Byla A-858-76-12

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko, sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei, dalyvaujant pareiškėjo A. Ž. atstovėms L. Ž., advokatei K. M., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atstovei D. M., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija) dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas A. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu ir patikslintu skundu (t. I, b. l. 1-4, 17-24, 126-127) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – ir LGGRTC) 2010 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. 1V-127 (toliau – ir Įsakymas); 2) įpareigoti LGGRTC priimti įsakymą ir pripažinti pareiškėjui politinio kalinio teisinį statusą pagal Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų teisinio statuso įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 8 punktą; 3) priteisti iš Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir SAM) arba jos atstovo Lietuvos Vyriausybės 1 500 000 litų žalos atlyginimą už 1-osios Tarybinės ligoninės tarnautojų neveikimą, vykdant pareiškėjo genocidą nuo 1974 m. gegužės 9 d. iki 1974 m. gegužės 31 d., už Vilniaus m. Psichikos sveikatos centro, Vasaros g. 5, Vilnius, tarnautojų neveikimą, vykdant pareiškėjo genocidą nuo 1974 m. gegužės 31 d. iki 1974 m. birželio 19 d.

5Nurodė, kad LGGRTC Įsakymu nepripažino pareiškėjui nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso. Įsakymas buvo priimtas vadovaujantis 2010 m. balandžio 21 d. LGGRTC Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos (toliau – ir Komisija) posėdžio protokolu Nr. 2PD-197, kurio 4 pastraipoje yra pažymėta, kad pripažinti pareiškėjui nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinį statusą pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 8 punktą nėra teisinio pagrindo, nes jokių dokumentų, įrodančių, kad pareiškėjas nukentėjo dėl politinių motyvų, nepateikta. Pareiškėjas nesutiko su tokiu Komisijos teiginiu ir paaiškino, kad jo žmona L. Ž. pateikė Komisijai daug dokumentų, tarp kurių buvo 2006 m. balandžio 4 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo raštas Nr. R4-1358 „Dėl duomenų pateikimo“ apie P. J., Antano, tarnavusį I lietuvių policijos apsaugos batalione. Pažymi, jog pareiškėjas nepaminėjo dar vieno dokumento, kuris patvirtina, kad jis ir jo broliai nukentėjo dėl giminystės ryšio pagal motinos liniją su dėde P. J.. Archyvo 2006 m. kovo 2 d. pažymoje Nr. P2-1099 nurodyta, kad Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos archyviniame fonde V-5 saugoma Jieznių šeimos tremties byla Nr. 28632. Lietuvos TSR vidaus reikalų Jiezno r. skyriaus 1951 m. spalio 10 d. pažymoje nurodyta: J. P., Antano vokiečių okupacijos periodu tarnavo sukilėlių baudėjų būryje, dalyvavo sovietinių piliečių areštuose ir šaudymuose, po vokiečių kariuomenės atsitraukimo pabėgo su jais. Pažymėjo, jog dabartiniu metu jis yra Anglijoje ar Austrijoje. Teigė, jog dėl dėdės P. J., Antano veiksmų per II pasaulinį karą jis ir jo broliai buvo persekiojami dėl politinių motyvų. Pareiškėjas dėl užpuolimo 1974 m. gegužės 9 d. buvo paguldytas į 1-ąją Tarybinę ligoninę ir tik dėl politinių motyvų jam nebuvo suteikta būtinoji gydytojų chirurgų pagalba. SAM tarnautojai, t. y. gydytojai kartu su vyriausiuoju gydytoju, savo neveikimu vykdė jo naikinimą. Dėl to, pareiškėjui atsidūrus Kauno medicinos universiteto klinikose, chirurgai pradėjo operaciją nuo galvos kaukolės pažeistos vietos laužymo, nes nuo 1974 m. gegužės 9 d. iki 1974 m. birželio 19 d. žaizda užsitraukė, o kaulai suaugo deformuoti. Paaiškino, jog pareiškėjas nukentėjo dėl netinkamo gydymo 1-oje Tarybinėje ligoninėje nuo 1974 m. gegužės 19 d. iki 1974 m. gegužės 31 d. ir nuo 1974 m. gegužės 31 d. iki 1974 m. birželio 19 d., kadangi jį tik mokino kalbėti arba priverstinai gydė Vilniaus m. psichikos sveikatos centre, esančiame Vasaros g. 5, Vilniuje. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 8 punktą politiniais kaliniais pripažįstami asmenys, dėl politinių motyvų neteisėtai priverstinai gydyti psichiatrinėse gydymo įstaigose. Pažymėjo, jog pareiškėjas buvo pervežtas į Vilniaus m. psichikos sveikatos centrą, esantį Vasaros g. 5, Vilniuje, gulintis ir jam nebuvo atlikta būtina chirurginė operacija. Pareiškėjo nuomone, toks ligonio nukreipimas iš 1-osios Tarybinės ligoninės yra neteisėtas, nes, kai pareiškėją atvežė su sulaužyta galva į Vasaros g. 5, Vilniuje, jam nebuvo atlikta galvos operacija. Todėl pareiškėjas priverstinai buvo gydomas vietoj to, kad jam būtų suteikta gydytojo chirurgo pagalba. Teigė, jog 2006 m. kovo 2 d. pažyma Nr. P2-1099 patvirtina politinių motyvų buvimą ir tik šia aplinkybe galima paaiškinti, kodėl taip žiauriai su pareiškėju elgėsi 1-osios Tarybinės ligoninės tarnautojai.

6Atsakovas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atsiliepimu į skundą (t. I, b. l. 71, 132) nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodė, jog pareiškėjas 2010 m. kovo 1 d. kreipėsi į Komisiją su neapibrėžtu prašymu pripažinti jam nukentėjusio nuo okupacijų 1939-1990 asmens teisinį statusą. Komisija, išnagrinėjusi pareiškimą bei pridėtus dokumentus, teisinio pagrindo suteikti pareiškėjui nukentėjusio nuo okupacijų 1939-1990 metų asmens teisinį statusą pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 8 punktą neturėjo. Pažymėjo, jog pareiškėjas skunde pats pabrėžia, kad medikai neveikė, t. y. nedalyvavo genocido vykdyme. Be to, už genocidą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 99 straipsnį yra numatyta atsakomybė ir esant šiam nusikaltimui turėtų būti vykdomas baudžiamasis persekiojimas. Pareiškėjas nepaaiškino, kas, siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms.

7Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, ir trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija atsiliepimu į skundą (b. l. 65-68, 133-136) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime į skundą nurodė, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.273 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 932 įgaliojo atstovauti valstybę tas valstybės institucijas, dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala, kurią pagal įstatymus privalo atlyginti valstybė. Todėl pasisako tik dėl skundo dalies, susijusios su pareiškėjo prašoma atlyginti žala. Pažymėjo, kad sveikatos priežiūros įstaiga, kurios veikla, pareiškėjo teigimu, buvo neteisėta ir dėl kurios darbuotojų neveikimo kilo žala, nėra valstybės institucija, o joje dirbantys darbuotojai, į kuriuos, esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams, regreso tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, nėra valstybės institucijos pareigūnai (valstybės tarnautojai ar darbuotojai). Manė, kad atsakovu byloje turėtų būti tik LGGRTC, dėl kurio priimto Įsakymo yra pateiktas skundas.

8Paaiškino, kad pareiškėjas kaip pagrindinį reikalavimą nurodė LGGRTC Įsakymą. Pareiškėjo nuomone, žala kilo dėl sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų neveikimo, t. y. neatliktos reikiamos chirurginės intervencijos. Tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo pretenzijas dėl neteisėto neveikimo, taip pat nėra pateikta įrodymų apie pastangas tokius įrodymus gauti ar pateikti, apsiribojant teiginiu, kad archyvines paieškas gali atlikti SAM. Pažymėjo, jog pareiškėjas turi teisę nekliudomai gauti informaciją iš gydymo įstaigų ar valstybinių archyvų apie jam teiktas sveikatos priežiūros paslaugas, tuo tarpu SAM teisė rinkti konfidencialią informaciją, sudarančią paciento medicininę paslaptį, be paciento sutikimo yra apribota įstatymais.

9Nurodė, kad iš skunde išdėstytų aplinkybių nėra aišku, kuo pasireiškė pareiškėjo patirta žala, kurios dydis buvo patikslintas ir prašoma priteisti 1 500 000 litų. Nepridėti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo galimai patirtą žalą. Skunde nėra nurodomos ir aplinkybės, kuo galėjo pasireikšti neturtinė žala bei įrodymai, kurių pagrindu reikalavimo suma buvo padidinta 1 000 000 litų. Skunde taip pat nenurodytas ir priežastinis ryšys tarp neteisėto neveikimo ir galimos žalos, taip pat nepateikti įrodymai. Teigė, jog pareiškėjo skunde nėra nurodyta, kokio pobūdžio žala buvo padaryta ligoninėje, tačiau atsižvelgiant į skunde dėstomas aplinkybes, jog jam nebuvo tinkamai suteikta medicininė pagalba, neatlikta reikiama chirurginė operacija, dėl ko netinkamai suaugo kaulai, ir atsižvelgiant į tai, kad prašoma atlyginti žala dėl ligoninės darbuotojų neveikimo, galima spręsti, jog pareiškėjo prašoma atlyginti žala yra padaryta jo sveikatai. Paaiškino, jog pacientų skundų nagrinėjimo ir žalos, padarytos jų sveikatai, atlyginimo pagrindus reglamentuoja Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (toliau – ir PTŽSAĮ). Šio įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir LR CK nustatyta tvarka. PTŽSAĮ 24 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog ginčams dėl paciento teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti yra privaloma ikiteisminė tvarka. To paties straipsnio 8 dalyje numatyta, jog asmenys, nepatenkinti šio nagrinėjimo rezultatais, turi teisę per nustatytą terminą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir LR CPK) nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės. Todėl pareiškėjo keliamas žalos atlyginimo klausimas turėtų būti sprendžiamas vadovaujantis šiuo teisiniu reglamentavimu.

10Dėl pareiškėjo prašymo išreikalauti iš SAM duomenis, koks vyriausiasis gydytojas, koks skyriaus vedėjas, kokie chirurgai teikė pirmą medicinine pagalbą nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo (toliau – ir Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas) 45 straipsnio 5 punkte yra įtvirtinta asmens sveikatos priežiūros įstaigų pareiga saugoti pacientų ligos istorijas, ambulatorines korteles. SAM vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais nėra įgaliota kaupti duomenis apie pacientus ir jiems teikiamas paslaugas bei pacientų medicininę dokumentaciją. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1999 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. 515 buvo patvirtinti Privalomų sveikatos statistikos apskaitos ir kitų tipinių formų, pildomų sveikatos priežiūros įstaigose sąrašas ir saugojimo terminai. Šių dokumentų saugojimo terminai daugeliu atveju yra 25 metai ir mažiau, o pareiškėjui paslaugos teiktos prieš daugiau kaip 35 metus, todėl tokia dokumentacija teisės aktų nustatyta tvarka galėjo būti sunaikinta. Ilgesni terminai, kaip pavyzdžiui, 75 metai arba „nuolat“, yra nustatyti tam tikriems įstaigose pildomiems žurnalams: pacientų registravimo priėmimo skyriuje, chirurginių operacijų stacionare registravimo žurnalams ir pan. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 1974 m. ligoninės pavadinimas, teisinė forma ir pavaldumas keitėsi ne kartą, ligoninė buvo reorganizuojama, dalis dokumentacijos arba jos sunaikinimo aktai perduoti archyvams.

11II.

12Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 14 d. sprendimu (t. II, b. l. 54-57) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, jog ginčijamas Įsakymas toje dalyje, kuria atsisakyta pripažinti nuo okupacijų nukentėjusio asmens – politinio kalinio – teisinį statusą, yra pagrįstas. Pažymėjo, jog pareiškėjas nei Komisijai, nei teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, kad psichiatrinėje gydymo įstaigoje buvo gydomas neteisėtai, privestinai dėl politinių motyvų. Priešingai, byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas A. Ž. buvo patyręs sunkią galvos traumą, dėl ko turėjo būti gydomas, tačiau jokių duomenų, kad iš Vilniaus miesto 1-osios Tarybinės ligoninės į viešosios įstaigos Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro neurologijos skyrių (toliau – ir VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras), kur jam nustatyta diagnozė – kaukolės temporalinio kampo ir kaukolės bazės lūžimas, smegenų sukrėtimas, nukreiptas neteisėtai privestinai dėl politinių motyvų, nėra.

13Paaiškino, jog pildydamas asmens, nukentėjusio nuo 1939-1990 metų okupacijų, anketą, pareiškėjas A. Ž. taip pat nurodė, kad nukentėjo pagal Įstatymo 7 straipsnį, kadangi lageryje buvo sunaikinti jo dėdė P. J. ir brolis B. Ž.. Teismas nurodė, jog, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jo brolis B. Ž. buvo pasipriešinimo dalyvis, taip pat įrodymų, kad B. Ž. žuvo ar mirė Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje numatytomis aplinkybėmis, atsakovas neturėjo pagrindo pripažinti jam nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso.

14Pabrėžė, jog pareiškėjo teismo posėdyje nurodyta aplinkybė, kad jis buvo nuvykęs į Sibirą pas ten ištremtą giminaičių Jieznių šeimą (b. l. 142), nėra reikšminga vertinant Įsakymo teisėtumą, kadangi tokios aplinkybės bei ją patvirtinančių įrodymų pareiškėjas nebuvo nurodęs Komisijai, taip pat nėra pagrindas pripažinti politinio kalinio teisinio statuso pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 8 punktą. Pažymėjo, kad tokia aplinkybė, sprendžiant klausimą, ar pripažinti pareiškėjui nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinį statusą, turėtų reikšmės tik tuo atveju, jei būtų sąlygos, numatytos Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte.

15Teismas pažymėjo, jog nėra pagrįstas pareiškėjo reikalavimas priteisti iš valstybės 1 500 000 litų neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, jog žala, kurią pareiškėjas prašo priteisti, padaryta ir atsirado dar iki 2001 m. liepos 1 d., atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio ir 47 straipsnio 2 dalies nuostatas, jos atlyginimui taikomos ne 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymu Nr. VIII-1864 patvirtinto Civilinio kodekso šeštosios knygos XXII skyriaus trečiojo skirsnio normos, bet žalos padarymo ir atsiradimo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, patvirtinto 1964 m. liepos 7 d. ir galiojusio nuo 1965 m. sausio 1 d. iki 2001 m. birželio 30 d. (toliau – 1964 m. CK), normos, kurios numatė, kad žalą, padarytą piliečio asmenybei ar turtui, taip pat žalą, padarytą organizacijai, turi atlyginti ją padaręs asmuo (1964 m. CK 483 str. 1 d.); organizacija privalo atlyginti žalą, padarytą dėl jos darbuotojų kaltės, jiems einant savo darbines (tarnybines) pareigas (1964 m. CK 484 str.); valstybinės įstaigos atsako už žalą, padarytą piliečiams netaisyklingais tarnybiniais jų pareigūnų veiksmais administracinio valdymo srityje, bendrais pagrindais (483 ir 484 straipsniai), jeigu ko kita nenumato specialus įstatymas (1964 m. CK 485 str. 1 d.); valstybė neatsako pagal valstybinių organizacijų, kurios yra juridiniai asmenys, prievoles, o šios organizacijos neatsako pagal valstybės prievoles. Sąlygas ir tvarką skirti lėšoms įstaigų ir kitokių valstybinių organizacijų, išlaikomų iš valstybinio biudžeto, įsiskolinimui padengti, jei tas įsiskolinimas negali būti padengtas iš jų sąmatos, nustato TSR Sąjungos ir Lietuvos TSR įstatymai (1964 m. CK 33 str. 1 ir 2 d.). Kadangi gydymo įstaigų – 1-osios Tarybinės klinikinės ligoninės ir VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro – darbuotojų veikos, kuriomis, pareiškėjo teigimu, jam padaryta žala, padarytos ne administracinio valdymo srityje, atsiradusią žalą turi atlyginti ne valstybė, o minėtos gydymo įstaigos ar jų teisių ir pareigų perėmėjai, atitinkamai – nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo dalyje dėl žalos priteisimo iš valstybės. Be to, atsižvelgiant į tai, kad PTŽAĮ 24 straipsnio 1-3 dalyse numatyta, jog pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į turtinės ir neturtinės žalos, padarytos pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kuri yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti, iš esmės nėra pagrindo spręsti klausimą dėl netinkamo atsakovo pakeitimo tinkamu, kadangi, pareiškėjui nepasinaudojus privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, procesinis dokumentas turėtų būti paliktas nenagrinėtu (ABTĮ 103 str. 1 p., CPK 296 str. 1 d. 1 p.). Pažymėjo, jog PTŽAĮ 24 straipsnio 3 dalies nuostata dėl privalomos išankstinės tokio pobūdžio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos yra procesinė norma, kuri turi taikoma nepriklausomai nuo to, kada žala buvo padaryta (ABTĮ 4 str. 4 d., CPK 3 str. 8 d.).

16III.

17Pareiškėjas A. Ž. apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 182-194) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliaciniame skunde yra nurodoma, jog pareiškėjas pateikė teismui dokumentus, įrodančius, kad jis kreipėsi dėl išrašo apie jį gydžiusius gydytojus iš Kauno medicinos universiteto klinikų chirurginių operacijų stacionare registravimo žurnalo bei duomenų teikimo iš 1-osios Tarybinės ligoninės medicininių dokumentų apie pareiškėją. Paaiškina, jog 2009 m. vasario 21 d. Kauno medicinos universiteto klinikų rašte Nr. G-(1.29)-21 „Dėl A. Ž.“ nurodoma, jog nuolatos saugotinų chirurginių operacijų stacionare žurnalai nerasti, todėl pareiškėjas prašė teismo įpareigoti SAM pateikti šiuos duomenis. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo galimybių gauti medicininius dokumentus, t. y. tai, kad jis neturėjo jam teikiamos antrinės teisinės pagalbos, neįvertino pareiškėjo kaip antros grupės invalido galimybių suprasti teisinę kalbą. Be to, teismas nepagrįstai nusprendė netirti pareiškėjo pateikto dokumento rusų kalba – 1974 m. rugpjūčio 16 d. siuntimo į GDEK (b. l. 154). Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįtraukė į bylos medžiagą LŽ 1968 m. – 1985 m. registracijos žurnalo viršelio bei 98 lapo – 1973 m. sąrašo eilės Nr. 4855. Pažymi, jog vyksta pareiškėjo ligos klastojimas ir traumos data turėtų būti 1972 m. gegužės 9 d., nes pareiškėjui galėjo būti padaryta operacija nuo 1972 m. birželio 19 d. – 24 d. (b. l. 98). Remdamasis 2009 m. birželio 15 d. NDNT raštu Nr. R-4169, pareiškėjas nurodo, jog jis buvo suluošintas dėl politinių motyvų, chirurgai nedarė jam operacijos dėl Centro komiteto nurodymų, draudžiant neurochirurgams atlikti pareiškėjui operaciją. Pažymi, jog apie tai jam prieš mirtį prisipažino Kauno medicinos universiteto klinikų neurochirurgas Leonas D. K..

18Pareiškėjas nurodo, jog jis kreipėsi dėl teisinės pagalbos šioje byloje suteikimo, tačiau tarnyba tik atmetė jo prašymus, todėl jis kreipėsi į teismą. Pažymi, jog 2011 m. vasario 2 d. vyks antras teismo posėdis dėl teisinės pagalbos suteikimo administracinėje byloje Nr. I-693-624/2011. Paaiškina, jog teismui prijungus likusią medicininių dokumentų dalį, gautą 2009 m. birželio 15 d., bei ištyrus visus dokumentus paaiškės, kodėl pareiškėjas prašo priteisti prašomą sumą.

19Pažymi, jog pareiškėjas buvo suluošintas dėl politinių motyvų ir tai yra užfiksuota Ekspertizės akto Nr. 30, atlikto nuo 1994 m. kovo 14 d. iki 28 d., 9.1 papunktyje. Teigia, jog 1973 m. ar 1972 m. nuo gegužės 9 d. iki birželio 19 d. Vilniaus gydytojai nedarė jam galvos operacijos, tik birželio 24 d. pareiškėjo galva buvo operuota Kauno medicinos universiteto klinikų neurochirurgijos skyriuje. Paaiškino, jog nuo suluošinimo momento iki 1994 m. kovo 28 d. pareiškėjas buvo priverstas pastoviai tikrintis sveikatą, nuolatos buvo daromos ekspertizės, nuo 1994 m. kovo 28 d. jam neterminuotai pripažintas antros grupės invalidumas. Be to, gydytojai pripažino pareiškėjui širdies ligą – stenokardiją, buvo nustatyta plaučių patologija. Pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą už sveikatos sužalojimą ir suluošinimą.

20Atsakovas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 38) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, jog apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė naujų duomenų, kurių nebūtų nagrinėjusi Komisija ir pirmosios instancijos teismas. Mano, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

21Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l 13-15) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą yra nurodoma, jog pareiškėjo reikalavimas išreikalauti nurodytą informaciją iš SAM vertintinas ne kaip materialinis teisinis reikalavimas atsakovui, bet kaip procesinio pobūdžio prašymas išreikalauti įrodymus. Šio reikalavimo įvertinimas buvo išdėstytas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 25 d. nutartyje, kuria buvo nuspręsta pareiškėjo pareiškimą dėl papildomo sprendimo administracinėje byloje atmesti kaip nepagrįstą. SAM nuomonė ir turima informacija dėl šio pareiškėjo reikalavimo buvo pateikta SAM atsiliepimuose į pareiškėjo skundus.

22Pažymi, jog pareiškėjas skunduose reiškia pretenzijas dėl netinkamai teiktų sveikatos priežiūros paslaugų Vilniaus gydymo įstaigose: 1-oje Tarybinėje ligoninėje (nuo 1974 m. Ligoninės pavadinimas, teisinė forma ir pavaldumas keitėsi ne kartą) bei Vilniaus m. Psichikos sveikatos centre, esančiame Vasaros g. 5, tačiau prie savo skundų neprideda įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo pretenzijas dėl neteisėto medikų neveikimo. Pabrėžia, jog byloje yra pateiktas pareiškėjo kreipimasis į vieną iš Kauno gydymo įstaigų, kurios darbuotojų veikos nėra skundžiamos šioje byloje, bei atsakymas į šį kreipimąsi, o duomenų iš kitų gydymo įstaigų reikalaujama iš SAM. Paaiškina, jog pareiškėjas turi teisę nekliudomai gauti informaciją iš gydymo įstaigų ar valstybinių archyvų apie jam teiktas sveikatos priežiūros paslaugas, tuo tarpu SAM teisė rinkti konfidencialią informaciją, sudarančią paciento medicininę paslaptį, be paciento sutikimo yra apribota įstatymais. Pažymi, jog nėra suprantama, kokią įrodomąją reikšmę byloje galėtų turėti nurodyti ilgo saugojimo medicininiai dokumentai, kuriuose paprastai vienaip ar kitaip fiksuojamos suteiktos paslaugos. Dėl žalos priteisimo remiasi pirmosios instancijos argumentais bei motyvais išdėstytais atsiliepime į pareiškėjo skundą.

23Teisėjų kolegija

konstatuoja:

24IV.

25Apeliacinis skundas atmestinas.

26Nagrinėjamoje byloje ginčijamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 1V-127, kuriuo pareiškėjui buvo nutarta nepripažinti nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso, teisėtumas ir pagrįstumas, taip pat prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės 1 500 000 litų žalos atlyginimą už 1-osios Tarybinės ligoninės tarnautojų neveikimą vykdant pareiškėjo genocidą nuo 1974 m. gegužės 9 d. iki 1974 m. gegužės 31 d., už viešosios įstaigos Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro tarnautojų neveikimą vykdant pareiškėjo genocidą nuo 1974 m. gegužės 31 d. iki 1974 m. birželio 19 d.

27Pirmosios instancijos teismas 2011 m. sausio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą dėl ginčijamo Įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesutinka su teismo padarytomis išvadomis ir pabrėžia, kad teismas neįvertino byloje esančių įrodymų, padarė materialinės teisės pažeidimus ir priėmė netinkamą sprendimą dėl pareiškėjo pateiktų reikalavimų.

28Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, nesutinka su pareiškėjo nuomone ir iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms.

29Pažymėtina, jog ginčijamu LGGRTC Įsakymu atsižvelgus ir įvertinus Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos siūlymą buvo nutarta pareiškėjui nepripažinti nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso (t. I, b. l. 73). Teisėjų kolegija nurodo, jog byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams yra reikšmingas Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas (toliau – ir Įstatymas) (2009 m. gegužės 30 d. redakcija), kadangi pareiškėjas siekė įgyti nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statusą pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 8 punktą, 7 straipsnį. Šiuo atveju vertinant Įsakymo teisėtumą turi būti atsižvelgta į tai, ar buvo įvertintos visos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, pateikti įrodymai ir jų pagrindu padaryta pagrįsta išvada dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso pareiškėjui nesuteikimo.

30Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 8 punktą politiniais kaliniais pripažįstami asmenys dėl politinių motyvų neteisėtai priverstinai gydyti psichiatrinėse gydymo įstaigose. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nors ir byloje esantys dokumentai liudija, kad pareiškėjas 1974 m. gegužės 31 d. buvo atvežtas iš Vilniaus miesto I Tarybinės ligoninės ir nuo 1974 m. gegužės 31 d. iki 1974 m. birželio 19 d. buvo gydytas Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro neurologijos skyriuje ir 1974 m. birželio 19 d. išvežtas į Kauno klinikinę ligoninę (t. I, b. l. 83), kur iki 1974 m. rugpjūčio 6 d. buvo gydomas I-me neurochirurgijos skyriuje (t. I, b. l. 85), jokių pagrįstų įrodymų, kad pareiškėjas buvo gydytas būtent dėl politinių motyvų priverstinai psichiatrinėje gydymo įstaigoje, byloje nėra pateikta. Bylos medžiagoje nėra pateikta pagrįstų įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas buvo laikomas psichiatrinėje gydymo įstaigoje ne dėl priežasčių, susijusių su jo sveikatos būkle, bet dėl politinių motyvų. Priešingai, byloje esantys duomenys liudija apie pareiškėjo patirtą traumą ir jo gydymą dėl kaukolės temporalinio kampo bei kaukolės bazės lūžimo (t. I, b. l. 85,102-105). Be to, nors apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi, kad 2009 m. birželio 15 d. NDNT raštas Nr. R-4169, Ekspertizės aktas Nr. 30 pagrindžia, jog jis neteisėtai buvo gydytas dėl politinių motyvų, šie dokumentai nebuvo pateikti atsakovui sprendžiant klausimą dėl okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso suteikimo pareiškėjui (t. I, b. l. 75-76), todėl šioje byloje vertinant skundžiamo Įsakymo teisėtumą šios aplinkybės esminės reikšmės neturi. Pareiškėjo argumentai, jog jis buvo suluošintas dėl politinių motyvų, chirurgai nedarė jam operacijos dėl Centro komiteto nurodymų, draudžiant neurochirurgams atlikti pareiškėjui operaciją (t. II, b. l. 182-194), laikomi nepagrįstais, kadangi pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių šių teiginių pagrįstumą. Pareiškėjo teiginys, jog apie šias aplinkybes jam prieš mirtį prisipažino Kauno medicinos universiteto klinikų neurochirurgas Leonas D. K., neesant byloje tai pagrindžiančių įrodymų, vertintinas kritiškai.

31Pažymėtina, jog pareiškėjas nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinį statusą prašė suteikti taip pat ir Įstatymo 7 straipsnio pagrindu nurodęs, kad lageryje buvo sunaikinti jo dėdė P. J. ir brolis B. Ž. (t. I, b. l. 78). Teisėjų kolegija nurodo, jog nuo okupacijų nukentėjusiais asmenimis pripažįstami inter alia pasipriešinimo dalyvių, žuvusių kovos lauke, suėmimo ar trėmimo metu, nužudytų ar mirusių tardymo ar įkalinimo bei okupacinės valdžios ir represinių struktūrų vykdytų slaptų operacijų, baudžiamųjų akcijų ar partizaninio karo veiksmų metu, nuteistų mirties bausme (bausmė įvykdyta), tėvai (įtėviai), sutuoktiniai, vaikai (įvaikiai), žuvimo metu buvę nepilnamečiai broliai ir seserys. Šiuo atveju nors pareiškėjas pažymi, jog jo brolis B. Ž. buvo išvežtas į Uralo kalnus ir lageryje nužudytas (t. I, b. l. 78), tačiau pareiškėjas nepateikė pagrįstų duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad jo brolis buvo pasipriešinimo dalyvis, taip pat kad jis žuvo ar mirė Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies numatytomis aplinkybėmis, todėl atsakovas pagrįstai pareiškėjui nepripažino nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso pagal Įstatymo 7 straipsnio 2 dalį (t. I, b. l. 89-90, t, II, b. l. 20). Pabrėžtina, jog A. Ž. teismo pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodyta aplinkybė, kad jis buvo nuvykęs į Sibirą pas ten ištremtą giminaičių Jieznių šeimą (b. l. 142), apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pateikti paaiškinimai, kad pareiškėjas nukentėjo dėl politinių motyvų, nes nuvykęs į tremties vietą buvo KGB, MVD tikrinamas, sulaikytas, laikomas metus laiko, nėra reikšmingi vertinant Įsakymo teisėtumą, kadangi šių aplinkybių bei jų patvirtinančių įrodymų pareiškėjas A. Ž. nebuvo nurodęs Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijai. Be to, pažymėtina, jog pareiškėjas pats pripažįsta, kad savanoriškai vyko į Sibirą pas ten ištremtą giminaičių Jieznių šeimą.

32Remiantis šiais argumentais, darytina išvada, jog skundžiamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo panaikinti skundžiamą Įsakymą ir įpareigoti LGGRTC priimti įsakymą pripažįstant pareiškėjui politinio kalinio teisinį statusą pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 8 punktą. Pažymėtina, jog pareiškėjas pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismui teikė dokumentus, jo nuomone, pagrindžiančius, kad jam neteisėtai buvo nesuteiktas nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinis statusas, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šie dokumentai turėjo būti teikiami atsakovui nagrinėjant klausimą dėl nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinio statuso suteikimo. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ir ABTĮ) administraciniai teismai šiuo atveju juridinių faktų nenustatinėja.

33Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 1 500 000 litų žalą nurodo, jog pareiškėjas žalos atsiradimą kildina iš 1-osios Tarybinės ligoninės tarnautojų neveikimo vykdant pareiškėjo genocidą nuo 1974 m. gegužės 9 d. iki 1974 m. gegužės 31 d., viešosios įstaigos Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro tarnautojų neveikimo vykdant pareiškėjo genocidą nuo 1974 m. gegužės 31 d. iki 1974 m. birželio 19 d. 2000 m. liepos 18 d. (t. I, b. l. 1-4, 17-24, 126-127). Pažymėtina, jog ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

34Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 (2000 m. rugsėjo 6 d. redakcija) 47 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad civilinio kodekso šeštosios knygos XXII skyriaus trečiojo skirsnio normos dėl civilinės deliktinės atsakomybės taikomos, kai žala asmeniui, turtui padaroma ir atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Jeigu žala asmeniui, turtui buvo padaryta iki civilinio kodekso įsigaliojimo, tačiau žala atsiranda ir nukentėjęs asmuo kreipiasi dėl žalos atlyginimo įsigaliojus šiam kodeksui, žala atlyginama pagal šio kodekso normas, išskyrus atvejus, kai iki civilinio kodekso įsigaliojimo padaryti veiksmai, dėl kurių atsiranda žala įsigaliojus šiam kodeksui, pagal jų padarymo metu galiojusius įstatymus nebuvo pagrindas atsakomybei atsirasti. Kadangi, pareiškėjo teigimu, žala jam buvo padaryta, tiek ji atsirado iki 2000 m. civilinio kodekso įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.), sprendžiant klausimą dėl atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės taikytinos 1964 m. liepos 7 d. įstatymu patvirtinto Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos civilinio kodekso nuostatos (toliau – ir 1964 m. CK) (1974 m. gegužės 1 d. redakcija). 1964 m. CK 485 straipsnyje buvo numatyta, kad valstybinės įstaigos atsako už žalą, padarytą piliečiams netaisyklingais tarnybiniais jų pareigūnų veiksmais administracinio valdymo srityje, bendrais pagrindais (483 ir 484 straipsniai), jeigu ko kita nenumato specialus įstatymas (485 str.). Šiuo atveju gydymo įstaigų – 1-osios Tarybinės klinikinės ligoninės ir viešosios įstaigos Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro – darbuotojų veikos, kuriomis, pareiškėjo A. Ž. teigimu, jam padaryta žala, padarytos ne administracinio valdymo srityje ir atsiradusią žalą turėtų atlyginti ne valstybė, o minėtos gydymo įstaigos ar jų teisių ir pareigų perėmėjai, nustačius būtinąsias deliktinės atsakomybės sąlygas (t. I, b. l. 147-149). Pabrėžtina, kad iš pareiškėjo skundo matyti, jog pareiškėjas iš esmės kelia ginčą dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, atlyginimo, tačiau paslaugų teikimą reguliuoja civilinės teisės normos, todėl ginčas dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo laikytinas kilusiu iš civilinių teisinių santykių ir nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (Specialiosios teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta byloje Klaipėdos rajono savivaldybės Gargždų pirminės sveikatos priežiūros centras v. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija). Be to, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas nepateikė teismui jokių pagrįstų įrodymų, kad jis buvo gydytas būtent dėl politinių motyvų priverstinai psichiatrinėje gydymo įstaigoje, kad jis turi teisę į nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinį statusą, todėl negalima daryti išvados, jog pareiškėjo nurodomas 1-osios Tarybinės ligoninės tarnautojų neveikimas vykdant pareiškėjo genocidą nuo 1974 m. gegužės 9 d. iki 1974 m. gegužės 31 d., viešosios įstaigos Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro tarnautojų neveikimas vykdant pareiškėjo genocidą nuo 1974 m. gegužės 31 d. iki 1974 m. birželio 19 d. gali būti siejami su atsakovo veiksmais. Remiantis tuo, darytina išvada, jog, byloje nesant nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų pagal 1964 m. CK 485 straipsnį, nėra pagrindo priteisti ir pareiškėjo prašomo žalos atlyginimo.

35Nagrinėjamoje byloje atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jo procesines teises neprijungdamas prie bylos nevalstybine kalba surašytų (neišverstų į lietuvių kalbą) dokumentų (1974 m. rugpjūčio 16 d. siuntimo į GDEK (t. I, b. l. 100-101)). Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 9 straipsnio 2 dalis numato, kad dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami teismui išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka patvirtinti, todėl nepriimdamas neišversto į valstybinę kalbą ir nustatyta tvarka nepatvirtinto dokumento teismas nepažeidė administracinio proceso normų (t. I, b. l. 154). Byloje duomenų, kad pareiškėjas teismo posėdyje būtų teikęs prašymą minėtus dokumentus išversti į lietuvių kalbą ir teismas tokį prašymą būtų patenkinęs taip pat nėra (ABTĮ 9 str. 3 d.). Be to, iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, jog pareiškėjas neprieštaravo dokumentų, pateiktų ne valstybine kalba (t. I, b. l. 99-101, 108-116), netyrimui ir tai, kad į juos priimant teismo sprendimą nebus atsižvelgta (t. I, b. l. 154). Šiuo atveju pareiškėjas tik po teismo sprendimo priėmimo 2011 m. sausio 26 d. teismui pateikė prašymą išduoti jam byloje esančius dokumentus (t. I, b. l. 99-101), kad galėtų juos išversti į lietuvių kalbą (t. II, b. l. 37, 40).

36Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

37Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

38pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

39Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

40Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas A. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu ir patikslintu... 5. Nurodė, kad LGGRTC Įsakymu nepripažino pareiškėjui nuo okupacijų... 6. Atsakovas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras... 7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos sveikatos... 8. Paaiškino, kad pareiškėjas kaip pagrindinį reikalavimą nurodė LGGRTC... 9. Nurodė, kad iš skunde išdėstytų aplinkybių nėra aišku, kuo pasireiškė... 10. Dėl pareiškėjo prašymo išreikalauti iš SAM duomenis, koks vyriausiasis... 11. II.... 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 14 d. sprendimu (t.... 13. Paaiškino, jog pildydamas asmens, nukentėjusio nuo 1939-1990 metų... 14. Pabrėžė, jog pareiškėjo teismo posėdyje nurodyta aplinkybė, kad jis buvo... 15. Teismas pažymėjo, jog nėra pagrįstas pareiškėjo reikalavimas priteisti... 16. III.... 17. Pareiškėjas A. Ž. apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 182-194) prašo... 18. Pareiškėjas nurodo, jog jis kreipėsi dėl teisinės pagalbos šioje byloje... 19. Pažymi, jog pareiškėjas buvo suluošintas dėl politinių motyvų ir tai yra... 20. Atsakovas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras... 21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos... 22. Pažymi, jog pareiškėjas skunduose reiškia pretenzijas dėl netinkamai... 23. Teisėjų kolegija... 24. IV.... 25. Apeliacinis skundas atmestinas.... 26. Nagrinėjamoje byloje ginčijamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos... 27. Pirmosios instancijos teismas 2011 m. sausio 14 d. sprendimu pareiškėjo... 28. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, nesutinka su... 29. Pažymėtina, jog ginčijamu LGGRTC Įsakymu atsižvelgus ir įvertinus... 30. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 8 punktą... 31. Pažymėtina, jog pareiškėjas nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinį... 32. Remiantis šiais argumentais, darytina išvada, jog skundžiamas Įsakymas yra... 33. Teisėjų kolegija dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 1 500 000 litų... 34. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir... 35. Nagrinėjamoje byloje atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad... 36. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 37. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 38. pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.... 39. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 14 d. sprendimą... 40. Nutartis neskundžiama....