Byla 2-17/2009

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų: Marytės Mitkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Nijolės Piškinaitės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus AB Rytų skirstomieji tinklai atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutarties, kuria tenkintas skolininko UAB „Speisuva“ prašymas dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių patikslinimo, civilinėje byloje Nr. L2-2707-553/2008 pagal kreditoriaus AB Rytų skirstomieji tinklai pareiškimą skolininkui UAB „Speisuva“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

2Teisėjų kolegija,

Nustatė

3Vilniaus apygardos teismas 2008 m. liepos 21 d. teismo įsakymu nutarė išieškoti iš skolininko UAB „Speisuva“ 394151,40 Lt skolos, 6232,63 Lt delspinigių, 6 procentus metinių palūkanų ir 2001 Lt žyminio mokesčio kreditoriaus AB Rytų skirstomieji tinklai naudai. 2008 m. liepos 21 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – skolininko turto ir piniginių lėšų areštą 400400 Lt sumai. Skolininkas UAB „Speisuva“ pateikė prašymą leisti iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius valstybei ir socialinio draudimo įmokas, atsiskaityti su UAB „Milvisa“. Skolininkas nurodė, kad areštavus UAB „Speisuva“ sąskaitą bendrovė neteko galimybės vykdyti veiklos, atsiskaityti su darbuotojais, mokėti įmokų ir mokesčių. Be to, bendrovė yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Milvisa“, kuri tvarko UAB „Speisuva“ buhalteriją už 2360 Lt atlygį. Todėl, apribojus skolininko galimybę atsiskaityti su paslaugas teikiančia bendrovę, paslaugų sutartis gali būti nutraukta ir tokiu būdu sutrikdyta skolininko ūkinė veikla.

4Vilniaus apygardos teismas 2008 m. lapkričio 4 d. nutartimi skolininko prašymą patenkino iš dalies, t.y. leido skolininkui UAB „Speisuva“ iš Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 21 d. nutartimi areštuotų UAB „Speisuva“ piniginių lėšų, esančių bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, išmokėti UAB „Speisuva“ darbuotojams darbo užmokestį, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, privalomuosius mokesčius į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus. Teismas nurodė, kad vykdymo procese paaiškėjus aplinkybėms, kad nėra likvidaus nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, bei areštavus visas UAB „Speisuva“ lėšas, nelieka objektyvių galimybių užtikrinti šalių interesų pusiausvyros, nes pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra visiškai paralyžiuojama UAB „Speisuva“ ūkinė veikla. Todėl, siekiant užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą, laikinųjų apsaugos priemonių mastas keistinas – skolininkui UAB „Speisuva“ suteikiama teisė iš areštuotų piniginių lėšų mokėti darbo užmokestį darbuotojams, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, privalomuosius mokesčius į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus. Tačiau teismas nurodė, kad nors skolininko UAB „Speisuva“ pateikti rašytiniai įrodymai ir patvirtina, kad bendrovė turi eilę prievolinių įsipareigojimų tretiesiems asmenims, teismas vertina, kad pagrindo leisti skolininkui vykdyti tokius mokėjimus iš teismo įsakymo užtikrinimui areštuotų lėšų nėra. Tokiu atveju kreditoriaus interesai prarastų laikinųjų apsaugos priemonių teikiamą apsaugą, o pritaikytosios apsaugos priemonės netektų prasmės, būtų pažeista šalių interesų pusiausvyra.

5Atskiruoju skundu kreditorius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį ir priimti naują nutartį – skolininko prašymą atmesti. Apeliantas nurodo, kad pateikdamas prašymą leisti mokėti darbuotojams darbo atlyginimą iš areštuotų lėšų skolininkas nepateikė jokių įrodymų teismui apie tai kiek darbuotojų dirba bendrovėje ir koks nustatytas darbo užmokestis. Neturėdamas šių duomenų ir leisdamas mokėti atlyginimus darbuotojams teismas nepagrįstai konstatavo, jog leidimas naudotis šiomis sumomis nepažeis kreditoriaus interesų. Be to, teismas nutartyje nenurodė kokiu mastu sumažina laikinąsias apsaugos priemones, todėl tokiu būdu sudaroma galimybė skolininkui piktnaudžiauti savo teisėmis, t.y. didinti darbuotojams atlyginimus, priimti naujus darbuotojus ir pan.

6Atsiliepimu į atskirąjį skundą skolininkas prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Jis nurodo, kad kreditoriaus veiksmai siekiant, jog nebūtų leista mokėti atlyginimų skolininko darbuotojams yra siekis sužlugdyti skolininko įmonę. Skolininkas taip pat nurodo, kad nepagrįstas apelianto argumentas, jog teismui nenurodžius laikinųjų apsaugos priemonių sumažinimo masto susidaro galimybė skolininkui piktnaudžiauti. Įmonėje dirba tik du darbuotojai, o siekiant taupyti lėšas buhalteriją tvarko pasamdyta bendrovė. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad vykdomasis dokumentas perduotas antstoliui, kuris jau vykdo išieškojimo procesą. Tokiu atveju apelianto argumentai dėl galimo piktnaudžiavimo vertintini kritiškai.

7Atskirasis skundas netenkintinas.

8Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

9Civilinio proceso įstatymas numato, jog teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str.). CPK 144 straipsnio pagrindu teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo klausimo, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymo užtikrinimui būtina imtis procese numatytų priemonių. Kita vertus, vadovaujantis CPK 145 straipsnio antrąja dalimi, laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais. Šie principai reiškia, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, jog maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nesukeltų atsakovui nuostolių, arba šie nuostoliai būtų minimalūs. Todėl taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas turi ne tik siekti maksimaliai apsaugoti vienos šalies interesus, bet ir įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmes kitai šaliai. Pažymėtina, kad pinigai yra labai svarbus kiekvienos įmonės normalios ūkinės-komercinės veikos pagrindas, todėl, įmonei visiškai uždraudus disponuoti jai priklausančiomis lėšomis, yra apsunkinama ir sutrikdoma jos veikla. Be to, draudimas atsiskaityti su įmonės darbuotojais, valstybės ar socialinio draudimo biudžetais apsunkina ne tik pačios įmonės veiklą ir gali būti susijęs su papildomais finansiniais įsipareigojimais – pareiga už pavėluotą atsiskaitymą mokėti delspinigius, bet susijęs ir su trečiųjų asmenų esmine teise – darbuotojų teise už atliktą darbą laiku gauti atlyginimą.

10Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, taip pat į tai, kad skolininkas yra veikianti įmonė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai leido skolininkui UAB „Speisuva“ iš Vilniaus apygardos teismo 2008 m. liepos 21 d. nutartimi areštuotų UAB „Speisuva“ piniginių lėšų, esančių bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, išmokėti UAB „Speisuva“ darbuotojams darbo užmokestį, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, privalomuosius mokesčius į valstybės (savivaldybės) bei socialinio draudimo biudžetus.

11Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš areštuotų piniginių lėšų leisdamas atsiskaityti su darbuotojais sumažino laikinųjų apsaugos priemonių mastą, todėl turėjo nurodyti kokiai sumai šis mastas sumažinamas.

12Teisėjų kolegija su šiuo apelianto argumentu nesutinka, nes Vilniaus apygardos teismas 2008 m. lapkričio 4 d. laikinųjų apsaugos priemonių masto nesumažino, jis liko tas pats, kurį šis teismas nustatė 2008 m. liepos 21 d. nutartimi, t.y. 400400 Lt. Skundžiama nutartimi teismas leido atsakovui iš areštuotų piniginių lėšų tik atsikaityti su darbuotojais, tačiau laikinųjų apsaugos priemonių apimties nesumažino.

13Kolegija pažymi, jog skolininkas, nevykdydamas prievolių valstybei ir darbuotojams, kurių interesai nemokant darbo užmokesčio būtų itin pažeisti, patirs nuostolių, pasunkės jo veikla, dėl ko gali būti pažeisti proceso šalių interesų pusiausvyros ir ekonomiškumo principai bei apsunkintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas. Dėl pinigų arešto skolininkui tapus nemokiu nebūtų įmanomas būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti kreditoriui palankus, realus įvykdymas, t. y. vėliau gali paaiškėti, jog laikinoji apsaugos priemonė buvo pritaikyta ne pagal jos paskirtį, nurodytą CPK 144 straipsnio 1 dalyje. Be to, civiliniame procese, negalima ginti vieno asmens teises paneigiant ar neatsižvelgiant į kito proceso dalyvio teises ir teisėtus interesus, šiuo atveju – į skolininko teisę vykdyti normalią įprastą komercinę ūkinę veiklą.

14Dėl aukščiau išdėstytų motyvų nėra pagrindo abejoti teismo nutartimi ir apelianto argumentas, jog skolininkas, pasinaudojęs teismo patikslintomis lėšų arešto sąlygomis, gali piktnaudžiauti laikinųjų apsaugos priemonių patikslinimu bei išeikvoti turimas lėšas, negali būti pripažintas pagrįstu.

15Atkreiptinas dėmesys, kad kreditorius, sužinojęs apie skolininko piktnaudžiavimą, piniginių lėšų švaistymą, turės teisę naudotis kitomis įstatymuose numatytomis kreditorių teisių gynimo priemonėmis, pavyzdžiui, pareikšti prevencinį ieškinį, reikalauti skolininko dalyvį ar valdymo organą, kuris buvo nesąžiningas, veikė pažeisdamas valdymo organo kompetenciją, atsakyti pagal juridinio asmens prievoles ir t.t.

16Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo patikslinti atsakovo piniginių lėšų arešto pritaikymo sąlygas ir atskirojo skundo argumentai nepaneigia teismo išvadų bei motyvų (CPK 338, 329 str.).

17Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

18Vilniaus apygardos teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai