Byla 2A-312-330/2015

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Danguolės Martinavičienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų I. J. ir K. G. L. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo ir 2014 m. spalio 14 d. papildomo sprendimo, priimtų civilinėje byloje Nr. 2-353-163/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kl Handel import export“ ieškinį atsakovams I. J. ir K. G. L. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo; tretieji asmenys - Lietuvos saugios laivybos administracija ir uždaroji akcinė bendrovė „Laivo sandėlis“.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje bankroto administratoriaus atstovaujamas ieškovas BUAB „Kl Handel import export“ prašė pripažinti negaliojančiais: 2009 m. lapkričio 26 d. reikalavimo perleidimo sutartį NR. 2009/11/26-(S)1 bei priedus Nr. 1 ir Nr. 2, kurių pagrindu atsakovas K. G. L. perleido atsakovei I. J. reikalavimo teisę į 222 848 Lt (64 541,24 Eur) UAB „Kl Handel import export“ skolą; 2010 m. balandžio 6 d. Vidaus vandenų transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį; 2010 m. balandžio 6 d. Nekilnojamojo daikto pardavimo - pirkimo sutartį; pramoginio laivo bilietą Nr. 023841 kateriui Bayliner 3555 Avanti Sun, registro Nr. 7855, ir 2011 m. lapkričio 5 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2011/11/5-(S)1.

5Ieškovas nurodė, kad atsakovas K. G. L. neatlygintinai perleido I. J. reikalavimo teisę į UAB „Kl Handel import export“ 222 848 Lt (64 541,24 Eur) skolą, kuri susidarė iš atsakovo sąskaitos sumokėjus lėšas trečiajam asmeniui UAB „Laivo sandėlis“ už pramoginio laivo (katerio Bayliner 3555 Avanti Sun) remontą. Ieškovo nuomone, už laivo remontą atsakovas K. G. L. sumokėjo iš jam priklausančios sąskaitos, tačiau ieškovo lėšomis. Kadangi K. G. L., būdamas UAB „Kl Handel import export“ vadovu, supainiojo juridinio asmens turtą su savo asmeniniu turtu, t. y. pažeidė imperatyvias įstatymo normas, konstatuotina, jog reikalavimo perleidimo sandorio sudarymo metu atsakovas neturėjo galiojančios reikalavimo teisės į ieškovą, todėl atsakovų 2009 m. lapkričio 26 d. sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis yra niekinis ir galiojantis sandoris.

6Ieškinyje taip pat nurodoma, jog pagal Lietuvos saugios laivybos administracijos duomenis 2010 m. balandžio 6 d. vidaus vandenų transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartimi kateris Bayliner 3555 Avanti Sun už 1 litą (0,29 Eur) buvo perleistas UAB „Kl Handel import export“ direktoriaus K. G. L. sugyventinei I. J.. Ši sutartis įregistruota Lietuvos saugios laivybos administracijoje. Ieškovo administratoriaus vertinimu, katerio kaina akivaizdžiai neatitiko jo vertės, o atsakovams tai buvo žinoma. Tačiau ieškovui buvo pateikta ir kita tos pačios dienos sutartis, patvirtinanti, jog kateris parduotas I. J. už 51 000 Eur (176 092,80 Lt), o 180 000 Lt (52 131,60 Eur) užskaitomi ieškovo skolos, kylančios iš 2009 m. lapkričio 26 d. reikalavimo perleidimo sutarties, dengimui. Ieškovo bankroto administratoriaus manymu, ši katerio pirkimo-pardavimo sutartis yra tariamas sandoris, sudarytas tik dėl akių, siekiant išvengti ieškinio dėl žalos kreditoriams atlyginimo, arba sudaryta kaip apsimestinis sandoris, siekiant šia sutartimi apriboti ieškovo kreditorių galimybę patenkinti jų reikalavimus, taip pažeidžiant kreditorių teises. Bankroto administratorius iš perimtų ieškovo apskaitos dokumentų nenustatė, kad I. J. būtų sumokėjusi ieškovui sutartyje nurodytas lėšas. 2011m. lapkričio 5 d. reikalavimo perleidimo sutartimi UAB „Kl Handel import export“ perleido I. J. reikalavimo teisę į trečiojo asmens UAB „Laivo sandėlis“ 38 684,80 Lt (11 203,89 Eur) skolą, o I. J. įsipareigojo atleisti pradinį kreditorių nuo likusios 42 848 Lt (12 409,64 Eur) skolos pagal 2009 m. lapkričio 26 d. sutarties pagrindu įgytą reikalavimo teisę. Paskutinioji ginčijama sutartis turėjo neigiamos įtakos ieškovo gebėjimui atsiskaityti su kreditoriais, nes dėl to žymiai sumažėjo ieškovo turtas, sandoris buvo sudarytas ieškovui turint kitų kreditorių, šalys neprivalėjo sudaryti tokio sandorio, be to, I. J. turėjo žinoti apie ieškovo nemokumo būseną.

7Atsakovė I. J. su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį jos atžvilgiu atmesti. Atsakovė nurodė, jog ieškinys yra nepagrįstas ir neįrodytas, grindžiamas ne konkrečiais faktais, o prielaidomis. Akcentavo aplinkybę, jog ieškovas sandorius ginčija keliais, vienas kitam prieštaraujančiais, pagrindais. Atsakovas K. G. L. pateikė į bylą nepriklausomo specialisto parengtą ataskaitą, kuri patvirtina, jog 2010 m. balandžio 6 d. katerio pardavimo PVM sąskaita faktūra KLF-10 Nr. 0074002 buvo įtraukta į ieškovo buhalterinę apskaitą. Pagal šią sąskaitą bendrovės buhalterinėje apskaitoje yra užregistruotas 2011 m. sausio 3 d. įvykęs I. J. 176 092,80 Lt (51 000 Eur) sumos įnešimas į įmonės (ieškovo) kasą. Šis apmokėjimas atsispindi ir ieškovo 2011 metų Didžiojoje knygoje, 2011 m. pelno (nuostolių) ataskaitoje, apyvartos žiniaraštyje. Minėti duomenys paneigia bankroto administratoriaus poziciją, esą kateris parduotas tik už vieną litą. Liudytojo G. R. paaiškinimai patvirtina, kad atsakovai atvyko į Vidaus vandenų laivų registrą jau sudarę 2010 m. balandžio 6 d. Nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartį, tačiau nepasiėmę jos kopijos, todėl registre užpildė registro darbuotojo pateiktą tipinę laivo pirkimo - pardavimo sutartį, kurioje įrašė ne tikrąją, o simbolinę katerio kainą, Taigi, šios sutarties sudarymo tikslas buvo tik dėl katerio teisinės registracijos. Atsakovės teigimu, minėti duomenys patvirtina, jog ginčijami sandoriai realiai sudaryti, jie sukūrė realius teisinius padarinius. Be to, atsižvelgiant į aplinkybę, jog kateris parduotas už rinkos kainą, nekilo atstovo ir atstovaujamojo interesų konfliktas. Ieškovas gavo ekonominės naudos iš 2011m. lapkričio 5 d. reikalavimo perleidimo sutarties: I. J. buvo perleista 38 684,80 Lt (11 203,89 Eur) sumos reikalavimo teisė, tuo tarpu I. J. bendrovė buvo skolinga 42 848 Lt (12 409,64 Eur). Atsakovė nurodė, jog ieškovas, siekdamas nuginčyti sandorį CK 2.135 straipsnio pagrindu, privalo įrodyti, kad trečiasis asmuo, šiuo atveju – atsakovė I. J. – buvo nesąžiningas, t. y. žinojo, jog sandoris pažeidžia bendrovės teises ir teisėtus interesus. Atsakovė neturėjo ir negalėjo žinoti, kad 2011 m. lapkričio 5 d. sandoris gali kokiu nors būdu pažeisti bendrovės teises ir teisėtus interesus. Motyvas šiam sandoriui buvo labai paprastas ir suprantamas: laivas nuo 2010 m. balandžio 6 d. priklausė ne ieškovui, o I. J., todėl visiškai normalu, kad laivo savininkei buvo perleistas reikalavimas, susijęs su to laivo remonto trūkumų pašalinimu.

8Atsakovas K.G. L. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, jog katerio remontui apmokėti buvo naudojamos jo asmeninės lėšos, todėl po remonto atlikimo ieškovas liko skolingas atsakovui. Atsakovas teigė pasinaudojęs jam teisės aktų suteikta galimybe perleisti savo reikalavimo teisę atsakovei I. J.. Šis sandoris yra realus ir galiojantis. Ieškovui pagal nekilnojamojo daikto (katerio) pardavimo - pirkimo sutartį buvo sumokėta 51 000 Eur. Aplinkybes, patvirtinančias šio sandorio realumą, atsakovas grindė I. J. nurodytais argumentais. Pažymėjo, kad kateris buvo parduotas už rinkos kainą, kad tuo atveju, jeigu ieškovas nebūtų pardavęs katerio atsakovei, ši ieškovo bankroto byloje būti pripažinta kreditore ir turėtų 222 848 Lt (64 541,24 Eur) dydžio reikalavimą. 2010 m. balandžio 6 d. nekilnojamojo daikto pardavimo - pirkimo sutartis dėl esamų objektyvių įrodymų yra galiojanti ir teisėta, nepaisant to, kad sandorio kaina skiriasi nuo 2010 m. balandžio 6 d. vidaus vandenų transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartyje nurodytos kainos, kadangi pastarojo sandorio sudarymą lėmė tik poreikis įregistruoti laivo savininką.

9Trečiasis asmuo UAB „Laivo sandėlis“ sutiko su ieškinio argumentais ir prašė ieškinį patenkinti.

10II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo teismo sprendimo esmė

11Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2009 m. lapkričio 26 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2009/11/26-(S)1, jos priedus Nr. 1 ir Nr. 2; pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2010 m. balandžio 6 d. vidaus vandenų transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį; pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2010 m. balandžio 6 d. nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį; pripažino negaliojančiu Pramoginio laivo bilietą Nr. 023841, pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2011 m. lapkričio 5 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2011/11/5-(S)1; taikė restituciją natūra – priteisė iš atsakovės I. J. katerį Bayliner 3555 Avanti Sun/Diesel ieškovo BUAB „Kl Handel import export“ nuosavybėn.

12Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje pateiktos specialisto išvados turinį, atsakovui K.G. L. priklausančios banko sąskaitos duomenis, sprendė, jog į atsakovo asmeninę sąskaitą buvo pervedamos ieškovui priklausančios lėšos. Teismas šios išvados pagrindu nustatė, kad už automobilius į asmeninę K.G. L. sąskaitą iš užsienio įmonių ir fizinių asmenų buvo pervesta 343 650 Eur, o atsakovas bylos nagrinėjimo metu nepagrindė likusios 18 900 Eur sumos kilmės. Todėl teismas vertino, kad šios lėšos priklausė ieškovui. Tos pačios specialisto išvados pagrindu pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog su UAB „Laivo sandėlis“ atsakovas atsiskaitė ieškovo lėšomis. Teismo vertinimu, tokiu būdu atsakovas pasinaudojo bendrovei priklausančiomis lėšomis, t. y. pažeidė imperatyvias įstatymo nuostatas, todėl 2009 m. lapkričio 26 d. reikalavimo perleidimo sutartis pripažinta niekine ir negaliojančia.

132011 m. lapkričio 5 d. reikalavimo perleidimo sutartimi UAB „Kl Handel import export“ perleido I. J. reikalavimo teisę į UAB „Laivo sandėlis“ 38 684,80 Lt (11 203,89 Eur) skolą, taip pat 6 procentų dydžio metines palūkanas bei apmokėtas advokato išlaidas, o I. J. įsipareigojo atleisti bendrovę (ieškovą) nuo likusios skolos dalies 42 848 Lt (12 409,64 Eur) sumoje pagal 2009 m. lapkričio 26 d. įgytą reikalavimo perleidimo sutartį. Kadangi laivo remontas buvo apmokėtas ne iš asmeninių atsakovo K.G. L. lėšų, o iš UAB „Kl Handel import export“ lėšų, tai 2009 m. lapkričio 26 d. reikalavimo perleidimo sutartis Nr. 2009/11/26-(S)1 ir priedai Nr. 1 ir Nr. 2 pripažinti negaliojančiais. Kadangi 2011 m. lapkričio 5 d. reikalavimo perleidimo sutartyje nurodyta, kad I. J. įsipareigoja atleisti bendrovę nuo likusios skolos dalies 42 848 Lt (12 409,64 Eur) sumoje pagal 2009 m. lapkričio 26 d. įgytą reikalavimo perleidimo sutartį, todėl, pripažinęs 2009 m. lapkričio 26 d. reikalavimo perleidimo sutartį negaliojančia, teismas sprendė, kad 2011 m. lapkričio 5 d. reikalavimo perleidimo sandoris yra neatlygintinis. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, jog ginčui aktualiu laikotarpiu ieškovas buvo nemoki įmonė, jog minėta aplinkybė atsakovei, kaip K.G. L. sugyventinei, buvo žinoma, jog ginčijamu sandoriu buvo gerokai sumažintas ieškovo turtas, kuris galėjo būti nukreiptas atsiskaitymui su kreditoriais, jog šalys sandorio neprivalėjo sudaryti, sprendė, kad reikalavimo teisės perleidimo sandoris prieštarauja ieškovo interesams, todėl pripažintinas negaliojančiu.

14Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs dviejų tos pačios dienos (2010 m. balandžio 6 d.) katerio pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymo aplinkybes, pažymėjo, kad K.G. L. negalėjo perleisti atsakovei reikalavimo teisės į ieškovą. Nurodė, jog atsakovė (katerio pirkėja) neįrodė sutarčių sudarymo metu turėjusi 51 000 Eur, kuriuos esą įnešė į įmonės kasą. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino atsakovų pateiktus įrodymus. Pateiktas kasos pajamų orderis pasirašytas tik vieno asmens – paties atsakovo, be to, šis dokumentas nebuvo perduotas ieškovo bankroto administratoriui. Ieškovo veikloje atsakovės neva įnešti pinigai necirkuliavo, o teismo posėdžio metu K.G. L. nurodė, kad I. J. įneštus pinigus jis pasiėmė sau, nes bendrovė buvo jam skolinga, nors duomenų, ar bendrovė buvo skolinga K.G. L., kiek ir už ką, teismo nenustatyta. Teismas kritiškai vertino liudytojos N. J. apklausos duomenis, nes liudytoja suinteresuota bylos baigtimi, taip pat atsakovo pateiktą specialisto išvadą, kadangi ją pateikęs asmuo neturėjo visos bylos medžiagos. Teismas akcentavo aplinkybę, jog byloje buvo paskirta įmonės finansinė - buhalterinė ekspertizė, tačiau, atsakovui nesumokėjus užstato, ji nebuvo atlikta. Kadangi pirkimo - pardavimo sutartis, kurios pagrindu kateris parduotas už vieną litą, įregistruota valstybinėje institucijoje ir jos pagrindu išduotas pramoginio laivo bilietas, teismas sprendė, kad ginčo turtas buvo perleistas būtent šiuo sandoriu, o sandoris, kuriame nurodyta laivo 356 092,80 Lt kaina, buvo apsimestinis. Teismas atsakovų pateiktus paaiškinimus dėl šio sandorio sudarymo aplinkybių atmetė. Teismas sprendė, jog ginčo turtas atsakovei buvo perleistas neatlygintinai, todėl toks sandoris pažeidė ieškovo interesus. Teismo vertinimu, atsakovas K.G. L. pažeidė lojalumo įmonei, kurios akcininkas ir vadovas jis buvo, pareigą, pažeidė atstovaujamojo interesus, todėl turto perleidimo sandorį pripažino negaliojančiu bei taikė restituciją, grąžindamas turtą ieškovui.

15Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. spalio 14 d. papildomu sprendimu priteisė trečiojo asmens UAB „Laivo sandėlis“ naudai iš atsakovų K.G. L. ir I. J. po 2 508,22 Lt (726,43 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

16III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

17Apeliaciniu skundu atsakovė I. J. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo BUAB Kl Handel import export“ ieškinį atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas prielaida, kad prekyba automobiliais užsiiminėjo ieškovas UAB „Kl Handel import export“, o ne K. G. L., todėl visi pinigai esą priklausė ieškovui. Ši teismo išvada nepagrįsta byloje surinktais įrodymais. Bylos duomenys patvirtina, kad už katerio remontą sumokėta atsakovo lėšomis. Aplinkybę, kad atsakovo sąskaitoje esančios lėšos priklausė ieškovui, turėjo įrodyti bankroto administratorius, todėl konstatuodamas, jog atsakovas nepagrindė lėšų kilmės, teismas pažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę.
  2. Teismas nevertino aplinkybės, jog atsakovas baudžiamojoje byloje buvo nuteistas už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, bet ne už lėšų pasisavinimą ar iššvaistymą. Aplinkybė, ar atsakovas vertėsi automobilių prekyba, teisme nebuvo tiriama, todėl teismas negalėjo šios aplinkybės vertinti. Jeigu bylos nagrinėjimo metu būtų keliamas atitinkamas klausimas, atsakovas būtų pateikęs jam išduotą verslo liudijimą. Specialisto išvadoje pateikiamas trumpo laikotarpio tyrimas, tačiau atsakovo pateiktas išrašas patvirtina, kad atsakovas dar iki šio laikotarpio turėjo pakankamai lėšų sumokėti už katerio remontą. Be to, atsakovas nuolat skolindavo įmonės veiklai reikalingas lėšas.
  3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas supainiojo savo turtą su juridinio asmens turtu. Byloje įrodyta, kad atsakovas turėjo pakankamai asmeninių lėšų. Teismo išvados dėl kitos sandorio šalies – atsakovės I. J. – nesąžiningumo, taip pat nėra pagrįstos. Atsakovei sandorių sudarymo metu buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, ji nebuvo informuojama apie įmonės turtinę padėtį, kreditorių ketinimus inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo teismui pateiktas tik po ginčijamų sandorių sudarymo.
  4. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl 2010 m. balandžio 6 d. katerio pirkimo – pardavimo sutarties neteisėtumo. Aplinkybę, jog atsakovė sumokėjo 51 000 Eur, patvirtina kasos pajamų orderis, nepriklausomo specialisto parengta išvada, buhalterės paaiškinimai, šios operacijos atvaizdavimas didžiojoje knygoje, pelno (nuostolių) ataskaitoje, apyvartos žiniaraštyje. Teismas nevertino Saugios laivybos administracijos inspektoriaus G. R. paaiškinimų, jog daugumoje analogiškų sandorių nurodoma vieno lito kaina, o ginčijamas turto perleidimo už vieną litą buvo sudarytas tik registracijos tikslu. Šios aplinkybės paneigia teismo išvadą, kad kateris buvo perleistas už pernelyg žemą kainą.
  5. Teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovė neturėjo grynųjų pinigų, kuriais buvo atsiskaityta su ieškovu. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi vadovavosi tik vienos šalies pateiktais įrodymais.

18Atsakovė pareiškė prašymą priimti naujus įrodymus, pateiktus kartu su apeliaciniu skundu: atsakovo K. G. L. sąskaitos išrašą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. vasario 28 d., UAB „Kl Handel import export“ finansinės atskaitomybės aiškinamuosius raštus už 2006-2010 metus, VFR kompetentingos institucijos išduotą verslo liudijimą verstis automobilių prekyba.

19Apeliaciniu skundu atsakovas K.G. L. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo BUAB Kl Handel import export“ ieškinį atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

201. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reguliuojančias teisės normas. Sprendimas grindžiamas prielaidomis, kurios nebuvo bylos nagrinėjimo dalyku. Teismas nepagrįstai sprendė, kad automobilių prekybos veikla užsiėmė ieškovas, o ne atsakovas. Nepagrįsta išvada, jog nebuvo įvykdyta esminė pirkimo – pardavimo sutarties sąlyga dėl lėšų perdavimo.

212. Dėl duomenų (dokumentų) trūkumo kaltas ieškovo bankroto administratorius, kurio parengtas įmonės dokumentų perdavimo - priėmimo aktas yra neinformatyvus. Bylos nagrinėjimo metu administratorius dokumentus teikė selektyviai, taip pat yra suinteresuotas dėl ieškovui nenaudingų duomenų nepateikimo. Pareigą įrodyti, kad administratoriaus žinioje nėra kasos pajamų orderio dėl 51 000 Eur, turi pats administratorius. Kita vertus, šios pajamos įtrauktos į juridinio asmens apskaitą. Teismas nepagrįstai akcentavo aplinkybę, jog atsakovas nesumokėjo užstato ekspertizei atlikti. Atsakovas neturėjo pareigos mokėti užstato už su nagrinėjama byla nesusijusius ieškovo suformuluotus klausimus.

223. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas supainiojo savo turtą su juridinio asmens turtu. Byloje įrodyta, kad atsakovas turėjo pakankamai asmeninių lėšų. Teismo išvados dėl kitos sandorio šalies – atsakovės I. J. – nesąžiningumo, taip pat nėra pagrįstos. Atsakovei sandorių sudarymo metu buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, ji nebuvo informuojama apie įmonės turtinę padėtį, kreditorių ketinimus inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo teismui pateiktas tik po ginčijamų sandorių sudarymo.

234. Pirmosios instancijos teismas vertino tik ieškovo pateiktus įrodymus ir vadovavosi tik ieškovo paaiškinimais. Teismas neatsižvelgė į Klaipėdos apygardos prokuratūros 2011 m. gruodžio 13 d. nutarimą, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl įmonės lėšų pasisavinimo. Teismas nevertino įmonės didžiojoje knygoje užfiksuoto įsiskolinimo atsakovui, nevertino liudytojo paaiškinimų dėl katerio pardavimo sutarties sudarymo aplinkybių. Atsakovas neturėjo galimybės gintis nuo teismo argumentų, esą atsakovas nesivertė automobilių prekyba.

245. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vadovautis atsakovo pateiktais įrodymais, suabejojo liudytojos N. J. parodymų patikimumu.

256. Teismas buvo šališkas ir padarė procedūrinių pažeidimų. Teismas nesuderino posėdžio datos, todėl atsakovas prarado galimybę dalyvauti teismo posėdyje, teikti prašymus. Aplinkybė, jog nebuvo išspręstas klausimas dėl specialisto apklausos, leidžia manyti, kad teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl ginčo esmės. Teismas nepagrįstai atsisakė priimti įrodymus dėl bankroto administratoriaus įgalioto asmens veiklos.

26Atsakovas prašo priimti naujus įrodymus, pateiktus kartu su apeliaciniu skundu: UAB „Kl Handel import export“ finansinės atskaitomybės aiškinamuosius raštus už 2006-2010 metus, VFR kompetentingos institucijos išduotą verslo liudijimą verstis automobilių prekyba, Įmonių bankroto valdymo departamento 2013 m. rugpjūčio 6 d. rašto kopiją, Klaus G. L. banko sąskaitos išrašo kopiją. Atsakovas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

27Apeliaciniais skundais atsakovai I. J. ir K.G. L. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 14 d. papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą – advokato R. G. atstovavimo sutartį bei visas iš jos kilusias bylinėjimosi išlaidas, kurias patyrė trečiasis asmuo UAB „Laivo sandėlis“, pripažinti neteisėtomis. Skundai grindžiami šiais argumentais:

281.

29Pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos viršija maksimalius įkainius, trūksta vienos PVM sąskaitos faktūros. Pagal rekomendacijas trečiajam asmeniui maksimaliai galėjo būti priteista tik 2 250,60 Lt (651,82 Eur).

302.

31Pirmosios instancijos teismas nevertino advokato R. G. ir UAB „Laivo sandėlis“ sudarytos atstovavimo sutarties teisėtumo. Sutarties kopija nėra patvirtinta, tuo pažeidžiant teisės aktus. Tokiu būdu advokatas pažeidė profesinę pareigą. Iš atstovavimo sutarties turinio nėra aiškios atstovavimo ribos. Be to, atlyginimas už atstovavimą sumokėtas į kitos advokatės, dirbančios toje pačioje kontoroje, sąskaitą.

32Ieškovas BUAB „Kl Handel import export“ atsiliepimais į atsakovų apeliacinius skundus prašo Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimuose nurodė, kad argumentai dėl bankroto administratoriaus šališkumo atmesti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1926/2012. Nesutiko su skundų argumentais dėl įmonės dokumentų perdavimo aplinkybių. Aplinkybę, kad administratoriui nebuvo perduoti visi įmonės dokumentai, patvirtina tai, jog atsakovo atstovas disponuoja dalimi dokumentų. Ieškovas nurodė, jog nauji apeliantų pateikti įrodymai neturėtų būti priimti. Aplinkybė, jog įmonė nebuvo skolinga atsakovui, patvirtinta prejudiciniu faktu, nustatytu byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl atsakovo finansinio reikalavimo patvirtinimo, bei byloje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Ieškovas nesutiko su skundo argumentu dėl įmonės netinkamos didžiosios knygos pateikimo. Nurodė, jog ieškovas teismui pateikė paties atsakovo į bankroto bylą pateiktus apskaitos dokumentus, todėl laikytina, kad apskaitos knyga, kurioje nėra fiksuojamas įmonės įsiskolinimas atsakovui yra teisinga. Nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovo teisės buvo tinkamai užtikrintos. Ieškovas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl lėšų, buvusių atsakovo sąskaitoje, kilmės. Ieškovas prašė atmesti atsakovės argumentus, kuriais ši neigė savo nesąžiningumą, kadangi atsakovė dirbo įmonės teisininke, turi šios srities išsilavinimą.

33Trečiasis asmuo UAB „Laivo sandėlis“ prašo atsakovų apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepime į apeliacinius skundus nurodė, kad atsakovas neįrodė su trečiuoju asmeniu atsiskaitęs savo asmeninėmis lėšomis. Atsakovai nepaneigė teismo išvados, kad visos lėšos, buvusios sąskaitoje, priklausė įmonei (kaip gautos iš įmonės veiklos). Trečiasis asmuo sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kuria konstatuotas atsakovės nesąžiningumas. Atsakovės žinojimą padėties pakankamai patvirtina nustatyti jos artimi ryšiai su atsakovu. Trečiasis asmuo prašė atmesti apeliantų argumentus dėl bankroto administratoriaus galimo suinteresuotumo, kadangi jie grindžiami emocinio pobūdžio teiginiais. Teismas aplinkybes dėl 51 000 Eur perdavimo vertino pagal vidinį įsitikinimą, atsižvelgęs į tai, kad kasos pajamų orderis administratoriui nebuvo pateiktas, o atsakovė neįrodė turėjusi tokią lėšų sumą grynais pinigais. Atsakovo procesinis elgesys lėmė tai, kad byloje nebuvo nustatyta objektyvi tiesa, t. y. sutrukdyta ekspertizės atlikimui. Trečiasis asmuo sutiko su pirmosios instancijos teismo pateiktu įmonės didžiosios knygos duomenų vertinimu. Jis nurodė, jog apeliantų versija dėl dviejų pirkimo - pardavimo sutarčių egzistavimo yra neįtikima. Atsakovas, kaip verslininkas, turėjo suprasti, kad dviejų sutarčių egzistavimas negali būti pateisinamas. Trečiasis asmuo nesutiko su skundų argumentais dėl procesinių pažeidimų. Nurodė, jog nors atsakovo dalyvavimas teismo posėdžiuose buvo pripažintas būtinu, šis posėdžiuose dažniausiai nedalyvaudavo. Trečiasis asmuo nesutiko su apeliaciniais skundais dėl teismo papildomo sprendimo. Nurodė, kad patirtos bylinėjimosi išlaidos buvo realios ir būtinos, o jas priteisiant reikėjo atsižvelgti į bylos trukmę ir sudėtingumą. Sąskaitų išrašymo aplinkybes trečiasis asmuo grindė jo ir advokato kontoros konfidencialiu susitarimu.

342014 m. gruodžio 8 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas atsakovės I. J. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

35IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

36Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

37Dėl prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka

38Atsakovas K.G. L. apeliaciniame skunde pareiškė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir buvo šališkas, kad apskųstasis teismo sprendimas grindžiamas prielaidomis. Tai pat nurodė, jog byloje yra prieštaravimų, kurie gali būti pašalinti tik nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, jog remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Teisėjų kolegija pareikšto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkina, nes bylos faktinės aplinkybės iš esmės yra aiškios, nesutariama dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reguliuojančių procesinių teisės normų aiškinimo ir taikymo. Kolegija pažymi, jog šalių pozicijos grindžiamos rašytiniais įrodymais, jos išsamiai išdėstytos procesiniuose dokumentuose, be to, šalys, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, turėjo galimybę duoti paaiškinimus žodžiu ir šią teisę realizavo. Atsakovo akcentuojamos aplinkybės dėl tam tikrų pirmosios instancijos teismo išvadų nepagrįstumo, atlikto įrodymų tyrimo ir vertinimo neišsamumo, galimo teismo (teisėjos) šališkumo yra šios bylos nagrinėjimo apeliaciniame teisme dalykas, tačiau apeliantas nenurodė pagrįstų argumentų, jog tam tikros kliūtys ginčui išnagrinėti gali būti pašalintos tik bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pastebi, jog apeliantas iš esmės nekelia įrodinėjimo priemonių trūkumo problemos (pvz., neprašo liudytojų apklausos), o priešingai – apeliaciniame skunde pažymimas šių priemonių perteklius (pvz., esant skirtingiems tą pačią aplinkybę pagrindžiantiems įrodymams). Todėl apeliaciniuose skunduose akcentuojamas siekis atlikti pakartotinį byloje esančių dokumentų ir duomenų vertinimą tinkamai gali būti realizuotas ir bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovo akcentuojamos aplinkybės – galimas bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumas, duomenų tarpusavio prieštaravimas ir kitos nurodytos priežastys nėra pakankamas pagrindas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija atmeta prašymą nagrinėti bylą teismo posėdyje, rengiamame žodinio proceso tvarka.

39Dėl naujų įrodymų priėmimo

40Atsakovai kartu su apeliaciniais skundais pateikė ir naujus įrodymus, kuriuos prašo priimti. Atsakovas K.G. L. kartu su apeliaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo pateikė naujus įrodymus: Įmonių bankroto valdymo departamento 2013 m. rugpjūčio 6 d. rašto Nr. (6.16)A2-2759 kopiją, UAB „Kl Handel import export“ aiškinamųjų raštų už 2006-2010 metų finansinės apskaitos laikotarpį kopijas, atsakovui išduoto verslo liudijimo kopiją, Klaus G. L. asmeninės banko sąskaitos Nr. ( - ) išrašo kopiją. Atsakovo nuomone, teikiami įrodymai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ginčui aktualiu laikotarpiu atsakovui priklausančioje banko sąskaitoje buvo ieškovui priklausančių lėšų, taip pat patvirtina aplinkybę, jog įmonė (ieškovas) buvo skolinga atsakovui. Atsakovo teigimu, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ginčo dėl šių aplinkybių nebuvo, tačiau, teismui padarius priešingas išvadas, t. y. nustačius aplinkybes, kurių šalys neįrodinėjo, apeliacinės instancijos teisme kilo poreikis naujais įrodymais paneigti šias pirmosios instancijos teismo išvadas. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šios procesinės teisės normos turinį, sprendžia, jog tokiu būdu įstatymų leidėjas siekia apriboti proceso dalyvių teisę nevaržomai teikti naujus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismui neturėtų būti teikiami nauji įrodymai, kurie bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu egzistavo, tačiau dėl įvairių priežasčių pirmosios instancijos teismui nebuvo teikiami. Visgi įstatymų leidėjas numatė šios taisyklės išimtį, pagal kurią tokius įrodymus apeliacinės instancijos teismas priima, nustatęs, jog pirmosios instancijos teismas juos atsisakė priimti nepagrįstai arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (nagrinėjamu atveju – išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme). Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių procesinių dokumentų ir apskųstojo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, sprendžia, jog atsakovo nurodytos nesavalaikį įrodymų pateikimą pagrindžiančios priežastys iš esmės yra pateisinamos. Šios išvados pagrindu kolegija taiko CPK 314 straipsnio nuostatos išimtį ir atsakovo pateiktus įrodymus priima.

41Atsakovė I. J. apeliaciniame skunde dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo prašo priimti šiuos įrodymus: atsakovo K.G. L. sąskaitos išrašą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. vasario 28 d., UAB „Kl Handel import export“ 2006-2010 metų finansinės atskaitomybės aiškinamuosius raštus bei atsakovui K.G. L. išduotą verslo liudijimą. Pažymėtina, jog analogiško turinio ir formos atsakovo K.G. L. pateiktus įrodymus teisėjų kolegija jau priėmė, todėl atsakovės pateiktų įrodymų priėmimas būtų perteklinis. Dėl nurodytos priežasties tenkinti atsakovės prašymą dėl teikiamų naujų įrodymų, analogiškų jau priimtiems, nelieka pagrindo.

42Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

43Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartimi UAB „Kl Handel import export“ iškelta bankroto byla (CPK 179 straipsnio 3 dalis). UAB „Kl Handel import export“ bankroto administratorius, patikrinęs jam perduotus įmonės dokumentus, nustatė, kad ieškovas su atsakovais sudarė sandorius, kurie prieštarauja ieškovo interesams, pažeidžia jo kreditorių teises. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad trečiasis asmuo UAB „Laivo sandėlis“ ir ieškovas UAB „Kl Handel import export“ 2009 m. kovo 16 d. sudarė sutartį Nr. LS-09/53 dėl prekės – laivo variklių markės Z 6300 perdavimo UAB „Kl Handel import export“ nuosavybėn bei darbų: laivo korpuso, elektros sistemos bei variklių defektacijos, korpuso remonto darbų, elektros sistemos darbų, variklių instaliacijos atlikimo. 2009 m. kovo 3 d. mokėjimo nurodymu atsakovas K.G. L. į UAB „Laivo sandėlis“ sąskaitą pagal išankstinio mokėjimo sąskaitą LSN 090202 KLHIE už katerio „Bayliner 3555 Avanti Sun“ defektaciją pervedė 8 180 Lt, 2009 m. kovo 12 d. mokėjimo nurodymu pagal darbų atlikimo sąmatą 090309-00/1 už katerio „Bayliner 3555 Avanti Sun“ remontą pervedė 200 720 Lt, 2009 m. kovo 24 d. mokėjimo nurodymu pagal išankstinio mokėjimo sąskaitą LSN Nr. 090323 pervedė 18 000 Lt, 2009 m. kovo 24 d. mokėjimo nurodymu pagal išankstinio mokėjimo sąskaitą LSN Nr. 090312/2 pervedė 3 528 Lt, 2009 m. balandžio 30 d. mokėjimo nurodymu pagal PVM sąskaitas faktūras LS Nr. 3000773 ir 000674 pervedė 6 332 Lt, 2009 m. balandžio 30 d. mokėjimo nurodymu pagal PVM sąskaitas faktūras LS Nr. 000773 ir 000792 pervedė 600 Lt. Pagal ieškovo ir trečiojo asmens sudarytą sutartį atsakovas K.G. L. bendrai sumokėjo 237 360 Lt (68 744,21 Eur). 2009 m. lapkričio 26 d. atsakovai K.G. L. ir I. J. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2009/11/26-(S)1, kurios pagrindu K.G. L. neatlygintinai perleido I. J. reikalavimo teisę į 222 848 Lt (64 541,24 Eur) UAB „Kl Handel import export“ skolą, atsiradusią pagal atsakovo atliktus mokėjimus: 2009 m. kovo 12 d. - 200 720 Lt, 2009 m. kovo 24 d. – 21 528 Lt ir 2009 m. balandžio 30 d. – 600 Lt. Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 31 d. nutartimi buvo patvirtinta UAB „Kl Handel import export“ ir AB „DnB NORD lizingas“ taikos sutartis, kurios pagrindu kateris Bayliner 3555 Avanti Sun/Diesel nuosavybės teise buvo perleistas ieškovui UAB „Kl Handel import export“. 2010 m. balandžio 6 d. UAB „Kl Handel import export“ ir I. J. sudarė vidaus vandenų transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas už 1 Lt (0,29 Eur) pardavė I. J. katerį Bayliner 3555 Avanti Sun/Diesel. Trečiasis asmuo Lietuvos saugios laivybos administracija šią sutartį įregistravo bei išdavė pramoginio laivo bilietą Nr. 023841. 2010 m. balandžio 6 d. UAB „Kl Handel import export“, atstovaujama K. L., ir I. J. sudarė Nekilnojamojo daikto pardavimo - pirkimo sutartį, pagal kurią UAB „Kl Handel import export“ atsakovei I. J. pardavė katerį Bayliner 3555 Avanti Sun/Diesel. Pagal šią sutartį atsakovė įsipareigojo sumokėti 51 000 Eur, atleisti ieškovą nuo mokėjimo 180 000 Lt skolos pagal iš atsakovo įgytą reikalavimo teisę, o nuo likusios 42 848 Lt skolos mokėjimo atsakovė įsipareigojo atleisti ieškovą tuo atveju, jeigu neatsiras paslėptų katerio remonto trūkumų. 2011 m. lapkričio 5 d. I. J. ir UAB „Kl Handel import export sudarė reikalavimo perleidimo sutartį NR. 2011/11/05-(S)1, kurios pagrindu ieškovas perleido atsakovei reikalavimo teisę į trečiojo asmens UAB „Laivo sandėlis“ 38 684,80 Lt skolą, o I. J. įsipareigojo atleisti ieškovą nuo likusios skolos 42 848 Lt sumoje pagal 2009 m. lapkričio 26 d. sutartį. Bankroto administratoriaus atstovaujamas ieškovas pirmosios instancijos teisme pareikštame ieškinyje prašo pripažinti negaliojančiais atsakovų 2009 m. lapkričio 26 d. sudarytą, ieškovo bei atsakovės 2011 m. lapkričio 5 d. sudarytą reikalavimų perleidimo sandorius, taip pat 2010 m. balandžio 6 d. katerio Bayliner 3555 Avanti Sun/Diesel pirkimo – pardavimo sandorius.

44Dėl reikalavimo perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis

45Kaip minėta, pirmosios instancijos pripažino negaliojančiomis abi ieškiniu ginčytas reikalavimo perleidimo sutartis. 2009 m. lapkričio 26 d. reikalavimo perleidimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia dėl šio sandorio prieštaravimo imperatyviai įstatymo normai, draudžiančiai juridinio asmens valdymo organo nariui painioti juridinio asmens turtą su savo asmeniniu turtu (CK 2.87 straipsnio 4 dalis). Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovas K.G. L. trečiajam asmeniui UAB „Laivo sandėlis“ už jo suteiktas katerio remonto paslaugas sumokėjo iš savo asmeninės sąskaitos, tačiau ieškovui priklausančiomis lėšomis. Taigi, ieškovas šiuo teismo nustatytu pagrindu nebuvo skolingas atsakovui, o šis, neturėdamas reikalavimo teisės į ieškovą, negalėjo atsakovei perleisti tokios teisės. Šios sutarties negaliojimas lėmė ir ieškovo su atsakove 2011 m. lapkričio 5 d. sudarytos reikalavimo teisės perleidimo sutarties negaliojimą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pastarosios sutarties (ne) teisėtumą, nusprendė, kad pirmosios reikalavimo perleidimo sutarties neteisėtumas lemia išvadą, kad reikalavimo teisę ieškovas atsakovei perleido neatlygintinai, o toks sandoris prieštarauja įmonės interesams. Šis reikalavimo teisės perleidimo sandoris pripažintas negaliojančiu CK 2.135 straipsnio 1 dalies pagrindu. Apeliantai (atsakovai) apeliaciniuose skunduose nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog visos K.G. L. sąskaitoje buvusios lėšos priklausė ieškovui, yra nepagrįsta. Be to, padaręs tokią išvadą teismas esą peržengė bylos nagrinėjimo ribas, kadangi ieškovas šios aplinkybės neįrodinėjo. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog atsakovas K.G. L. asmeninėje sąskaitoje turėjo nuosavų lėšų, todėl teismas nepagrįstai sprendė, jog visos šioje sąskaitoje buvusios lėšos priklausė jo vadovautam juridiniam asmeniui (ieškovui). Apibendrindama skunduose išdėstytą apeliantų poziciją teisėjų kolegija pastebi, jog esminę reikšmę, vertinant ginčijamų reikalavimo perleidimo sandorių teisėtumą, turi lėšų, kuriomis buvo atsiskaityta su trečiuoju asmeniu už ieškovui suteiktas ginčo katerio remonto paslaugas, kilmės aplinkybė, t. y. kieno lėšomis buvo įvykdyta ieškovo prievolė trečiajam asmeniui. Šių argumentų pagrindu apeliantai iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių visumos, o skundais keliamas įrodinėjimą, įrodymų tyrimą ir vertinimą reguliuojančių normų galimo pažeidimo klausimas.

46Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių procesinių dokumentų turinį, kitą bylos medžiagą, sutinka su apeliacinių skundų argumentais, jog pirmosios instancijos teismo veiksmai įrodymų vertinimo procese lėmė nevisiškai teisingą išvadą. Apeliantai teisūs teigdami, kad ieškovas neįrodinėjo aplinkybės, jog visos lėšos, ginčui aktualiu laikotarpiu buvusios atsakovo sąskaitoje, priklausė ieškovui, todėl atsakovai ir neturėjo pagrindo aiškinti priešingai bei savo atsikirtimus pagrįsti objektyviais duomenimis. Teisėjų kolegija, atlikusi bylos nagrinėjimo metu surinktų įrodymų analizę, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo išvadai, jog visos atsakovo sąskaitoje buvusios lėšos priklausė ieškovui (CPK 178 straipsnis). Kaip matyti iš apskųstojo sprendimo teksto, pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė įvertinęs Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. nuosprendžio, priimto baudžiamojoje byloje Nr. 1-151-659/2012, turinį bei tos baudžiamosios bylos medžiagą. Šiuo Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu atsakovas K.G. L. buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje (apgaulingas apskaitos tvarkymas). Teisėjų kolegija pastebi, jog baudžiamojoje byloje buvo nustatytos nagrinėjamai bylai reikšmingos faktinės aplinkybės. 2009 m. kovo 2 d. tarptautiniu mokėjimo pavedimu į K.G. L. asmeninę sąskaitą įmonė Bloemert & Dunnink B.V. pervedė 184 500 Eur. Šių įplaukų įmonės (ieškovo) finansinėje apskaitoje nėra užfiksuota. Ieškovo ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu nustatyta, kad ieškovas UAB „Kl Handel import export“ ir jo apskaitą tvarkęs juridinis asmuo nepateikė pirminio apskaitos dokumento – ieškovo 2009 m. balandžio 8 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. KLH - 09 Nr. 00006-1/2598. Ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu taip pat nustatyta, kad skirtumas pagal Bloemert & Dunnink B.V. 2009 m. kovo 2 d. mokėjimo nurodyme įrašytos sumos ir ieškovo 2009 m. balandžio 8 d. PVM sąskaitoje faktūroje serija KLH-09 Nr. 00006-1/2598 nurodytos prekių kainos sudarė 92 250 Eur. Tyrimo metu nenustatytas šių lėšų panaudojimas. Taigi, nurodyti duomenys sudaro pagrindą išvadai, jog ginčui aktualiu laikotarpiu atsakovas savo asmeninėje sąskaitoje disponavo mažiausiai 92 250 Eur, priklausančių ieškovui, suma. Šios lėšos nebuvo įtrauktos į juridinio asmens finansinę apskaitą. Teisėjų kolegija pastebi, jog apeliantai iš esmės pripažįsta aplinkybę, jog ginčui aktualiu laikotarpiu atsakovo sąskaitoje iš tiesų buvo 92 250 Eur suma (iš Bloemert & Dunnink B.V. pervestų 184 500 Eur sumos). Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovo sąskaitoje esančių, bet ieškovui priklausančių lėšų suma buvo pakankama atsiskaitymams su trečiuoju asmeniu UAB „Laivo sandėlis“ už laivo remonto paslaugas. Kaip minėta, trečiajam asmeniui UAB „Laivo sandėlis“ iš viso buvo pervesta 237 360 Lt, o 92 250 Eur pagal oficialų valiutų kursą sudarė 318 250,80 Lt sumą. Šių aplinkybių kontekste, be kita ko, apeliantui pripažinus tokios sumos sąskaitoje buvimo faktą, teisėjų kolegija atmeta apeliacinių skundų argumentus dėl aplinkybės, jog atsakovas nebuvo nuteistas už įmonės lėšų pasisavinimą, reikšmingumo. Kaip žinoma, civilinėje ir baudžiamojoje teisėje egzistuoja esminių skirtumų, lemiančių atitinkamos rūšies atsakomybės (ne) taikymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tas faktas, jog ikiteisminis tyrimas dėl lėšų pasisavinimo buvo nutrauktas, nepaneigia ginčui reikšmingos aplinkybės, kad atsakovo sąskaitoje buvo ieškovo lėšų, kurių turėjo pakakti atsiskaitymams su trečiuoju asmeniu. Kita vertus, nagrinėjamu atveju keliamas ne ieškovui priklausančių lėšų grąžinimo klausimas, o sprendžiamos jų panaudojimo aplinkybės. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Bloemert & Dunnink B.V. tarptautiniu mokėjimo pavedimu į K.G. L. asmeninę sąskaitą 184 500 Eur pervedė 2009 m. kovo 2 d. Pardavėjui UAB „Autobrava“ atsakovas pusę šių lėšų pervedė 2009 m. kovo 24 d. Mokėjimai trečiajam asmeniui UAB „Laivo sandėlis“ už ieškovui priklausančio katerio remonto paslaugas buvo atlikti laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 3 d. iki 2009 m. balandžio 30 d., tačiau didžiausias mokėjimas (200 720 Lt) buvo atliktas 2009 m. kovo 12 d. Todėl teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad šie mokėjimai buvo atlikti ieškovo lėšomis. Tiek šalys, tiek liudytojai patvirtino, kad toks atsiskaitymo būdas (per atsakovo sąskaitą) buvo pasirinktas dėl objektyvių priežasčių – esant įmonės finansiniams sunkumams ir dėl įmonės sąskaitoms taikomo arešto. Todėl atsakovų akcentuojami deklaratyvaus pobūdžio argumentai dėl atsakovo sąskaitoje buvusioms lėšoms taikytinos atsakovo nuosavybės prezumpcijos, nurodytų aplinkybių kontekste yra nereikšmingi. Baudžiamojoje byloje tirtos aplinkybės patvirtina, kad nėra galimybės nustatyti, kur ir kaip buvo panaudotos ginčo lėšos (92 250 Eur suma), kadangi šią galimybę apsunkino atsakovo veiksmai (painiojant įmonės pajamas / išlaidas su asmeninėmis pajamomis / išlaidomis), tačiau šių lėšų buvimo atsakovo sąskaitoje, šiam atsiskaitant su trečiuoju asmeniu, faktas yra pakankama priežastis konstatuoti atsiskaitymo ieškovo lėšomis faktą (CPK 178 straipsnis). Priešingai nei teigia apeliantai, nurodytų aplinkybių kontekste būtent jiems tenka pareiga pagrįsti šių lėšų panaudojimą kitiems įmonės (ieškovo) veiklos tikslams faktą. Teisėjų kolegija atsakovų argumentus, jog ginčui aktualiu laikotarpiu sąskaitoje buvo asmeninės atsakovo lėšos, o atsakovas sąmoningai apsisprendė kredituoti ieškovą atsiskaitymų su trečiuoju asmeniu santykyje, laiko deklaratyviais ir vertina kaip jų pasirinktą gynybos poziciją. Teisėjų kolegijos neįtikina apeliantų aiškinimas, jog atsakovas savo lėšomis įvykdė ieškovo prievolę trečiajam asmeniui, nors ieškovas tuo metu turėjo pakankamai lėšų šiam tikslui. Todėl naujai pateikti įrodymai dėl tam tikrais laikotarpiais atsakovo sąskaitoje buvusių lėšų likučių, ar informacija apie tai, kad užsienio šalies institucija buvo išdavusi atsakovui leidimą verstis automobilių prekybos veikla, neskatina teisėjų kolegijos daryti kitokią išvadą. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas susiformavo klaidingą nuostatą dėl visų atsakovo sąskaitoje buvusių lėšų nuosavybės, tačiau ši nuostata neturėjo esminės reikšmės vertinant ginčijamų reikalavimo perleidimo sandorių neteisėtumą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2009 m. lapkričio 26 d. reikalavimo perleidimo sutartį pripažino negaliojančia dėl jos prieštaravimo imperatyviai CK 2.87 straipsnio 4 dalies normai, draudžiančiai juridinio asmens valdymo organo nariui painioti juridinio asmens turtą su asmeniniu turtu. Teisėjų kolegija taip pat įžvelgia sandorio prieštaravimo CK 6.101 straipsnio nuostatoms požymių, kadangi ginčijama sutartimi atsakovas K.G. L. atsakovei I. J. perleido neegzistuojančią reikalavimo teisę (reikalavimo teisę, kurios pats neturėjo).

47Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog konstatuotas 2009 m. lapkričio 26 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties negaliojimas sudaro pagrindą išvadai, jog 2011 m. lapkričio 5 d. reikalavimo perleidimo sutartis yra neatlygintinis sandoris. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pastarąja sutartimi UAB „Kl Handel import export“ perleido I. J. reikalavimo teisę į UAB „Laivo sandėlis“ skolą, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Už šią reikalavimo teisę atsakovė atsiskaitė atleisdama ieškovą nuo likusios – 42 848 Lt dydžio skolos pagal 2009 m. lapkričio 26 d. atsakovų sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį. Konstatavus pirmosios reikalavimo perleidimo sutarties negaliojimą, teismo išvada dėl 2011 m. lapkričio 5 d. sutarties neatlygintinumo laikytina pagrįsta. Ta aplinkybė, jog ieškovo reikalavimo teisė į trečiojo asmens UAB „Laivo sandėlis“ skolą buvo perleista neatlygintinai, įgalina konstatuoti šio sandorio prieštaravimą ieškovo, kaip pelno siekiančio juridinio asmens, veiklos tikslams (CK 1.82 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, pritartina ir tai pirmosios instancijos teismo išvadai, kuria remiantis šis ginčijamas sandoris pripažintas negaliojančiu CK 2.135 straipsnio 1 dalies pagrindu.

48Bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas (Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 1 dalis). Reikšmingos akcinės bendrovės vadovo pareigos nustatytos CK 2.87 straipsnio 1–4 dalyse: juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu arba jį naudoti asmeninei naudai be juridinio asmens dalyvių sutikimo. Aiškindamas šią normą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad juridinio asmens valdymo organų nariai negali pasipelnyti juridinio asmens sąskaita, o priešingi jų veiksmai būtų juridinio asmens organų narių pareigų pažeidimas pagal CK 2.87 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2005).

49Aptariamu atveju nėra ginčo dėl priešingos bylos šalies argumentų ir pirmosios instancijos teismo motyvų, kuriais konstatuotas artimas atsakovų tarpusavio ryšys. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovai kartu gyvena (sugyventiniai), turi bendrų vaikų, bendrosios dalinės nuosavybės teise įsigiję butą. Akivaizdu, jog ginčijamo sandorio sudarymas, kurio esmė – neatlygintinas reikalavimo teisės į mokų asmenį perleidimas, lėmė situaciją, kurios atsakovas privalėjo vengti pagal CK 2.87 straipsnio 3 dalį, nes jo asmeniniai interesai prieštaravo jo vadovautos įmonės interesams. Veikdamas tokioje situacijoje atsakovas pažeidė CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas fiduciarines bendrovės vadovo pareigas. Pažymėtina, kad atstovaujamojo bei atstovo interesų konfliktas draudžiamas ir bendrųjų atstovavimą reglamentuojančių normų. CK 2.135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei atstovas, pažeisdamas suteiktas teises, sudaro atstovaujamojo interesams prieštaraujantį sandorį, toks sandoris atstovaujamojo reikalavimu gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu trečiasis asmuo apie tokį interesų konfliktą žinojo ar turėjo žinoti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs nuoseklią praktiką, kad bendrovės ir jos vadovo santykiams taikomos atstovavimo santykius reglamentuojančios normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2005), todėl nurodyta norma taikytina ir nagrinėjamoje byloje.

50Tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu CK 2.135 straipsnio 1 dalies pagrindu, turi būti konstatuotas teisiškai reikšmingų aplinkybių visetas: pirma, atstovo sudaryto sandorio priešingumas atstovaujamojo interesams; antra, atstovo veikimas pažeidžiant suteiktas teises; trečia, trečiojo asmens žinojimas ar turėjimas žinoti apie interesų konfliktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2008). Teisėjų kolegija pažymi, kad nustačius CK 2.87 straipsnyje įtvirtintų bendrovės vadovo fiduciarinių pareigų pažeidimą, sudaryto sandorio priešingumas atstovaujamojo interesams CK 2.135 straipsnio 1 dalies taikymo prasme yra preziumuojamas. Paneigti šią prezumpciją privalo bendrovės vadovas kaip juridinio asmens atstovas (CPK 178 straipsnis). Kolegijos vertinimu, apeliantas (atsakovas) šios prezumpcijos nepaneigė. Ginčijamu sandoriu, kaip minėta, atsakovas, veikdamas ieškovo vardu, neatlygintinai perleido vertingą turtą atsakovui artimam asmeniui, todėl sandorio sudarymas interesų konflikto įtakoje vertintinas kaip atstovo veikimas pažeidžiant jam suteiktas teises. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytus atsakovų tarpusavio ryšius ir sąsajas, aplinkybę, jog atsakovė dirbo įmonėje, kurios vadovo pareigas ėjo atsakovas (atsakovė buvo įmonės teisininkė), sprendžia, kad atsakovė buvo nesąžininga, kadangi žinojo apie interesų konfliktą, kurio sąlygomis ir buvo sudaryta ginčijama sutartis. Teisėjų kolegija atmeta apeliantų argumentus, jog atsakovei I. J. galėjo būti nežinomos ieškovo turtinės padėties ir veiklos vykdymo aplinkybės, kadangi sandorių sudarymo metu jai buvo suteiktos tikslinės atostogos. Kolegija pažymi, jog aptariamu atveju yra reikšmingas žinojimas ne įmonės turtinės padėties, o interesų konflikto, kurio įtakoje sudaromas ginčijamas sandoris. Kita vertus, atsižvelgiant į šioje byloje analizuojamų sandorių skaičių, jų sudarymo laiką ir sudarymo aplinkybes, teisėjų kolegijos neįtikina abstraktūs atsakovės teiginiai, kad tikroji reikalų (pvz., tai, kad reikalavimo teisė įgyjama neatlygintinai) padėtis jai nebuvo žinoma. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju konstatuotinas CK 2.135 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų visetas, todėl pirmosios instancijos teismas ginčijamą 2011 m. lapkričio 5 d. sandorį pagrįstai pripažino negaliojančiu. Ankstesnėje nutarties dalyje teisėjų kolegija paminėjo įžvelgianti ir šio sandorio prieštaravimą ieškovo, kaip pelno siekiančio juridinio asmens, veiklos tikslams (CK 1.82 straipsnis). Šiuo aspektu vertinant apeliantės nesąžiningumo faktą, teisėjų kolegija sprendžia, jog tiek anksčiau minėtas ryšys, siejąs ją su atsakovu, tiek jos įgytos teisinės žinios, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą apie atsakovės žinojimą sąlygos, kad įmonės veiklos tikslams prieštarauja neatlygintinis jos turto perleidimas. Kiti apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčijamų reikalavimo perleidimo sandorių neteisėtumo, todėl kolegija jų plačiau neanalizuoja.

51Dėl katerio pirkimo – pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais

52Nagrinėjamoje byloje yra dvi tą pačią dieną sudarytos ginčo katerio pirkimo – pardavimo sutartys. Aptariamu atveju spręstinas šių sandorių santykio ir jų teisėtumo klausimas. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pagal ieškovo ir atsakovės I. J. 2010 m. balandžio 6 d. sudarytą vidaus vandenų transporto priemonės pirkimo - pardavimo sutartį ieškovas už vieno lito kainą pardavė I. J. katerį. Ši sutartis įregistruota Lietuvos saugios laivybos administracijoje, šios sutarties pagrindu išduotas pramoginio laivo bilietas. Pagal 2010 m. balandžio 6 d. ieškovo ir atsakovės sudarytą nekilnojamojo daikto pardavimo - pirkimo sutartį atsakovei buvo parduotas tas pats daiktas (kateris), bet už kitą – 51 000 Eur kainą, kurią atsakovė įsipareigojo grynaisiais sumokėti vienerių metų laikotarpyje. Šia sutartimi pirkėja taip pat atleido ieškovą (pardavėją) nuo 180 000 Lt skolos pagal 2009 m. lapkričio 26 d. įgytą reikalavimo perleidimo sutartį, o likusią 42 848 Lt ieškovo skolos sumą įsipareigojo nurašyti atskiru sutarimu 3 metų laikotarpyje, jei neatsiras paslėptų katerio remonto trūkumų. Abi šias sutartis ieškovas prašo pripažinti negaliojančiomis. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pastaroji sutartis (dėl 51 000 Eur kainos mokėjimo ir skolos reikalavimo teisės atsisakymo) buvo apsimestinis sandoris, skirtas pridengti vidaus vandenų transporto priemonės pirkimo – pardavimo sandorio, kuriuo kateris perleistas už vieną litą, sudarymą. Teismas vieną sandorį pripažino negaliojančiu dėl jo apsimestinumo, o kitą sandorį – kaip sudarytą atstovo ir prieštaraujantį atstovaujamojo interesams. Apeliantai su šiomis teismo išvadomis nesutinka. Teisėjų kolegija, apibendrindama apeliaciniuose skunduose išdėstytą poziciją, pastebi, jog apeliantai iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo veiksmus įrodymų tyrimo ir vertinimo procese. Apeliantų manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai (tikėtinai šališkai) vertino įrodymus, t. y. išvadas grindė ieškovo pateiktais įrodymais, o atsakovų pateiktus duomenis nepagrįstai kritikavo. Teisėjų kolegija, atlikusi pakartotinį byloje esančių įrodymų vertinimą, taip pat įvertinusi apeliantų kartu su skundais pateiktus (naujus) įrodymus, teismo veiksmuose neįžvelgia šališkumo ar įrodymų vertinimo proceso pažeidimo požymių.

53Apsimestinio sandorio negaliojimas reglamentuojamas CK 1.87 straipsnyje. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė jo šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Sandoris neturi valios trūkumų ir šiuo aspektu yra teisėtas, kai jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka jų vidinę valią. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra šalių valia, buvusi sandorio sudarymo momentu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2006; kt.). Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis), t. y. galioja tas sandoris, kurio padarinių siekė jo šalys.

54Teisėjų kolegija pažymi, jog tuo atveju, kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spęsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Taigi teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; kt.).

55Teisėjų kolegija apeliantų poziciją, kuria šie rėmėsi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir kurią iš esmės atkartoja apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, laiko ydinga. Kaip minėta, apeliantai nuosekliai remiasi tuo, jog tikroji ir realiai įvykdyta (sukėlusi sandorio šalims sutartas teisines pasekmes) yra nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartis, kurioje nurodyta, kad parduodant katerį pirkėja (atsakovė) įsipareigoja grynais pinigais sumokėti 51 000 Eur ir atsisakyti reikalavimo teisės į pardavėją, kurią (teisę) jai perleido atsakovas. Pasak apeliantų, kitos sutarties (vidaus vandenų transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties), kurioje nurodyta vieno lito kaina, sudarymą lėmė tik poreikis įregistruoti daikto savininko pasikeitimą. Įvertinus kainų skirtumą, spręstina, kad vienu atveju turtas perleistas neatlygintinai (apeliantai pripažino, jog vieno lito kaina nurodyta simboliškai), kitu – atlygintinai. Atsižvelgiant į tai, kad esminis šių sutarčių skirtumas susijęs su kaina, už kurią perleidžiamas daiktas, sprendžiama, jog abiejų sutarčių galiojimas (net ir apeliantų nurodytais pagrindais) negali būti pateisinamas. Kita vertus, apeliantų pozicijos dviprasmiškumas, kad be nurodytų sutarties, kuria turtas parduotas už vieną litą, sudarymo ir įregistravimo aplinkybių, apeliantai dar įrodinėja ir lėšų (51 000 Eur) perdavimo faktą, sudaro pagrindą vertinti šių sutarčių (arba vienos jų) negaliojimo klausimą. Apeliaciniais skundais iš esmės nėra apeliuojama dėl netinkamo šių sandorių negaliojimo teisinio pagrindo kvalifikavimo.

56Kaip minėta, apeliantai nesutikimą su teismo išvadomis dėl šių ginčo sandorių negaliojimo grindė teismo veiksmų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procese netinkamumu. Pažymėtina, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, reiškia ir tai, kad: įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys; teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus; teisėjas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva. Dispozityvumo principas reiškia, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Jeigu byloje viena šalis įrodo aplinkybę, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o kita šalis neįrodo aplinkybės, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, teismas turi teisę pirmąją iš aptariamų aplinkybių pripažinti įrodyta, o antrąją – neįrodyta. Teisėjų kolegija reiškia įsitikinimą, kad apeliantai, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, turėjo galimybę laisvai disponuoti savo procesinėmis teisėmis (be kita ko, teikti rašytinius įrodymus, inicijuoti liudytojų apklausą bei jos eigą ir pan.). Todėl teisėjų kolegija deklaratyviais ir nepagrįstais laiko apeliantų argumentus, jog teismas esą suvaržė jų procesines teises (pvz., dėl ekspertizės skyrimo). Bylos duomenys patvirtina, kad apelianto iniciatyva pirmosios instancijos teismas skyrė ieškovo finansinę buhalterinę ekspertizę. Ta aplinkybė, kad ekspertizė nebuvo atlikta atsakovui nesumokėjus užstato, nevertinant užstato nesumokėjimo priežasčių, neleidžia konstatuoti nei šalies procesinių teisių pažeidimo, nei teismo šališkumo.

57Pažymėtina, kad teismas, civilinėje byloje vertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti atitinkamas išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ta aplinkybė, jog tų pačių įrodymų pagrindu apeliantai siekia visiškai kitokių (priešingų) išvadų dėl faktinių bylos aplinkybių padarymo, nesudaro pagrindo konstatuoti procesinių normų, reguliuojančių įrodymų vertinimo procesą, pažeidimo.

58Teisėjų kolegija pažymi, jog viena esminių aplinkybių nagrinėjamoje byloje yra sutarties kainos mokėjimo aplinkybė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantų argumentu, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl ginčo katerio kainos mokėjimo (pinigų perdavimo) aplinkybių. Kolegija pažymi, jog šioje nutarties dalyje nagrinėjamos tik dalies kainos (51 000 Eur) mokėjimo aplinkybės, kadangi ankstesnėje šios nutarties dalyje yra pritarta pirmosios instancijos teismo išvadai dėl 2009 m. lapkričio 26 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties neteisėtumo. Nurodyto reikalavimo perleidimo sandorio negaliojimas lemia tai, kad apeliantė negaliojančiu pripažinto reikalavimo teisės dalimi negalėjo atsiskaityti už katerį. Kita vertus, kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju yra vertinamas 2010 m. balandžio 6 d. nekilnojamojo daikto pardavimo - pirkimo sutarties (ne) teisėtumas apsimestinio sandorio požymių kontekste, todėl jo vykdymo (dalį kainos mokant reikalavimo teise) aplinkybės nėra esminės. Apeliantų manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo šio sandorio negaliojimą nurodytu pagrindu, kadangi bylos duomenys (kasos pajamų orderis, nepriklausomo specialisto išvada, buhalterės paaiškinimai, operacijos atvaizdavimas didžiojoje knygoje, pelno (nuostolių) ataskaitoje, apyvartos žiniaraštyje) patvirtina šio sandorio realumą. Apeliantų vertinimu, teismas, atsisakęs vadovautis šiais duomenimis, buvo šališkas ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiems skundų argumentams. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas 2010 m. balandžio 6 d. nekilnojamojo daikto pardavimo – pirkimo sutarties apsimestinumą konstatavo įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, o ne pavienius apeliantų akcentuojamus įrodymus. Teismas nurodė konkrečias priežastis, dėl kurių jis nesivadovavo vienu ar kitu įrodymu. Apeliantų argumentai nepaneigia teismo išvadų dėl šių įrodymų turinio. Nėra pagrindo sutikti su teiginiu, jog katerio kainos sumokėjimą (grynųjų pinigų perdavimą) patvirtina byloje pateiktas kasos pajamų orderis. Pirmosios instancijos teismas akcentavo reikšmingą aplinkybę, jog šis dokumentas, ieškovui iškėlus bankroto bylą, nebuvo perduotas bankroto administratoriui, o jo kopija pateikta tik kartu su apeliantų procesiniais dokumentais šioje byloje. Kolegijos vertinimu, apeliantai, teigdami, jog administratorius sąmoningai vengė pateikti šį jam nenaudingą įrodymą, neįrodo aplinkybės, jog šis įrodymas (orderio originalas) yra bankroto administratoriaus žinioje. Nesant objektyvių duomenų, tokia apeliantų pozicija vertintina kaip nepagrįsta prielaida. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo konstatuotam liudytojos N. J. suinteresuotumui bylos baigtimi, kadangi ji ir šiuo metu dirba kitoje apelianto K.G. L. vadovaujamoje įmonėje. Kita vertus, didžioji dalis šios liudytojos paaiškinimų, duotų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, yra reikšmingi, nors kartu ir nepalankūs apeliantams, kadangi atspindi realų įmonės (ieškovo) valdymo ir finansinės apskaitos vykdymo modelį. Liudytoja patvirtino faktiškai tik vykdžiusi įmonės vadovo nurodymus. Svarbi aplinkybė yra ta, jog liudytoja nebuvo UAB „Kl Handel import export“ etatinė darbuotoja, o buvo kito finansinės apskaitos paslaugas teikiančio ūkio subjekto darbuotoja. Liudytoja patvirtino apskaitos paslaugas teikusi ne ieškovo buveinėje, nedalyvavusi kasdienėje ieškovo ūkinėje veikloje. Finansinės veiklos ir atskaitomybės funkcijas liudytoja vykdė tik pagal atsakovo nurodymus, paaiškinimus ir pageidavimus, nevertindama jų būtinumo, realumo ir teisėtumo. Antai, apie ginčo katerio nebuvimą įmonės balanse buhalterė sužinojo tik įmonės finansinių ataskaitų rinkinio pildymo metu (ši aplinkybė paaiškėjo iš apelianto teiginių, bet ne iš įmonės dokumentų). Buhalterės teigimu, ji tebuvo informuota, kad katerio nėra (t. y. jai nebuvo žinomos reikšmingos katerio perleidimo sandorio aplinkybės). Liudytoja paaiškino, kad įmonės kasininkas buvo atsakovas, todėl ir ginčo lėšų (51 000 Eur grynaisiais) perdavimo aplinkybės jai nebuvo žinomos. Tokių aplinkybių kontekste teisėjų kolegijos neįtikino apeliantų pateikta versija, jog atsakovė, praėjus beveik metų laikotarpiui nuo katerio įgijimo perdavė šias lėšas atsakovui, kuris, kaip nustatyta, byloje aktualiu laikotarpiu gyveno su atsakove jiems bendrai priklausančiame būste ir augino bendrus vaikus. Neįtikinama ir ta aplinkybė, jog atsakovas, tik gavęs lėšas, jas įnešė į įmonės kasą, tačiau nedelsiant iš kasos tas lėšas išėmė, jas skirdamas tariamam įmonės įsiskolinimui padengti. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog lėšų už katerį perdavimo aplinkybės buhalterei nėra žinomos. Tačiau tos aplinkybės, kurios žinomos liudytojai (ginčijamo sandorio atvaizdavimas tam tikruose finansinės apskaitos dokumentuose), nepagrindžia ginčijamo sandorio realumo. Kita vertus, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo konstatuotam liudytojos paaiškinimų neobjektyvumui, kurį lemia nustatytas liudytojos ir atsakovo ryšys. Abejones dėl liudytojos paaiškinimų objektyvumo sukelia ir jų nenuoseklumas, kuomet 2013 m. gegužės 23 d. teismo posėdyje negalėjusi paaiškinti tam tikrų aplinkybių (pvz., dėl dviejų įmonės didžiųjų knygų buvimo), vėlesniame teismo posėdyje ši klausimą liudytoja išsamiai komentavo. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl atsakovo pateiktos specialisto (auditoriaus) ataskaitos vertinimo. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovas specialisto vertinimui pateikė tik kelis dokumentus (kasos pajamų orderio kopiją, kurios neturi bankroto administratorius, PVM sąskaitą faktūrą, kuri nesutampa su administratoriaus turima, dvi įmonės didžiąsias knygas, apyvartos žiniaraštį). Specialistui nebuvo žinomos kitos nagrinėjamoje byloje surinktos ginčo esmę atskleidžiančios aplinkybės. Todėl vien ta aplinkybė, jog įmonės apskaitoje buvo pavaizduotas (fiksuotas) lėšų judėjimas, byloje ištirtų faktinių aplinkybių kontekste nepagrindžia ginčijamo turto perleidimo sandorio realumo. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, bylos nagrinėjimo metu fiksuoti apeliantų teiktos versijos dėl dviejų tos pačios dienos ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybių neatitikimai (aiškinimų spragos) leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl vieno jų (nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sandorio) apsimestinumo, siekiant pridengti katerio perleidimą už vieno lito kainą. Tokias išvadas patvirtina ir aplinkybės, jog dėl ginčo turto perleidimo nebuvo užpildyta PVM deklaracija (esą pamiršus tai padaryti), jog dar iki sandorio sudarymo kateris buvo nurašomas. Teisėjų kolegijos neįtikina apeliantų išdėstyta versija dėl vidaus vandenų transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo aplinkybių (jog tą pačią dieną sudarius nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį, šalys nuvyko įregistruoti laivo savininko pasikeitimą ir pamiršo sutarties egzempliorių, todėl registre užpildė naują registro tvarkytojo pateiktą sutarties formą, nurodydamos ne tikrąją, o kitą – simbolinę vieno lito kainą). Pirmiausia, ši versija nėra pagrįsta objektyviais duomenimis. Kita vertus, tiek apeliantui, kaip verslininkui, tiek apeliantei, kaip profesionaliai teisininkei, neabejotinai turėjo būti suprantamos pasekmės (atsirandantis teisinis neaiškumas), tą pačią dieną sudarant dvi iš esmės skirtingas sutartis dėl to paties sandorio objekto. Kolegijos neįtikina versija, jog tokio sandorio sudarymą lėmė susiklosčiusi (nors nenustatyta) būtinybė įregistruoti sutartį būtent jos sudarymo dieną ir negalėjimas nuvykti pasiimti neva pamiršto nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties egzemplioriaus. Pritartina teismo argumentui, kad nebuvo pagrindo nurodyti ir visiškai kitokią ginčo sandorio kainą, juolab, kad tikroji daikto kaina nebejotinai šalims buvo žinoma. Kolegija priima liudytojo G. R. paaiškinimą (t. 4, b. l. 189-191), jog tokių sandorių registravimo praktikoje būna nurodoma ir simbolinė (pvz., vieno lito) kaina, tačiau liudytojo paaiškinimų turinys neleidžia konstatuoti būtinybės sudaryti būtent tokį sandorį, slepiant tikrąją sandorio kainą arba visais atvejais sudaryti naują sutartį. Kitaip tariant, ta aplinkybė, jog liudytojo darbo praktikoje yra buvę tokių pavyzdžių, nepagrindžia fakto, kad aptariamu atveju būtent taip ir įvyko. Priešingai, tos aplinkybės, jog laivo savininko pasikeitimas buvo įregistruotas praėjus vos kelioms dienos nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 31 d. nutarties, kurios pagrindu kateris perėjo ieškovo nuosavybėn, priėmimo, ir galiojant Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartimi pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms – K.G. L. ir UAB „Kl Handel import export“ turto areštui (civ. byla Nr. 2-668-523/2010), leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog atsakovai siekė išvengti katerio nuosavybės perėjimo ieškovo nuosavybėn išviešinimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, jog apeliantė neįrodė aplinkybės, kad ginčui aktualiu laikotarpiu disponavo sandoriui įvykdyti reikalinga grynųjų pinigų suma, nors teismo posėdžio metu teismas siūlė pateikti atitinkamus duomenis. Teismas pasiūlė šią aplinkybę įrodinėti, todėl nėra pagrindo teigti, kad ji (aplinkybė) buvo už bylos nagrinėjimo ribų. Papildomai ginčijamo sandorio apsimestinumą pagrindžianti aplinkybė yra ta, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog po sandorio sudarymo atsakovė realiai įgyvendino laivo savininkės teises ir pareigas. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, jog praėjus maždaug savaitei po ginčijamų sandorių sudarymo, atsakovė grąžino (nors ir panaudos pagrindais) turtą ieškovui (t. 3, b. l. 165), o atsakovas pripažino ginčo turtu rūpinęsis nuo 2007 metų iki šiol. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad ginčijamais sandoriais nebuvo siekiama realaus turto perleidimo atsakovei, o tik formalaus savininko pasikeitimo. Pažymėtina, jog apeliantų teigimu, ieškovo įsiskolinimo atsakovui buvimo faktas patvirtintų jų versiją dėl ginčo lėšų įnešimo į ieškovo kasą ir paėmimo ieškovo skolai padengti. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių įmonės (ieškovo) įsiskolinimą atsakovui. Ieškovo įsiskolinimo buvimo faktas paneigtas įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. sausio 26 d. nutartimi, kuria atmestas K.G. L. prašymas UAB „Kl Handel import export“ bankroto byloje patvirtinti jo finansinį reikalavimą (t. 3, b. l. 91-92). Kita vertus, dviejų skirtingų įmonės didžiosios knygos versijų egzistavimas neleidžia konstatuoti skolos buvimo fakto, atsižvelgiant į liudytojos N. J. paaiškinimus (t. 4, b. l. 137-144). Liudytojos atskleista aplinkybė, jog įsiskolinimo žyma atsirado, jog vėliau ji buvo pašalinta, o dar vėliau – vėl nurodyta be objektyvių duomenų, o tik paties atsakovo žodiniu nurodymu, verčia abejoti ieškovo įsiskolinimo atsakovui buvimo faktu ginčui aktualiu laikotarpiu. Abejonių dėl 51 000 Eur įnešimo į įmonės kasą kelia ir ieškovo finansinės atskaitomybės duomenys. Tuo atveju, jeigu būtų pritarta apeliantų pozicijai, kad kateris iš tikrųjų perleistas pagal nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas, be kita ko, ir pagal sąlygą, numačiusią atsakovės pareigą vienerių metų laikotarpiu sumokėti 51 000 Eur sumą, akivaizdu, jog šis įsipareigojimas turėtų atsispindėti įmonės 2010 metų balanso dalyje „Per vienerius metus gautinos sumos“, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovės įsipareigojimo sumą pagrindžiančio įrašo nėra (t. 1, b. l. 82). Minėta, jog ginčo lėšų įnešimas į kasą matomas tik iš analizuotų įmonės finansinės apskaitos dokumentų. Todėl ta aplinkybė, jog baudžiamojoje byloje priimtu teismo procesiniu sprendimu yra konstatuotas apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, ta aplinkybė, jog finansinės apskaitos ir atskaitomybės turinys iš esmės priklausė tik nuo suinteresuoto asmens – atsakovo valios, neleidžia konstatuoti duomenų tuose dokumentuose reikšmingumo įrodinėjamoms aplinkybėms. Visi aptarti ieškovo finansinės atskaitomybės ir apskaitos trūkumai, nurodant įvairias jų atsiradimo aplinkybes, papildomai patvirtina, kad ginčo turtas buvo iš esmės neatlygintinai perleistas atsakovei, kad ginčijama nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartimi buvo dengiamas turto perleidimas už vieno lito kainą pagal vidaus vandenų transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį.

59Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu (CPK 185 straipsnis). Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nepateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstomos nustatytos faktinės bylos aplinkybės, argumentai, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami, įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas ir teisinis sprendimo pagrindimas (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą šioje byloje, rėmėsi joje pateiktų įrodymų visetu, nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, kad bylos duomenų analinė leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog ginčijama nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartis yra apsimestinis sandoris. Ta aplinkybė, kad apeliantai tuos pačius įrodymus vertina priešingai ir pageidauja jiems palankių išvadų, neleidžia konstatuoti įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Priėjus išvados, kad ginčo sandoriu buvo dengiamas iš esmės neatlygintinis turto perleidimas atsakovei pagal tos pačios dienos vidaus vandenų transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nuostatai, kad toks neatlygintinis sandoris yra pripažįstamas negaliojančiu CK 2.135 straipsnio 1 dalies pagrindu, kuris išsamiai išanalizuotas ankstesnėje šios nutarties dalyje vertinant reikalavimo perleidimo sandorių teisėtumą. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija išsamiau šio pagrindo sąlygų, be kita ko, ir atsakovės nesąžiningumo šioje nutarties dalyje neanalizuoja. Teisėjų kolegija sprendžia, jog neatlygintinio turto perleidimo sandorio sudarymo faktas taip pat leidžia įžvelgti kito sandorių negaliojimo pagrindo egzistavimą – juridinio asmens veiklos tikslams prieštaraujančio sandorio sudarymą (CK 1.82 straipsnis).

60Teisėjų kolegija nesiremia apeliantų teiginiais, jog ieškovo reikalavimų nepagrįstumą esą pagrindžia tai, jog byloje sandoriai buvo ginčijami įvairiais pagrindais. Kolegija pažymi, jog ieškovas privalo nurodyti ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, o ginčo santykių teisinė kvalifikacija yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva.

61Dėl papildomo teismo sprendimo ir apeliantų kitų argumentų

62Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. spalio 14 d. papildomu sprendimu trečiojo asmens UAB „Laivo sandėlis“ naudai iš atsakovų K.G. L. ir I. J. priteisė po 2 508,22 Lt (726,43 Eur) bylinėjimosi išlaidų. Apeliantai su papildomu teismo sprendimu nesutinka, nurodydami, kad priteistos bylinėjimosi išlaidos viršija maksimalius įkainius, nagrinėjamu atveju daugiausia galėjo būti priteista tik 2 250,60 Lt (651,82 Eur). Apeliantų nuomone, advokato R. G. ir UAB „Laivo sandėlis“ sudaryta atstovavimo sutartis yra neteisėta, nėra apibrėžtos atstovavimo ribos. Be to, atlyginimas už atstovavimą sumokėtas į kitos advokatės, dirbančios toje pačioje advokatų kontoroje, sąskaitą.

63CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Trečiasis asmuo UAB „Laivo sandėlis“ už advokato teisinę pagalbą patyrė 5 016,45 Lt išlaidų. Nustatyta, jog iš esmės visos išlaidos susijusius su trečiojo asmens pasirengimu teismo posėdžiams ir dalyvavimu juose. Be to, trečiojo asmens atstovas parengė ir kelis nedidelės apimties bei nesudėtingo turinio procesinius dokumentus (pvz., prašymas dėl bylų sujungimo, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų). Teisėjų kolegija sprendžia, kad byla nagrinėto ginčo esme, faktinių aplinkybių gausa yra pakankamai sudėtinga, be to, tęsėsi pakankamai ilgą laikotarpį, kas turėjo įtakos teisinių paslaugų mastui. Kita vertus, būtina atsižvelgti į aplinkybę, kad šias išlaidas patyrė trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų (ieškovo pusėje), jo pozicija ginčo klausimu buvo pasyvesnė, lyginant ją su ginčo šalių procesiniu veikimu, trečiojo asmens teisėms ir pareigoms reikšmės turi (materialiąsias teises ir pareigas sukelia) tik teismo sprendimo dalis dėl vienos iš šalių sudarytos reikalavimo teisės perleidimo sutarties, kai byloje buvo sprendžiami ir kiti didesnės apimties bei sudėtingi reikalavimai. Akivaizdu, jog šioje byloje vienodas bylos sudėtingumo matas negalėtų būti taikomas ir šalims, ir trečiajam asmeniui. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje nutarties dalyje analizuotas aplinkybes, be kita ko, ir suteiktų teisinių paslaugų rūšį bei apimtį, sprendžia, jog būtų protinga ir teisinga trečiajam asmeniui UAB „Laivo sandėlis“ priteistas bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 725 Eur (2 503,28 Lt) sumos. Teisėjų kolegija atmeta kitus apeliantų skundų argumentus, kuriais keliamas klausimas dėl teisinio atstovavimo sutarties trūkumų. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantų akcentuojami trūkumai neturi įtakos sprendžiant klausimą dėl trečiojo asmens patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo, būtinumo ir realumo. Priešingai nei teigia apeliantai, byloje pateikta patvirtinta atstovavimo sutarties kopija, o ta aplinkybė, kad dalis advokato honoraro pervesta į toje pačioje advokatų bendrijoje dirbančios advokatės sąskaitą, nepaneigia šių išlaidų realumo. Kiti argumentai nėra reikšmingi sprendžiamam klausimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

64Atsakovų apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti apskųstus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir papildomą sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

65Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, jo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliaciniai skundai yra atmetami, o pirmosios instancijos teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 329, 330 straipsniai), taip pat paliekamas iš esmės nepakeistas ir teismo 2014 m. spalio 14 d. papildomas sprendimas, iš dalies tik sumažinant juo priteistą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

66Dėl bylinėjimosi išlaidų

67Trečiasis asmuo UAB „Laivo sandėlis“ prašo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atmetus apeliacinius skundus, trečiojo asmens turėtos bylinėjimosi išlaidos jam priteistinos (CPK 93, 98 straipsniai). Ieškovas nurodė patyręs 463,39 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Šias išlaidas sudarė atsiliepimo į apeliacinius skundus parengimas. Kolegija, įvertinusi šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų turinį, parengto procesinio dokumento apimtį, aplinkybę, jog teisines paslaugas suteikė advokatas, atstovavęs trečiąjį asmenį nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, sprendžia, jog teisinga ir protinga bylinėjimosi išlaidų dydį sumažinti iki 300 Eur sumos. Šios išlaidos trečiojo asmens naudai iš apeliantų priteistinos lygiomis dalimis.

68Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

69Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

70Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 14 d. papildomą sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, sumažinant šiuo sprendimu priteistas bylinėjimosi išlaidas iki bendros 725 eurų sumos.

71Priteisti trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Laivo sandėlis“ naudai iš atsakovų K.G. L. ir I. J. lygiomis dalimis 300 eurų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje bankroto administratoriaus... 5. Ieškovas nurodė, kad atsakovas K. G. L. neatlygintinai perleido I. J.... 6. Ieškinyje taip pat nurodoma, jog pagal Lietuvos saugios laivybos... 7. Atsakovė I. J. su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį jos atžvilgiu... 8. Atsakovas K.G. L. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovas... 9. Trečiasis asmuo UAB „Laivo sandėlis“ sutiko su ieškinio argumentais ir... 10. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo teismo sprendimo esmė... 11. Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimu ieškinį... 12. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje pateiktos... 13. 2011 m. lapkričio 5 d. reikalavimo perleidimo sutartimi UAB „Kl Handel... 14. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs dviejų tos pačios dienos (2010 m.... 15. Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. spalio 14 d. papildomu sprendimu priteisė... 16. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai... 17. Apeliaciniu skundu atsakovė I. J. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2014 m.... 18. Atsakovė pareiškė prašymą priimti naujus įrodymus, pateiktus kartu su... 19. Apeliaciniu skundu atsakovas K.G. L. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2014 m.... 20. 1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą... 21. 2. Dėl duomenų (dokumentų) trūkumo kaltas ieškovo bankroto... 22. 3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas... 23. 4. Pirmosios instancijos teismas vertino tik ieškovo pateiktus įrodymus ir... 24. 5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vadovautis atsakovo... 25. 6. Teismas buvo šališkas ir padarė procedūrinių pažeidimų. Teismas... 26. Atsakovas prašo priimti naujus įrodymus, pateiktus kartu su apeliaciniu... 27. Apeliaciniais skundais atsakovai I. J. ir K.G. L. prašo panaikinti Klaipėdos... 28. 1.... 29. Pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos viršija... 30. 2.... 31. Pirmosios instancijos teismas nevertino advokato R. G. ir UAB „Laivo... 32. Ieškovas BUAB „Kl Handel import export“ atsiliepimais į atsakovų... 33. Trečiasis asmuo UAB „Laivo sandėlis“ prašo atsakovų apeliacinius... 34. 2014 m. gruodžio 8 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas atsakovės I. J.... 35. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 36. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK)... 37. Dėl prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka... 38. Atsakovas K.G. L. apeliaciniame skunde pareiškė prašymą nagrinėti bylą... 39. Dėl naujų įrodymų priėmimo... 40. Atsakovai kartu su apeliaciniais skundais pateikė ir naujus įrodymus, kuriuos... 41. Atsakovė I. J. apeliaciniame skunde dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m.... 42. Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės ... 43. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2012... 44. Dėl reikalavimo perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis... 45. Kaip minėta, pirmosios instancijos pripažino negaliojančiomis abi ieškiniu... 46. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių procesinių dokumentų turinį, kitą... 47. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog... 48. Bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas (Akcinių... 49. Aptariamu atveju nėra ginčo dėl priešingos bylos šalies argumentų ir... 50. Tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu CK 2.135 straipsnio 1... 51. Dėl katerio pirkimo – pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais... 52. Nagrinėjamoje byloje yra dvi tą pačią dieną sudarytos ginčo katerio... 53. Apsimestinio sandorio negaliojimas reglamentuojamas CK 1.87 straipsnyje.... 54. Teisėjų kolegija pažymi, jog tuo atveju, kai kyla ginčas dėl sandorio –... 55. Teisėjų kolegija apeliantų poziciją, kuria šie rėmėsi nagrinėjant bylą... 56. Kaip minėta, apeliantai nesutikimą su teismo išvadomis dėl šių ginčo... 57. Pažymėtina, kad teismas, civilinėje byloje vertindamas įrodymus, turi... 58. Teisėjų kolegija pažymi, jog viena esminių aplinkybių nagrinėjamoje... 59. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba... 60. Teisėjų kolegija nesiremia apeliantų teiginiais, jog ieškovo reikalavimų... 61. Dėl papildomo teismo sprendimo ir apeliantų kitų argumentų... 62. Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. spalio 14 d. papildomu sprendimu trečiojo... 63. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su... 64. Atsakovų apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo... 65. Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios... 66. Dėl bylinėjimosi išlaidų ... 67. Trečiasis asmuo UAB „Laivo sandėlis“ prašo priteisti apeliacinės... 68. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 69. Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti... 70. Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 14 d. papildomą sprendimą palikti... 71. Priteisti trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Laivo...