Byla 2A-2277-555/2017
Dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Šebsta“

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Bona domus“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. V. įmonės „Santera“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Bona domus“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Šebsta“.

3Apeliacinės instancijos teismas,

Nustatė

4Ginčo esmė

5Ieškovė S. V. įmonė „Santera“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Bona domus“ 1 078,19 Eur skolą už transporto paslaugas, 561,84 Eur baudą, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2014 m. spalio 3 d. šalys sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo perduoti atsakovei prekes, o atsakovė įsipareigojo jas priimti ir už jas sumokėti. Prekės buvo perduotos, išrašytos PVM sąskaitos-faktūros, tačiau atsakovė nesumokėjo nei už prekes, nei už suteiktas transporto paslaugas. Prekes ieškovė pateikė per trečiąjį asmenį – UAB „Šebsta“. Pirkimo-pardavimo sutartyje buvo numatyta atsakovės pareiga, savo prievolių pagal sutartį užtikrinimui, įkeisti ieškovės naudai nekilnojamąjį turtą, o to nepadarius sumokėti ieškovei baudą. Turtas įkeistas nebuvo, todėl ieškovė paskaičiavo 10 procentų dydžio baudą, skaičiuojamą nuo atsakovei perduotų neapmokėtų prekių kainos. Atsakovė UAB „Bona domus“ su ieškiniu nesutiko ir nurodė, ieškovė skolos dydžio už prekių transportavimą nepagrindė reikiamais dokumentais, taip pat nepateikė įrodymų, kad buvo sudaryta trišalė sutartis tarp ieškovės, atsakovės ir trečiojo asmens dėl prekių transportavimo bei atsiskaitymo už tai. Trečiasis asmuo UAB „Šebsta“ nurodė, kad prekės buvo atsakovei transportuotos, todėl ieškinio reikalavimas dėl skolos už transporto paslaugas yra pagrįstas.

6Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 19 d. sprendimu ieškinys tenkintas iš dalies: iš atsakovės ieškovės naudai priteista 1 078,19 Eur skola, 6 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. lapkričio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 405,40 Eur bylinėjimosi išlaidos; kitoje dalyje ieškinys atmestas. Teismas nustatė, kad ginčo sutartyje nėra aptarta dėl prekių pristatymo sąlygų. Atsakovės bendrovėje registruota tik lengvieji automobiliai, todėl teismas sprendė, kad didesnių išmatavimų bei kiekių statybinių medžiagų į statomą Druskininkuose objektą, atsakovės darbuotojai atvežti neturėjo galimybių. Teismas taip pat nurodė, kad ginčo sutartyje nebuvo aptarti konkretūs įkainiai ir sąlygos dėl statybinių medžiagų atvežimo. To tarpu atsakovei tik praėjus metams po sutarties pasirašymo kilo abejonių dėl apmokėjimo už transporto paslaugas, tačiau vykdant statybas ir gaunant medžiagas, atsakovei nekildavo abejonių dėl transporto paslaugų įkainių. Teismas pažymėjo, kad apmokėjimas atliekamas pagal PVM sąskaitas faktūras, reiškia tik atsiskaitymo formą, todėl atsakovei nesudaro pagrindo nemokėti už gautas prekes ar paslaugas.

8Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Bona domus“ prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra grindžiamas tik ieškovės į bylą pateikta PVM sąskaita-faktūra, tačiau vien šio įrodymo nepakanka pagrįsti susidariusiai skolai. Ieškovė byloje nėra pateikusi daugiau jokių įrodymų suteiktos paslaugos apskaičiavimui pagrįsti. Tuo tarpu trečiojo asmens teismui pateikti paaiškinimai turėjo būti vertinami kritiškai, nes jis yra glaudžiai susijęs su ieškove. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog byloje yra iškilęs ginčas ne dėl prekių pristatymo fakto, tačiau dėl paslaugos už transportavimą kainos pagrįstumo pagal išrašytą PVM sąskaitą-faktūrą. Byloje nėra pateikta daugiau jokių įrodymų, kurie pagrįstų transportavimo kainos dydį, tarp šalių nėra pasirašytas skolų suderinimo aktas, transportavimas nėra numatytas sutartimi, todėl aplinkybes kurias teigė, turėjo įrodyti ieškovė. Iš byloje pateikto atsakovės susirašinėjimo su ieškove ir pretenzijų turinio matyti, kad atsakovė jau anksčiau yra kėlusi klausimą dėl transportavimo paslaugų kainos paskaičiavimo ir ją pagrindžiančių dokumentų, tačiau ieškovė visiškai ignoravo atsakovę. Ieškovė S. V. įmonė „Santera“ pateikė teismui atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir palikti Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 19 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai: Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tuo tarpu bylos nagrinėjimo metu būtent ir paaiškėjo klaidinantys atsakovės teiginiai, jog ji prekes iš ieškovės neva pasiimdavo savo transportu. Be to, tik iškėlus teisme bylą dėl skolos priteisimo, atsakovė pradėjo ginčyti pareigą mokėti ieškovei už transporto paslaugas. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepažeidė ir įrodymų vertinimo taisyklių, buvo įvertinti byloje esantys įrodymai šalių bei liudytojų paaiškinimai, vadovautasi kasacinio teismo išaiškinimais, įvertintas šalių elgesys, atsakovės technines galimybes pačiai atsivežti statybines medžiagas.

10Apeliacinės instancijos teismas

konstatuoja:

11Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsiskaitymo už suteiktas prekių pristatymo paslaugas. Nagrinėdamas bylą teismas privalo išsiaiškinti teisiškai reikšmingus faktus. Kadangi teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės, dėl kurių ginčijamasi civilinėje byloje, susiklosto dar iki ginčui patenkant į teismą, tai teismas pats neturi žinių apie tokias faktines aplinkybes. Rungimosi principas lemia, kad teismui būtinus duomenis apie bylai reikšmingas aplinkybes privalo pateikti šalys, t. y. šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Siekdamas išsiaiškinti ginčytiną faktinę padėtį teismas, prieš taikydamas konkrečią teisės normą ginčo teisiniams santykiams reguliuoti, turi įsitikinti aplinkybių, kuriomis grindžiami šalių reikalavimai ir atsikirtimai, buvimu ar nebuvimu. Tuo teismas įsitikina įrodinėjimo proceso metu, kai teikiami, tiriami ir vertinami įrodymai nurodytoms aplinkybėms pagrįsti. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų ištyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros bylos aplinkybės egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Remiantis rungimosi principu, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovė ieškinyje teigė, jog sudarius pirkimo-pardavimo sutartį atsakovei buvo suteiktos ir prekių transportavimo paslaugos, šių paslaugų įkainiai buvo nurodyti ieškovės išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais. Nagrinėjamoje byloje ginčas dėl to, jog tarp šalių buvo sudaryta prekių pirkimo-pardavimo sutartis nekyla. Šios sutarties sąlygose šalys susitarė, kad pardavėjas (ieškovė) perduoda pirkėjui (atsakovei) suderinto asortimento prekes išrašydamas PVM sąskaitą faktūrą. Pagal šalių 1.2 punktą prekės yra gautos, kai pardavėjo (ieškovės) išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje yra prekes priėmusio įgalioto darbuotojo parašas. Apeliantė (pirkėjas) nors ir pripažįsta, kad PVM sąskaitos faktūros užpildytos tinkamai, t. y. iš esmės neneigia prekių pagal PVM sąskaitas gavimo, tačiau teigia, kad transportavimo paslaugos jai nebuvo suteiktos, todėl neatsirado ir apeliantės prievolės atsiskaityti pagal tokias PVM sąskaitas faktūras. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Medikona“ v. UAB „Lucerna vaistinės“, bylos Nr. 3K-3-15/2008). Remiantis PVM sąskaita faktūra galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, kaip tokį, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo-pardavimo, ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai, tačiau, kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šalių santykius, iš esmės sutiko su ieškovės argumentais, jog dėl prekių pristatymo šalys susitarė žodžiu. Apeliacinės instancijos teismas pritaria šiai teismo išvadai, kadangi dėl prekių pristatymo gali būti susitarta bet kokia forma, t. y. šalims ne tik surašant ir pasirašant dokumentą, bet ir apsikeičiant raštais, užsakymais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitai telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, taip pat ir žodžiu. Ieškovės įvardintose PVM sąskaitose faktūrose buvo fiksuojama ne tik prekių pristatymo data, bet ir prekių pristatymo įkainiai, t. y. juridiniai faktai. Atsakovės įgalioto asmens pasirašymas PVM sąskaitose faktūrose, kuriose nurodyta ir prekių pristatymo paslaugos įkainiai, įgalina išvadai, kad prekės ne tik perėjo pirkėjo dispozicijon, bet, kad ir buvo suteikta atsakovės ginčijama paslauga. Taigi PVM sąskaitos faktūros yra dokumentinis įrodymas, patvirtinantis šalių sutartinius, jos turinį, net jei ir nėra rašytinės formos vežimo sutarties. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismas, padaręs išvadą, kad atsakovė nustatytu terminu savo sutartinių įsipareigojimų ieškovei neįvykdė, priteisė iš atsakovės skolą už suteiktas prekių pristatymo paslaugas, atsakovė įrodymų, pagrindžiančių jos teiginius, kad prekes pasiėmė pardavimo vietoje, ar nuginčijančių paslaugos kainą, nepateikė. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino įrodymų visumą: PVM sąskaitų faktūrų duomenis, liudytojo parodymus, prekių pristatymo aplinkybes, atsakovės sutartinius santykius su trečiuoju asmeniu, ir šių įrodymų visumos pagrindu padarė išvadą, jog atsakovė iš ieškovės įsigijo ir stambiagabaritines medžiagas, kurias atsakovei pristatė ir perdavė ieškovė, nes atsakovė neturėjo galimybių jų transportuoti į statybinį objektą, esantį Druskininkų mieste. Taigi teismas išvadas grindė visa bylos medžiaga, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos įrodymų vertinimo klausimais, todėl apeliantės teiginiai dėl netinkamo konkretaus įrodymo – PVM sąskaitos faktūros – vertinimo atmestini. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti skundžiamo teismo sprendimo, kuris yra teisėtas ir pagrįstas. Materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, todėl atsakovės UAB „Bona domus“ apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 19 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

13Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, yra pagrindas ieškovės naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė nėra pateikusi prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas turėtas apeliacinės instancijos teisme ir jas pagrindžiančių įrodymų, todėl jos nepriteisiamos. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro 8,52 Eur, todėl atsakovės apeliacinį skundą atmetus, šios išlaidos valstybės naudai priteistinos iš atsakovės (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnis).

14Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

15Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Bona domus“, j. a. k. ( - ), valstybės naudai 8,52 Eur (aštuonis eurus 52 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą (priteistą sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

17Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai