Byla 3K-3-334/2006

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė), Virgilijaus Grabinsko, Janinos Stripeikienės (pranešėja), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Dabl V“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams UAB „Dabl V“, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, VĮ Registrų centrui dėl teisinės registracijos ir pažymos teisinei registracijai atlikti panaikinimo; tretieji asmenys – UAB „Oazė“, L. Murnikovos IĮ, K. Raupio PĮ, D. L.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė 2004 m. lapkričio 22 d. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti VĮ Registrų centro (ankstesnis pavadinimas – Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro VĮ) atliktą 151,77 kv. m ploto pastato (prekybos paviljonų), esančio Vilniuje, Laisvės pr. 32 A, žymimo 1E1m, teisinę registraciją nekilnojamojo turto kadastre; panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2002 m. gegužės 31 d. pažymą Nr. 101-1284; panaikinti VĮ Registrų centro atliktą 40,18 kv. m ploto patalpos pastate, esančiame Vilniuje, Laisvės pr. 32 A, plane pažymėtos indeksais 1-4, 1-5 su bendro naudojimo patalpa 1-6 (2/5 dalys iš 51,42 kv. m), registraciją nekilnojamojo turto kadastre ir nuosavybės teisių į šias patalpas įregistravimą UAB „Dabl V“ vardu nekilnojamojo turto registre. Ieškovas nurodė, kad ginčijama pastato ir pastato dalies, kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto, teisinė registracija nekilnojamojo turto kadastre. UAB „Dabl V“ nuosavybės teisių į dalį šio pastato registravimas nekilnojamojo turto registre yra neteisėti, nes registruojant nebuvo pateikti dokumentai, atitinkantys teisės aktų reikalavimus. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2002 m. gegužės 31 d. pažyma Nr. 101-1284 dėl statinio registravimo nekilnojamojo turto registre yra neteisėta, nes pagal suderintą projektą buvo leista statyti tik laikinus prekybos paviljonus.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

6Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2005 m. liepos 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia tik galimybę kreiptis į teismą, kad būtų apginta jo subjektinė teisė arba įstatymų saugomas interesas. Atlikta paviljono patalpų teisinė registracija nėra susijusi su savivaldybei įstatymų paskirtų funkcijų vykdymu. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. 51 patvirtintos Prekybos taisyklių viešose vietose normos nustato bendruosius mažmeninės prekybos organizavimo Vilniaus gatvėse, aikštėse, poilsio ir kitose viešosiose vietose reikalavimus savivaldybei nuosavybės teise priklausančiose ar valdytojo teise valdomoje teritorijoje. Žemės sklypas, kuriame yra ginčo paviljonai, nėra suformuotas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas ir daiktinės teisės į jį nėra įregistruotos, taigi jis nepriklauso ieškovui nuosavybės teise ir neperduotas jam valdyti patikėjimo teise, bet priklauso valstybei. Valstybei priklausančio žemės sklypo valdymo teisę įgyvendina apskrities viršininkas. Ieškovas, ginčydamas atsakovo UAB „Dabl V“ nuosavybės teisę į ginčo patalpas, nepateikė savo reikalavimą pagrindžiančių įrodymų.

7Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 27 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino: panaikino VĮ Registrų centro atliktą 151,77 kv. m ploto pastato (prekybos paviljonų), esančio Vilniuje, Laisvės pr. 32 A, žymimo 1E1m, unikalus Nr. 1099-4036-9017, teisinę registraciją nekilnojamojo turto kadastre; panaikino 2002 m. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos pažymą Nr. 101-1284; panaikino VĮ Registrų centro atliktą 40,18 kv. m ploto patalpos pastate, esančiame Vilniuje, Laisvės pr. 32 A, plane pažymėtos indeksais 1-4, 1-5 su bendro naudojimo patalpa 1-6 (2/5 dalys iš 51,42 kv. m), unikalus Nr. 10/994-0369-01-7:0002, registraciją nekilnojamojo turto kadastre ir nuosavybės teisių į šias patalpas įregistravimą UAB „Dabl V“ vardu nekilnojamojo turto registre. Kolegija konstatavo, kad Vilniaus miesto valdybos sudaryta žemės sklypų tvarkymo ir planavimo komisija 2000 m. lapkričio 7 d. protokolu Nr. 23 nusprendė prekybos paviljonus, esančius Vilniuje, Laisvės pr. 32 A, leisti eksploatuoti tik kaip laikinus statinius, nesuteikiant žemės sklypo. Vilniaus miesto savivaldybės nuostata šiuo klausimu išliko nepakitusi. Ieškovui svarstant UAB „Dabl V“, L. Murnikovos IĮ, K. Raupio PĮ 2004 m. gegužės 17 d. raštą dėl žemės sklypo, esančio Vilniuje, Laisvės pr. 32 A, ribų nustatymo, ieškovui paaiškėjo UAB „Dabl V“ nuosavybės teisių įregistravimas nekilnojamojo turto registre į dalį prekybos paviljonų patalpų, esančių Vilniuje, Laisvės pr. 32 A, kaip į nekilnojamąjį turtą. Laikinųjų paviljonų teisinė registracija atlikta Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos pažymos Nr. 101-1284 pagrindu. Ši pažyma pažeidžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 180 29.1 punktą, tai pripažino ir atsakovas – Vilniaus apskrities viršininko administracija. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovas yra viešasis juridinis asmuo, tenkinantis viešuosius interesus, todėl, atsakovams pažeidus ieškovo teises, šis įgijo teisę ginti viešąjį interesą.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Dabl V“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimą, taikyti ieškinio senatį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasatorius savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:

101. Visi ieškovo reikalavimai susiję su sprendimų, priimtų viešojo administravimo subjektų, turinčių įstatymo suteiktas viešojo administravimo teises, panaikinimu. Šioje byloje ginčo pagrindas ir dalykas yra kilę iš administracinių, o ne iš civilinių teisinių santykių, o ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje sprendžia administracinis teismas (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis). Kasatorius nuosavybės teises į dalį pastato įgijo ne ginčijamos pažymos, bet pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Nuosavybės teisių klausimas šioje byloje nėra sprendžiamas. Kad sprendžiant ginčą tik dėl teisinės registracijos panaikinimo, bylos teismingos administraciniam teismui, pasisakyta specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2005 m. vasario 14 d. ir 2005 m. lapkričio 17 d. nutartyse. Bylą nagrinėję teismai pažeidė rūšinio teismingumo taisykles, tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.

112. Teismas visapusiškai nevertino Vilniaus miesto Karoliniškių seniūnijos 1992 m. rugsėjo 9 d. potvarkio Nr. 22-478, kurio 2.3 punktu paviljoną statančios bendrovės įpareigotos atlikti patalpų teisinę registraciją. Po dvylikos metų kreipdamasis dėl registracijos panaikinimo, ieškovas akivaizdžiai piktnaudžiauja teise.

123. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnyje ir 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teritorinio registratoriaus sprendimas per vieną mėnesį skundžiamas centriniam registratoriui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, o centrinio registratoriaus priimtas sprendimas po to skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka. Ieškovas, apie ginčijamą registraciją sužinojęs 2004 m. gegužės 17 d., turėjo teisę VĮ Registrų centro Vilniaus filialo veiksmus apskųsti iki 2004 m. birželio 17 d. Pagal CPK 293 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir ABTĮ 101 straipsnio 7 punktą, nesilaikius tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne teisme tvarkos ir nebegalint šia tvarka pasinaudoti, byla turi būti nutraukiama.

134. Apeliacinės instancijos teismas netyrė argumentų dėl ieškinio senaties taikymo ir išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos bei nepateikė motyvų šiais klausimais. Šie pažeidimai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

145. Pagal CPK 5 straipsnį teisę kreiptis į teimą teisminės gynybos turi tik suinteresuotas asmuo. Ieškovas neatskleidė, kaip pažeidžiama jo subjektinė teisė. Žemės sklypas, kuriame yra ieškinyje nurodyti prekybos paviljonai, nėra suformuotas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas ir daiktinės teisės į jį nėra įregistruotos, taigi jis nepriklauso ieškovui nuosavybės teise ir neperduotas jam valdyti patikėjimo teise, o priklauso laisvos valstybinės žemės fondui (Žemės įstatymo 3 straipsnio 3 dalis). Valstybei priklausančio žemės sklypo valdymo teisę įgyvendina apskrities viršininkas. Ieškovas nėra įgaliotas reglamentuoti tokio sklypo naudojimo režimą. Be to, pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 4 dalies 1 punktą tik apskrities viršininko administracija turi teisę spręsti, ar statinio statyba vykdoma pagal išduotą statybos leidimą, todėl ieškovas neturi įgaliojimų spręsti, ar statinys yra laikinas, ar stacionarus, ir šiuo pagrindu ginčyti jo teisinę registraciją.

15Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, motyvuodama šiais argumentais:

161. Ieškovas ginčijo ne tik VĮ Registrų centro ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos, kaip viešojo administravimo subjektų, veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą, bet ir atsakovo nuosavybės teisės į 40,18 kv. m ploto patalpą pastate, esančiame Vilniuje, Laivės pr. 32 A, kaip į nekilnojamąjį turtą, įgijimą. Dėl šios priežasties nagrinėjama byla teisminga bendrosios kompetencijos teismams. Ieškovas nepagrįstai remiasi jo nurodytomis specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti nutartimis, nes šių bylų ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos bylos – jose nebuvo ginčijamas nuosavybės teisių atsiradimo pagrindų teisėtumas ir pagrįstumas.

172. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas byloje sprendimą, nepažeidė CPK 185 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, nes Karoliniškių seniūnijos 1992 m. rugsėjo 9 d. potvarkį Nr. 22-478 ir 1994 m. rugsėjo 7 d. potvarkį Nr. 117 vertino visų bylos aplinkybių kontekste. Įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teismas konstatavo, kad Laisvės pr. 32 A buvo leista statyti tik laikinus statinius. Tik tokią teisę pirkimo-pardavimo sutartimi perėmė ir kasatorius. Pagal tuo metu galiojusią Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu patvirtintą Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukciją laikini statiniai nebuvo registruojami.

183. Atsikirsdamas į kasatoriaus argumentą dėl ieškinio senaties termino praleidimo, ieškovas nurodė, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje pažymėta, jog jeigu specialus įstatymas nenumato kitaip, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Ši nuostata taikytina, kai ginčas nagrinėjamas administraciniame teisme pagal suinteresuotų asmenų pareiškimus dėl individualaus akto teisėtumo. Bendrosios kompetencijos teisme sprendžiant ginčą dėl teisių ir pareigų, atsirandančių individualaus administracinio akto pagrindu, reikalavimai dėl individualaus administracinio akto galiojimo, pareikšti kartu su prašymu ginti pažeistas teises, nekeičia civilinės teisės ginčo prigimties ir esmės. Ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio, inicijuotas ir vyksta civilinio proceso tvarka, todėl ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas netaikytinas.

194. Leisto statyti laikinojo paviljono įregistravimas nekilnojamojo turto vienetu pažeidžia Vilniaus m. savivaldybės tarybos 2002 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. 51 patvirtintų Prekybos taisyklių viešose vietose 4 punktą ir Vilniaus miesto valdybos 1999 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. 730V „Dėl kioskų pertvarkymo“ 1.2 punktą, kartu pažeidžia nustatytą prekybos viešosiose vietose tvarką, kurią užtikrinti Vietos savivaldos įstatyme pavesta būtent savivaldybei.

20Teisėjų kolegija

konstatuoja:

21IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

22Vilniaus miesto Karoliniškių seniūnija 1992 m. rugsėjo 9 d. potvarkiu Nr. 22-478 skyrė vietas Vilniuje, Laisvės pr. 32 A, laikiniems prekybos paviljonams projektuoti ir statyti. UAB „Teta“ ir UAB „Parsek“ 1994 m. gegužės 19 d. pirkimo-pardavimo sutartimi nebaigtus statyti paviljonus pardavė atsakovui UAB „Dabl V“. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnyba 2002 m. gegužės 31 d. išdavė pažymą Nr. 101-1284, kurioje nurodyta, kad Inspekcijos tarnyba neprieštarauja dėl UAB „Dabl V“ naudojamo prekybos paviljono, esančio Vilniuje, Laisvės pr. 32 A, patalpų įregistravimo nekilnojamojo turto registre. VĮ Registrų centras 2002 m. birželio 5 d. išdavė pažymėjimą apie nekilnojamojo turto registre įregistruotus statinius (butus, patalpas) ir teises į juos Nr. 10/385391, kuriame ginčo patalpos nurodytos kaip nuosavybės teise priklausančios UAB „Dabl V“.

23V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

24Dėl savivaldybės teisės reikšti reikalavimą dėl privačių verslo subjektų statybos būdu sukurto daikto šios savivaldybės teritorijoje ir nuosavybės teisių į jį įregistravimo registre

25Savivaldybė – viešas juridinis asmuo, turintis specialųjį teisnumą, kurio civilinių teisių ir pareigų įgyvendinimas negali prieštarauti vietos savivaldą reglamentuojantiems įstatymams. Vietos savivaldos įstatymo (toliau – VSĮ) (redakcija, galiojusi savivaldybės ieškinio pateikimo metu) 5 straipsnyje nustatytos savivaldybių funkcijos, skirstomos į atitinkamas grupes pagal savivaldybei suteiktą sprendimų priėmimo laisvę. Funkcijos, kurias įgyvendindama savivaldybė turi ribotą sprendimų priėmimo laisvę, yra priskirtosios (ribotai savarankiškos).

26Nagrinėjamoje byloje reikšmingas VSĮ 7 straipsnis, kuriame įvardijama priskirtųjų funkcijų esmė: teritorijų planavimas, savivaldybės teritorijos bendrojo plano ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimas (9 punktas), statybos sklypo tvarkymo urbanistinių reikalavimų nustatymas statinio projektavimo sąlygų sąvade (11 punktas), statinio projektavimo sąlygų sąvado ir statybos leidimų išdavimas (13 punktas), prekybos ir kitų paslaugų teikimo tvarkos nustatymas (26 punktas). Teismai, vertindami nagrinėjamos bylos šalių santykius dėl prekybos kioskų ir paviljonų, teisiškai šiuos santykius kvalifikavo tik dviejų savivaldybei priskirtų funkcijų kontekste, t. y. prekybos teikimo tvarkos (VSĮ 7 straipsnio 26 punktas) ir savivaldybei priklausančios žemės valdymo, naudojimo ir disponavimo ar jai patikėtos žemės valdymo (VSĮ 7 straipsnio 15 punktas). Kolegija pažymi, kad šioje byloje reikšmingos ir kitos savivaldybės funkcijos: statinių naudojimo priežiūra, statybos leidimų, projektavimo sąlygų sąvadų išdavimas ir kitos, susijusios su statinių statyba konkrečios savivaldybės teritorijoje.

27Vilniaus miesto Statybos ir architektūros valstybinės statybos priežiūros inspekcija 1993 m. rugsėjo 21 d. išdavė leidimą statyti penkis laikino tipo prekybos paviljonus. Šie statybos dokumentai ir kiti savivaldybės institucijų sprendimai, potvarkiai, raštai, teismų surinkti byloje, patvirtino faktą, kad savivaldybė vykdė jai priskirtas funkcijas, sprendė prekybos viešose vietose klausimus, derindama su tokiai prekybai būtinų statinių statyba ir eksploatavimu. Jeigu statinių statytojai – prekyba užsiimantys subjektai – pažeidė atitinkamus savivaldybės leidimus ir vietoje laikino statinio pastatė stacionarius (nekilnojamuosius daiktus), tai savivaldybė turi teisę reikalauti pašalinti tokio pobūdžio pažeidimus, kaip trukdančius jai įvykdyti priskirtąsias funkcijas (VSĮ 5 straipsnis). Dėl rūšinio teismingumo

28Administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis). Šis specialus teismas nagrinėja administracinių aktų, priimtų administravimo subjektų vykdant administravimo funkcijas, teisėtumą (ABTĮ 2 straipsnio 15 dalis, 3 straipsnis) Jeigu pareikšti reikalavimai yra susiję su individualaus pobūdžio administraciniais teisės aktais, kurių teisėtumas ginčijamas šioje byloje, tai bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas bylą, joje išsprendžia ir tokio akto teisėtumo klausimą (CPK 26 straipsnio 2 dalis). Šios nuostatos leidžia atriboti administracinių ir bendrosios kompetencijos teismų jurisdikciją. Bendrosios kompetencijos teismas, spręsdamas civilinės teisės klausimus, gali išspręsti ir administracinio teisės akto teisėtumo klausimą, o administracinis teismas sprendžia tik dėl administracinio teisės akto teisėtumo, todėl neretai teisinių santykių ypatumai lemia, kurio teismo jurisdikcijai priskirtinas konkrečių reikalavimų išnagrinėjimas.

29Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 straipsnyje nustatytos teritorinio registratoriaus ir kitų registratorių priimtų sprendimų apskundimo tvarka ir sąlygos. Šio specialaus įstatymo nuostatas sistemiškai aiškinant su Administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, darytina išvada, kad Nekilnojamojo turto registratoriaus veikla priskiriama administravimo sričiai (ABTĮ 2 straipsnio 10 punktas). Tačiau ir šio administravimo subjekto sprendimų, kaip individualaus pobūdžio administracinių aktų, teisėtumo klausimus gali nagrinėti bendrosios kompetencijos teismas, jeigu akto teisėtumo klausimas susijęs su kitais bendrosios kompetencijos teismo jurisdikcijai priskirtais klausimais. Nekilnojamojo turto registre registruojami nekilnojamieji daiktai ir daiktinės teisės, taip pat – ir nuosavybės teisės į daiktus pagal CK 4.47 straipsnyje nustatytus nuosavybės teisių atsiradimo pagrindus. Klausimas dėl daikto prigimties ir nuosavybės teisės į jį įgijimo pagrindo, plačiąja prasme yra daiktinės teisės – civilinės teisės instituto – reglamentavimo dalykas. Šie ginčai nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme. Tais atvejais, kai ginčijama teisė sukurti nekilnojamąjį daiktą, o asmuo tokį daiktą kaip nebaigtą statybą ir vėliau – kaip baigtą statinį – įregistravo nekilnojamojo turto registre, teisinis ginčas negali būti kvalifikuotinas kaip vien administracinio teisinio pobūdžio (ABTĮ 15, 16 straipsniai, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 straipsnis), nes jis turi būti sprendžiamas vadovaujantis ir civilinės teisės normomis. Bendrosios kompetencijos teismas turi teisę spręsti tokį ginčą CPK 26 straipsnio 2 dalies pagrindu. Tokiais atvejais sprendimas dėl administracinio teisės akto priklauso nuo ginčo dėl civilinės teisės išsprendimo, t. y., ar asmuo, įregistravęs registre daiktą ar teises į jį, turėjo teisę sukurti nekilnojamąjį daiktą ir statybos būdu įgytas nuosavybės teises į statinį įregistruoti.

30Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas UAB „Dabl V“ pirko ir statė tik kilnojamąjį daiktą – laikino tipo prekybos paviljonus, todėl ieškovo reikalavimas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos pažymą dėl tokio statinio įregistravimo nekilnojamojo turto registre, iš esmės yra reikalavimas pašalinti daiktinės teisės pažeidimą, nes atsakovas galėjo įgyti daiktinę teisę tik į kilnojamąjį daiktą, kuri neregistruojama nekilnojamojo turto registre. Administravimo subjektai priimtais sprendimais, aktais sukūrė atsakovui daiktinę subjektinę teisę į nekilnojamąjį daiktą ir jis šią teisę išviešino, nors tokio daikto jis nepirko ir neturėjo teisės sukurti. Administracinių aktų pasekmės jau atsirado, nes atsakovas įgijo teisę reikalauti suformuoti žemės sklypą, būtiną nekilnojamajam daiktui funkcionuoti, ir šią teisę atsakovas reikalauja įgyvendinti. Kadangi administracinio teisės akto pagrindu kasatorius įgijo daiktinę teisę, kurios įgyti negalėjo, nes neturėjo leidimo tokį daiktą sukurti, projektavimo sąlygų ir kt., tai atsiradusios tokio veiksmo pasekmės šalintinos, išsprendžiant daiktinės teisės įgijimo klausimą.

31Dėl ieškinio senaties termino

32Ginčas dėl daiktinės teisės į kilnojamąjį ar nekilnojamąjį daiktą yra civilinis teisinis ginčas, kuriam taikomi bendrieji ieškinio senaties terminai (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), todėl kasatoriaus argumentai dėl Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 straipsnio taikymo nepagrįsti, nes šios normos taikomos, kai administravimo veiklą vykdantis subjektas – registro tvarkytojas – sprendžia asmens, besikreipiančio į šį subjektą, prašymą. Jeigu Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įregistravo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą, tai tretieji asmenys, ginčijantys tokio savininko teises, pasirenka daiktinės teisės gynimo būdą pagal Civilinio kodekso normas ir šių normų įgyvendinimo tvarką bei sąlygas. Tretiesiems asmenims (nagrinėjamoje byloje – savivaldybei) ginčijant daiktinę teisę į nekilnojamąjį turtą, neprivalomi tokią teisę įregistravusio subjekto ir registro tvarkytojo santykius nustatančių teisės normų reikalavimai. UAB „Dabl V“ nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įregistruotos 1994 m. pirkimo-pardavimo sutarties ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos pažymos pagrindu. Būtent pažyma patvirtino statybos baigimą, nors statinio priėmimo aktai nepateikti. Pažyma išduota 2002 m., t. y. teisė į sukurtą statinį atsakovo įregistruota šio oficialaus dokumento pagrindu ir išviešinta 2002 m. Esant tokioms aplinkybėms, apygardos teismas pagrįstai nurodė, kad teisė reikšti ieškinį dėl tokiu būdu įgytos ir įregistruotos daiktinės teisės nepasibaigė (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).

33Byloje nustatyta, kad atsakovas Statybos įstatyme ir kituose norminiuose aktuose nustatyta tvarka ir sąlygomis neįgijo teisės sukurti nekilnojamąjį daiktą, todėl tokio daikto faktiškas sukūrimas (savavališka statinio statyba) turėjo būti pripažintas neteisėtu, o ne Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos, privalančios užtikrinti statybų priežiūrą, įvertintas kaip sukurtas teisėtai ir įregistruotinas nekilnojamojo turto registre.

34Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai kvalifikavo teisinius santykius ir pagrįstai pripažino iš jų kilusį ginčą nagrinėtinu bendrosios kompetencijos teisme, tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, todėl šio teismo priimtas sprendimas paliktinas galioti.

35Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

36Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

37Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.