Byla A-756-342-10

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

2sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

3dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei A. M.,

4atsakovo atstovei R. Ž.,

5viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. (M. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

6Teisėjų kolegija

Nustatė

7I.

8Pareiškėjas M. K. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-8100 ir įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis yra Turkijos Respublikos pilietis. Lietuvos Respublikoje jis gyvena nuo 2002 metų. Į Lietuvos Respubliką jis atvyko ir joje gyveno teisėtai, turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Paskutinis leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7221387 galiojo iki 2008 m. birželio 21 d. Pareiškėjas 2008 m. birželio 19 d. pateikė Klaipėdos miesto VPK VP Migracijos skyriui prašymą išduoti jam naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tačiau Migracijos departamentas 2008 m. gruodžio 19 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-1)31-8100, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Pareiškėjo nuomone, tokia atsakovo išvada nėra pagrįsta objektyviais įrodymais. Migracijos departamento pareiškimai dėl pareiškėjo neteisėtos veiklos ir keliamo pavojaus Lietuvos Respublikos saugumui yra grindžiami tik informacija apie jam pareikštus įtarimus arba apie jo padarytus nesunkius teisės pažeidimus, dėl kurių iš esmės negali būti priimtas sprendimas, sukeliantis daug neigiamų pasekmių pareiškėjui, pareiškėjo nepilnamečiui vaikui ir jo motinai, taip pat pareiškėjo įmonės darbuotojams ir jų šeimoms. Pareiškėjo nuomone, skundžiamame Migracijos departamento sprendime nurodytos aplinkybės neįrodo jo neteisėtos veiklos realumo dabar ir galimybės ateityje, taip pat pareiškėjo keliamo pavojaus Lietuvos valstybės saugumui ar viešajai tvarkai (pvz., nurodomi pareiškėjo dar 1990 metais Vokietijoje padarytas administracinis teisės pažeidimas ir 1992 bei 1999 metais pareikšti įtarimai arba Lietuvos Respublikoje padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai ir informacija apie nutrauktą administracinę bylą dėl smulkaus chuliganizmo). Nėra pagrindo vertinti jo padarytus pažeidimus kaip rimtus ir keliančius pavojų valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad priimdamas ginčijamą sprendimą atsakovas neatsižvelgė į tai, jog būtent su Lietuvos Respublika pareiškėją sieja pagrindiniai ekonominiai, socialiniai bei šeimyniniai interesai. Pareiškėjas nuo 2002 metų teisėtai gyvena Lietuvos Respublikoje. Nuo 1989 metų iki 2002 metų jis teisėtai gyveno Vokietijoje. Savo kilmės valstybėje Turkijoje jis negyvena jau 19 metų. Su Turkija jo nesieja nei ekonominiai, nei socialiniai, nei šeimyniniai ryšiai. Lietuvos Respublikoje jis turi savo verslą – individualią įmonę, kuri vykdo viešojo maitinimo veiklą. Įmonėje dirba 7 darbuotojai, įmonė moka socialinio draudimo ir kitus privalomus mokesčius. Pareiškėjas gyvena neregistruotoje santuokoje su Lietuvos Respublikos piliete N. D., su kuria turi vaiką – dukrą N. K., kuri taip pat yra Lietuvos Respublikos pilietė. Kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje atsakovui buvo pateikti visi aukščiau nurodytas aplinkybes patvirtinantys įrodymai. Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalis įpareigoja valstybes gerbti kiekvieno asmens teisę į šeimos gyvenimą ir draudžia bet kokius šios teisės apribojimus. Šio straipsnio 2 dalyje yra nurodytos išimtys, kurioms esant galimas valstybės institucijų kišimasis į asmens šeimos bei privatų gyvenimą, tačiau toks kišimasis turi atitikti 3 sąlygas: 1) atitinkamos valstybės institucijų taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui; 2) tokios taikomos priemonės turi būti numatytos įstatyme ir 3) taikomos tik tada, kai tai yra būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės saugumo, visuomenės apsaugos ir ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat kai tai būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Nagrinėjamu atveju aukščiau nurodytų sąlygų nėra. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas atsakovo sprendimas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio nuostatas ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnio nuostatas.

