Byla 2S-1913-555/2011
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Tamašausko, kolegijos teisėjų Evaldo Burzdiko, Jolitos Cirulienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Kauno miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 17 d. nutarties, kuria atmestas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

2Kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

Nustatė

3civilinėje byloje pagal ieškovo Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl savavališkos statybos akto ir reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius, ieškovas prašo panaikinti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2010-10-29 Savavališkos statybos aktą Nr. SSA-20-101029-00068 bei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2010-10-29 Reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-20-101029-00026, taip pat pateikė prašymą teismui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t.y. sustabdyti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2010-10-29 Savavališkos statybos akto Nr. SSA-20-101029-00068, bei 2010-10-29 Reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-20-101029-00026 galiojimą iki įsiteisės sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2592-568/2011.

4Kauno miesto apylinkės teismas 2011-05-19 nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino.

5Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė teismui atskirąjį skundą dėl teismo 2011-05-19 nutarties, kuriuo prašė panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011-05-19 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Nurodė, kad nei prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nei skundžiamoje Kauno miesto apylinkės teismo nutartyje nėra nei vieno pagrįsto argumento, kaip teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu, teismui nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių. Juo labiau, su pateiktu ieškovės Kauno miesto savivaldybės prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nėra pateikti jokie įrodymai patvirtinantys prašymo pagrįstumą. Pažymėjo, kad būtent Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatos numato savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūrą, ir šios nuostatos nenumato galimybės Inspekcijai be atitinkamo teismo sprendimo griauti savavališkai pastatytus statinius. Teigia, kad iš Statybos įstatymo nuostatų akivaizdu, kad tik Inspekcijai pareiškus ieškinį teisme, teismas išnagrinėjęs bylą nuspręs dėl taikytino savavališkos statybos padarinių šalinimo būdo. Tuo tarpu ginčijama nutartimi Kauno miesto apylinkės teismas, nesant jokių įrodymų ir pagrįstų argumentų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, apribojo Inspekcijos teisę įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo (CPK 5 straipsnio 3 dalis). Be to, tokios laikinosios apsaugos priemonės kaip priimto sprendimo galiojimo sustabdymas CPK 145 straipsnis nenumato.

6Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. birželio 17 d. nutartimi atskirąjį skundą tenkino, panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2011-05-19 nutartį ir klausimą išsprendė iš esmės. atmetė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismas su atskirajame skunde nurodytais motyvais iš esmės sutiko, ir atsižvelgiant į tai, kad 2011-05-19 nutartimi taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė ekonomiškumo principą, ieškovo ir atsakovo interesų ir procesinių poveikio priemonių pusiausvyrą, šalių lygiateisiškumą, prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones sąžiningumą ir protingumą bei šių priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams, ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

7Atskiruoju skundu ieškovas Kauno miesto savivaldybė prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartį ir palikti galioti 2011 m. gegužės 19 d. nutartį. Nurodo, kad ginčijamais administraciniais aktais Kauno miesto savivaldybė buvo įpareigota ne vėliau kaip iki 2011-04-30 savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius, taigi teismui netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir nesustabdžius ginčijamų administracinių aktų galiojimo, Kauno miesto savivaldybė privalėtų vykdyti ginčijamais administraciniais aktais nustatytus įpareigojimus, t.y. pašalinti savavališkos statybos padarinius nugriaunant pastatytus statinius, tuo tarpu nusprendus patenkinti Kauno miesto savivaldybės ieškinį, t.y. panaikinus ginčijamus administracinius aktus, o ginčo statiniams jau esant nugriautiems, nebūtų įmanoma konkrečiu atveju atkurti buvusios iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėties, t. y. atkurti pažeistų Kauno savivaldybės teisių ir teisėtų interesų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsnis), dėl ko Kauno miesto savivaldybei būtų padaryta didžiulė turtinė žala. Be to, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepažeidė ekonomiškumo principo, ieškovo ir atsakovo interesų ir procesinių poveikio priemonių pusiausvyros, šalių lygiateisiškumo, sąžiningumo ir protingumo, bei šių priemonių proporcingumo siekiamiems tikslams, kadangi netaikius laikinųjų apsaugos priemonių būtų pažeista proceso šalių interesų pusiausvyra, Kauno miesto savivaldybei privalant vykdyti ginčijamuose administraciniuose aktuose išdėstytus reikalavimus, o šiuos reikalavimus įvykdžius, laikytina, kad ginčas išsispręstų iš esmės dar iki teismo sprendimo priėmimo, o nugriovus tariamai savavališkai pastatytus statinius, tai reikštų kad ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali tapti visiškai neįmanomas. Nurodo, kad nutartimi, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ginčas iš esmės nėra išsprendžiamas, todėl, atitinkamai nėra laikytina, kad šia nutartimi buvo apribotos atsakovo procesinės teisės pareikšti priešieškinį, ar kreiptis su atskiru ieškiniu dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo. Taip pat teigia, kad dėl atsakovo piktnaudžiavimo teisės aktais suteiktomis teisėmis (dėl tų pačių statinių statybos priimtas analogiškas savavalinės statybos aktas įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-09-06 sprendimu administracinėje byloje Nr. A822-1123/2010 jau buvo pripažintas neteisėtu), Kauno miesto savivaldybė patiria didžiules išlaidas, dėl to kenčia miesto įvaizdis, kadangi dažnai miesto ir miesto svečių lankomoje vietoje (Kauno pilis, Santaka, Kauno senamiestis ir pan.) nėra galimybės naudotis nauju, tinkamai įrengtu tualetu.

8Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas prašo atskirąjį skundą atmesti, teismo nutartį palikti nepakeistą.

9Atskirasis skundas atmestinas.

10Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

11Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas -užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.

12Nagrinėjamoje civilinėje byloje yra pareikštas ieškinys dėl savavališkos statybos akto ir reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius. Teismas 2011-05-19 nutartimi tenkino ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdė ginčo savavališkos statybos akto ir reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius galiojimą, 2011-06-17 nutartimi, sutikdamas su atsakovo atskiruoju skundu, teismas panaikino 2011-05-19 nutartį ir ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė, nurodydamas, jog teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones pažeidė ekonomiškumo principą, šalių lygiateisiškumą, šių priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Ieškovas su šiom teismo išvadom nesutinka.

13Statybos įstatymo 28 straipsnis reglamentuoja savavališkos statybos akto ir reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius surašymo bei vykdymo procedūrą. Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje nurodytiems reikalavimams įvykdyti nustatomas 6 mėnesių terminas, reikalavime nurodant, kad nurodytais atvejais asmuo turi teisę kreiptis į nurodytus statybą leidžiančius dokumentus išduodančius subjektus dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo. Šio įstatymo 28 straipsnio 5 dalis numato, kad, jeigu asmuo per nustatytą reikalavimo įvykdymo terminą gauna statybą leidžiantį dokumentą, šio dokumento teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją jis pateikia Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, kuri ne vėliau kaip per 3 darbo dienas panaikina asmeniui pateiktą reikalavimą. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Dėl reikalavimo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą. Tuo tarpu 6 dalis numato, kad jeigu asmuo per nustatytą reikalavimo įvykdymo terminą šio straipsnio nurodyto reikalavimo neįvykdo ar negauna statybą leidžiančio dokumento, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos dėl įpareigojimo vykdyti reikalavimą ne vėliau kaip per mėnesį nuo įpareigojimo termino pabaigos kreipiasi į teismą. Atsižvelgiant į Statybos įstatymo nuostatas, spręstina, kad tik Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos pareiškus ieškinį teisme, teismas turi pareigą nuspręsti dėl taikytino savavališkos statybos padarinių šalinimo būdo.

14Atsižvelgiant į nurodytas įstatymo nuostatas, teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apelianto argumentus, jog teismui netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir nesustabdžius ginčijamų administracinių aktų galiojimo, Kauno miesto savivaldybė privalėtų vykdyti ginčijamais administraciniais aktais nustatytus įpareigojimus t.y. pašalinti savavališkos statybos padarinius nugriaunant pastatytus statinius, dėl ko priėmus galimai palankų teismo sprendimą, nebūtų įmanoma atkurti buvusios iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėties.

15Pažymėtina, kad teismas 2011-05-11 teismo posėdžio metu suteikė atsakovui galimybę iki 2011-05-30 pasinaudoti Statybos įstatyme numatyta galimybe kreiptis į teismą dėl įpareigojimo vykdyti reikalavimą, t.y. pateikti priešieškinį dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, o 2011-05-19 nutartimi taikė ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

16Kolegija sutinka su ieškovo argumentais, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, tačiau pažymi, jog teismas turi įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nenustatytina aplinkybių, kad yra grėsmės, jog galimas palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, bei sprendžia, kad teismo taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas neatitiko siekiamiems tikslams.

17Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, teisingai įvertino byloje esančius duomenis ir padarė pagrįstas išvadas, tinkamai jas motyvavo, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Keisti ar naikinti šios nutarties atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių ieškovo atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

18Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

19Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai