Byla 2A-751-227/2013
Dėl kreditavimo sutarčių sąlygų ir sutarčių nutraukimo pripažinimo negaliojančiais

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Margaritos Dzelzienės,

2kolegijos teisėjų: Ramunės Čeknienės, Zinos Mickevičiūtės,

3viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų I. J. ir V. J. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-284-228/2013 pagal ieškovų I. J. ir V. J. ieškinį atsakovui AB DNB bankui, institucija, teikianti išvadą, – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, dėl kreditavimo sutarčių sąlygų ir sutarčių nutraukimo pripažinimo negaliojančiais,

Nustatė

4Ieškovai I. J. ir V. J. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu 2007 m. gegužės 15 d. kreditavimo sutarties Nr.K-1700-2007-42 ir 2007 m. liepos 10 d. susitarimo Nr. 57/67/104/20/38-1 nutraukimą bei pripažinti negaliojančiomis 2007-05-15 kreditavimo sutarties Nr.K-1700-2007-42 44 p. ir 46.1 p. bei 2007-07-10 susitarimo Nr. 57/67/104/20/38-1 33 p. ir 35.1 p. nuostatas ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus. Ieškovai paaiškino, kad jie yra vartotojai, o atsakovas į tai neatsižvelgė, ginčijamų Kreditavimo sutarties ir vėlesnio Susitarimo sąlygos yra nesąžiningos, todėl negalioja, kitokio pagrindo nutraukti Kreditavimo sutartį ir Susitarimą nebuvo, nes negrąžintos skolos suma sudarė itin mažą dalį negrąžintos paskolos dalies, kadangi ieškovų negrąžinta paskolos dalis sudarė atitinkamai tik 2,7 procento pagal Kreditavimo sutartį ir 3,9 procento negrąžintos visos paskolos dalies pagal Susitarimą, todėl negalima teigti, kad atsakovas iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš sutarties. Atsakovo interesai dėl pavėluoto piniginės prievolės vykdymo buvo apsaugoti, numatant delspinigių mokėjimą, taip pat piniginės prievolės vykdymas buvo užtikrintas įkeistu didelės vertės nekilnojamuoju turtu. Atsakovas neatsižvelgė į tuo metu ieškovams susiklosčiusią nepalankią padėtį dėl ne laiku mokamo darbo užmokesčio. Ieškovai taip pat prašė, vertinant, ar jiems atsiras labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta, atsižvelgti į tai, kad kreditas buvo imtas gyvenamojo namo statybai, kuris yra vienintelis šeimos būstas, šeimoje auga nepilnametė dukra D. J., gimusi ( - ) metais. Taip pat ieškovai prašė priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

5Utenos rajono apylinkės teismas 2013 m. liepos 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažino tarp ieškovų I. J. ir V. J. ir atsakovo 2007 m. gegužės 15 d. sudarytos Kreditavimo sutarties Nr. K-1700-2007-42 43, 44, 46.1 punktų ir tarp ieškovo V. J. ir atsakovo 2007 m. liepos 10 d. sudaryto Susitarimo Nr. 57/67/104/20/38-1 32, 33, 35.1 punktų sąlygas nesąžiningomis ir negaliojančiomis nuo sutarties sudarymo momento, likusią ieškinio dalį atmetė, priteisė iš kiekvieno iš ieškovų V. J. ir I. J. atsakovui AB DNB bankas po 245,75 Lt teisinės pagalbos išlaidų, priteisė iš atsakovo AB DNB bankas valstybės biudžeto naudai 250 Lt žyminio mokesčio ir 17,25 Lt teismo turėtų procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog tarp šalių sudarytos Kreditavimo sutartis ir Susitarimas laikytini vartojimo sutartimis, kurios parengtos pagal standartines sąlygas. Nagrinėdamas ieškovų reikalavimą pripažinti negaliojančiais Kreditavimo sutarties 44 ir 46.1 punktus ir Susitarimo 33 ir 35.1 punktus, teismas taip pat pasisakė dėl neatsiejamai susijusių Kreditavimo sutarties 43 punkto ir Susitarimo 32 punkto ir šiuos punktus pripažino nesąžiningais ir pažeidžiančiu šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojų teises ir interesus, kadangi nurodyti punktai numato neprotingai trumpą 10 dienų terminą nuo pranešimo išsiuntimo iki sutarties nutraukimo. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Kreditavimo sutarties 44 punkto ir Susitarimo 33 punkto nuostata, kad iki Sutarties nutraukimo termino suėjimo Kredito gavėjas privalo sugrąžinti visą paimtą kreditą, sumokėti iki kredito sugrąžinimo dienos priskaičiuotas ir nesumokėtas palūkanas, papildomas palūkanas, delspinigius yra nesąžininga, taip pat Kreditavimo sutarties 46.1 punkto ir Susitarimo 35.1 punkto nuostata, kad bankas turi teisę nutraukti Sutartį, kai kredito gavėjas Sutartyje nustatytais terminais negrąžina Bankui bent vienos kredito dalies ir/arba nemoka palūkanų, papildomų palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų Sutartyje numatytų mokėjimų iš esmės pažeidžia vartotojų teises ir interesus ir nustato neproporcingai didelę vartotojų civilinę atsakomybę. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas Kreditavimo sutarties 43, 44, 46.1 punktų ir Susitarimo 32, 33, 35.1 punktų sąlygos pripažino nesąžiningomis sutarties sąlygomis ir negaliojančiomis nuo šių susitarimų sudarymo momento. Pripažinus minėtas sutarčių sąlygas nesąžiningomis ir negaliojančiomis, teismas vienašalio sutarčių nutraukimo teisėtumą vertino pagal CK normas. Ieškovų skolos pradėtos fiksuoti 2009 metais, per laikotarpį iki 2010-12-03, tai yra iki įspėjimo apie kreditoriaus galimybę nutraukti sutartis vienašališkai, ieškovai skolinių įsipareigojimų neįvykdė ir buvo skolingi atsakovui pagal Kreditavimo sutartį – 1 959,36 Lt, pagal Susitarimą – 1 224,53 Lt. Po 2010-12-03 įspėjimų įteikimo ieškovai skolos iki 2011-05-11 nemokėjo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad paskolos ir palūkanų grąžinimas nustatytais terminais yra viena iš pagrindinių paskolos (kredito) sutarties sąlygų, o sutartyje nustatytos netesybos už nesumokėtas įmokas nepaneigia sąlygos kaip pagrindinės pobūdžio. Teismas atsižvelgė į tai, kad AB DNB bankas kaip kredito davėjas iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš sutarties, nes ieškovai jau nuo 2009 metų nesilaikė dalinių paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafikų, o nuo 2010 metų iki sutarčių nutraukimo visiškai nebevykdė sutarties, negrąžino skolos pagal abi sutartis iki šiol, ir nėra vilties, kad sutartis bus vykdoma ateityje, ir Kreditavimo sutarties ir Susitarimo sąlygų pažeidimus pripažino esminiais, bei konstatavo, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai nutraukė Kreditavimo sutartį ir Susitarimą su ieškovais, todėl šią ieškovų ieškinio dalį atmetė kaip nepagrįstą, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

6Ieškovai I. J. ir V. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas pripažinti negaliojančiu 2007 m. gegužės 15 d. kreditavimo sutarties Nr. K-1700-2007-42 ir 2007 m. liepos 10 d. susitarimo Nr. 57/67/104/20/38-1 nutraukimą ir ieškinį tenkinti pilnai, priteisti iš AB DNB banko turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas sutarčių sąlygas, reglamentuojančias vienašalį sutarties nutraukimą, pripažino nesąžiningomis ir negaliojančiomis, tad ieškovai abejojo, ar teismas pagrįstai vertino, kad sutarčių nutraukimas buvo teisėtas. Pirmosios instancijos teismas išvadas dėl kreditavimo sutarčių nutraukimo teisėtumo grindė CK 6.217 str. 1 d., tačiau apeliaciniame skunde pažymima, jog ši norma nenurodo, ar numatytų sąlygų visuma duoda pagrindą kitai sutarties šaliai nutraukti sutartį vienašališkai ne teismo tvarka. Nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių, tačiau pirmosios instancijos teismas nepaisė to, kad šalių sutartyje buvo nustatyta kas laikytina esminiu sutarties pažeidimu (šios sąlygos pripažintos niekinėmis) ir taikė CK 6.217 str. Apeliantai nurodė, kad teismas nepagrįstai kreditavimo sutarties ir susitarimo neįvykdymą vertino kaip esminį sutarties pažeidimą, neatsižvelgė, jog sutarčių nutraukimas nėra adekvatus padarytam sutarčių pažeidimui. Ieškovai pagal 2007 m. gegužės 15 d. kreditavimo sutartį buvo skolingi 1 959,36 Lt arba 2,7 proc. negrąžintos paskolos dalies, o pagal 2007 m. liepos 10 d. susitarimą – 1 224,53 Lt arba 3,9 proc. negrąžintos paskolos dalies, todėl negalima teigti, kad atsakovas iš esmės negavo to, ko tikėjosi. CK 6.209 str. 4 d. įtvirtina, jog sutartis negali būti nutraukiama, jei neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties šalies prievolių dalį. Teismas savo nuožiūra turėjo įvertinti atsakovo atliktų veiksmų – sutarties nutraukimo atitiktį CK 6.188 str. nurodytiems sąžiningumo principams. Pirmosios instancijos teismas neįvertino ir nesiaiškino, ar sutarties pažeidimas, kurio pagrindu ji nutraukiama, nėra mažareikšmis ir vienkartinis, nemotyvavo, kodėl sutarčių sąlygas dėl vienašalio sutarčių nutraukimo pripažinus niekinėmis, buvo taikyta CK 6.217 str. 2 d., nors jos taikymą pagal kasacinio teismo praktiką eliminuoja šalių susitarimas.

7Atsakovo AB DNB banko atstovas advokatas L. P. atsiliepimu prašo apeliantų I. J. ir V. J. pareikštą apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimo dalies panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš apeliantų atsakovo AB DNB banko naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodoma, kad vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais, jei sutartyje numatytas sutarties nutraukimo pagrindas yra pripažįstamas nesąžiningu ar negaliojančiu, teismas turi pareigą vertinti, ar faktinės aplinkybės, dėl kurių kreditorius vienašališkai nutraukė sutartį, atitinka CK 6.217 str. numatytus esminio sutarties pažeidimo kriterijus kaip įstatyminį vienašalio sutarties nutraukimo pagrindą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisėtai vertino, ar apeliantų pažeidimai atitinka CK 6.217 str. 1-2 d. bei pagrįstai konstatavo, jog padarytas pažeidimas sudarė pagrindą vienašališkai nutraukti sutartis. Kreditavimo sutartys buvo nutrauktos apeliantams ilgą laiką neatliekant jokių mokėjimų bankui ir nevykdant prievolių. Apeliantai kreditavimo sutarčių vykdymo nėra atnaujinę ir jau trejus metus jokių įmokų skolai bankui dengti neatlieka, taip patvirtindami sutarčių pabaigą ir savo valią prievolių daugiau nevykdyti. Vadovaujantis aktualia teismų praktika, dalinių įmokų pagal kreditavimo sutartis kredito įstaigai laiku nemokėjimas vertintinas kaip esminis sutarties pažeidimas CK 6.217 str. 1-2 d. prasme, suteikiantis teisę kredito įstaigai vienašališkai sutartį nutraukti. Apeliantai neįrodė, jog yra suinteresuoti realiai atkurti šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą, nesirėmė CK 6.204 str. ir neprašė pakeisti kreditavimo sutarties sąlygų, todėl ieškovų prašymas sutarčių nutraukimą pripažinti negaliojančiu atmestinas kaip formalus. Be to, tai neatleistų apeliantų nuo pareigos sumokėti įsitesėjusiomis Utenos rajono apylinkės teismo 2011-07-26 nutartimi priteistą skolą. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ne ginčo tvarka priteisiant skolą, teismas ex officio patikrina sutarties nutraukimo teisėtumą, o tokia hipotekos teisėjo nutartis turi res judicata galią.

8Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str.1 d. 1 p.).

9Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

10Apeliaciniu skundu ginčijama sprendimo dalis, kuria teismas atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančiais 2007 m. gegužės 15 d. kreditavimo sutarties Nr. K-1700-2007-42 44 p. ir 46.1 p. bei 2007-07-10 susitarimo Nr. 57/67/104/20/38-1 nutraukimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes bei apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ginčo esmės ir jo sprendimo. Ieškovai apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas sutarčių nutraukimo teisėtumo klausimą, nepagrįstai vadovavosi CK 6.217 str. 1 d., netinkamai sutarties ir susitarimo nevykdymą vertino kaip esminį sutarties pažeidimą, ir nenagrinėjo, ar sutarties pažeidimas, kurio pagrindu ji nutraukiama, nėra mažareikšmis ir vienkartinis. Apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl šių apeliacinio skundo argumentų.

11Vienašališko sutarties nutraukimo pagrindu gali būti jos pažeidimas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, jog sutartis vienašališkai gali būti nutraukta tiek įstatyme (CK 6.217 str.), tiek ir šalių sudarytoje sutartyje numatytais atvejais, kuomet toks pažeidimas laikomas esminiu. Šie nutraukimo pagrindai yra alternatyvūs. Ieškovų ir atsakovo sudarytuose Kreditavimo sutartyje bei Susitarime šalys buvo numatę vienašalio sutarties nutraukimo ir esminio sutarties pažeidimo atvejus, kurių vienas – kai kredito gavėjas nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nemoka palūkanų, papildomų palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų. Pirmosios instancijos teismas šią sąlygą pripažino esant nesąžiningą ir negaliojančią, taip pat tenkino ieškovų prašymą ir Kreditavimo sutarties 43, 44, punktų ir Susitarimo 32, 33 punktų sąlygas pripažino nesąžiningomis sutarties sąlygomis ir negaliojančiomis nuo šių susitarimų sudarymo momento. Atsakovas AB DNB bankas sutarties pažeidimu laikė ieškovų prievolės mokėti kredito įmokas nevykdymą. Iš sudarytų sutarčių pašalinus nuostatas, pagal kurias bent vienos kredito įmokos nesumokėjimas yra esminis sutarties pažeidimas, išnyko ir sutartinis pagrindas, kuriuo remiantis kredito davėjas galėjo įgyvendinti teisę vienašališkai nutraukti sutartį, tačiau tai nereiškia, jog jis prarado teisę nutraukti sutartį įstatyme numatytais atvejais. Kreditavimo sutarties Nr. K-1700-2007-42 48 p. ir Susitarimo Nr. 57/67/104/20/38-1 37 p. nurodoma, kad sutarties pažeidimas gali būti pripažįstamas esminiu ir tada, jei jis tokiu pripažintinas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ar jų nustatytus kriterijus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad vien tas faktas, jog konkreti sutarties sąlyga, leidžianti vienašališkai nutraukti sutartį, yra ar buvo pripažinta nesąžininga, savaime nereiškia, kad faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis pasinaudojo šalis vienašališkai sutarčiai nutraukti, negali būti kvalifikuojamos kaip esminis pažeidimas pagal įstatymą, kai jos atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus. Todėl apeliantų abejonės dėl teismo ir kreditoriaus teisės remtis CK 6.217 straipsnio nuostatomis esant sutartiniams santykiams, pripažįstamos nepagrįstomis.

12Kreditavimo sutartimi kredito gavėjas įsipareigoja kreditą grąžinti ir mokėti palūkanas. Jeigu jis įsipareigojo kreditą grąžinti ir palūkanas mokėti dalimis tam tikrais terminais, tai jų pažeidimas yra sutarties pažeidimas. Tokiu atveju kreditorius turi teisę pagal sutarties, o kiek ja nereglamentuojama, – pagal įstatymo nuostatas įvertinti, ar šios faktinės aplinkybės yra pagrindas pagal sutartį, ar pagal įstatymą vienašališkai nutraukti sutartį. Ieškovai V. ir I. J. kredito sutarčių įsipareigojimus laiku mokėti kredito įmokas pradėjo netinkamai vykdyti nuo 2009 m. pabaigos (T. 1, b. l. 70-75). Kreditorius AB DNB bankas 2010-12-03 raštais kredito gavėjus informavo, jog ieškovai V. J. ir I. J. praleido terminus sumokėti kredito įmokas ir pagal Kreditavimo sutartį Nr. K-1700-2007-42 susidarė 1 959,36 Lt įsiskolinimas, o pagal Susitarimą Nr. 57/67/104/20/38-1 – 1 224,53 Lt (T. 1, b. l. 21, 30). Raštuose bankas informavo skolininkus, jog nepadengus įsiskolinimo, bankas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, tačiau ieškovai prievolių ir toliau nevykdė (T. 1, b. l. 68, 69). AB DNB bankas 2011-05-11 Kreditavimo sutartį ir Susitarimą nutraukė ir 2011-05-31 kreipėsi į Utenos rajono apylinkės teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto. CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, pagal kuriuos sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas kaip esminis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad bankui, kaip finansinei įstaigai kredito grąžinimas, palūkanų mokėjimas yra ypač svarbūs ir turinčios esminę reikšmę aplinkybės, tad ieškovams nesilaikant kredito sutarčių terminų, bankas iš esmės negavo to, ko pagal sutartis galėjo tikėtis. Apeliantai nurodo, kad buvo nesumokėta tik maža kredito sutarties dalis, todėl sutarties nutraukimas yra neadekvatus jų padarytam pažeidimui. Pažymėtina, kad ieškovai bankui įmokų, palūkanų ir delspinigių nemoka jau nuo 2010 m. ir tartis dėl sutarties pakeitimo bandė tik įsiteisėjus teismo nutarčiai pradėti priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto, ieškovai neturi darbo ir nededa pakankamai pastangų surasti pajamų šaltinį, kuris padėtų padengti įsiskolinimą, todėl pagrįstai padaryta išvada, jog yra mažai vilčių, kad sutartis bus įvykdyta ateityje. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar pažeidimas nebuvo mažareikšmis ir vienkartinis. Teismas įvertino, kad jau nuo 2009 m. ieškovai pradėjo vėluoti mokėti įmokas ar jų visai nemokėti ir net po banko atsiųstų įspėjimų, įsiskolinimai nebuvo likviduoti. Taigi pažeidimas buvo tęstinis ir, kaip jau buvo minėta, esminis bankui kaip finansinėje sferoje veikiančiam asmeniui, nes finansų sektorius, kurio nemažą dalį sudaro bankų sektorius, priskirtinas prie vieno jautriausių sektorių, o situacija jame gali turėti didelę įtaką šalies ekonomikai, gyventojų ir ūkio subjektų pasitikėjimui šalies finansų sistema, jos tvarumui. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog bankas vienašališkai nutraukė sutartį 2011-05-11, prieš tai skolininkus 2009-11-20, 2010-01-18 ir 2010-12-03 įspėjęs ir teismui priėmus 2011-06-03 nutartį areštuoti turtą ir mėnesio terminą skolai likviduoti, bei 2011-07-26 nutartį parduoti hipotetinį turtą varžytinėse, bankas nesikreipė į antstolį dėl vykdymo, o 2011-10-14 skolininko prašymu ir jo pasiūlytomis sąlygomis pasirašė skolos grąžinimo grafiką. V. J. nevykdant šio susitarimo, bankas tik 2012-01-26 kreipėsi į antstolį dėl priverstinio skolos išieškojimo į antstolį , t.y. praėjus 3 mėnesiams po pasirašyto skolos gražinimo grafiko arba praėjus 6 mėnesiams po teismo nutarties parduoti turtą varžytinėse. Tai rodo, kad bankas elgėsi geranoriškai skolininkų atžvilgiu. Pastebėtina, kad V. J., prašęs leisti mokėti po 2000 Lt per mėnesį ir bankui sutikus (2011-10-14 grafikas), jis teisme pripažino, kad, gaunant 1000 Lt darbo užmokestį, toks mokėjimas yra nerealus. Tai rodo, kad skolininkai realiai negalėjo ir neketino mokėti (grąžinti skolos) pagal grafiką. Be to jie ir prieš grafiko pasirašymą ir po to nei kiek nesumažino negrąžintos paskolos bankui dalies. Tuo atveju, jei apeliantai, kaip teigia, nežinojo apie banko leidimą mokėti skolą pagal grafiką, jie turėjo teisę ir galimybę aiškintis kokį spendimą priėmė bankas jų prašymo pagrindu, nes kliūčių, sutrukdžiusių tai padaryti, nenurodė. Jie, turėdami nuosavybės teisę į žemės sklypą ir ketindami jį parduoti ir gautomis lėšomis atsiskaityti su banku, kaip teigia, iki šiol to nepadarė, aiškindami, kad laukia palankesnio pardavimui momento, kuomet bus galima parduoti žemės sklypus užsieniečiams. Esant pirmiau nurodytų aplinkybių visumai, atmestinas apeliantų teiginys apie pažeidimo mažareikšmiškumą, grindžiamą išimtinai skolos dydžio palyginimu su negrąžintos paskolos dalimi ir nevertinant visų pirmiau nurodytų aplinkybių visumos. Remiantis šiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai kredito sutarčių pažeidimą pripažino esminiu, o sutarčių nutraukimą dėl esminio sutarties pažeidimo – teisėtu (CK 6.217 str. 1 d.).

13Vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai ištyrė ir įvertino įrodymus bei aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti.

14Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,

Nutarė

15Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai