Byla A-492-276-13

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

2dalyvaujant pareiškėjo atstovui Remigijui Senkui,

3atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovui Kęstučiui Chrapačiui ir atsakovės J. Š. atstovui advokatui Juliui Petrulioniui,

4trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei Linai Mikuckienei,

5viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės J. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Civilinių bylų skyriaus vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, A. B. ir J. Š. dėl sprendimo bei paveldėjimo pagal testamentą liudijimo dalies panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ir Vilniaus miesto 41-ojo notarų biuro notarė V. Z.).

6Teisėjų kolegija

Nustatė

7I.

8Panevėžio apygardos prokuratūros Civilinių bylų skyriaus vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, 2011 m. rugpjūčio 29 d. kreipėsi į teismą (b. l. 3–8), prašydamas: 1) panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2009 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 110178-2198 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste piliečiui S. B.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) pripažinti negaliojančia ir panaikinti 2011 m. liepos 26 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 6-1722VZ dalį, kuria I. B. B. paveldėjo sklypą, esantį J. Biliūno g. ( - ), Panevėžyje (unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - )), kuriame yra valstybinės reikšmės miškas (0,14 ha); 3) įpareigoti atsakovus A. B. ir J. Š. grąžinti valstybei sklypą, esantį J. Biliūno g. ( - ), Panevėžyje (unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - )), kuriame yra valstybinės reikšmės miškas. Taip pat prašė priteisti iš atsakovų žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai.

9Paaiškino, kad Sprendimas ir paveldėjimo teisės liudijimo dalis yra neteisėti, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, aukštesnės galios teisės aktams ir pažeidžia viešąjį interesą. Paaiškino, kad ginčijamu sprendimu S. B. atkurtos nuosavybės teisės į 0,1758 ha žemės sklypą, esantį J. Biliūno g. ( - ), Panevėžio m. Nurodė, kad ginčo žemės sklype 2007–2008 metais atliktos miškų inventorizacijos metu buvo inventorizuotas 0,14 ha ploto miškas, kuris įregistruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre (toliau – ir Miškų valstybės kadastras). Nurodė, kad Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1 „Dėl Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) patvirtinimo“ buvo patvirtintas Panevėžio miesto teritorijos bendrasis planas (korektūra), iš kurio matyti, kad J. Biliūno g. ( - ) sklypo teritorija priskirta rekreaciniams miesto miškams. Pareiškėjas teigė, kad sprendžiant Sprendimo teisėtumo klausimą, yra svarbus Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) 4 straipsnio 4 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 47 straipsnyje, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 14 straipsnyje, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuostatų aiškinimas ir taikymas. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika. Taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 straipsniu ir darė išvadą, jog panaikinus Sprendimą, turi būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės.

10Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepimu (b. l. 63–65) sutiko su pareikštu prašymu panaikinti Sprendimą ir paveldėjimo teisės liudijimo dalį bei įpareigoti atsakovus A. B. ir J. Š. grąžinti valstybei ginčo sklypą, tačiau nesutiko su pareiškėjo prašymu priteisti iš Tarnybos žyminį mokestį ir kitas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad Panevėžio apskrities viršininko administracija Sprendimą priėmė gavusi iš Panevėžio miesto savivaldybės administracijos informaciją, iš kurios matėsi, jog J. Biliūno g. ( - ) esantis žemės sklypas nepriskirtas valstybės išperkamai žemei ir gali būti grąžintas natūra.

11Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir Aplinkos ministerija) atsiliepime (b. l. 73–75) nurodė, kad Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, Miškų valstybės kadastre įregistruotas Panevėžio miesto miškų 504 kvartalo taksacinis miško sklypas Nr. 1, kurio dalis patenka į ginčo žemės sklypą, kadastrinis Nr. ( - ), todėl Sprendimas prieštarauja Konstitucijos 47 straipsniui, Miškų įstatymo 4 straipsniui, Žemės įstatymo 6 straipsniui, Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnių nuostatoms, todėl yra neteisėtas ir naikintinas. Pabrėžė, jog institucijos, kurioms įstatymais suteikti įgaliojimai priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, privalo įsitikinti, ar yra visos įstatymų nustatytos sąlygos nuosavybės teisių atkūrimui, taip pat ir tai, ar nekilnojamasis turtas nėra priskirtas valstybės išperkamam, o nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas pagal sprendimo priėmimo metu galiojančius teisės aktus.

12Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto 41-ojo notarų biuro notarė V. Z. prašė bylą sprendimą byloje priimti teismo nuožiūra (b. l. 51).

13II.

14Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 29 d. sprendimu (b. l. 85–90) pareiškėjo prašymą tenkino – panaikino Sprendimą; pripažino negaliojančia ir panaikino 2011 m. liepos 26 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 6-1722VZ dalį, kuria I. B. B. po S. B. mirties paveldėjo 0,1758 ha žemės sklypą, esantį J. Biliūno g. ( - ), Panevėžyje (unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - )); taikė restituciją ir įpareigojo atsakovus A. B. bei J. Š. grąžinti valstybei 0,1758 ha žemės sklypą, esantį J. Biliūno g. ( - ), Panevėžyje (unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - )).

15Teismas nustatė, kad S. B. perduotas neatlygintinai nuosavybėn sklypas patenka į Panevėžio miesto teritoriją. Taip pat nustatė, kad 2007–2008 metais atliktos miškų inventorizacijos metu buvo nustatyta, jog ginčo sklype inventorizuotas miškas, kaip Panevėžio miesto miškų 500 kvartalo 2 taksacinis sklypas įregistruotas 0,14 ha miško plotas, kuris 2008 metais buvo įregistruotas Miškų valstybės kadastre. Remdamasis valstybinės reikšmės miškų statusą ir nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančiomis teisės normomis, teismas padarė išvadą, jog priimant Sprendimą, buvo pažeistos imperatyvios įstatymų nuostatos, draudžiančios atkurti nuosavybės teises į žemę, priskirtą miesto miškui, kaip išimtine nuosavybės teise Lietuvos Respublikai priklausančiam objektui, kuris nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriančiam pretendentui negalėjo būti suteiktas privačion nuosavybėn. Todėl konstatavo, kad Sprendimas yra neteisėtas iš esmės, kaip prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, ir naikintinas.

16Teismas nurodė, jog panaikinus Sprendimą, tenkintinas reikalavimas pripažinti negaliojančia 2011 m. liepos 26 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 6-1722VZ dalį, kuria I. B. B. paveldėjo sklypą, esantį J. Biliūno g. ( - ), Panevėžyje (unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - )). Teismas pažymėjo, jog ši paveldėjimo teisės liudijimo dalis remiasi Sprendimu, todėl, vadovaujantis principu „iš neteisės teisė neatsiranda“, pripažintina negaliojančia ir naikintina.

17Teismas nutarė tenkinti pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovus A. B. ir J. Š. grąžinti valstybei sklypą, esantį J. Biliūno g. ( - ), Panevėžyje (unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - )), kuriame yra valstybinės reikšmės miškas. Teismas akcentavo, jog nors šiems atsakovams paveldėjimo teisės liudijimas į mirusiosios I. B. B. turtą neišduotas, tačiau jie yra šio asmens testamentiniai įpėdiniai, padavę prašymus išduoti jiems paveldėjimo teisės liudijimus, t. y. faktiškai pradėję valdyti turtą.

18Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 22 d. nutartimi byloje Nr. 3K-3-194/2006, Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimais ir konstatavo, kad neteisėto sprendimo bei dalies paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimas laikytinas valstybės ir tuo pačiu viešuoju interesu, kurį ir gina pareiškėjas.

19III.

20Atsakovė J. Š. padavė apeliacinį skundą (b. l. 102–108), kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – prašymą atmesti. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

21Apeliacinį skundą grindžia tokiais esminiais argumentais:

221. Remiasi Miškų įstatymo redakcijos 4 straipsnio 4 dalies 2 punkto, 2 straipsnio 1, 5 dalių, 13 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1369 patvirtintu Valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas) bei Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis ir pažymi, kad miesto teritorijoje esantis žemės plotas, kuriame yra ar gali būti medžių ir / ar kitų susijusių gamtinių išteklių, savaime nėra laikomas mišku ir miesto miško teisinio statuso neįgyja, kol teisės aktų nustatytų procedūrų metu jis nėra tokiu pripažintas, kaip atitinkantis visus miškui keliamus reikalavimus.

232. Teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie bent iš dalies patvirtintų, kad ginčo žemės sklype yra valstybinės reikšmės miškai ar jų dalys. Taip pat pažymi, jog byloje nėra jokių duomenų, kada, kokiu pagrindu ir kaip ginčo žemės sklype tariamai esantis miškas yra tokiu pripažintas ir atitinkamai nustatyta tvarka įregistruotas miškų valstybės kadastre, taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad toks žemės plotas būtų pripažintas mišku ir Vyriausybės nutarimu, nėra tokio tariamo miško inventorizacijos duomenų ir miškų plotų schemų, kurių pagrindu tariamai žemės sklypo dalis buvo pripažinta mišku ir atitinkamai buvo nustatytas jos plotas ir t. t.

243. Pažymi, kad byloje esantis Valstybinės miškų tarnybos raštas Nr.1425 ir kiti susiję dokumentai, kuriais rėmėsi teismas, neįrodo nuo kada, kokiu pagrindu ir kaip žemės sklypo dalis buvo pripažinta ir įregistruota kaip valstybinės reikšmės miškas. Teigia, kad nurodytame rašte yra abstrakčiai teigiama, jog tariamas miškas buvo įregistruotas registre 2008 metais, tačiau nėra nurodoma konkreti data ir tokios registracijos pagrindas, taip pat susiję dokumentai, be kurių žemės plotai negali būti pripažinti valstybinės reikšmės miškais. Tokių aplinkybių neįrodo ir Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-25-1 patvirtintas miesto bendrasis planas, nes toks dokumentas negali nustatyti ir pripažinti konkrečių žemės plotų valstybinės reikšmės miškais.

254. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro išrašą, ginčo žemės sklypas yra komercinės paskirties, o ne rekreacinės ir / ar kitos miškų plotams būdingos paskirties. Be to, nurodytame išraše nėra jokių duomenų apie tai, kad žemės sklype būtų įregistruoti miškų plotai ir / ar taikomi susiję žemės sklypo naudojimo ribojimai bei apsaugos zonos.

265. Pastebi, kad ginčo žemės sklypas yra 0,1757 ha ploto, o tarimas miškas sudaro 0,14 ha, t. y. jis neužima viso žemės sklypo ploto, todėl mano, kad net ir nusprendus, jog nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką buvo neteisėtai atkurtos, Sprendimas galėtų būti panaikintas tik ta dalimi, kuria nuosavybės teisės buvo atkurtos į 0,14 ha valstybinės reikšmės miško plotą.

27Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros Civilinių bylų skyriaus vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą (b. l. 118–119) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti. Pažymi, kad 2008 m. spalio 30 d. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-25-1 „Dėl Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) patvirtinimo“ buvo patvirtintas Panevėžio miesto teritorijos bendrasis planas, iš kurio matyti, kad J. Biliūno g. ( - ) sklypo teritorija priskirta rekreaciniams miesto miškams. Remiasi Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime pateiktu išaiškinimu, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai.

28Atsakovas Tarnyba atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą (b. l. 128–131) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti. Atsiliepimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimą į skundą.

29Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą (b. l. 121–124) nurodo, kad taip pat su juo nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimą į skundą.

30Teisėjų kolegija konstatuoja:

31IV.

32Apeliacinis skundas atmestinas.

33Byloje ginčas kilo dėl 2009 m. rugpjūčio 12 d. Panevėžio apskrities viršininko įsakymo Nr. 110178-2198 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste piliečiui (-tei) S. B.“, kuriuo mirusio S. B. vardu atkurtos nuosavybės teisės jo įpėdiniams į 0,1758 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1758 ha žemės sklypą J. Biliūno g. ( - ), Panevėžio mieste, unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas – Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašymu kreipėsi į teismą nurodydamas, kad ginčijamas sprendimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, nes juo nuosavybės teisės buvo atkurtos į žemę, kuri priskirta valstybinės reikšmės miškui (miesto miškui).

34Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą patenkino. Teismas konstatavo, kad Sprendimas yra neteisėtas, nes juo nuosavybės teisės buvo atkurtos į valstybinės reikšmės (miesto) mišką, kuris pagal teisės aktų nuostatas išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei, todėl nuosavybės teisės į tokią žemę negali būti atkuriamos.

35Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ginčui taikytiną teisinį reguliavimą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

36Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojo imperatyvios įstatymų nuostatos, draudžiančios atkurti nuosavybės teises į žemę, kuri yra priskirta valstybinės reikšmės miškui. Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad tokį šio nekilnojamojo turto statusą nulemia ypatinga miškų, kaip gamtinės aplinkos objektų, reikšmė, dėl ko valstybinės reikšmės miškams gali būti nustatytas specialus teisinis režimas, o miškų savininkams – tam tikri nuosavybės teisės suvaržymai ar apribojimai (1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, jog Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nurodyti objektai, inter alia valstybinės reikšmės miškai, nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis. Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia. Įstatymuose gali būti nustatyta, kad nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra nėra grąžinami, o yra valstybės išperkami. Ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą. Taigi siekiant bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, buvo pasirinkta ne restitutio in integrum, bet ribota restitucija. Nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad Konstitucijai neprieštarauja nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių diferencijavimas pagal tai, į kokios rūšies nuosavybę (žemę, mišką ir t. t.) atkuriamos nuosavybės teisės (2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas).

37Nurodyta konstitucinė nuostata perkelta į Miškų įstatymo 4 straipsnį, kuriame imperatyviai nustatyta, jog Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu valstybinės reikšmės miškams priskiriami ir miesto miškai. Žemės reformos įstatymo 14 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas miškus privatizuoti, t. y. įgyti privačion nuosavybėn. Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad valstybinės reikšmės miškai, kurių plotus tvirtina Vyriausybė, yra išperkami valstybės ir į juos nuosavybės teisės neatkuriamos. Analogiškai nuosavybės teisės neatkuriamos ir į miesto miškus, kurių sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė (Atkūrimo įstatymo 13 str. 1 d. 3 p.).

38Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad Sprendimo priėmimo metu galiojo aiškios imperatyvios teisės aktų nuostatos, draudžiančios natūra atkurti nuosavybės teises į žemę, kuri priskirta valstybinės reikšmės (miesto) miškui.

39Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, jog miesto teritorijoje esantis žemės plotas neįgyja miesto miško teisinio statuso, kol teisės aktų nustatytų procedūrų metu jis nėra tokiu pripažintas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka. Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. bei 2010 m. kovo 9 d. nutarimuose pažymėjo, jog nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Todėl aplinkybė, kad jų plotai turėjo būti patvirtinti Vyriausybės, nesudaro pagrindo daryti išvados, jog miškas įgyja valstybinio miško statusą plotų patvirtinimu, o nepatvirtinus – neįgyja. Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų pavedimų Vyriausybei davimas nesudaro pagrindo Konstitucijos ir kitų įstatymų aiškinti taip, kad, tokių neatlikus, miesto miškai neišperkami. Atsižvelgus į Konstitucijos 47 straipsnį, konstitucinės jurisprudencijos nuostatas ir aiškią Miškų įstatymo nuostatą, darytina išvada, kad, nustačius, jog miškas yra miesto teritorijoje, jis pagal įstatymą yra valstybinės reikšmės miškas, todėl priklauso Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise. Toks miškas pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnį yra valstybės išperkamas turtas, į kurį nuosavybės teisė natūra neatkuriama. Miesto miškai Miškų įstatymo yra apibrėžiami kaip miestų teritorijose esantys miškai (2 str. 5 d.). Byloje nėra ginčo, kad ginčo žemės sklypas patenka į Panevėžio miesto teritoriją.

40Teisėjų kolegija pažymi, jog Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatos, kad yra išperkami valstybinės reikšmės miškai (miesto miškai), įsigaliojo nuo 1997 m. liepos 9 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, jog priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti vadovaujamasi jo priėmimo metu galiojančiais įstatymais ir juos įgyvendinančių teisės aktų nuostatomis (pvz., 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimas byla Nr. A146-976/2009; 2007 m. gegužės 4 d. nutartis byloje Nr. P6-184/2007; 2004 m. gegužės 20 d. nutartis byloje Nr. A3-438/2004). Šis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad pareigą saugoti valstybinės reikšmės miškus kaip išimtinę valstybės nuosavybę turi ne tik specialiai miškus prižiūrinčios ir saugančios valstybės institucijos, bet ir institucija, kuri įpareigota vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, todėl priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į mišką grąžinant jį natūra būtina sistemiškai taikyti ne tik Atkūrimo įstatymo nuostatas, bet ir Miškų įstatymą, kurio nuostatos yra susijusios su Atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje nustatytu reguliavimu dėl valstybės išperkamų miškų (2013 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-3023/2012). Vadinasi Panevėžio apskrities viršininkas, priimdamas Sprendimą, privalėjo atsižvelgti į tai, kad didžioji dalis neatlygintinai perduodamo žemės sklypo pagal aptartą teisinį reguliavimą negalėjo būti perduota, nes yra priskirta valstybės išperkamam turtui – valstybinės reikšmės (miesto) miškui, o to nepadaręs, pažeidė imperatyvias teisės aktų nuostatas.

41Vienas esminių apeliacinio skundo argumentų yra tai, kad byloje nėra jokių duomenų, kada, kokiu pagrindu ir kaip ginčo žemės sklype tariamai esantis miškas yra tokiu pripažintas ir atitinkamai nustatyta tvarka įregistruotas miškų valstybės kadastre.

42Tai, kad dalis ginčo žemės sklypo yra priskirta valstybinės reikšmės miškui, pareiškėjas įrodinėjo pateikdamas Valstybinės miškų tarnybos išduotas pažymas: 2011 m. gegužės 19 d. pažymą Nr. 25803 „Apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis taksaciniai rodikliai“ (b. l. 20) bei 2011 m. gegužės 19 d. pažymą Nr. 25804 „Apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis miškų žemėlapio fragmentas“ (b. l. 21), iš kurių matyti, kad dalis žemės sklypo, į kurį nuosavybės teisės buvo atkurtos šioje byloje ginčijamu Sprendimu, yra užimta miško žeme, kurios plotas 0,14 ha. 2011 m. rugpjūčio 5 d. rašte Nr. 1425 (b. l. 22) Valstybinė miškų tarnyba nurodė, kad ginčo žemės sklype esantis miškas Miškų valstybės kadastre registruotas 2008 metais. Šios pažymos bei raštas yra sudaryti vadovaujantis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenimis. Pažymėtina, kad Miškų valstybės kadastras yra vienas iš valstybės registrų, kurio steigimas nustatytas Miškų įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje ir kuris įsteigtas Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1255. Tvarkyti Lietuvos Respublikos miškų kadastrą yra pavesta Valstybinės miškų tarnybai (Miškų įstatymo 5 str. 3 d. 1 p.). Šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo 15 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad registro duomenys ir registro informacija laikomi teisingais tol, kol jie nenuginčyti Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Europos Sąjungos teisės aktuose nustatyta tvarka. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir šiuo įstatymu pakeisto Lietuvos Respublikos valstybės registrų įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesivadovauti Miškų valstybės kadastro duomenimis – kad didžiąją dalį ginčo žemės sklypo (0,14 ha) užima miškas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje pateiktų įrodymų pakanka išvadai, jog ginčo žemės sklype yra valstybinės reikšmės (miesto) miškas. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose dėl viešojo intereso gynimo Miškų valstybės kadastro duomenis, jog atitinkami miško sklypai šiame kadastre įregistruoti kaip valstybiniai (miesto) miškai, pripažįsta tinkamais įrodymais nustatant Nekilnojamojo turto registre bei kadastre įregistruotuose žemės sklypuos esančios miško žemės plotą bei miško žemės atitinkamuose sklypuose, kurie atkuriant nuosavybės teises į žemę buvo grąžinti natūra, buvimo faktą (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose Nr. A7-1733/2005; A8-762/2006; A261-559/2013 ir kt.).

43Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad Nekilnojamojo turto registro išraše nėra jokių duomenų apie tai, kad žemės sklype būtų įregistruoti miškų plotai ir / ar taikomi susiję žemės sklypo naudojimo ribojimai bei apsaugos zonos. Aiškindamas Miškų valstybės kadastro sąveiką su kitais valstybės registrais ir kadastrais, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog tvarkant Miškų valstybės kadastro duomenis yra naudojami ir atitinkami Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro duomenys, tačiau atsižvelgiant į šių kadastrų paskirtį, objektus, duomenų įregistravimo ir išregistravimo pagrindus, šių kadastrų duomenys gali nesutapti ir tai savaime nereiškia, kad Miškų valstybės kadastro tvarkytojo duomenys yra neteisingi (2012 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-3041/2012). Todėl tai, kad ginčo žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis Nekilnojamojo turto registre įregistruota kaip „kita“, naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorija, pobūdis – prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybos, nepaneigia byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad ginčo sklype, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės S. B. (mirusiojo vardu), yra valstybinės reikšmės (miesto) miškas.

44Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad miškas užima ne visą ginčo žemės sklypo dalį, todėl Sprendimas galėjo būti naikinamas tik iš dalies. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka. Nustatyta, kad S. B. nuosavybės teisės buvo atkurtos ne natūra, o perduodant nuosavybėn naują žemės sklypą. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis – 0,04 ha (išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą). Nagrinėjamu atveju, mišku nėra užimta tik 0,0358 ha ginčo žemės sklypo. Įvertinus tai, bei atsižvelgus į nurodytą teisės nuostatą, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju buvo pagrindas neteisėtu pripažinti nuosavybės teisių atkūrimą į visą ginčo žemės sklypą, nes likusi žemės dalis, kuri yra mažesnė nei 0,04 ha, negali būti suformuota kaip naujas, neatlygintinai nuosavybėn perduodamas žemės sklypas.

45Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai nusprendė, kad atkuriant S. B. (mirusiojo vardu) nuosavybės teises į žemę, nepagrįstai buvo perduotos neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą, kurį užimą valstybinės reikšmės miškas. Panaikinęs skundžiamą administracinį aktą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ir kitus (išvestinius) pareiškėjo prašymo reikalavimus. Teisėjų kolegija su šia teisimo sprendimo dalimi sutinka, todėl tuo pačiu klausimu iš naujo nepasisako. Taip pat pažymėtina, jog atmetus atsakovės J. Š. apeliacinį skundą, netenkintinas jos prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

46Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

47Atsakovės J. Š. apeliacinį skundą atmesti.

48Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

49Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. dalyvaujant pareiškėjo atstovui Remigijui Senkui,... 3. atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio... 4. trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos... 5. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą... 6. Teisėjų kolegija... 7. I.... 8. Panevėžio apygardos prokuratūros Civilinių bylų skyriaus vyriausiasis... 9. Paaiškino, kad Sprendimas ir paveldėjimo teisės liudijimo dalis yra... 10. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio... 11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija... 12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto 41-ojo notarų biuro notarė V.... 13. II.... 14. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 29 d. sprendimu... 15. Teismas nustatė, kad S. B. perduotas neatlygintinai nuosavybėn sklypas... 16. Teismas nurodė, jog panaikinus Sprendimą, tenkintinas reikalavimas... 17. Teismas nutarė tenkinti pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovus A. B.... 18. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos... 19. III.... 20. Atsakovė J. Š. padavė apeliacinį skundą (b. l. 102–108), kuriuo prašo... 21. Apeliacinį skundą grindžia tokiais esminiais argumentais:... 22. 1. Remiasi Miškų įstatymo redakcijos 4 straipsnio 4 dalies 2 punkto, 2... 23. 2. Teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie bent iš dalies... 24. 3. Pažymi, kad byloje esantis Valstybinės miškų tarnybos raštas Nr.1425 ir... 25. 4. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad pagal VĮ Registrų centro Nekilnojamojo... 26. 5. Pastebi, kad ginčo žemės sklypas yra 0,1757 ha ploto, o tarimas miškas... 27. Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros Civilinių bylų skyriaus... 28. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą (b. l.... 29. Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija atsiliepime į atsakovės... 30. Teisėjų kolegija konstatuoja:... 31. IV.... 32. Apeliacinis skundas atmestinas.... 33. Byloje ginčas kilo dėl 2009 m. rugpjūčio 12 d. Panevėžio apskrities... 34. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą patenkino. Teismas... 35. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ginčui taikytiną... 36. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ginčijamo sprendimo... 37. Nurodyta konstitucinė nuostata perkelta į Miškų įstatymo 4 straipsnį,... 38. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad Sprendimo priėmimo metu galiojo... 39. Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, jog miesto teritorijoje esantis žemės... 40. Teisėjų kolegija pažymi, jog Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatos,... 41. Vienas esminių apeliacinio skundo argumentų yra tai, kad byloje nėra jokių... 42. Tai, kad dalis ginčo žemės sklypo yra priskirta valstybinės reikšmės... 43. Atsakovė apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad Nekilnojamojo turto... 44. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad miškas užima ne visą ginčo... 45. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 46. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 47. Atsakovės J. Š. apeliacinį skundą atmesti.... 48. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 29 d. sprendimą... 49. Nutartis neskundžiama....