žemės sklypą, kuris nebūtų apsunkintas hipoteka, savo nuosavybėn. Šalys gan ilgą laiką rengėsi Sutarties sudarymui, V. K. kaupė ir pervedė bankui asmeninių lėšų kredito likučiui padengti, o Sutarties sudarymo dieną į banko nurodytą kredito sąskaitą buvo pervesti visi pinigai, reikalingi kredito padengimui pagal atsakovo ir V. K. sudarytą Kredito sutartį. Bankas V. K. prašymu parengė sutikimą dėl bankui įkeisto turto pardavimo, kuriame buvo nurodyta, kad bankas per 14 kalendorinių dienų atsisakys žemės sklypo įkeitimo teisės, kai bus padengtas V. K. įsiskolinimas bankui, kas reiškia, jog bankas apie tai, kad hipoteka įkeistas turtas bus parduotas, žinojo ir nurodė, jog atsiskaičius, hipoteka bus išregistruota, todėl bankas išreiškė valią atsisakyti hipotekos ir išduoti žemės sklypo savininkei tai patvirtinantį raštą, sukėlusį teisines pasekmes, nes pirkėjai jį laikė bankui įkeisto turto pardavimo sutikimu ir hipotekos atsisakymu, pirko žemės sklypą, o pardavėja jį pardavė. Teismas vertino atsakovo 2008-10-10 išduotą sutikimą kaip banko įsipareigojimo atsisakyti hipotekos pervedus kredito dengimui reikalingas lėšas į V. K. kredito aptarnavimui skirtą sąskaitą. Bankas išduotame sutikime iš esmės nurodė tinkamo skolinio įsipareigojimo įvykdymo sąlygas, kurioms esant hipoteka bus laikoma pasibaigusia (CK 1.63 straipsnio 4 dalis). Ieškovai (kartu su V. K. pervestomis lėšomis) sumokėjo atsakovui visą Sutartyje sutartą kainą už ginčo turtą, taigi ieškovai tinkamai įvykdė prievolę ir įgijo teisę reikalauti, o atsakovas įgijo teisinę pareigą imtis veiksmų, kuriais hipoteka būtų baigta, t. y. esant įvykdytam skoliniam įsipareigojimui, išregistruoti hipoteką. Tai, kad bankas laiku nenuskaitė lėšų nuo V. K. sąskaitos, nuo ieškovų valios nepriklausė, todėl, ieškovams sumokėjus visą kainą už ginčo turtą, taikytinos CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos, pagal kurias įkeisto daikto hipoteka pripažintina pasibaigusia pagal daikto savininko reikalavimą. Atsakovo argumentai, kad bankas nėra Sutarties šalimi, todėl iš Sutarties teisės ir pareigos jam neatsiranda, nesudaro pagrindo ieškinio netenkinti, nes bankui pareigos atsiranda iš jo išduoto sutikimo. Ieškovai sudarė Sutartį elgdamiesi apdairiai ir rūpestingai, išsiaiškino visas aplinkybes dėl žemės sklypo hipotekos ir jos ankstesnės savininkės įsiskolinimo, t. y. ieškovai ketino sukurti teisinius pirkimo-pardavimo santykius tik tada, kai bus išspręstas hipotekos klausimas. Iš kitos pusės bankas, būdamas kreditavimo srities profesionalas, nesąžiningai elgiasi, siekdamas savo darbuotojų aplaidumo, vidaus kontrolės nebuvimo pasekmes ir atsakomybę už tai perkelti sąžiningiems daikto įgijėjams (ieškovams), įvykdžiusiems visas banko išduotame sutikime įvardintas atsisakymo nuo hipotekos sąlygas. Byloje nustatyta, kad būtent bankas leido V. K. parduoti nekilnojamąjį daiktą su sąlyga, kad pinigai bus pervesti į sutikime nurodytą V. K. kredito sąskaitą ir skirti kredito dengimui, bet šioms lėšoms patekus į banko nurodytą sąskaitą tolesnių operacijų šiomis lėšomis nekontroliavo, nors kaip rodo vėlesni veiksmai turėjo tokią galimybę ir ja pasinaudojo (2008-11-26 nurašydami pinigų likutį). Todėl būtent atsakovas – bankas – dėl savo nerūpestingumo neteko dalies kredito dengimo ir sudarė sąlygas V. K. kredito dengimui skirtais pinigais disponuoti ne pagal paskirtį. Žemės sklypo pirkėjai – ieškovai – sumokėję pinigus, neprivalo antrą kartą mokėti lėšų kredito dengimui, jei būtent dėl kreditoriaus kaltės jie nėra panaudoti šiam tikslui (T. 3, b. l. 52-59).

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12Atsakovas (apeliantas) Nordea Bank AB, veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2013-04-17 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:

131. 2008-11-18 ieškovai į V. K. pas atsakovą atidarytą banko sąskaitą pervedė 66 512,84 EUR, o V. K. – 28 026,76 EUR. Bankas nebuvo informuotas nei apie Sutarties sudarymą, nei apie numatomą kredito grąžinimą. 2008-11-19 V. K. iš minėtos sąskaitos pervedė 2 kartus po 5 806,92 EUR į kitą banką. Analogiškos sumos (po 5 806,92 EUR) 2008-11-21, 2008-11-24, 2008-11-25 V. K. buvo pervesto UAB „Stusinvest“. Bankas 2008-11-26, vadovaudamasis Kredito sutarties 6.1.1 punktu, trečiojo asmens sąskaitoje likusias lėšas įskaitė kaip dalinį kredito grąžinimą pagal Kredito sutartį. 2011-01-24 dienai V. K. įsiskolinimas pagal Kredito sutartį sudarė 43 512,95 EUR.

142. Teismas netinkamai aiškino hipotekos pasibaigimo pagrindą – CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Hipoteka (šalutinė prievolė) pagal CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktą negali būti laikoma pasibaigusia, kai skolinis įsipareigojimas, kaip yra nagrinėjamoje byloje, nėra padengtas (pagrindinė prievolė nėra įvykdyta). Pagrindinės prievolės pasibaigimo faktas – objektyvi aplinkybė, kuri turi būti pagrįsta įrodymais, o ne įsitikinimais, kad ji įvykdyta. Tarp šalių nėra ginčo, kad pagrindinė prievolė (V. K. skola pagal Kredito sutartį) nėra įvykdyta (grąžinta bankui). Ieškovai atsakovui nepervedė visos sumos, kuri atitiktų V. K. skolą bankui. Nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi Vilniaus apygardos teismo 2010-11-04 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-933-464/2010.

153. Teismas netinkamai aiškino banko sutikimo, kaip vienašalio sandorio, turinį ir jame įtvirtintas sąlygas. Taikant tikrųjų sandorio šalies ketinimų nustatymo metodą, teismas turėjo analizuoti ir vertinti būtent vienašalio sandorio šalies (banko), o ne ieškovų ar trečiojo asmens, ketinimus sudarant sandorį. Banko sutikimo tikslas buvo susieti hipotekos atsisakymą su skolos padengimu, t. y. sutikime nurodytos pinigų sumos gavimu. Pagal sutikimą hipotekos atsisakymo sąlyga yra viso įsiskolinimo (91 872,79 EUR) padengimo faktas, o ne piniginių lėšų faktinio pervedimo momentas. Padengimas siejamas su skolos eliminavimu, o pervedimas reiškia pinigų faktinio pervedimo į sąskaitą operaciją. Teismas neatsižvelgė į tai, kad bankas įsipareigojo hipotekos atsisakyti per 14 dienų nuo skolos padengimo, tačiau į V. K. atsiskaitomąją sąskaitą pervestos lėšos, kurios turėjo būti skirtos išankstiniam kredito grąžinimui padengti pagal Kredito sutartį, jau sekančią dieną po Sutarties sudarymo atskirais pavedimais buvo pervestos kitiems asmenims. Teismas neatsižvelgė į liudytojos parodymus ir į tai, kad banke yra procedūra, pagal kurią yra vykdoma kredito padengimo operacija. V. K. ieškovai pavedė grąžinti kreditą, ieškovai nesiekė tiesiogiai grąžinti bankui kredito už V. K. ir atlikdami mokėjimus tokios savo valios nebuvo išreiškę, todėl ieškovams, o ne bankui tenka rizika, kad asmuo, kuriuo ieškovai pasitikėjo, neįvykdė jų tarpusavio susitarimo – neinformavo banko apie išankstinį kredito grąžinimą bei negrąžino skolos. Teismas turėjo įvertinti, kad be sąskaitos savininko sutikimo bankas neturi teisės disponuoti kliento sąskaitoje esančiai pinigais, nesant tam įstatyme numatytų pagrindų (CK 6.913 straipsnio 3 dalis).

164. Teismas turėjo byloje įvertinti tai, kad ieškovai yra pasirinkę netinkamą savo pažeistų teisių gynybos būdą, nes pretenzijas reiškia bankui, o ne asmeniui, kuris jiems pateikė neteisingas garantijas pagal Sutartį. V. K., o ne bankas pateikė pirkėjams neteisingas garantijas, kad skola bankui yra padengta. Sudarę Sutartį, pirkėjai negali reikalauti hipotekos pripažinimo pasibaigusia, nes jie neįmokėjo visos sumos, kuri būtų pakankama padengti trečiojo asmens V. K. skolą ir patys elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, nes jie prisiėmė riziką, kad V. K. padengs bankui skolos dalį, todėl tokių savo veiksmų neigiamų pasekmių, kurių riziką patys prisiėmė, jie negali perkelti bankui (T. 3, b. l. 63-72).

17Ieškovai P. V. ir I. V. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-17 sprendimą nepakeistą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:

181. Ginčas byloje kilo dėl to, ar ieškovams ir trečiajam asmeniui V. K. 2008-11-18 sumokėjus 320 000 Lt (arba 92 678,40 EUR), buvo tinkamai įvykdyta atsakovo sutikime nurodyta sąlyga, esant kuriai atsakovui atsirado pareiga atsisakyti hipotekos. Teismas konstatavo, kad 2008-11-18 atsakovo sutikime nurodytoje sąskaitoje buvo pakankamai lėšų V. K. skoliniam įsipareigojimui padengti, t. y. buvo įvykdytos atsakovo sutikime nustatytos sąlygos, esant kurioms jis įsipareigojo atsisakyti hipotekos. Sutikimu atsakovas ne tik įsipareigojo atsisakyti turto įkeitimo teisės padengus V. K. įsiskolinimą, bet ir nurodė, kaip jis turi būti padengtas.

192. Atsakovas, prašydamas taikyti CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarties aiškinimo taisykles, pripažįsta, kad sutikimas yra vienašalis sandoris, kuris jam ir byloje dalyvaujantiems asmenims sukuria teisines pasekmes.

203. Atsakovas bando aiškinti faktinę situaciją neatsižvelgdamas į teismų nustatytas aplinkybes. Byloje nustatyta, kad 2008-11-18 atsakovo nurodytoje banko sąskaitoje buvo pakankamai pinigų, kad padengti V. K. skolinį įsipareigojimą atsakovui, todėl 2008-11-18 V. K. garantija, kad prievolė yra įvykdyta, buvo teisinga. Kas sumokėjo lėšas į sutikime nurodytą sąskaitą, nustatant, ar buvo tinkamai įvykdytos sutikime nurodytos sąlygos, teisinės reikšmės neturi. Atsakovas, 2008-11-26 nurašęs 56 310,36 EUR (t. y. 194 428,41 Lt), patvirtino, kad žinojo apie į sutikime nurodytą sąskaitą įmokėtų piniginių lėšų paskirtį.

213. Šios ir atsakovo nurodytos civilinės bylos Nr. 2A-933-464/2010 aplinkybės nėra vienodos, nes cituojamoje byloje bankas išdavė sutikimą parduoti įkeistą turtą, bet neįsipareigojo atsisakyti hipotekos.

224. Atsakovas turėjo nustatyti tokią piniginių lėšų nurašymo tvarką, kad į kredito sąskaitą įplaukusios lėšos būtų nurašomos nedelsiant. Nei vienas iš atsakovo darbuotojų negalėjo nurodyti, kas buvo atsakingas už piniginių lėšų, skirtų kreditui padengti, nurašymą iš kliento sąskaitos, taip pat negalėjo nurodyti, ar pas atsakovą vidaus aktu buvo nustatyta procedūra, pagal kurią yra vykdoma kredito padengimo operacija. Atsakovas, siekdamas išvengti nuostolių, kurie atsirado dėl atsakovo ir jo darbuotojų kaltės (t. y. dėl jų aplaidumo pinigai nebuvo nurašyti nuo sąskaitos), siekia juos perkelti sąžiningiems žemės sklypo įgijėjams (ieškovams).

236. Visos sutikime nurodytos sąlygos buvo nustatytos paties atsakovo ir šias sąlygas atsakovas laikė saugiomis (T. 3, b. l. 80-87).

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinęs, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo aplinkybių, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuotų pagrindų skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

25Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovų reikalavimą pripažinti hipoteka pasibaigusia. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovai tinkamai įvykdė skolinį įsipareigojimą, todėl jų nuosavybės teisės į žemės sklypą suvaržymas hipoteka CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu pripažintinas pasibaigusiu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, tenkino ieškinį. Lietuvos Aukščiausias Teismas formuoja praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.

26Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir nepagrįstai pritaikė hipotekos pasibaigimo pagrindą, t. y. CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pagal kurį hipoteka (šalutinė prievolė) laikoma pasibaigusia, kai skolinis įsipareigojimas yra padengtas (pagrindinė prievolė yra įvykdyta), o nagrinėjamoje byloje tarp šalių nėra ginčo, kad pagrindinė prievolė (V. K. skola pagal Kredito sutartį) nėra įvykdyta (negrąžinta bankui). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog trečiojo asmens V. K. skola pagal su apeliantu 2007-08-08 sudarytą Kredito sutartį visa apimtimi nėra grąžinta, tačiau ne tai yra ginčo dalykas nagrinėjamoje byloje. Šioje byloje ginčas kilo dėl to, ar ieškovams ir trečiajam asmeniui V. K. 2008-11-18 į apelianto 2008-10-10 sutikime nurodytą pas apeliantą atidarytą V. K. banko sąskaitą sumokėjus 320 000 Lt (T. 1, b. l. 27-28) (arba 92 678,40 EUR), buvo tinkamai įvykdyta apelianto sutikime nurodyta sąlyga, esant kuriai atsakovui atsirado pareiga atsisakyti hipotekos. Aplinkybė, kad visa V. K. skola bankui (apeliantui) pagal tarp V. K. ir apelianto 2007-08-08 sudarytą Kredito sutartį skundžiamo sprendimo priėmimo dienai nebuvo grąžinta, yra pasekmė trečiojo asmens V. K. ir apelianto veiksmų (neveikimo), kuriuos nagrinėjamoje byloje svarbu ištirti ir įvertinti ieškovų atsakomybės už trečiojo asmens V. K. prieš apeliantą prisiimtą skolinio įsipareigojimo tinkamą (visišką) įvykdymą kontekste.

27Aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nes skola negrąžinta, apeliantas įrodinėja pagrinde pirmosios instancijos teismo netinkamai atliktu apelianto V. K. išduoto 2008-10-10 sutikimo aiškinimu. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas minėtą sutikimą, kaip vienašalį sandorį, analizavo ir vertino atsižvelgdamas ne į vienašalio sandorio šalies (apelianto), o į ieškovų ar trečiojo asmens ketinimus sudarant šį sandorį. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė sutarties aiškinimo taisyklių, įtvirtintų įstatyme (CK 6.193 straipsnis) ir teismų praktikoje. Nors aiškinant sutartį pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių (šiuo atveju apelianto) ketinimai, tačiau taip pat yra svarbu atsižvelgti į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 1 ir 5 dalys). 2008-10-10 sutikimą (T. 1, b. l. 21) apeliantas išdavė pagal trečiojo asmens V. K. 2008-10-06 prašymą dėl informacijos, banko sutikimo, patvirtinimo suteikimo (T. 1, b. l. 156-157). 2008-10-06 prašyme V. K. nurodė, kad prašo banko parengti ir išduoti banko sutikimą įkeisti bankui įkeistą turtą antriniu įkeitimu „įkeitimui ir pardavimui (žemės sklypas – (duomenys neskelbtini)), pažyma bus pateikta notarų biurui. 2008-10-10 sutikime apeliantas nurodė, kad: 1) neprieštarauja ginčo žemės sklypo dalies, kuri įkeista bankui, pardavimui ir pakartotiniam įkeitimui; 2) bankas per 14 dienų atsisakys minėto turto įkeitimo teisės, kai bus padengtas V. K. įsiskolinimas bankui, t. y. 91 872,79 EUR; 3) minėtą paskolos dalis turi būti grąžinta į V. K. banko sąskaitą, atidarytą pas apeliantą. Toks apelianto sutikimas turėtų būti traktuojamas kaip oferta, kurią akceptavus apeliantas įsipareigojo per 14 dienų atsisakyti turto hipotekos, jeigu bus įvykdytos sutikime nurodytos sąlygos (CK 6.167 straipsnis). CK 6.59 straipsnyje įtvirtintas draudimas vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Nagrinėjamu atveju apeliantas besąlygiškai įsipareigojo atsisakyti hipotekos turtui tuo atveju, jeigu į apelianto nurodytą pas jį esančią trečiojo asmens V. K. banko sąskaitą bus pervesta visa V. K. likusio įsiskolinimo bankui (apeliantui) suma, t. y. 91 872,79 EUR. Apeliantas nei 2008-10-10 sutikime, nei jokiame kitame dokumente nenurodė, koks konkretus asmuo (skolininkė V. K. ar ieškovai (nauji apeliantui įkeisto turto savininkai)) turi pervesti minėtą skolą į banko sąskaitą, ar skola turi pervesta visa, ar gali būti atlikti keli pavedimai, kokią informaciją būtina nurodyti tokio (-ių) pavedimo (-ų) mokėjimo paskirtyje, kokių veiksmų pinigus pervedantis asmuo turi papildomai imtis po pinigų pervedimo (t. y. ar būtina papildomai kreiptis į apeliantą su prašymu, kad jis užskaitytų atliktą mokėjimą). Nedetalizavęs minėtų sąlygų, apeliantas prarado teisėtą pagrindą gintis nuo ieškovų pareikšto ieškinio reikalavimo šiais argumentais: 1) ieškovai nepervedė apeliantui visos sumos, kuri atitiktų V. K. skolą bankui; 2) pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į liudytojos parodymus ir į tai, kad banke yra procedūra, pagal kurią yra vykdoma kredito padengimo operacija; 3) V. K. ieškovai pavedė grąžinti kreditą, ieškovai nesiekė tiesiogiai grąžinti bankui kredito už V. K. ir atlikdami mokėjimus tokios savo valios nebuvo išreiškę, todėl ieškovams, o ne bankui tenka rizika, kad asmuo, kuriuo ieškovai pasitikėjo, neįvykdė jų tarpusavio susitarimo – neinformavo banko apie išankstinį kredito grąžinimą bei negrąžino skolos. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovų atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, kad visos apelianto išduotame sutikime nurodytos sąlygos buvo nustatytos paties apelianto ir šias sąlygas jis laikė saugiomis, t. y. pakankamomis. Minėti argumentai taip pat patvirtina apelianto pozicijos, kad pagal sutikimą hipotekos atsisakymo sąlyga yra viso įsiskolinimo (91 872,79 EUR) padengimo faktas, o ne piniginių lėšų faktinio pervedimo momentas, nepagrįstumą. Apeliantas, t. y. kredito įstaiga (verslininkas ir savo srities profesionalas), iš anksto neinformavęs trečiojo asmens V. K. (vartotojos, silpnesniosios Kredito sutarties šalies) apie jos pareigą po visos įsiskolinimo sumos 2008-11-18 pervedimo į banko sąskaitą papildomai kreiptis į apeliantą dėl pinigų padengimo operacijos įvykdymo (priešingą šią faktinę aplinkybę patvirtinančių įrodymų byloje nėra), prisiėmė dėl tokio neveikimo galimų neigiamų padarinių atsiradimo riziką.

28Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad apeliantas nebuvo informuotas nei apie Sutarties sudarymą, nei apie numatomą kredito grąžinimą. Kiekvieno asmens (tiek fizinio, tiek juridinio) veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Išduodamas 2008-10-10 sutikimą, apeliantas ne tik galėjo, o ir turėjo suprasti, jog trečiasis asmuo V. K. artimiausioje ateityje ketina parduoti apeliantui įkeistą žemės sklypo dalį. Pats apeliantas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad bankas įsipareigojo hipotekos atsisakyti per 14 dienų nuo skolos padengimo, tačiau į V. K. atsiskaitomąją sąskaitą pervestos lėšos, kurios turėjo būti skirtos išankstiniam kredito grąžinimui padengti pagal Kredito sutartį, jau sekančią dieną po Sutarties sudarymo atskirais pavedimais buvo pervestos kitiems asmenims. Taigi apeliantas suprato, kad 2008-11-18 į V. K. pas apeliantą esančią banko sąskaitą ieškovų ir V. K. pervesto lėšos buvo skirtos išankstiniam kredito grąžinimui padengti pagal Kredito sutartį, o ne kažkokiam kitam tikslui. Be to, juk pats apeliantas nuo minėtos sąskaitos, kaip jis teigia apeliaciniame skunde, vadovaudamasis Kredito sutarties 6.1.1 punktu, 2008-11-26 nurašė 56 310,36 EUR (t. y. 194 428,41 Lt) ir tokius savo veiksmus paaiškino aplinkybe, kad jau 2008-11-19 V. K. iš minėtos sąskaitos pervedė 2 kartus po 5 806,92 EUR į kitą banką, analogiškos sumos (po 5 806,92 EUR) 2008-11-21, 2008-11-24, 2008-11-25 V. K. buvo pervesto UAB „Stusinvest“. Taigi apeliantas pats patvirtino, kad žinojo apie į sutikime nurodytą sąskaitą 2008-11-18 įmokėtų piniginių lėšų paskirtį. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde apeliantas nurodo vienas kitam prieštaraujančius argumentus (kas yra vertintina apelianto nenaudai): iš vienos pusės apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, kad be sąskaitos savininko sutikimo bankas neturi teisės disponuoti kliento sąskaitoje esančiai pinigais, nesant tam įstatyme numatytų pagrindų (CK 6.913 straipsnio 3 dalis), tačiau iš kitos pusės pats apeliantas nurodo, kad matydamas po 2008-11-18 pinigų pervedimo į V. K. banko sąskaitą jos vardu vykdomą aktyvų lėšų pervedimą kitiems asmenims, apeliantas, vadovaudamasis Kredito sutarties 6.1.1 punktu (pagal kurį bankas turi teisę nuo kredito sąskaitos nurašyti kreditą (jo dalį) be atskiro kredito gavėjo sutikimo (T. 1, b. l. 15)) pats nurašė minėtoje sąskaitoje likusius pinigus kaip dalinį kredito grąžinimą.

29Konstitucinis Teismas 2007-10-24 nutarime yra išaiškinęs, kad, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę, be kitų, turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais. Taigi, teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apelianto akcentuojamos Vilniaus apygardos teismo 2010-11-04 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-933-464/2010, faktinės aplinkybės yra iš dalies panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes, tačiau ne analogiškos. Minėtoje civilinėje byloje buvo nustatyta, kad šalys privalėjo įvykdyti eilę sąlygų, kad atsakovas AB DnB NORD bankas atsisakytų hipotekos: pirma, iki 2008-08-31 į AB DnB NORD banke esančią trečiojo asmens sąskaitą turėjo būti pervesta ne mažiau kaip 69 022 Lt suma trečiojo asmens skolos dengimui; antra, kredito gavėja (trečiasis asmuo) turėjo pateikti bankui prašymą padengti kreditą; trečia, turėjo būti sumokėti visi kreditavimo sutartyje bei su hipotekos išregistravimu susiję mokesčiai. Kaip minėta, nagrinėjos bylos atveju apelianto 2008-10-10 sutikime buvo nurodytos kitokios sąlygos įkeitimo teisės iš apelianto pusės atsisakymui (t. y. šių sąlygų buvo mačiau nei civilinėje byloje Nr. 2A-933-464/2010), todėl nėra pagrindo vadovautis Vilniaus apygardos teismo 2010-11-04 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-933-464/2010, pateiktais išaiškinimais.

30Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo byloje įvertinti tai, kad ieškovai yra pasirinkę netinkamą savo pažeistų teisių gynybos būdą, nes pretenzijas reiškia bankui, o ne asmeniui, kuris jiems pateikė neteisingas garantijas pagal Sutartį, t. y. V. K., o ne bankas pateikė pirkėjams neteisingas garantijas, kad skola bankui yra padengta. Apelianto nuomone, patys ieškovai elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, nes jie prisiėmė riziką, kad V. K. padengs bankui skolos dalį, todėl tokių savo veiksmų neigiamų pasekmių, kurių riziką patys prisiėmė, jie negali perkelti bankui. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus, atsižvelgdama į anksčiau nurodytus motyvus, bei papildomai pažymi, kad teismas (o ne kiti proceso dalyviai), pripažinęs ieškinio faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes įrodytomis, atlieka jų teisinį įvertinimą (nustato ir taiko ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas) ir sprendžia, ar tokio pažeistų teisių gynimo būdo pagrįstai reikalaujama, ar jis taikytinas ir kokia apimtimi. Teismas yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas. Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai tenkino ieškovų reikalavimą pripažinti apeliantui įkeisto nekilnojamojo turto hipoteką pasibaigusia, nes ieškovai 2008-11-18 visiškai įvykdė savo prievolę ir pervedė didžiąją dalį sumos, skirtos trečiojo asmens V. K. įsiskolinimui padengti, V. K. Sutarties sudarymo metu (2008-11-18) pervedė likusią piniginių lėšų sumą, skirtą kredito padengimui (bendrai pervesta visa likusi kredito dengimui reikalinga suma), o apeliantas aplaidžiai nesiėmė veiksmų šių pinigų panaudoti kredito dengimui pagal Kredito sutartį. Šiuo atveju ne ieškovai (sąžiningi hipoteka įkeisto turto įgijėjai), o apeliantas (kaip aplaidžiai savo veiklą vykdanti kredito įstaiga) ir trečiasis asmuo V. K. (kuri nesąžiningai pasisavino lėšas, kurios buvo skirtos jos įsipareigojimų bankui (apeliantui) padengimui) privalo prisiimti atsakomybę (su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis) dėl to, jog 2008-11-18 į trečiojo asmens V. K. pas apeliantą atidarytą banko sąskaitą pervesta visa kredito pagal tarp V. K. ir apelianto 2007-08-08 sudarytą Kredito sutartį dengimui skirta suma nebuvo apelianto užskaityta (t. y. nebuvo laiku atlikta išankstinio kredito grąžinimo padengimo operacija). Apeliacinio skundo argumentai patvirtina tai, kad apeliantas, siekdamas išvengti nuostolių, kurie atsirado, be kita ko, dėl apelianto aplaidumo, siekia juos perkelti sąžiningiems žemės sklypo įgijėjams (ieškovams).

31Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

32Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas.

33Atmetus apeliacinį skundą, atsakovo prašymas priteisti iš ieškovų atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas. Ieškovų prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme sudaro 1 500 Lt (T. 3, b. l. 88). Toks ieškovų prašymas tenkintinas iš dalies. Vadovaujantis Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatomis (8.11 punktas), atsižvelgiant į tai, kad ieškovus apeliacinės instancijos teisme atstovavo tas pats atstovas kaip ir pirmosios instancijos teisme, byloje nebuvo sprendžiami nauji teisiniai klausimai, iš atsakovo ieškovams priteistinų apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis mažintinas iki 1 000 Lt.

34Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

35Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-17 sprendimą palikti nepakeistą.

36Priteisti iš atsakovo Nordea Bank AB, veikiančio per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių (į. k. 303252632), ieškovų P. V. (duomenys neskelbtini) ir I. V. (duomenys neskelbtini) naudai 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ieškovai P. V. ir I. V., vadovaudamiesi Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.63... 5. Atsakovas Nordea Bank AB, veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių,... 6. Trečiasis asmuo V. K. atsiliepimo nepateikė.... 7. Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2011-11-30 sprendimu ieškovų ieškinys... 8. Išnagrinėjęs ieškovų apeliacinį skundą (T. 1, b. l. 120-125), Vilniaus... 9. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto 26 – ojo notarų biuro notaras R. T.... 10. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pateiktoje išvadoje... 11. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-04-17 priėmė sprendimą ieškinį... 12. Atsakovas (apeliantas) Nordea Bank AB, veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos... 13. 1. 2008-11-18 ieškovai į V. K. pas atsakovą atidarytą banko sąskaitą... 14. 2. Teismas netinkamai aiškino hipotekos pasibaigimo pagrindą – CK 4.197... 15. 3. Teismas netinkamai aiškino banko sutikimo, kaip vienašalio sandorio,... 16. 4. Teismas turėjo byloje įvertinti tai, kad ieškovai yra pasirinkę... 17. Ieškovai P. V. ir I. V. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo... 18. 1. Ginčas byloje kilo dėl to, ar ieškovams ir trečiajam asmeniui V. K.... 19. 2. Atsakovas, prašydamas taikyti CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarties... 20. 3. Atsakovas bando aiškinti faktinę situaciją neatsižvelgdamas į teismų... 21. 3. Šios ir atsakovo nurodytos civilinės bylos Nr. 2A-933-464/2010 aplinkybės... 22. 4. Atsakovas turėjo nustatyti tokią piniginių lėšų nurašymo tvarką, kad... 23. 6. Visos sutikime nurodytos sąlygos buvo nustatytos paties atsakovo ir šias... 24. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis... 25. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios... 26. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir... 27. Aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti CK... 28. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad... 29. Konstitucinis Teismas 2007-10-24 nutarime yra išaiškinęs, kad, užtikrinant... 30. Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo byloje... 31. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas... 32. Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos... 33. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovo prašymas priteisti iš ieškovų... 34. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,... 35. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-17 sprendimą palikti nepakeistą.... 36. Priteisti iš atsakovo Nordea Bank AB, veikiančio per Nordea Bank AB Lietuvos...