Byla A-525-1568-07

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Dainiaus Raižio, sekretoriaujant Loretai Česnavičienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. S. ir A. L. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. S. ir A. L. skundus atsakovui Utenos rajono policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui esant Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas V. S. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Utenos rajono policijos komisariato 8305,50 Lt darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai išmokėto atlyginimo ir atlyginimo, kuris turėjo būti apskaičiuotas ir išmokėtas nuo 2004 m. gegužės 1 d.

5Pareiškėjas A. L. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Utenos rajono policijos komisariato 11 070 Lt darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai išmokėto atlyginimo ir atlyginimo, kuris turėjo būti apskaičiuotas ir išmokėtas nuo 2004 m. gegužės 1 d.

6Pareiškėjai paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 937 ,,Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, nustatė 450 Lt minimaliąją mėnesinę algą, o valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams – 430 Lt minimaliąją mėnesinę algą. Vėlesniuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimas Nr. 316 ,,Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimas Nr. 361 ,,Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimas Nr. 298 ,,Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“) minimaliosios mėnesinės algos dydžiai buvo didinami tik darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga. Valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams minimaliosios mėnesinės algos dydis nekito ir buvo paliktas 430 Lt. Nurodė, kad tokie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimai prieštarauja konstituciniam proporcingumo principui, nes valstybės tarnautojai, skirtingai nuo kitų darbuotojų, negali tikėtis darbo užmokesčio didėjimo keičiantis šalies ekonominei situacijai. Be to, pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygybės principas, teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, taip pat sudaromos teisinės prielaidos teisės aktais pažeisti ir konstitucinę nuosavybės teisę.

7Atsakovas atsiliepimais į skundus prašė skundus atmesti kaip nepagrįstus. Nurodė, kad atsakovas skaičiavo ir išmokėjo darbo užmokesčius pareiškėjams vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, todėl pareiškėjų teisių nepažeidė. Pareiškėjų nurodyti dydžiai, nuo kurių turėjo būti skaičiuojamas darbo užmokestis pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus, nėra taikytini valstybės tarnautojams, todėl jų nurodyta suma negali būti vertinama kaip nepriemoka, o įgyvendinti reikalavimą apskaičiuoti darbo užmokestį pagal nurodytas sumas nėra teisinio pagrindo.

8Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundus prašė skundus atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad mokant darbo užmokestį buvo veikiama taip, kaip pagal įstatymus privaloma veikti.

9II.

10Panevėžio apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 4 d. sprendimu pareiškėjų skundus atmetė kaip nepagrįstus.

11Teismas nustatė, kad pareiškėjai kelia ginčą dėl to, jog aukščiau išvardintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. apskaičiuojant valstybės tarnautojams darbo užmokestį buvo taikomas tas pats minimaliosios mėnesinės algos dydis – 430 Lt, neatsižvelgiant į tai, kad minimalioji mėnesinė alga buvo nuolat didinama, bet tik darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga. Teismas pažymėjo, jog valstybės tarnautojų darbo užmokesčio klausimus ginčijamu laikotarpiu reguliavo Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymas Nr. IX-855) 23, 24 straipsniai. Teismas taip pat pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 1.2 punktas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 1.2 punktas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr.361 1.2 punktas ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, neprieštarauja Konstitucijai. Teismas padarė išvadą, kad Konstituciniam Teismui pripažinus, jog teisės aktai, kurių pagrindu pareiškėjams buvo apskaičiuotas ir mokamas darbo užmokestis, neprieštarauja Konstitucijai, nėra teisinio pagrindo priteisti prašomą darbo užmokesčio skirtumą.

12III.

13Pareiškėjai apeliaciniais skundais prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 4 d. sprendimą ir jų skundus patenkinti. Apeliaciniai skundai grindžiami šiais argumentais:

141. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Vyriausybė, vadovaudamasi Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdama į Trišalės tarybos 2003 m. liepos 10 d. teikimą, savo 2003 m. liepos 18 nutarimu Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo" nustatė M VA - 2,55 lito ir MMA – 430 litų valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams ir šį dydį įšaldė. Tokiu būdu, darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, neatsižvelgiant į nuosavybės formą, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma MMA, minimalus mėnesinis atlyginimas kilo iki šiuo metu nustatyto 600 litų. Tuo tarpu pažeidžiant proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principus valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams MMA nekilo nuo 2003 metų.

152. 1990 m. Aukščiausioji Taryba kreipimesi į Vidaus reikalų įstaigų darbuotojus užtikrino, kad vidutinis pareigūno atlyginimas viršys uždarbio vidurkį Respublikoje (1990 kovo 21 d.). Šiuo metu pareigūno atlyginimas neviršija uždarbio vidurkio Lietuvoje.

16Teisėjų kolegija

konstatuoja:

17IV.

18Apeliaciniai skundai atmestini.

19Pareiškėjai kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo priteisti jiems darbo užmokesčio nepriemoką. Skundą grindė tuo, kad, jų nuomone, pažeidžiant konstitucinius proporcingumo, teisėtų lūkesčių, asmenų lygybės principus (Konstitucijos 29 straipsnis), taip pat žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 straipsnis), buvo nepagrįstai nedidinama minimali mėnesinė alga, kurios pagrindu valstybės tarnautojams buvo apskaičiuojamas darbo užmokestis, todėl atsakovas privalo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį buvo privalu mokėti.

20Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1-2 dalyse nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje; teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Taigi administracinis teismas negali spręsti valstybės tarnautojų darbo užmokesčio padidinimo klausimo, negali spręsti administracinio ginčo vadovaudamasis politiniais ar ekonominiais (t.y. neteisiniais) argumentais ir, nesant tam teisinio pagrindo, įpareigoti išmokėti valstybės tarnautojui didesnį darbo užmokestį.

21Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2007m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2005 m. balandžio 4 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2006 m. kovo 27 d. redakcija), 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punktas (2006 m. kovo 27 d. redakcija), ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis (toliau – ir MVA) ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga (toliau – ir MMA) negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, neprieštaravo (neprieštarauja) Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad minėtu teisiniu reguliavimu nebuvo paneigtas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų lūkestis, kad jų mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą didžiausią MMA, kurią kitiems dirbantiems asmenims atitinkamu laikotarpiu buvo (arba bus) nustačiusi Vyriausybė.

22Paminėtu nutarimu Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad vien tai, jog Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta galimybė nustatyti nevienodus MVA ir MMA dydžius atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms, savaime nereiškia, kad kuri nors asmenų grupė yra diskriminuojama arba kad kuriai nors asmenų grupei yra suteikiama privilegijų, arba kad yra suvaržoma arba paneigiama asmens teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Valstybė gali pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas; nėra negalima ir tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis. Galimybė pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas ir valstybės tarnybos teisinių santykių ypatumai, palyginti su darbo santykiais, suponuoja ir galimybę nustatyti skirtingas darbo apmokėjimo sistemas valstybės tarnautojams (taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų darbuotojams) ir kitiems dirbantiems asmenims. Diferencijuotas darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas savaime nesuponuoja diskriminacinių arba su privilegijų suteikimu susijusių nuostatų.

23Kaip matyti iš paminėto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nuostatos, kuriomis valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, nebuvo pripažintos neteisėtomis – prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl jos negalėjo (negali) būti netaikomos. Atsižvelgiant į būtent šias nuostatas pareiškėjams buvo apskaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis dalyje bylai aktualaus laikotarpio (nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. rugpjūčio 8 d., kai įsigaliojo 2006 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. X-789, kuriuo inter alia buvo pakeisti Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalis ir šio įstatymo priedėlis bei pereita prie valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimo taikant Lietuvos Respublikos Seimo tvirtinamą pareiginės algos bazinį dydį). Tad kadangi paminėtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nuostatos nėra pripažintos neteisėtomis (prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktams), nėra teisinio pagrindo ir teisinių argumentų teigti, kad pareiškėjui paminėtu laikotarpiu buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei priklausė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarime suformuluotą oficialią konstitucinę doktriną, teisėjų kolegijai taip pat nekyla pagrįstų abejonių dėl po 2006 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. X‑789 įsigaliojimo (2006 m. rugpjūčio 8 d.) nustatytos valstybės tarnautojų pareiginės algos apskaičiavimo tvarkos, todėl nėra pagrindo spręsti, kad po paminėto įstatymo įsigaliojimo pareiškėjui buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei priklausė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Taigi pareiškėjų reikalavimai dėl darbo užmokesčio skirtumo (nepriemokos) priteisimo negali būti tenkinami.

24Pažymėtina, kad apeliaciniuose skunduose iš naujo yra keliami teisės aktų atitikties Konstitucijai ir jos principams klausimai, dėl kurių Konstitucinis Teismas jau pasisakė 2007 m. kovo 20 d. nutarime. Tačiau Konstitucinis Teismas dar 2006m. birželio 6 d. nutarime pažymėjo, kad “visus bendrosios kompetencijos teismus – Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, Lietuvos apeliacinį teismą, apygardų ir apylinkių teismus, taip pat specializuotus teismus (Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir apygardų administracinius teismus) saisto Konstitucijos 107 straipsnyje įtvirtintas Konstitucinio Teismo sprendimų jo kompetencijai priskirtais klausimais galutinumas ir neskundžiamumas; visi bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai yra saistomi Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos <...>”. Pagal Konstituciją tik Konstitucinis teismas turi įgaliojimus spręsti, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis). Taigi administracinis teismas negali neatsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimą ir priimti kitokį sprendimą dėl šiuo nutarimu išspręstų klausimų.

25Sprendžiant nagrinėjamą individualų ginčą, apeliaciniame skunde minimas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 21 d. kreipimasis į Vidaus reikalų įstaigų darbuotojus negali būti pagrindu tenkinti pareiškėjų reikalavimus, nes šiai bylai aktualiu laikotarpiu valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimą visų pirma reglamentavo ne paminėtas kreipimasis, o Valstybės tarnybos įstatymas, be to, paminėtame kreipimesi vidaus reikalų įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo klausimai konkrečiai sureguliuoti nebuvo, pagal savo pobūdį ir turinį šis kreipimasis buvo politinio-programinio, o ne norminio reguliavimo pobūdžio.

26Atsižvelgiant į paminėtą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

27Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 4 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 145 straipsniu teisėjų, kolegija

Nutarė

28V. S. ir A. L. apeliacinius skundus atmesti. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 04d. sprendimą palikti nepakeistą.

29Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija ... 3. I.... 4. Pareiškėjas V. S. kreipėsi į Panevėžio apygardos... 5. Pareiškėjas A. L. kreipėsi į Panevėžio apygardos... 6. Pareiškėjai paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. liepos... 7. Atsakovas atsiliepimais į skundus prašė skundus atmesti kaip nepagrįstus.... 8. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundus prašė skundus atmesti.... 9. II.... 10. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 4 d. sprendimu... 11. Teismas nustatė, kad pareiškėjai kelia ginčą dėl to, jog aukščiau... 12. III.... 13. Pareiškėjai apeliaciniais skundais prašo panaikinti Panevėžio apygardos... 14. 1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Vyriausybė,... 15. 2. 1990 m. Aukščiausioji Taryba kreipimesi į Vidaus reikalų įstaigų... 16. Teisėjų kolegija... 17. IV.... 18. Apeliaciniai skundai atmestini.... 19. Pareiškėjai kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo priteisti jiems... 20. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1-2... 21. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis... 22. Paminėtu nutarimu Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Darbo kodekso... 23. Kaip matyti iš paminėto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų... 24. Pažymėtina, kad apeliaciniuose skunduose iš naujo yra keliami teisės aktų... 25. Sprendžiant nagrinėjamą individualų ginčą, apeliaciniame skunde minimas... 26. Atsižvelgiant į paminėtą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos... 27. Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių... 28. V. S. ir A. L. apeliacinius skundus... 29. Nutartis neskundžiama....