9Atsakovas Migracijos departamentas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintų Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo bei fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės ir fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo taisyklių 29 ir 31 punktu, 2008 m. liepos 1 d. kreipėsi į Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Policijos informacijos valdybą ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentą, prašydamas pranešti, ar M. K. gyvenimas Lietuvos Respublikoje gresia Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Policijos departamentas 2008 m. liepos 5 d. pateikė atsakymą, kad atsižvelgiant į tai, kad M. K. pagrįstai yra įtariamas padaręs sunkų tyčinį nusikaltimą (pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 1 dalį „Išžaginimas“) bei padaręs 10 administracinių teisės pažeidimų, jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai. Valstybės saugumo departamentas informavo, kad jo turimais duomenimis, M. K. kelia grėsmę valstybės saugumui (Išsamesnė informacija pateikta Valstybės saugumo departamento 2008 m. lapkričio 26 d. rašte Nr. (08)-19-838S-521S su žyma „Slaptai“). Be to, Vokietijos federalinė kriminalinė tarnyba 2008 m. vasario 6 d. informavo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentą, kad 1990 metais M. K. pažeidė užsieniečių teisinę padėtį reglamentuojančius įstatymus. Jis 1992 metais Vokietijoje buvo įtariamas dėl automobilio vagystės, o 1999 metais – dėl sunkaus kūno sužalojimo ir grasinimų. Triero (Vokietija) prokuratūra 2007 m. liepos 23 d. byloje Nr. 8007 išdavė Europos arešto orderį dėl M. K., įtarus jį išžaginimu. Buvo pradėta tarptautinė šio Turkijos Respublikos piliečio paieška. 2008 m. kovo 2 d. M. K. buvo sulaikytas ir pagal Europos arešto orderį perduotas Vokietijai. Triero teismas 2008 m. birželio 16 d. nuteisė M. K. dėl išžaginimo dviejų metų laisvės atėmimo bausme, bausmės vykdymą atidedant. Valstybės saugumo departamentas taip pat informavo, kad M. K., būdamas Lietuvoje, taip pat nuolat pažeidinėjo Lietuvos Respublikos teisės aktus: 2 kartus jis buvo nubaustas už užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką ir gyvenimo joje tvarkos pažeidimus, 10 kartų jis buvo traukiamas administracinėn atsakomybėn už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, o 2007 m. vasario 1 d. jam buvo iškelta administracinio teisė pažeidimo byla dėl nedidelio chuliganizmo. Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, Valstybės saugumo departamentas padarė išvadą, kad yra rimtas pagrindas atsisakyti Turkijos piliečiui M. K. išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Atsakovas taip pat nurodė, kad M. K. turi nepilnametę dukrą – Lietuvos Respublikos pilietę N. K., kuri gyvena su savo motina Lietuvos Respublikos piliete N. D.. M. K. su dukters motina santuokos nėra sudaręs, o su buvusia sutuoktine R. K. santuoką nutraukė 2004 m. liepos 30 d. Išnagrinėjęs Policijos departamento ir Valstybės saugumo departamento atsakymus į paklausimus ir įvertinęs juose išdėstytas aplinkybes, taip pat įvertinęs M. K. Lietuvos Respublikoje esamus šeiminius ryšius bei Lietuvoje vykdomą veiklą, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad, sprendžiant klausimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, prioritetas turi būti teikiamas Lietuvos Respublikos valstybės ir visuomenės interesams. Atsakovas pabrėžė, kad M. K. yra ne tik pareikšti kaltinimai dėl neteisėtų veikų, bet jis teismo sprendimu yra pripažintas kaltu dėl sunkaus tyčinio nusikaltimo. M. K. padarytų priešingų teisei veikų kiekis rodo, kad jis yra linkęs daryti pažeidimus ir nepaisyti Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimų.

10II.

11Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Iš Policijos departamento 2008 m. liepos 5 d. rašto Nr. 5-S-4639 (b. l. 34) matyti, kad 2008 m. kovo 22 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismas pareiškėjui skyrė kardomąją priemonę – suėmimą pagal 2007 m. liepos 23 d. išduotą Europos arešto orderį. Pareiškėjas 2008 m. rugpjūčio 1 d. buvo perduotas Vokietijos Federacinei Respublikai vykdyti baudžiamąjį persekiojimą už jo teritorijoje padarytą sunkų tyčinį nusikaltimą – išžaginimą. Rašte taip pat nurodyta, kad M. K. 10 kartų buvo baustas administracine tvarka už pažeidimus pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksą. Policijos departamentas pranešė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai. Valstybės saugumo departamentas 2008 m. gruodžio 1 d. raštu (b. l. 35) informavo Migracijos departamentą, kad, Valstybės saugumo departamento turimais duomenimis, M. K. kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Vokietijos federalinė kriminalinė tarnyba 2008 m. vasario 6 d. informavo Valstybės saugumo departamentą, kad 1990 metais M. K. pažeidė užsieniečių teisinę padėtį reglamentuojančius įstatymus. 1992 metais Vokietijoje jis buvo įtariamas dėl automobilio vagystės, o 1999 metais – dėl sunkaus kūno sužalojimo ir grasinimų. Triero (Vokietija) prokuratūra 2007 m. liepos 23 d. byloje Nr. 8007 išdavė Europos arešto orderį dėl M. K., įtarus jį išžaginimu, buvo pradėta tarptautinė jo paieška. 2008 m. kovo 2 d. jis buvo sulaikytas ir perduotas Vokietijai. 2008 m. birželio 16 d. Triero teismas nuteisė M. K. už išžaginimą dvejų metų laisvės atėmimo bausme, bausmės vykdymą atidedant. Taip pat Valstybės saugumo departamentas informavo, kad M. K., būdamas Lietuvoje, nuolat pažeidinėjo Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas: 2 kartus jis buvo nubaustas už užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką, gyvenimo joje tvarkos pažeidimus, 10 kartų jis buvo trauktas administracinėn atsakomybėn už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Valstybės saugumo departamento nuomone, yra rimtas pagrindas atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Teismas padarė išvadą, kad aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas yra linkęs pažeisti viešosios tvarkos reikalavimus ir jo buvimas Lietuvoje gali grėsti šiai tvarkai. Teismas sprendime nurodė, kad iš Policijos departamento ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento teismui pateiktos informacijos matyti, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje yra susijęs su realia grėsme valstybės saugumui, žmonių sveikatai ir pan., todėl egzistuoja įstatymuose nustatytos prielaidos, leidžiančios neišduoti pareiškėjui leidimo gyventi Lietuvoje. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvoje turi dukrą, santuoka su vaiko motina neįregistruota. Taip pat jis Lietuvoje turi verslą, t. y. Lietuvoje turi glaudžius ir tvirtus ekonominius ir šeiminius ryšius, o tai sudarytų prielaidas jam įgyti teisę gyventi Lietuvoje. Tačiau, įvertinus pareiškėjo keliamos grėsmės pobūdį ir jo veiklą viešosios tvarkos požiūriu, darytina išvada, kad jo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, todėl atsisakymas išduoti leidimą gyventi Lietuvoje yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą, lyginant su nesuteikimu teisės pareiškėjui gyventi Lietuvoje su šeima. Leidimo laikinai apsigyventi Lietuvoje nesuteikimas pareiškėjui yra teisėtas, t. y. atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus pagrindus, ir nepažeidžia proporcingumo principo.

12III.

13Apeliaciniu skundu pareiškėjas M. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: panaikinti Migracijos departamento 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-8100 ir įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo nuomone, teismas neištyrė visų bylos aplinkybių ir neįvertino visų posėdyje ištirtų įrodymų, tokiu būdu pažeisdamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareiškėjas nurodo, kad jis teisėtai gyvena Lietuvos Respublikoje nuo 2002 metų. Nuo 1989 metų iki 2002 metų jis teisėtai gyveno Vokietijoje, tačiau negavo šios valstybės pilietybės ar leidimo nuolat gyventi. Savo kilmės šalyje – Turkijoje, į kurią jis turės būti išsiųstas, jeigu pirmosios instancijos teismas nebus panaikintas, jis negyvena jau 20 metų. Per šį laiką jis nutraukė visus ryšius su savo kilmės valstybe, su Turkija jo nesieja nei ekonominiai, nei socialiniai, nei šeimyniniai ryšiai. Lietuvos Respublikoje jis turi savo verslą – individualią įmonę, kurioje dirba 7 darbuotojai. Įmonė moka socialinio draudimo ir kitus privalomus mokesčius. Jis gyvena neregistruotoje santuokoje, veda bendrą ūkį su Lietuvos Respublikos piliete N. D., su kuria augina mažametę jų dukrą – N. K., kuri taip pat yra Lietuvos Respublikos pilietė. Pajamos, gaunamos iš jo individualios įmonės, yra vienintelis mažametės N. K. ir jos motinos N. D. pragyvenimo šaltinis. Mažametė N. K. ir jos motina N. D. nekalba turkiškai, jos nėra musulmonės, vaikas yra auklėjamas pagal Lietuvos tautos įpročius ir tradicijas, todėl jų susijungimas su M. K. Turkijoje, jų adaptacija musulmonų šalyje esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms (kalbos nemokėjimas, religiniai motyvai, kiti įpročiai, M. K. darbo, gyvenamosios vietos neturėjimas, ryšių su gimine ir pažįstamais nutraukimas prieš 20 metų) būtų labai skausmingas, o gal būt ir iš viso neįmanomas. Teismas, priimdamas sprendimą, turėjo įvertinti aukščiau nurodytas aplinkybes. Tokios nuostatos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2008 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248-651/2008), taip pat tarptautinio Europos žmogaus teisių teismo praktikoje (Amrollahi v. Denmark; Boultif v. Switzerland bylos). Europos žmogaus teisių teismo byloje Boultif prieš Šveicariją yra nurodyti kriterijai, į kuriuos būtina atsižvelgti išsiunčiant asmenį iš šalies. Šie kriterijai yra tokie: 1) asmens, kurį norimą išsiųsti iš šalies, padaryto pažeidimo pobūdis ir sunkumas; 2) asmens buvimo valstybėje, iš kurios jį siekiama išsiųsti, trukmė; 3) laikotarpis, praėjęs nuo teisės pažeidimo, ir asmens elgesys šiuo laikotarpiu; 4) asmens šeimyninė situacija (ar gyvena tikrą šeimyninį gyvenimą, ar turi vaikų ir koks jų amžius) ir kiti. Pareiškėjo nuomone, nagrinėjamu atveju šių kriterijų analizė neabejotinai leidžia teigti, kad išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos nėra pagrindo. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog teismo padaryta išvada, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje grės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, nėra pagrįsta jokiais objektyviais įrodymais. Teismo išvada dėl jo neteisėtos veiklos ir keliamo pavojaus Lietuvos Respublikos saugumui faktiškai yra grindžiama Valstybės saugumo departamento 2008 m. gruodžio 1 d. raštu Nr. (08)-18-2146-1434 bei Policijos departamento 2008 m. liepos 5 d. raštu Nr. 5-S-4639, kuriuose pateikiama informacija apie jo padarytus nesunkius teisės pažeidimus (Kelių eismo taisyklių, Užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikos teritorijoje tvarkos), Vokietijoje padarytą nusikaltimą ir apie jam pareikštus įtarimus, kurie aplamai negali būti vertinami šioje byloje, kadangi tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Visos jo Lietuvos valstybės saugumui ir viešajai tvarkai keliamos grėsmės turi būti įrodytos dabar, t. y. bylos nagrinėjimo metu, taip pat turi būti įrodyta, kad jos išliks ir ateityje. Pareiškėjas pažymi, kad nuo 2002 metų iki 2007 metų imtinai Migracijos departamento priimamų sprendimų pagrindu jam buvo išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvoje. Tokiu būdu, Migracijos departamentas pripažindavo, kad nėra jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių pareiškėjui būtų draudžiama gyventi Lietuvos Respublikoje, ir kad nuo 2002 metų iki 2007 metų imtinai jo gyvenimas Lietuvoje nesudarė grėsmės Lietuvos Respublikos valstybės saugumui ir viešajai tvarkai. Tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Pareiškėjas pažymi, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai ir proceso dalyvių paaiškinimai patvirtina, kad jis, kaip asmuo, padaręs nusikaltimą (išžaginimą), Vokietijos Triero miesto teismo požiūriu (t. y. įvertinus visas faktines bylos aplinkybes) nebuvo pripažintas tiek pavojingu, kad būtų būtina izoliuoti jį nuo visuomenės. Jis buvo paleistas teismo salėje. Jam buvo paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė, bausmės vykdymą atidedant (t. y. realaus laivės atėmimo bausmė nebuvo paskirta). Be to, šis nusikaltimas buvo padarytas dar 2003 metais. Per šį laiką pasikeitė jo (pareiškėjo) asmeninio gyvenimo aplinkybės ir pasikeitė jis pats. Pareiškėjo nuomone, visi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nėra pagrindo vertinti jo padarytus teisės pažeidimus kaip keliančius pavojų Lietuvos valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Spręsdamas klausimą dėl skundžiamo Migracijos departamento sprendimo panaikinimo, teismas privalėjo skirti prioritetą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir jos 8 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad dėl anksčiau paminėtų aplinkybių jo vaiko priverstinis išvykimas kartu su tėvais į M. K. kilmės šalį sukels vaikui labai rimtus neigiamus padarinius ir pažeis jo teises. O tuo atveju, jeigu vaikas liks gyventi Lietuvoje atskirai nuo tėvo, bus pažeista Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos įstatyme ir Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvencijoje įtvirtinta vaiko teisė gyventi kartu su jo tėvais. Teismas, priimdamas sprendimą, privalėjo laikytis Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatos, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. Tačiau nagrinėjamu atveju teismas į tai neatsižvelgė ir dėl to nepasisakė.

14Atsiliepimu į pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą atsakovas Migracijos departamentas prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo patekti jo atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad M. K. įsteigtoje individualioje įmonėje nesilaikoma teisės aktų reikalavimų. Atsakovo nuomone, tai dar kartą parodo M. K. polinkį daryti priešingas teisei veikas ir nepaisyti Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų. Šią aplinkybę patvirtina Valstybės saugumo departamento 2009 m. balandžio 17 d. raštu Nr. (08)-18-644-471 pateikta informacija. Valstybės saugumo departamentas informavo, kad Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Klaipėdos VMI) ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Klaipėdos apskrities skyrius (toliau – ir Klaipėdos FNTT) 2008 m. spalio 18 d. ir 2008 m. spalio 22 d. atliko patikrinimus M. K. individualios įmonės veiklos vietose. Klaipėdos VMI pareigūnai M. K. individualioje įmonėje rado kasos aparato eksploatavimo taisyklių pažeidimų bei nustatė, kad viena darbuotoja dirba be rašytinės darbo sutarties. Klaipėdos FNTT pareigūnai M. K. individualioje įmonėje rado kasos aparato eksploatavimo taisyklių pažeidimą bei nustatė tris be rašytinės darbo sutarties dirbančius asmenis. Vadovaujantis minėtų patikrinimų metu surinkta medžiaga, M. K. individualios įmonės direktorei N. D. buvo skirtos administracinės nuobaudos. Atsakovas taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nustato, kad vyras ir moteris, tik įstatymų nustatyta tvarka įregistravę santuoką, yra sutuoktiniai. Įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kuris yra suderintas su Europos Sąjungos teisės aktais, šeimos nariu pripažįsta tik sutuoktinį arba asmenį, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis. Pareiškėjas su jo dukros motina N. D. nėra sudaręs santuokos, o su savo buvusiąja sutuoktine R. K. santuoką nutraukė 2004 m. liepos 30 d. Pagal galiojančius teisės aktus pareiškėjo ir N. D. nesieja šeiminiai ryšiai ir jie nelaikomi šeimos nariais. Atsakovas taip pat pažymi, kad Migracijos departamento sprendimas priimtas dėl atsisakymo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o ne dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

15Teisėjų kolegija

konstatuoja:

16IV.

17Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir netinkamo materialinės teisės normos aiškinimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 str.).

18Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Migracijos departamento 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. (15/4-1)31-8100, kuriuo atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjui M. K. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

19Atsakovas leidimą M. K. laikinai gyventi Lietuvoje ginčijamu sprendimu atsisakė išduoti Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, iš Policijos departamento bei Valstybės saugumo departamento pateiktų duomenų padaręs išvadą, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai (b. l. 31-33).

20Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jame nurodytą laiką (UTPĮ 2 str. 14 d.). Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas – Turkijos pilietis M. K. Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2002 m. lapkričio 8 d. Pirmą kartą leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jam buvo išduotas šeimos susijungimo pagrindu (pareiškėjas buvo sudaręs santuoką su R. K.), o vėlesnius – teisinės veiklos pagrindu (pareiškėjas yra įsteigęs individualią įmonę). Paskutinį kartą laikinas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvo išduotas 2007 m. birželio 21 d. ir galiojo iki 2008 m. birželio 21 d. Pareiškėjas Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo bei fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės ir fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 1V-329, nustatytu terminu prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi nepateikė, o 2008 m. birželio 19 d. Klaipėdos m. VPK VP Migracijos skyriui pateikė prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

21UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Pažymėtina, kad nei Įstatymas ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“, nei kiti teisės aktai nepateikia sąvokos ,,gali grėsti“ apibrėžimo. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant leidimo laikinai gyventi Lietuvoje užsieniečiui išdavimo (atsisakymo išduoti) klausimą, turėtų būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas bei tokios grėsmės galimybės akivaizdumas atitinkamo sprendimo priėmimo metu. Be to, būtina užtikrinti ir teisingą valstybės, visuomenės ir užsieniečio teisių bei teisėtų interesų pusiausvyrą, kurią suponuoja proporcingumo principo reikalavimai.

22Taigi, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas skundą dėl ginčijamo Migracijos departamento sprendimo, visų pirma privalėjo įvertinti, ar yra pakankamai duomenų, liudijančių, kad pareiškėjas atliko atitinkamus veiksmus, taip pat tai, ar tokių veiksmų atlikimas laikytinas pakankamu pagrindu teigti, jog Turkijos piliečio M. K. buvimas Lietuvos Respublikoje Migracijos departamento sprendimo priėmimo metu kėlė grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

23Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Policijos departamento 2008 m. liepos 5 d. rašte Nr. 5-S-4639 bei Valstybės saugumo departamento 2008 m. gruodžio 1 d. rašte Nr. (08)-18-2146-1434 išdėstytą informaciją, padarė išvadą, kad M. K. yra linkęs pažeisti viešosios tvarkos reikalavimus ir jo buvimas Lietuvoje gali grėsti šiai tvarkai. Minėtuose raštuose nurodyta, kad Klaipėdos m. apylinkės teismas 2008 m. kovo 22 d. M. K. skyrė kardomąją priemonę – suėmimą pagal 2007 m. liepos 23 d. išduotą Europos arešto orderį, o 2008 m. birželio 16 d. Vokietijos Federacinės Respublikos Triero teismo nuosprendžiu jis buvo nuteistas dvejų metų laisvės atėmimo bausme, bausmės vykdymą atidedant. Be to, 1990 m. Vokietijoje M. K. pažeidė užsieniečių teisinę padėtį reglamentuojančius įstatymus, 1992 m. buvo įtariamas automobilio vagyste, 1999 m. – dėl sunkaus kūno sužalojimo ir grasinimų. Pareiškėjas taip pat du kartus buvo baustas už užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką ir gyvenimo joje tvarkos pažeidimus, dešimt kartų jam taikyta administracinė atsakomybė už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, 2007 m. vasario 1 d. iškelta administracinės teisės pažeidimo byla dėl nedidelio chuliganizmo.

24Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 5 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A822-1109/2009), priimtoje išnagrinėjus administracinę bylą, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl Migracijos departamento 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo atsisakyti išduoti M. K. daugkartinę nacionalinę (D) vizą teisėtumo ir pagrįstumo, šias (Policijos departamento ir Valstybės saugumo departamento raštuose nurodytas) aplinkybes taip pat nagrinėjo, ir jų nepripažino pakankamomis išvadai, jog pareiškėjo elgesys rodo jo polinkį daryti priešingas teisei veikas, ir kad jis gali užsiimti neteisėta veika Lietuvos Respublikoje.

25Teisėjų kolegija sprendžia, kad vien apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas kitoje Europos Sąjungos šalyje už 2000 m. lapkričio 19 d. padarytą nusikaltimą bei įtarimai kitomis veikomis (galimai padarytomis 1990, 1992, 1999 metais), apie kurių vėlesnį realizavimą jokių duomenų nėra, negali automatiškai, bendros prevencijos tikslais apspręsti draudimo asmeniui gyventi Lietuvoje, kurioje jis teisėtai gyveno nuo 2002 metų ir su kuria jį sieja šeiminiai bei ekonominiai ryšiai, pagrįstumą. Administracinės nuobaudos Lietuvos Respublikoje M. K. skirtos už Kelių eismo taisyklių pažeidimus ir užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką ir gyvenimo joje tvarkos pažeidimus. Tačiau didžioji dauguma šių nuobaudų pareiškėjui jau buvo paskirtos iki ankstesnių Migracijos departamento sprendimų išduoti leidimą pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimo, taigi atsakovui apie jas turėjo būti žinoma. Administracinė byla dėl nedidelio chuliganizmo 2007 m. vasario 22 d. nutraukta (b. l. 124).

26Iš Migracijos departamento 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo taip pat matyti, kad atsakovas rėmėsi ir Valstybės saugumo departamento įslaptintais duomenimis, kurių pirmosios instancijos teismas netyrė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija susipažino su įslaptinta medžiaga, ir atkreipia dėmesį, kad ji iš esmės taip pat jau egzistavo atsakovui sprendžiant ankstesnius pareiškėjo prašymus išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, ir nėra nauji.

27Atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytomis aplinkybėmis, susijusiomis su pareiškėjo individualios įmonės veikla, ginčijamas Migracijos departamento sprendimas grindžiamas nebuvo, todėl jos negali būti vertinimo dalyku nagrinėjant skundą.

28Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galėtų būti priimtas tik įvertinus, ar toks atsisakymas nepažeistų nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų reikalavimų, susijusių su teise į asmeninio ir šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama, remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. Tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (Žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Mehemi prieš Prancūziją). Teisėjų kolegijos vertinimu, šeiminių ryšių nepripažinimas, remiantis vien tik ta aplinkybe, kad santuoka nėra įregistruota teisės aktų numatyta tvarka, yra nepagrįstas, o sprendimas atsisakyti išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi šalyje, kurioje gyvena jo šeima, gali būti laikomas teisėtu tik tais atvejais, kai, įvertinus viešosios tvarkos bei visuomenės saugumo ir teisės į šeimos gyvenimo gerbimą balansą, teisės į šeimos gyvenimą ribojimas yra proporcingas siekiamam tikslui, t. y. siekiant apsaugoti minėtus nacionalinius interesus.

29Dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo ir pirmosios instancijos teismo sprendimuose aptartų aplinkybių nepakanka neabejotinai išvadai dėl M. K. buvimo Lietuvoje grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai pagrįsti. Be to, atsisakymas pareiškėjui leisti laikinai gyventi Lietuvoje, su kuria jį sieja šeiminiai ryšiai, nėra proporcingas siekiamam tikslui. Nesant akivaizdžių duomenų, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje realiai atsakovo sprendimo priėmimo metu kėlė grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, teismo sprendimas ir Migracijos departamento sprendimas naikinami.

30Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui M. K. 2010 m. liepos 30 d. sprendimu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nuo 2010 m. rugsėjo 7 d. iki 2011 m. rugsėjo 7 d. Tad pareiškėjo atstovės apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išdėstytas atsisakymas nuo pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimamas, ir byla šioje dalyje nutraukiama (Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 d. 5 p. ir 101 str. 3 p.).

31Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

32Pareiškėjo M. K. (M. K.) apeliacinį skundą patenkinti.

33Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-8100 panaikinti.

34Administracinę bylą dalyje dėl pareiškėjo M. K. reikalavimo įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nutraukti.

35Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija,... 2. sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,... 3. dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei A. M.,... 4. atsakovo atstovei R. Ž.,... 5. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą... 6. Teisėjų kolegija... 7. I.... 8. Pareiškėjas M. K. kreipėsi su skundu į Vilniaus... 9. Atsakovas Migracijos departamentas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip... 10. II.... 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 9 d. sprendimu atmetė... 12. III.... 13. Apeliaciniu skundu pareiškėjas M. K. prašo panaikinti... 14. Atsiliepimu į pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą... 15. Teisėjų kolegija... 16. IV.... 17. Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas... 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Migracijos departamento 2008 m.... 19. Atsakovas leidimą M. K. laikinai gyventi Lietuvoje... 20. Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje – dokumentas, suteikiantis... 21. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti... 22. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas skundą dėl ginčijamo... 23. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Policijos departamento 2008 m.... 24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 5 d. nutartyje... 25. Teisėjų kolegija sprendžia, kad vien apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas... 26. Iš Migracijos departamento 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo taip pat matyti,... 27. Atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytomis aplinkybėmis,... 28. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad sprendimas 29. Dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad... 30. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui M. K. 2010... 31. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 32. Pareiškėjo M. K. (M. K.)... 33. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimą... 34. Administracinę bylą dalyje dėl pareiškėjo M. K.... 35. Sprendimas neskundžiamas....