Byla eI-1022-535/2018
Dėl turtinės žalos atlyginimo

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų A. V. ir Z. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai ir BUAB ,,Freshtravel“ (bankroto administratorius UAB „Valdsita“) dėl turtinės žalos atlyginimo

Nustatė

2Pareiškėjai A. V. ir Z. V. kreipėsi į teismą su skundu ir prašo: 1) priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos 547,68 Eur turtinę žalą: 273,84 Eur A. V. ir 273,84 E. Z. V.; 2) priteisti iš atsakovės 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

3Paaiškina, kad jie su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ (toliau – ir kelionių organizatorius) sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Egiptą. Pagal šią sutartį kelionės organizatoriui sumokėjo 1 998 Lt sumą, tačiau dėl organizatoriaus nemokumo (bankroto) jų įsigyta kelionė neįvyko. Siekdami kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą pinigų sumą, su prašymu kreipėsi į Valstybinio turizmo departamentą prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas). Pagal Turizmo departamento nurodymą 2015-09-10 buvo grąžinta 30,98 Eur suma, tačiau liko negrąžinta 547,68 Eur suma.

4Pareiškėjų teigimu, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas (Turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalis) neužtikrino 1990-06-13 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB ,,Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ (toliau – Direktyva) 7 straipsnio nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus. Kadangi valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, valstybei kyla atsakomybė.

5Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Ūkio ministerija su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti ar Valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti Valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad Valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu Valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjų atžvilgiu.

6Prieštaravo, kad nagrinėjamu atveju yra teisinis bei faktinis pagrindas priteisti pareiškėjams turtinę žalą, atsiradusią dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo. Pabrėžė, jog nagrinėjamoje byloje neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Be to, spręsti ar į nacionalinę teisę Valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas gali tik Europos Komisija arba Teisingumo Teismas, tačiau į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad šios institucijos būtų konstatavusios, jog Valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas. Byloje nesant tokių įrodymų nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygos, atitinkamai nėra pagrindo pareiškėjams priteisti žalos atlyginimą.

7Pažymėjo, kad pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą, ar garantiją, kurie esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtos sumos grąžinimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad į šio straipsnio teisės nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę. Šiuo atveju pareiškėja žalą galėjo patirti dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą ar finansų įstaigos laidavimą ar garantiją.

8Atsakovės atstovės teigimu, pareiškėjams negali būti priteisiami vizų mokesčiai, kaip turtinės žalos atlyginimas, nes vizų įforminimas nepatenka į turizmo paslaugų apimtį ir nėra kelionių organizatoriaus prievolės dalis.

9Atkreipia dėmesį, kad pateikta tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ sudaryta paslaugų sutartis yra šalių nepasirašyta, todėl negali būti laikoma, kad paslaugų sutartis buvo pasirašyta. Iš mokėjimo nurodymo matyti, kad pinigų suma buvo pervesta į Cherry Media banko sąskaitą, tačiau šis subjektas nėra paslaugų sutarties šalis. Apibendrindama šiuo aspektu nurodė, kad į bylą pateikti rašytiniai įrodymai nepagrindžia patirtos žalos.

10Be to, Ūkio ministerijos įsitikinimu, pareiškėjai neturi teisės gauti dvigubo žalos atlyginimo. Vilniaus apygardos teismo 2016-05-03 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316- 653/2016 pareiškėjai su finansiniais reikalavimais yra įtraukti į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą UAB „Freshtravel“ bankroto byloje. Vadinasi, patenkinus skundą, pareiškėjai įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir Valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo - pagal pirmiau nurodytą Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtintą finansinį reikalavimą ir pagal teismo sprendimą.

11Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, kad įstatymo leidėjas, perkeldamas Direktyvą, numatė, kad sėkmingai vystančio veiklą kelionių organizatoriaus įsipareigojimai turistų atžvilgiu didės, todėl Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktais nustatė papildomą saugiklį/reikalavimą, kad vykdančio veiklą kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma visais atvejais yra priklausoma nuo jo gautų praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų ir negali būti mažesnė kaip 7 procentai minėtų įplaukų dydžio. Atkreipė dėmesį, kad įstatymo leidėjas, susiedamas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą su kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinėmis įplaukomis ir nustatydamas, kad ji turi būti ne mažesnė kaip 7 procentai, nesiekė apriboti garantija dengiamos rizikos dydžio, bet pateikė visiems kelionių organizatoriams taikomą privalomos (minimalios) prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimą, jo nuomone proporcingą prisiimtiems įsipareigojimams. Taip pat pažymėjo, kad Turizmo įstatymas nurodo, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką bei turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą, ir ši suma turi būti apskaičiuojam taip, kad ji užtikrintų turisto interesus, jei paaiškėtų, kad kelionės organizatorius tampa nemokus.

12Pabrėžė, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik pradinis privalomas tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams.

13Dėl prašomos priteisti žalos nurodė, kad pareiškėjai patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turėtų siekti reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kuri iškelta Vilniaus apygardos teismo 2015-02-03 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015.

14Skundas tenkintinas.

15Byloje ginčas kilo dėl atsakovės pareigos atlyginti turtinę žalą, kurią, pareiškėjų teigimu, jie patyrė dėl netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

16Byloje nustatyta, kad pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014-11-06 sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal šią sutartį kelionės organizatoriui sumokėjo 1 998 Lt sumą, tačiau dėl organizatoriaus nemokumo (bankroto) pareiškėjų įsigyta kelionė neįvyko. Pareiškėjai su prašymu kreipėsi į Turizmo departamentą ir pagal Turizmo departamento nurodymą 2015-09-10 jiems buvo grąžinta 30,98 Eur suma, tačiau liko negrąžinta 547,68 Eur suma, kiekvienam po 273,84 Eur. Taigi pareiškėjams buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionę sumokėta suma, todėl jie patyrė nuostolių.

17Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo bylose ne kartą yra konstatavęs, kad saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves inter alia žmogaus orumą, ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Todėl šis konstitucinis principas neatsiejamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Vadinasi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

18Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas, turtinė žala apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi reikalavimas atlyginti žalą privalo būti tenkinamas tik nustačius viešosios atsakomybės sąlygas: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

19Pareiškėjai teigia, kad Direktyvos nuostatos į Turizmo įstatymą perkeltos netinkamai, todėl valstybei kyla atsakomybė, nes jie patyrė nuostolius, jiems liko negrąžinta 547,68 Eur suma už nesuteiktas paslaugas.

20Ūkio ministerija teigia, kad nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, kad valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, nes Turizmo įstatymo pakeitimo įstatymo projektu Nr. XI-1496 buvo siekiama įgyvendinti Direktyvą, užtikrinant, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju vartotojams bus užtikrinamas visų sumokėtų pinigų grąžinimas ir jų repatrijavimas, taigi priimant Turizmo įstatymo pakeitimo įstatymą buvo vykdoma pareiga perkelti Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę ir buvo pagrįstai manoma, kad įstatyme nustatomas teisinis reguliavimas bus pakankamas užtikrinti turistų teises kelionių organizatoriaus nemokumo atvejais. Direktyvos 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet ir iš esmės pažodžiui, todėl, Ūkio ministerijos nuomone, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjams žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo atsirado dėl netinkamo Direktyvos perkėlimo.

21Pažymėtina, kad Direktyvos 7 straipsnio nuostatos įtvirtina kelionių organizatoriaus ir (arba) kelionių pardavimo agento, kuris yra sutarties šalis, pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas.

22Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), aiškindamas Direktyvos nuostatas, konstatavo, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (ESTT 1996 m. spalio 8 d. sprendimas Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.). Taip pat Direktyvos 90/314 7 straipsnyje numatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatriaciją kelionių organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju ir šia garantija vartotojas bus apsaugotas nuo nemokumo, nesvarbu, dėl kokių priežasčių, padarinių (ESTT 1999 m. birželio 15 d. sprendimas Rechberger ir kt., C‑140/97, EU:C:1999:306, 74 p.). Tokį Direktyvos 90/314 7 straipsnio aiškinimą patvirtina ir ja siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr. minėto ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt. 39 p.). Pažymėtina, kad nei Direktyvos 90/314 konstatuojamosiose dalyse, nei 7 straipsnio tekste nenumatyta, kad įmanoma apriboti šiame straipsnyje numatytą garantiją. Be to, minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.).

23Šiuo atveju pareiškėjams tik dalis (30,98 Eur) sumokėtų (578,66 Eur) pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje nustatyta garantija, ESTT yra aiškiai pažymėjęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, jog juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (ESTT 2014 m. sausio 16 d. nutartis I. B. ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorsz?gi Fióktelepe ir Magyar ?llam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.).

24Ūkio ministerija teigia, kad Direktyva įgyvendinama Turizmo įstatymu (2011 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI-1496 priedo 1 p.). Pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kelionių organizatoriai, siūlantys parduoti organizuotas turistines keliones, privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti: 1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; 2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos numato, kad Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančių kelionių organizatorių, kelionių agentūrų ar kelionių agentų prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatoriai, kelionių agentūros ir kelionių agentai privalo individualiai pasirašyti prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį su draudimo įmone arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutartį su finansų įstaiga, pagal kurią draudimo įmonė arba finansų įstaiga įsipareigoja sutartyje nustatyta suma kompensuoti turisto nuostolius, atsiradusius dėl turizmo paslaugų teikėjo prievolių turistui neįvykdymo. Įstatymo 8 straipsnio 4 dalis nustato, kad kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra ne mažesnė kaip 7 procentai kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų. Kai pasirašomų draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutarties arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutarties galiojimo laikotarpis yra nuo trijų mėnesių iki vienerių metų, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuojama pagal kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų atitinkamo laikotarpio įplaukas.

25Šiuo aspektu aktualus Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo, išdėstyto nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas) 33 punktas. Vadovaujantis šiuo Aprašu, jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausia mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui (Aprašo 29.2–29.4 ir 29.1 punktuose nurodytais atvejais – negautų paslaugų vertei atlyginti). Nagrinėjamu atveju Turizmo departamentas įvykdė kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą vadovaudamasis šiuo reguliavimu. Primintina, kad tokiu būdu pareiškėjams buvo kompensuota 4,96 proc. jų sumokėtos už neįvykusią kelionę sumos.

26Pažymėtina, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 90/314 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.

27ESTT praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (ESTT 1984 m. balandžio 10 d. sprendimas Sabine von Colson ir E. K. prieš Land Nordrhein-Westfalen, 14/83, EU:C:1984:153, 15 p., 2008 m. balandžio 15 d. sprendimas Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., C-268/06, EU:C:2008:223, 40 p.). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją. Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (ESTT sprendimo byloje Impact 42 p.). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr. jau minėto ESTT sprendimo von Colson ir Kamann 26 p.; 1990 m. lapkričio 13 d. ESTT sprendimas byloje Marleasing SA prieš La C. I. de Alimentacion SA, C‑106/89, EU:C:1990:395, 8 p., 2004 m. spalio 5 d. ESTT sprendimą sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches R. K., Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C‑400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Europos Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Europos Sąjungos teisės veiksmingumą (ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.). Todėl iš ESTT praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimas sujungtose bylose Francovich ir kt. prieš Italijos valstybę, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428, 11 p., 2002 m. liepos 11 d. ESTT sprendimas Marks & Spencer prieš Commissioners of Customs & Excise, C-62/00, EU:C:2002:435, 25 p.). Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (ESTT 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą byloje Fuß prieš Stadt Halle, C-429/09, EU:C:2010:717, 40 p.).

28Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Europos Sąjungos teisės aktų galią Lietuvos teisės sistemoje, yra konstatavęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ne tik yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis, bet ir – Europos Sąjungos teisės atžvilgiu – yra expressis verbis (tiesiogiai) nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

29Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (ESTT 1978 m. kovo 9 d. sprendimas byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimas sujungtose bylose Berluskoni ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C‑403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimas byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT administracinėje bylose Nr. A492-12/2011, Nr. A928-492/2015).

30Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, ESTT, Konstitucinio Teismo, LVAT praktiką, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, nes Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Todėl Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjos) teisių apsaugos, t. y. Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

31Pareiškėjai prašo priteisti iš Lietuvos valstybės 547,68 Eur turtinę žalą, nes iš 578,66 Eur sumos, sumokėtos už neįvykusią kelionę, jiem buvo kompensuota tik 30,98 Eur suma.

32Atsakovė su tokiu reikalavimu nesutinka, teigdama, kad nenustačius valstybės neteisėtų veiksmų, neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų atlyginti turtinę žalą.

33Teismas pažymi, kad ESTT formuodamas praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus Europos Sąjungos teisę konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: 1) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; 2) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; 3) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos (1991 m. lapkričio 19 d. sprendimas sujungtose bylose A. F. ir D. B. ir kt. prieš Italijos Respubliką, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428).

34Vertindamas pirmąją sąlygą šios bylos kontekste, teismas pažymi, kad Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti ESTT praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai, t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga, laikytina nustatyta.

35Pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygą, teismas laiko, kad iš ESTT praktikos matyti, jog pažeidimas yra pakankamai rimtas, kai institucija ar valstybė narė, įgyvendindama savo teisėkūros kompetenciją, akivaizdžiai ir šiurkščiai pažeidžia nustatytas savo diskrecijos ribas (ESTT 1996 m. kovo 26 d. sprendimo byloje British Telecommunications, C‑392/93, EU:C:1996:131, 42 p.). ESTT, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos 90/314 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas. (ESTT 2014 m. sausio 16 d. nutartis byloje I. B. ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszgi Fióktelepe ir Magyar llam, C-430/13, EU:C:2014:32, 47 p.).

36Teismas, įvertinęs bylai aktualios Turizmo įstatymo redakcijos 8 straipsnio 4 dalį ir atsižvelgęs į įstatymo, kuriuo Turizmo įstatymas buvo išdėstytas nauja (aktualia bylai) redakcija projekto aiškinamąjį raštą, Aprašo 33 punkto nuostatas, konstatuoja, kad nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą Sąjungos teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas ESTT praktikoje. Tokiu būdu antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

37Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus ES teisę kilimo sąlygos, teismas laiko, kad pagal ESTT praktiką nuspręsti, ar yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp valstybei nustatytos pareigos pažeidimo ir nukentėjusiųjų šalių patirtos žalos, turi nacionaliniai teismai (ESTT 1996 m. kovo 5 d. sprendimas sujungtose bylose Brasserie du Pcheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt., C-46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79, 65p.; 1999 m. birželio 15 d. ESTT sprendimas byloje Walter Rechberger, R. G., H. H. ir kt. prieš Republik Österreich, C-140/97, EU:C:1999:306, 72 p. ir kt.).

38Teismas, įvertinęs ESTT, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, LVAT praktiką, suformuotą analogiško pobūdžio bylose, daro išvadą, kad jei Direktyvos 7 straipsnis būtų tinkamai įgyvendintas Lietuvos Respublikos teisėje, kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) atveju asmeniui būtų kompensuota visa už neįvykusią kelionę sumokėta suma. Tačiau Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjai už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jos sumokėtos sumos. Teismas laiko, kad tarp minėto ES teisės pažeidimo ir asmens patirtos turtinės žalos ES teisės taikymo prasme yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tokiomis aplinkybėmis trečioji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta ESTT (ESTT sprendimo byloje Walter Rechberger, 75–77 p.; LVAT administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017). Taigi nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

39Atsakovės atstovė, vertindama turtinės žalos atsiradimo pagrįstumą, atsiliepime į skundą nurodo, jog tarp pareiškėjų ir kelionės organizatoriaus sudaryta paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta nei vienos iš šiose sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad sutartis tarp pareiškėjų ir kelionių organizatoriaus apskritai buvo sudaryta. Iš į bylą pateikto mokėjimo nurodymo matyti, kad pareiškėjai pinigus pervedė į UAB „Cherry MediaLt“, kuri nėra turizmo paslaugų sutarties šalis, banko sąskaitą, todėl atsakovės atstovei nėra aiškus pinigų pervedimo pagrindas.

40Pažymėtina, kad iš surinktų įrodymų galima daryti išvadą, jog pareiškėjai tiek mokėjimą pagal sutartį, tiek ir turizmo paslaugų teikimo sutarties sudarymo veiksmus atliko elektroninėje erdvėje, iš šių sutarčių teksto matyti, jog sandorio šalys gali būti aiškiai identifikuojamos, kas savaime neleidžia teigti, jog sutartys nesudarytos (CK 1.73 straipsnio 2 dalis, 1.76 straipsnio 2 dalis). Be to, iš pateiktų duomenų matyti, jog Ergo Insurance SE Lietuvos filialui išmokėjus draudimo išmokas dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, buvo pripažinta, kad 2014-11-06 paslaugų teikimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) tarp Z. V., A. V. ir UAB „Freshtravel“ buvo realiai sudaryta, o draudimo išmokos pervestos į paslaugų užsakovų sąskaitą.

41Pareiškėja A. V. 2014-11-04 mokėjimo nurodymo Nr. 99 mokėjimo paskirtyje nurodė: „grupinis.lt order#(522877943)“. Remiantis viešai prieinamais duomenimis, UAB „Chery MediaLt“ yra internetinio portalo www.grupinis.lt valdytoja. Per šį internetinį portalą buvo įsigytas kuponas poilsinei kelionei į Egiptą, kuriam suteiktas individualus registracijos numeris, kuris ir buvo nurodytas pareiškėjos mokėjimo nurodyme Nr. 99. Dėl pasirinkto kelionės įsigijimo būdo (įsigyjant kuponą internetiniame portale) mokėjimas už kelionę buvo atliktas anksčiau, nei sudaryta paslaugų sutartis su kelionių organizatoriumi.

42Turizmo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje turizmo paslaugų teikimo sutartys dėl organizuotų turistinių kelionių tarp kelionių organizatoriaus, veikiančio tiesiogiai arba per kelionių pardavimo agentus, ir turisto sudaromos vadovaujantis standartinėmis turizmo paslaugų teikimo sutarčių sąlygomis. Taigi, pagal įstatymą, Paslaugų sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su UAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimas už pareiškėjų turistinę kelionę galėjo būti atliekamas ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui, kuris, nebūdamas paslaugų sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai.

43Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismui nekyla abejonių, jog pareiškėjai 2014-11-04 mokėjimo nurodymu Nr. 99 pervedė 1 998 Lt sumą į UAB „Chery Media LT“ banko sąskaitą kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai už internetiniame portale www.grupinis.lt užsakytą kelionę į Hurgadą. Byloje nustatyta, kad draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas kompensavo dalį, t. y. 30,98 Eur pareiškėjų patirtų nuostolių. Laikytina, jog pareiškėjams liko negrąžinta 547,68 Eur suma, kiekvienam po 273,84 Eur.

44Pareiškėjai prašo priteisti iš atsakovės 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

45Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (LVAT administracinėse bylose Nr. A756-73/2009, Nr. A756-2195/2010). Toks aiškinimas iš esmės atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą bendrosios kompetencijos teismų praktiką taikant procesines palūkanas reglamentuojančias CK nuostatas (LAT civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2007). Taigi iš nurodytų išaiškinimų matyti, kad procesinės palūkanos yra skaičiuojamos ne nuo skundo pateikimo, o nuo bylos iškėlimo momento. Iš administracinėje byloje esančios medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju administracinė byla buvo iškelta 2017-11-29. Todėl pareiškėjams priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojant už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (t. y. 2017-11-29) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

46Pareiškėjai prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikia detalizuoto patirtų išlaidų apskaičiavimo, nenurodo prašomos priteisti sumos ir išlaidas pagrindžiančius įrodymus, todėl bylinėjimosi išlaidos negali būti priteistos.

47Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio

481 dalimi, teismas

Nutarė

49Pareiškėjų A. V. ir Z. V. skundą patenkinti.

50Priteisti pareiškėjai A. V. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 273,84 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017-11-29, iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

51Priteisti pareiškėjui Z. V. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 273,84 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017-11-29, iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

52Sprendimas per mėnesį nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūratė... 2. Pareiškėjai A. V. ir Z. V. kreipėsi į teismą su skundu ir prašo: 1)... 3. Paaiškina, kad jie su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ (toliau... 4. Pareiškėjų teigimu, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis... 5. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Ūkio ministerija su pareiškėjos... 6. Prieštaravo, kad nagrinėjamu atveju yra teisinis bei faktinis pagrindas... 7. Pažymėjo, kad pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kelionių... 8. Atsakovės atstovės teigimu, pareiškėjams negali būti priteisiami vizų... 9. Atkreipia dėmesį, kad pateikta tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“... 10. Be to, Ūkio ministerijos įsitikinimu, pareiškėjai neturi teisės gauti... 11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas su pareiškėjų skundu... 12. Pabrėžė, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių... 13. Dėl prašomos priteisti žalos nurodė, kad pareiškėjai patirtos žalos... 14. Skundas tenkintinas.... 15. Byloje ginčas kilo dėl atsakovės pareigos atlyginti turtinę žalą, kurią,... 16. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai su kelionių organizatoriumi UAB... 17. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo bylose ne kartą yra... 18. Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas,... 19. Pareiškėjai teigia, kad Direktyvos nuostatos į Turizmo įstatymą perkeltos... 20. Ūkio ministerija teigia, kad nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės... 21. Pažymėtina, kad Direktyvos 7 straipsnio nuostatos įtvirtina kelionių... 22. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), aiškindamas... 23. Šiuo atveju pareiškėjams tik dalis (30,98 Eur) sumokėtų (578,66 Eur)... 24. Ūkio ministerija teigia, kad Direktyva įgyvendinama Turizmo įstatymu (2011... 25. Šiuo aspektu aktualus Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos... 26. Pažymėtina, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas... 27. ESTT praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms... 28. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas,... 29. Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina... 30. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius... 31. Pareiškėjai prašo priteisti iš Lietuvos valstybės 547,68 Eur turtinę... 32. Atsakovė su tokiu reikalavimu nesutinka, teigdama, kad nenustačius valstybės... 33. Teismas pažymi, kad ESTT formuodamas praktiką dėl valstybės atsakomybės... 34. Vertindamas pirmąją sąlygą šios bylos kontekste, teismas pažymi, kad... 35. Pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą... 36. Teismas, įvertinęs bylai aktualios Turizmo įstatymo redakcijos 8 straipsnio... 37. Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus ES teisę kilimo... 38. Teismas, įvertinęs ESTT, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, LVAT... 39. Atsakovės atstovė, vertindama turtinės žalos atsiradimo pagrįstumą,... 40. Pažymėtina, kad iš surinktų įrodymų galima daryti išvadą, jog... 41. Pareiškėja A. V. 2014-11-04 mokėjimo nurodymo Nr. 99 mokėjimo paskirtyje... 42. Turizmo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje... 43. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismui nekyla abejonių, jog... 44. Pareiškėjai prašo priteisti iš atsakovės 5 procentų metines procesines... 45. Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad... 46. Pareiškėjai prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikia... 47. Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos... 48. 1 dalimi, teismas... 49. Pareiškėjų A. V. ir Z. V. skundą patenkinti.... 50. Priteisti pareiškėjai A. V. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos... 51. Priteisti pareiškėjui Z. V. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos... 52. Sprendimas per mėnesį nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu...