Byla P-13-143/2015
Dėl sprendimų panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Tanagra“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A602-1547/2014 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Tanagra“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) specialistai 2003 m. spalio 17 d. uždarajai akcinei bendrovei „Tanagra“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Tanagra“, Bendrovė) surašė patikrinimo aktą Nr. 06-02-54-480 už laikotarpius nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2001 m. spalio 30 d. ir nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2002 m. rugsėjo 30 d., kurio pagrindu buvo priimtas 2004 m. sausio 13 d. sprendimas Nr. 17-2-3 (toliau – ir Sprendimas), kuriame nurodyta pareiškėjui sumokėti į biudžetą 509 741 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 112 924 Lt PVM baudą ir 44 674,16 Lt PVM delspinigių, nes, neturėdamas pakankamai įrodymų vykdomų ūkinių operacijų turiniui pagrįsti, pritaikė 0 proc. PVM tarifą.

5Nesutikdama su šiuo Sprendimu, UAB „Tanagra“ 2004 m. vasario 10 d. pateikė skundą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI, Inspekcija), prašydama panaikinti minėto Sprendimo 1 punktą, kuriuo nurodyta sumokėti PVM, baudą ir delspinigius.

6Inspekcija 2004 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. 69-175 patvirtino Vilniaus AVMI Sprendimą.

7Pareiškėjas 2004 m. gegužės 11 d. kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) dėl Sprendimo panaikinimo. MGK 2004 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. S-263-(7-183/2004) Sprendimą patvirtino iš dalies bei nurodė į biudžetą sumokėti 418 789 Lt PVM, 90 226 Lt PVM baudą ir 36 296,33 Lt PVM delspinigių.

8Pareiškėjas UAB „Tanagra“ skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – ir pirmosios instancijos teismas), prašydamas panaikinti Vilniaus AVMI 2004 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. 17-2-3 1 punktą, atsakovo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. 69-175 ir MGK 2004 m. liepos 5 d. sprendimą Nr. S-263-(7-183/2004).

9Pareiškėjas paaiškino, kad mokesčių administratorius nurodė sumokėti į biudžetą 418 789 Lt PVM, 36 296,33 Lt PVM delspinigių ir 90 226 Lt PVM baudą. Pažymėjo, jog Bendrovė nulinį PVM tarifą taikė eksportuotoms prekėms (automobilių detalėms). Prekes pardavė EXW sąlygomis – transportuojant automobiliu arba FCA sąlygomis – pervežant traukiniu. Pardavus prekes FCA sąlygomis, UAB „Tanagra“ yra atsakinga už muitinio tranzito vykdymą iki gavėjo įgalioto vežėjo. Bendrojo dokumento rinkinio tretieji egzemplioriai visais atvejais patvirtina, kad UAB „Tanagra“ savo, kaip muitinės procedūrų vykdytojo, pareigas atliko ir prekes perdavė. Tranzito deklaracijos, bendrojo dokumentų rinkinio tretieji egzemplioriai yra vieninteliai įstatymo reikalaujami rašytiniai įrodymai, patvirtinantys prekių eksportą ir prekių pripažinimą eksportuotomis, todėl nulinio PVM tarifo taikymas eksportuotoms prekėms turi būti grindžiamas dokumentais, kurie pateikti mokesčių administratoriui. Duomenys apie užsienio rezidentus, pateikti muitinės deklaracijoje, visiškai sutampa su realiais užsienio rezidentų duomenimis – visi užsienyje esantys prekių gavėjai yra realūs, mokesčio administratorius nenustatė nė vieno fiktyvaus prekių gabenimo ar fiktyvaus prekių gavėjo ar jo rekvizitų atvejo. Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratoriui patikrinti pateikti dokumentai patvirtina, kad prekės realiai buvo išvežtos iš Lietuvos Respublikos. Net ir tuo atveju, jeigu prekių užsienio rezidentai neišvežė iš Lietuvos Respublikos, UAB „Tanagra“ negali už tai atsakyti, kadangi bendrovė šiuo atveju atsako tik už muitinės procedūros vykdymą iki Lietuvos Respublikos sienos.

10II.

11Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12Teismas nustatė, kad pareiškėjas, vykdantis variklinių transporto priemonių atsarginių dalių ir pagalbinių reikmenų pardavimą, nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2001 m. spalio 30 d. ir nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2002 m. rugsėjo 30 d. pateikė muitinės deklaracijas, kuriose nurodė, kad pardavė prekių (įvairių automobilių detalių, dalių) už 4 635 548,91 Lt sumą. Nurodytoms eksportuotoms prekėms Bendrovė pritaikė nulinį PVM tarifą. Vilniaus AVMI konstatavo, kad Bendrovės pateiktose muitinės deklaracijose nurodyti duomenys yra neteisingi, o, sprendžiant klausimą dėl PVM tarifo taikymo, yra svarbus ne tik prekių išvežimo iš Lietuvos faktas, bet ir teisinga informacija apie užsienio rezidentą bei eksportuotas prekes.

13Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM Įstatymas) 25 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2, 5 ir 7 dalimis (2000 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. VIII-2060 redakcija), 41 straipsnio 1 dalimi (2002 m. kovo 5 d. įstatymo redakcija Nr. IX-751, įsigaliojusi nuo 2002 m. liepos 1 d.), 56 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis. Konstatavo, kad pareiškėjo pateiktose muitinės deklaracijose nurodyta informacija apie išsiųstas prekes, apie užsienio valstybės rezidentus, palyginus su gautąja iš oficialiųjų Rusijos, Latvijos, Baltarusijos institucijų, yra prieštaringa, kelianti pagrįstų abejonių dėl prekių eksporto fakto, todėl, vadovaujantis PVM Įstatymo nuostatomis, Bendrovei pagrįstai kilo pareiga įrodyti tokios mokesčių administratoriaus turimos informacijos nepatikimumą, o to neįrodžius – nuo šių prekių apskaičiuoti ir sumokėti 18 proc. dydžio PVM.

14Teismas nurodė, kad Bendrovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių iš oficialiųjų Rusijos, Latvijos, Baltarusijos institucijų mokesčių administratoriaus gautos informacijos nepatikimumą. Teismas laikė nepagrįstu pareiškėjo teiginį, kad nurodymas taikyti ekonomines sankcijas yra neteisėtas, net ir tuo atveju, jeigu prekių užsienio rezidentai neišvežė iš Lietuvos, nes Bendrovė negali už tai atsakyti, ji šiuo atveju atsako tik už muitinės procedūros vykdymą iki Lietuvos sienos. Teismas atleidimo nuo baudos (delspinigių) pagrindą siejo tik su tokiomis nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, dėl kurių jis neturėjo galimybės deklaruoti, apskaičiuoti bei sumokėti gautų mokesčių. Tačiau UAB „Tanagra“ pati apskaičiavo PVM bei turėjo pakankamai laiko pateikti mokesčių administratoriui papildomus dokumentus, patvirtinančius prekių eksporto faktą.

15III.

16Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. birželio 19 d. nutartimi atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą.

17Teismas nustatė, kad pareiškėjas UAB „Tanagra“ inicijavo teismo procesą, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus sprendimu dėl eksportuojamų prekių į Latvijos Respubliką, Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją apmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu. Pareiškėjo nuomone, jis pagrįstai eksportuotoms prekėms taikė 0 proc. tarifą, kadangi pateikė visus teisės aktuose numatytus dokumentus apie prekių išgabenimą iš Lietuvos Respublikos, be to, duomenys apie užsienio rezidentus, pateikti muitinės deklaracijoje, visiškai sutampa su realiais užsienio rezidentų duomenimis.

18Teismas vadovavosi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi (2000 m. spalio 17 d. įstatymo Nr. VIII-2060 redakcija (įsigaliojo 2001 m. sausio 1 d.), galiojusi iki 2002 m. liepos 1 d.), 2, 5, 7 dalimis, 41 straipsnio 1 dalimi (2002 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX-751 redakcija (įsigaliojo 2002 m. liepos 1 d.), galiojusi iki 2004 m. gegužės 1 d.), 56 straipsnio (2002 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX-751 redakcija (įsigaliojo 2002 m. liepos 1 d.), galiojusi iki 2004 m. gegužės 1 d.) 1, 4, 5 dalimis. Pažymėjo, jog pagal tuo metu galiojusio PVM Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatas prekių tiekimo ir paslaugų teikimo atvejais, nenurodytais šio straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse bei šio įstatymo IV skyriuje, taikomas standartinis PVM tarifas. Nulinis PVM tarifas yra išimtis, todėl įstatyme nustatyta mokesčio mokėtojo pareiga įrodyti, kad jam turi būti taikoma išimtis. Tai yra pagrindinė įrodinėjimo taisyklė, kuria vadovaujamasi sprendžiant dėl 0 proc. tarifo. Papildomos taisyklės yra numatytos PVM Įstatymo 56 straipsnio 1 ir 4 dalyse. Pareiškėjas, eksportuodamas prekes, pasinaudojo PVM Įstatyme numatyta galimybe taikyti nulinį PVM tarifą eksportuojamoms iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos prekėms. Vadovaujantis išdėstytomis PVM Įstatymo normomis, galiojusiomis tuo laikotarpiu, kai buvo vykdomos minėtos ūkinės operacijos, pareiškėjui kilo ir pareigos, t. y. jis privalėjo įrodyti, kad 0 proc. PVM tarifą taikė teisėtai ir pagrįstai, t. y. surinkti ir turėti įrodymus, pagrindžiančius prekių išgabenimo iš šalies teritorijos faktą. Pabrėžė, kad pareiga įrodyti 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumą tenka šį tarifą pritaikiusiam PVM mokėtojui, o, mokesčių administratoriui kilus abejonių dėl pateiktų įrodymų teisingumo, jis, savo ruožtu, gali rinkti papildomus duomenis, kurie galėtų paneigti mokesčių mokėtojo pateiktus įrodymus. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotais kriterijais, mokesčių mokėtojas, siekdamas įrodyti, ar prekės tikrai yra išvežamos iš šalies teritorijos, paprastai turėtų pateikti įrodymus, pradedant nuo dokumentų, susijusių su išvežimo procedūra, baigiant patvirtinimu apie rezidentą (tai gali būti prekių gabenimo dokumentai, transporto priemonių rūšių, kuriomis gabentos prekės, įvardijimas bei jų identifikaciniai duomenys, asmenų, kurie išgabeno prekes, identifikaciniai duomenys ir pan.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-62/2004, 2009 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-331/2009). Taigi pagrindinė sąlyga lengvatiniam nulinio PVM tarifo taikymui – realus konkretaus prekių kiekio eksportas. Muitinės kodekso 2 straipsnio 15 punkte (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo

19Nr. IX-624 redakcija) nurodyta, kad eksportas – tai prekių išvežimas iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos.

20Teismas nustatė, kad nors pareiškėjas ir surinko bei mokesčių administratoriui pateikė teisės aktų (Muitinės kodekso 161 str. 1 d., 162 str. 2 d., 2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX-624 redakcija) reikalaujamus dokumentus (eksporto deklaracijas), reikalingus tam, kad prekės galėtų būti pripažintos eksportuotomis, tačiau vien ši aplinkybė nelaikytina pakankama pripažinti faktą, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju elgėsi rūpestingai bei sąžiningai. Mokesčių administratoriaus sprendimas priimtas atsižvelgiant į mokesčių mokėtojo pateiktus įrodymus bei iš užsienio institucijų gautus duomenis, kuriuos, teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir įvertino.

21Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 9 d. nutartimi akcentavo būtinumą stabdyti mokestinio ginčo nagrinėjimą iki baudžiamojo proceso pasibaigimo. Baudžiamoji byla pasibaigė 2013 m. vasario 14 d. nutarimu nutraukus bylą suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio nuostatas, nutarimas nutraukti tyrimą neturi prejudicinės reikšmės, prejudicinę reikšmę turi tik apkaltinamasis įsiteisėjęs teismo nuosprendis. Nepriėmus apkaltinamojo nuosprendžio, baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai vertinami mokestiniame ginče.

22Teismas pažymėjo, jog mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta (šios aplinkybės skunduose teismui iš esmės nebuvo ginčijamos), kad pareiškėjas su prekių pirkėjais, esančiais Baltarusijos Respublikoje, Rusijos Federacijoje ir Latvijos Respublikoje, nebuvo sudaręs rašytinių pirkimo–pardavimo sutarčių; liudytojai D. Z. ir V. L. nurodė, kad dokumentus formino prašomi nenustatytų trečiųjų asmenų; liudytojas A. A. parodė, kad prekes pirkdavo ne tik sau; liudytojas A. Ž. parodė, kad ant kasos pajamų orderių parašai ne jo, kad į Latviją prekių nevežė; liudytojas A. A. parodė, kad kvitų šaknelių kopijose parašai yra ne jo, prekes pirkdavo savo reikmėms, niekam jų nepardavinėjo. Liudytojų parodymai patvirtina, kad 2001–2002 m. UAB „Tanagra“ atsakingi darbuotojai mokėjimo ir eksporto dokumentuose fiksavo duomenis, realiai neatitinkančius tikrovės. Užsakymus priimdavo telefonu, faksu, elektroniniu paštu, kontrahentas telefonu padiktuodavo savo duomenis, asmens dokumentų netikrindavo, įgaliojimų netikrindavo, apmokėti už prekes galėjo nebūtinai tas asmuo, kuris nurodytas sąskaitoje faktūroje, mokančio asmens duomenys nebuvo fiksuojami. Tiek iš Rusijos Federacijos, Latvijos ir Baltarusijos Respublikų institucijų pateiktų dokumentų, tiek iš apklaustų liudytojų parodymų matyti, kad eksporto deklaracijose nurodyti prekių gavėjai neigia sandorius su UAB „Tanagra“ ir neigia prekių įsigijimą, dokumentuose buvo įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, šie dokumentai buvo užpildyti formaliai, realiai prekės nurodytiems asmenims nebuvo išvežtos, dalis liudytojų nurodė, kad pirko Bendrovėje nedidelį kiekį detalių arba tik susiremontuodavo Bendrovės autoservise automobilius. Dauguma liudytojų parodė, kad mokėjimo dokumentuose parašai yra ne jų, pateiktuose dokumentuose ir sąrašuose nurodytų prekių neužsisakinėjo, dokumentuose nurodytos sumos neatitinka tikrovės. Taigi, nuosekliai vertindamas visus tiek baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-02189-04, tiek mokestinėje byloje

23Nr. 6.11-03(7-183)-1, tiek teismo administracinėje byloje esančius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad UAB „Tanagra“ neįrodė, jog eksporto deklaracijoje pateiktos prekės buvo išvežtos iš Lietuvos Respublikos teritorijos.

24Teismo nuomone, atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog nagrinėjamoje situacijoje, įvertinęs prekių pirkimo, atsiskaitymo ir gabenimo aplinkybes ir žinodamas, kad būtent jam teks pareiga įrodyti prekių išgabenimo iš šalies teritorijos faktą, pareiškėjas privalėjo imtis papildomų priemonių, kad įsitikintų, jog prekės buvo išgabentos į Baltarusijos Respubliką, Rusijos Federaciją, Latvijos Respubliką (pvz., iš pirkėjo pareikalauti raštiško patvirtinimo, kad prekės buvo gautos; kreiptis į Baltarusijos Respublikos, Rusijos Federacijos muitinę ar kitą kompetentingą instituciją dėl patvirtinimo, kad prekės buvo įvežtos į šalies teritoriją). Vien dokumentų apie prekių išvežimą turėjimas nėra pagrindas nagrinėjamu atveju pripažinti, jog mokestinė prievolė yra įvykdyta tinkamai.

25Teismo vertinimu, nepagrįsti yra apeliacinio skundo motyvai, kad baudžiamojoje byloje duoti liudytojų paaiškinimai paneigia mokesčių administratoriaus išvadas. Liudytojų paaiškinimai, duoti užsienio mokesčių administratoriams ir Lietuvos teisėsaugos institucijoms, skiriasi. Pareiškėjo tvirtinimu, būtinumą mokėti PVM patvirtina tik vieno liudytojo – S. K. paaiškinimai. Tačiau teismas pažymėjo, kad šio liudytojo Lietuvos teisėsaugos institucijoms nepavyko apklausti, buvo nustatyti jo asmens duomenų neatitikimai. Visų kitų liudytojų, kurie buvo apklausti Lietuvoje, paaiškinimai yra tam tikra prasme prieštaringi, tačiau minėtų liudytojų parodymai kartu su rašytiniais dokumentais iš esmės patvirtina, kad minėti asmenys nebuvo prekių importuotojai, nepirko tiek daug prekių iš UAB „Tanagra“, kiek yra nurodyta mokėjimo dokumentuose, kuriuose, minėtų asmenų tvirtinimu, yra ne jų parašai. Prekės buvo tik įforminamos tų asmenų vardu, tai buvo daroma bendradarbiaujant su UAB „Tanagra“ darbuotojais. Liudytojai davė skirtingus paaiškinimus užsienio mokesčių administratoriams ir Lietuvos teisėsaugos institucijoms. Liudytojai S. Š., V. S., D. Z., Y. M., A. A., A. P. ir kt. ikiteisminio tyrimo pradžioje nurodė, kad jie iš UAB „Tanagra“ pirko automobilių atsargines detales už tokią sumą, kuri yra nurodyta šių liudytojų vardu išrašytose sąskaitose faktūrose, tačiau apklausiami vėliau, 2005–2007 m., jie paneigė savo paaiškinimus ir jau tvirtino, kad prekės buvo tik forminamos jų vardu. Tai, kad minėti asmenys savo valstybių mokesčių administratoriams davė tokius paaiškinimus, galbūt siekdami išvengti mokesčių mokėjimo, nepaneigia visų minėtų išvadų, kad pagal Lietuvos Respublikos teisę UAB „Tanagra“ prekių eksportas negali būti laikomas tokiu veiksmu ir apmokestintas 0 proc. tarifu. Taigi šie duomenys paneigia eksporto dokumentų duomenis, kad prekės buvo eksportuotos dokumentuose nurodytiems asmenims, duomenys apie užsienio valstybių rezidentus neatitinka eksportuotojo pateiktos informacijos. Nustačius minėtus eksporto dokumentų neatitikimus, atsirado pagrindas prekes apmokestinti standartiniu PVM tarifu.

26Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, vykdydamas prekių tiekimą į Baltarusijos Respubliką, Rusijos Federaciją ir Latvijos Respubliką, nesidomėjo savo veiklos komercinių partnerių tikrosiomis tapatybėmis ir nesiėmė būtinų priemonių, jog užtikrintų, kad tiekiamos prekės objektyviai būtų išgabentos iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos bei pasiektų konkretų jų gavėją kitoje šalyje. Dėl šių priežasčių teismas konstatavo, jog būtent paties pareiškėjo veiksmai bei neveikimas (jo pasirinktas elgesio modelis) sąlygojo tai, kad buvo pažeistos PVM Įstatyme įtvirtintos sąlygos, kurioms esant eksportuojamoms iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos prekėms galėjo būti taikomas nulinis PVM tarifas.

27Teismas nusprendė, kad mokesčių administratoriaus 2004 m. sausio 13 d. sprendime padarytos išvados nebuvo paneigtos baudžiamosios bylos dokumentais, yra patvirtintos, todėl naikinti mokesčių administratoriaus sprendimų nėra jokio pagrindo.

28Teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrįstai deklaruotoms eksporto prekėms pritaikė 0 proc. PVM tarifą, todėl jam pagrįstai buvo apskaičiuotas mokėtinas PVM. Pabrėžė, jog, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teismas, papildomai patikrinęs bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritarė žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

29Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiami Vilniaus AVMI, VMI ir MGK sprendimai yra teisėti, todėl nėra jokio pagrindo juos keisti ar naikinti. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

30IV.

31Pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 13 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A602-1547/2014, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

321. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priimant 2014 m. birželio 19 d. nutartį buvo padaryta esminių materialinės teisės normų pažeidimų, kurie turėjo įtakos neteisėtam teismo sprendimui priimti. Teismas pažeidė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 25 straipsnio nuostatas (2000 m. spalio 17 d. redakcija, galiojusi nuo 2001 m. sausio 1 d.), taip pat nepagrįstai ir netinkamai taikė šio įstatymo 56 straipsnio nuostatas (2002 m. kovo 5 d. redakcija, galiojusi nuo 2002 m. liepos 1 d.), t. y. šioje byloje netinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias 0 procentų dydžio PVM taikymą, tokio PVM tarifo taikymo pagrįstumo įrodinėjimą, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą lex retro non agit principą.

332. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartimi buvo neužtikrintas vienodos administracinių teismų praktikos formavimas – buvo nukrypta nuo vienodos administracinių teismų praktikos, suformuotos analogiško ratio decidendi bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-501/2002; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-75/2003). Vieninteliu reikiamu įrodymu, pagrindžiančiu prekių eksportavimą iš Lietuvos Respublikos teritorijos, buvo eksporto deklaracija. Tai, kad eksporto deklaracijos nėra pakankamas įrodymas – tariamai reikalingi dar papildomi dokumentai, inter alia duomenys, patvirtinantys ne tik prekių išvežimą iš Lietuvos, bet ir gavimą užsienio valstybėse, akivaizdžiai prieštarauja suformuotai praktikai. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A6-62/2004, 2009 m. kovo 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A438-331/2009 pateikiamais išaiškinimais pagal naująją PVM Įstatymo redakciją.

34Teisėjų kolegija

konstatuoja:

35V.

36Prašymas atmestinas.

37Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais,

38griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

39Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus (IV t., b. l. 1–9).

40Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas

41jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, o pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

42Prašydamas atnaujinti procesą šiais ABTĮ įtvirtintais pagrindais, suinteresuotas asmuo turi pateikti juos pagrindžiančius įrodymus, t. y. dėl padaryto akivaizdaus esminio materialinės

43teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą, ir būtinybės užtikrinti teismų praktikos vienodumą. Pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė. Jo subjektyvus nesutikimas su materialinės teisės normų taikymu ir pateiktas teisės normų bei teismų praktikos interpretavimas savaime negali būti siejama su paminėtais proceso atnaujinimo pagrindais pagal jų taikymo prasmę.

44Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar pareiškėjo mokesčių administratoriui pateikti įrodymai patvirtino faktą, jog nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2001 m. spalio 30 d. ir nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2002 m. rugsėjo 30 d. parduotos prekės, kurios buvo apmokestintos taikant 0 procentų PVM tarifą, buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos į Latvijos Respubliką, Baltarusijos Respubliką ir Rusijos Federaciją. Svarbu yra pastebėti, kad Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (tiek senoji redakcija, galiojusi iki 2002 m. liepos 1 d. (25 str. 1 d. 1 p.), tiek naujoji redakcija, įsigaliojusi nuo 2002 m. liepos 1 d. (41 str. 1 d.)) nustatė 0 procentų PVM tarifą eksportuotoms prekėms apmokestinti. Esminė sąlyga šiam lengvatiniam tarifui taikyti – realus prekių eksportas, t. y. išvežimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Jei prekės nėra realiai eksportuotos, joms negali būti taikomas nulinis pridėtinės vertės mokesčio tarifas. Šiai aplinkybei nustatyti būtina analizuoti faktines bylos aplinkybes ir atlikti įrodymų vertinimą. Įrodymai administracinėje byloje yra vertinami pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas įrodymų įvertinimo taisykles. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad UAB „Tanagra“ neįrodė, jog eksporto deklaracijose pateiktos prekės buvo išvežtos

45iš Lietuvos Respublikos teritorijos. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus.

46Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

47Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

48Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A602-1547/2014 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Tanagra“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

49Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus... 5. Nesutikdama su šiuo Sprendimu, UAB „Tanagra“ 2004 m. vasario 10 d.... 6. Inspekcija 2004 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. 69-175 patvirtino Vilniaus... 7. Pareiškėjas 2004 m. gegužės 11 d. kreipėsi į Mokestinių ginčų... 8. Pareiškėjas UAB „Tanagra“ skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos... 9. Pareiškėjas paaiškino, kad mokesčių administratorius nurodė sumokėti į... 10. II.... 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 30 d. sprendimu... 12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, vykdantis variklinių transporto... 13. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo... 14. Teismas nurodė, kad Bendrovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių iš... 15. III.... 16. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. birželio 19 d. nutartimi... 17. Teismas nustatė, kad pareiškėjas UAB „Tanagra“ inicijavo teismo... 18. Teismas vadovavosi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 25 straipsnio 1... 19. Nr. IX-624 redakcija) nurodyta, kad eksportas – tai prekių išvežimas iš... 20. Teismas nustatė, kad nors pareiškėjas ir surinko bei mokesčių... 21. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m.... 22. Teismas pažymėjo, jog mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta (šios... 23. Nr. 6.11-03(7-183)-1, tiek teismo administracinėje byloje esančius įrodymus,... 24. Teismo nuomone, atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog nagrinėjamoje... 25. Teismo vertinimu, nepagrįsti yra apeliacinio skundo motyvai, kad... 26. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, vykdydamas prekių tiekimą į... 27. Teismas nusprendė, kad mokesčių administratoriaus 2004 m. sausio 13 d.... 28. Teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu,... 29. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiami Vilniaus AVMI,... 30. IV.... 31. Pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 13 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam... 32. 1. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priimant 2014 m. birželio 19... 33. 2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d.... 34. Teisėjų kolegija... 35. V.... 36. Prašymas atmestinas.... 37. Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais... 38. griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo... 39. Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10... 40. Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10... 41. jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą,... 42. Prašydamas atnaujinti procesą šiais ABTĮ įtvirtintais pagrindais,... 43. teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo... 44. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar pareiškėjo... 45. iš Lietuvos Respublikos teritorijos. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato... 46. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad pareiškėjo... 47. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1... 48. Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A602-1547/2014... 49. Nutartis neskundžiama....