Byla 2A-248-102/2010

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Jonaitienės (kolegijos pirmininkė), Romualdo Januškos (pranešėjas) ir Ramunės Čeknienės, sekretoriaujant Angelei Andrikonienei, dalyvaujant pareiškėjui B. V., VSDFV Panevėžio skyriaus atstovei Galinai Kuzmienei, apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo B. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-9192-812/2009 pagal pareiškėjo B. V. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo,

Nustatė

2Pareiškėjas B. V. kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą pareiškimu ir patikslintu pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis buvo įrašytas į sąrašus asmenų, numatytų 1951 m. ištremti iš ( - ) už Lietuvos TSR ribų ir nuo 1951 m. žiemos iki 1953 m. vasaros slapstėsi nuo ištrėmimo, dėl to negalėjo gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje ( - ) Juridinę reikšmę turinčio fakto pripažinimas reikalingas tam, kad jam būtų pripažintas tremtinio statusas. Nurodė, kad jo tėvas M. V. 1951 m. žiemą buvo suimtas, neteisėtai represuotas ir nuteistas pagal RTFSR BK 17-58-1a str. dvidešimt penkeriems metams laisvės atėmimo ir kalėjo Krasnojarsko krašte nuo 1951 m. gruodžio 30 d. iki 1955 m. gruodžio 13 d. Todėl visa šeima – jis, jo motina O. V.Z., brolis Vytautas-S. V., seserys G. Z. ir Stanislava-V. V. - 1951 m. buvo įtraukta į sąrašus asmenų, numatytų ištremti už Lietuvos TSR ribų. Nuo 1951 m žiemos iki 1953 m. vasaros, sužinoję apie numatomas trėmimų datas, vengdami ištrėmimo, slėpdavosi pas pažįstamus gretimame kaime, prie namų pušynėlyje įrengtoje slėptuvėje. Lietuvos ypatingasis archyvas 2009 m. rugsėjo 14 d. pažymoje nurodė, kad nepilnai išlikusiuose archyviniuose fonduose nėra duomenų apie jo ir jo šeimos narių įrašymą į sąrašus asmenų, numatytų 1945 -1951 m. ištremti iš Lietuvos TSR.

3Panevėžio apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 31 d. sprendimu pareiškėjo B. V. pareiškimą atmetė ir priteisė iš pareiškėjo 29,20 Lt bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą. Teismas konstatavo, kad 1997 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo Nr. VIII-342 2 str. 1 p. nustatyta, kad nuo okupacijų nukentėjusiais asmenimis pripažįstami asmenys, kurie okupacinių režimų buvo įkalinti, ištremti, nutremti arba kuriems dėl politinių ar kilmės motyvų kitokiais būdais buvo atimta laisvė. Tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami bent vieno iš tėvų (įtėvių) įkalinimo metu buvę nepilnamečiai politinių kalinių vaikai (įvaikiai) ir politinių kalinių sutuoktiniai, jeigu šeima tuo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje (Įstatymo Nr. VIII-342 5 str. 2 d. 3 p.). Byloje teisiškai reikšminga aplinkybė yra ta, kad tėvų ar vieno iš jų kalinimo metu šeimos nariai negalėjo legaliai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta – jų nepatvirtina nei rašytiniai įrodymai, nei liudytojų parodymai. Pareiškėjo motina O. V. nurodytu slapstymosi metu nuo 1949 m. sausio 1 d. dirbo M. Margytės kolūkyje, dirbo savo pavarde, 1951 m. suėmus ir įkalinus vyrą, gaudavo iš jo laiškus, jos šeimos globėju buvo paskirtas liudytojų V. P. ir V.J. B. tėvas P.; pareiškėjas taip pat 1953 metais dirbo kolūkyje, ganė gyvulius, mokėsi mokykloje, gyveno savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje ( - ) kartu su motina, augino gyvulius, dirbo žemę. Įvertinus pareiškėjo paaiškinimus, liudytojų parodymus, tikėtina, kad slapstymosi faktas yra buvęs, tačiau ne 1951-1953 metais, o iki pareiškėjo tėvo M. V. suėmimo, be to, ir toks slapstymasis buvo periodiškas ir trumpalaikio pobūdžio. Įvertinus visumą byloje ištirtų įrodymų, daroma išvada, kad pareiškėjas prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto neįrodė, todėl reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad nuo 1951 m. žiemos iki 1953 m. vasaros pareiškėjas slapstėsi nuo ištrėmimo, dėl to negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamoje vietoje ( - ) , netenkintinas. Byloje nėra objektyvių duomenų apie pareiškėjo ir jo šeimos narių įrašymą į sąrašus asmenų, numatytų ištremti už Lietuvos TSR ribų, tokių aplinkybių teismo posėdžio metu nenurodė ir pareiškėjas bei liudytojai V. P. ir V.J. B.. Aplinkybė, kad pareiškėjui yra tekę epizodiškai slapstytis bunkeryje, pas kaimynus neįrodo prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, todėl reikalavimas dėl fakto, jog pareiškėjas buvo įrašytas į sąrašus asmenų, numatytų ištremti 1951 m. iš ( - ) , už Lietuvos TSR ribų, netenkintinas.

4Apeliaciniu skundu pareiškėjas B. V. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, patenkinti jo pareiškimą. Nurodo, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nenustatytos reikšmingos aplinkybės, patvirtinančios, kad jo tėvo kalinimo metu šeimos nariai negalėjo legaliai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, o aplinkybė, kad pareiškėjui yra tekę epizodiškai slapstytis bunkeryje pas kaimynus, neįrodo prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto. 1951 m. po tėvo M. V. suėmimo, sužinoję apie numatomus išvežimus, jie bėgdavo iš namų ir po kelias savaites slapstydavosi bunkeryje, kol baigdavosi vežimai. Ir taip slapstėsi iki 1953 m. vasaros. Liudytojai V. P. ir V. J. B. patvirtino, kad pareiškėjo šeima slapstėsi bunkeryje. Tas faktas, jog jo motina O. V. nuo 1948 m. iki 1949 m. priklausė M. Margytės kolūkiui, nėra pakankamas pagrindas pareiškimui netenkinti. LSSR MGB Šiaulių sr. Valdybos „A‘ skyriaus 1952-06-26 raštu LSSR MGB „A“ skyriui prašoma patikrinti, ar nuteistojo V. M., M., g. 1903 m., šeimos nariai įtraukti į įskaitą kaip ištremti į tolimuosius Sovietų sąjungos rajonus. LSSR MGB „A“ skyriaus spaude rašoma, jog skyriaus operatyvinėje-informacinėje kartotekoje duomenų apie V. M. šeimos narių ištrėmimą nėra. Tai rodo, kad LTSR MGB rengėsi jo šeimą ištremti. Visiems žinomas faktas (CPK 182 str. 1 p.), jog asmenų, nuteistų pagal RTFSR BK 17-58-1a str., šeimos nariai būdavo ištremiami. Dėl šios priežasties jo šeimos narių slapstymasis, siekiant išvengti ištrėmimo, buvo pagrįstas.

5Suinteresuotas asmuo VSDFV Panevėžio skyrius pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad su apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Tikslu, kad būtų pripažintas tremtinio teisinis statusas ir tuo pagrindu paskirta nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija, apeliantas prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jis buvo įrašytas į sąrašus asmenų, numatytų ištremti 1951 m. iš ( - ) už Lietuvos TSR ribų ir 1951 m. slapstėsi nuo ištrėmimo, dėl to negalėjo legaliai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Suteikiant teisę gauti tremtinio teisinį statusą Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 str. 2 d. 3 p. pagrindu, įstatymas nereikalauja, kad būtų nustatytas ir įrašymo į tremiamų asmenų sąrašus faktas. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad apelianto tėvas M. V. buvo politinis kalinys ir laisvės atėmimo vietose išbuvo nuo 1951 m. gruodžio 30 d. iki 1955 m. gruodžio 13 d. Apeliantui reikėjo įrodyti, kad jo tėvo įkalinimo metu, jis, būdamas nepilnametis, su šeima negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Tačiau nei pateikti dokumentai, nei liudytojų V. P. ir V. J. B. parodymai nepatvirtino šios teisiškai reikšmingos aplinkybės.

6Apeliacinis skundas netenkinamas.

7Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

8Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 str. 1 d. numato, kad teismas kompetentingas ypatingosios teisenos tvarka nustatyti faktus, nuo kurių priklauso asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t.y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 445 str.). Įstatymų leidėjas numato pareiškėjui pareigą aiškiai nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas prašymas bei pateikti įrodymus, patvirtinančius prašomą nustatyti faktą (CPK 178 str.).

91997 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo Nr. VIII-342 (2009-05-30 redakcija) 5 str. 2 d. 2 p. nustatyta, kad tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami ir asmenys, buvę įrašytais į tremiamųjų sąrašus ir trėmimo metu pabėgę, pasislėpę ar kitaip išvengę trėmimo, jeigu jie trėmimo metu buvo nepilnamečiai arba pilnamečiai, tačiau toliau negalėjo legaliai gyventi savo ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, taip pat įkalintų, ištremtų ar įrašytų į tremiamųjų sąrašus asmenų nepilnamečiai vaikai. Pagal to paties 5 str. 2 d. 3 p. tremtiniams prilygintais asmenimis pripažįstami bent vieno iš tėvų(įtėvių) įkalinimo metu buvę nepilnamečiai politinių kalinių vaikai (įvaikiai) ir politinių kalinių sutuoktiniai, jeigu šeima tuo metu negalėjo legaliai gyventi ankstesnėje nuolatinėje gyvenamojoje vietoje.

10Byloje nustatyta, kad pareiškėjo B. V., gim. 1938 m., tėvas M. V. buvo politinis kalinys, neteisėtai represuotas ir nuteistas pagal RTFSR BK 17-58-1a str. dvidešimt penkeriems metams, laisvės atėmimo vietoje išbuvo nuo 1951 m. gruodžio 30 d. iki 1955 m. gruodžio 13 d.(b.l. 6-7). Pareiškėjas, siekdamas, kad būtų pripažintas dėl okupacijų nukentėjusiu asmeniu ir įgytų tremtiniui prilyginto asmens teisinį statusą, teismo prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jis buvo įrašytas į sąrašus asmenų, numatytų 1951 m. ištremti iš ( - ) už Lietuvos TSR ribų ir nuo 1951 m. žiemos iki 1953 m. vasaros slapstėsi nuo ištrėmimo, dėl to negalėjo gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje ( - ) Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, trūkstant įrodymų, atsisakė jam pripažinti tremtiniui prilyginto asmens teisinį statusą(b.l. 6). Pagal CPK 178 str. pareiškėjas privalo įrodyti reikšmingas prašymo tenkinimo aplinkybes. Teismas turi teisę pripažinti juridinę reikšmę turintį faktą nustatytu, tik remdamasis tokį faktą patvirtinančiais įrodymais ir nurodydamas juos sprendime(CPK 448 str. 1 d.). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinančių įrodinėjamą faktą, kad jis buvo įtrauktas į tremiamųjų asmenų sąrašą, bet teigė, kad tai patvirtina pats jo tėvo nuteisimo pagal RTFSR BK 17-58-1a str. faktas. Apeliantas šį savo reikalavimą grindžia Lietuvos ypatingojo archyvo 2009-09-14 pažyma Nr. P2-6340, kurioje tvirtinama, kad Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) ir Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) nepilnai išlikusiuose archyviniuose fonduose duomenų apie pareiškėjo ir jo šeimos narių įrašymą į sąrašus asmenų numatytų ištremti 1945-1951 metais iš Panevėžio aps. (r.) ( - ) už Lietuvos TSR ribų nėra (b.l. 12-13). Iš šios pažymos matyti, kad LTSR MGB Šiaulių sr. Valdybos „A“ skyriaus 1952-06-26 rašte LSSR MGB „A“ skyrius prašė patikrinti, ar nuteistojo V. M., M., g. 1903 m., šeimos nariai įtraukti į įskaitą, kaip ištremti į tolimuosius Sovietų sąjungos rajonus, o LSSR MGB „A“ skyriaus 1952-07-02 spaude rašoma, kad skyriaus operatyvinėje informacinėje kartotekoje duomenų apie minėtų asmenų ištrėmimą nėra. Tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nenurodė ir liudytojai V. P., V.J. B.. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, byloje nesant objektyvių duomenų apie pareiškėjo ir jo šeimos narių įrašymą į sąrašus asmenų, numatytų ištremti už Lietuvos TSR ribų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio pareiškėjo reikalavimo netenkino, nes tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą teismas gali konstatuoti tik tada, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų.

11Iš byloje VSDFV Panevėžio skyriaus pateikto pažymėjimo Nr. 590 ir 1965-07-15 akto (b.l. 59-61) matyti, kad pareiškėjo motina O. V. laikotarpiu nuo 1949 m. sausio 1 d. iki 1960 m. gruodžio 9 d. dirbo M. Margytės kolūkyje. Pirmosios instancijos teismo posėdyje VSDFV Panevėžio skyriaus atstovė G. Kuzmienė patvirtino, kad šis laikotarpis buvo jai įskaitytas į darbo stažą pensijai gauti(b.l. 64). Pareiškėjas B. V. taip pat paaiškino, kad jo motina O. V. dirbo M.Margytės kolūkyje nuo jo susikūrimo 1948 m., o nuo 1953 metų ir jis dirbo kolūkyje – ganė gyvulius (b.l. 64). Iš liudytojų V. J. B. ir V. P. paaiškinimų matyti, kad pareiškėjo šeima laikotarpiu 1944 - 1949 metais slapstėsi periodiškai, nenuolatinai, dirbo žemę. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pateiktus įrodymus, padarė teisingą išvadą, jog byloje nenustatyta reikšminga aplinkybė, kad pareiškėjo tėvo įkalinimo metu šeima negalėjo legaliai gyventi savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje ( - )

121997m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo Nr. VIII-342 9 str. 2d. nustatyta, kad Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinį statusą pripažįsta, pažymėjimus išduoda ir jų apskaitą tvarko Vyriausybės nustatyta tvarka Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Tuo atveju, jei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras konstatuoja, kad nepakanka duomenų, patvirtinančių pagrindą asmenį pripažinti nukentėjusiu nuo 1939-1990 metų okupacijų, juridinę reikšmę turintį faktą nustato teismas (CPK 444 str. 2 d. 9p., 445 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš byloje pateikto 2009 m. rugpjūčio 27 d. rašto Nr. 36R-7-613 matyti, jog Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, spręsdamas klausimą dėl tremtinio teisinio statuso pripažinimo pareiškėjui, nurodo tik Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 str. 2 d. 3 p. Pažymėtina, kad šio įstatymo 5 str. 2 d. 2 p. be asmenų įrašymo į tremiamųjų sąrašus nurodytos ir kitos sąlygos, kurioms esant gali būti pripažintas tremtiniui prilyginto asmens statusas. Šių sąlygų įvertinimas priklauso Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro kompetencijai.

13Pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą sprendimą. Naikinti skundžiamą sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

14Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Nutarė

15Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai