Byla 1A-422-318-2012
Dėl Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 1702 str. 1 d. išteisintas, nepadarius jam veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių

1Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Pocienės, teisėjų Audronės Kartanienės, Pavelo Frolovo, sekretoriaujant Renatai Navickienei, Agnijai Lukoševič, dalyvaujant prokurorui Egidijui Šleiniui, gynėjui advokatui Jurij Binevič, išteisintajam A. P.,

2teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 1702 str. 1 d. išteisintas, nepadarius jam veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

3Išnagrinėjusi bylą, kolegija

Nustatė

4A. P. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2010 m. lapkričio 2 d. apie 09.30 val. UAB „Žinių radijas“ patalpose, esančiose Laisvės pr. Nr. 60, Vilniuje, tiesioginės radijo laidos „Raktas“ metu, turėdamas tikslą neigti ir šiurkščiai menkinti 1991 metų sausio 11-13 dienomis Lietuvos Respublikos teritorijoje SSRS vykdytos agresijos prieš Lietuvos Respublikos gyventojus metu padarytus labai sunkius ir sunkius nusikaltimus, tyčia, užgauliu ir įžeidžiančiu būdu viešai pareikšdamas: „o kas buvo sausio 13-ą prie bokšto? Ir kaip dabar aiškėja, saviškiai šaudė į savus“, neigė ir šiurkščiai menkino įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos teismų sprendimais ir Lietuvos Respublikos teisės aktais pripažintą 1991 metų SSRS agresijos prieš Lietuvos Respubliką faktą, jos metu SSRS įvykdytus labai sunkius ir sunkius nusikaltimus prieš Lietuvos Respublikos gyventojus, ir tokiu savo užgauliu ir įžeidžiančiu viešu pasisakymu įžeidė asmenų, žuvusių ir sužeistų kovoje dėl atkurtos Lietuvos Respublikos nepriklausomybės išsaugojimo, atminimą ir jų artimuosius, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 1702 str. 1 d.

5Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas 2012 m. sausio 18 d. nuosprendžiu A. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 1702 str. 1 d. išteisino nenustatęs, kad kaltinamasis padarė veiką, turinčią Lietuvos Respublikos BK 1702 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

6Tokį sprendimą motyvavo tuo, kad byloje nesurinkta įrodymų, galinčių patvirtinti, jog A. P. 2010 m. lapkričio 2 d. apie 09.30 val. UAB „Žinių radijas“ patalpose, esančiose Laisvės pr. 60, Vilniuje, tiesioginės radijo laidos „Raktas“ metu, viešai pareikšdamas: „o kas buvo sausio 13-ą prie bokšto? Ir kaip dabar aiškėja, saviškiai šaudė į savus“, neigė ir šiurkščiai menkino įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos teismų sprendimais ir Lietuvos Respublikos teisės aktais pripažintą 1991 metų SSRS agresijos prieš Lietuvos Respubliką faktą, neigė ir šiurkščiai menkino 1991 metų sausio 11-13 dienomis Lietuvos Respublikos teritorijoje SSRS vykdytos agresijos prieš Lietuvos Respublikos gyventojus metu įvykdytus labai sunkius ir sunkius nusikaltimus, įžeidė asmenų, žuvusių ir sužeistų kovoje dėl atkurtos Lietuvos Respublikos nepriklausomybės išsaugojimo atminimą ir jų artimuosius, nes iš jo kalbos turinio matyti, jog jis apie tai nieko neminėjo. Todėl, pirmos instancijos teismo manymu, jis negali būti atsakingas už nepasakytus teiginius.

7Be to teismas konstatavo, kad A. P. teiginys šioje laidoje „o kas buvo Sausio 13-tą prie, reiškias, prie bokšto? Ir kaip dabar aiškėja, saviškiai šaudė į savus“ yra jo nuomonė, tačiau žodis „aiškėja“ sudaro pagrindą išvadai, jog ta nuomonė A. P. jos pasakymo momentu nėra jo asmeninė ir galutinė, taigi ateities požiūriu gali paaiškėti, kad tokia nuomonė, jog saviškiai šaudė į savus gali nepasitvirtinti. Teismas konstatavo, kad A. P. nieko tyčia užgauliu ir įžeidžiančiu būdu neneigė ir nemenkino. Sakydamas žodžius „savi“ jis turėjo omenyje žmones, stovėjusius apačioje. Pasakymu, kad šaudė ne tik tarybiniai kariai, jis rėmėsi rašytiniais šaltiniais: K. knyga, A. B. interviu, rašytojo V. P. liudijimais knygoje „D. l.“, liudytojos D. R., kuri sakė mačiusi šūvius iš viršaus ir nuo kulkų smunkančius žmones, girdėjusi, kaip augaloti vyrai sakė žmonėms eiti tankų link, parodymais, taip pat Burokevičiaus byloje esančiomis liudytojų apklausomis, ekspertizių išvadomis, bei kitais jam žinomais šaltiniais. Todėl, teismo manymu, A. P. laidoje pasakyti žodžiai yra tik jo nuomonė, kurią jis turi teisę reikšti, vadovaujantis Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 10 straipsnio bei Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos 19 straipsnio pagrindu. A. P. nieko konkrečiai neapšmeižė, o tik pateikė kitų žmonių mintis. Kadangi jis išsakė kitų šaltinių mintis, negalima išvada, jog jis tuo įžeidė asmenų, žuvusių ir sužeistų kovoje dėl atkurtos Lietuvos Respublikos ir nepriklausomybės išsaugojimo atminimą ir jų artimuosius.

8Apeliaciniame skunde Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroras prašo Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 18 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: A. P. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 1702 str. 1 d., ir nuteisti laisvės atėmimu, bausmės vykdymą atidedant Lietuvos Respublikos BK 75 str. pagrindu.

9Apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, netinkamai taikė ir aiškino baudžiamuosius įstatymus, netinkamai įvertino įrodymus, todėl padaręs klaidingas išvadas, nepagrįstai A. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 1702 str. 1 d. išteisino.

10Prokuroras teigia, kad teismas neįvertino tos aplinkybės, kad A. P. yra suinteresuotas duoti sau palankius parodymus, todėl jo aiškinimas apie įvykio aplinkybes turėjo būti vertinamas kaip jo gynybos pozicija, nes A. P. laidoje išsakyti žodžiai dėl Sausio 13-osios įvykių negali būti laikomi kaip viešai išsakyta pastarojo nuomonė.

11Apelianto teigimu, iš byloje surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu surinktų įrodymų matyti, kad A. P. 2010 m. lapkričio 2 d. apie 09.30 val. UAB „Žinių radijas“ patalpose, esančiose Laisvės pr. 60, Vilniuje, tiesioginės radijo laidos „Raktas“ metu, viešai pareikšdamas: „O kas buvo sausio 13-ą prie bokšto? Ir kaip dabar aiškėja, saviškiai šaudė į savus“, kalbėjo apie 1991 metų sausio 11-13 dienomis Lietuvos Respublikos teritorijoje SSRS vykdytos agresijos prieš Lietuvos Respublikos gyventojus metu įvykdytus labai sunkius ir sunkius nusikaltimus. Tai ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu iš dalies pripažino ir pats kaltinamasis A. P., teigdamas, kad pareikšdamas „O kas buvo sausio 13-ą prie bokšto? Ir kaip dabar aiškėja, saviškiai šaudė į savus“ turėjo omenyje, jog šaudė ne tik tarybiniai kariai. Iš minėto A. P. pasisakymo turinio matyti, jog pastarasis teigia, kad į minią šaudė ir Sąjūdžio žmonės. Tokios pozicijos kaltinamasis A. P. nuosekliai laikėsi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio šios bylos nagrinėjimo metu.

12Apelianto manymu, A. P. kaltę taip pat patvirtina specialistės D. S. parodymai. Ji, būdama Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro docentė, parodė, kad duotos frazės „Ir kaip dabar aiškėja, saviškiai šaudė į savus“, pasakytos nustatytame kontekste („...juk minią kaip instrumentą Sąjūdis irgi naudojo. O kas buvo Sausio 13-ąją, reiškias, prie bokšto?“) gali būti paaiškintos dviem būdais – tai yra kolektyvinis subjektas, kuris skyla į dvi dalis, t.y. arba minia šaudė į minią, arba Sąjūdis šaudė į minią. Kitų interpretacijų šis teiginys nesiūlo. „Juk“ yra toks žodis, kuris pabrėžia kalbančiojo poziciją ir tai leidžia teigti, jog minėtas A. P. pasisakymas yra labai aiškiai suformuluotas teiginys (t. 4, b.l. 240-241).

13Tuo pačiu apeliantas pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas 1999-08-23 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2 1999 m. pateikė 1991 metų sausio 13 d. įvykių ir faktų aprašymą bei jų teisinį įvertinimą. Vėlesni teismų sprendimai – Lietuvos apeliacinio teismo 2001-02-20 nutartis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-12-28 nutartis (su nereikšmingomis išimtimis) iš esmės patvirtino Vilniaus apygardos teismo minėtame nuosprendyje nustatytų faktų teisingumą ir jų teisinį įvertinimą. Minėtas Vilniaus apygardos teismo 1999-08-23 nuosprendis nepakeistas ir nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka. Šios aplinkybės kaltinamajam A. P. buvo žinomos, ką pastarasis pripažino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos teisminio nagrinėjimo metu.

14Apelianto nuomone, apylinkės teismo išvada, jog A. P. nuomonė nėra asmeninė ir galutinė, yra nepagrįsta. Tiesioginės radijo laidos „Raktas“ metu kaltinamojo A. P. viešai pareikštas minėtas teiginys neapibrėžtam asmenų ratui, išreiškė neigiamą, niekinantį ir žeminantį kaltinamojo požiūrį į asmenis, žuvusius ir sužeistus kovoje dėl atkurtos Lietuvos Respublikos nepriklausomybės išsaugojimo, jų atminimą.

15Teismo posėdyje prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, A. P. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 1702 str. 1 d., nes jam inkriminuoti veiksmai sudaro šio nusikaltimo sudėtį.

16Išteisintasis A. P. ir jo gynėjas prašė Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

17Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2012 m. sausio 18 d. nuosprendis naikintinas Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 2 d. pagrindu, nes teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nuostatas, dėl A. P. kaltės padarė išvadas, kurios nepagrįstos visapusišku ištirtų įrodymų ir faktinių įvykio aplinkybių vertinimu. Šis pažeidimas sąlygojo nepagrįsto ir neteisėto išteisinamojo nuosprendžio priėmimą.

18A. P. patvirtino, jog 2010 m. lapkričio 2 d. „Žinių radijas“ laidoje „Raktas“ jis pasakė frazę: „o kas buvo Sausio 13-ąją prie bokšto? Ir kaip dabar aiškėja, saviškiai šaudė į savus“. Sakydamas šią frazę, jis vadovavosi ir rėmėsi tiek pažįstamų žmonių turima informacija, tiek įvykių prie bokšto liudininkais ir dalyviais, tiek ir oficialiai prieinamais ir visiems žinomais šaltiniais: Vilniaus apygardos teismo 1999-08-23 nuosprendžiu, A. B. 2000 m. interviu laikraščiams „Lietuvos žinios“ ir „Obzor“, V. P., A. P., J. K. knygomis, Sausio 13-osios liudininkų J. L. ir D. R. pasakojimais. A. P. teigimu, sakydamas, kad „saviškiai šaudė į savus“, turėjo omenyje, kad į žmones apačioje, aplink bokštą šaudė žmonės, kurie buvo ant stogų, pačiame bokšte. Tai pasakydamas, jis neturėjo tikslo užgauti ir menkinti asmenų, žuvusių ar sužeistų tą naktį, atminimą ar jų artimuosius. Taip pat jis neneigė ir šiurkščiai nemenkino tą naktį įvykdytų sunkių ir labai sunkių nusikaltimų.

19Liudytojas A. M. parodė, kad 2010 metų lapkričio mėnesį dalyvavo „Žinių radijas“ laidoje „Raktas“, kurioje, palietus Sausio 13-osios temą, A. P. pasakė, kad prie televizijos bokšto saviškiai šaudė į savus. Neužilgo po minėto A. P. pasisakymo buvo padaryta reklaminė pertraukėlė, kurios metu A. P. toliau pratęsė šią mintį, aiškindamas, jog yra daugybė faktų, daugybė liudininkų, daug visko yra surašyta ir kad jis nieko neišsigalvoja. A. M. parodė, kad jis suprato, jog minėtas A. P. pasisakymas „prie bokšto saviškiai šaudė į savus“ nebuvo impulsyvus pareiškimas, o buvo A. P. pozicija, įsitikinimas, remiantis nežinia iš kur gauta informacija, kurios patikimumu A. P. neabejoja.

20Liudytojas A. A. parodė, kad 2010 m. lapkričio 2 d. dalyvavo UAB „Žinių radijas“ laidoje „Raktas“, kurioje pokalbio metu A. P. pasakė, kad Sausio 13-osios įvykių metu prie bokšto savi šaudė į savus. Iš A. P. pasisakymo jis suprato, jog pastarasis turėjo omenyje, kad lietuviai šaudė į lietuvius, kad bokšto ir Nepriklausomybės gynėjai vykdė provokacijas. Laidos tęsinio metu daugiau ši tema nebuvo paliesta.

21Liudytojas K. M. parodė, kad 2010 metų lapkričio mėnesį išgirdęs iš kolegės V. A.-Abramikienės apie A. P. pasisakymus radijo laidoje, perklausęs laidos stenogramą, kreipėsi su pareiškimu į Generalinį prokurorą, kadangi minėtais pasisakymais A. P. falsifikavo Sausio 13-osios įvykius, šiurkščiai, užgauliai įžeidė žuvusiųjų bei sužeistųjų atminimą.

22Liudytojas V. T. parodė, kad plačiai informacijos priemonėse pasklidę A. P. žodžiai, kad „saviškiai šaudė į savus“, visų pirma įžeidžia jį, jo bendradarbius, budėjusius Sausio 13-osios naktį Radijo pastate, Konarskio gatvėje, kuomet tarybiniai kariai – desantininkai, negalėdami įsiveržti pro uždarytas pastato duris į pastatą paleido šūvius į langus, virš jų galvų. Išdaužę langus, jie įsiveržė į pastatą ir smurtu – smūgiuojant automato buožėmis išvarė iš pastato. Šis A. P. melas taip pat įžeidžia, pažemina tiek žuvusius prie Radijo televizijos pastato, Konarskio g., tiek žuvusius prie televizijos bokšto, bei jų artimuosius, šių asmenų atminimą. Todėl V. T., sužinojęs, jog Vilniaus m. apylinkės prokuratūroje atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl šių A. P. pasakytų žodžių, pats kreipėsi į prokuratūrą norėdamas, jog būtų sustabdytas skleidžiamas melas, istorijos iškraipymas ir gynėjų bei žuvusiųjų asmenų atminimo menkinimas.

23UAB „Žinių radijas“ 2011 m. sausio 3 d. raštu Nr.ll-R/001 nurodyta, kad „Žinių radijo“ 2010 m. lapkričio 2 d. tiesioginėje laidoje „Raktas“ dalyvavo politikos apžvalgininkas A. M., organizacijos „Zonta International“ Vilniaus klubo prezidentė R. T. ir Socialistinio liaudies fronto pirmininkas A. P.. UAB „Žinių radijas“ šiuo raštu taip pat pateikė minėtos radijo laidos audio įrašą ir pokalbių išklotines. (t. 1, b.l. 28).

24Kompaktinio disko 2011 m. sausio 4 d. apžiūros protokole nurodyta, kad apžiūrimame kompaktiniame diske yra katalogas „20110104“, kuriame yra trys failai su radijo laidos „Raktas“ įrašu. Apžiūros metu padaryta dalinė radijo laidos „Raktas“ stenograma, iš kurios matyti, jog A. P. 2010 m. lapkričio 2 d. tiesioginės radijo laidos „Raktas“ metu pareiškė „O kas buvo sausio 13-ą prie bokšto? Ir kaip dabar aiškėja, saviškiai šaudė į savus“ (t. 1, b.l. 29-40).

25Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresniosios mokslo darbuotojos, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto A.J.Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro docentė, daktarė D. S. duotame frazės „Ir kaip dabar aiškėja, saviškiai šaudė į savus“ ir jos konteksto („...juk minią kaip instrumentą Sąjūdis irgi naudojo. O kas buvo Sausio 13-ąją reiškias, prie bokšto?“) semiotiniame paaiškinime nurodė, kad frazės „saviškiai šaudė į savus“ kontekstas siūlo dvi kolektyvinio subjekto interpretacijas. Viena vertus, tai minia, 1991 m. sausio 13-ąją budėjusi prie televizijos bokšto, kita vertus, kolektyvinis – Sąjūdis ir minia šaudė į savus. Ši kolektyvinio subjekto, kaip apimančio minią ir Sąjūdį, samprata frazę „saviškiai šaudė į savus“ patikslina ir leidžia interpretuoti taip: aktyvioji kolektyvinio subjekto dalis naudojo veiksmus („šaudė“), nukreiptus prieš pasyviąją kolektyvinio subjekto dalį. Frazės dalis „Ir kaip dabar aiškėja“ rodo frazės autoriaus santykį su toliau sakomu tekstu. Viena vertus, ji nuasmeninta (ne man aišku, o aiškėja iš kažko), kita vertus, netiesiogiai implikuoja kažkokius, su kalbančiuoju subjektu tiesiogiai nesusijusius, informacijos šaltinius. Tačiau šios frazės kontekstas („Žiūrėkite, kaip prasidėjo, ne, tai palaukite, juk minią kaip instrumentą Sąjūdis irgi naudojo“) rodo jau asmeninę kalbančiojo poziciją. (t. 1, b.l. 43-44).

26Vilniaus apygardos teismo 1999-08-23 nuosprendžiu konstatuota, kad 1991 m. naktį iš sausio12 į 13 dieną TSRS ginkluotos pajėgos užgrobė Radijo ir televizijos komiteto pastatus, Televizijos bokštą ir tyčia sunkinančiomis aplinkybėmis nužudė jų gynėjus. Nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, vaizdo ir garso įrašais, daiktiniais bei rašytiniais įrodymais, ekspertizių išvadomis nustatyta, kad užimant minėtus objektus betarpiškai dalyvavo ir smurtą prieš nukentėjusiuosius vartojo TSRS Vidaus reikalų ministerijos, Valstybės saugumo komiteto, Gynybos ministerijos padalinių ginkluoti kariškiai bei Lietuvos Respublikoje veikusios antivalstybinės organizacijos LKP (TSKP) CK vadovų ir kariškių pasiųsti draugovininkai, kurie naudojo sunkiąją karinę techniką, šaudė tankų pabūklais, koviniais šoviniais (tame tarpe ir su trasuojančiomis kulkomis) iš automatų, sprogdino sprogstamuosius užtaisus, tokiu būdu žudydami ir žalodami beginklius Nepriklausomybės gynėjus.

27Šiame nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai paneigta teisiamųjų bei kai kurių liudytojų kariškių kelta versija, jog Sausio 13-ąją į Televizijos bokšto pusę nuo šalia esančių stogų šaudė civiliai apsirengę asmenys. Teismas jų parodymus įvertino kaip propogandinius teiginius pateisinti savo ir kitų kariškių veiksmus prieš beginklius žmones, nes jų tokie parodymai prieštarauja net kitų apklaustų kariškių parodymams, teisiamojo posėdžio metu pagarsinto audiokasetės Nr. 23 įrašo turiniui, byloje apklaustų nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymams, įvykio vietos apžiūros protokolams, kuriuose užfiksuota, jog, apžiūrint gyvenamųjų namų stogus, jokių šaudymo nuo jų pėdsakų nerasta (t. 2, b.l. 128-130), Sausio 13-osios naktį ant gyvenamųjų namų stogų buvo užsienio ir Lietuvos žurnalistai, filmavę įvykius. Taigi nuosprendyje konstatuota, kad baudžiamojoje byloje Nr. Nr. 1-2/99 ištirti įrodymai – nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, teismo medicinos ekspertizės aktų išvados apie kulkų trajektorijas kūnuose nesuteikia pagrindo abejoti, jog žuvusieji buvo nušauti SSRS kariškių.

28Vilniaus apygardos teismo 1999-08-23 nuosprendis Lietuvos apeliacinio teismo 2001-02-20 nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-12-28 nutartimi paliktas galioti.

29Liudytojas A. B. paaiškino, kad jis 2000-05-19 raštu, adresuotu Lietuvos Respublikos prokuratūrai, paneigė nuolat žiniasklaidoje pasirodančius, jam priskiriamus teiginius, esą Krašto apsaugos departamentas ir jo tarnybos atliko provokacinius veiksmus ir naudojo šaunamąjį ginklą 1991 metų sausio 11-14 dienų periode. Papildomai jis parodė, kad, žinodamas SSRS karinių pajėgų ir specialiųjų tarnybų pasirengimus perimti valdžią Lietuvos Respublikoje, o taip pat jų pasirengimą panaudoti jėgą ir šaunamąjį ginklą, jis privalėjo numatyti ir prognozuoti galimus nuostolius ir aukas. Apie tai jis yra pateikęs visą reikalingą informaciją Laikinajai gynybos vadovybei. Gavus jos sutikimą, pagrindine valstybės gynybos strategija buvo piliečių neginkluoto, nesmurtinio pasipriešinimo akcijų organizavimas, panaudojant profesoriaus Gene Sharp suformuluotą pilietinės gynybos strategiją. Minima strategija numatė, jog karinės jėgos panaudojimas prieš civilius gyventojus dažniausiai baigiasi psichologinio pobūdžio krize panaudotų pajėgų tarpe. Žinodamas pasaulinę praktiką šioje srityje jis taip pat suvokė, jog pilietinio pasipriešinimo veiksmai gali susidurti su SSRS kariškių ginklo, karinės technikos ir kitokio smurto panaudojimo atvejais. Šiems atvejams buvo ruoštasi. Jis kaip valstybės gynybinių tarnybų vadovas atitinkamai instruktavo tiek savo tarnybos padalinius, tiek ir jiems talkinusią Vidaus reikalų ministeriją sveikatos apsaugos tarnybų politikus ir vadovus, civilinę gynybą ir panašiai. A. B. parodė, kad ginklo panaudojimas iš jiems pavaldžių tarnybų pusės būtų prieštaravęs jų interesams parodyti, jog tikrasis agresorius yra SSRS karinės pajėgos ir SSRS politinė vadovybė. Visi televizijos bokšto ir radijo-televizijos komiteto aplinkoje veikę Krašto apsaugos departamento darbuotojai buvo jo asmeniškai instruktuojami dėl veiksmų, kuriais turėjo būti tik fiksuojamas SSRS kariškių agresijos faktas. Jie ginklų neturėjo. Ginkluotas pasipriešinimas buvo numatytas vieninteliu atveju, t.y. SSRS kariškiams bandant įsiveržti į Lietuvos Respublikos Parlamentą, šiuo tikslu naudojant ginkluotą jėgą, tačiau to neįvyko ir ginkluoto pasipriešinimo nebuvo. Bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje, šie įrodymai pasitvirtino.

30Lietuvos Respublikos BK 1702 str. reglamentuoja, kad tam, kas viešai pritarė Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos teisės aktais arba įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos ar tarptautinių teismų sprendimais pripažintiems genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams, juos neigė ar šiurkščiai menkino, jeigu tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka, taip pat tas, kas viešai pritarė SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytai agresijai prieš Lietuvos Respubliką, SSRS ar nacistinės Vokietijos įvykdytiems Lietuvos Respublikos teritorijoje ar prieš Lietuvos Respublikos gyventojus genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams, arba 1990–1991 metais įvykdytiems kitiems agresiją prieš Lietuvos Respubliką vykdžiusių ar joje dalyvavusių asmenų labai sunkiems ar sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikai arba labai sunkiems nusikaltimams Lietuvos Respublikos gyventojams, juos neigė ar šiurkščiai menkino, jeigu tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka – yra tyčinis nusikaltimas, jo sudėtis formalioji.

31Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas pagal Lietuvos Respublikos BK 1702 str. 1 d. yra tyčinis nusikaltimas, kurio sudėtis formalioji, t.y., nereikalaujanti tam tikrų pasekmių atsiradimo.

32Pagal objektyviuosius požymius tai yra tyčiniai vieši veiksmai, padaryti užgauliu ir įžeidžiančiu būdu, kuriais siekiama paneigti, sumenkinti SSRS agresiją, jos metu padarytus sunkius ir labai sunkius nusikaltimus Lietuvos Respublikai ir nukentėjusiesiems.

33Tokiais veiksmais gali būti pasakyti žodžiai, kuriais tyčia siekiama iškreipti istorinius faktus, sumenkinti jų svarbą nepriklausomos valstybės atkūrimo procese, pažeidžiant viešąjį interesą.

34Bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme neabejotinai pasitvirtino, kad 2010 m. lapkričio 2 d., apie 09.30 val. UAB „Žinių radijas“ patalpose, esančiose Laisvės pr. Nr. 60, Vilniuje, tiesioginės radijo laidos „Raktas“ metu A. P., kalbėdamas apie 1991 m. sausio 11 d. – 13 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje SSRS vykdytą agresiją prieš Lietuvos Respubliką ir jos gyventojus viešai pareiškė: „O kas buvo sausio 13-ą prie bokšto? Ir kaip dabar aiškėja, saviškiai šaudė į savus“.

35Apylinkės teismas, vertindamas šį A. P. pasisakymą nepagrįstai konstatavo, jog tokiais savo žodžiais jis nieko nepasakė, kas šiurkščiai menkintų 1990-1991 m. SSRS įvykdytą agresiją prieš Lietuvos Respubliką ir joje dalyvavusių asmenų labai sunkius ir sunkius nusikaltimus Lietuvos Respublikai ir gyventojams.

36Nors A. P. savo pasisakyme nevartojo žodžių „agresija“, „aukos“ ir kt., tačiau, kolegijos manymu, kad suprasti, jog kaltinamasis menkino įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos teismų sprendimais ir Lietuvos Respublikos teisės aktais pripažintą 1991 metų SSRS agresijos prieš Lietuvos Respubliką faktą, jos metu įvykdytus labai sunkius ir sunkius nusikaltimus prieš Lietuvos Respublikos gyventojus ir tokiu savo užgauliu elgesiu – įžeidžiančiu viešu pasisakymu įžeidė asmenų, žuvusių ir sužeistų kovoje dėl atkurtos Lietuvos Respublikos nepriklausomybės išsaugojimo, atminimą ir jų artimuosius, nebūtina kalbėti baudžiamojo įstatymo dispozicijoje išdėstytais žodžiais. Reikia vertinti pasakytų sakinių prasmę, jų pasakymo tikslą ir aplinkybes, kuriomis tai buvo padaryta.

37A. P. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad jis 2010 m. lapkričio 2 d., apie 09.30 val. UAB „Žinių radijas“ patalpose, esančiose Laisvės pr. 60 Vilniuje, tiesioginės radijo laidos „Raktas“ metu pasisakė, kaip „S. l. f.“ vadovas, ir siekė, kad jo pasakytus žodžius išgirstų kuo platesnis visuomenės ratas. Tai rodo, kad įvykio metu siekė viešai paskleisti savo pasakytą informaciją.

38A. P. nurodė, kad pasakydamas šiuos žodžius, jis nebuvo įsitikinęs šios informacijos teisingumu, taip sakė, nes rėmėsi rašytojo V. P. knygoje „D. l.“ rastais duomenimis ir A. B. pasisakymais spaudoje, kurie patvirtino, kad A. B. ir V. L. vadovaujami žmonės į minią šaudė nuo namų stogų ir J. K. knyga. Jo manymu, šiems duomenims neprieštaravo ekspertizių išvados, aprašytos 1999 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje, kad sužalojimai nukentėjusiųjų kūnuose buvo padaryti šaunant iš viršaus, ir liudytojų J. L. bei D. R. parodymams, kurie aiškino, jog minėtų įvykių metu jie matė nuo stogų skriejančias kulkas ir smunkančius pašautus žmones.

39Vilniaus apygardos teismo 1999 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendžiu nustatyta, kad Lietuvos gyventojų kovos už nepriklausomybę metu SSRS kariai panaudojo agresiją beginklių žmonių atžvilgiu, taip padarydami sunkius ir labai sunkius nusikaltimus. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą Nr. 1-2/99, ištyrė visas 1991 metų įvykių aplinkybes patvirtinančius įrodymus, tame tarpe ir liudytojų parodymus, kurie tvirtino, kad matė šūvius iš viršaus bei ekspertų išvadas. Šiuos faktinius duomenis įvertino visų surinktų įrodymų kontekste ir konstatavo, jog tokie duomenys, kad ne SSRS kariai, o laisvės kovotojai šaudė vieni į kitus, neatitinka tikrovės.

40A. P. pripažino, jog jis šį nuosprendį analizavo, skaitė, citavo jo ištraukas. Taigi jam šiame dokumente nustatyti faktai ir aplinkybės buvo žinomi. Kita vertus, A. P., buvęs Lietuvos Respublikos Seimo narys, turintis aukštąjį išsilavinimą, kaip pats tvirtino, ne kartą gynęs savo teises teisėsaugos institucijose, todėl prieš skleisdamas jam pačiam abejotiną informaciją ir manydamas, kad jo paminėti liudytojai atskleidžia naujus, teismų nuosprendžiais neįvertintus duomenis, turėjo galimybę kreiptis į prokuratūrą, kad dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių Lietuvos Respublikos BPK 446 str. tvarka būtų atnaujinta baudžiamoji byla Nr. 1-2/99, tačiau to nepadarė.

41Pastarasis aiškino, kad, sakydamas, jog aiškėja, kad savi šaudė į savus, rėmėsi A. B. interviu, tačiau nurodė, kad perskaitęs tekstą, jis nesistengė išsiaiškinti su A. B., ar jo interviu atspausdinta informacija, iškreipianti nuosprendyje nustatytus istorinius faktus, atitinka tikrovę, nors tai padaryti galėjo. A. B. teisme paaiškino, kad, perskaitęs A. P. knygoje „J. B.“ ir J. K. knygoje „P. k. g.“ aprašytus interviu tekstus, nedelsiant viešai paskelbė, kad minėtuose rašytiniuose šaltiniuose buvo iškreipti jo pasakyti žodžiai.

42A. P. buvo žinoma, kad J. K. minėtu Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu yra nuteistas už tai, kad aktyviai dalyvavo antivalstybinės organizacijos – LKP/TSKP veikloje, kuria buvo siekiama sutrikdyti Lietuvos Respublikos Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu (Konstitucija) paremtą valstybinę ir visuomeninę tvarką, apriboti suverenios Lietuvos valstybės teises (galias) bei jėga nuversti teisėtai sudarytą Lietuvos valdžią, trukdant jai dirbti, bauginant valstybės gyventojus ir jiems grasinant. Nepaisant to, A. P. viešai išsakydamas, kad savi šaudė į savus, rėmėsi nuteistojo knygoje skleidžiama istorinius faktus tyčia iškreipiančia informacija, kuri, kaip patvirtino ir pats A. P., buvo grindžiama ištraukomis iš baudžiamosios bylos, kurioje, kaip žinia, tie duomenys buvo paneigti. Nors A. P. aiškino, kad V. P. jį patikino, jog jo knygoje „D. l.“ buvo remtasi tikrais faktais, tačiau išteisintasis suprato, kad ta knyga nėra publicistinė, todėl faktų aprašymuose neatmestini nukrypimai nuo tiesos, susiję su subjektyvaus asmeninio pobūdžio vertinimais. Šioje knygoje yra pateikta dvejopo pobūdžio informacija, tai yra duomenys apie iš tikrųjų vykusius tam tikro laikotarpio įvykius ir juose realiai dalyvavusius asmenis, kuriuos prisimena autorius, bei paties autoriaus nuomonė, kuomet jis pajuokiamai, šaržuotai tuos duomenis vaizduoja ir interpretuoja. Todėl A. P. jais remtis, kaip neabejotinais, esant pirmiau paminėtoms aplinkybėms, neturėjo jokio pagrindo.

43Taigi A. P. žinojo ir suprato, kad jo išvardinti šaltiniai negali būti vertinami kaip objektyvūs faktiniai duomenys, patvirtinantys jo viešai pasakytus žodžius: „O kas buvo sausio 13-ą prie bokšto? Ir kaip dabar aiškėja, saviškiai šaudė į savus“. Tam neprieštarauja ir paties išteisintojo aiškinimas, jog jis nebuvo įsitikinęs, kad tai, ką jis sako viešoje erdvėje, yra tiesa.

44Šios aplinkybės rodo, kad A. P. suprato, jog jo nurodyti šaltiniai, kuriais jis neva rėmėsi, yra neobjektyvūs, o jo skleidžiama informacija, paneigta Lietuvos teismų įsiteisėjusiais sprendimais, neatitinka tikrovės. Todėl apylinkės teismas neturėjo jokio pagrindo A. P. pasakytus žodžius vertinti kaip jo nuomonę, suformuotą jam žinomų šaltinių pagrindu, nes išteisintasis žinojo ir suprato, kad šiuose šaltiniuose esanti informacija prieštarauja objektyviems faktiniams duomenims. Žinomai tikrovės neatitinkančios informacijos, neigiančios tikrus faktus skleidimas, negali būti vertinamas kaip saviraiškos priemonė, reiškiant savo nuomonę.

45Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 33 d. nustatyta, kad nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Todėl kolegija konstatuoja, kad A. P. veiksmai, sakant: „O kas buvo sausio 13-ą prie bokšto? Ir kaip dabar aiškėja, saviškiai šaudė į savus“ turi būti vertintina ne kaip jo išsakyta subjektyvi nuomonė, bet kaip tyčia viešai visuomenei skleidžiama Lietuvos Respublikos teismų sprendimais paneigta, tikrovės neatitinkanti informacija, t.y., dezinformacija. Kolegija, vertindama pirmiau išdėstytas aplinkybes, kad A. P. turi aukštąjį išsilavinimą, buvęs Lietuvos Respublikos Seimo narys, aktyviai dalyvaujantis politiniame šalies gyvenime, daro išvadą, kad informaciją, kuri neatitiko tikrovės ir šiurkščiai menkino 1990-1991 metais SSRS Lietuvos teritorijoje įvykdytą agresiją prieš Lietuvos Respubliką ir joje dalyvavusių asmenų vykdytus labai sunkius ir sunkius nusikaltimus Lietuvos Respublikai ir jos gyventojams, jis skleidė tyčia, neabejotinai suvokdamas jos pobūdį ir tuo siekiamus tikslus – tikinti, kad ne SSRS 1990-1991 metais vykdė agresiją prieš Lietuvos Respubliką ir jos gyventojus, o patys kovotojai už laisvę, rengdami provokacijas, šaudydami į savus, padarė sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, kurių aukomis ir buvo nukentėjusieji. Taip veikdamas A. P. peržengė leistinas kritikos, politinės diskusijos ir saviraiškos ribas.

46Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis įtvirtina asmens saviraiškos laisvę, t. y. teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas. Tiek Konvencijoje, tiek Konstitucijoje nustatyta, kad tam tikrais atvejais saviraiškos laisvė gali būti apribota. Tokie apribojimai galimi tais atvejais, kai jie įtvirtinti įstatyme ir yra būtini, demokratinėje visuomenėje, siekiant tam tikrų tikslų – apsaugoti žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę ar ginti konstitucinę santvarką. Griežčiausia saviraiškos laisvės apribojimo forma – baudžiamoji atsakomybė už netinkamą jos įgyvendinimą, kuria siekiama apginti kitas dėl tokio įgyvendinimo pažeidžiamas žmogaus teises bei viešuosius interesus.

47Kaip jau minėta, išteisintasis A. P. yra politinės partijos vadovas, buvęs Seimo narys, turintis aukštąjį išsilavinimą, todėl teismas preziumuoja, kad pastarasis žino Lietuvos Respublikos valstybės įstatymus, politiškai orientuotas, pilnai suprato ir supranta, koks svarbus Lietuvos piliečiams buvo ir yra Lietuvos valstybės laisvės ir nepriklausomybės siekis, kova už tai ir nepriklausomos valstybės atkovojimas. Todėl pastarojo viešai pasakytus žodžius teismas vertina šiame nuosprendyje išdėstytų faktinių duomenų ir, jais remiantis, aptartų aplinkybių kontekste.

48Taigi visos šios aplinkybės patvirtina, kad A. P. tikslas buvo ne kalbėti apie tikrus to meto faktus, bet viešai šiurkščiai neigti ir sumenkinti 1991 metais SSRS agresiją prieš Lietuvos Respubliką, joje dalyvavusių SSRS kariškių vykdytus sunkius ir labai sunkius nusikaltimus Lietuvos gyventojams.

49Taigi visi šie faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir patvirtina, kad A. P. 2010 m. lapkričio 2 d., apie 09.30 val. UAB „Žinių radijas“ patalpose, esančiose Laisvės pr. Nr. 60 Vilniuje, tiesioginės radijo laidos „Raktas“ metu, turėdamas tikslą neigti ir šiurkščiai sumenkinti 1991 m. sausio 11 d. – 13 d. Lietuvos Respublikoje teritorijoje SSRS vykdytos agresijos prieš Lietuvos Respublikos gyventojus metu įvykdytus labai sunkius ir sunkius nusikaltimus, tyčia viešai pareikšdamas: „O kas buvo sausio 13-ą prie bokšto? Ir kaip dabar aiškėja, saviškiai šaudė į savus“, šiurkščiai neigė ir menkino teismų įsiteisėjusiais Lietuvos Respublikos teismų sprendimais ir Lietuvos Respublikos teisės aktais pripažintą 1991 metų SSRS agresijos prieš Lietuvos Respubliką faktą, jos metu įvykdytus labai sunkius ir sunkius nusikaltimus prieš Lietuvos Respublikos gyventojus ir tai jis darė viešu užgauliu ir įžeidžiančiu būdu. Kad šis būdas buvo įžeidžiantis ir užgaulus, patvirtina teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų: K. M., V. T. ir kitų parodymai, kad tokiu A. P. pareiškimu buvo įžeisti kovotojai už nepriklausomą Lietuvą ir žuvusiųjų šioje kovoje artimieji. Kaip žinoma, visuomenė atitinkamai pripažino ir įvertino minėtų asmenų garbingą elgesį, jų pasiaukojimą, žuvusieji ir kiti nukentėjusieji buvo apdovanoti valstybiniais apdovanojimais, jų vardais buvo pavadintos gatvės. Atitinkamai vertintina ir šių asmenų artimiausių giminių garbė. Todėl tokiu A. P. pasisakymu išreikštas viešas SSRS agresijos, jos metu vykdytų nusikaltimų šiurkštus neigimas ir menkinimas, tikinant, kad nužudytieji ir sužalotieji buvo ne minėtos agresijos, o laisvės kovotojų provokacijų aukomis, be jokios abejonės turi įžeidžiantį ir užgaulų, jų pasiaukojimo reikšmę menkinantį pobūdį.

50Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. 4 d. įtvirtinta konstitucine nuostata, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją yra nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Nustatant leistinos saviraiškos ribą, kurią peržengus valstybė gali reaguoti, taikydama sankcijas, labai svarbios yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos 10 bei 14 straipsnių nuostatos. Minėtos konvencijos 10 str. 2 d. yra nurodyta, kad naudojimasis saviraiškos laisve gali būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias nustato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos dėl valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę, orumą ir kitas įstatymų saugomas vertybes. A. P. tos konstitucinės nuostatos nepaisė, todėl privalo atsakyti už savo padarytus nusikalstamus veiksmus. Šie A. P. nusikalstami veiksmai sudaro viešo SSRS nusikaltimų Lietuvos Respublikai ir jos gyventojams šiurkštaus neigimo ir menkinimo sudėtį, todėl kvalifikuotini pagal Lietuvos Respublikos BK 1702 str. 1 d..

51A. P. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra.

52Teismas, skirdamas bausmę A. P., vadovaujasi Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtintais bausme siekiamais tikslais ir Lietuvos Respublikos BK 54 str. nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Lietuvos Respublikos BK 41 str. nurodyta, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Jos paskirtis yra: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

53Lietuvos Respublikos BK 1702 str. 1 d. sankcija numato šias alternatyvias bausmės rūšis: baudą, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Lietuvos Respublikos BK 55 str. įtvirtinta nuostata, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, paprastai skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, todėl ji A. P. negali būti skiriama, nesant byloje jokių išskirtinių aplinkybių.

54A. P. padarė tyčinį nusikaltimą, kuris baudžiamojo įstatymo priskiriamas prie nesunkių nusikaltimų (LR BK 11 str. 3 d.). Jis anksčiau neteistas, turi šeimą. Esant nustatytų aplinkybių visumai, kolegija mano, kad Lietuvos Respublikos BK 41 str. įtvirtinti bausmės tikslai bus pasiekti, A. P. paskiriant Lietuvos Respublikos BK 1702 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę –baudą.

55Baudos dydį reglamentuoja Lietuvos Respublikos BK 47 str. nuostatos, kurios pagal šiuo metu galiojančią Lietuvos Respublikos 2011-04-21 įstatymo Nr. XI-1350, įsigal. 2011-04-28, redakciją už nesunkaus nusikaltimo padarymą numato baudą iki 500 MGL dydžio.

56Išteisinamasis A. P. nusikaltimą padarė 2010 m lapkričio 2 d., galiojant Lietuvos Respublikos BK 47 str. 3 d. 2 p. redakcijai, patvirtintai Lietuvos Respublikos 2000-09-26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, įsigaliojusio nuo 2003-05-01. Ši Lietuvos Respublikos BK 47 str. 3 d. 2 p. redakcija už nesunkaus nusikaltimo padarymą numato iki 100 MGL dydžio baudą, tai yra švelnesnę, negu numatyta šiuo metu.

57Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 3 str. 2 d., veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią. Todėl teismas, nustatydamas išteisintajam A. P. baudos dydį, taiko Lietuvos Respublikos BK 47 str. 3 d. 2 p. redakciją, galiojusią nusikaltimo padarymo metu.

58A. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, jis dėl padarytų nusikalstamų veiksmų nesigaili, baustas administracine tvarka, todėl jam skirtina baudžiamojo įstatymo, reglamentuojančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje numatyta bauda didesnė, nei sankcijoje nustatytas šios bausmės vidurkis.

59Prie baudžiamosios bylos esančių daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, likimas spręstinas vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 94 str. nuostatomis.

60Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 2 p., 301 str., 303 str. 2 d., 308 str., kolegija

Nutarė

61Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

62Panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 18 d. nuosprendį, kuriuo A. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 1702 str. 1 d. išteisintas, nepadarius jam veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

63A. P. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 1702 str. 1 d. ir nuteisti 80 MGL (dešimties tūkstančių keturių šimtų litų) dydžio bauda.

64Voką, kuriame yra kompaktinis diskas su radijo laidos „Raktas“ garso įrašu ir du diskeliai, kuriuos 2011 m. sausio 5 d. pateikė Lietuvos Respublikos Seimo narys K. M. palikti saugoti prie bylos.

Proceso dalyviai
1. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus miesto... 3. Išnagrinėjusi bylą, kolegija... 4. A. P. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2010 m. lapkričio 2 d. apie 09.30 val. UAB... 5. Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas 2012 m. sausio 18 d. nuosprendžiu... 6. Tokį sprendimą motyvavo tuo, kad byloje nesurinkta įrodymų, galinčių... 7. Be to teismas konstatavo, kad A. P. teiginys šioje laidoje „o kas buvo... 8. Apeliaciniame skunde Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroras prašo... 9. Apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas... 10. Prokuroras teigia, kad teismas neįvertino tos aplinkybės, kad A. P. yra... 11. Apelianto teigimu, iš byloje surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu... 12. Apelianto manymu, A. P. kaltę taip pat patvirtina specialistės D. S.... 13. Tuo pačiu apeliantas pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas 1999-08-23... 14. Apelianto nuomone, apylinkės teismo išvada, jog A. P. nuomonė nėra... 15. Teismo posėdyje prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, A. P.... 16. Išteisintasis A. P. ir jo gynėjas prašė Vilniaus miesto apylinkės... 17. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas... 18. A. P. patvirtino, jog 2010 m. lapkričio 2 d. „Žinių radijas“ laidoje... 19. Liudytojas A. M. parodė, kad 2010 metų lapkričio mėnesį dalyvavo... 20. Liudytojas A. A. parodė, kad 2010 m. lapkričio 2 d. dalyvavo UAB „Žinių... 21. Liudytojas K. M. parodė, kad 2010 metų lapkričio mėnesį išgirdęs iš... 22. Liudytojas V. T. parodė, kad plačiai informacijos priemonėse pasklidę A. P.... 23. UAB „Žinių radijas“ 2011 m. sausio 3 d. raštu Nr.ll-R/001 nurodyta, kad... 24. Kompaktinio disko 2011 m. sausio 4 d. apžiūros protokole nurodyta, kad... 25. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresniosios mokslo darbuotojos,... 26. Vilniaus apygardos teismo 1999-08-23 nuosprendžiu konstatuota, kad 1991 m.... 27. Šiame nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai paneigta teisiamųjų bei kai... 28. Vilniaus apygardos teismo 1999-08-23 nuosprendis Lietuvos apeliacinio teismo... 29. Liudytojas A. B. paaiškino, kad jis 2000-05-19 raštu, adresuotu Lietuvos... 30. Lietuvos Respublikos BK 1702 str. reglamentuoja, kad tam, kas viešai pritarė... 31. Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos... 32. Pagal objektyviuosius požymius tai yra tyčiniai vieši veiksmai, padaryti... 33. Tokiais veiksmais gali būti pasakyti žodžiai, kuriais tyčia siekiama... 34. Bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme neabejotinai... 35. Apylinkės teismas, vertindamas šį A. P. pasisakymą nepagrįstai konstatavo,... 36. Nors A. P. savo pasisakyme nevartojo žodžių „agresija“, „aukos“ ir... 37. A. P. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad jis 2010 m.... 38. A. P. nurodė, kad pasakydamas šiuos žodžius, jis nebuvo įsitikinęs šios... 39. Vilniaus apygardos teismo 1999 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendžiu nustatyta,... 40. A. P. pripažino, jog jis šį nuosprendį analizavo, skaitė, citavo jo... 41. Pastarasis aiškino, kad, sakydamas, jog aiškėja, kad savi šaudė į savus,... 42. A. P. buvo žinoma, kad J. K. minėtu Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu... 43. Taigi A. P. žinojo ir suprato, kad jo išvardinti šaltiniai negali būti... 44. Šios aplinkybės rodo, kad A. P. suprato, jog jo nurodyti šaltiniai, kuriais... 45. Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 33 d. nustatyta, kad nuomonė –... 46. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis bei Žmogaus teisių ir... 47. Kaip jau minėta, išteisintasis A. P. yra politinės partijos vadovas, buvęs... 48. Taigi visos šios aplinkybės patvirtina, kad A. P. tikslas buvo ne kalbėti... 49. Taigi visi šie faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir patvirtina, kad A. P.... 50. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. 4 d. įtvirtinta konstitucine... 51. A. P. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra.... 52. Teismas, skirdamas bausmę A. P., vadovaujasi Lietuvos Respublikos BK 41 str.... 53. Lietuvos Respublikos BK 1702 str. 1 d. sankcija numato šias alternatyvias... 54. A. P. padarė tyčinį nusikaltimą, kuris baudžiamojo įstatymo priskiriamas... 55. Baudos dydį reglamentuoja Lietuvos Respublikos BK 47 str. nuostatos, kurios... 56. Išteisinamasis A. P. nusikaltimą padarė 2010 m lapkričio 2 d., galiojant... 57. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 3 str. 2 d., veikos nusikalstamumą... 58. A. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, jis dėl padarytų... 59. Prie baudžiamosios bylos esančių daiktų, turinčių reikšmės... 60. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 2 p., 301 str.,... 61. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti... 62. Panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 18 d.... 63. A. P. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 1702 str. 1 d. ir... 64. Voką, kuriame yra kompaktinis diskas su radijo laidos „Raktas“ garso...