Byla e2A-279-823/2018

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Antano Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Go2Holiday LT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-251-565/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Grand Cru Airlines“ ieškinį atsakovei UAB „Go2Holiday LT“ dėl skolos (nuostolių) priteisimo, ir

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė UAB „Grand Cru Airlines“ kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės UAB „Go2Holiday LT“ priteisti 84 112,14 Eur skolos (nuostolių atlyginimo), 6 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 9 d. nutartimi tenkino atsakovės prašymą skubiai taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pateikimo dienos ir įpareigojo ieškovę vykdyti atsakovės klientų pervežimą į Bulgariją pagal nustatytą grafiką 2014 m. liepos 10, 14, 15 ir 17 dienomis. Vykdydama paminėtą teismo nutartį, ieškovė pervežė atsakovės klientus į Bulgariją 2014 m. liepos 10, 14, 15 ir 17 dienomis. Pagal skrydžių išlaidų apskaičiavimo lentelę minėtų skydžių kaina yra 84 112,14 Eur.
  3. Ieškovė pažymėjo, kad jos ir atsakovės niekada nesiejo ir nesieja jokie sutartiniai santykiai, o atsakovės klientų pervežimas buvo atliktas atsakovės iniciatyva ir atsakovės interesais. Atsakovė, turėdama tikslą vykdyti skrydžius į Bulgariją, sudarė bloc – vietų pardavimo sutartį su UAB „Go Planet Travel“. Vilniaus apylinkės teismo civilinėje byloje, kurioje 2014 m. liepos 9 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, atsakovė šią sutartį prašė pripažinti apsimestine šalies ir dalyko prasme, t. y. atsakovė prašė pripažinti, kad bloc – vietų pardavimo sutartis yra lėktuvo frachtavimo sutartis, sudaryta ne su UAB „Go Planet Travel“, o su ieškove. Atsakovė taip pat įrodinėjo, kad pagal frachtavimo sutartį yra sumokėjusi ieškovei už skrydžius į Bulgariją daugiau, nei šių skrydžių ieškovė yra atlikusi, įskaitant ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutarties pagrindu ieškovės atliktus skrydžius, bei prašė priteisti iš ieškovės ir susidariusią permoką. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 30 d. sprendimu atsakovės ieškinį dėl bloc – vietų pardavimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu ir permokos priteisimo atmetė. Šis sprendimas paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartimi. Teismai konstatavo, kad tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo sudaryta frachtavimo sutartis, kad atsakovė, atlikdama mokėjimus ieškovei, pavedimuose aiškiai nurodė, jog moka ne už save, o už UAB „Go Planet Travel“, kad įstatymai nedraudė ieškovei priimti UAB „Go Planet Travel“ prievolės įvykdymo iš trečiųjų asmenų, taip pat kad negali būti tenkinamas atsakovės reikalavimas dėl tariamos permokos pagal neegzistuojančią frachtavimo sutartį priteisimo. Tarp ieškovės ir UAB „Go Planet Travel“ 2013 m. liepos 25 d. sudarytą lėktuvo nuomos sutartį Nr. 201307-25 ieškovė nuo 2014 m. liepos 3 d. nutraukė dėl esminio sutarties pažeidimo (UAB „Go Planet Travel“ nemokėjo už paslaugas). 2014 m. liepos 4 d. dėl nemokumo buvo sustabdytas UAB „Go Planet Travel“ kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimas, todėl UAB „Go Planet Travel“ neteko teisės teikti turizmo paslaugų nei pati, nei pasitelkdama atsakovę.
  4. Atsakovė UAB „Go2Holiday LT“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovė vykdė atsakovės klientų skrydžius į Bulgariją nuo 2014 m. sausio 15 d., šalims faktiškai susitarus dėl dalies ieškovės lėktuvo nuomos atsakovei. Tą patvirtina 2014 m. liepos 9 d. nutartyje nustatytas įpareigojimas pervežti atsakovės klientus pagal suderintą grafiką. Jei tarp ieškovės ir atsakovės nebūtų jokių susitarimų dėl vežimo paslaugų teikimo, tai nebūtų ir suderinto skydžių grafiko. Ieškovė nepaneigė fakto, kad nuo 2014 m. sezono pradžios ji įvykdė 20 atsakovės klientų skrydžių į Bulgariją už bendrą 636 239,72 Lt kainą. Atsakovė už savo klientų skydžius į Bulgariją yra sumokėjusi ieškovei 942 176,65 Lt sumą. Šis skirtumas – 88 605,46 Eur, yra didesnis, nei ieškiniu ieškovės prašoma priteisti suma už atsakovės klientų skrydžius į Bulgariją vykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartį, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovė, perveždama atsakovės klientus į Bulgariją pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartį, patyrė nuostolį. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartis buvo priimta atsižvelgiant ir į turistų (vartotojų) interesus (viešojo intereso elementas).

3II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 12 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovės UAB „Go2Holiday LT“ ieškovės UAB „Grand Cru Airlines“ naudai 84 112,14 Eur, 6 proc. metines procesines palūkanas už 84 112,14 Eur sumą nuo 2014 m. liepos 16 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 4 126,68 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas nustatė, kad atsakovė į UAB „Go Planet Travel“ sąskaitą yra pervedusi 177 649,18 Lt, o į ieškovės sąskaitą – 764 527,47 Lt sumą. UAB „Go Planet Travel“ 177 649,18 Lt sumą taip pat nedelsiant pervedė į ieškovės sąskaitą. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra konstatuota, kad ieškovė turėjo teisę atsakovės sumokėtas sumas priimti kaip UAB „Go Planet Travel“ prievolės įvykdymą. Ieškovės atstovė patvirtino, kad atsakovės ieškovei sumokėta suma buvo įskaityta UAB „Go Planet Travel“ įsiskolinimui pagal lėktuvo nuomos sutartį padengti. Tą patvirtina byloje esantys įrodymai: pranešime apie lėktuvo nuomos sutarties nutraukimą nurodyta, kad 2017 m. liepos 1 d. UAB „Go Planet Travel“ skola ieškovei yra 3 772 117,69 Lt (1 092 480,70 Eur), o iš 2014 m. liepos 1 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akto matyti, kad ši skola apskaičiuota įvertinus atsakovės atliktus mokėjimus.
  3. Teismas sprendė, kad atsakovės teiginiai, jog tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė faktiniai dalies ieškovės lėktuvo nuomos atsakovei teisiniai santykiai ir kad atsakovė už ieškovės atliktus atsakovės klientų skrydžius yra sumokėjusi ieškovei 942 176,65 Lt sumą, kuri padengia ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutarties pagrindu atliktų skrydžių kainą, prieštarauja įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytoms prejudicinę galią šioje byloje turinčioms aplinkybėms, kad lėktuvo dalies nuomos teisiniai santykiai tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo susiklostę, o atsakovė naudojosi ieškovei priklausančiu lėktuvu tuo pagrindu, kad buvo sudariusi bloc – vietų pardavimo sutartį su UAB „Go Planet Travel“, taip pat, kad ieškovė atsakovės jai atliktus mokėjimus turėjo pagrindą įskaityti kaip UAB „Go Planet Travel“ prievolės pagal lėktuvo nuomos sutartį įvykdymą, ką ieškovė faktiškai ir padarė. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartimi ieškovė buvo įpareigota vykdyti atsakovės klientų pervežimus pagal numatytą grafiką, nepatvirtina, jog šis grafikas buvo patvirtintas būtent ieškovės ir atsakovės susitarimu. Iš bloc – vietų pardavimo sutarties 1.1. punkto matyti, kad atsakovė nupirko 89 vietas lėktuve UAB „Go Planet Travel“ užsakytuose skrydžiuose, o tai leidžia teigti, kad skrydžių grafikas pagal bloc – vietų pardavimo sutartį sutapo su skrydžių grafiku pagal lėktuvo nuomos sutartį. Teismas sprendė, kad atsakovės ir UAB „Go Planet Travel“ sudaryta bloc – vietų pardavimo sutartis laikytina lėktuvo dalies subnuomos sutartimi, kuri nutrūko ieškovei nutraukus lėktuvo nuomos sutartį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.497 straipsnio 2 dalis).
  4. Teismas pažymėjo, kad, nors atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovė 2014 m. liepos 3 d. pranešimu dėl sutarties nutraukimo įsipareigojo dar 14 dienų skraidinti keleivius į Bulgariją, o šis įsipareigojimas yra susijęs su 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 261/2004, numatančio bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju (toliau – ir Reglamentas) nuostatų vykdymu, tačiau Reglamentas nenustato oro vežėjo pareigos atlikti vežimus, o nustato oro vežėjo pareigą sumokėti keleiviams kompensaciją ir teikti pagalbą, jei skrydžiai atšaukiami iš anksto nepranešus ir šis atšaukimas patenka į Reglamento taikymo sritį. Atsakovė nenurodė ir neįrodinėjo, kokio dydžio kompensaciją pagal Reglamentą būtų turėjusi sumokėti ieškovė, jei skrydžiai į Bulgariją 2014 m. liepos 10, 14, 15 ir 17 dienomis būtų buvę atšaukti ir šiam atšaukimui būtų taikomos Reglamento nuostatos.
  5. Teismas pažymėjo, kad Reglamento 6 straipsnyje nustatyta, jog šis Reglamentas netaikomas tais atvejais, kai organizuota turistinė kelionė atšaukiama dėl kitų priežasčių, nei skrydžio atšaukimas. Pagal Lietuvos Respublikos turimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2014 m. lapkričio 1 d.) 4 straipsnio 2 dalį kelionių organizavimo paslaugas gali teikti turizmo paslaugų teikėjai, turintys Valstybinio turizmo departamento išduotą pažymėjimą, patvirtinantį teisę vykdyti šią veiklą. Turizmo įstatymo 4 straipsnio 11 dalies 5 punkte nustatyta, kad pažymėjimo galiojimas panaikinamas, jei paslaugų teikėjas yra nemokus ar jam iškelta bankroto byla. UAB „Go Planet Travel“ 2014 m. liepos 4 d. pranešė Valstybinam turizmo departamentui apie savo nemokumą. Nuo 2014 m. liepos 4 d. buvo sustabdytas UAB „Go Planet Travel“ kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimas, o nuo 2014 m. liepos 11 d. šio pažymėjimo galiojimas buvo panaikintas, todėl UAB „Go Planet Travel“ nuo 2014 m. liepos 4 d. faktiškai neteko teisės teikti kelionių organizavimo paslaugas. Iš ieškovės atstovės paaiškinimų ir ieškovės 2014 m. liepos 7 d. rašte nurodytų aplinkybių matyti, kad ieškovė būtų vykdžiusi 2014 m. liepos 3 d. pranešime dėl sutarties nutraukimo nurodytus skrydžius iki 2014 m. liepos 17 d., jei UAB „Go Planet Travel“ nuo 2014 m. liepos 4 d. nebūtų netekusi teisės vykdyti kelionių organizatoriaus veiklos. Ieškovė įvykdė skrydžius į Bulgariją 2014 m. liepos 10, 14, 15 ir 17 dienomis, tačiau juos įvykdė atsakovės reikalavimu pritaikius laikinąsias apsaugos priemones atsakovės inicijuotoje civilinėje byloje, kurioje atsakovė siekė pripažinti, kad tarp ieškovės ir atsakovės yra susiklostę dalies lėktuvo nuomos teisiniai santykiai.
  6. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju atsakovė buvo pareiškusi ieškinį savo interesais, siekdama, kad ieškovė vykdytų skrydžius, kurie yra sudedamoji atsakovės parduotų kelionių paketo dalis, t. y. ieškiniu atsakovė siekė savo įsipareigojimų savo klientams vykdymo ir nuostolių dėl šių įsipareigojimų nevykdymo išvengimo, tačiau atsakovės ieškinys buvo atmestas. Už įvykdytus skrydžius į Bulgariją 2014 m. liepos 10, 14, 15 ir 17 dienomis ieškovė nėra gavusi apmokėjimo nei iš atsakovės, nei iš keleivių, nes ieškovė nebuvo sudariusi vežimo sutarties tiesiogiai su keleiviais. Tai, kad laikinosios apsaugos priemonės atitiko ir nemažo turistų (vartotojų) skaičiaus interesus, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo teigti, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos išimtinai viešajam interesui ginti ir ieškovei išlaidos už vežimą neturi būti atlyginamos.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Atsakovė UAB „Go2Holiday LT“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimą panaikinti; priteisti iš ieškovės UAB „Grand Cru Airlines“ atsakovės UAB „Go2Holiday LT“ naudai bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas, kurias sudaro 1 478,25 Eur žyminis mokestis ir išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Iš atsakovės ieškovei atliktų mokėjimų paskirties tekstinio turinio akivaizdu, kad visais be išimties atvejais atsakovė ieškovei mokėjo ne už UAB „Go Planet Travel“, o už blok – vietas, jokie mokėjimai už UAB „Go Planet Travel“ nebuvo vykdomi. Atsakovės į UAB „Go Planet Travel“ sąskaitą pervesta 177 649,18 Lt suma pasiekė ieškovę ir tai taip pat buvo mokėjimas už blok – vietas, ką patvirtina ir civilinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai: UAB „Go Planet Travel“ 2014 m. liepos 1 d. raštas, kuriuo UAB „Go Planet Travel“ patvirtino, kad iš atsakovės gauta 177 649,18 Lt suma buvo pervesta į aviakompanijos UAB „Grand Cru Airlines“ sąskaitą kaip apmokėjimas už skrydžius į Bulgariją balandžio 25, birželio 1, birželio 3 ir birželio 8 dienomis, t. y. tas pačias blok – vietas. Atsakovės mokėjimus UAB „Go Planet Travel“ minėtai sumai patvirtina penki atsakovės mokėjimo pavedimai. Taigi, atsakovė už pagal 2014 m. sausio 15 d. blok – vietų pardavimo sutartį išpirktas ieškovės vykdytų reisų į Bulgariją visam 2014 m. vasaros sezonui 89 orlaivio vietas (už blok – vietas) iš viso ieškovei sumokėjo 942 176,65 Lt (272 873,22 EUR) sumą (įskaitant paskutinių 6 skrydžių, numatytų 2014 m. rugsėjo mėnesį, apmokėjimą avansu). Į ieškovės gautą iš atsakovės sumą patenka apmokėjimas už ieškovės 2014 m. liepos 10, 14, 15 ir 17 dienomis atliktus atsakovės klientų pervežimus, todėl pakartotinis mokėjimas už tą pačią paslaugą yra negalimas. Atsakovės permokos dydis ieškovei buvo tikslinamas civilinėje byloje Nr. 2-1787-872/2015 ir jis sudaro 22 362,05 Eur (77 211,67 Lt) dydžio sumą, ką patvirtina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1787-872/2015.
    2. Teismas akivaizdžiai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įmokų paskirstymo tvarką, aiškinimo ir taikymo. Ieškovė, gavusi mokėjimus iš atsakovės už konkretų objektą (t. y. už blok – vietas), negalėjo ir neturėjo teisės tokių mokėjimų paskirstyti kitaip, nei nurodė atsakovė. Ieškovė ir atsakovė nebuvo susitarusios dėl atsakovės mokamų ieškovei įmokų paskirstymo eiliškumo; atsakovei atliekant mokėjimus buvo nurodoma, kad tai yra mokėjimas už konkretų objektą; ieškovė nepasinaudojo teise atsisakyti įmokos, nes priėmė atsakovės mokėtas įmokas su jose nurodyta paskirtimi; atsakovei atliekant mokėjimus, ieškovė žinojo jų paskirtį ir, be kita ko, priimti įmokų neatsisakė.
    3. Sprendimas dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo nereiškia teisės vykdyti kelionių organizatoriaus veiklą netekimo. Esant sustabdytam pažymėjimo galiojimui, UAB „Go Planet Travel“ privalėjo toliau vykdyti jau prisiimtus įsipareigojimus turistams ir tęsti veiklą, o ieškovė – vykdyti skrydžius. Atsakovės atžvilgiu Valstybinio turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos ginčo laikotarpiu nebuvo priėmęs jokio sprendimo dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo sustabdymo ar panaikinimo, todėl UAB „Go Planet Travel“ pažymėjimo galiojimo sustabdymas negalėjo būti pagrindu ieškovei atsisakyti skraidinti ir atsakovės klientus, ypač kai ir už blok – vietas konkrečiuose skrydžiuose ieškovė iš atsakovės buvo gavusi apmokėjimą iš anksto.
    4. Įsiteisėjęs sprendimas dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo panaikinimo reiškia teisės vykdyti kelionių organizatoriaus veiklos netekimą, tačiau sprendimo įsiteisėjimo data nesutampa su sprendimo priėmimo data. Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos 2014 m. liepos 11 d. sprendimas dėl UAB „Go Planet Travel“ pažymėjimo galiojimo panaikinimo, turėjęs pasiekti UAB „Go Planet Travel“ ne vėliau kaip iki 2014 m. liepos 16 d., galėjo būti apskųstas iki 2014 m. rugpjūčio 16 d., ir tik nepateikus skundo įsiteisėtų. Ieškovė neturėjo teisės atsisakyti vykdyti skrydžių tuo pagrindu, kad jai tapo žinomas Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos 2014 m. liepos 11 d. sprendimas dėl UAB „Go Planet Travel“ pažymėjimo galiojimo panaikinimo ir privalėjo tęsti skrydžius, užsakytus UAB „Go Planet Travel“ iki minėto Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos 2014 m. liepos 11 d. sprendimo dėl UAB „Go Planet Travel“ pažymėjimo galiojimo panaikinimo įsiteisėjimo, t. y. daugiausia iki 2014 m. rugpjūčio 16 d.
    5. Jeigu sutarties tarp ieškovės ir UAB „Go Planet Travel“ nutraukimo pagrindas buvo pastarosios nemokumas, tai tokia teise ieškovė galėjo pasinaudoti daug anksčiau, o ne laukti pažymėjimo galiojimo panaikinimo. Pastarosiomis aplinkybėmis įrodomas ieškovės nesąžiningumas, neteisėtas iš atsakovės gautų lėšų įskaitymas savo nuožiūra, o ne pagal atsakovės nurodytą paskirtį, ir kartu neteisėtas siekis gauti apmokėjimą už skrydžius 2014 m. liepos 10, 14, 15 ir 17 dienomis, už kuriuos apmokėjimą iš atsakovės ieškovė jau yra gavusi. UAB „Go Planet Travel“ pažymėjimo galiojimo sustabdymas ir/ar panaikinimas neįpareigoja ieškovės nutraukti skrydžius. Tai nenumatyta jokiame teisės akte, todėl ieškovė turėjo ne pareigą, o tik teisę, nutraukti skrydžius, kuria ir pasinaudojo, ir ne dėl to, kad UAB „Go Planet Travel“ pažymėjimo galiojimas buvo sustabdytas ir/ar panaikintas, bet dėl UAB „Go Planet Travel“ nemokumo, kas ieškovei nebuvo naujiena ir tokią situaciją pati ieškovė toleravo ilgą laiką, tokiu būdu pati prisidėdama prie susidariusios situacijos kilimo.
    6. 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 261/2004, nustatantis bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, nesuteikia teisės oro vežėjui be pasekmių atšaukti skrydžius be mažiausiai dviejų savaičių privalomojo keleivių įspėjimo termino ir atšaukti skydžius oro vežėjui leidžiama tik dėl ypatingų aplinkybių, kurių egzistavimo ieškovė net neįrodinėjo. UAB „Go Planet Travel“ pažymėjimo galiojimo sustabdymas ir/ar panaikinimas nėra ir negali būti laikomas ypatinga aplinkybe Reglamento prasme, nes UAB „Go Planet Travel“ pažymėjimo galiojimas buvo sustabdytas ir vėliau panaikintas dėl UAB „Go Planet Travel“ nemokumo, apie kurį ieškovei buvo žinoma dar gerokai iki kol pažymėjimo galiojimas buvo sustabdytas ir panaikintas. Dėl nurodytos priežasties ieškovei kilo Reglamento nustatyta pareiga pranešti apie skrydžių atšaukimą keleiviams, likus mažiausiai dviems savaitėms iki tvarkaraštyje numatyto išvykimo laiko (Reglamento 5 straipsnio 1 dalies (c) punkto (i) papunktis), o to nepadarius – mokėti Reglamento 7 straipsnyje nurodyto dydžio kompensacijas. Taigi, Reglamento prasme mažiausias laikotarpis, kuriuo oro vežėjas privalo toliau vykdyti skrydžius iki jie bus atšaukti, yra dvi savaitės nuo pranešimo apie skrydžių atšaukimą dienos. Tai įpareigojo ir ieškovę toliau vykdyti skrydžius ne mažiau kaip 14 dienų po to, kai ieškovei paaiškėjo, kad UAB „Go Planet Travel“ pažymėjimo galiojimas buvo sustabdytas ir vėliau panaikintas. Ieškovė atšaukė skrydžius dėl UAB „Go Planet Travel“ nemokumo, todėl jokia ypatinga aplinkybė, kuri atleistų ieškovę nuo pareigų pagal Reglamentą, neegzistuoja. Norint taikyti Reglamento 6 straipsnio išimtį, būtina ją atskirai ir išsamiai pagrįsti, ko teismo sprendime apskritai nėra, t. y. šioje dalyje teismo sprendimas yra apskritai be motyvų.
    7. Nesutiktina su teismo išvada, kad neegzistavo viešasis interesas, kadangi atsakovė prašytomis ir teismo pritaikytomis laikinosiomis priemonėmis siekė apginti silpnosios šalies – keleivių/turistų (paslaugos vartotojų) – interesus, ką patvirtina ir Turizmo departamento įsikišimas ginčo situacijai spręsti.
    8. Prejudiciniai faktai yra teismo nustatytos faktinės aplinkybės, o ne teismo nuomonė tam tikrais byloje nagrinėjamais klausimais, įrodymų ar situacijos vertinimas. Nagrinėjamu atveju taisytina teismo klaida ir tie patys rašytiniai įrodymai (mokėjimo pavedimai) šioje civilinėje byloje vertintini jos kontekste ir iš naujo, nedarant jokių sąsajų su ankstesniu teismo sprendimu.
    9. Ieškovė vienu metu vedė dvi civilines bylas, kurių pagrindas ir dalykas sutampa. Civilinė byla Nr. e3K-3-246-219/2017, baigta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartimi, yra svarbi šiai bylai tuo, kad joje konstatuota, jog ieškovė veikė Turizmo departamento nurodymu ir būtent Turizmo departamento nurodymu skraidino keleivius 2014 m. liepos mėnesį, todėl ieškovė neturi teisės reikalauti jokių nuostolių iš atsakovės. Ieškovė, vykdžiusi skrydžius Turizmo departamento nurodymu, savo išlaidų kompensavimą privalo gauti ne iš atsakovės, o iš draudimo kompanijų, kurios nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-219/2017. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-219/2017 šiai bylai yra svarbi ir tuo, kad joje išsamiai pasisakyta dėl ieškovės veiksmų neteisėtumo nutraukiant sutartį su UAB „Go Planet Travel“ – toks nutraukimas teismo pripažintas neteisėtu dėl ieškovės prisidėjimo prie susidariusios blogos UAB „Go Planet Travel“ finansinės padėties savo neveikimu. Tai reiškia, kad ieškovė privalėjo vykdyti atsakovės klientų pervežimą į Bulgariją pagal nustatytą grafiką 2014 m. liepos 10, 14, 15 ir 17 dienomis be atskiro teismo nurodymo, o sutarties pagrindu, arba Turizmo departamento nurodymu. Turizmo departamento veiksmai ginčo laikotarpiu – situacijos kontrolės perėmimas ir valdymas, nurodymų ieškovei davimas – akivaizdžiai įrodo būtinybės ginti viešąjį interesą egzistavimą ginčo situacijoje.
  2. Ieškovė UAB „Grand Cru Airlines“ atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti; priteisti iš atsakovės UAB „Go2Holiday LT“ ieškovės UAB „Grand Cru Airlines“ naudai bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai vadovavosi prejudiciniais faktais, teismų nustatytais civilinėje byloje Nr. 2-30557-872/2014 (Nr. 2-1787-872/2015). Įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad apeliantės teiginiai, jog tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiklostę sutartiniai santykiai, ar kad atsakovės sumokėta 942 175, 65 Lt (272 873,20 Eur) suma yra išankstiniai mokėjimai už ateityje (t. y. 2014 m. liepos 10, 14, 15 ir 17 dienomis) įvyksiančius skrydžius, neatitinka tikrovės. Tai reiškia, kad ginčas dėl sutartinių santykių tarp atsakovės ir ieškovės bei atsakovės ieškovei UAB „Go Planet Travel“ vardu sumokėtos 942 175, 65 Lt (272 873,20 Eur) sumos ir jos paskirties yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią – įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti nei šioje, nei kitose bylose. Tai, kad atsakovė yra nepatenkinta kitos bylos baigtimi ir nesutinka su galutiniu bei neskundžiamu teismo sprendimu, jai nesuteikia teisės teismo toje byloje konstatuotų aplinkybių ignoruoti ar kvestionuoti iš naujo, taip pat nelemia teismo pareigos šioje byloje iš naujo vertinti tuos pačius įrodymus, o ieškovei – iš naujo įrodinėti aplinkybes, kurios jau yra nustatytos.
    2. UAB „Go Planet Travel“ vėlavo atsiskaityti už ieškovės vykdomus skrydžius, dėl ko buvo susidaręs ženklus UAB „Go Planet Travel“ įsiskolinimas pagal 2013 m. liepos 25 d. užsakomųjų skrydžių sutartį. Todėl, gavusi bet kokius UAB „Go Planet Travel“ mokėjimus, ieškovė, visų pirma, dengdavo susidariusį įsiskolinimą. Kaip matyti iš 2014 m. liepos 3 d. ieškovės pranešimo UAB „Go Planet Travel“, net ir gavus atsakovės nurodomus 942 175,65 Lt (272 873,20 Eur) mokėjimus UAB „Go Planet Travel“ vardu, įsiskolinimas už skrydžius sudarė 3 772 117, 69 Lt (1 092 480,76 Eur). UAB „Go Planet Travel“ įsiskolinimas ieškovei nėra padengtas ir šiandien, todėl buvo patvirtintas ieškovės kreditorinis reikalavimas UAB „Go Planet Travel“ bankroto byloje. UAB „Go Planet Travel“ neatsiskaičius su ieškove net už skrydžius, vykdytus iki 2014 m. liepos 3 d., nėra jokio pagrindo teigti, kad buvo atlikti kažkokie mokėjimai į priekį (avansu) už dar net neįvykusius 2014 m. liepos 10, 14, 15 ir 17 dienų skrydžius.
    3. Apeliaciniame skunde nurodomoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-219/2017 (e2A-829-370/2016) konstatuotos aplinkybės ir šios bylos baigtis nepaneigia atsakovės pareigos atlyginti ieškovės patirtus nuostolius, priešingai – patvirtina šioje byloje ieškovės pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl ieškovės išlaidų, patirtų ieškovei Valstybinio turizmo departamento nurodymu vykdant skrydžius 2014 m. liepos 4, 7, 8 ir 11 d. iš Chanijos, Varnos, Burgaso ir Antalijos, dėl bankrutavusio kelionių organizatoriaus UAB „Go Planet Travel“ klientų grąžinimo/parskraidinimo, ir jų kompensavimo iš UAB „Go Planet Travel“ draudimo lėšų. Tuo tarpu šios bylos nagrinėjimo dalykas yra ieškovės patirtos išlaidos, vykdant skrydžius 2014 m. liepos 10, 14, 15, 17 dienomis pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurių metu buvo skraidinami atsakovės (t. y. kelionių organizatorės UAB „Go2Holiday LT“) klientai. Lietuvos apeliacinis teismas atsakovės nurodomame 2016 m. gruodžio 7 d. sprendime konstatavo, kad ieškovė po 2017 m. liepos 4 d. neturėjo pareigos vykdyti skrydžius nei pagal 2013 m. liepos 25 d. užsakomųjų skrydžių sutartį, nei pagal Reglamentą, būtent dėl 2014 m. liepos 4 d. susiklosčiusios situacijos – UAB „Go Planet Travel“ nemokumo ir kelionių organizatoriaus pažymėjimo sustabdymo. Taigi, apeliaciniame skunde atsakovės nurodomas ir cituojamas Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis tik patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pagrįstai netaikė Reglamento nuostatų ir konstatavo, jog ieškovė po 2014 m. liepos 4 d. neprivalėjo vykdyti skrydžių.
    4. Šiuo atveju yra prašoma nuostolių, patirtų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo. Laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos ne teismo ex officio, o atsakovės prašymu. Atsakovė pagal įstatymą neturi nei teisės, nei pareigos ginti viešąjį interesą ir šiuo atveju yra verslininkė, kuri, reikšdama prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, akivaizdžiai siekė apginti savo individualų interesą – išvengti nuostolių ir rūpesčių dėl galimai neįvyksiančių jos suorganizuotų kelionių, o ne viešąjį, t. y. turistų, interesą. Teismas pagrįstai konstatavo, jog vien tai, kad laikinosios apsaugos priemonės atitiko ir nemažo turistų (vartotojų) skaičiaus interesus, nesudaro pagrindo teigti, kad laikinosios apsaugos priemonės šiuo atveju buvo pritaikytos išimtinai viešajam interesui ginti ir ieškovės išlaidos už vežimą neturi būti atlyginamos.
    5. Atsakovė nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei apeliaciniame skunde net neginčijo fakto, kad ieškovė, vykdydama jos prašymu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, patyrė 84 112,14 Eur nuostolių.

5IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6

  1. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas tenkino ieškovės reikalavimą dėl nuostolių, atsiradusių dėl kitos šalies prašymu kitoje civilinėje byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Byloje nustatytos, nagrinėjamam ginčui reikšmingos, faktinės aplinkybės
  1. 2013 m. liepos 25 d. tarp UAB ,,Grand Cru Airlines“ ir UAB ,,Go Planet Travel“ buvo sudaryta lėktuvo nuomos (užsakomųjų skrydžių) sutartis, kurios pagrindu vežėja UAB ,,Grand Cru Airlines“ išnuomojo lėktuvą kelionių organizatorei UAB ,,Go Planet Travel“. 2014 m. sausio 15 d. UAB ,,Go Planet Travel“ sudarė su UAB „Go2Holiday LT“ blok – vietų pardavimo sutartį, kurios pagrindu UAB ,,Go Planet Travel“ įsipareigojo rezervuoti ir parduoti UAB „Go2Holiday LT“ 89 vietas orlaivyje jos užsakomuosiuose skrydžiuose į Bulgariją, blok – vietų pardavimo sutartyje nurodant, kad vežėja bus UAB ,,Grand Cru Airlines“ arba kita atsakovės UAB ,,Go Planet Travel“ pasirinkta orlaivių kompanija.
  2. 2014 m. liepos 3 d. dėl užsakomųjų skrydžių sutarties pažeidimų ir išaugusio UAB ,,Go Planet“ Travel“ įsiskolinimo, UAB ,,Grand Cru Airlines“ nutraukė užsakomųjų skrydžių sutartį su UAB ,,Go Planet Travel“; 2014 m. liepos 4 d. Valstybinis turizmo departamentas sustabdė UAB ,,Go Planet Travel“ kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimą.
  3. UAB „Go2Holiday LT“ kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti 2014 m. sausio 15 d. blok –vietų pardavimo sutartį, sudarytą tarp jos ir UAB „Go Planet Travel“, apsimestiniu sandoriu šalies ir dalyko prasme; pripažinti, kad 2014 m. sausio 15 d. sutartis buvo sudaryta tarp UAB „Go2Holiday LT“ ir UAB „Grand Cru Airlines“ dėl frachtavimo paslaugų teikimo UAB „Go2Holiday LT“; priteisti UAB „Go2Holiday LT“ iš UAB „Grand Cru Airlines“ 22 362,05 Eur (77 211,67 Lt) permoką pagal frachtavimo sutartį (Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-1787-872/2015). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartimi, dar iki UAB „Go2Holiday LT“ ieškinio aptariamoje byloje pateikimo teismui dienos, tenkinus UAB „Go2Holiday LT“ prašymą, buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, įpareigojant UAB „Grand Cru Airlines“ vykdyti UAB „Go2Holiday LT“ klientų pervežimus į Bulgariją pagal numatytą grafiką 2014 m. liepos 10, 14, 15, 17 dienomis.
  4. Tarp bylos šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškovė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartyje nurodytus skrydžius įvykdė ir kad šių skrydžių kaina yra 84 112,14 Eur.
  5. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimu, kuris paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1078-881/2016, UAB „Go2Holiday LT“ ieškinys UAB „Go Planet Travel“ ir UAB „Grand Cru Airlines“ buvo atmestas. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad UAB ,,Grand Cru Airlines“ su UAB „Go2Holiday LT“ niekada nesiejo sutartiniai santykiai; kad 2014 m. sausio 15 d. blok – vietų pardavimo sutartis, sudaryta tarp UAB „Go2Holiday LT“ ir UAB „Go Planet Travel“, jos sudarymo metu atitiko tikrąją šalių valią bei sutarties sudarymo metu buvusias aplinkybes, jos sudarymo metu nebuvo susitarta dėl esminių frachtavimo sutarties sąlygų, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad šalių valia ginčo sutarties pasirašymo metu buvo sudaryti frachtavimo sutartį; kad UAB „Go2Holiday LT“, atlikdama mokėjimus UAB „Grand Cru Airlines“, pavedimų paskirtyje aiškiai nurodydavo, jog atlieka mokėjimus būtent už UAB „Go Planet Travel“ – UAB „Go2Holiday LT“ tiek ginčijamo sandorio sudarymo, tiek jo vykdymo metu suvokė, kad yra sudariusi blok – vietų pardavimo sutartį su UAB „Go Planet Travel“ ir tai ir yra tikroji ginčijamo sandorio šalis, o UAB „Go Planet Travel“ yra sudariusi užsakomųjų skrydžių sutartį su UAB „Grand Cru Airlines“ ir prisiėmusi pagal ją visą riziką ir atsakomybę. Bylą nagrinėję teismai taip pat konstatavo, kad ieškovė UAB „Grand Cru Airlines“ apeliantės jai atliktus mokėjimus turėjo pagrindą įskaityti kaip UAB „Go Planet Travel“ prievolės pagal lėktuvo nuomos sutartį įvykdymą.
Dėl prejudicinių faktų
  1. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas. Res judicata yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Sprendimas, turintis res judicata galią, sukuria materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396-313/2016).
  2. Pozityvusis res judicata principo taikymo efektas yra teismo sprendimo prejudicialumas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose.
  3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias teismo sprendimo prejudicinę galią patvirtinančias nuostatas (byloje turi būti nustatytas jų visetas): prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir byloje nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331-248/2017 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
  4. Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1787-872/2015 dalyvavo abi nagrinėjamos bylos šalys – tiek UAB „Grand Cru Airlines“, tiek UAB „Go2Holiday LT“. Paminėtoje civilinėje byloje buvo nagrinėjamas šalių ginčas dėl 2014 m. sausio 15 d. blok – vietų pardavimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu ir teismo buvo prašoma pripažinti, kad 2014 m. sausio 15 d. tarp UAB „Go2Holiday LT“ ir UAB „Grand Cru Airlines“ buvo sudaryta sutartis dėl frachtavimo paslaugų teikimo. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu šis ginčas yra galutinai išspręstas, visų nagrinėjamos bylos atsakovės reikalavimų netenkinant. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje atsakovė nebegali iš naujo įrodinėti, kad ją ir nagrinėjamos bylos ieškovę siejo sutartiniai lėktuvo nuomos teisiniai santykiai, kad atsakovės ieškovei atliekami mokėjimai buvo vykdomi būtent pagal su ieškove sudarytą sutartį už atsakovės klientams rezervuotas skrydžių vietas, ir kad atsakovė yra permokėjusi ieškovei už atliktus skrydžius, kadangi dėl šių aplinkybių jau yra pasisakyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu.
  5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo visuotinio privalomumo principas (CPK 18 straipsnis), be kita ko, saistantis ir bylą nagrinėjantį teismą, taip pat tokio sprendimo res judicata galia lemia tai, jog atsakovės nesutikimas su įsiteisėjusiu teismo sprendimu negali būti pagrindu šio sprendimo nevykdyti ir iš naujo ginčyti juo nustatytus faktus. Priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas ne tik neprivalėjo, bet ir negalėjo ignoruoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų aplinkybių ir šioje byloje jas nustatyti kitokias, nei jau yra nustatytos.
Dėl teisės į nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą
  1. Taikant laikinąsias apsaugos priemones nežinoma, ar ieškovo reikalavimai bus patenkinti, todėl, įsiteisėjus teismo sprendimui byloje, gali paaiškėti, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos nepagrįstai ir kad dėl jų taikymo skolininkas (atsakovas) turėjo nuostolių. Tokiu atveju ieškovo ir atsakovo interesų pusiausvyrą padeda užtikrinti CPK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos skolininko interesams apginti skirtos nuostatos, kad, įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytu laikinųjų apsaugos priemonių.
  2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CPK 146 straipsnio 2 dalies nuostatas, formuoja praktiką, kad teismas, spręsdamas dėl civilinės atsakomybės už laikinosiomis apsaugos priemonėmis padarytą žalą taikymo, turi nustatyti tokias sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį (CK 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniai). Ieškovo kaltė nenustatinėjama, t. y. pripažįstama, kad ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ginčo išsprendimo, veikia savo rizika ir turi pareigą atlyginti atsakovui atsiradusius nuostolius. Taigi atsakovas (skolininkas), siekdamas, kad ieškovui (kreditoriui) pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį būtų taikoma civilinė atsakomybė, turi pareigą įrodyti ieškovo neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą ir jų priežastinį ryšį, o ieškovas, gindamasis nuo jam pareikšto reikalavimo atlyginti žalą, turi paneigti savo kaltę. Laikinųjų apsaugos priemonių byloje, kurioje buvo atmestas ieškinys, pritaikymas savaime nereiškia žalos skolininkui (atsakovui) padarymo. Ar dėl tokių priemonių pritaikymo galėjo būti padaryta žala, sprendžiama nustačius, kokį poveikį jos turėjo asmens, kurio turtiniai ar kitokie interesai konkrečiu laikotarpiu buvo suvaržyti, galimybėms dalyvauti civilinėje teisinėje apyvartoje ir prisiimti konkrečias teises bei pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2014 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
  3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos ieškovės dėl kitoje byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių patirtų nuostolių atlyginimo (atsakovės civilinės atsakomybės) sąlygos. Atkreiptinas dėmesys, kad, nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime minėtų sąlygų atskirai neaptarė, jų nekonkretizavo, tačiau iš esmės dėl jų pasisakė – toks skundžiamo pirmosios instancijos teismo procesinio dokumento motyvavimo trūkumas, atsižvelgiant, kad šios sąlygos ieškovės byloje buvo neabejotinai pagrįstos bei įrodytos, o apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, gali (turi) pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-98-969/2018 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika), laikytinas formaliu pažeidimu, nesudarančiu pagrindo naikinti iš esmės teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo.
  4. Kasacinio teismo praktikoje neteisėtais veiksmais kaip civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sąlyga pripažįstamas asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas, patvirtinamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo jo reikalavimai pripažinti nepagrįstais ir atmesti. Kasacinio teismo pažymėta ir tai, kad nustačius, jog atsakovo turtinių teisių suvaržymo pagrindas neteisėtas, nes ieškinys pripažintas nepagrįstu, rizikos dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimų padarinių atlyginimo nustatymas atitinka proceso šalių teisių ir interesų lygiateisiškumo, proceso rungimosi ir dispozityvumo principus, pagal kuriuos šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13, 17 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-213-313/2017 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi, neteisėtais veiksmais kaip civilinės atsakomybės už žalą (nuostolius), atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sąlyga pripažintinas atsakovės, prašiusios taikyti ieškovės atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones, bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas, patvirtinamas įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1787-872/2015.
  5. Dėl atsakovės prašymu civilinėje byloje Nr. 2-1787-872/2015 taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ieškovė turėjo vykdyti bei vykdė atsakovės klientų pervežimus į Bulgariją 2014 m. liepos 10, 14, 15 bei 17 dienomis, t. y. pervežimai buvo vykdomi ne ieškovės ir atsakovės sutartinių teisinių santykių pagrindu (kurių, kaip jau yra konstatuota įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, nebuvo), o būtent dėl atsakovės prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, dėl ko ieškovė patyrė išlaidas (tiesioginius nuostolius) (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Ieškovės patirtų nuostolių dydį – 84 112,14 Eur, pagrindžia 2015 m. gegužės 24 d. išlaidų apskaičiavimo lentelės duomenys, dėl kurių teisingumo (tikslumo) ginčo byloje nėra.
  6. Atsakovės argumentai, kad ji ieškovei už vykdytus pervežimus 2014 m. liepos 10, 14, 15 bei 17 dienomis yra apmokėjusi, paneigiami minėtu res judicata galią šios bylos šalims turinčiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 30 d. sprendimu bei Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1787-872/2015 (Nr. 2A-1078-881/2016), kuriais buvo atsisakyta iš UAB „Grand Cru Airlines“ priteisti UAB „Go2Holiday LT“ jos nurodomą 22 362,05 Eur dydžio permoką, taip pat juose nustatytomis prejudicinėmis aplinkybėmis, t. y. kad frachtavimo sutartis neegzistavo ir kad visi apeliantės mokėjimai ieškovei buvo atliekami ne už ieškovės suteiktas paslaugas apeliantei, o už ieškovės pagal 2013 m. liepos 25 d. sutartį UAB „Go Planet Travel“ suteiktas paslaugas.
  7. Kadangi UAB „Grand Cru Airlines“ ir UAB „Go Planet Travel“ sieję sutartiniai teisiniai santykiai nėra nagrinėjamos bylos dalykas, teisėjų kolegija išsamiau neanalizuoja bei plačiau nepasisako dėl apeliantės argumentų, susijusių su tuo, kaip ieškovė skirstė (turėjo) skirstyti, tiek iš apeliantės, tiek tiesiogiai iš UAB „Go Planet Travel“, gautus pagal 2013 m. liepos 25 d. sutartį mokėjimus, pažymėdama tik tai, kad 2014 m. liepos 1 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu, fiksuota net 4 737 590,17 Lt dydžio UAB „Go Planet Travel“ skola UAB „Grand Cru Airlines“ ir tai leidžia atmesti apeliantės teiginius dėl ieškovės nuostolių nebuvimo.
  8. Teigdama, kad ieškovė turėjo pareigą tęsti skrydžius nepaisant to, ar Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartimi laikinosios apsaugos priemonės būtų, ar nebūtų taikytos, apeliantė iš esmės ginčija priežastinį ryšį kaip vieną būtinųjų jos civilinės atsakomybės sąlygų. Kolegija neturi pagrindo sutikti ir su šiais apeliantės argumentais.
  9. Pirma, pačios apeliantės nurodomoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-219/2017 teismai konstatavo, kad 2014 m. liepos 4 d. įvykę juridiniai faktai (pasiskelbtas UAB „Go PlanetTravel“ nemokumas ir jos pažymėjimo galiojimo sustabdymas) padarė įtaką tolesniems UAB „Grand Cru Airlines“ veiksmams (panaikino jos įsipareigojimus pagal Reglamentą). Po 2014 m. liepos 4 d. įvykių UAB „Grand Cru Airlines“ veikė ne Reglamento ir juolab ne lėktuvo nuomos sutarties pagrindu, t. y. ne kaip oro vežėja, veikianti UAB „Go Planet Travel“ vardu, bet kaip bendrovė, veikianti Turizmo departamento nurodymais ir padedanti likviduoti atsiradusius padarinius. UAB „Grand Cru Airlines“ vykdė šiuos skrydžius teikdama pagalbą, o ne vykdydama įsipareigojimus, kurių vykdyti nebuvo galima. Taigi, teismų sprendimais jau yra paneigti apeliantės argumentai, susiję su Reglamento nuostatų taikymu ir su tuo neva susijusia ieškovės prievole tęsti skrydžius iki 2014 m. rugpjūčio 16 d. Kita vertus, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, Reglamentas nenustato oro vežėjo pareigos atlikti vežimus, o nustato oro vežėjo pareigą sumokėti keleiviams kompensaciją ir teikti pagalbą, jei skrydžiai atšaukiami iš anksto nepranešus ir šis atšaukimas patenka į Reglamento taikymo sritį, todėl apeliantės teiginiai, kad Reglamente numatytas išankstinio įspėjimo terminas prilygintinas ieškovės prievolės tęsti skrydžius terminui, nepagrįsti. Tuo tarpu galima ieškovės prievolė mokėti kompensacijas keleiviams su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku nėra susijusi, todėl teisėjų kolegija su tuo susijusių apeliantės argumentų detaliau nevertina.
  10. Antra, civilinės bylos Nr. e3K-3-246-219/2017 dalykas apėmė konkrečius skrydžius: 2014 m. liepos 4 d., skrydžio Nr. GCA202, 2014 m. liepos 7 d., skrydžio Nr. GCA182, 2014 m. liepos 8 d., skrydžio Nr. GCA192, 2014 m. liepos 11 d., skrydžio Nr. GCA112, 2014 m. liepos 11 d., skrydžio Nr. GCA202, kuriais buvo parskraidinti turistai iš Chanijos, Varnos, Burgo, Antalijos, o ne 2014 m. liepos 10, 14, 15 ir 17 dienomis atsakovės prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrindu įvykdytus ieškovės skrydžius, todėl, priešingai nei teigia apeliantė, pastarojoje byloje teismo konstatuota aplinkybė, kad atitinkamus skrydžius 2014 m. liepos mėnesį UAB „Grand Cru Airlines“ vykdė Turizmo departamento nurodymu, nereiškia, kad ieškovė neteko teisės reikalauti nuostolių atlyginimo iš atsakovės šioje byloje.
  11. Apeliantės pareigos atlyginti ieškovės nuostolius (išlaidas), patirtus dėl apeliantės prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, nepaneigia ir aplinkybė, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis, be kita ko, buvo apgintas ir viešasis (keleivių/turistų) interesas. Kaip pagrįstai pažymi ieškovė, laikinosios apsaugos priemonės Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartimi buvo taikytos ne teismo, o apeliatės, kuri laikinosiomis apsaugos priemonėmis visų pirma gynė (siekė apginti) savo kaip verslininkės interesus, išvengdama galimų savo pačios nuostolių atsiradimo, iniciatyva. Taigi, viešojo intereso aspektas privataus apeliantės intereso šiuo atveju nepaneigia ir jos atsakomybės nepašalina.
  12. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentais teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados paneigtos nebuvo, todėl atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

7Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

8Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai