Byla 2-1021/2013
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1076-798/2013 pagal

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Gailiūno ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-1076-798/2013 pagal

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje sprendžiamas klausimas dėl neteisėtai išvežto ir kitoje nei jis nuolat gyveno valstybėje narėje laikomo vaiko grąžinimo gyventi į Jungtinę Karalystę (toliau – Jungtinė Karalystė arba Didžioji Britanija).

5Atskiruoju skundu ginčijamas teismo nutarties dėl vaiko negrąžinimo teisėtumas ir pagrįstumas.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 7 d. nutartimi

8išveždama sūnų į Lietuvą, Hagos konvencijos nuostatų ir toks jos veiksmas nėra laikytinas neteisėtu vaiko išvežimu be kito sutuoktinio žinios. Teismas atmetė suinteresuoto asmens K. R. argumentus dėl 1980 m. Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje ir 13 straipsnio 1 dalies a) ir b) punktuose įtvirtintų atsisakymo grąžinti vaiką pagrindų egzistavimo, tačiau sprendė, jog nagrinėjamu atveju vaiką atsisakytina grąžinti 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu pagrindu, esant vaiko prieštaravimui dėl jo grąžinimo į Jungtinę Karalystę. Teismas, nustatęs, kad bylos nagrinėjimo metu J. yra sulaukęs 6,5 metų amžiaus, sprendė esant pagrindui taikyti minėtą išimtį, byloje nesant duomenų, kad berniuko raida neatitiktų jo biologinio amžiaus bei atsižvelgiant į tai, kad apklausos metu berniukas aiškiai formulavo savo poziciją dėl gyvenamosios vietos ir santykių su tėvais, ši berniuko pozicija išliko nuosekli, nekintanti viso proceso metu, o neatsižvelgimas į vaiko nuomonę neatitiktų vaiko interesų. Bylos nagrinėjimo metu nei pareiškėjas, nei suinteresuoti asmenys nekėlė abejonės dėl J. R. gebėjimo savarankiškai formuluoti savo nuomonę. Teismas padarė išvadą, kad berniuko grąžinimas į Jungtinę Karalystę, nepaisant aiškiai išreikšto jo prieštaravimo, sukeltų vaikui stiprų psichologinį stresą, dėl kurio berniukas galimai kaltintų pareiškėją, o tai neabejotinai pakenktų jo ir sūnaus santykiams. Grąžinus berniuką į Jungtinę Karalystę be motinos, jis pakliūtų į netoleruotiną situaciją, patirtų psichologinę žalą. Su motina grįžti į Jungtinę Karalystę vaikas negali, nes tėvų santykiai yra itin konfliktiški, jų gyvenimas kartu ar skyriumi Londone darytų neigiamą įtaką vaiko vystymuisi.

9III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10Pareiškėjas G. R. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – išduoti teismo leidimą grąžinti jo sūnų J. R. į jo kilmės (nuolatinės gyvenamosios vietos) šalį – Jungtinę Karalystę. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

111. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, kad J. nuolatinė gyvenamoji vieta iki jo išvykimo į Lietuvos Respubliką buvo Jungtinėje Karalystėje. 2004 m. gegužės mėnesį R. persikėlė nuolat gyventi į Jungtinę Karalystę. 2010 m. jie deklaravo savo išvykimą iš Lietuvos, o 2010 m. rugpjūčio 5 d. pirkimo – pardavimo sutartimi pardavė pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą, Lietuvoje neįsigydami jokio kito nekilnojamojo turto. Londone pareiškėjas dirbo ir tebedirba pagal neterminuotą darbo sutartį, sutuoktiniai gyveno pareiškėjo nuomojamame butą, abu buvo įtraukti į rinkėjų sąrašus. Tai jog pareiškėjo ir jo sutuoktinės nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Jungtinėje Karalystėje, turėjo nulemti ir jų vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą toje valstybėje. J. R., būdamas vos keturių mėnesių, kartu su motina K. R. atvyko gyventi pas pareiškėją į Londoną ir ten nuolat gyveno su tėvais. 2010 m. balandžio 27 d. buvo deklaruotas J. R. išvykimas iš Lietuvos Respublikos. J. R. nuo 2010 m. sausio 5 d. iki 2010 m. gruodžio 17 d. Londone lankė darželį, o nuo 2011 m. sausio 4 d. lankė šalia namų esančią Dawlisho pradinę mokyklą. Jis nuo 2009 m. lapkričio 7 d. yra registruotas Leyton Healthcare poliklinikoje. Jungtinė Karalystė už J. R. moka 81,20 svarų sterlingų dydžio per mėnesį socialinę vaiko pašalpą, kuri yra pervedama į K. R. sąskaitą. Todėl J. R. socialinių, materialinių ir šeiminių interesų centras iki vaiko išvykimo į Lietuvos Respubliką 2012 m. gegužės 18 d. buvo Jungtinėje Karalystėje.

122. Pareiškėjas išleido vaiką kartu su jo motina 2012 m. gegužės 18 d. vykti į Lietuvą laikinai, vaiko atostogų metu. Į mokyklą Jungtinėje Karalystėje J. R. turėjo grįžti po atostogų – 2012 m. rugsėjo 7 d. J. R. laikymas Lietuvos Respublikoje po šios datos turėjo būti pripažintas neteisėtu, pažeidžiančiu pareiškėjo globos teisės, kurias jam suteikia Anglijos įstatymai.

133. Pirmosios instancijos teismas, nepaisydamas savo išvadų apie Hagos konvencijos 13 straipsnio a ir b punktuose nurodytų pagrindų vaiko negrąžinimui nebuvimą, atsisakė išduoti teismo leidimą grąžinti vaiką, motyvuodamas vien Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalimi, įtvirtinančia, kad teismo ar administracinė institucija taip pat gali atsisakyti nurodyti grąžinti vaiką, jei ji nustato, kad vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę. Pirmosios instancijos teismo teiginys, jog berniukas apklausos metu nurodė, kad grąžinimui į Jungtinę Karalystę prieštarauja, yra nepagrįstas. Iš 2012 m. gruodžio 19 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad J. R. teigė: „gyvenau ne Lietuvoje, patiko ten“; „eidavau į parduotuves, visur patiko, su mamyte būtų smagu Londone“; „nelabai pasiilgstu Londono, pasiilgau tėvelio“; „su mamyte vykčiau į Angliją“ (2 t., b.l. 87). Neaišku, iš kokių vaiko teiginių teismas darė išvadą, kad vaikas prieštarauja grąžinimui. Teismas, vertindamas vaiko teiginius, turėjo atsižvelgti į vaiko amžių. Teismas sureikšmino vaiko teiginius. Berniukui yra dar tik 6 metai, jis yra stipriai įtakojamas motinos.

144. Teismas nepagrįstai rėmėsi 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu vaiko negrąžinimo pagrindu, konstatuodamas, kad pats vaikas prieštarauja grąžinimui. Vaikas apklausos metu nenurodė prieštaraujantis jo grąžinimui. Vertinant J. parodymus, reikia atsižvelgti, jog vaikas jaučiasi nestabiliai, bijosi būti paliktas.

155. Teismo išvados dėl vaiko negrąžinimo pagrindų yra prieštaringos, kadangi nurodydamas, jog nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo negrąžinti vaiko remiantis 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punktu, teismas tuo pačiu daro išvadą, jog grąžinus vaiką jis pakliūtų į netoleruotiną situaciją, atskirtas nuo motinos patirtų psichologinę žalą. Tokia teismo išvada nėra pagrįsta, nes jokios teisės normos nesuteikia daugiau teisių motinai, nei tėvui. Išvados apie vaiko patekimą į netoleruotiną situaciją yra nepagrįstos jokiais įrodymais. Vaikas pats nurodė, jog pasiilgo tėvo, myli abu tėvus.

166. K. R. veikia prieš vaiko interesus ir netinkamai rūpinasi vaiku. Tokio amžiaus vaikai turi mokytis, tačiau suinteresuotas asmuo

17Suinteresuotas asmuo K. R. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atmesti pareiškėjo G. R. atskirąjį skundą. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

181. Teismas pagrįstai sprendė, kad nepilnamečio vaiko J. R. nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Didžioji vaiko ir motinos gyvenimo dalis yra praleista Lietuvoje, jie yra šios šalies piliečiai, nėra įgiję kitos valstybės pilietybės. K. R. išvykimas iš Lietuvos buvo deklaruotas, siekiant išvengti privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimo. Pareiškėjas jam priklausiusį butą pardavė, nes, nutrūkus jo darbo santykiams Londone, siekė įgyti teisę į socialinį būstą Jungtinėje Karalystėje. Lėšos, gautos už parduotą turtą, buvo panaudotos skolų grąžinimui, gyvenimo išlaidų padengimui, kitoms šeimos reikmėms. R. buvo sutarę, jog į Jungtinę Karalystę vyks tik laikinai, Londone su vaiku neliks. Prieš vaiko gimimą į Lietuvą grįžęs pareiškėjas ėmė keisti susitarimą, planavo kartu vykti į Jungtinę Karalystę, grįžti į Lietuvą tuomet, kai vaikui reikės eiti į mokyklą. Jungtinėje Karalystėje šeima neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos. Po vaiko gimimo šeima kraustėsi 5 kartus. Nuo pat sūnaus gimimo suinteresuotas asmuo didžiąją metų dalį praleisdavo Alytuje. Jos ir sūnaus pagrindinių interesų centras buvo ir yra Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas ir K. R. neturėjo Jungtinės Karalystės piliečiams prilyginamos balsavimo teisės. Šioje šalyje balsavimo biuleteniai yra laisvai pasiekiami interneto svetainėje, tačiau jais pasinaudoti balsavime gali tik šalies piliečiai. Jungtinėje Karalystėje pareiškėjui pašalpa už vaiką mokama dėl to, jog jis dirba ir moka mokesčius šioje šalyje. Gautas lėšas pareiškėjas naudoja savo reikmėms, bet ne vaiko interesams. Vaikui sulaukus 3,5 metų amžiaus, jis buvo vedamas į vaikų darželį 2 valandoms per dieną. Vaikas dažnai sirgo virusinėmis ligomis, dėl ko retai lankė darželį ir dažniausiai grįždavo į Lietuvą gydytis. Suinteresuotas asmuo ėmė vis rečiau būti Londone ir dėl planinių vaikui paskirtų operacijų, atliktų Lietuvoje. Vaikas lankyti mokyklą Lietuvoje turėjo pradėti tik 2013 m. rugsėjo mėnesį. Todėl tam, kad sūnus iki to laiko galėtų bendrauti su vaikais, žinant, kad Jungtinėje Karalystėje pradinė švietimo programa vaikams yra žaidimų lygmenyje, šeima nusprendė, kad tuo metu, kai vaikas būna Londone, jis bus leidžiamas į šalia namų esančią mokyklėlę. Kaip vėliau paaiškėjo, sūnus mokyklėlėje nepritapo dėl akivaizdžių kultūrų skirtumo, maitinimo.

192. G. R. sutiko ir neprieštaravo K. R. ir sūnaus J. gyvenimui Lietuvoje nuo 2012 m. gegužės 18 dienos. K. R. dar 2011 metais pajuto sveikatos pablogėjimą, todėl dar Jungtinėje Karalystėje atliko tyrimus, po kurių gydytojai teigė, jog ji gali sirgti onkologine liga. Siekiant visapusiškai ištirti K. R. sveikatos būklę bei gauti sūnui reikalingą medicininę pagalbą, 2012 m. pavasarį ji sutarė su pareiškėju, jog 2012 m. gegužės 19 d. ji grįš į Lietuvą nuolatiniam gyvenimui. Pareiškėjas sakė, kad taip pat grįš nuolat gyventi į Lietuvą, tik nutrauks visas nuomos sutartis, susitvarkys bankinius reikalus, grąžins paskolas. K. R. akcentuoja, jog jai nebuvo nustatyta onkologinė liga, ji netvirtino, jog serga vėžiu.

203. J. R. grąžinimas į Jungtinę Karalystę esmingai pakenktų vaiko interesams, vaikui padarytų nepataisomą žalą. Didžiojoje Britanijoje nebūtų užtikrinta vaiko sveikatos apsauga, teisė į saugią socialinę aplinką, vaikas Didžiojoje Britanijoje nepritaptų dėl kalbos ir kultūros skirtumų, nebūtų užtikrinta vaiko teisė gyventi su tuo iš tėvų, kuris labiau užtikrintų vaiko interesus, nebūtų užtikrinta vaiko teisė į identiškumą ir jo išsaugojimą, teisė į asmeninį gyvenimą, asmens neliečiamybę ir laisvę. Nurodo, jog ji neriboja, o skatina vaiko bendravimą su tėvu.

214. Teismo nutartis atitinka prioritetinius vaiko interesus. Nors įstatymai ir nesuteikia prioriteto motinai tėvo atžvilgiu, tačiau mažamečiam vaikui yra reikalinga didesnė motinos globa, todėl motina, jei kitos tėvų vaikui sudaromos sąlygos yra vienodos, turi pirmenybę auklėjant vaiką. K. R. užtikrina vaiko teisę į mokslą Lietuvoje. Ji su sūnumi gyvena jos seseriai priklausančiame bute, kuris jai perduotas naudotis panaudos pagrindu. Pareiškėjas nuo 2012 m. gegužės mėnesio teikė vaikui minimalų išlaikymą, tačiau nuo 2012 m. spalio jo nebeteikia. Pareiškėjas niekada aktyviai nedalyvavo sūnaus auklėjime, neturi tam reikalingų įgūdžių. Nei pareiškėjui, nei jo motinai nėra žinomi vaiko poreikiai ir jo sveikatos būklė. Vaikas nėra prisirišęs prie močiutės.

22IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

23Byloje yra kilęs klausimas, ar nagrinėjamu atveju G. R. ir K. R. mažamečio vaiko išvežimas iš Jungtinės Karalystės į Lietuvos Respubliką ir jo negrąžinimas gali būti pripažintas neteisėtu ir vertinamas kaip tarptautinis vaiko grobimas tarptautinių teisės aktų prasme.

24Tiek vaiko, tiek globos teises jo atžvilgiu įgyvendinančio asmens teisių apsaugą vaiko neteisėto išvežimo ir jo laikymo kitoje, nei jis nuolat gyveno, valstybėje atveju Lietuvos Respublikoje užtikrina tarptautiniai teisės aktai – 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau –Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003) bei 1980 m. spalio 25 d. Konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – 1980 m. Hagos konvencija), kadangi Lietuva yra 1980 m. Hagos konvencijos, kaip tarptautinės daugiašalės sutarties, dalyvė, o Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 tiesioginį taikymą lemia jos narystė Europos Sąjungoje.

25Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 normų ir 1980 m. Hagos konvencijos normų konkurencijos klausimas yra išspręstas Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 60 straipsnyje, pagal kurį santykiuose tarp valstybių narių šis reglamentas pakeičia Hagos konvenciją tiek, kiek ji susijusi su bylomis, kurioms taikomas šis reglamentas. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 17 konstatuojamojoje dalyje įtvirtinta, jog vaiko neteisėto išvežimo ar negrąžinimo atvejais vaiko grąžinimas turėtų būti užtikrinamas nedelsiant ir šiuo tikslu turėtų ir toliau būti taikoma Hagos konvencija, papildoma šio reglamento, ypač 11 straipsnio, nuostatomis. Šių nuostatų pagrindu darytina išvada, jog jose įtvirtintas Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 viršenybės principas turi būti derinamas su Hagos konvencijos subsidiaraus taikymo galimybe, kai reglamentas nereglamentuoja tam tikrų klausimų, susijusių su vaiko grąžinimu jo neteisėto išvežimo ar negrąžinimo atvejais.

26Pagal šiuos tarptautinės teisės aktus tiek vaiko, tiek globą jo atžvilgiu įgyvendinančio asmens teisių apsauga vaiko neteisėto išvežimo ir jo laikymo kitoje, nei jis nuolat gyveno, valstybėje atveju užtikrinama vaiko grąžinimu. Tačiau tam, kad būtų taikomas šis pažeistų teisių gynimo būdas, vaiko išvežimas ir jo laikymas kitoje valstybėje turi būti pripažintas neteisėtu.

27Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 2 straipsnio 11 punkte nurodyta, kad neteisėtas vaiko išvežimas ar negrąžinimas yra tais atvejais, kai yra pažeidžiamos globos teisės, įgytos teismo sprendimu, įstatymu nustatyta tvarka ar juridinę galią turinčiu susitarimu pagal valstybės narės, kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta iki išvežimo ar negrąžinimo ir jei išvežimo ar negrąžinimo metu globos teisėmis buvo faktiškai naudojamasi drauge, ar jų su niekuo nesidalijant, arba jomis taip būtų naudojamasi išvežimui ar negrąžinimui. Laikoma, kad globa yra įgyvendinama kartu, kai pagal teismo sprendimą ar įstatymo nustatyta tvarka vienas iš tėvų negali spręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos be kito iš tėvų sutikimo.

281980 m. Hagos konvencijos 3 straipsnis neteisėtą vaiko išvežimą ar laikymą apibūdina analogiškai, kaip ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 2 straipsnio 11 punktas. Pagal Hagos konvencijos 3 straipsnį, vaiko išvežimas ar laikymas laikomas neteisėtu, jei: a) pažeidžiamos globos teisės, suteiktos asmeniui, institucijai ar kitai organizacijai atskirai ar kartu, pagal valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš pat jį išvežant ar laikant, įstatymus; ir b) jei išvežimo ar laikymo metu tomis teisėmis buvo kartu ar atskirai naudojamasi arba būtų buvę naudojamasi, jei vaikas nebūtų išvežtas ar laikomas. Vaiko globos teisės, nurodytos minėto 3 straipsnio a punkte, gali būti suteiktos pagal įstatymą arba teismo ar administracinės institucijos sprendimu, arba pagal susitarimą, turintį teisinę galią pagal tos valstybės įstatymus.

29Atsižvelgiant į Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 2 straipsnio 11 punkte ir Hagos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintus neteisėto vaiko išvežimo ar laikymo (negrąžinimo) sąvokos apibrėžimus, išskirtini šie pagrindiniai minėtos veikos požymiai – globos teises vaiko atžvilgiu įgyvendinančio subjekto globos teisių pažeidimas ir šio subjekto faktinis naudojimasis globos teisėmis vaiko neteisėto išvežimo ar laikymo (negrąžinimo) metu arba galimas realus naudojimasis, jeigu vaikas nebūtų neteisėtai išvežtas ar laikomas (negrąžinamas). Be to, atsižvelgiant į 1980 m. Hagos konvencijoje įtvirtintą vaiko grąžinimu siekiamą tikslą – užtikrinti greitą vaiko sugrąžinimą į valstybę, kur jis nuolat gyvena (1980 m. Hagos konvencijos preambulės 2 dalis, 1 straipsnio a punktas), o taip pat į Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, pagal kurį globos teises turinčio asmens prašymu neteisėtai išvežto ar laikomo vaiko sugrąžinimas vykdomas į tą valstybę, kurioje jis nuolat iki tol gyveno, darytina išvada, jog papildomas vaiko neteisėtą išvežimą arba negrąžinimą kvalifikuojantis požymis, kuris kartu yra ir privaloma vaiko grąžinimo, kaip pažeistų teisių gynimo būdo, taikymo sąlyga – vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos buvimas toje valstybėje, iš kurios jis buvo neteisėtai išvežtas arba į kurią jis buvo neteisėtai negrąžintas.

30Vilniaus apygardos teismas apelianto G. R. atskiruoju skundu skundžiama 2013 m. sausio 7 d. nutartimi, spręsdamas vaiko grąžinimo klausimą, konstatavo, jog mažametis J. R. nebuvo įgijęs nuolatinės gyvenamosios vietos Jungtinėje Karalystėje, dėl ko pareiškėjo G. R. prašymą dėl vaiko grąžinimo atmetė kaip nepagrįstą. Teisėjų kolegija tokią pirmosios instancijos teismo išvadą pripažįsta pagrįsta.

31Tarybos Reglamente (EB) Nr. 2201/2003 naudojamos sąvokos „vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta“ turinys teisiniu aspektu yra atskleistas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinant šios sąvokos prasmę ir apimtį reglamento 8 ir 10 straipsniuose pavartota prasme. Visų pirma, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje pažymėta, jog Tarybos Reglamente (EB) Nr. 2201/2003 naudojamos sąvokos „nuolatinė gyvenamoji vieta“ turinys, nesant aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, Europos bendrijoje turi būti aiškinamas autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant į nuostatos kontekstą ir nagrinėjamu teisės aktu siekiamą tikslą (žr. 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo A, C-523/07, 34, 35 punktai; 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo Barbara Mercredi prieš Richard Chaffe, C-497/10, 45, 46 punktai). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, jog „nuolatinės gyvenamosios vietos“ sąvoka Reglamento 8 ir 10 straipsniuose pavartota prasme turi būti aiškinama taip, kad ši gyvenamoji vieta atitinta vietą, kur vaikas tam tikra dalimi integravosi į socialinę ir šeiminę aplinką. Šiuo tikslu, be kita ko, turi būti atsižvelgta į gyvenimo valstybės narės teritorijoje ir šeimos persikėlimo į šią valstybę trukmę, teisėtumą, sąlygas ir priežastis, vaiko pilietybę, mokyklos lankymo vietą ir sąlygas, kalbų žinias ir šeiminius bei socialinius vaiko ryšius toje valstybėje. Nustatyti vaiko gyvenamąją vietą turi nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas kiekvienam konkrečiam atvejui reikšmingas faktines aplinkybes (žr. 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo A, C-523/07, 44 punktas; 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo Barbara Mercredi prieš Richard Chaffe, C-497/10, 56 punktas).

32Teisėjų kolegija pripažįsta, jog šioje byloje, sprendžiant vaiko grąžinimo klausimą, yra pagrindas vadovautis minėtais Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje suformuluotais „nuolatinės gyvenamosios vietos“ kriterijais, kadangi vaiko grąžinimu, kaip ir teismų jurisdikcijos nustatymu vaiko grobimo atveju, siekiama to paties tikslo įgyvendinimo, kuris yra grindžiamas prioritetine vaiko interesų apsauga. Tiek 1980 m. Hagos konvencija, tiek ją papildęs Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 yra grindžiami prezumpcija, kad, išskyrus išimtinius atvejus, neteisėtas vaiko išvežimas ar negrąžinimas į kitą užsienio valstybę neatitinka vaiko interesų ir kad vaiko grąžinimas į valstybę, kurioje jis nuolat gyveno, užtikrintų jo interesų apsaugą tiek jo teisės bendrauti su abiem tėvais prasme, tiek jo teisės į gyvenimo jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje tęstinumą prasme, o taip pat užtikrintų, kad bet kokius globos ar bendravimo su vaiku klausimus spręstų tos valstybės teismas, kurioje yra daugumos įrodymų buvimo vieta.

33Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, fizinis vaiko buvimas valstybėje narėje negali būti pripažintas pakankamu kriterijumi vaiko nuolatinei gyvenamajai vietai nustatyti. Tam, visų pirma, reikia atsižvelgti į tai, jog toks buvimas nėra laikinas ar atsitiktinis ir ten gyvendamas vaikas yra integravęsis į socialinę ir šeiminę aplinką (žr. 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo A, C-523/07, 33, 38 punktai; 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo Barbara Mercredi prieš Richard Chaffe, C-497/10, 49 punktas).

34Iš bylos medžiagos nustatyta, kad G. R. ir K. R. santuoka buvo sudaryta 1998 m. rugpjūčio 1 d. (1 t., b.l. 11). Lietuvoje jie gyveno G. R. asmeninės nuosavybės teise priklausiusiame bute, esančiame ( - ). 2004 m. gegužės mėnesį G. R. išvyko į Jungtinę Karalystę užsidirbti, neturėdamas tikslo toje valstybėje įkurti savo nuolatinio ir įprasto interesų centro. Kaip matyti iš K. R. paaiškinimų, ji į Jungtinę Karalystę pas vyrą nuvyko tais pačiais metais rugsėjo mėnesį. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus 2013 m. sausio 23 d. pažymos Nr. D23-35 matyti, jog ji į kitą valstybę išvyko nenutraukusi darbo santykių, t.y. iki 2004 m. spalio 7 d. ji dirbo Lietuvos ir Vokietijos UAB „Brenava“ (2 t., b.l. 142-146). Iš šalių paaiškinimų nustatyta, jog iki vaiko gimimo K. R., gyvendama Jungtinėje Karalystėje, nebuvo niekur įsidarbinusi, dirbo namų ūkio darbus. Sutuoktiniams 2006 m. liepos 13 d. Lietuvoje gimė sūnus J. (1 t., b.l. 12), jam buvo suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė. K. R., dar būdama nėščia, į Lietuvą atvyko 2005 m. lapkričio mėnesį, 2005 m. gruodžio 15 d. įsidarbino Ž. L. individualioje įmonėje „Lidėja“, kur jai dirbant buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo, o vėliau ir vaiko priežiūros atostogos iki 2009 m. liepos 13 d. (2 t., b.l. 142-146). K. R. į Jungtinę Karalystę pas vyrą sugrįžo 2006 m. lapkričio mėnesį, kai poros vaikui buvo keturi mėnesiai. Ji rūpinosi vaiko priežiūra ir auklėjimu. R. Jungtinėje Karalystėje gyveno nuomojamame būste. K. R. kartu su vaiku kasmet, paprastai vasaros metu, grįždavo į Lietuvą, kur praleisdavo nuo trijų iki penkių mėnesių, vizitų Lietuvoje metu lankydavosi pas gydytojus (2 t., b.l.11). G. R. dėl savo darbo pobūdžio statybų srityje ir sezoniškumo su šeima į Lietuvą nevykdavo. Kai vaikui suėjo trys metai, tėvai pradėjo vesti jį į vaikų darželį Jungtinėje Karalystėje, kurį jis lankė laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 5 d. iki 2010 m. gruodžio 17 d. (1 t., b.l. 34-35). Iš K. R. paaiškinimų matyti, jog jų sūnus vaikų darželyje išbūdavo nuo 2 iki 2,5 valandos, o likusią dalį jis praleisdavo namuose su motina. Be to, vaikas dažnai sirgo, kas taip pat sąlygojo jo žymiai dažnesnį buvimą su motina. Nuo 2011 m. sausio 4 d., būdamas keturių metų, J. Jungtinėje Karalystėje pradėjo lankyti pradinę mokyklą (1 t., b.l. 38-39). Vaiką į pradinę mokyklą nuvesdavo ir jį parsivesdavo jo motina. Iš K. R. paaiškinimų matyti, jog tiek vaikų darželio, tiek pradinės mokyklos lankymas buvo grindžiamas ne siekiu padidinti vaiko socialinę integraciją Jungtinėje Karalystėje, bet suformuoti bendrus socialinius įgūdžius, kurie praverstų jam ateityje lankant mokyklą Lietuvoje, kadangi sutuoktiniai savo grįžimą į Lietuvą iš pradžių siejo su vaiko mokykliniu amžiumi.

35Šioje byloje nustatytos aplinkybės dėl K. R. gyvenimo Jungtinėje Karalystėje, jai didžiąją laiko dalį prižiūrint ir auklėjant mažametį vaiką bei dirbant namų ūkio darbus, o taip pat užsienio kalbos nemokėjimas bei tai, jog ji toje šalyje buvo išlaikoma savo vyro, leidžia daryti išvadą dėl jos integracijos į socialinę aplinką toje šalyje nebuvimo. Bylos medžiaga patvirtina, jog, sutuoktiniams gyvenant Jungtinėje Karalystėje, dėl jų skirtingo integracijos lygio ilgainiui ėmė skirtis jų įsivaizdavimas dėl buvimo toje užsienio šalyje laikinumo. Pareiškėjas G. R. dėl savo turimo darbo, įsipareigojimų, kitos veiklos, kalbos mokėjimo Jungtinę Karalystę ėmė laikyti savo nuolatiniu asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centru. Tai liudija jo sprendimas parduoti jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą Lietuvoje 2010 m., išvykimo deklaravimas Lietuvos Respublikos gyventojų registre nuo 2010 m. liepos 16 d. bei paties pareiškėjo paaiškinimai. Tuo tarpu K. R. paaiškinimai ir aplinkybės dėl jos itin žemo socialinės integracijos lygio Jungtinėje Karalystėje liudija, jog ji tos šalies nelaikė savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta ir savo buvimą joje siejo su buvimu šalia sutuoktinio, siekiančio pagerinti šeimos finansinę padėtį. Iš jos paaiškinimų matyti, jog ji savo pagrindinių interesų vieta laikė Lietuvą. Kaip nurodo K. R., šios priežastys ilgainiui sąlygojo nesutarimus R. šeimoje, sutuoktinių interesų išsiskyrimą.

36Atsižvelgiant į tai, jog J. R. šiuo metu yra šešerių metų amžiaus, ir tai, jog jis visą savo buvimo Jungtinėje Karalystėje laikotarpį buvo mažametis, jo aplinka Jungtinėje Karalystėje iš esmės sutapo su šeimine aplinka, o būtent su motinos, kuri su juo praleisdavo didžiąją laiko dalį, aplinka. Todėl vaiko buvimas motinos aplinkoje atitinkamai lėmė ir jo žemą integracijos Jungtinėje Karalystėje lygį. Šios integracijos, kaip minėta, jam neužtikrino ir laikotarpis, kai vaikas Jungtinėje Karalystėje lankė vaikų darželį ir mokyklą. Tai įrodo susiformavęs vaiko siauras požiūris į šią šalį, kurią jis vaizduoja kaip jį supančią namų aplinką, kurioje yra jam artimiausi žmonės (tėvas ir motina) bei daiktai (2 t., b.l. 87). Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog K. R. grįžus į Lietuvą su sūnumi 2012 m. gegužės 18 d., vaikas itin lengvai prisitaikė prie jį supančios šeiminės ir socialinės aplinkos (1 t., b.l. 149, 2 t., b.l. 27, 49-55), o pačios K. R. veiksmai (darbo santykiai, naudojimasis butu panaudos sutarties pagrindu, gyvenamosios vietos deklaravimas) byloja apie jos savarankišką įsikūrimą Lietuvoje, šią šalį laikant savo bei vaiko asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta (2 t., b.l. 32, 39; 1 t., b.l. 147-148, 200).

37Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog byloje esančių įrodymų pagrindu galima konstatuoti, jog J. R. integracijos į šeiminę ir socialinę aplinką Jungtinėje Karalystėje lygis nesudaro pagrindo pripažinti, jog jis toje valstybėje buvo įgijęs nuolatinę gyvenamąją vietą. Nenustačius, jog J. R. Jungtinėje Karalystėje turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teisėjų kolegija pripažįsta nagrinėjamu atveju nesant pagrindo vaiko išvežimą ir laikymą Lietuvos Respublikoje pripažinti neteisėtu bei įpareigoti vaiką grąžinti į Jungtinę Karalystę. Tai sudaro savarankišką pagrindą atmesti pareiškėjo G. R. pareiškimą dėl vaiko grąžinimo. Kadangi kiti argumentai, susiję su kitų vaiko neteisėtą išvežimą ir negrąžinimą kvalifikuojančių požymių nustatymu bei 1980 m. Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje ir 13 straipsnio 1 bei 2 dalyse įtvirtintų vaiko negrąžinimo pagrindų buvimu neturi teisinės reikšmės pareiškėjo keliamo vaiko grąžinimo klausimo išsprendimui, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako bei nevertina pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų sprendžiant minėtus klausimus, teisėtumo ir pagrįstumo.

38Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Nutarė

39Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

40Šios nutarties kopijas nedelsiant išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims ir

41

Proceso dalyviai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje sprendžiamas klausimas dėl neteisėtai išvežto ir kitoje nei jis... 5. Atskiruoju skundu ginčijamas teismo nutarties dėl vaiko negrąžinimo... 6. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 7 d. nutartimi... 8. išveždama sūnų į Lietuvą, Hagos konvencijos nuostatų ir toks jos... 9. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 10. Pareiškėjas G. R. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 11. 1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus,... 12. 2. Pareiškėjas išleido vaiką kartu su jo motina 2012 m. gegužės 18 d.... 13. 3. Pirmosios instancijos teismas, nepaisydamas savo išvadų apie Hagos... 14. 4. Teismas nepagrįstai rėmėsi 1980 m. Hagos konvencijos 13 straipsnio 2... 15. 5. Teismo išvados dėl vaiko negrąžinimo pagrindų yra prieštaringos,... 16. 6. K. R. veikia prieš vaiko interesus ir netinkamai rūpinasi vaiku. Tokio... 17. Suinteresuotas asmuo K. R. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atmesti... 18. 1. Teismas pagrįstai sprendė, kad nepilnamečio vaiko J. R. nuolatinė... 19. 2. G. R. sutiko ir neprieštaravo K. R. ir sūnaus J. gyvenimui Lietuvoje nuo... 20. 3. J. R. grąžinimas į Jungtinę Karalystę esmingai pakenktų vaiko... 21. 4. Teismo nutartis atitinka prioritetinius vaiko interesus. Nors įstatymai ir... 22. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai... 23. Byloje yra kilęs klausimas, ar nagrinėjamu atveju G. R. ir K. R. mažamečio... 24. Tiek vaiko, tiek globos teises jo atžvilgiu įgyvendinančio asmens teisių... 25. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 normų ir 1980 m. Hagos konvencijos... 26. Pagal šiuos tarptautinės teisės aktus tiek vaiko, tiek globą jo atžvilgiu... 27. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 2 straipsnio 11 punkte nurodyta, kad... 28. 1980 m. Hagos konvencijos 3 straipsnis neteisėtą vaiko išvežimą ar... 29. Atsižvelgiant į Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 2 straipsnio 11 punkte... 30. Vilniaus apygardos teismas apelianto G. R. atskiruoju skundu skundžiama 2013... 31. Tarybos Reglamente (EB) Nr. 2201/2003 naudojamos sąvokos „vaiko nuolatinė... 32. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog šioje byloje, sprendžiant vaiko... 33. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, fizinis vaiko buvimas... 34. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad G. R. ir K. R. santuoka buvo sudaryta 1998... 35. Šioje byloje nustatytos aplinkybės dėl K. R. gyvenimo Jungtinėje... 36. Atsižvelgiant į tai, jog J. R. šiuo metu yra šešerių metų amžiaus, ir... 37. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog... 38. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 39. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.... 40. Šios nutarties kopijas nedelsiant išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims... 41. ...