Byla A-575-1900-11

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas D. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2–4) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato jam nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš viso 681,56 Lt, už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

5Pareiškėjas nurodė, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jo darbdavys apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri 2009 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Dėl šios priežasties pareiškėjas manė, jog turi teisę reikalauti, o jo darbdaviui kilo pareiga išmokėti negautą darbo užmokesčio dalį. Pareiškėjas nurodė, kad dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkamu atsakovu gali būti laikoma ir Lietuvos valstybė.

6Atsakovas Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu (b. l. 14–15) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė taikyti bendrąjį senaties terminą, atmesti skundą kaip nepagrįstą, nusprendus priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams. Atsakovas nurodė, kad, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjai, jis pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį. Atsakovas teigė, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo jo priėmimo dienos. Pažymėjo, kad atsakovas veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus, vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais.

7Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotasis asmuo) atsiliepimu (b. l. 18 – 21) su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi po Konstitucinis Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, bet skundžiami atsakovo veiksmai buvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Pareiškėjo atžvilgiu darbo užmokesčio nepriemoka galėtų būti priteista tik tokiu atveju, jei atsakovas po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo, mokėdamas darbo užmokestį, ir toliau taikytų VTĮ nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Konstitucijai. Nurodė, kad nėra teisinio pagrindo taikyti civilinė atsakomybę atsakovo atžvilgiu, o tinkamu atsakovu šioje byloje laikytinas tiesioginis pareiškėjo darbdavys. Be to, prašė pareiškėjo atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 metų senaties terminą.

8II.

9Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 28 d. sprendimu (b. l. 24–27) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo 406,23 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

10Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuojama, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčiu dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytas darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Kadangi tai nebuvo padaryta, teismas nustatė, kad atsakovas iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs su pareiškėju. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju, taikant DK numatytus senaties terminus, pareiškėjo reikalavimų dalyje yra praleistas numatytas senaties terminas, atitinkamai priteistina suma yra mažintina. Prašymą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo atmetė, nes atsakovas nepateikę jokių įrodymų pagrindžiančių šį prašymą.

11III.

12Atsakovas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 30–32), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, nusprendus priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams. Be argumentų, nurodytų pirmosios instancijos teisme, atsakovas papildomai teigia, kad Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime nurodė, kad nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymo leidėjo konstitucinė priedermė. Mano, kad pareiškėjos negautos piniginės lėšos turėtų būti traktuojamos kaip nuostoliai, kuriems atlyginti taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis, numatantis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Be to, biudžeto formavimas, iš kurio yra mokamas darbo užmokestis statutiniams valstybės tarnautojams, yra ne atsakovo, bet Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencija, todėl vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turėtų būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

13Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad palaiko apeliacinio skundo prašymą.

14Teisėjų kolegija

konstatuoja:

15IV.

16Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.

17Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

182009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

19Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

20Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

21Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

22Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

23Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

24Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo (teisingo apmokėjimo už darbą) kreipėsi, nepažeisdamas senaties terminų, nustatytų reikalavimams dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo pareikšti, byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių atimančių (ribojančių) galimybę realizuoti aptariamą teisę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo.

25Pastebėtina, kad Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu nekelia ginčo dėl priteistos sumos dydžio, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo apskaičiuota remiantis pateiktais dokumentais, tad darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo pareiškėjui priteistiną sumą.

26Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių galinčių sąlygoti kitokį nei nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje įtvirtintą ginčo teisinių santykių bei šių santykių dalyvių teisinį vertinimą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo teisinius santykius, pagrįstai atsakovu šioje byloje laikė atsakovą Utenos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą.

27Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), konstatuoja, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nėra siejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos neturi esminės reikšmės ir nagrinėjamu atveju nėra taikytinos.

28Atsakovas Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašo teismo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams, remiantis sunkia turtine padėtimi.

29Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjo skundo tenkinimas, priteisiant nurodytą darbo užmokesčio dalies dydį, reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį. Esant šioms aplinkybėms bei remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiškose administracinėse bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011; 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-236/2011) prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo netenkintinas.

30Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra.

31Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

32Atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

33Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

34Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas D. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2–4)... 5. Pareiškėjas nurodė, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl... 6. Atsakovas Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir... 7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos... 8. II.... 9. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 28 d. sprendimu... 10. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame... 11. III.... 12. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 30–32), kuriuo prašo... 13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos... 14. Teisėjų kolegija... 15. IV.... 16. Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.... 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m.... 18. 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog... 19. Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl... 20. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo... 21. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės... 22. Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo... 23. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje... 24. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio... 25. Pastebėtina, kad Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas... 26. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 27. Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 28. Atsakovas Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašo teismo... 29. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas nepateikė įrodymų,... 30. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo... 31. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies... 32. Atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį... 33. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 28 d. sprendimą... 34. Nutartis neskundžiama....